Kurioje žuvyje mažai kaulų: jūrinių ir upinių rūšių sąrašas

Tarp žuvų nėra tokių rūšių, kuriose kaulų visiškai nebūtų. Tačiau yra povandeninių gyventojų, kurių kaulų yra žymiai mažiau nei kitų. Būtent šios yra labiausiai vertinamos virtuvių meistrų ir namų šeimininkių. Dauguma jų atstovų priklauso jūrinėms ir praeivėms rūšims, tačiau tarp upinių taip pat yra tokių, kurie turi mažai kaulų.

Žuvies be kaulų privalumai

1. Visų pirma, tokią žuvį lengviau gaminti. Jai nereikia kruopštaus paruošimo. Ją galima naudoti salotoms, kepiniams, užkandžiams, nebijant, kad į patiekalą pateks mažas kauliukas.
2. Iš žuvų, kurios beveik neturi smulkių kauliukų, gaminami patiekalai vaikams. Galite būti ramūs, kad vaikas nesusižeis praleisto kauliuko.
3. Kremzlės terminio apdorojimo metu tampa minkštos ir gatavame patiekale net nejaučiamos.
4. Iš tokios žuvies gaunama skani žuvienė, ją galima kepti orkaitėje, kepti keptuvėje ir patiekti su garnyru. Palyginti su savo kaulingais giminaičiais, ji paruošiama daug greičiau.

Jūrinės žuvys su mažiausiu kaulų kiekiu

Menkinės, skumbrinės ir stauridinės – tai pagrindiniai jūrinių gyventojų atstovai, kurie priskiriami žuvims be kaulų. Neatsižvelgiama į tokius egzotiškus atstovus kaip ryklys ir murena.

Žuvų sąrašas

Jūrinėms žuvims „be kaulų“ priskiriami šie atstovai.

Iš menkinių būrio:

• makrūrai;
• polakai;
• merliūzai (hekai);
• pikša;
• navaga (taip pat šiaurinė ir Tolimųjų Rytų);

Iš skumbrių būrio:

• makrelės (karališkosios makrelės);
• tunai;
• skumbrė.

Iš ešerių būrio:

• braminiai arba jūriniai karšiai (taip pat atlantinis ir japoniškasis jūrinis karšis);
• ledinė žuvis (lydekinė baltakrovė).

Iš stauridžių būrio:

• karankai;
• vomerai (selenos);
• geltonjuostis selaras;
• geltonuodegė lakeidra;
• kitos žuvys, kurios turi komercinį pavadinimą „stauridės“.

Iš plekšniažuvių būrio:

• paltusas (jūrų liežuvis);
• europinė sola;
• kitos šios šeimos žuvys, bendrai vadinamos „plekšnėmis“.

Iš skorpėninių būrio:

• jūrinis ešerys;
• vilkžuvė.

Taip pat prie jūrinius bekaulių žuvų priskiriama kefalė, dorado, jūrinis ungurys, jūrinis ešerys.

Saugiausia

Saugiausia iš bekaulių žuvų, gyvenančių vandenyno gelmėse, pagrįstai laikomos visos penkiolika tunų rūšių. Jos buvo pakrančių gyventojų racione jau senovėje. Jo mėsoje nėra parazitų, kurie aptinkami kitose žuvyse. Iš tuno pagaminti patiekalai nesukelia alergijos. Todėl juos be baimės gali vartoti nėščios moterys, mamos žindymo laikotarpiu. Dažnai ši žuvis naudojama kaip papildomas maistas kūdikiams iki vienerių metų.

Brangiausia

Tunas taip pat yra viena brangiausių jūrinių žuvų rūšių. Ypač vertinamas Thunnus orientalis (vadinamasis mėlynasis). Šis povandeninio pasaulio atstovas gyvena subtropiniuose Ramiojo vandenyno vandenyse. Dėl aukštų skonio savybių XX amžiuje jis buvo gaudomas dideliais kiekiais. Dėl to populiacijos gausumas pastebimai sumažėjo. Šiuo metu mėlynojo tuno rūšis turi „arti pažeidžiamos padėties“ statusą. Žuvies mėsa prieš terminį apdorojimą yra bordo atspalvio. Išvirtas įgauna pieno spalvą. Filė tekstūra primena jautieną. Plačiai naudojamas japonų virtuvėje sušių ir sašimi gamybai.

Pigiausia

Vienas pigiausių bekaulių jūros gelmių gyventojų yra sardinė. Tiesa, nusipirkti jos šviežios ar šaldytos beveik neįmanoma. Dažniausiai visas laimikis iš karto patenka į perdirbimo gamyklas, kur iš jo gaminami konservai.

Gana nebrangiais laikomi ir polakas, menkė, otas, jūrinis grundalas ir merlangas. Ypač jei perkama ten, kur šios žuvys vandenyse gyvena. Žvejai pajūrio gyvenvietėse dažnai labai pigiai parduoda ką tik sugautus šių rūšių atstovus.

Dietiškiausia

Dietinėmis žuvų rūšimis laikomos tos, kuriose riebalų kiekis yra minimalus. Paprastai jis neturėtų viršyti 4%. Tačiau reikia atminti, kad prieš nerštą patelės priauga riebalų. Todėl geriau pirkti tą žuvį, kuri jau išneršė. Didžiausią naudą organizmui ji teikia virta. Apytikslis KBRA (kalorijos, baltymai, riebalai, angliavandeniai) santykis liesiausių jūros gyventojų:

• Virtos menkės – 17,8 g baltymų, 0,7 g riebalų, 0 g angliavandenių (78 kcal);
• Virtos plekšnės – 18,3 g baltymų, 3,3 g riebalų, 0 g angliavandenų (103 kcal);
• Virto oto – 17,1 g baltymų, 0,2 g riebalų, 0 g angliavandenų (71,5 kcal).

Skaniausia

Paprastai jūrinė žuvis yra skanesnė, švelnesnė ir riebesnė. Taip tvirtina ir pajūrio miestų gyventojai. Bet toli gražu ne visi su tuo sutiks. Kiekvienas turi savo skonio pomėgius. Nemažą vaidmenį vaidina ir įpročiai, ypač jei jie susiformavę nuo vaikystės. Yra posakis, kad nėra neskanių produktų. Yra neįgudusiai paruoštų patiekalų.

Visuotinai pripažintu žuvų karaliumi laikomas tunas. Jis vartojamas žalias, keptas, konservuotas. Ypač vertinamas Japonijoje.

Geriausia kepti

Lengviausia kepti riebią žuvį. Ji niekada nebus sausa. Vakarienei galima imti didelius gabalus, o šventiniam stalui geriau kepti filė arba kepsnius. Labai skaniai gaunasi kepta ant keptuvės plekšnės mėsa. Sultinga ir riebi, ji bus labai vertinama svečių.

Jei pirmenybė teikiama baltai mėsai, galima imti doradą, plekšnę, menkę arba jürinį ešerį. Jie patiekiami kaip pagrindinis patiekalas, pridėjus garnyrą iš daržovių, bulvių ar javų.

Upinės žuvys su mažai kaulų

Tarp gėlavandenių gyventojų yra daug mažiau žuvų su mažu kaulų kiekiu. Daugiausia joms priklauso pusiau praeinantys arba praeinantys tipai. Jie dalį gyvenimo praleidžia jūrose ar vandenynuose, o dalį upėse, daugeliu atvejų įeina į gėlus vandenis neršti. O, pavyzdžiui, upinis ungurys, priešingai, neršia tik jūroje.

Žuvų sąrašas

Prie žinomiausių žuvų rūšių su mažu kaulų kiekiu priskiriami eršketinės, lašišinės ir kiti povandeninės karalystės atstovai.

Eršketinės:

• beluga;
• kaluga;
• rusiškasis eršketas;
• lopatonosis;
• šipas;
• sevrūga;
• sterlė;

Lašišinės:

• kuprotė;
• keta;
• lašiša;
• taimė;
• upėtakis;
• sygas;
• baltasis sygas;
• sidabrinė lašiša;
• nerka;
• činukinė lašiša;
• kiršlys;
• omulis;
• šalčius.

Iš gėlavandenių žuvų galima išskirti:

• vėgėlė;
• šapalas;
• šamas;
• karpis;
• upinis ungurys;
• nėgė.

Saugiausia

Upinė žuvis laikoma „nešvaresnė“ lyginant su jūrine. Ji dažniau užkrėsta įvairiais parazitais. Be to, ji dažnai sugaunama tose vietose, kur žmogus vykdo savo veiklą, teršdamas vandenis. Vis dėlto, yra žuvų, kurios gyvena tik ekologiškai švariame vandenyje. Joms priklauso šapalas.

Jam gyvenimui reikalingas tekantis vanduo su dideliu deguonies kiekiu. Kai tik susidaro vandens sąstovis, arba į jį patenka pašalinių priemaišų, žuvys išmiršta. Todėl jį galima valgyti be baimės.

Brangiausia

Žuvų kainos gali priklausyti nuo daugelio veiksnių. Čia vaidmenį vaidina ne tik mėsos kokybė, bet ir kokiomis sąlygomis augo tas pavyzdys. Povandeninės faunos atstovai, užauginti žuvininkystės ūkiuose, bus pigesni nei tie, kurie sugauti natūralioje buveinėje. Tos rūšys, kurios neršia rečiau, kainuoja ženkliai brangiau nei kitos. Brangiausias žuvų rūšis vargu ar galima pamatyti parduotuvių lentynose. Jos tiesiogiai patenka į restoranus.

Prie brangiausių žuvų priskiriama beluga. Šios žuvys gyvena iki šimto metų, o neršia maždaug 7 kartus per visą gyvenimą. Ypač brangiai pasaulinėje rinkoje vertinama beluga albinosė, nes ji išneršia ikrus dar rečiau. Jos ikreliai turi neįprastą auksinį atspalvį ir yra pakuojami į specialius stiklainius iš gryno aukso.

Pigiausia

Jūrinė žuvis visada buvo brangesnė už upinę. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais viskas pasikeitė. Reikalas tas, kad gėlavandenę žuvį pradėjo auginti žuvininkystės ūkiuose, o tai gana brangu.

Norint paruošti nebrangų patiekalą iš žuvies be kaulų, verta rinktis vėgėlę, starkį, nėgę ar syką.

Dietiškiausia

Iš upinių žuvų su mažai kaulų prie dietinių galima priskirti vėgėlę ir starkį. Tik jas reikia ruošti garuose arba virti. Tokiu pavidalu kcal kiekis 100 gramų valgomosios dalies neviršys 100.

Skaniausia

Žvejai juokauja, kad skaniausia ta žuvis, kuri pagauta savo rankomis. Kulinarijos specialistai mano, kad išskirtiniausias skonis yra lašišos, upėtakio ir, žinoma, eršketinių šeimos atstovų.

Geriausia kepti

Prieš kepant upinę žuvį pirmiausia reikia atsikratyti dumblo kvapo, jei jis jaučiamas. Tam žuvies skerdeną keletui valandų pamerkiama į sūrų vandenį.

Žuvį su raudona mėsa svarbu neperdžiovinti. Tada filė išliks švelni ir pradžiugins skonio gama. Ruošiant lašišą, ketę, gorbušą, kižučą, lašišą, galima naudoti prieskonius. Tada tie, kurie ypač nemėgsta žuvies, nepaliks lėkštėje nė mažo gabaliuko.

Ant iešmo (arba ant žarijų) geriausia kepti upėtakį. Nedideli įpjovimai šonuose padės mėsai tolygiai iškepti.

Kokia žuvis be kaulų yra naudingiausia

Dietologai naudingiausiomis laiko tas žuvų rūšis, kuriose daugiausiai yra žuvies taukų. Pagal nutylėjimą tai taikoma jūrų ir vandenynų gyventojams. Ypač lengvai žmogaus organizmui reikalingos medžiagos pasisavinamos iš jaunų individų. Todėl, norint gauti naudos, nereikėtų bandyti parduotuvėje pasirinkti didžiausio dydžio individą. Iš turimų žuvų rūšių pirmenybę verta teikti tunui. Jis ne tik skanus, bet ir naudingas. Jo mėsoje yra daug naudingų mikro- ir makroelementų, vitaminų.

Praeivinių žuvų gydytojai rekomenduoja lašišą, o upinių – upėtakį. Šios rūšys padės esant riebalų rūgščių trūkumui, padeda atkurti nervų sistemą patiriant stresą, skatina smegenų veiklą.

Kaip teisingai paruošti žuvį

Žuvies išdarinėjimas — nesudėtingas užsiėmimas, tačiau vis tiek reikia įgyti įgūdžių. Todėl nereikia nusivilti, jei iš pirmo karto nepavyko idealiai.

1. Iš pradžių nuo skerdenos virtuvinėmis žirklėmis nupjaunami pelekai ir nuvalomi žvynai. Tai geriau daryti specialiu peiliu nuo uodegos link galvos. Perpjovus pilvą, išvalomi viduriai. Po to žuvis nuplaunama.
2. Tada ant stalo atskiriama galva. Plonu peiliu reikia padaryti pjūvį išilgai stuburo. Tada atsargiais pjovimo judesiais, laikant ašmenis lygiagrečiai stalui, pradedama pjauti mėsą išilgai stuburo, atitraukiant filė ranka.
3. Atskyrus mėsą iš vienos pusės, skerdena apverčiama ir atliekama ta pati procedūra, bet pradedant nuo uodegos.
4. Jei planuojama naudoti žuvį be odos, prireiks plokščio peilio. Juo daromas pjūvis, filė dedama ant stalo mėsa į viršų ir traukiama už odelės, atskiriant minkštąją dalį ašmenimis. Tamsų mėsos sluoksnį, esantį prie odos, taip pat galima nupjauti negailint. O norint gauti kokybišką filė, reikia stengtis jos nepažeisti.
5. Po to būtinai reikia patikrinti mėsą, ar nėra kaulų. Tai galima padaryti perbraukiant per ją ranka šiek tiek spaudžiant. Kauliukai pašalinami įprastu pincetu.

Atminkite, kad žuvį galima pjaustyti tik aštriu peiliu. Skubėti nereikėtų, nes nuo visų operacijų kruopštumo priklausys paruošto patiekalo išvaizda.

Ką daryti, jei gerklėje įstrigo žuvies kaulas

Įstrigęs žuvies kaulas gerklėje — tai ne tik nemalonu, bet ir pavojinga. Aštrūs kraštai gali pažeisti gleivinę, sukelti uždegimą. Jei laiku nesiimsit reikiamų priemonių, gali ištikti uždusimas. Ypač tai liečia vaikus.

Jokiu būdu nereikia spausti gerklės, bandant išstumti kauliuką išoriniais veiksmais. Taip jis tik dar giliau įsmigs į minkštąjį audinį.

Galima pabandyti kosėti. Jei kaulas įstrigo negiliai, jis gali iššokti pats. Jei taip neatsitiko, verta pasinaudoti turimomis priemonėmis: pavyzdžiui, žibintuvėliu ir ilgu pincetu.

Liaudies receptai pataria suvalgyti kokį nors minkštą maistą: sukramtytą duonos trupinį, banano gabalėlį.

Jei šie metodai nepadėjo, seilėse yra kraujo, jaučiamas stiprus skausmas, tuomet nereikėtų atidėlioti vizito pas gydytoją. Nereikia užsiimti savigyda ir tuo atveju, jei nukentėjo vaikas.