Siabo žuvis: aprašymas, naudingos savybės ir gaminimo receptai

Delikatesinė žuvis, kurią vertina gurmanai ir restoranų savininkai daugelyje šalių, ne tik skani, bet ir naudinga. Siabas, lavrakas, spigola, jūrų starkis arba jūrų vilkas turi Omega-3 riebalų rūgščių, palaiko nervų, širdies ir kraujagyslių, imuninės sistemų veiklą.

Siabas: kas tai per žuvis, kaip atrodo ir kur gyvena

Šios rūšies atstovai, priklausantys Ešeržuvių būrio Moroninių šeimai, nuo 1987 metų gavo mokslinį pavadinimą paprastasis lavrakas (Dicentrarchus labrax). Šios rūšies žuvys skiriasi dydžiu, spalva priklausomai nuo gyvenamosios vietos, maisto bazės ir amžiaus.

Didžiausias siabas, sugautas Atlanto pakrančių vandenyse, svėrė 12 kg, o kūno ilgis buvo 103 cm. Dažniausiai žvejai realizuoja lavrakus, sveriančius 0,7–1,2 kg ir 30–50 cm ilgio.

Kaip atrodo

Pailgo, šiek tiek iš šonų suspausto kūno aukštis yra mažesnis nei kūginės galvos su didele burna ilgis. Spalva svyruoja nuo sidabrinės su tamsesniais tonais nugaroje ir šviesiais pilve iki juodos, priklausomai nuo rūšies. Dirbtinai auginama žuvis yra vienodai sidabrinės spalvos. Jauniklių kūne išsibarsčiusios tamsios dėmės, kurios išnyksta su amžiumi.

Jūrinio vilko kūnas padengtas ktenoidiniais žvynais, būdingais aukštesnėms kaulinėms žuvims. Užpakaliniame krašte žvyneliai turi spygliukus ar dantelius. Žuvies burna aprūpinta šepetėlio formos dantimis, išdėstytais abiejuose žandikauliuose, liežuvyje ir gomuryje.

Ant nugaros yra du pelekai, kurių pirmasis sudarytas iš dygliuotų spindulių, antrasis – iš minkštųjų. Uodega nėra išsišakojusi, bet su nedidele įpjova centre. Paprastojo lavrako viršutinėje žiaunų dangčio dalyje yra būdinga juoda dėmė.

Kur gyvena

Natūrali siabo buveinė – Atlanto pakrančių vandenys nuo Norvegijos iki Vakarų Afrikos. Mažesniais kiekiais žuvų aptinkama Juodojoje, Viduržemio jūrose, druskinguose ežeruose. Trumpai užsuka į upių žiotis.

Judrūs jaunikliai veda būrišką gyvenimo būdą, judėdami skirtinguose gyliuose nuo dugno iki vandens paviršiaus sluoksnių. Lytiškai subrendę individai mieliau maitinasi pavieniui.

Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės siabas sėkmingai auginamas žuvininkystės ūkiuose dirbtiniuose baseinuose arba atskirtoje pakrančių zonų dalyje. Sėkmingiausiai šią žuvį veisiant pasižymėjo Italija, Ispanija, Prancūzija. Didžiausios laukinės žuvies tiekėjos į Rusiją – Graikija, Turkija.

Kuo maitinasi

Pagal mitybos elgesį jūrinis ešerys yra plėšrūnas, medžiojantis naktimis. Į jo racioną įeina:

• vėžiagyviai – krevetės, krabai;
• jūriniai kirminai;
• moliuskai – kriliai, kalmarai, austrės;
• žuvų jaunikliai.

Jūrinis ešerys maistą gaudo iš pasalų. Staigiu metu paveja auką ir praryja ją visą. Vėžiagyvių kiautams sukandžioti naudoja galingus žandikaulius.

Nerštas

Lytiškai subrendę jūriniai ešeriai tampa sulaukę ketverių metų, kai patinų kūno ilgis yra ne mažesnis kaip 32 cm, o patelių – 42 cm. Ešeriniai neršia vieną kartą per metus pakrantės jūros vandenyje, kurio temperatūra nuo +12 laipsnių. Šiltesnėse Viduržemio ir Juodosios jūrose nerštas prasideda sausį, prie Britanijos krantų – kovą.

Patelės išneršia pelagikinius ikrus, kurių skersmuo 1,2 mm, sudarydamos 3 arba 4 dėtis. Jei nėra srovės, ikrų grūdeliai nusileidžia į dugną. Ichtaiologai apskaičiavo, kad vidutinis žuvų vaisingumas yra 200 tūkst. ikrų 1 kg patelių svorio.

Rūšys

Egzistuoja 2 jūrinio ešerio rūšys – paprastasis ir chilinis. Pastarasis, vadinamas patagoniniu dantytaešeriu, yra tamsesnis (nuo pilkai rudos iki juodos su mėlynu atspindžiu) ir masyvesnis. Visi pelekai su spygliais, snukis smailus, burna didesnė nei paprastojo jūrinio ešerio. Dantytaešeris priklauso kitai šeimai (nototenijinių), gyvena prie vakarų Atlanto krantų, Meksikos įlankoje, 50–4000 m gylyje. Palanki gyvenimui vandens temperatūra – 11°C.

Paprastojo jūrinio ešerio paplitimo arealas – vakarinė Atlanto pakrantės dalis. Žuvis, skirtingai nei chilinis, yra šviesesnė ir smulkesnė, gyvena šiltesniuose vandenyse, kurių temperatūra nuo 18 laipsnių. Vasarą maitinasi Norvegijos teritoriniuose vandenyse, žiemoti išplaukia prie Maroko ir Senegalo krantų.

Kuo skiriasi nuo dorados ir jūrinio ešerio?

Nepaisant to, kad lavrakas vadinamas jūriniu ešeriu, šios žuvys skiriasi viena nuo kitos išvaizda ir moksline klasifikacija. Ešeriai, kurių gentyje yra daugiau nei 100 rūšių, priklauso skorpeninių šeimai. Dauguma jų gyvena prie dugno, nesiima tolimų migracijų. Skiriamasis požymis – nuodingų liaukų buvimas pelekų spinduliuose.

Dorada iš sparinių šeimos vadinama auksiniu sparu dėl auksinės juostelės išilgai kaktos, kurios neturi jūrinis ešerys.

Sparinių atstovų su ovaliu, suplotu kūnu, kaip ir jūrinio ešerio su pailgu kūnu, yra mažai kaulų, tačiau pirmųjų jie storesni ir tvirtesni. Be kūno, skiriasi ir galvos formos. Dorados galva yra buka, o jūrinio ešerio – kūginė.

Jei neapdorotas žuvis atskirti nesunku, tai baltą filė praktiškai neįmanoma. Abiejų rūšių mėsa yra tarpusavyje keičiama receptuose. Jos turi tą pačią energinę vertę ir skonį.

Kaip gaudyti siabą: kada, kur ir kuo?

Pramoniniu mastu jūrinį ešerį gaudo užmetamaisiais tinklais, dugniniais tralais. Ukrainoje rūšis įtraukta į Raudonąją knygą, Airijoje, Anglijoje gaudymas ribotas. Mėgėjai žvejai jūrinius ešerius gaudo nuo kranto, iš valčių ištisus metus dviem būdais – spiningu ir musine meškere.

Kada gaudyti

Kandžiojimai dažniau atsitinka prietemoje, naktį ir auštant. Tuo metu žuvys, ieškodamos maisto, rodo didžiausią aktyvumą. Jūrinis ešerys (siūbas) gerai kimba po potvynių ir audrų, kai bangos į krantą atneša smulkias žuvis. Gaudyti reikia pradėti gerokai prieš atoslūgį, nes kartu su juo žuvys pasitraukia į gylį.

Kur gaudyti

Jūrinio vilko (jūrinio ešerio) gaudymui renkamasi:

• seklios vietos akmenuotu dugnu;
• smėlio seklumos;
• bangolaužių zonos;
• jūrų uostai, kur laivuose išmeta maisto atliekas už borto;
• pirsai, prieplaukos;
• pakrantės uolos.

Patyrusių žvejų pastebėjimais, vėjuotu oru kandžiojimai vyksta aktyviau.

Ant ko gaudyti

Įrankių pasirinkimas priklauso nuo gaudymo būdo ir vietos. Spiningavimui nuo kranto, uolų ar pirsų renkamas meškerės kotas, kurio ilgis ne mažesnis kaip 3,5 m. Kadangi jūrinis ešerys yra atsargi ir baikšti žuvis, reikės plono, greitai skęstančio laido arba valo, kurio trūkimo stiprumas yra 3-4 kg. Ritė gali būti beinercinė arba multiplikatorinė, tačiau būtinai su apsauga nuo druskos.

Gaudant nuo paplūdimio seklumoje naudojami paviršiniai masalai, o gilioje vietoje geriau veikia skęstantys modeliai. Jūrinis ešerys reaguoja į voblerius, plokščias vibracines blizges, poperius, dirbtines žuvis.

Masalo spalva priklauso nuo paros laiko. Prietemoje ir naktį laurakus (jūrinius ešerius) gaudo ant purpurinių masalų, auštant ir dieną – ant baltų ir sidabrinių. Anksti rytą geriau rinktis mėlyną, raudoną, baltą spalvą. Gaudyti pradedama nuo mažų masalų, palaipsniui juos keičiant didesniais. Vadas turi būti pertraukiamas, arčiau dugno.

Muselinės žvejybos būdas reikalauja vienos rankos meškerės 6–7 klasės, jei žuvis nėra stambi. Trofėjiniams egzemplioriams tinka 8–9 klasės blankai ir viena klase aukštesni laidai. Prie meškerių parenkamos didelės ritės su patikima stabdžių sistema, apsauga nuo sūraus vandens ir valu, kurio ilgis ne mažesnis nei du šimtai metrų.

Kaip masalai naudojamos mailiaus, bestuburių imitacijos, paviršiniai slaideriai, poperiai, įvairūs strimerių modeliai. Gaudant giliame vandenyje geriau veikia klauseris.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Jūrinio ešerio mėsa gausu baltymų, kobalamino, vitaminų D, PP, chromo, jodo, fosforo. Žuvies sudėtyje yra nesočiųjų riebalų rūgščių Omega-3, kurios padeda išvengti cukrinio diabeto.

Vitaminų ir mineralų kiekis 100 g valgomosios jūrinio ešerio dalies:

Vitaminai:

• kobalaminas — 0,003 mg;
• kalciferolis — 0,003 mg;
• nikotino rūgštis — 1,6 mg;
• tiaminas — 0,11 mg;
• pantoteno rūgštis — 0,4 mg;
• riboflavinas — 0,12 mg;
• piridoksinas — 0,13 mg;
• tokoferolis — 0,8 mg;
• A — 0,04 mg;
• folatai — 0,008 mg;
• askorbo rūgštis — 1,4 mg.

Mikroelementai:

• kobaltas — 0,03 mg;
• chromas — 0,06 mg;
• jodas — 0,06 mg;
• cinkas — 0,002 mg;
• molibdenas — 0,004 mg;
• geležis — 0,001 mg;
• manganas — 0,001 mg.

Makroelementai:

• fosforas — 220 mg;
• siera — 210 mg;
• magnis — 60 mg;
• kalis — 300 mg;
• kalcis — 120 mg;
• chloras — 165 mg;
• natris — 75 mg.

100 g produkto BJU (baltymai, riebalai, angliavandeniai) – atitinkamai 18,2, 3,3, 0 g. Energetinė vertė – 103 kcal.

Kuo naudinga siabo mėsa

Bendroji nauda

Jūrinis ešerys su kokybiškais baltymais, įsisavinamais 97%, Omega-3 riebalų rūgštimis, gausiu vitaminų ir mineralų kompleksu daro organizmui naudingą poveikį:

1. Stiprina imunitetą, priešinasi infekcijoms.
2. Dalyvauja kraujodaroje.
3. Padidina hemoglobino kiekį.
4. Pagreitina medžiagų apykaitos reakcijas.
5. Apsaugo nuo leukopenijos, anemijos, aterosklerozės išsivystymo.
6. Mineralizuoja kaulus.
7. Stabilizuoja hormonų foną.
8. Normalizuoja gliukozės ir cholesterolio kiekį kraujyje.
9. Palaiko skydliaukės, širdies ir regos organų funkcijas.
10. Mažina nervų sistemos apkrovą ir streso pasekmių žalą.
11. Gerina virškinimą.
12. Šalina toksiškas medžiagas.
13. Pagreitina mąstymą, sutelkia dėmesį, gerina atmintį.
14. Apsaugo nuo demencijos, Alzheimerio ir Parkinsono ligų.
15. Slopina vėžinių ląstelių augimą.
16. Reguliuoja kraujospūdį, elektrolitų, vandens ir rūgščių pusiausvyrą.
17. Slopina lėtinį uždegimą.
18. Tvarko miego režimą.
19. Pasižymi antioksidaciniu poveikiu, suriša ir šalina laisvuosius radikalus.
20. Pagerina nervinių impulsų laidumą.
21. Stiprina kraujagyslių sieneles.

Jūrinio ešerio įtraukimas į racioną stabdo sąnarių ir stuburo ligų vystymąsi. Žuvis rekomenduojama dietologų pacientams, sergantiems pankreatitu, gastritu.

Moterims

Jei žuvis valgoma nuolat, moterims sumažėja simptomų intensyvumas PMS ir menopauzės metu. Sulėtėja kaulinio audinio retėjimo procesas, vedantis į osteoporozę, stabilizuojama psichoemocinė būklė.

Jūrinio ešerio mėsos vartojimas palaiko mažojo dubens organų darbą, apsaugo nuo pieno liaukų ir lytinių organų ligų. Gerina odos būklę, stiprina plaukų folikulus, dantų emalį, nagus.

Vyrams

Žuvyje esantis kalciferolis didina testosterono lygį, baltymai, fluoras, magnis atsakingi už stabilią erekcijos funkciją ir lytinių organų kraujotaką. Cinkas didina spermatozoidų judrumą.

Jūrinio ešerio įtraukimas į meniu:

• palaiko širdies ir kraujagyslių sveikatą;
• mažina insultų ir infarktų tikimybę;
• didina atsparumą stresui ir fizinę ištvermę.

Vyrai, valgantys žuvį du kartus per savaitę, yra darbingesni, rečiau kenčia nuo lėtinio nuovargio.

Vaikams

Pediatrai pataria įtraukti liesą jūrinio ešerio mėsą į vaikų mitybą nuo devynių mėnesių, pradedant nuo arbatinio šaukštelio ir iki pusantrų metų didinant iki 50 g.

Žuvies nauda vaikui:

• tiekia organizmui baltymus;
• formuoja raumenų ir kaulų sistemą, apsaugo nuo rachito;
• tvarko medžiagų apykaitą:
• stimuliuoja smegenų darbą;
• padidina imuniteto būklę, atsparumą infekcinėms ligoms.

Jūrinis ešerys skatina vaikų augimą, visapusišką protinį ir fizinį vystymąsi.

Nėštumo metu

Keptas, virtas, troškintas jūrinis ešerys yra naudingas nėščiosioms visais trimestrais.

Lengvai virškinama žuvies mėsa – tai kokybiškas baltymas vaiko audinių, vidaus organų ir sistemų statybai. Produktas padeda formuoti skeletą dėl fosforo, kalcio ir kalciferolio. B grupės vitaminai stimuliuoja smegenų pilkosios medžiagos sintezę.

Šibo sudėtyje esantys mikro- ir makroelementai dalyvauja klausos ir regėjimo vystymesi, palaiko būsimos motinos organizmą, patiriančią padidintus krūvius. Jūs, nėščios moterys, suvalgydamos 2–3 porcijas žuvies per savaitę, mažiau pavargstate dienos pabaigoje. Jūsų miegas pagerėja, dingsta nuotaikų svyravimai.

Žindymo laikotarpiu

Šibas žindymo metu papildo baltymų, kalcio, geležies ir kitų naudingų mineralinių medžiagų netektis. Jūs, maitindamos krūtimi, apsisaugote nuo pogimdyvinės depresijos išsivystymo, akimirksniu pripildote energijos.

Be to, šios žuvies mėsa reguliuoja Jūsų cholesterolio kiekį, palaiko širdies sveikatą, odos jaunystę, kovoja su nemiga.

Metant svorį

Dietologai pataria Jums, turintiems antsvorio, įtraukti į meniu šį mažos energinės vertės dietinį produktą.

Šibo mėsa metant svorį:

• ilgam pasotina;
• greitai įsisavinama;
• skatina virškinimo fermentų sintezę;
• sureguliuoja lipidų apykaitą;
• nesubalansuotomis dietomis nusilpusį organizmą prisotina vitaminais, mikro- ir makroelementais.

Kad greičiau sulieknėtumėte, valgykite šibą virtą arba garuose ruoštą. Žuvies kalorijų kiekis padidėja daugiau nei 2 kartus po kepimo arba kepimo ant grotelių.

Šibas ne tik padeda greitai numesti papildomus kilogramus, bet ir ilgam išlaikyti naują svorį, išsaugant sveikatą.

Žala ir kontraindikacijos

Vienintelė absoliuti kontraindikacija – individuali reakcija į žuvies baltymą. Jūs turėtumėte pasitarti su gydytoju, jei turite problemų su skydliauke, kepenimis.

Organizmui kenkia pasibaigusio galiojimo arba netinkamai laikytas šibas. Dirbtinai augintai žuviai verta teikti pirmenybę laukinei. Maisto priedai, naudojami žuvų fermose, gali sukelti alergiją.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Atšaldytas kokybiškas šibas neturi:

• pašalinių kvapų;
• drumstų įdubusių akių;
• rudų, tamsiai raudonų žiaunų;
• įdubimų, dėmių, nuplikimų;
• puraus pilvo.

Šibo, laikomo mini šaldytuve ant ledo pagalvės, šviežumą apibūdina: mėsos elastingumas, tankis, skaidrios, išgaubtos akys, rožinės žiaunos, mechaninių ir ligų sukeltų odos pažeidimų nebuvimas.

Optimali laikymo temperatūra atšaldytam šibui yra -2–0°C. Tokiomis sąlygomis žuvis nepraranda vartotojinių savybių iki 12 parų. Šaldytuve šibo maistinė vertė ir skonis išlieka ne ilgiau kaip tris dienas. Šaldiklyje sušaldytos išdarinėtos skerdenos negenda iki vienerių metų.

Kur įsigyti ir kiek kainuoja

Jei anksčiau šibo mėsą buvo galima užsisakyti tik brangiuose restoranuose, dabar žuvies galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse, tinklinių prekybos centrų žuvies skyriuose, interneto prekybos platformose.

Dirbtinai auginto šibo kaina yra 6–9 €, laukinio – 14–18 €.

Kaip valyti ir išdarinėti žuvį

Norint išvalyti ir išdarinėti šibą, prireiks medinės pjaustymo lentos, aštraus peilio, indų mėsai ir atliekoms.

Žuvies apdorojimo instrukcija:

1. Pelekus nukirpkite virtuvinėmis žirklėmis, kad nesudurtumėte pirštų.
2. Norėdami pašalinti žvynus, įdėkite žuvį galva į priekį į didelį celofaninį maišą. Laikydami jūrų vilką už uodegos, spaudžiant perbraukite peilio buka puse arba šaukštu per kūną link galvos. Žvynai atsiskirs ir liks maiše.
3. Plėškite peilio ašmenimis pilvą nuo išeinamosios angos iki galvos.
4. Atsargiai išimkite vidurius, stengdamiesi nepažeisti tulžies pūslės.
5. Nuvalykite juodas plėveles pilvo viduje.
6. Pašalinkite žiaunas.

Po paruošimo jūrų vilkas nuplaunamas tekančiu vandeniu, nusausinamas popieriniais rankšluosčiais.

Kaip skaniai paruošti siabo žuvį: receptai

Aukščiausios kokybės žuvis verdama, garinama, kepama keptuvėje, ant žarijų, ant grotelių, kepama orkaitėje, troškinama. Jūrų vilkas dera su garstyčių padažu, kmynais, šalaviju, mėtomis, kalkėmis, rozmarinu, ciberžole, juodaisiais ir baltaisiais pipirais. Gležna žuvytė patiekiama su šparaginėmis pupelėmis, žaliaisiais žirneliais, bulvėmis, ryžiais, keptomis daržovėmis, bulvių ir daržovių salotomis, pomidorų, sojų padažu.

Orkaitėje

Norint iškepti tris jūrų vilkus, kurių kiekvienas sveria po 350 g, prireiks:

• viena citrina;
• 4 skiltelės česnako;
• po 60 g sojų padažo, augalinio aliejaus;
• rozmarino, druskos, pipirų pagal skonį.

Gaminimo būdas:

1. Išvalytus, išdarinėtus kūnus ištepkite iš viršaus ir vidaus marinatu, pagamintu iš sojų padažo, per česnako spaudą išspausto česnako, aliejaus, prieskonių.
2. Apdorotą žuvį sudėkite į dubenį, apšlakstykite citrinos sultimis.
3. Po 20 minučių ant aliejumi išteptos kepimo skardos išdėliokite jūrų vilkus. Pašaukite kepti į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių, pusvalandžiui.

Prie patiekalo patiekiama bulvių košė, ryžiai, keptos daržovės – baklažanai, žiediniai kopūstai, morkos, jauni cukinijos.

Keptuvėje

Norėdami skaniai iškepti jūrų vilką keptuvėje:

1. Ant šonų kampu padarykite keletą skersinių pjūvių. To reikia, kad žuvis greičiau iškeptų.
2. Pagardinkite kūną iš išorės ir vidaus pipirais, druska. Išspauskite ant jo citrinos sulčių.
3. Po 15 minučių įkaitinkite keptuvę su rafinuotu aliejumi.
4. Apvoliokite jūrų vilką miltuose, apkepkite iš abiejų pusių po 4–6 minutes, kol susidarys apetitą žadinanti plutelė.

Sultinga, gležna žuvis, paruošta visas kūnas, patiekiama su mėgstamu garnyru, šviežių daržovių salotomis, papuošiama citrinos griežinėliais.

Ant grotelių arba ant žarijų

Skanios žuvytės paslaptis slypi tinkamame marinate ir greitame gaminime, nes ilgai kepant jūrų vilkas tampa sausas.

Norėdami paruošti jūrų vilką su natūraliu skoniu ir prieskoninių žolelių natomis, paruoškite:

• 50 ml aliejaus (geriausia alyvuogių);
• 2 skiltelės česnako;
• citrina;
• po du mėtų, šalavijo lapelius;
• druskos, baltųjų pipirų.

Kaip kepti ant grotelių arba ant žarijų:

1. Išspauskite į dubenį citrinos sultis. Ten pat smulkia tarka sutarkuokite žievelę. Pasūdykite, papipirinkite.
2. Smulkiai supjaustykite šalaviją, mėtas, per česnako spaudą išspauskite česnaką.
3. Sumaišykite visus ingredientus. Įpilkite aliejaus. Uždenkite dubenį maistine plėvele, padėkite į šaltą vietą.
4. Nuo žuvies nuimkite žvynus, pašalinkite žiaunas, išimkite vidurius, neplėšdami pilvo.
5. Kūną pasūdykite, apšlakstykite citrinos sultimis, užmaikite ant iešmo arba padėkite ant grotelių.
6. Kepkite, periodiškai tepdami šonus atvėsintu marinatu.

Patiekite jūrų vilką, paruoštą ant anglių arba grotelių, su likučiu padažo.

Siabo žuvienės receptas

Ingredientai klasikinei žuvienei iš 0,5 kg sibo:

• po 1 vnt. morkos, petražolės šaknies, saliero šaknies, svogūno;
• 1 l vandens;
• 2 lauro lapai;
• keletą petražolės šakelių;
• 50 g poro;
• 1 arb. š. druskos;
• juodieji pipirai.

Kaip paruošti:

1. Nuvalykite šviežią žuvį nuo žvynų, išdarinėkite, pašalinkite žiaunas.
2. Nupjaukite filė, nuplaukite visas žuvies dalis. Mėsą padėkite į šaldytuvą.
3. Stambiai supjaustykite svogūną, šakniavaisius.
4. Daržoves, stuburą su galva įdėkite į puodą su vandeniu.
5. Įjunkite degiklį ant vidutinės kaitros. Užvirinkite žuvienę, sumažinkite ugnį, nuimkite putas.
6. Po 30 minučių įdėkite lauro lapus, pipirų žirnelius. Virkite dar pusvalandį.
7. Išimkite daržoves ir žuvį iš puodo, perkoškite sultinį, supilkite jį atgal.
8. Pastatykite indą ant viryklės, pasūdykite turinį, įdėkite filė, virkite 5 minutes.
9. Išvirtas daržoves susmulkinkite, įdėkite į sultinį. Po 2 minučių patiekalas bus paruoštas.

Patiekiant sultinį išpilstykite į lėkštes, įdėkite po gabalėlį filė, pabarstykite smulkintais petražolės lapeliais.

Klausimai-atsakymai

Sibo mėgėjams įdomu žuvies skonio savybės, ar ji turi daug kaulų, kaip ją gaminti ir su kuo patiekti.

Koks siabo skonis?

Mėsa turi neutralų, šiek tiek saldoką skonį. Minkštimas švelnus, bet tankus. Gerai išlaiko formą gaminant bet kokiu būdu. Žuvies kvapas silpnai išreikštas.

Ar riebi žuvis, ar ne?

Sibas priklauso neriebių žuvų rūšims. 100 g filė tenka tik 3,3 g riebalų. Dietinis produktas įtraukiamas į lieknėjimo dietas.

Ar daug ašakų?

Didelis sibo pliusas yra tai, kad be stuburo jis praktiškai neturi kaulų. Šis privalumas daro jį tinkamą vaikų maistui.

Ar galima sūdyti?

Jūrinį vilką galima pasūdyti, kaip ir bet kurią kitą jūros žuvį.

Kokį vyną gerti su žuvimi?

Kad neužgožtų švelnaus delikateso skonio, prie jo patiekiami baltieji vynai iš Bordo, rislingas, brut šampanas, kiti kilnūs gėrimai su neišreikštu aštrumu.

Jei sibą tinkamai pasirinksite ir pagaminsite, gausite skanų maistingą patiekalą su nuliniu glikemijos indeksu, daugybe naudingų savybių.

Sibo nuotrauka