Kefalė ir pelenkas: kokios tai žuvys ir kuo skiriasi?

Kefalė, pelenkas – dvi panašios žuvų rūšys, žinomos daugumai šeimininkių. Kad nesuklystumėte renkantis, reikia žinoti, kaip jos atrodo, kuo skiriasi viena nuo kitos.

Pelenkas: kaip atrodo ir kur aptinkamas?

Pelenkas, pilingas arba belingas priklauso kefalių-lyzų genčiai, kefalinių šeimai. Jūrinė žuvis puikiai toleruoja druskingumo svyravimus, gerai jaučiasi šiltame vandenyje vasarą, o šaltame – žiemą.

Pelenko raciono pagrindą sudaro organinės liekanos, nusėdančios ant dugno, jūriniai kirminai, smulkūs bestuburiai, tulkė, ančiūvė.

Lytinės brandos šios rūšies atstovai pasiekia per dvejus metus. Nerštui, prasidedančiam birželį, jie pasirenka upių žiotis ir pakrančių vandenis, kurių druskingumas yra 32–35 promilių.

Kaip atrodo

Prekine laikoma 2–7 kg svorio ir 0,6–1 m ilgio žuvis.

Būriais plaukiojančio pelenko kūnas torpedos formos, pilkai sidabrinis, padengtas stambiais cikloidiniais žvynais. Šonai ir pilvas šviesesni už nugarą.

Galva šiek tiek suplota, su plačia kakta. Skiriamieji požymiai:

1. Akys su raudona arba oranžine rainele.
2. Plati odinė klostė virš burnos, sudaryta iš išsikišusio viršutinio žandikaulio.
3. 7 tamsių išilginių juostelių šonuose.
4. Silpnai išsivysčiusios riebalinės vokos buvimas.

Krūtininiai pelekai nuspalvinti rausvai, uodeginis – šakotas, smailiais galais.

Kur gyvena

Pelenko tėvynė – Japonijos jūra nuo Amūro limano iki Pietų Korėjos pakrantės. XX a. aštuntajame dešimtmetyje žuvis eksperimentiškai buvo atvežta į Azovo ir Juodąją jūras. Kefalinės greitai aklimatizavosi naujoje vietoje ir dydžiu pralenkė giminaičius iš Tolimųjų Rytų. Šiandien Juodosios jūros pakrantėje pelenko sugavimas sudaro pusę viso sezono laimikio.

Vasarą žuvis renkasi jūros seklumas. Atėjus šalčiams, ji traukia į gilias upes – Doną, Dnieprą, Dunojų.

Teritoriškai, pagal gyvenamąsias vietoves, pelenkas skirstomas į Tolimųjų Rytų, Azovo (Donos) ir Juodosios jūros (Kubanės) atmainas.

Kefalė: kaip atrodo ir kur aptinkama?

Lobanas (lot. Mugil cephalus) – didžiausia kefalinių šeimos pilkųjų kefalių genties žuvis. Žiemos ir masės augimo periodu ši vertinga verslinė rūšis dažnai sudaro didelius būrius su pelenku. Pavojaus akimirkomis ji lengvai peršoka per stacionarius tinklus.

Lobanai minta detritu, kirmėlėmis, smulkiais moliuskais, vėžiagyviais, dumbliais. Lytiškai subręsta ne anksčiau kaip po 5 metų. Nerštas vyksta nuo gegužės iki spalio tiek atviruose, tiek pakrančių vandenyse. Patelės vaisingumas priklauso nuo amžiaus ir svorio. Vidutiniškai viena patelė padeda iki septynių tūkstančių pelaginių ikrų.

Kaip atrodo

Pailgas, šiek tiek suplotas priekyje kūnas su ktenoidiniais žvynais pasiekia maksimalų 1 m ilgį, masę – 12 kg. Vidutiniai žuvies dydžiai – 35–40 cm, svoris 1,5 kg.

Korpuso spalva keičiasi nuo mėlynai pilkos nugaros pusėje iki sidabrinės pilvelio pusėje. Šonuose aiškiai matomos rudos išilginės juostos.

Būdingi lobano požymiai:

1. Didelė galva su plačia kakta, padengta žvynais iki snukio galo.
2. Riebalinis vokas, dengiantis akį iki vyzdžio pradžios.
3. Tiesus viršutinis žandikaulis be užlinkimų.
4. Trumpa skersinė burna.
5. Analinis ir dvišakis uodeginis pelekai, nudažyti gelsvai žaliai, pilviniai – šviesiai geltonai, 2 nugariniai – pilkšvai mėlynai.

Dėl tamsiausių žvynų tarp kefalinių lobanas vadinamas juodąja kefale.

Kur gyvena

Lobanas įprastas vakarinėje ir rytinėje Atlanto vandenyno dalyse. Žuvis paplitusi Indijos vandenyno tropinės zonos salų pakrantėse, vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje.

Rusijoje lobanas aptinkamas Tolimuosiuose Rytuose, Totorių sąsiauryje, Juodojoje, Azovo jūrose, pietinėje Ochotsko jūros dalyje.

Svorį žuvis priauga įlankose, limanuose, pakrantės vandenyse. Žiemoti pasitraukia į atvirą jūrą.

Kaip atskirti kefalę nuo pelenko?

Atskirti vieną nuo kitos dvi kefalinių šeimos žuvų rūšis galima pagal keletą charakteristikų:

1. Pelengo išmatavimai — vidutinis svoris 3 kg, kūno ilgis 50 cm. Subrendusio lobano masė 7 kg, ilgis – 0,4–0,9 m.
2. Pelengo žvynai — stambūs, dengia galvą iki snukio galo. Antrosios žuvies — smulkūs, ant galvos nėra.
3. Kefalės akių spalva melsva. Pelengo — rausva arba oranžinė.
4. Lobano mitybinis elgesys — medžioja viršutiniuose vandens sluoksniuose. Pelengas — ieško maisto dugne.

Žuvys skirtingame amžiuje tampa subrendusios. Jei pelengo patelės neršia nuo trečiųjų gyvenimo metų, kefalė – nuo šeštųjų. Lobanų nerštas trunka visą vasarą plius rugsėjį, pelengas dauginasi nuo birželio pradžios iki liepos vidurio.

Kuri žuvis skanesnė ir sveikesnė?

Skoniu kefalės ir pelengo mėsa panaši. Ji sultinga, švelni, be smulkių kauliukų. Pastarojo mėsa saldesnė, bet mažiau kaloringa. Didesnį pripažinimą pasaulyje gavo lobanas. Tai ir nestebina, jei palyginti abiejų rūšių arealus.

Lobaną ir pelengą ruošia garuose, verda, troškina, kepa orkaitėje, ant manganės, ant grotelių.

100 g kefalės energinė vertė – 150 kcal, BJA – 25, 5, 0 g. 100 g pelengo kaloringumas – 117 kcal, BJA atitinkamai – 19, 4, 0 g.

Kefalėje yra daugiau baltymų, vitaminų A, PP, B grupės, mineralinių medžiagų. Pelengo sudėtyje yra cholino, kalciferolio, tokoferolio, kurių lobane visai nėra.

Kefalė ir pelengas – vertingos žvejybinių rūšių rūšys, kurių vartojimas normalizuoja cholesterolio lygį kraujyje, stiprina kraujagyslių sieneles, mažina trombozės riziką. Jei į racioną įtraukti žuvies mėsą 2 kartus per savaitę, normalizuosis virškinimas, padidės organizmo atsparumas peršalimams, pagerės bendra savijauta.