Žuvis peledė: nuotraukos, aprašymas, naudingos savybės ir receptai

Peledė arba sūrelis (Coregonus peled) — viena iš nedaugelio gėlavandenių žuvų rūšių, kurią laukinėje gamtoje gaudo pramoniniu mastu ir dirbtinai augina žvejybos ūkiuose. Peledės mėsa pasižymi išskirtiniu skoniu, prisotina organizmą kokybiškais baltymais, naudingomis mineralinėmis medžiagomis, palaikančiomis sistemų ir vidaus organų funkcijas.

Peledė: kas tai per žuvis, kaip atrodo ir kur gyvena

Peledė iš Sygų (Coregonus) genties, Lašišinių (Salmonidae) šeimos, užauga iki 40–55 cm, sveria 2,5–5 kg. Sūrelis randamas upėse, kur atlieka ilgas mitybines ir sezonines migracijas, įprastas šiauriniuose ežeruose, senvagėse ir upių atšakose su ramia srove. Greitai prisitaiko prie skirtingos vandens temperatūros, bet renkasi vėsesnį (ne aukštesnį kaip 22°C).

Gėlavandeniai gyventojai laikosi būriais, kartais įplaukia į silpnai sūrius deltų vandenis, bet į jūrą neišeina.

Kaip atrodo

Peledės kūnas su tankiai priglundančiais žvynais — aukštas, iš šonų suplotas, ovalus, nudažytas sidabrine spalva. Nugara, staigiai kylanti už pakaušio, beveik juoda. Ant proporcingos kūginės galvos, kaip ir ant nugarinio peleko, išbarstyti juodi taškeliai. Skirtingai nuo kitų sykų, sūrelis turi daugiau žiauninių keterėlių (49–68), o viršutinis žandikaulis šiek tiek ilgesnis už apatinį, nors burna laikoma galine.

Poravimosi žaidimų metu žuvų spalva keičiasi. Nugara ir galva tampa mėlynos arba turkio spalvos. Tiesiogiai neršto metu išilgai šonų susidaro odiniai balkšvi gumbeliai, kurie labiau matomi patinų. Vietiniai gyventojai juos vadina perlų išbarstymais.

Kur gyvena

Sūrelis paplitęs Arkties vandenyno upėse nuo Mezenės, tekančios per Komijos ir Archangelsko srities teritorijas, iki Čiukotkos Ilirnėjaus ežero. Gausi peledė Obėje, Irtyšiuje ir jų intakuose, tundros, taigos ežeruose Jamalo-Nencų ir Chantų-Mansių apygardose. Aptinkama Chabarovsko krašte (Amūro upėje).

Žuvis renkasi vandeningus vandens telkinius su ramia srove arba ežerus, kur gyvena dvi sygų formos — paprastoji ir nykštukinė. Jaunikliai būriais renkasi arčiau kranto, lytiškai subrendę individai laikosi pavieniui giliau vandens storymėje.

Po pavasarinio ledo tirpimo peledė, ieškodama maisto, įplaukia į salpų plotus, žemupio užutėkius, kyla aukštyn intakais. Kai vanduo nuslūgsta iki įprasto lygio, žuvis grįžta į įprastas gyvenamąsias vietas.

Kuo maitinasi

Mitybos pagrindą sudaro zooplanktonas. Rudenį ir žiemą peledė minta moliuskais, smulkiais vėžiagyviais (irklakojais, šakotaūsiais vėžiukais), gyvenančiais dugne. Vasarą ji daugiausia minta vabzdžių lervomis ir lėliukėmis. Dideli individai ėda ikrus, kuojų, ešerių, karosų mailių.

Nerštinės migracijos ir ikrų išmetimo laikotarpiu žuvis minta labai silpnai arba visai neėda.

Veisimosi procesas

Lytinės brandos pradžia tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir pirmiausia nuo maisto bazės. Vidutiniškai peledės tampa pajėgios daugintis nuo 3 iki 6 metų.

Nerštas ežeruose prasideda lapkritį po ledo susidarymo. Upėse peledė neršia nuo rugsėjo iki gruodžio, kai vandens temperatūra neviršija 8 laipsnių. Dideli individai į nerštinę migraciją išvyksta anksčiau nei kiti. Jie pakyla aukštai upe, o po ikrų išmetimo spėja nusileisti srove. Smulkesnės peledės lieka žiemoti nerštavietėse.

Patelės išneršia 9–85 tūkstančius ikrų, kurių skersmuo 1,5 mm, vienu metu. Poros nerštavietes įrengia žvyringame arba smėlio-žvyro grunte prie požeminių šaltinių ištakų, kurie apsaugo šią vandens telkinio dalį nuo užšalimo.

8 mm ilgio lervų išsiritimas įvyksta praėjus 4–6 mėnesiams po ledų tirpimo. Pirmąsias dienas jos gauna maistines medžiagas iš trynio maišelio, vėliau pradeda savarankiškai maitintis zooplanktonu.

Veislės

Priklausomai nuo buveinių ir dydžių, skiriamos trys peledžių rūšys:

Upinė peledė
Šios veislės atstovai gyvena upėse, greitai auga, tampa lytiškai subrendę iki trečiųjų gyvenimo metų. Neršia žvyringose sėkliose ir kitose vietose su greita srove.

Paprastoji ežerinė peledė
Gyvena viename tundros arba taigos ežere. Užauga iki 50 cm, kūno svoris 2 kg. Maksimali didelių ežerinių peledžių gyvenimo trukmė yra 13 metų.

Nykštukinė ežerinė peledė
Gyvena mažuose ežeruose su skurdžia maisto baze. Vidutinis dydis – 30 cm, svoris – 300–500 g.

Kaip gaudyti sūrelio žuvį: kada, kur ir ant ko?

Peledė yra atsargi žuvis, neprileidžia arti. Norint sugauti peledę, reikia maskuojančios aprangos, tylos ir tolimų užmetimų. Kibimo metu įvyksta staigus trūktelėjimas, reikalaujantis momentinio, bet atsargaus užkirtimo, nes žuvies lūpos minkštos. Ypatingą domesį žvejams teikia didelių individų išviliojimas, kai jie priešinasi įnirtingai.

Kada gaudyti

Peledė gaudoma ištisus metus šviesiu ir tamsiu paros metu bet kokiu oru.

Kur gaudyti

Būriais plaukianti peledė vengia vietų su stipria srove, pakrantės augalų sąžalynų. Laikosi vandens storymėje 0,7–1 m atstumu nuo dugno, kartais iškyla į paviršių medžiodama vabzdžius. Jos buvimo vieta nustatoma pagal pliaukštelėjimus ir besiskleidžiančius ratus vandens telkinio paviršiuje.

Ant ko gaudyti

Vasarą peledė gaudoma plūdine meškere be svarelio su 5 m ilgio blanku, lengvu plūduru, išlaikančiu ant vandens džigą, kabliuku Nr. 4, 5. Tinkamas valas – monofilamentinis, 0,2 mm skersmens. Kad peledė sureaguotų į jauką, jis turi būti nuolat judinamas.

Muselinėje žvejyboje naudojamos sausos ir skęstančios muselės. Iš natūralių masalų išrankioji peledė teikia pirmenybę uodų lervoms, jūriniams ir žeminiams sliekams, uodams, mėsinių musių lervoms, gammarus, moliuskų gabaliukams.

Žiemą žvejojant giliai, naudojamas šautinis svarelis, kuris tvirtinamas 70 cm atstumu nuo kabliuko. Prieš žvejybą į duobutę įmetama po saują sausų ir šaldytų gammarus, ledas dviejų metrų atstumu aplink duobutę užtamsinamas sniegu. Tuo metu masalą galima mesti paviršutiniškai (6–10 cm nuo apatinės ledo ribos). Jei kibimo nevyksta, masalas (spalvota putplastis, rombai, piramidės) laikomas 1 m atstumu nuo dugno.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Peledė gausi lengvai virškinamų baltymų, nikotino rūgšties, fosforo, kalio, cinko.

Į peledės sudėtį įeina:

• vitaminas PP;
• makroelementai – fosforas, siera, kalis, magnis, natris, kalcis;
• mikroelementai – cinkas, geležis;
• sočiosios ir nesočiosios riebalų rūgštys.

100 g valgomosios peledės dalies maistinė vertė: baltymai 19,1 g, riebalai 5,5 g, angliavandeniai 0 g. Energetinė vertė – 126 kcal.

Kuo naudinga peledės žuvis žmogaus organizmui

Peledės mėsa kontroliuoja nervų sistemos funkcijas, gerina angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitą, apsaugo nuo lipidų kaupimosi poodiniame riebaliniame audinyje.

Kiti naudingi peledės poveikiai organizmui:

1. Teigiamai veikia virškinamojo trakto, odos, gleivinių sveikatą.
2. Reguliuoja kraujospūdį.
3. Gerina nervinių impulsų laidumą.
4. Reguliuoja rūgščių-šarmų pusiausvyrą.
5. Stiprina kaulus, mineralizuoja dantų emalį.
6. Normalizuoja kraujospūdį.
7. Palaiko optimalų gliukozės kiekį kraujyje.
8. Padeda gydyti depresiją.
9. Malšina skrandžio spazmus.
10. Apsaugo nuo aterosklerozės, rachito, osteoporozės, anemijos, anoreksijos išsivystymo.
11. Stiprina plaukų šaknis.
12. Saugo organizmą nuo toksinų.
13. Lėtina senėjimą.
14. Didina ištvermę.
15. Kovoja su lėtiniu nuovargiu.
16. Pagerina miegą.

Peledė palaiko miokardo darbą, reprodukcinės sistemos sveikatą. Žuvies mėsa naudinga metant svorį, sergant artritu, osteoartritu.

Kokia nauda iš džiovintos žuvies

Vartojant du kartus per savaitę po 100–150 g džiovintos peledės, sumažėja anemijos, aterosklerozės rizika, pagerėja kraujotaka, medžiagų apykaita, pagerėja nuotaika, sumažėja galvos skausmo intensyvumas. Džiovinant naudingosios medžiagos žuvyje išlieka visiškai ir labiau koncentruotoje formoje.

Džiovinta peledė kenkia dėl didelio druskos kiekio, kuris sutrikdo inkstų veiklą, vandens balansą, sukelia skysčių susilaikymą organizme. Terminio apdorojimo trūkumas padidina helmintų užsikrėtimo tikimybę.

Kaip paruošti

Geriausia džiovinti žuvį pavasarį arba rudenį, kai ji riebesnė. Džiovinimo procesą pradėkite nuo sūdymo. Emaliuoto dubens ar puodo dugną uždenkite druskos sluoksniu. Kiekvieną žuvį ištrinkite baltais kristalais iš išorės ir vidaus, sandariai sudėkite į indą tankiomis eilėmis nugaromis žemyn arba ant šono. Užspauskite dangčiu, uždėkite svorį, kad žuvis išleistų sultis. Palikite peledę šaltoje vietoje 3–10 dienų, priklausomai nuo žuvų dydžio.

Kai sūreliai sukietėja, nuplaukite juos ir padėkite į dubenį su šaltu vandeniu 4–5 valandoms mirkyti. Jei šį etapą praleisite, peledė taps sausa, persūdyta, pasidengs baltu sluoksniu ir greitai oksiduosis.

Po mirkymo nuplaukite nuo žuvų gleives, nuneškite džiūti į balkoną arba pakabinkite ant siūlų vėsioje, vėdinamoje patalpoje, iš anksto apvynioję marle.

Džiovinimo laikas priklauso nuo oro sąlygų, žuvies dydžių.

Ar naudinga rūkyta peledė

Rūkyta peledė, priešingai nei įprasta manyti, yra naudinga širdies, smegenų, virškinimo organų funkcijų palaikymui. Produktas stiprina imunitetą, kaulinį audinį, apsaugo nuo dantų ėduonies atsiradimo, reguliuoja medžiagų apykaitą, pratęsia odos ir plaukų jaunystę.

Šalto rūkymo metu išlieka beveik visos naudingos medžiagos. Karštas rūkymas sutrumpina gaminimo laiką iki keturių valandų, tačiau dėl aukštų temperatūrų prarandama dauguma naudingų savybių.

Produkto nereikėtų vartoti dažniau nei 1 kartą per savaitę. Apdorojant dūmais, žuvyje kaupiasi kancerogenai, sukeliantys vėžines ligas.

Receptas

Namų sąlygomis paprasčiau paruošti karštai rūkytą peledę, nes šaltas dūmų apdorojimas reikalauja sudėtingesnės įrangos, daugiau laiko ir susikaupimo.

Norint patiems surūkyti žuvį ir gauti skanų patiekalą, reikės kelių šviežių peledžių (arba palaipsniui atšildytų) vienodo dydžio ir rūkyklos su padėklu.

Gaminimo etapai:

1. Perpjaukite pilvelius, išimkite vidurius.
2. Apibarstykite žuvis su galvomis druska iš visų pusių. Sandariai sudėkite į indą, prispauskite apversta plokščia lėkšte, uždėkite svorį.
3. Po 3–5 valandų žuvį nuplaukite, pakabinkite 1 valandai virš kriauklės, kad nuvarvėtų vanduo.
4. Įmeskite į padėklą 2–3 saujas kadagio, alksnio, kriaušės, obels ar vyšnios skiedrų. Užkurkite.
5. Ištepkite groteles augaliniu aliejumi, išdėliokite žuvis.
6. Kai skiedros išdegs, uždėkite rūkyklą. Padėkite padėklą, groteles.
7. Atsiradus tankiems dūmams, skaičiuokite 40 minučių. Rūkymo metu dangčio atidaryti nerekomenduojama.

Po paruošimo palaikykite rūkytą peledę uždarytame inde pusvalandį, kad stabilizuotųsi struktūra. Patiekite žuvį su virta bulve, ryžiais arba prie alaus.

Peledės ikrai

Gelsvos spalvos smulkūs peledės ikrai yra dietinis, skanus produktas, skatinantis lieknėjimą. 100 g delikateso BJU — atitinkamai 12,7, 2,5 ir 5 g. Energinė vertė 93 kcal.

Nauda ir žala

Į peledės ikrų sudėtį reikšmingais kiekiais įeina cholinas, kobalaminas, selenas, geležis.

Produktas stiprina širdies raumenį, gerina kraujotaką, apsaugo nuo cholesterolio plokštelių susidarymo ir kraujagyslių susiaurėjimo. Antioksidantas selenas gerina imuninės sistemos veiklą, pagreitina raumenų audinio ir odos ląstelių regeneraciją, palaiko skydliaukės veiklą, mažina navikų išsivystymo riziką.

Didelis natrio chlorido kiekis yra priežastis susilaikyti nuo ikrų vartojimo žmonėms, turintiems nesveikus inkstus, hipertenziją, polinkį į edemą.

Kaip pasūdyti

Norint pasūdyti 0,5 kg šviežiai sugautos žuvies ikrų, prireiks emaliuoto, stiklinio indo, litro vandens ir po 1 valg. šaukštą druskos, cukraus.

Kaip paruošti:

1. Supilkite vandenį į puodą. Suberkite cukrų, stambią druską.
2. Padėkite indą ant viryklės ir užvirkite.
3. Išvalykite ikrų maišelius nuo plėvelių, pertrinkite juos per sietelį. Arba įdėkite produktą į šiltą vandenį ir išplakite šakute.
4. Atvėsinkite sūrymą iki 50 laipsnių. Įdėkite į jį nuo plėvelių išvalytus ikrus. Palikite 15–20 minučių ar ilgiau. Nuo laikymo trukmės priklauso sūdymo intensyvumas.
5. Supilkite sūrymą su ikrais į kiaurasamtį. Kai skystis nutekės, perkelkite paruoštą produktą į stiklinį indelį. Uždenkite indą sandariai dangteliu ir padėkite į šaldytuvą, kuriame ikrai išsilaikys iki penkių parų.

Pasūdytą delikatesą galima valgyti po 4 valandų nuo paruošimo.

Laikymo taisyklės

Kaip ir bet kuri kita atšaldyta žuvis, peledė išlieka šviežia šaldytuve ant ledo dvi paras. Šaldiklis pailgina laikymo laiką iki keturių mėnesių. Žuvis geriau išsilaiko, jei prieš užšaldant ji būna išdarinėta.

Sūdyta arba karštai rūkyta peledė tinkama valgyti iki 10 dienų, jei ji buvo laikoma 0–2 °C temperatūroje.

Kur įsigyti ir kiek kainuoja

Peledę paprastame maisto prekių parduotuvėje rasti sunku. Ji realizuojama specializuotose prekybos vietose netoli žvejybos rajonų ir prekybos interneto platformose.

Kainos skiriasi priklausomai nuo žuvies būklės, dydžio ir regiono. Šviežiai šaldytą žuvį parduoda Omske nuo 2,20 € iki 5,50 € Maskvoje. Džiovinta ir rūkyta peledė kainuoja du kartus brangiau.

Kaip skaniai pagaminti peledės žuvį: receptai

Mažai kalorijų turinčią žuvį kepa ant skardos ir puodeliuose su grietinėle, kepa džiūvėsėliuose keptuvėje arba ant grotelių, troškina, sūdo, džiovina, rūko, farširuoja. Sibire populiari marinuota peledė, kuri pakeičia silkę.

Orkaitėje

Norint iškepti 3 peledes, reikės papildomų produktų:

• 30 ml alyvuogių aliejaus;
• 3 griežinėliai citrinos;
• 1 valg. š. citrinos sulčių;
• ryšelis petražolių;
• druska, pipirai.

Gaminimo algoritmas:

1. Žuvį išvalykyte, išdarinėkite. Nupjaukite uodegą, galvą, pelekus. Nuplaukite po tekančiu vandeniu ir nusausinkite.
2. Įtrinkite druskos ir pipirų mišiniu išorę ir vidų. Apšlakstykite citrinos sultimis.
3. Įjunkite orkaitę įkaitinti iki 200°C.
4. Po 10–15 minučių ištepkite formą aliejumi ir sudėkite į ją žuvis.
5. Įdėkite į pilvelius po petražolių šakele, iš viršaus aptepkite likusiu aliejumi kulinariniu šepetėliu.
6. Kepkite orkaitėje 20 minučių, uždengę folijos lakštu.

Paruoštą patiekalą patiekite su žalumynais, daržovių griežinėliais arba keptomis daržovėmis.

Keptuvėje

Kepimui, kad žuvis būtų minkšta viduje ir traški išorėje, paruoškite produktų rinkinį:

• 1 kg peledės;
• pusę citrinos;
• miltų apvoliojimui;
• aliejus kepimui;
• druska, pipirai.

Kaip paruošti:

1. Išpjaustykite iš žuvies filė. Supjaustykite porciniais gabalėliais.
2. Įtrinkite juos druska, pipirais, apšlakstykite citrinos sultimis.
3. Įkaitinkite ant viryklės keptuvę su augaliniu aliejumi.
4. Paruoškite indą su apkepo mišiniu.
5. Kiekvieną gabalėlį apvoliokite miltuose iš abiejų pusių, kepkite, kol susidarys apetitą žadinanti plutelė.

Prie keptos peledės patiekite birius ryžius arba bulvių košę, daržoves, grietinę.

Klausimai-atsakymai

Žuvies vartotojams rūpi produkto gastronominės savybės ir ar peledė yra užsikrėtimo opistorchais šaltinis.

Koks peledės skonis?

Peledės mėsa gerai išlaiko formą, degustuojant nebyra į atskirus pluoštus. Skonis apibūdinamas kaip švelnus, malonus, be dumblo ar stovinčio vandens prieskonio.

Ar riebi ar ne?

Peledę sunku pavadinti riebia, nors vartojant susidaro jausmas, kad ji tirpsta burnoje. 100 g žuvies yra tik 5,5 g riebalų.

Ar daug ašakų?

Nors peledė nėra jūrinė žuvis, smulkių kauliukų joje nėra. Peledės skeletą sudaro stuburas ir šonkauliai, kurie filetuojant lengvai atskiriami.

Ar užsikrėtusi opisthorchoze?

Iki neseniai opistorchų nešiotojais buvo laikomos tik karpinės žuvys, tačiau šie plokščiosios kirmėlės ne kartą buvo rasti ir sykinių žuvyse.

Masiškai užkrėsta peledė, gyvenanti žemupyjė Obės ir Irtyšiaus upių, vietovėse, kur gyvena Šiaurės vietiniai gyventojai, pirmenybę teikiantys žaliai žuviai, o ne termiškai apdorotai.

Sergantys egzemplioriai skiriasi nuo sveikų sulėtėjusiu augimu ir vystymusi. Pradinėje ligos stadijoje atpažinti sergančią žuvį be parazitologinio tyrimo sunku.

Norint sunaikinti opistorchus, syrką užšaldo savaitei ne žemesnėje kaip -12 laipsnių temperatūroje. Parazitai žūva karšto rūkymo metu, verdant verdančiame vandenyje ne mažiau 20 minučių.

Laukinė ir dirbtinai išauginta peledė yra dietinis naudingas produktas, iš kurio gaminama daug skanių patiekalų. Svarbu nepamiršti, kad bet kokia gėlavandenė žuvis kelia pavojų užsikrėsti parazitais.