Žuvis šapalas: nuotrauka, aprašymas, naudingos savybės ir receptai

Antraeilės reikšmės verslo objektas ir geidžiamas mėgėjų žvejų trofėjus – tipiškas gėlavandenis plėšrūnas, nesiimantis ilgų migracijų. Iš šapalo gaminami pirmieji ir antrieji patiekalai, tačiau ypač žuvis skani džiovinta, rūkyta. Jos subtili, riebi mėsa greitai atkuria išeikvotą energiją, palaiko nervų ir širdies-kraujagyslių sistemos darbą.

Šapalas: kokia tai žuvis, kaip atrodo ir kur gyvena

Agresyvus, bet labai atsargus šapalas (Aspius aspius) iš Šapalų genties Karpinių šeimos greitai priauga svorio ir iki brandos vidutiniškai išauga iki 0,6–0,8 m, sveria 1,5–2 kg. Didžiausios sugautos individo ilgis yra 1,2 m, o kūno masė – 12 kg.

Plėšrūnai didelėmis ir vidutinėmis upėmis, dideliuose vandens telkiniuose didžiąją gyvenimo dalį laikosi pavieniui vandens storymėje. Į grupes susiburia neršto migracijų metu, medžioklei esant gausiam maistui ir per žiemojimą. Stovinčio vandens telkinių karpinių atstovai vengia dėl deguonies trūkumo, nors žuvis sėkmingai auginama dirbtinai tvenkiniuose ir baseinuose.

Kaip atrodo

Šapalą išskiria pagreitėjusi medžiagų apykaita, greitas augimas. Tai lemia ypatinga virškinimo sistema. Žuvis neturi skrandžio, maistas patenka tiesiai į žarnyną ir greitai virškinamas.

Karpinių šeimos atstovo išvaizdos aprašymas:

1. Pailgas kūnas padengtas stambiais žvynais.
2. Pilvas baltas, šonai sidabriški, nugarėlė pilkai melsva.
3. Uodega šakota, apatinė dalis šiek tiek ilgesnė už viršutinę.
4. Pelekai – nugarinis ir uodeginis pilki, likę rausvi su pilkšvu apvadu.
5. Galva pailga su išsikišusiu apatiniu žandikauliu.
6. Akių rainelė geltona su žalia dėme viršuje.

Šapalas turi mėsingas lūpas, dantys išsidėstę ne žandikauliuose, o ryklėje.

Kur gyvena

Šapalo arealas apsiriboja Vidurio Europos teritorijomis, kurias skalauja Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenys.

Rusijoje plėšrūnas paplitęs upėse, priklausančiose Azovo, Juodosios jūros ir šiaurinės Kaspijos dalies baseinams (Volgos, Uralo, Tereko upės). Žuvis sutinkama Nevos, Šiaurinės Dvinos, Svyrės upėje, jungiančioje Ladogos ir Onegos ežerus. Retkarčiais šapalas pagaunamas Balchašo ežere.

Aralo jūroje gyvena aralinis porūšis, Tigro upėje – priekinazinis.

Dideliam aktyviam plėšrūnui reikia daug gyvenamosios erdvės su gausiu maitinimosi pagrindu ir deguonies prisotintu vandeniu. Jis nyksta izoliuotuose, užterštuose vandens telkiniuose, negyvena mažose upelėse ir nepakenčia sūraus vandens. Žuviai tinkama buveinė – didelės lygumų upės, vandens talpyklos, rečiau – dideli ežerai.

Kuo maitinasi

Jauniklių racioną sudaro kirmėlės, smulkūs vėžiagyviai, vabzdžiai. Iki 30–40 cm išaugusios žuvys toliau minta laumžirgiais, drugeliais, vabalais ir kirmėlėmis, tačiau pagrindiniu maistu tampa mažesnės žuvytės ir jų mailius.

Suaugusių individų mėgstamas maistas – aukšlė, šprotai, grundalai, raudė, šapalas, karšių ir kuojų mailius. Subrendę individai dažnai medžioja dideles žuvis, nors gali praryti ne ilgesnį nei 15 cm grobį.

Maitinimosi metu žiobris žaibišku trūkiu įsirėžia į jauniklių būrį, apsvaigina juos uodegos smūgiu. Po to kelis kartus iš eilės iššoka iš vandens ir krenta ant būrelio, sukeldamas daug triukšmo ir purslų. Šie manevrai vadinami kova.

Kai iš aukštupio upių į deltą masiškai nuslenka jaunikliai, plėšrūnai medžioklei susibūria į grupes.

Natūralūs priešai

Dėl puikaus regėjimo žiobris kontroliuoja aplinką, neprileidžia arti plėšrūnų ir žvejų be maskuotės. Vieninteliai priešai – paukščiai, atakuojantys iš oro. Subrendę individai žūsta erelių žuvininkų ir jūrinių erelių, nėrusių iš aukštumos, nagose.

Jauniklius ėda plėšrios žuvys, kormoranai, kirai, kiti vandens paukščiai.

Gyvenimo trukmė ir nerštas

Nerštinė 3–4 metų žiobrių migracija prasideda kartu su potvyniu kovo pabaigoje ir tęsiasi iki gegužės pradžios, kai vanduo įšyla iki 6–10°C. Patelės vienu metu išneršia 6–150 tūkstančių lipnių, ryškiai geltonų ikrų, kurių skersmuo 1,5–2,5 mm. Nerštavietėms pasirenka upių ruožus su greita srove, akmenuotu ar vandens augalais apaugusiu dugnu. Ikrų kiekis priklauso nuo patelių amžiaus ir dydžio. Kuo jos didesnės, tuo daugiau palikuonių gali išvesti.

Lervos, 6–9 mm ilgio, išsirita po pusantros ar dviejų savaičių. Kai maistinių medžiagų atsargos trynio maišelyje baigiasi, mailius pradeda maitintis zooplanktonu. Iki pirmųjų metų pabaigos, užaugę iki 8–10 cm, į racioną įtraukia kitų rūšių žuvų mailiaus.

Vidutiniškai žiobriai gyvena 7–10 metų. Maksimali gyvenimo trukmė – 15 metų.

Veislės

Be paprastojo (europinio) žiobrio, ichiologai išskiria dar 3 atmainas:

Plokščiagalvis Amūrinis
Pseudaspius leptocephalus turi pailgą, iš šonų suspaustą kūną, padengtą smulkiais žvynais. Maksimalus kūno ilgis – 0,8 m, svoris 2–4 kg. Plokščiagalvio žiobrio galva yra suplota, pleišto formos. Šonai nuspalvinti sidabrine spalva. Nugarinė pusė pilka su žalsvu atspalviu, pilvas baltas, pilviniai ir analiniai pelekai rožiniai.

Raudonpelekis aptinkamas Onono, Šilkos, Argunės, Ingodos, Sungario, Usūrio upių baseinuose bei Chankos ežere.

Aralinis
Dideli šios rūšies atstovai, siekiantys 85 cm ilgio ir 6 kg masės, gyvena Syr Darjos, Amu Darjos, Zarafšano, Kaškadarjos upėse. Anksčiau rūšis buvo paplitusi Azovo jūroje, tačiau išnyko dėl antropogeninės-gamtinės ekologinės katastrofos, dėl kurios buvo prarasta 90% vandens tūrio.

Aralinio salatio kūnas yra pailgas. Ant pilvo yra kilis, esantis tarp pilvinių ir analinių pelekų.

Vakarų Azijos
Gyvena išimtinai Tigro upėje, tekančioje palei Sirijos sieną ir Irako teritoriją. Vakarų Azijos salatis yra mažesnis už paprastąjį. Žuvys daugiausiai užauga iki 55 cm, sverdamos 1,6 kg.

Populiacija ir rūšies statusas

Nepaisant antraeilės žvejybinės reikšmės ir mažos pramoninės žvejybos apimties, populiacijos gausa kasmet mažėja.

Priežastys:

• nesubrendusio jauniklio žuvimas dėl brakonierių veiksmų;
• terminė tarša, pakrančių miškų kirtimas, laivyba;
• cheminė tarša pramoninėmis atliekomis;
• neracionalus žvejybos vykdymas;
• klimato sąlygų pokyčiai.

Salatis įtrauktas į IUCN Raudonąją knygą, o nuo 1995 metų yra įrašytas į Karelijos Raudonąją knygą. Šiuo metu dėl sumažėjusios salatio populiacijos jis dirbtinai auginamas žvejybos ūkiuose.

Veisimas ir auginimas

Tvenkinyje ar baseine įrengiami smulkių akių narvai, kurių matmenys 6 x 4 m, į kuriuos paleidžiami metiniai jaunikliai. Vienam kvadratiniam metrui gyvenamojo ploto tenka 200 mailių.

Dėl intensyvaus penėjimo per sezoną žvejybos ūkiai iš vieno narvo gauna iki penkių tonų pardavimui tinkamos žuvies.

Būtinos sąlygos dirbtiniam salatio auginimui – kokybiškas baltyminis pašaras, vandens telkinio aeracija, apšvietimas, vandens filtravimas.

Dalis tvenkinio ar baseino skiriama nerštavietei. Dirbtinai atrenkami apvaisinti ikrai, vėliau paaugę jaunikliai parduodami kitiems ūkiams.

Kiti šapalo pavadinimai

Dėl išvaizdos ir gyvenimo būdo ypatumų salatis gavo keletą kitų pavadinimų:

1. Arkliu žuvis vadinama dėl specifinio medžioklės būdo. Ji iššoka iš vandens ir visu kūnu užkrenta ant pasirinktos aukos.
2. Pavadinimas chvatas, reiškiantis gudrus, vikrus, atsirado todėl, kad apsvaiginus vieną žuvelę kitos sustingsta iš netikėtumo ir patenka plėšrūnui į nasrus.
3. Dėl tos pačios priežasties karpinių šeimos atstovai vadinami šerešperu (vikriu).
4. Dėl savo rijumo plėšrūnas gavo vardą belestis, o dėl meilės greitai tėkmei – upės korsaro pravardę.

Vietinėse tarmėse salatis skamba kaip čerichas, šerichas, šerešperis.

Kuo šapalas skiriasi nuo storerio ir rainės

Visos trys rūšys priklauso karpinių šeimai, todėl jas lengva supainioti. Atidžiau pažiūrėjus skirtumai tampa akivaizdūs.

Pagrindinė salatio ypatybė – jo burna, žandikaulių sandara. Ant apatinio yra gumburėlis, kuris įeina į viršutinio įdubą ir sudaro savotišką užraktą, laikantį grobį „mirtinais gniaužtais“. Skirtingai nei šapalo ir ido, salatio apatinis žandikaulis yra ilgesnis, o viršutinė išsišakojusios uodegos dalis trumpesnė už apatinę.

Skiriamieji ido požymiai:

• trumpas, storokas kūnas;
• stambūs žvynai;
• spalva, kintanti saulės spinduliuose nuo sidabrinės iki auksinės;
• žalsvai geltona akies rainelė su tamsia dėme viršutinėje dalyje.

Būdingi šapalo bruožai:

• plati buka galva;
• didelės akys;
• juodi prie pagrindo žvynai.

Skirtumai pastebimi ir elgesyje. Žeršys yra daug aktyvesnis už jazį ir šapalą, o tai paaiškina skirtingus gaudymo būdus.

Kaip gaudyti šapalą: kada, kur ir ant ko?

Plėšrūnas maitinasi visą šviesiąją paros dalį. Skirtingai nuo lydekos, jis netyko pasaloje, o aktyviai seka grobį. Žeršį gaudo spiningu, plūdine meškere ir museliu.

Kada gaudyti

Dieninis plėšrūnas išeina medžioti auštant. Geriausias laikas gaudyti nuo aušros iki 10 valandos ir vakare nuo 18 valandos iki sutemų. Prieblandoje padidėja tikimybė sugauti trofėjinį egzempliorių. Naktį žeršys nusileidžia į gelmę ir iki ryto neparodo aktyvumo.

Žuvį geriau gaudyti giedru šiltu oru, esant 20–25°C temperatūrai. Esant stipriam vėjui ir lietui, ji laikosi arčiau dugno.

Masės priaugimas vyksta iškart po neršto ir trunka iki liepos vidurio. Šiuo laikotarpiu kibimai vyksta visą dieną.

Kur gaudyti

Perspektyviausi užmetimai į „taškymąsi“. Jei pavyko aptikti žeršio maitinimosi vietą, į šią vietą galima sugrįžti vėl. Plėšrūną išskiria pastovumas. Jis medžioja tuo pačiu metu ir tose pačiose vietose su nedidele paklaida. Ilgų migracijų ieškodamas maisto plėšrūnas nedaro.

Mėgstamos maitinimosi vietos:

• upės žiotys, susiaurėjimai, akmenuoti slenksčiai;
• nuolydžiai, plesai;
• išėjimai iš duobių;
• plotai šalia šliuzų, užtvankų, tiltų.

Žeršys mėgsta stiprias sroves, nes už burbuliuojančio vandens tampa nematomas grobiui.

Maži egzemplioriai pasitaiko srauniose seklumose, dideli – plačiuose giliuose srautuose akmenuotu dugnu. Žuviai svarbu turėti prieglobsčių – akmenų, išvartų, šešėlių nuo nusvirusių medžių lajų.

Ant ko gaudyti

Spiningo pasirinkimas priklauso nuo žvejybos vietos, masalo dydžio ir numatomo grobio svorio. Metant iš valties naudojami 2,4 m ilgio blankai, iš kranto – 2,7 m. Žvejybai srovėje reikia kietų meškerių su dažnai išdėstytais plačiais žiedais, kurie tinkamai paskirsto ir atlaiko padidintą apkrovą.

Spiningas komplektuojamas su tvirta multiplikatorine rite ir 0,12–0,16 mm skersmens virve. Iš masalų renkasi suktukus, svyruojančias blizges, sveriančias 8–14 g, pilkerius, paviršinius voblerius, vibro uodegas, tvisterius, porolono žuveles, kurių ilgis ne didesnis kaip 7 cm.

Naudojant muselinę įrangą ir plūdinę meškerę, žeršį gaudo ant streamer'ių (dirbtinių musių, imituojančių vabzdžius), kirminų, vėžių mėsos, gyvų vabzdžių (musių, žiogų, skėrių, laumžirgių).

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Žeršys gausus lengvai įsisavinamų baltymų, kalciferolio, kobalamino, fosforo, seleno, cinko.

Į žeršio sudėtį įeina:

• vitaminai – D, B grupės, C, PP, A, beta karotinas, tokoferolis;
• makroelementai – fosforas, siera, kalis, magnis, natris, kalcis;
• mikroelementai – selenas, cinkas, varis, geležis, manganas;
• sotieji ir nesotieji Omega-3, 6 riebalų rūgštys.

Baltymų, riebalų ir angliavandenių 100 g valgomosios žeršio dalies – atitinkamai 18,8, 2,6 ir 0 g. Energinė vertė – 99 kcal.

Kuo naudinga šapalo mėsa žmogaus organizmui

100 gramų porcija produkto turi dvi paros normas vitamino D, reguliuojančio kalcio-fosforo apykaitą, dalyvaujančio ląstelių atsinaujinime.

Kitos naudingos žeršio savybės:

1. Pagreitina imuninį atsaką, apsaugo organizmą nuo sezoninių peršalimų.
2. Normalizuoja kraujotaką.
3. Gerina fosfolipidų apykaitą kepenyse.
4. Kliudo riebalų nusėdimui.
5. Stiprina kraujagysles.
6. Apsaugo nuo tachikardijos, aritmijos, hipertenzijos.
7. Neutralizuoja toksines medžiagas.
8. Sintetina hemoglobiną, keletą hormonų.
9. Dalyvauja kraujodaroje.
10. Didina pažintinius smegenų gebėjimus.
11. Apsaugo nuo anemijos, leukopenijos, rachito, osteoporozės, kepenų cirozės, lytinės disfunkcijos vyrams, vaisiaus vystymosi anomalijų nėščiosioms.
12. Mineralizuoja kaulinį audinį, dantų emalį.
13. Reguliuoja skydliaukės hormonų veikimą.
14. Trumpina reabilitacijos laikotarpį po operacijos, traumos, ligos.

Dietinė žerecho mėsa įtraukiama į meniu metant svorį, sergant sąnarių ligomis, siekiant padidinti atsparumą stresui.

Ar šapalo ikrai naudingi

Švelnūs, malonaus skonio ryškiai geltoni ikrai turi koncentruotų maistinių medžiagų. Produktas vartojamas užkandžių sudėtyje ir kaip atskiras patiekalas, patiekiamas su duona.

Delikatesas pasižymi daugybe teigiamų savybių, tačiau dėl didelio druskos kiekio dietologai rekomenduoja jį valgyti ribotais kiekiais.

Kuo naudinga

Ikrai palaiko širdies, kraujagyslių darbą, gerina virškinimą, greitina medžiagų apykaitą, stiprina kaulus, daro sąnarius elastingus. Sudėtyje esantys antioksidantai (vitaminai A, E, C, PP, K, B6, selenas) pašalina destruktyvių oksidacinių reakcijų pasekmes, profilaktiškai veikia vėžį, artritą, astmą, aterosklerozę, kataraktą.

Omega-3 riebalų rūgštys stįprina imunitetą, gerina kraujo krešėjimą, stįprina kraujagysles, apsaugo jas nuo apnašas formuojančio cholesterolio.

Įtraukus ikrus į racioną, mažinamas uždegimas ir skausmas sergant artritu, artroze, normalizuojamas kraujospūdis, gerėja bronchų būklė, neutralizuojami kancerogenai.

Kiek kainuoja

Ikrus sūdytus parduoda internetinėse parduotuvėse už 10 € už 1 kg, 500 g vytintų ikrų maišeliuose vakuuminėje pakuotėje kainuoja 9 €.

Kaip pasūdyti

Ilgalaikio saugojimo ikrai sūdomi trigubo užpylimo būdu.

Kaip paruošti:

1. Paruoškite verdantį sūrymą, skaičiuojant 100 g druskos 1 litrui vandens.
2. Perpjaukite ikrų maišelių plėvelę, užpilkite druskos tirpalu. Maišykite šakute tris minutes, nupilkite skystį.
3. Antrą kartą užpilkite produktą. Išmaišykite, vyniodami plėvelę ant šakutės. Ikrą perkoškite per sietelį. Pašalinkite smulkius likusios plėvelės gumuliukus.
4. Ikrą grąžinkite į dubenį, ten pat įpilkite trečią verdančio sūrymo dalį. Maišant skystis turi išlikti skaidrus. Po poros minučių perkoškite ikrą per sietelį, palaukite kol sūrymas nutekės.
5. Paruoškite mažus stiklinius indelius.
6. Į indo dugną įpilkite po 1–2 valg. š. augalinio aliejaus, užpildykite delikatesu iki 2/3 tūrio, įberkite šaukštą druskos, išmaišykite. Įdėkite daugiau ikrų, užpilkite aliejumi taip, kad jis būtų 0,5 cm virš paviršiaus.

Užkandis yra paruoštas vartoti po 2 valandų, bet geriau jį palaikyti šaldytuve per naktį ir patiekti pusryčiams su šviežiu batonu, sviestu ir saldžia aromatinga arbata.

Žala ir kontraindikacijos

Žerecho mėsa yra kontraindikuotina asmenims, turintiems individualų produkto netoleravimą ir alerginę reakciją į jį.

Yra tikimybė užsikrėsti helmintais, jei žuvis buvo įsigyta iš privačių rankų ir nepraėjo sanitarinės kontrolės.

Nuo ikrų vertėtų susilaikyti esant inkstų problemoms, polinkiui į edemą, hipertenzijai.

Kur įsigyti ir kiek kainuoja

Žerechą įsigyja dideliuose prekybos tinkluose ar specializuotose parduotuvėse, didmeninėse bazėse, turguose, mugėse ir internetinėse platformose.

Kilogramą gyvo salačio žuvų parduotuvėje, taip pat ir atšaldyto turguje galima nusipirkti už 3,40–4,00 €. Šiek tiek pigiau produktą parduoda prekybos centruose (3,20–3,90 €). Bazės realizuoja žuvį ne brangiau nei už 1,70 €.

Džiovintas žerechas kainuoja 13–14 €, karšto rūkymo – 9–9,50 €, šalto rūkymo – 8–14 € už 1 kg.

Kaip skaniai paruošti žuvį šapalą: receptai

Salatį kepa orkaitėje ir multivarke, kepa keptuvėje, ant grotelių, rūko, džiovina, sūdo. Iš žuvies verdama žuvienė, sriuba, ji troškinama su grybais, obuoliais, pomidorų padaže arba baltame padaže, gaminami užkandžiai, drebučiai.

Produktas dera su žalumynais, citrina, alyvuogėmis, česnaku, pipirais, grietine, sūriu, pienu, baltuoju vynu. Skaniausias balykas patiekiamas prie alaus.

Orkaitėje

Norint visą iškepti žerechą, sveriantį 0,7–1 kg, prireiks:

• stiklinė grietinės;
• du svogūnai;
• citrina;
• vienas valgomasis šaukštas druskos, arbatinis šaukštelis – juodųjų maltų pipirų.

Gaminimo etapai:

1. Paruoškite skerdeną. Išvalykite, išviduriuokite, nuplaukite ir nusausinkite.
2. Įjunkite orkaitę įkaitinti iki 200°C.
3. Išklokite kepimo skardą folijos lakštu. Ant jo padėkite žerechą, iš visų pusių įtrintą druskos ir pipirų mišiniu.
4. Ištepkite skerdeną išorėje ir viduje grietine.
5. Supjaustykite nuluptą svogūną dideliais žiedais, citriną skiltelėmis. Sudėkite ingredientus į pilvą.
6. Suvyniokite žuvį į foliją vokeliu.
7. Kepkite pusvalandį. Šiek tiek atidarykite foliją, tęskite gaminimą dar 10 minučių, sumažinę temperatūrą.

Keptas patiekalas dera su virtais ryžiais, bulvėmis, daržovių salotomis, troškiniu, konservuotais žirneliais, marinuotais svogūnais.

Keptuvėje

Keptas žerechas gaminamas greitai, gaunasi traškus išorėje ir sultingas viduje.

Ingredientai:

• 1 kg žuvies;
• pusė citrinos;
• druska, prieskoniai;
• rafinuotas aliejus kepimui.

Paruošimas:

1. Išvalykite, išviduriuokite skerdeną. Nukirskite galvą, uodegą. Nuplaukite po tekiančiu vandeniu, nusausinkite.
2. Ant šonų padarykite pjūvius peiliu skersai kryžiumi. Supjaustykite porciniais gabalėliais.
3. Įtrinkite druska, prieskoniais žuviai. Apšlakstykite citrinos sultimis.
4. Dėkite ant įkaitintos su aliejum keptuvės, kepkite kol bus paruošta.

Patiekite patiekalą su grikiais, ryžiais, ankštinėmis daržovėmis, sūdytais grybais, daržovėmis.

Kaip pagaminti balyką iš šapalo

Skaniausias balykas gaunamas iš šviežios žuvies, sveriančios 1–3 kg.

Kaip paruošti:

1. Išpjaustykite salatį plokščiu sluoksniu. Perpjaukite tvirtu peiliu skerdeną išilgai kūno nuo nugaros iki pilvo, stengdamiesi jo nepažeisti.
2. Pašalinkite žiaunas, vidurius, išpjaukite slanksteli, atskyrę jį peiliu nuo šonkaulių kaulų. Nuplaukite žuvį, nusausinkite.
3. Apiberkite iš abiejų pusių druska, padėkite į dubenį ar puodą.
4. Prispauskite sluoksnį svarmeniu.
5. Po 8–12 valandų filė nuplaukite, pamerkite į šaltą vandenį 2–3 valandoms.
6. Nusausinkite išskleistą skerdeną. Kai vandens nuteka, į pilvą dėkite krapų žalumynų, česnako. Uždenkite viena pusplokšte kita, suvyniokite į pergamentą, padėkite parai į šaldytuvą.
7. Vakare pakabinkite žeršį balkone arba kitoje vėdinamoje patalpoje, į mėsą įkišę medinius tarpiklius.
8. Ryte grąžinkite balyką į šaldytuvą. Per pietus išneškite skerdeną valandai į saulės spindulius, kad paviršiuje išsiskirtų riebalai.

Patarimas! Vasarą per karščius balyką darykite sūresnį. Tam sutrumpinkite mirkymo laiką po sūdymo.

Kotletai iš šapalo: receptas

Kad iškeptumėte žuvies kotletus, paruoškite produktų rinkinį:

• 1,5 kg žeršio;
• 2 kiaušiniai;
• 150 g baltos bandelės minkštimo;
• 200 ml pieno;
• 100 g kvietinių miltų;
• 100 g svogūnų;
• pipirų, druskos;
• aliejus kepimui.

Gaminimo būdas:

1. Išpjaustykite žuvį į filė. Pincetu ištraukite smulkius kauliukus.
2. Pamerkite bandelę piene ketvirtadaliui valandos.
3. Nuskuskite svogūną, supjaustykite gabaliukais.
4. Du kartus permalkite mėsmale filė su svogūnu.
5. Įmuškite į faršą kiaušinius, pasūdykite, papipirinkite, gerai išminkykite.
6. Drėgnomis rankomis suformuokite kotletus.
7. Apvoliokite miltuose, sudėkite į įkaitintą keptuvę su aliejumi.
8. Kepkite po 5–7 minutes iš abiejų pusių.

Išdėliokite kotletus ant popierinių rankšluosčių, kad pašalintumėte riebalų perteklių. Patiekite su biriais ryžiais arba bulvių koše, daržovių salotomis.

Kaip paruošti žuvienę

Norint išvirti 4 porcijas sotios sriubos, prireiks:

• 1 kg žeršio;
• 100 g ryžių;
• 2 pomidorai;
• po 1 svogūną, morką;
• 50 g salierų;
• 2 lauro lapai;
• 2 skiltelės česnako;
• 1 l vandens;
• druska, pipirai, žalumynai.

Kaip išvirti:

1. Išvalykite žuvį dubenyje su vandeniu. Praverkite pilvą, išimkite vidurius, pašalinkite žiaunas ir nupjaukite uodegą. Kruopščiai nuplaukite, supjaustykite porcijomis, sudėkite į puodą.
2. Nuskuskite daržoves, stambiai supjaustykite. Česnako skilteles sutraiškykite peiliu, pasukę jį plokščiąja puse. Visus paruoštus ingredientus sudėkite prie žuvies. Įdėkite lauro lapą, juodųjų pipirų žirnelius.
3. Užpilkite produktus vandeniu, užvirinkite. Nuimkite putas, pasūdykite, sumažinkite ugnį iki vidutinės, virkite 20 minučių.
4. Nuplaukite ryžius, suberkite kruopas į sultinį.
5. Po ketvirčio valandos įdėkite susmulkintų petražolių, krapų žalumynų. Po 5 minučių nuimkite puodą nuo viryklės. Leiskite sriubai 10 minučių pastovėti.

Patiekdami į kiekvieną lėkštę dėkite po porciją žuvies, pridėkite daržovių su ryžiais, užpilkite sultiniu.

Klausimai-atsakymai

Žuvies patiekalų mėgėjus domina produkto gastronominės savybės ir ar daug kaulų skerdenoje.

Koks šapalo skonis?

Plėšrūno mėsa švelni, šiek tiek kvepia dumblu. Skanesnis žeršys yra sūdytas, džiovintas ir rūkytas. Balykas skoniu nenusileidžia lašišinėms.

Ar riebus?

Vartotojai mėsą apibūdina kaip riebią, nors 100 g produkto yra tik 2,6 g riebalų, kurių didžiąją dalį sudaro nesočiosios riebalų rūgštys.

Ar daug kaulų žuvyje?

Žeršyje kaulų yra labai daug. Kad juos suminkštintų, tenka žuvį ilgai troškinti, rūkyti, padaryti įstrižus pjūvius ant skerdenos prieš kepimą arba gaminti kotletus.

Iš nupirkto arba žvejyboje sugauto aspio galima paruošti daug skanių ir maistingų patiekalų. Švelni sultinga mėsa ir delikatesiniai ikrai be žuvies kvapo ne tik paįvairins kasdienį racioną, bet ir palaikys fizinę sveikatą, apsaugos nuo depresijos, padidins atsparumą stresui.

Aspio nuotrauka