Upiniai vėžiai: kuo naudingi žmogaus organizmui, kaip paruošti ar išvirti

Upiniai vėžiai dažnai vadinami švariausiais gyvūnais. Garsiausi nariuotakojų atstovai renkasi išskirtinai švarius ir gėlus vandens telkinius. Be to, jie teikia didžiulę naudą ekosistemai, valydami tvenkinių, ežerų ir upių dugną nuo dvėselienos ir organinių atliekų. Ir, žinoma, virti vėžiai – daugelio mėgstamas delikatesas. Jų švelni mėsa vertinama ne tik dėl skonio, bet ir dėl naudos.

Kaip atrodo ir kur gyvena vėžiai

Upiniai vėžiai yra vieni seniausių faunos atstovų. Šios vėžiagyvių rūšies pirmtakai gyveno Juros periodo vandens telkiniuose. Jie priklauso aukštesniųjų vėžių klasei, kuriai taip pat priklauso šoniplaukos, krevetės, krabai ir varlyčiai.

Vėžių kūnas susideda iš 18 segmentų, kurie yra pastovūs. 4 iš jų – galvos, 8 – krūtinės ir 6 – pilvelio. Šio tipo nariuotakojų krūtinės segmentai susilieja su galvos segmentais per siūlę, kurią labai lengva įžiūrėti iš nugaros pusės. Taip vadinama galvakrūtinė yra patikimai apsaugota kietu chitino šarvu, padengtu storu kalcio karbonato sluoksniu, kuris daro upinio vėžio šarvus beveik nepažeidžiamus.

Vėžio kūnas gali siekti 30 cm ilgį, minimalus dydis – 13–15 cm. Šarvas atlieka vėžiagyvio griaučių funkciją, saugodamas vidinius gyvūno organus. Prie chitininės dangos tvirtinasi ir upinio vėžio raumenys. Galvos segmentuose yra 2 poros ilgų antenų, atsakingų už lytėjimą ir uoslę. Šie ūsai padengti smulkiais šereliais, o jų pagrinde yra pusiausvyros receptoriai.

Upinio vėžio akys yra nedidelės, tačiau turi gana sudėtingą struktūrą – kiekvieną sudaro daugiau nei 3 tūkstančiai mažų akių. Ši akių sandara vadinama facetine. Jos yra šalia aštraus spyglio, esančio priekinėje galvakrūtinės pusėje.

Vėžio galūnės yra žnyplės ir 4 poros eisenos kojų. Žnyplės tvirtinasi prie krūtinės segmento. Jų pagalba nariuotakojai ginasi nuo priešų, medžioja ir netgi naudoja jas palikuonims sukurti. Dėl priekinių galūnių vėžiai gaudo ir sulaiko patelę.

Šie gyvūnai juda užpakalinėmis galūnėmis. Be to, šių nariuotakojų pilvelio segmente yra mažos kojytės, padedančios kvėpuoti. Jų pagalba vėžiai priplukdo prie žiaunų šviežio deguonimi prisodrinto vandens.

Netgi galima nustatyti vandens telkinio vandens kokybę pagal tai, ar jame yra vėžių. Daugelis šių nariuotakojų rūšių teikia pirmenybę gyvenimui nepriekaištingai švariame vandenyje. Tačiau yra upinių vėžių rūšių, kurios renkasi sūrokesnį vandenį, svarbiausia – su pakankama deguonies koncentracija. Deguonies badas šiems gyvūnams gali sukelti liūdnas pasekmes ir netgi baigtis mirtimi.

Maistą gauti vėžiams padeda uoslė. Šios rūšies nariuotakojai priešus seka būtent pagal kvapą, nes mato labai prastai. Upinių vėžių gyvenimo trukmė yra apie 35 metus.

Upiniai gyventojai paprastai renkasi gyvenimui nedumbluotą dugną. Urvus kasa prie kranto linijos, iki 3 m gylio. Paprastai viename ežere gyvena tik vienos rūšies vėžiai.

Rūšys

Šiuo metu yra tik 4 upinių vėžių rūšys:

• siauražnypliai;
• storapirščiai;
• plačiažnypliai;
• amerikiniai signaliniai.

Siauražnyplius vėžius galima rasti lėtai tekančiose, mažai vandens turinčiose upėse, mažuose ežeruose ir tvenkiniuose, Kaspijos ir Juodosios jūrų pakrantėse. Šiai vėžiagyvių rūšiai patogu tiek gėluose, tiek sūrokuose vandenyse. Kūno ilgis svyruoja nuo 16 iki 33 cm. Chitininė danga atspalviuose nuo šviesesnės iki tamsios rudos spalvos. Šie vėžiai savo pavadinimą gavo dėl priekinių galūnių formos – siauros ir pailgos žnyplės yra pastebimai ištiestos. Ši rūšis yra atspariausia nepalankioms gyvenamosios aplinkos sąlygoms, todėl gana patogiai išgyvena prastesnės kokybės vandenyje.

Storapirščiai vėžiai šiuo metu yra ant išnykimo ribos. Kiekvienais metais šios rūšies skaičius sparčiai mažėja. Šis gyvūnas gyvena kristaliniame švariame vandenyje Azovo, Kaspijos ir Juodosios jūrų pakrantės rajonuose. Šios rūšies vėžiai labai blogai toleruoja staigius temperatūros pokyčius. Maksimaliai patogi vandens temperatūra jiems yra 23–25 °C. Pagal dydį storapirščiai vėžiai yra miniatiūriniai. Jų kūno ilgis paprastai neviršija 11–12 cm. Šarvas yra žalsvai rudos spalvos. Priekinės galūnės pasižymi išsišakojimu, žnyplės yra šiek tiek bukužės.

Plačiažnypliai vėžiai laikomi labiausiai paplitusia rūšimi, tačiau pastaruoju metu stebimas staigus jų populiacijos mažėjimas. Šios rūšies gyvūnai gyvena tik gėluose vandens telkiniuose su švariu vandeniu. Plačiažnyplius vėžius galima rasti beveik visuose nestovinčiuose vandens telkiniuose, kurių vandens temperatūra vasarą viršija 25 °C. Dvidešimties centimetrų kūnas atspalvis alyvuogių arba rudos spalvos.

Amerikinių signalinių vėžių Rusijos teritorijoje galima rasti tik Kaliningrado srityje, tačiau Europoje šios rūšies populiacija auga ir plinta labai greitai. Rudi su mėlynu ar rausvu atspalviu vėžiai labai panašūs į savo „plačiažnyplius“ giminaičius. „Amerikiečius“ atpažinti padeda dėmė ant žnyplės sąnario – ji paprastai būna balta arba mėlyna. Dauguma individų pasiekia ne didesnį kaip 10 cm ilgį, tačiau kai kurie šios rūšies atstovai gali užaugti iki 20–22 cm.

Kuo skiriasi omarai ir krabai nuo vėžių

Jei nesigilinate į klausimą, lengva supainioti upinį vėžį su omaru. Omarai, kaip ir vėžiai, priklauso dešimtkojų būriui, vėžiagyvių potipiui. Sugyvenimo vietų išvardyti neįmanoma – šio nariuotakojų atstovo galima sutikti visame pasaulyje. Skirtingai nuo upinių vėžių, omarai renkasi jūros vandenį, tačiau taip pat minta dvėseliena, organinėmis liekanomis ir mikroorganizmais. Kūno spalva varijuoja nuo pilkos iki mėlynai žalios, o verdant ji tampa raudona.

Žinoma, pagrindinis vėžio ir omaro skirtumas yra dydis ir svoris. Vidutinis omaro kūno ilgis siekia apie 45 cm, tačiau pasitaiko ir septyniasdešimties centimetrų šios vėžiagyvių rūšies individų. Prieš keletą metų Kanadoje buvo sugautas dvidešimties kilogramų sveriantis omaras!

Antras skirtumas – buveinės sritis. Omarai gyvena tik sūriame jūros vandenyje. Šie nariuotakojai skiriasi ir skonio savybėmis, kurias, ko gero, pajėgia atpažinti tik gurmanai. Vėžių mėsa turi gėlavandenių skonio atspalvių, omarai yra minkštesni ir pikantiškesni.

Kuo skiriasi krabas nuo vėžio
Vėžio ir krabo kūno sandara labai panaši: keturios poros kojų, stiprios žnyplės, plokščias pilvas ir chitino šarvas. Skiriasi nebent kūno forma – vėžio ji yra pailgesnė, o krabo – apvali, trikampė ar kvadratinė. Beje, būtent kūno forma leidžia krabui judėti daug greičiau nei jo giminaičiui.

Yra skirtumų ir gyvenamojoje aplinkoje. Jei vėžiai yra labai išrankūs renkantis gyvenamąją vietą, pirmenybę teikdami gėlavandeniams šaltiniams su kristališkai švariu vandeniu, tai krabai yra mažiau reiklūs gyvenamajai vietai. Jų galima sutikti beveik bet kuriame vandens telkinyje – ar tai būtų jūra, ežeras, tvenkinys, upė ar limanas. Krabai puikiai jaučiasi tiek krante, tiek 4 km gylyje.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Vėžiai gaudomi siekiant mėgautis neįtikėtinai skania, švelnia, pikantiška mėsa, kuri be to yra labai naudinga. Daugelis įtraukia upinius vėžius į dietinės mitybos racioną, nes šių nariuotakojų mėsoje yra pakankamai lengvai įsisavinamų baltymų ir gana mažas kaloringumas – tik 76 kcal 100 g produkto.

Be to, tai puikus baltymų šaltinis, kuris procentine išraiška sudaro daugiau nei 80%. Upinių vėžių mėsoje taip pat yra 12% riebalų ir 7% angliavandenių. Valgomoji dalis gausi ir vitaminų. Paragavus virtų vėžių, galima prisotinti organizmą vitaminu A, tiaminu, cholinu, riboflavinu, folatais, kobalaminu, piridoksinu, filochinonu ir naudingais mikroelementais – kaliu, magniu, kalciu, natriu, fosforu, geležimi ir cinku. Be to, vėžiuose yra gyvybei būtinų polinesočiųjų riebalų rūgščių omega-3 ir omega-6.

Kuo naudingi vėžiai

Bendroji nauda

Dėl didelės koncentracijos visaverčių baltymų, daugybės vitaminų ir mikroelementų, vėžių mėsa yra gerai virškinama ir naudinga žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis. Įtraukus šį produktą į racioną, galima pastebimai pagerinti savijautą. Vėžių mėsa ypač rekomenduojama žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos, kasos ir skrandžio ligomis. Šio patiekalo vartojimas padės pagerinti kepenų veiklą ir paskatinti inkstų darbą.

Vėžių mėsa padeda atstatyti organizmą po persirgtos ligos ir apsaugo nuo skydliaukės negalavimų.

Labai plačiai vėžiai naudojami ir liaudies medicinoje. Nuo senų laikų iš chitininio šarvo buvo gaminama alkoholinė tinktūra ir nuovirai, kurie padėjo atsisakyti alkoholio ir rūkymo.

Moterims

Naudingos chitininio vėžių šarvo savybės žinomos jau seniai. Senovėje dangalas buvo sumalamas į miltelius, kurie buvo barstomi ant šviežių žaizdų, kad greičiau gytų. Tokie milteliai gaminami ir dabar, siekiant pagreitinti audinių regeneraciją po krūties vėžio operacijų moterims.

Tinktūra paruošiama gana paprastai. Vėžių šarvus reikia kruopščiai nuplauti ir išdžiovinti, tada gerai sumalti mėsmale arba blenderiu. Gautus miltelius supilti į indą ir užpilti spiritu, palaikyti 2–3 dienas, po to ji paruošta vartoti. Vartoti po vieną valgomąjį šaukštą kartą per parą. Gydymo kursą reikia atlikti tik kartą per metus 2 savaites. Žinoma, tinktūrą iš vėžių šarvo galima vartoti tik baigus visas operacijas ir chemoterapijos seansus.

Vyrams

Tyrėjų stebėjimai parodė, kad reguliarus virtų vėžių mėsos vartojimas beveik perpus sumažina šlapimo pūslės naviko ir prostatos vėžio tikimybę vyrams. Būtent todėl stipriosios lyties atstovams rekomenduojama vartoti šį produktą siekiant išvengti šių nemalonių negalavimų.

Nėštumo metu

Daugelis klausia: ar galima valgyti vėžius nėštumo metu? Taip, jei nėra alergijos jūros gėrybėms, nėra individualaus netoleravimo vėžių mėsai. Be to, virti vėžiai netgi rekomenduojami nėščioms moterims dėl didelio juose esančių vitaminų, naudingų mikroelementų kiekio ir cholesterolio nebuvimo.

Šis produktas skatins gerą vaisiaus vystymąsi ir palaikys motinos organizmą žvalų ir aktyvų. Dėl subalansuoto naudingų medžiagų kiekio vėžių mėsa padės pagerinti medžiagų apykaitą ir sustiprinti imunitetą, o tai labai svarbu nėštumo metu. Nepaisant neįtikėtinų šio produkto skonio savybių, vis dėlto reikėtų laikytis saiko jį vartojant.

Žindymo laikotarpiu

Medikai nerekomenduoja moterims žindymo laikotarpiu vartoti jūros gėrybių, įskaitant vėžių mėsą. Juk jose yra daug toksinų, kurie gali pakenkti kūdikiui pirmuosius gyvenimo mėnesius. 7–8 mėnesius po kūdikio gimimo būtina kruopščiai atsirinkti produktus savo mitybai, nes kūdikio organizmas tik pradeda prisitaikyti prie gyvenimo. Netinkama motinos mityba gali sukelti daugybę negalavimų, pavyzdžiui, stiprių dieglių, apsinuodijimo, maisto alergijos ir kūdikio skrandžio sutrikimų.

Į kasdienę mitybą vėžių mėsą moteris gali įtraukti tik praėjus metams nuo vaiko gimimo ir tik tada, kai vaikas gauna specialų papildomą maistą.

Vaikams

Vėžių mėsa – mėgstamas skanėstas ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Šį produktą be dvejonių galima įtraukti ir į vaikų racioną. Tačiau tokiu atveju reikia atidžiau žiūrėti į jų pasirinkimą ir paruošimą, kad būtų išvengta nemalonių pasekmių, nes vaikų organizmas yra jautriausias maistui.

Geriausia vėžius pirkti vasarą arba rudenį. Virimo metu vėžiai turi būti tikrai gyvi ir aktyvūs. Vėžių nejudrumas rodo, kad jie, greičiausiai, nesveiki ir greitai žus. Šių nariuotakojų mėsa genda beveik iš karto. Mirusių gyvūnų mėsoje akimirksniu pradeda kauptis kenksminga medžiaga, kuriai patekus į organizmą gali sukelti geriausiu atveju apsinuodijimą, blogiausiu – mirtį.

Metant svorį

Dėl mažo kaloringumo, didelio baltymų kiekio, minimalios riebalų ir angliavandenių koncentracijos vėžių mėsa laikoma idealiu produktu įtraukti į dietinį racioną. Be to, metant perteklinius kilogramus daugelis vartoja chitozaną, išgaunamą iš nariuotakojo šarvų. Chitozanas naudojamas lieknėjimo preparatams gaminti, nes ši medžiaga pagreitina medžiagų apykaitą, trukdo organizmui įsisavinti riebalus ir padeda juos šalinti.

Vėžiai medicinoje

Sergant cukriniu diabetu

Antrojo tipo cukrinis diabetas pasižymi imunorezistentiškumu. Tai reiškia, kad kasa dirba gerai, tačiau ląstelės nepajėgia virškinti gliukozės. Dėl to jos kiekis kraujyje periodiškai būna didesnis už normą.

Šis negalavimas gydomas dieta, kuri numato tam tikrų produktų įtraukimą į racioną ir atitinkamai atsisakymą kitų. Leidžiamų produktų sąraše yra ir vėžių mėsa. Ji yra puikus baltymų šaltinis, kuris sergant cukriniu diabetu pageidautinas dideliais kiekiais. Svarbiausia – nepersistenkite ir vartokite nariuotakojų mėsą adekvačiais kiekiais.

Šiame produkte esančios maistinės medžiagos padės lengviau ištverti ligas. Vitaminai ir mikroelementai turi priešuždegiminį poveikį, padeda normalizuoti regeneracijos procesus ir gerina kraujotaką.

Svarbu: vėžių glikemijos indeksas — 5 vienetai.

Sergant pankreatitu

Esant tokiai nemaloniai virškinimo trakto ligai kaip pankreatitas, daug dėmesio skiriama paciento mitybai. Ji turi būti sudaryta iš produktų, kurie neapkrauna ir nesudirgina uždegusios kasos. Paūmėjimo metu iš raciono beveik visiškai pašalinamas baltyminis maistas. Ypač tai liečia vėžius, nes šie gyvūnai laikomi upių ir ežerų „sanitarais“, minta dvėseliena, todėl turi toksinų.

Sergant gastritu

Žmonėms, sergantiems gastritu ir kitomis virškinimo trakto ligomis, nereikėtų piktnaudžiauti vėžiais.

Sergant podagra

Podagra pasižymi šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimu kauliniuose audiniuose. Kad neišprovokuotumėte ūmios ligos formos, būtina laikytis specialios mitybos. Racioną geriau sudaryti iš mažai kalorijų turinčių produktų, pagamintų garuose arba orkaitėje. Rekomenduojama vengti keptų, marinuotų, sūdytų ir riebių patiekalų bei saldumynų.

Idealiu patiekalu podagra sergantiems taps virta vėžių mėsa dėl savo mažo kaloringumo, didelio vitaminų ir mineralų kiekio bei omega-3 riebalų rūgščių. Be to, vėžiuose yra karotinoido, kuris skatina pažeistų ląstelių pakeitimą naujomis. Dėl didelio jodo kiekio nariuotakojų mėsa turi priešuždegiminį poveikį.

Taip pat upinių vėžių šarve yra chitino, kuris turi priešnavikinį poveikį ir skatina sąnarių bei sausgyslių regeneraciją. Nariuotakojus geriau valgyti su sausgyslėmis ir kremzlėmis, nes jose yra didelė elementų, stiprinančių kaulus ir sąnarius, koncentracija.

Žala ir kontraindikacijos

Pagrindinis kontraindikacija vartojant vėžius – nevalgyti šių gyvūnų negyvų. Nuodai akimirksniu susikaupia negyvų vėžių mėsoje, ji labai greitai genda ir gali padaryti nepataisomą žalą žmogaus organizmui.

Taip pat nereikėtų vartoti šio delikateso, jei buvo pastebėta alergija ar individualus netoleravimas jūros gėrybėms.

Dėl toksinių medžiagų, esančių šių gyvūnų mėsoje, nuo jų vartojimo turėtų susilaikyti maitinančios mamos ir vaikai iki trejų metų amžiaus.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Kad galėtumėte mėgautis švelniausia vėžių mėsa be žalingų pasekmių sveikatai, reikia tinkamai juos pasirinkti. Yra daug niuansų, susijusių su šių nariuotakojų pirkimu.

Pirma, kad ir kur būtų renkami vėžiai – turguje, žuvies parduotuvėje, internetinėje parduotuvėje – būtina pasiteirauti, kur nariuotakojai buvo sugauti. Jei tai tvenkiniai, ežerai ar kiti vandens telkiniai su stovinčiu vandeniu, tokių vėžių imti neverta. Jų mėsoje nėra daug naudingų mikroelementų, o skonis – blankus. Kur kas geriau teikti pirmenybę vėžiams, sugautiems gėlavandenėse upėse.

Antra, būtina atkreipti dėmesį į vėžių būklę. Gyvūnai turi būti aktyvūs – greitai ropoti, kovoti tarpusavyje, bandyti sugnybti ir suspausti uodegas. Aktyvūs vėžiai – tai šviežia mėsa. Nariuotakojų, turinčių vangią išvaizdą, imti neverta. Tai reiškia, kad jie yra ant mirties slenksčio. Vėžių mėsa labai greitai genda, ir ja lengva rimtai apsinuodyti.

Trečia, reikia pažiūrėti, kokiame vandenyje laikomi vėžiai. Jis turi būti būtinai skaidrus! Pardavėjai privalo kuo dažniau keisti vandenį, kad gyvūnai neuždustų. Deguonies badas yra mirtinas šiems vėžiagyviams.

Geriausias dydis vėžiui – apie 20 cm ilgio, svoris – daugiau nei 100 g. Mažesnių vėžiukų pirkti neverta – tai reiškia, kad jie gyveno netoli krantų, kur maisto buvo mažai. Todėl jų mėsoje yra mažiau vitaminų ir ji yra prastesnio skonio.

Svarbu imti vėžį už nugaros, kad jis negalėtų įspausti žmogaus žnyplėmis. Lankstumas – tai ne apie vėžius. Todėl pagriebus šį gyvūną tarp galvos ir uodegos, galima išvengti susidūrimo su vėžio žnyplėmis.

Vėžių laikymas
Kaip žinoma, vėžiai gaminami tik gyvi. Todėl svarbu kuo greičiau juos pristatyti į reikiamą vietą ir išvirti. Tam reikia pasirinkti tinkamą talpą.

Tai gali būti, pavyzdžiui, talpa iš plastiko, keramikos ar stiklo su upės vandeniu. Indas turi būti gilus. Įdėjus į jį gyvus vėžiukus, talpą reikia uždengti ventiliuojamu dangčiu. Svarbu atsiminti, kad vėžiagyvių griežtai negalima laikyti aliumininiuose induose dėl metalų oksidacijos procesų, kurie gali žymiai sutrumpinti laikymo trukmę.

Taip pat gyvų vėžių transportavimui galima naudoti medinę arba kartoninę dėžę. Pakanka ant dugno padėti sudrėkintą rankšluostį, tačiau laikyti vėžius taip geriau ne ilgiau kaip 3 valandas.

Ką tik sugautus vėžius galima išsaugoti naudojant metalinį tinklą. Reikia ant jo paskleisti laimikį ir įdėti į vandenį. Taip vėžiagyviai išliks visiškai sveiki 7–8 valandas.

Transportuoti šiuos vėžiagyvius galima ir įprastame drobiniame maiše. Svarbiausia – jį iš anksto sudrėkinti ir kruopščiai saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Išalkę vėžiai gali pradėti ėsti vienas kitą. Kad taip nenutiktų, geriau iš anksto aprūpinti juos maistu. Prikūrimui puikiai tinka žalios bulvės, mėsa, mažytė žuvelė, žirnių stiebai ir net pjaustyta dilgėlė.

Didelį kiekį vėžių galima išlaikyti šviežius, jei jie įdedami į vonią. Svarbiausia – nepamiršti reguliariai keisti vandenį ir aprūpinti vėžiagyvius prikūrimu. Nenorite užimti vonios gyvūnais? Su laikymu neblogai sutvarko šaldytuvas. Tam verta gerai nuplauti upės gyventojus po tekančiu vandeniu, sudėti juos į stiklinę talpą ir uždengti šlapiu rankšluosčiu. Tačiau nereikėtų palikti jų šaldytuvo lentynoje ilgam. Verčiau reguliariai žvalgyti į talpą, tikrinti vėžiagyvių būklę ir pašalinti negyvus vėžiukus.

Ar galima šaldyti

Žinoma, maksimalų gastronominį malonumą galima patirti tik iš ką tik paruoštų aromatingų vėžių. Bet ką daryti, jei nėra galimybės jų paruošti artimiausiomis dienomis? Atsakymas paprastas – vėžius galima užšaldyti. Tačiau, kad vėžiagyvių skonio savybės nukentėtų minimaliai, reikia atsižvelgti į keletą niuansų.

Prieš užšaldymą reikia palaipsniui mažinti vandens, kuriame laikomi vėžiai, temperatūrą nuo teigiamos iki nulio. Tada indo turinį supilkite į užšaldymo maišelį, kuris dedamas į šaldiklį, nustatytą ne aukštesnei kaip -19 °C temperatūrai. Jei viską padarysite teisingai, šviežius vėžius galima laikyti keletą mėnesių.

Tačiau reikia atsiminti, kad po atšildymo virti galima tik gyvus individus, kurių procentinė dalis neviršys 40 %. Negyvus vėžiukus reikia nedelsiant išmesti.

Jei po vaišių liko daug virtų vėžių, juos taip pat galima užšaldyti. Geriau tai padaryti skystyje, kuriame nariuotakojai buvo virti. Žinoma, visiškai išsaugoti upės gyventojų aromato ir skonio savybių nepavyks. Be to, vėžių mėsa praras dalį drėgmės ir taps „gumine“.

Kaip teisingai valyti ir valgyti vėžius

Švelniausia vėžių mėsa laikoma delikatesu. Tačiau jei nežinote, kaip tinkamai valyti vėžius, galite sėkmingai atsikratyti didžiosios dalies valgomos mėsos. Juk maistui tinka ne tik vėžio kaklelis, bet ir žnyplių dalys. Į šiukšliadėžę reikia išmesti tik chitininį dangalą ir nariuotakojo vidaus organus.

Žinoma, pertekliaus galima atsikratyti ir prieš terminį apdorojimą, bet geriau to nedaryti. Prieš gaminant reikia tik kruopščiai nuplauti vėžiukus ir pašalinti jų vidurius. Atsikratyti vidaus organų labai paprasta. Tam reikia šiek tiek pasukti vėžio uodegą ir atsargiai patraukti jį kartu su žarnynu. Tai leis atsikratyti aštraus pelkių kvapo, kuris lydi nariuotakojus terminio apdorojimo metu. Virimo metu galite pagardinti vėžius įvairiais prieskoniais ir pagardais, kad mėsos skonis taptų ryškesnis ir pikantiškesnis.

Vėžio valymas susideda iš kelių etapų. Pirmiausia reikia atplėšti vėžio kojeles. Jose yra mėsos, kuri išgaunama išspaudimo būdu. Tada atidarykite žnyples. Geriau naudoti žirkles, atsargiai atveriant priekines galūnes, nes čia yra daug skanios mėsos. Tada nuo pilvelio atskirkite vėžio galvakrūtinę. Kad tai padarytumėte, reikia perlaužti šarvą, traukiant jį į priešingas puses. Atlygiu taps skanus ir naudingas balsvos spalvos riebalų sluoksnis. Toliau pašalinkite žiaunas ir, galiausiai, ištraukite mėsą iš vėžio pilvo. Ši dalis dar vadinama vėžio kakleliu – skaniausias šio delikateso elementas.

Kaip skaniai paruošti vėžius: receptai

Orkaitėje

Yra labai daug būdų, kaip paruošti vėžius orkaitėje, tačiau vienas populiariausių patiekalų yra kepti vėžiai pieno padaže.

Šiam patiekalui reikės šių produktų:

• 10–12 didelių virtų vėžių;
• 100 g pievų grybų;
• 50 g sviesto;
• 1 valgomasis šaukštas cukraus;
• 300 l pieno;
• 30–40 g kietojo sūrio;
• žiupsnelis raudonųjų maltų pipirų;
• 1 valgomasis šaukštas aukščiausios rūšies kvietinių miltų;
• 1 arbatinis šaukštelis druskos.

Vėžių kepimo pieno padaže algoritmas yra gana paprastas. Pirmiausia reikia išvirti nariuotakojus pasūdytame vandenyje pusvalandį. Sausą gilią keptuvę pastatyti ant vidutinės ugnies. Įkaitinus, į ją suberti miltus, kuriuos paskrudinti minutę, neleidžiant įgauti auksinės spalvos. Miltams atvėsus, sumaišyti juos su pašildytu pienu. Į gautą mišinį įdėti cukraus ir druskos, keptuvę vėl pastatyti ant viryklės. Kaitinti turinį ant silpnos ugnies ne ilgiau kaip 15 minučių, reguliariai maišant šaukštu. Paruoštą padažą perkošti per marlę arba specialų sietelį, kad atsikratytumėte gumuliukų. Nukošus, mišinį vėl pastatyti ant ugnies ir pašildyti 10 minučių ant silpnos kaitros. Tada padažą padalinti pusiau ir išpilti į du atskirus indus.

Nuvalius grybus supjaustyti mažais kubeliais. Atskiroje keptuvėje ant vidutinės ugnies išlydyti dalį paruošto sviesto, jame kepti grybus. Antrąją sviesto pusę taip pat išlydyti, tačiau mikrobangų krosnelėje.

Į vieną pieno-miltų padažo pusę įdėti keptus grybus, lydytą sviestą ir raudonuosius pipirus – viską sumaišyti.

Išvirtus vėžius perpjauti ir išvalyti pagal visas taisykles, paliekant tik valgomą mėsą, kurią įdaryti grybais pieno-miltų padaže. Įdarytus nariuotakojus sudėti į kepimo skardą, užpilti antrąja pieno mišinio puse ir pabarstyti kietuoju sūriu, sutarkuotu plonomis juostelėmis.

Kepimo formą įdėti į iš anksto įkaitintą orkaitę (180–200 laipsnių) 20–25 minutėms. Patiekalas paruoštas.

Keptuvėje

Šiuo metu daugelis šeimininkių atsitraukia nuo klasikinio vėžių virimo metodo ir naudoja sudėtingesnius receptus. Vienas skaniausių patiekalų yra vėžiai, kepti savo sultyse su prieskonių puokšte.

Ingredientai:

• 1 kg puikių vėžių;
• 100 g sojų padažo;
• 1 pakuotė sviesto;
• 7 skiltelių česnako;
• 1 arbatinis šaukštelis paprikos;
• žalumynai (petražolės, žalieji svogūnai, krapai ir kt.);
• 1 valgomasis šaukštas druskos.

Prieš pradedant gaminti, reikia paruošti vėžius. Šiam patiekalui imti šviežius individus, nuvalytus nuo smėlio ir dumblių. Taip pat pašalinti vidaus organus. Keptuvę pastatyti ant stiprios ugnies. Išlydytame svieste pakepinti smulkintą česnaką 2–3 minutes. Į verdantį sviestą sudėti vėžius, viską uždengti dangčiu.

Turinį reguliariai maišyti. Būtina stebėti, kad vėžiai tolygiai iškeptų iš visų pusių. Po 7–8 minučių kepimo į keptuvę įdėti prieskonius ir druską, dar po 10 minučių – smulkintus žalumynus. Iš viso keptuvę troškinti ant ugnies 25–30 minučių. Kai patiekalas bus beveik paruoštas, pagardinti keliais šaukštais kvapaus sojų padažo. Tada leisti patiekalui atvėsti keletą minučių ir patiekti ant stalo.

Ant grilio

Sakoma, skaniausi vėžiai išeina ant grotelių. Kepti juos reikia 20–30 minučių 230 laipsnių temperatūroje.

Ingredientai:

• 1 kg didelių upinių vėžių;
• 2 citrinos;
• 3 skiltelės česnako;
• 150 g sviesto;
• 2 valgomieji šaukštai sojos padažo;
• žiupsnelis druskos ir maltų pipirų.

Nariuotakojus (vėžius) reikia gerai nuplauti po tekančiu vandeniu, išvalyti nuo gyslų ir pašalinti vidurius. Kiekvieną individą perpjauti per pusę išilgine linija. Iš anksto paruošti padažą. Tam inde sumaišyti sviestą su smulkintu česnaku, sojos padažu ir citrinos sultimis. Mišinį pagardinti žiupsneliu maltų pipirų ir druskos. Upės gyventojus išdėlioti ant apatinės grotelių pilvu žemyn, iš viršaus patepti gautu padažu. Troškinti vėžius ketvirtį valandos, patepti padažu ir kepti dar 10 minučių.

Ant žarijų

Kas gali būti geriau ir rafinuočiau už ant laužo paruoštus vėžius? Gastronominis šedevras! Svaiginantis aromatas, nuostabus šio patiekalo skonis nepalieka abejingų. Vėžiai ant žarijų gali pradžiuginti net tikrus gurmanus. Klasikinis šio valgio receptas nėra sudėtingas. Gamybai prireiks šių produktų:

• 1 kg didelių (pageidautina) vėžių;
• 3 šaukštai druskos;
• juodųjų pipirų žirneliais;
• krapai;
• 4 l vandens;
• citrina.

Didelį katilą su vandensu pastatyti ant ugnies. Į verdantį vandenį įmesti prieskonius, išspausti citrinos sultis ir įdėti druskos. Tada sudėti nariuotakojus (vėžius). Virti iki paruošimo ir patiekti ant stalo.

Multivarkėje

Kvapnūs vėžiai be rūpesčių ir vargo. Ko gero, paprasčiausia upės nariuotakojus (vėžius) paruošti galima multivarke.

Ingredientai:

• 30 didelių šviežių vėžių;
• 3–5 lauro lapų;
• 1 ryšelis krapų;
• 3 šaukštai druskos;
• 1 arbatinis šaukštelis pipirų žirneliais;
• pusė citrinos.

Į multivarką suberti prieskonius: kvapiuosius pipirus, druską ir lauro lapą. Sudėti vėžius, ant viršaus pabarstyti pjaustytas žoleles ir citriną. Nepamainomi bus ir krapų sėklos, jos suteiks patiekalui pikantiškumo. Ingredientus užpilti verdančiu vandeniu.

Palikti multivarką režime «Troškinimas» vienai valandai. Kai viskas iškepa, multivarko dangtį palikti kelioms minutėms atvirą, kad vėžiai dar pastovėtų aromatingame sultinyje. Patiekalas paruoštas.

Kaip išvirti vėžius namuose

Tradiciškiausias ir mėgstamiausias šeimininkių receptas – virti vėžiai. Tačiau yra keletas gaminimo paslapčių, kurių laikantis galima paruošti švelniausią vėžių mėsą.

Prieš gaminant reikėtų palikti nariuotakojus (vėžius) valandai piene, kuris padarys mėsą minkštesnę ir sultingesnę. Žinoma, prieš gaminant juos reikia gerai nuplauti ir išvalyti.

Į verdantį vandenį įdėti 2–3 šaukštus druskos, krapų, keletą žirnelių kvapiųjų pipirų ir lauro lapų. Kai verdantis vanduo prisisotins prieskonių aromatu, galima dėti vėžius. Jie paprastai verda 15–20 minučių. Kai šarvas nusidažys sodriai raudona spalva, puodą nukelti nuo ugnies, tačiau vėžių traukti dar per anksti – jie turi pastovėti.

Patiekti vėžius su krapais, petražolėmis ir bet kokiomis kitomis žolelėmis. Patiekalą galima papuošti citrinos riekelėmis ir alyvuogėmis.

Pastaruoju metu dažnai nukrypstama nuo šio klasikinio recepto. Vėžius verda tiesiai aluje, kepa keptuvėje, kepa orkaitėje ir ant grotelių – eksperimentuja įvairiais būdais.

Kaip teisingai valgyti vėžius

1. Nulaužti žnyples, kad iš jų ištrauktum mėsą. Jei jos mažos, mėsą tiesiog išspausti dantimis.
2. Ištraukti, jei yra, valgomą ikrą iš po kakliuko.
3. Tada išsiurbkite sultinį, esantį tarp kūnelio ir šarvo.
4. Pačioje pabaigoje atskirkite šarvą, išimkite skrandį. Kepenėles taip pat galima valgyti.
5. Pabaigoje nuvalykite ir suvalgykite vėžio kakliuką.

Įdomūs faktai

1. Upinių vėžių gyslomis teka mėlynos spalvos kraujas.
2. Liusjenas Olivjė į pradinę jo sukurto saloto „Olivjė“ versiją pridėjo dvyliką virtų vėžių.
3. Dar prieš keletą metų buvo manoma, kad vėžiai nieko nejaučia virimo metu. Tačiau taip nėra – nariuotakojai patiria neįtikėtinas kančias verdančiame vandenyje.
4. Žydai nevalgo vėžių, nariuotakojai jiems yra draudžiamas maistas.

Vėžių nuotrauka