Žuvis barabulė: nuotraukos, aprašymas, naudingos savybės ir receptai

Barabulkė arba sultankė (Mullus barbatus) – nedidelio dydžio žuvis su dietine, mažai kaloringa mėsa, turtinga baltymais, antioksidantais, Omega-3 riebalų rūgštimis. Žuvies filė su puikiomis skonio savybėmis naudinga vaikams, nėščiosioms, maitinančioms moterims ir vyresnio amžiaus žmonėms. Žinovai teigia, kad patiekalai iš sultankės pašalina mieguistumą, pagerina nuotaiką ir suteikia tikrą gastronominį malonumą.

Barabulkė: kas tai per žuvis, kaip atrodo ir kur paplitusi

Paprastoji sultankė (Barabulkinių šeimos, Ešeržuvių būrio) – būriais gyvenanti žuvis, kurios vidutinis kūno ilgis 10–20 cm, didžiausias – 30 cm. Jūrinė barabulkė gyvena priedugnio sluoksniuose pakrantės zonose 3–30 m gylyje. Pirmenybę teikia dumblėtam, smėlėtam ar smulkiagrūdžiam akmenuotam dugne.

Jaunikliai maitinasi prie uolėtų krantų, kur gausu vandens augmenijos. Atėjus šaltiems orams, būriai pasitraukia į atvirą jūrą, nusileisdami iki trijų šimtų metrų gylio.

Kaip atrodo

Neparanki išvaizdos žuvytė turi pailgą, iš šonų suplotą korpusą su trumpais šviesiai geltonais pelekais ir išsišakojusia uodega.

Ant neproporcingai didelės galvos su aukštai esančiomis akimis išsiskiria neįprastas, beveik vertikalus snukis. Sultankės burna maža su šerelių pavidalo dantimis, o iš po apatinio žandikaulio kaba du stori ūseliai. Spalva nelygi – pilvelis sidabrinis, kūnas, padengtas stambiais žvynais, raudonai geltonai oranžinis.

Kur gyvena

Barabulkinių šeimos atstovai gyvena rytinėje Atlanto dalyje, Ramiojo vandenyno pakrantės vakaruose, Indijos vandenyno vandenyse.

Rusijoje barabulkė paplitusi Juodojoje ir Azovo jūrose. Sultankės žvejyba daugiausia vykdoma prie Krymo pusiasalio ir Kerčės sąsiauryje.

Kuo maitinasi

Dugninė žuvis, naudodama savo ūselius-čiuptuvus, suranda ir ėda smulkius bestuburius. Į sultankės racioną įeina šoniplaukos, moliuskai, krabiukai, jūriniai kirminai, rečiau – jaunikliai.

Veisimosi procesas

Barabulkės tampa pasirengusios daugintis antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais. Nerštas, vykstantis 15–50 m gylyje, prasideda gegužę ir tęsiasi iki vasaros pabaigos.

Patelių vaisingumas priklauso nuo jų amžiaus, svorio ir sudaro 4–88 tūkstančius ikrelių. Porcijomis padėti ikreliai pakyla vandens paviršin. Po kelių dienų įvyksta lervučių išsiritimas.

Pirmuosius du mėnesius jaunikliai laikosi paviršiniuose vandens sluoksniuose, maitindamiesi planktonu. Perlinis sidabrinis atspalvis gerai maskuoja juos nuo plėšrūnų. Kai kūno ilgis pasiekia 4 cm, barabulkės keliauja prie kranto, kur nusileidžia į dugną. Iki to laiko jų spalva tampa panaši į tėvų. Jauniklius, išgyvenusius žiemą, pavasarį sunku atskirti nuo suaugusių individų.

Veislės

Ichtiologai išskiria 4 barabulkės rūšis:

Paprastoji sultanka
Juodosios jūros ir Europiniai porūšiai skiriasi tik paplitimo sritimi. Rūšies atstovai paplitę Viduržemio, Juodojoje, Azovo jūrose ir rytinėje Atlanto vandenyno dalyje. Nuo kitų atmainų paprastoji sultanka skiriasi spalva – sidabriniu pilveliu, geltonais pelekais ir rausvu kūnu.

Auksinė barabulkė
Antras pavadinimas – dantytoji sultanka. Gyvena Indijos ir Ramiajame vandenynuose. Kūnas, kurio ilgis retai viršija 20 cm, nudažytas pilkai geltona spalva, padengtas melsvais žvynais.

Argentininė sultanka
Barabulkė, paplitusi Šiaurės Argentinos, Brazilijos pakrantėse, kūno forma panaši į paprastosios, bet skiriasi spalva. Būdingi rūšies požymiai – geltoni spinduliniai pelekai, rožinis pilvelis, raudona nugara.

Dryžasis barbūnas
Arealas – šiaurės rytų Atlantas, Viduržemio, Juodoji, Baltijos jūros. Rūšies atstovai turi nuožulnesnį snukį, išilgines raudonos arba geltonos spalvos juostas ant kūno, ilgus ūselius po apatiniu žandikauliu.

Populiacija ir rūšies statusas

Nepaisant nedidelio laimikio dėl ekonominio netikslingumo, populiacijos skaičius kasmet mažėja.

Šį faktą ichtiologai aiškina keliomis priežastimis:

1. Jūrų ekosistemos pažeidimas. Didėja stambesnių plėšriųjų žuvų rūšių gausa, kurios minta barabulkės ikrais ir jaunikliais.
2. Ekologinis buveinių prastėjimas. Į Juodosios, Azovo ir Viduržemio jūrų vandenis, kur gausiai gyvena sultankos, išleidžiamos gamybos atliekos. Pakrantėse statoma vis daugiau viešbučių, įrengiami nauji paplūdimiai, kurortinės zonos, nuolat kursuoja jūrų transportas, kuris teršia jūrų akvatoriją.
3. Neefektyvi kova su brakonieriais. Nepaisant silpnos žvejybos, mėgėjų žvejų susidomėjimas sultanka nemažėja. Jie ne visada naudoja leidžiamus įrankius ir terminus. Dažniausiai laimikis patenka į neršto periodą, kai žuvys žūsta neišneršusios ikrų.

Mokslininkai keletą metų iš eilės siūlo apsvarstyti priemonių, skirtų rūšies atkūrimui, parengimą ir visišką žvejybos draudimą. Tačiau iki šiol nė viena šalis neįtraukė barabulkės į Raudonąją knygą.

Vyriausybės mano, kad baimės dėl rūšies išnykimo yra nepagrįstos, o radikalios priemonės netinkamos. Tai paaiškinama nenoru prarasti pelną iš turizmo ir restoranų verslo, pagrįsto, be kita ko, mėgėjų žvejyba ir sultankos degustacija.

Kaip gaudyti barabulkę: kada, kur ir ant ko?

Kad su laimikiu grįžtumėte namo, pirmiausia reikia nuspręsti dėl žvejybos laiko ir vietos. Pagal gylį ir žuvies maisto pomėgius parenkama meškerė ir masalas. Būtina atsižvelgti, kad mėgėjiškai žvejybai galioja tam tikri apribojimai. Leidžiama gaudyti žuvis, kurių ilgis ne mažesnis kaip 8,5 cm.

Kada gaudyti

Masiniai kibimai vyksta pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje ir prieš žuvims išeinant žiemoti (rugsėjį, spalį), prieš tai barabulkos intensyviai priauga svorio. Geriausias paros metas žvejybai – 4–9 valanda ryto.

Sultanka noriai ryja masalą, kai vandens temperatūra yra nuo 15°C, esant giedram orui, silpnam vėjui ir dulksnai.

Kur gaudyti

Jei jūra staigiai atšalo po stipraus vėjo nuvarymo, barabulkos ieškoma seklumose, kur vanduo išlieka šiltas. Vasarą per karščius žuvys gaudomos nuo pirsų, uosto bangolaužių, kur patogu atlikti tolimus užmetimus. Renkantis vietą atkreipiamas dėmesys į pakrantės ruožus su dumbliniu, akmenuotu ar smėlėtu dugnu, apaugusiu vandens augmenija.

Ant ko gaudyti

Barabulkas gaudo plūdiniais ir dugniniais įrankiais. Tolimiems užmetimams naudojama plūdinė meškerė su penkių metrų strypu, 0,12–0,15 mm skersmens valiu, mažu šratuku vietoj svarelio. Ypatingas dėmesys skiriamas plūdei. Ji gali būti slankiojanti arba fiksuota, bet būtinai su ilga antena, kad būtų pastebėti silpniausi kibimai.

Nepatyrusiems žvejams tinka dugninės meškerės, įskaitant pikerį, feiderį su jaukėmis-svareliais ir keičiamais strypo galiukais. Jos leidžia žvejui būti mobilesniam vandens telkinėje.

Į dirbtinius masalus žuvis nereaguoja. Kaip masalai naudojamos krevetės, moliuskų mėsa, jūriniai kirminai, žuvienos gabalėliai. Kadangi barabulkos burna maža, masalas iš anksto supjaustomas smulkiais gabalėliais. Priešingu atveju žuvis tiesiog negalės jo nuryti.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Sultanka gausi baltymų, vitaminų, mineralų, nesočiųjų riebalų rūgščių ir ekstrakcinių medžiagų, kurios aktyvina skrandžio sulčių išsiskyrimą.

Žuvies sudėtyje yra:

1. Vitaminai – B, A, D grupės, tokoferolis, askorbo ir nikotino rūgštys.
2. Mikroelementai – selenas, geležis, varis, cinkas, manganas.
3. Makroelementai – fosforas, siera, kalis, magnis, natris, kalcis.
4. Sotieji riebalų rūgščiai – palmitino, miristino, stearino, laurino.
5. Omega 3 – DPA, DHA, EPA.
6. Omega 6, 9 nesočiosios riebalų rūgštys.

100 g valgomosios barabulkos dalies maistinė vertė: 19,4 g baltymų, 3,8 g riebalų, 0 g angliavandenių. Energinė vertė – 117 kcal.

Kuo naudinga barabulkė žmogaus organizmui

Sultankoje esančios polinesočiosios riebalų rūgštys pašalina odos bėrimus, reguliuoja nervų sistemos funkcijas, užkerta kelią širdies ir kraujagyslių ligoms.

Kitos naudingos žuvies savybės:

1. Skatina riebalų apykaitą, neleidžia jiems kauptis.
2. Dalyvauja hemoglobino ir kai kurių hormonų sintezėje.
3. Palaiko odos, gleivinių ir antinksčių žievės sveikatą.
4. Didina imunitetą.
5. Dalyvauja kraujodaroje.
6. Apsaugo nuo anemijos, anoreksijos, rachito, osteoporozės išsivystymo.
7. Greitai atstato išeikvotą energiją.
8. Trumpina atsigavimo laiką po ligos, traumos, chirurginės intervencijos.
9. Mineralizuoja kaulinį audinį, dantų emalį.
10. Reguliuoja vandens, rūgščių, elektrolitų pusiausvyrą.
11. Normalizuoja virškinimo trakto darbą.
12. Stiprina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą.
13. Mažina padidėjusį kraujospūdį.

Žuvies vartojimas naudingas esant nutukimui, skydliaukės problemoms. Barabulka ne tik gerina savijautą, bet ir palaiko moterų grožį, stiprindama plaukus, nagus, o odą daro švarią ir jauną.

100 g barabulkos yra 66% paros normos antioksidanto seleno, kuris mažina aterosklerozės, virusinių mutacijų riziką, suriša ir šalina toksines medžiagas, lėtina organizmo senėjimą.

Žala ir kontraindikacijos

Vienintelė kontraindikacija vartoti barabulką – alergija žuviai ir jūros gėrybėms.

Laikymo taisyklės

Atšaldytą barabulką dedama ant ledo į šaldytuvą, kur ji išlaiko vartojimo savybes 48 valandas. Šaldiklis prailgina galiojimo laiką iki trijų mėnesių.

Džiovinta barabulka negenda iki pusės metų stikliniame inde, vakuuminėje pakuotėje šaldytuve, taip pat pakabinta, jei kiekviena žuvelė suvyniota į pergamentą. Šaldiklyje džiovinta barabulka be pakitimų išsilaiko iki vienerių metų.

Optimalios džiovintos žuvies laikymo sąlygos – tamsi vėdinama patalpa, 3–10 laipsnių temperatūra, 60–70% drėgnumas.

Kruopščiai supakuota šalto rūkymo barabulka laikoma šaldytuve savaitę, šaldiklyje iki trijų mėnesių. Šalto rūkymo žuvis išlaiko gastronomines savybes 2–8°C temperatūroje tris paras, šaldiklyje 1,5–2 mėnesius.

Naudingiausia žuvis yra šviežia, laikui bėgant ji praranda dalį gastronominių ir gydomųjų savybių.

Kur įsigyti ir kiek kainuoja

Šviežiai šaldytos barabulkos galima nusipirkti dideliuose tinkliniuose prekybos centruose, specializuotose žuvies parduotuvėse ir internetinėse prekybos platformose už vidutinę 5,7–7 € už 1 kg kainą. Karšto rūkymo žuvis parduodama po 15 € už 1 kg.

Kaip skaniai paruošti barabulkę: receptai

Juodosios jūros barabulkos mėgėjai ją kepa keptuvėje džiūvėsėliuose, ant grotelių, kepa orkaitėje su prieskoninėmis žolelėmis, troškina pomidorų sultyse arba vyne, sūdo, marinuoja, džiovina ir rūko. Iš barabulkos gaunasi kvapni žuvienė, skanus drebutis.

Žuvis dera su baltuoju vynu, ryžiais, makaronais, grietinėle, jūros gėrybėmis, šparagais, pomidorais, cukinijomis, paprikomis. Švelnų mėsos skonį pabrėžia laimas, citrina, čiobreliai, raudonėlis, bazilikas.

Orkaitėje

Ant svogūnų pagalvės kepta žuvis išeina sultinga, neprilimpa prie formos.

Produktai:

• 3 barabulkos;
• viena citrina;
• 50 ml augalinio aliejaus;
• 4 vidutinio dydžio svogūnai;
• dvi šakelės rozmarino;
• druska, pipirai.

Paruošimas:

1. Išvalykite ir išdarinėkite žuvį. Nuplaukite po tekančiu vandeniu, nusausinkite.
2. Pagaminkite mišinį iš druskos, pipirų, smulkintų rozmarino lapelių.
3. Skerdenas ištepkite dalimi aliejaus, įtrinkite prieskoniais. Palikite marinuotis 20 minučių.
4. Įjunkite orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių.
5. Išvalykite svogūnus, supjaustykite stambiais žiedais. Sumaišykite daržovę su aliejumi, pasūdykite.
6. Išdėliokite į skardą, išklotą pergamentu, iš pradžių svogūnus, ant viršaus barabulką.
7. Kepkite orkaitėje 20 minučių, kol žuvis paruduos.

Prieš patiekdami pabarstykite patiekalą smulkintais graikiniais riešutais, papuoškite rozmarino šakele arba mėtų lapeliais.

Keptuvėje

Kepta raudonoji barškuolė – skanus ir kaloringas patiekalas. Jos energinė vertė padidėja daugiau nei 2 kartus.

Ingredientai 3 porcijoms:

• 0,5 kg žuvies;
• 200 g kvietinių miltų;
• 50 g kukurūzų krakmolo;
• 50 ml rafinuoto saulėgrąžų aliejaus;
• malti pipirai, druska;
• citrina, žalumynai patiekimui.

Kaip paruošti:

1. Šaukštu ar peilio buože nuimkite nuo žuvų žvynus, darykite tai po tekančiu vandeniu arba dubenyje. Praplėškite pilvelius, išimkite vidurius, gerai nuplaukite, nusausinkite popieriniais rankšluosčiais.
2. Sumaišykite miltus su krakmolu. Įberkite druskos ir pipirų.
3. Kiekvieną žuvį apvoliokite apkepo mišinyje, sudėkite į įkaitintą keptuvę.
4. Apkepkite žuvis iš abiejų pusių iki auksinės spalvos.

Prie keptos raudonosios barškuolės patiekite citrinos griežinėlius, žalumynus. Pasiūlykite daržovių salotas arba pjaustytas daržoves su aliejiniu užpilu, sūdytus grybus, garnyrą iš bulvių, ryžių.

Žuvienė iš barabulkės

Norint pagaminti lengvą, bet labai skanią sriubą iš 3 raudonųjų barškuolių, reikės šių produktų:

• po 1 morkos, svogūno;
• 50 g ryžių;
• 40 ml alyvuogių aliejaus;
• 2 bulvių gumbai;
• 10 g žaliųjų svogūnų laiškų;
• laurų lapas, druska, juodieji pipirai grūdeliais.

Gaminimo etapai:

1. Nuimkite nuo raudonųjų barškuolių žvynus. Pašalinkite vidurius, nuplaukite.
2. Padėkite puodą su 1,5 l šalto vandens ant viryklės.
3. Nuskuskite daržoves. Bulves ir morkas supjaustykite šiaudeliais, svogūną smulkiais kubeliais.
4. Įdėkite į puodą su verdančiu vandeniu bulves, ryžius.
5. Svogūną ir morką pakepinkite keptuvėje su aliejumi iki minkštumo.
6. Kai vanduo su kruopomis ir bulvėmis užvirs, sultinį pasūdykite, įdėkite laurų lapą, pipirų grūdelius.
7. Po 10 minučių įdėkite į puodą raudonąsias barškuoles. Užvirus nuimkite putas, kad sultinys būtų skaidrus.
8. Tęskite virti dar ketvirtį valandos.
9. Išimkite laurų lapą.

Patiekite žuvienę, pabarstę žalumynais. Į kiekvieną lėkštę dėkite po vieną žuvį.

Klausimai-atsakymai

Sveikos mitybos šalininkų ir tiesiog žuvies patiekalų mėgėjų klausimai liečia raudonosios barškuolės gastronomines savybes.

Koks yra barabulkės skonis?

Mėsa pasižymi saldoku skoniu, džiovinta primena tarankę. Švelnesnė mėsa yra mažų, iki 25 cm ilgio, raudonųjų barškuolių. Ypač vertinamos kreminės kepenėlės, laikomos delikatesu.

Ar riebi ar ne?

Raudonosios barškuolės mėsa yra dietinis produktas, turintis mažai riebalų (mažiau nei 4%), todėl virėjai nerekomenduoja garinti šios žuvies. Ji tampa beskonė.

Ar daug ašakų?

Be stuburo ir šonkaulių kaulų, raudonosios barškuolės mėsoje yra smulkių kauliukų, kuriuos tenka šalinti pincetu, kai išpjaunama filė.

Įdomūs faktai

Nuostabūs faktai apie raudonąją barškuolę:

1. Nuo senovės žinoma žuvis buvo populiari senovės Romoje, kur už ją mokėta ne tik sidabru, bet ir vergais.
2. Žuvies išdarinėti nebūtina, nes joje nėra tulžies.
3. Prieš gaminimą patricijams surengdavo reginį, kuriame jie stebėdavo, kaip raudonoji barškuolė keičia spalvą nuo sidabrinės iki purpurinės raudonos.

Raudonoji barškuolė yra skani įvairiais būdais – kepta, kepta orkaitėje, džiovinta, sūdyta. Žuvies mėgėjai iš raudonosios barškuolės patiekalų gauna ne tik gastronominį malonumą. Produktas gali pagerinti emocinę būseną, palaikyti daugelio organizmo sistemų sveikatą.

Barabulkės nuotrauka