Žuvis nerka (krasnica): aprašymas, naudingosios savybės, receptai

Nerka, krasnica, raudonoji – vienos praeivių žuvų rūšies pavadinimai, sudarančios gyvenamąjį nykštukinį porūšį. Skirtingai nuo kitų lašišų, žvejybinė žuvis turi ryškiai raudoną mėsos spalvą ir dažniau neršia ne upėse, o ežeruose, kas nebūdinga kitiems šios šeimos atstovams.

Nerka: kokia tai žuvis, kaip atrodo ir kur paplitusi

Puikus mėsos, ikrų skonis ir žuvies ištraukimo sunkumai daro nerką delikatesu gurmanams, patraukliu žvejybos objektu verslinės žvejybos žvejams, sportinei mėgėjiškai žvejybai.

Rūšys

Migruojančią nerkos formą, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiančią jūros vandenyje, vadina sidabrine dėl žvynų spalvos. Vienintelis porūšis kokani yra gėlavandenė 30 centimetrų žuvis, kurios svoris neviršija 0,7 kg. Kokaniai gyvena Šiaurės Amerikos, Japonijos, Kamčiatkos, Kurilų ežeruose.

Porūšis skiriasi nuo sidabrinės sutrumpintu snukiu, aukšta galva, gausiomis dėmėmis ant žalsvos nugaros, uodegos. Žuvies šonai yra sidabriniai su rožiniu atspalviu. Neršto laikotarpiu pokyčiai yra, bet ne tokie ryškūs kaip sidabrinės. Kupras neauga, viršutinis žandikaulis nesikreipia.

Kaip atrodo

Kampuotas nerkos kūnas yra pailgas, suplotas iš šonų. Iškyšos ir perėjimai reikalingi hidrodinamikai pagerinti judant. Kūno forma žuvis panaši į ketą. Vidutinis svoris – 1,5–3 kg, ilgis 40 cm, maksimali masė – 8 kg, kūno ilgis – 80 cm.

Sidabriniai žvynai, tvirtai prigludę prie kūno, arčiau nugaros nusidažę žalsvais ir mėlynais tonais. Galva su apvaliomis judriomis akimis ir vidutinio dydžio burna yra apvali.

Nerštinės migracijos metu galva žaliuoja, kūnas rausta, žandikauliai pailgėja, išsikreipia.

Kur gyvena

Nerkos arealas apima Šiaurės Amerikos pakrantės vandenis ir Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Ypač daug krasnicos prie Aliaskos krantų, vakarinėje Kanados dalyje. Japonijoje, Hokaido saloje, išplėtotas nykštukinio porūšio dirbtinis veisimas gėlavandeniuose ežeruose.

Rusijoje nerkos masiškai gyvena upėse, ežeruose, vakarinėje ir rytinėje Kamčiatkos pakrantėje, Čiūkotkoje, Gražiajame ežere Kurilų salyno Iturupo saloje. Negausios bandos gyvena Ochotsko jūroje, patenka į Sachalino salos teritorinius vandenis ir Taigos upę Chabarovsko krašto šiaurėje.

Kuo maitinasi

Nerkos mityba yra visaėdė. Mailius minta tik zooplanktonu. Jaunikliai daugiausia minta šakotaūsiais vėžiagyviais, irklakojais vėžiagyviais, vabzdžiais.

Lytiškai subrendę individai minta zooplanktonu, smulkiais vėžiagyviais, moliuskais, dugno bestuburiais, mailiumi, smulkiomis žuvimis.

Vėžiagyviai kalanidai, sudarantys mitybos pagrindą prieš nerštinę migraciją, prisotina nerką karotinu, nudažo mėsą raudona spalva.

Kiek jis gyvena?

Raudonosios lašišos (nerkos) gyvenimo trukmė priklauso nuo pridugninio bentoso tūrio šalia nerštaviečių, suaugusių individų gyvenimo sąlygų. Vidutiniškai gėlavandeniai kokaniai gyvena 6 metus, sidabrinės — 5 metus. Pirmus dvejus metus jaunikliai priauga svorio ežeruose ir upėse, vėlesnius trejus — jūrose, vandenyne.

Natūralūs priešai

Nerką medžioja Ramiojo vandenyno rykliai, ruoniai, ūdros, plėšrūs paukščiai (žuvininkas, jūrinis erelis). Ypač pažeidžiami mailiai, ikrai ir neršti einančios žuvys. Prie upių žiočių, srauniose vietose žuvų tyko meškos, nuo kurių nukenčia iki 30 procentų nerštinių individų.

Pagrindinę žalą populiacijai daro brakonieriai, naikinantys žuvis dėl ikrų, paliekantys kūnus su perpjautais pilvais ant kranto.

Nerštas

Nerkų nerštinės migracijos prasideda gegužę, baigiasi rudenį. Žuvų bandos artėja prie pakrantės, laukia tinkamo momento įplaukti į upes, upelius, ežerus. Nerkos veržiasi prie nerštaviečių, įveikdamos sraunius slenksčius, stiprias sroves, kad pasiektų vietą, kur kadaise pačios išsirito iš ikrelių.

Tinkamos neršto vietos — ežerų litoralės 1–1,5 m gylyje, protakos, šaltiniai, upeliai su gruntinių vandenų ištekėjimu, apsaugančiu nuo užšalimo.

Įėjusios į gėlą vandenį, žuvys nustoja maitintis, jų mėsa išskiria toksiną, kuris suyra tik ilgai užšaldant.

Patelės smėlio-žvyro dugne uodega išrausia iki 30 cm gylio duobutę, į kurią deda ikrus. Patinas juos apvaisina, ir pora bendromis pastangomis užberia lizdą akmenimis. Tokių dėjimų per neršto laikotarpį gali būti iki penkių.

Patelės, palikusios palikuonis, žūva, patinas dar kurį laiką saugo lizdą ir netrukus taip pat žūva. Taip tėvai užtikrina žiemą išsiritusiam mailiui maisto iki kovo. Jaunikliai priauga svorio gėluose vandenyse 1–2 metus, tada nuslenka pasroviui į jūrą, kur gyvena iki lytinės brandos, kuri pasiekiama penkeriems metams.

Populiacija ir rūšies statusas

Plėšrus japonų raudonųjų lašišų gaudymas Ochotsko jūroje 9-ajame dešimtmetyje, užtveriant dreifuojančiais tinklais migracijos kelius į nerštavietes, smarkiai sumažino rūšies populiaciją. Nors pastaraisiais metais Kamčiatkos raudonųjų lašišų gaudymo limitai sudaro 30 tūkstančių tonų per metus, Ochotsko jūros pakrantėje pramoniniu mastu gaudomos ketos, gorbušos, o raudonoji lašiša sugaunama kaip šalutinis laimikis. Ypač aštriai rūšies statuso klausimas iškilo 2008 m., kai IUCN paskelbė apie kai kurių regioninių populiacijų išnykimą. Vyriausybės priimtos žuvų apsaugos priemonės pakeitė jų statusą į „mažiausiai keliantį susirūpinimą“ (minimali išnykimo grėsmė).

Kova su brakonieriais išlieka aktuali. Žvejybos sezono metu Kamčiatkos krašte, Čiukotkoje veikia daugiau nei penkiasdešimt stacionarių žuvų apsaugos postų ir mobilios operatyvinės grupės, sudarytos iš neetatinių inspektorių, VRM darbuotojų, pasieniečių.

Kaip gaudyti nerką

Norint gauti malonumą iš žvejybos ir grįžti namo su laimikiu, reikia turėti tinkamus įrankius, mokėti gaudymo technikas, žinoti kur ir kada žuvys gyvena.

Kibimo kalendorius

Raudonoji lašiša, kaip ir visa gyva, paklūsta bioritmams, kurie keičiasi priklausomai nuo sezono, paros laiko, oro. Pastebėta, kad kibimai dažniau pasitaiko nuo aušros iki 9 valandos ryto ir vakare nuo 17 iki 21 valandos. Naktį žuvis mėgsta miegoti.

Raudonoji lašiša yra aktyviausia pavasarį po ledynų tirpimo. Ji intensyviai priauga svorio, kaupdama energiją prieš nerštinę migraciją. Šiuo metų laiku žuvį galima sugauti ryto aušroje arba vėlyvą rytą debesuotu oru.

Vasarą raudonoji lašiša gaudoma šaltuose upelių atšakuose arba upių įtekėjimo į ežerus vietose, kur į paviršių iškyla požeminiai šaltiniai su lediniu vandeniu. Jūroje vasarą žuvys nusileidžia žemiau viršutinių saulės įšildytų sluoksnių.

Rudenį raudonoji lašiša praranda maistingą vertę kelyje į nerštavietes ir nebeturi vertės kaip žvejybos objektas.

Žiemą gaudomas nykštukinis porūšis kokanė. Jiems licencijos išduodamos ištisus metus. Žuvys laikosi arčiau ežero dugno, kur vanduo neužšąla.

Gaudymo variantai

Raudonųjų lašišų gaudymo būdai nesiskiria nuo kitų lašišinių, išskyrus tai, kad jos gaudomos ne tik jūroje ir upėse, bet ir ežeruose.

Paprastesniu laikomas raudonosios lašišos gaudymas spiningu. Kadangi raudonoji lašiša yra stambi žuvis, įrankis turi būti tvirtas. Gaudymui upėse individų iki 5 kg svorio tinka kietos konstrukcijos meškerės, 1,8–2,1 m ilgio, su atviromis spiningo ritėmis, meškerės valais 0,3 mm skersmens. Jei masalas sveria daugiau nei 30 g, reikės storesnio valo ir multiplikatorinės ritės.

Vietose su stovinčiu vandeniu blizgė vedama lėtai šalia žuvies. Jei tenka žvejoti atkarpose su stipria srove, masalas metamas aukščiau numanomos žuvų buvimo vietos, pradedant gaudymą nuo lengvų blizgių.

Kibus raudonajai lašišai, užkabinama staigiai, bandant ją sustabdyti arba apgaulės būdu leidžiama žuviai plaukti su srove, judant pakrante ir palaipsniui traukiant valą, priversdami raudonąją lašišą priartėti prie kranto.

Muselinei žvejybai naudojamos ilgos meškerės 2,7–5 m, priklausomai nuo vietovės sąlygų, inercinės ritės iki 12 cm skersmens, tvirtos virvės, muselės kaip jaukas.

Mažuose upeliuose įrankis nukreipiamas žemyn srove, trumpais trūkčiojimais traukiant aukštyn. Didelių upių srauniose vietose masalas metamas skersai srovę, taip padidinant žvejybos plotą.

Ant ko gaudyti

Dažniausi masalai žvejojant nerkes spiningu – sidabriniai vobleriai, besisukančios, svyruojančios blizgės nuo 10 iki 40 g. Žvejojant musele naudojamos dirbtinės muselės – fantazinės arba primenančios vabzdžius iki 8 cm ilgio. Žuvis gerai reaguoja ir į spalvotus elnio plaukus, pririštus prie trikampio.

Pavasarį, kai nerkė yra aktyviausia, rišamos kuo didesnės muselės, vasarą – 3 cm ilgio. Jauko spalva priklauso nuo oro, vandens skaidrumo, metimo gylio. Esant geram matomumui žuvys teikia pirmenybę šviesiems vienspalviams masalams. Žvejojant gylyje drumstose duobėse ar debesuotu oru žvejai renkasi rūgštinių tonų blizges.

Kaip rasti nerką vandens telkinyje

Žvejo sėkmė priklauso ne tik nuo įrankių, žvejybos technikų įvaldymo, bet ir nuo gebėjimo pasirinkti nerkės susitelkimo vietą.

Ežeruose

Ežeruose nerkių jaunikliai praleidžia pirmuosius 2 gyvenimo metus, jei maisto bazė gausi, gali užtrukti iki ketverių. Ežerinės nerkės ieškoma 1–10 m gylyje, priklausomai nuo sezoninio bentoso judėjimo.

Upėse

Nerkę gaudo ramiose nerštinių upių užutėkiuose, į kuriuos maistas patenka iš greitų srovių aukščiau upės tėkmėje. Geriausia vieta – upės vingis su krantų žvyruota sekluma priešais įgaubtą upės pakrantės ruožą su dideliu gyliu.

Jūroje

Nerštinės migracijos metu nerkė artėja prie pakrantės zonos prie upių žiočių. Čia nedideliame gylyje žuvis gaudoma statomaisiais tinklais.

Tvenkiniuose

Nykštukinis nerkės porūšis kokanis laikosi atokiau nuo triukšmingų hidrotechninių statinių. Žuvies galima rasti 1 tūkst. m ar didesniu atstumu nuo užtvankos, generatorių rotorių.

Kuo skiriasi nerka nuo ketos ir kižučio

Sausiausia ir blyškiausia mėsa yra kėtos. Po jos eina kižučis. Iš trijų rūšių žuvų riebiausia yra nerkė. Visų lašišinių riebalai pasiskirsto tolygiai tarp raumenų skaidulų ir juose yra polinesočiųjų riebalų rūgščių Omega-3.

Nerkė išsiskiria ryškiai raudona spalva ir savitu skoniu. Pakartotinai atšildžius raudonžuvės mėsa skyla į sluoksnius, o tai ne taip pastebima kitų lašišų atveju.

Kižučis yra didesnis už ketą, o pastaroji sveria daugiau nei nerkė.

Kižučis kainuoja brangiau nei kitų rūšių raudonos mėsos žuvys, ir tai paaiškinama ne tiek skonio savybėmis, kiek žvejybos vietų apribojimu, populiacijos gausumu.

Nerka ar kižučis: kas geriau?

Lyginant dvi retų lašišinių rūšis pagal skonio savybes, vartotojai pirmoje vietoje nurodo kižučį. Iš švelnios raudonos mėsos su pikantišku kartumu gaminami išskirtiniai antrieji patiekalai restoranuose su Michelin žvaigždėmis. Šiek tiek mažiau populiari tarp šefų ir šeimininkių yra nerkė su ryškiu, savitu skoniu ir kietesnėmis raumenų skaidulomis.

Nerka ir kižučas turi vitaminų D, A, E, B grupės, mineralinių medžiagų kompleksą, Omega-3,6 riebalų rūgštis. Tačiau nerką gydytojai dažniau rekomenduoja vartoti sergant cukriniu diabetu, siekiant stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje.

Kuri žuvis geresnė: keta ar nerka?

Nerka yra riebesnė, skanesnė, jos vitaminų ir mineralų kompleksas įvairesnis ir turtingesnis. Keta yra sausesnė, joje mažiau baltymų, maistinių medžiagų, nes 75 procentais žuvis susideda iš vandens.

Mažai kaloringa keta labiau tinka maitinti žmonėms, norintiems atsikratyti antsvorio. Šios lašišinių rūšies ikrai yra labai paklausūs tarp pirkėjų dėl didelių oranžinės raudonikos spalvos ikrelių su kreminiu poskoniu.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

100 g valgomosios nerkos dalies energinė vertė yra 157 kcal. BJU – atitinkamai 20, 8,4 ir 0 g.

100 g esantys vitaminai ir mineralai:

Vitaminai:

• Kobalaminas — 7,8 mkg;
• Kalciferolis — 11 mkg;
• Nikotino rūgštis — 9,5 mg;
• Pantoteno rūgštis — 1,1 mg;
• Holinas — 95 mg;
• Piridoksinas — 0,3 mg.;
• Tiaminas — 0,2 mg;
• Tokoferolis — 1,8 mg;
• Riboflavinas — 0,2 mg.;
• Folatai — 11 mkg;
• Askorbo rūgštis — 1 mg.

Mikroelementai:

• Kobaltas — 20 mkg;
• Chromas — 55 μg;
• Selenas — 30 mkg;
• Jodas — 50 mkg;
• Fluoras — 430 mkg;
• Cinkas — 0,7 mg.;
• Molibdenas — 4 μg;
• Varis — 52 mkg;
• Geležis — 0,5 mg;
• Manganas — 0,01 mg;

Makroelementai:

• Fosforas — 210 mg;
• Siera — 203 mg;
• Kalis — 390 mg;
• Chloras — 165 mg.;
• Magnis — 24 mg;
• Natris — 47 mg;
• Kalcis — 7 mg;

Nerkoje yra 1,5 g sočiųjų riebalų, 2,5 g mononesočiųjų ir 1,6 g polinesočųjų riebalų rūgščių 100 g.

Naudingosios nerkos savybės

Nerka vertinama dėl kokybiškų baltymų, naudingų riebalų, dalyvaujančių tarpląsteliniuose biocheminiuose procesuose, ir dėl turtingo vitaminų bei mineralų komplekso sudėtyje.

Vartojant nerką 2 kartus per savaitę:

• normalizuojasi cholesterio ir cukraus kiekis kraujyje;
• neutralizuojamas toksinų poveikis;
• profilaktikuojamos skydliaukės disfunkcijos, kepenų ir prostatos vėžys;
• užkertamas kelias gleivinių išsausėjimui;
• prailginama ląstelių jaunystė dėl antioksidacinių savybių;
• palaikoma moterų ir vyrų reprodukcinių organų sveikata;
• normalizuojami medžiagų apykaitos procesai;
• sutrumpėja sveikimo laikotarpis po gimdymo, ligų, traumų, operacijų;
• palaikoma širdies, nervų ir virškinimo sistemų veikla;
• padidėja kraujagyslių spindis;
• atslūgsta patinimai;
• sintetinamas reikiamas kiekis fermentų, hormonų, fosfolipidų kepenyse;
• pagerėja antinksčių funkcijos.

100 g nerkos mėsos yra daugiau nei 260% paros normos kobalamino, 110% vitamino D ir 48% vitamino PP. Nerkos patiekalai prisotina organizmą jodu, fosforu, kaliu, selenu, cinku. Mineralai palaiko tinkamą centrinės nervų sistemos darbą, užtikrina kraujo ląstelių susidarymą, energijos ir lipidų apykaitą, kvėpavimo procesą. Mikro ir makroelementai įeina į audinių ir organų struktūrą, saugo nuo neigiamų išorinių veiksnių.

Ar galima valgyti žuvį vaikams ir nėščiosioms?

Žuvis į vaikų racioną įtraukiama nuo 3 metų. Nerkėje yra daug lengvai įsisavinamų baltymų, kuriuos gali įsisavinti netobula vaiko virškinimo sistema. Vitaminas D apsaugo nuo rachito, stiprindamas kaulinį audinį. Jodas veikia protinį vystymąsi, palaiko skydliaukės funkcijas.

Nerka virtos ir keptos formos yra naudinga ir būsimoms mamoms. Žuvies mėsa ramina nervų sistemą, gerina imuniteto apsaugą. Nėščios moterys, vartojančios patiekalus iš nerkos 1–2 kartus per savaitę, rečiau serga peršalimo infekcijomis. Jas nevargina edemos, blauzdų raumenų mėšlungis. Sumažėja vaisiaus patologijų išsivystymo rizika.

Žala ir kontraindikacijos

Vaikams iki trejų metų, vartojant nerką, padidėja alerginių reakcijų rizika. Verta susilaikyti nuo žuvies patiekalų esant gastrito, pepsinės opos, pankreatito, produkto netoleravimo paūmėjimui.

Esant terminio apdorojimo nebuvimui ar nepakankamumui, galima užsikrėsti helmintais. Reikia atsižvelgti, kad žuvis gali kaupti raumenyse gyvsidabrio junginius, sunkiųjų metalų druskas. Neršto laikotarpiu mėsoje padidėja sveikatai pavojingų toksinų kiekis.

Nerkos ikrai: nauda ir žala

Naudingos nerkos ikrų savybės yra dėl jų cheminės sudėties:

1. Omega-3 riebalų rūgštys reguliuoja sistemų, vidaus organų darbą, palaiko sąnarių judrumą, odos jaunatviškumą, kraujagyslių elastingumą.
2. Tiaminas gerina medžiagų apykaitą.
3. Retinolas palaiko imuninę sistemą, yra atsakingas už reprodukcinių organų sveikatą.
4. Riboflavinas didina sutemų ir dienos šviesos regėjimo aštrumą.
5. Kalcis sutankina kaulinį audinį, stiprina dantų emalį.
6. Magnis atlieka trankvilianto ir antistreso vaidmenį.
7. Fosforas dalyvauja hormonų, fermentų sintezėje, lipidų ir baltymų apykaitoje.

Maistingas delikatesinis produktas greitai suteikia energijos, didina ištvermę, trumpina reabilitacijos laikotarpį po sunkios ligos, chirurginės intervencijos.

Nerkos ikrai kenkia, kai vartojami per daug. Didelis druskos kiekis produkte padidina kraujospūdį, sukelia edemą, inkstų darbo sutrikimus.

Kaip išsirinkti ir laikyti žuvį

Renkantis nerką, atsižvelgiama, kad šviežios, sveikos žuvies neturėtų būti:

• drumstų, įdubusių akių;
• blyškios mėsos;
• žiaunų kitokios spalvos, išskyrus raudonas ir rožines;
• pašalinių kvapų;
• storo glajaus sluoksnio, rodančio pakartotinį užšaldymą;
• mechaninių odos pažeidimų, neaiškios kilmės dėmių.

Atvėsintos žuvies šviežumą tikrinama pirštu paspaudus ant kūno. Jei susidariusi duobutė tuoj pat išnyksta, žuvis yra kokybiška.

Kur įsigyti ir kiek kainuoja

Nerką patikimiau įsigyti specializuotose žuvies parduotuvėse arba dideliuose prekybos centruose, kurie brangina savo reputaciją, dirba su patikrintais tiekėjais ir turi atitinkamą įrangą.

Nerkos kaina už 1 kg:

• šviežiai šaldyta – 8,70–11 €;
• filė – 14–17 €;
• kepsniai – 12–14 €;
• balykas – 18 €.

Aukštos kainos paaiškinamos mažu populiacijos gausumu, žvejybos kvotų apribojimais.

Kaip paruošti nerką

Nerka yra gera tuo, kad nereikalauja ilgo gaminimo, sudėtingų padažų ar receptų. Pakanka pipirų, druskos ir citrinos sulčių, kad gautumėte skanų ir maistingą patiekalą. Žuvis verdama, kepama orkaitėje, kepama keptuvėje, troškinama. Labai skani yra silpnai sūdyta ir rūkyta lašiša. Iš raudonosios žuvies gaminami ne tik užkandžiai ir pagrindiniai patiekalai, bet ir soti žuvienė.

Orkaitėje

Paruoškite:

• 5–6 nerkos kepsniai;
• 100 g kietojo sūrio;
• 2 valg. š. citrinos sulčių;
• 0,5 stiklinės augalinio aliejaus;
• pipirai, druska.

Žingsnis po žingsnio instrukcija, kaip paruošti nerką folijoje orkaitėje:

1. Atšildykite žuvį, nuplaukite, leiskite nuvarvėti vandeniui.
2. Nerką sudėkite į dubenį, pabarstykite druska, pipirais, įpilkite augalinio aliejaus, citrinos sulčių, palikite vienai valandai.
3. Apvyniokite kepsnius folijoje, užsandarinkite kraštus. Galima nedaryti atskirų vokelių, o išdėlioti žuvį ant vieno folijos lapo, uždengti kitu.
4. Padėkite kepimo skardą su turiniu į orkaitę, įkaitintą iki 180°C, 25 minutėms. Išvyniokite foliją, pabarstykite žuvį tarkuotu sūriu, toliau kepkite, kol susidarys auksinė plutelė.

Folijoje keptos nerkos skonį papildo troškintos morkos, cukinijos, kepti brokoliai, šparaginės pupelės, burokėliai, gruzdintos bulvytės, trapūs ryžiai.

Keptuvėje

Prieš kepimą kepsniai nuplaunami, nusausinami, pasūdomi, pabarstomi pipirais ir apšlakstomi citrinos sultimis. Po 15 minučių, kai žuvis pasimarinuoja, ji apvoliojama miltuose ir dedama į keptuvę. Karštame aliejuje kepsniai kepami po 7 minutes iš kiekvienos pusės arba ilgiau. Kepimo laikas priklauso nuo gabalų storio.

Žuvis su auksine plutele dera su ant grotelių keptomis daržovėmis, keptomis arba orkaitėje keptomis bulvėmis, ryžiais, šviežių daržovių salotomis.

Nerkos kotletų receptas

Žuvies kotletams su bulvėmis paruošti reikės:

• 0,4 kg nerkos filė;
• 1 kiaušinis;
• 2 bulvių gumbai;
• 2 skiltelės česnako;
• pusė svogūno;
• 100 g džiuvių apvoliojimui;
• 50 ml augalinio aliejaus;
• juodųjų pipirų, druskos.

Gaminimo algoritmas:

1. Supjaustykite filė kubeliais, permalkite per mėsmalę su česnaku, svogūnu arba sutrinkite produktus trintuvu.
2. Išvirkite bulves su lupena, nulupkite, sutarkuokite, sujunkite su žuvies mase.
3. Įdėkite prieskonių, įmuškite žalią kiaušinį, išminkykite faršą iki vientisos konsistencijos.
4. Suformuokite kotletus, kiekvieną apvoliokite džiūvėsėliuose, sudėkite į keptuvę su įkaitintu aliejumi.
5. Kotletus apkepkite po dvi minutes iš abiejų pusių ant stiprios ugnies, iškepkite ant lėtos ugnies po dangčiu.

Patiekite žuvies kotletus su šviežių pomidorų, agurkų, saldžiųjų paprikų salotomis ir bulvių koše arba virtiais ryžiais.

Nerkos žuvienė

Kad žuvienė būtų soti, jai virti imama nerkos galva su pašalintais žiaunomis, stuburas, pelekų atraižos. Sriubos rinkinį sudeda į puodą su šaltu vandeniu. Įdeda pipirų žirnelių, lauro lapą, nuplautą svogūną su lukštais, kad suteiktų patiekalui aromato, auksinės spalvos.

Po ketvirčio valandos į puodą su verdančiu sultiniu sudedama išvalytos ir supjaustytos bulvės (4 vnt.) ir viena morka. Dar po 20–25 minučių išimama galva ir stuburas, atskiriamos valgomos dalys nuo kaulų, grąžinamos atgal į indą.

Paskutiniame etape sriuba sūdoma, dedama kapotų petražolių, krapų. Išjungus viryklę, patiekalui leidžiama pastovėti 10–15 minučių. Žuvienė patiekiama karšta arba šalta.

Kaip sūdyti nerką namų sąlygomis

Norint sūdyti raudonąją žuvį, geriau nusipirkti visą šaldytą žuvį, patiems išpjaustyti filė. Sūdyta nerka ruošiama sūryme arba sausu sūdymu.

Pirmu atveju dviejuose litruose šilto virinto vandens ištirpinama 150 g druskos, 50 g cukraus. Išspaudžiama vienos citrinos sultys, įdedama į sūrymą, kuriuo užpilamas paruoštas filė (2 kg), supjaustytas gabalais. Kad žuvis tolygiai įsūdytų, ji prispaudžiama lėkšte ir padedama į šaltą.

Po 12 valandų skystis nupilamas, žuvis perkeliama į maisto indą, užpilama aliejumi, grąžinama į šaldytuvą. Iš viso nerka sūdoma parą, aliejuje išlaiko vartojimo savybes iki septynių dienų.

Sūdant sausuoju būdu laikomasi tų pačių druskos ir cukraus proporcijų (3:1). Filė gabaliukai apibarstomi saldžiai sūriu mišiniu, sudedami į indą, kuris dedamas į šaldytuvą. Po 4 valandų lengvai sūdyta nerka yra paruošta.

Klausimai-atsakymai

Vartotojus dažniau domina informacija apie spalvą, mėsos charakteristikas ir žuvies kaulingumą.

Koks nerkos ikrų skonis?

Ryškiai raudoni smulkūs (iki 4 mm) nerkų ikrai pasižymi minkšta lukštu, ryškiai išreikštu žuvies skoniu su kartumo natomis.

Kokios spalvos mėsa?

Sodri raudona mėsos spalva paaiškinama nerkių mitybos ypatumais. Žuvys vietoj kito maisto renkasi raudonus kalanių vėžiagyvius, kurių pigmentas pereina į mėsą.

Ar daug kaulų žuvyje?

Nerkos, kaip ir kitų lašišinių, negalima vadinti kaulinga. Žuvies skeletą sudaro stuburas (nugarkaulis), stambūs šonkaulių kaulai, kurie lengvai atsiskiria nuo mėsos pjaustant skerdeną į filė.

Kuri žuvis riebesnė: nerka ar kižučis?

Jei lygintume žuvų rūšis pagal riebalų kiekį, nerka yra riebesnė ir kaloringesnė. Riebalų kiekis 100 g valgomosios dalies žalio kižučo yra 5,9 g, nerkos – 8,4.

Norint sustiprinti sveikatą, gauti gastronominį malonumą iš patiekalų iš nerkos, žuvį reikia tinkamai pasirinkti, paruošti ir vartoti, atsižvelgiant į galimą žalą ir kontraindikacijas.

Nerkos nuotrauka