Saliero šaknis: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Salieras yra vienas naudingiausių žmogui augalų. Be to, naudingos visos jo dalys – ir žalumynai, ir šaknys, ir sėklos (ir lapkočiai – atitinkamose veislėse). Tačiau dietologijoje ypač vertinama saliero šaknis, kurioje gausu biologiškai aktyvių medžiagų ir skaidulų, normalizuojančių virškinimo sistemos veiklą. Ji prieinama beveik ištisus metus, nors skaniausi šakniavaisiai parduotuvėse ir turguose parduodami nuo rugsėjo iki balandžio.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Saliero šaknies energinė vertė yra tik 34 kcal 100 g. Be to, joje gausu naudingų medžiagų.

Saliero šaknyje beveik nėra riebalų, o cukraus yra tik 2–4% (palyginimui, žalumynuose – ne daugiau kaip 1%). Didžiąją dalį sudaro maistinės skaidulos, normalizuojančios virškinimą. Be to, šakniavaisiuose yra:

1. Askorbo rūgštis, normalizuojanti imuninės sistemos veiklą ir gerinanti kraujagyslių būklę.
2. Cholinas ir B grupės bei PP vitaminai, būtini tiek normaliai centrinės nervų sistemos veiklai, tiek aktyviai medžiagų apykaitai.
3. Organinės rūgštys, įskaitant oksalo rūgštį; kai kurios iš jų pasižymi antioksidantų savybėmis, t. y. turi priešuždegiminį poveikį ir lėtina priešlaikinio senėjimo procesus.
4. Mineralai – kalio, fosforo, kalcio, natrio druskos, be kurių apskritai negalėtų vykti medžiagų apykaitos procesai.
5. Glikozidai ir eteriniai aliejai.

Visų šių medžiagų (ir jų derinių) savybės yra labai įvairiapusės, todėl daugelis linkę manyti, kad salieras yra vaistas nuo visų ligų. Tai, žinoma, netiesa, nors šakniavaisio savybių tyrimai yra labai aktyviai atliekami ir jis laikomas perspektyvia žaliava farmakologijos pramonei.

Tačiau viskas turi neigiamą pusę, ir salieras nėra išimtis. Visų pirma, jame yra labai stiprių alergenų, kurie nesunaikinami net termiškai apdorojant. Be to, šaknyje jų yra daugiau nei žalumynuose (nors mažiau nei sėklose). Šios medžiagos gali sukelti itin sunkias alergines reakcijas, net anafilaksinį šoką.

Naudingos saliero šaknies savybės

Bendroji nauda

Šios šakninės daržovės pasižymi įvairiomis naudingomis savybėmis. Pavyzdžiui, jos turi lengvą diuretikų poveikį, todėl salierus rekomenduojama įtraukti į žmonių, kenčiančių nuo tinimo, racioną, taip pat esant tam tikroms šlapinimosi problemoms ir net esant smulkiems inkstų akmenims. Tokiais atvejais šaknį galima vartoti žalią arba iš jos spausti sultis.

Tuo naudingosios savybės nesibaigia. Būtina paminėti, kad saliero šaknis:

1. Pagerina virškinimo procesus dėl didelio maistinių skaidulų kiekio. Be to, yra tyrimų duomenų, įrodančių, kad dideli skaidulų kiekiai apsaugo nuo žarnyno vėžinių susirgimų. Tačiau tai dar ne viskas – skaidulos taip pat sukuria palankias sąlygas naudingų žarnyno bakterijų vystymuisi, kurios padeda užkirsti kelią tokioms ligoms kaip diabetas ir nutukimas.
2. Padeda užkirsti kelią aterosklerozės vystymuisi. Apskritai saliero šaknį rekomenduojama vartoti sergant įvairiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant arterinę hipertenziją, tai yra padidėjusį kraujospūdį. Tačiau saliero ekstraktai nėra tokie naudingi kaip jo šaknies vartojimas maistui.
3. Sudėtyje yra antioksidantų, kurie slopina uždegiminius procesus ir apsaugo organizmą ląstelių lygmeniu, o tai yra daugelio negalavimų, įskaitant piktybinius navikus, širdies ir kraujagyslių patologijas bei Alzheimerio ligą, profilaktika. Ypač naudingomis laikomos saliero šaknyje esančios ferulo ir kavos rūgštys bei flavonoidai (pavyzdžiui, kvercetinas).
4. Gerina smegenų funkciją ir teigiamai veikia pažinimo gebėjimus.
5. Padeda organizmui atsigauti po chirurginių intervencijų ir sunkių ligų.
6. Slopina streso hormonų veikimą ir teigiamai veikia nervų sistemos darbą apskritai. Jį galima palyginti su švelnia raminamąja priemone augalinės kilmės.
7. Palaiko širdies raumens darbą – dėl didelio kalio kiekio. Šis elementas leidžia neutralizuoti ir piktnaudžiavimo valgomąja druska pasekmes.
8. Apsaugo kepenis nuo riebalinės hepatozės vystymosi.
9. Yra gana stiprus afrodiziakas.

Priešuždegiminės saliero šaknies savybės leidžia ją naudoti gydant infekcines ir odos ligas bei net tokias patologijas kaip podagra ir artritas – antioksidantai žymiai palengvina tokias būkles.

Priešnavikinės saliero šaknies savybės kol kas nepakankamai ištirtos. Tačiau buvo atlikti keli didelio masto tyrimai, kurie parodė, kad saliero antioksidantai ir vitaminų sudėtis daro jį perspektyvia priemone kovoje su vėžinėmis ligomis.

Taip pat daugybė tyrimų leidžia mokslininkams manyti, kad saliero šaknies vartojimas galėtų užkirsti kelią skrandžio opos ligai. Visų pirma, šakniavaisiuose yra specifinė etanolio alkoholio rūšis, kuri padeda nualintoms gleivinėms. Tačiau kaip šią savybę panaudoti praktiškai, atsižvelgiant į tai, kad saliero eteriniai aliejai yra kontraindikuotini sergant gastritu ir opalige, kol kas neaišku.

Moterims

Dailiosios lyties atstovėms salierų šaknis yra įdomi tuo, kad jo sudėtyje yra skaidulų, kurios padeda reguliuoti virškinimą ir tuo pačiu skatina lieknėjimą. Tačiau tai nėra vienintelis jo privalumas.

Visose augalo dalyse, taip pat ir šaknyje, yra elemento apiolio. Jis yra į hormonus panaši medžiaga, kuri daugeliu atžvilgių veikia taip pat, kaip estrogenas. Todėl reguliarus saliero šaknies vartojimas padeda reguliuoti menstruacinį ciklą ir pašalinti nemaloniausius PMS simptomus, taip pat gerokai pagerina būklę menopauzės metu.

Moterims menopauzės laikotarpiu salierų šaknis ypač naudinga tuo, kad joje yra daug vitamino K ir fosforo. Abu šie elementai labai svarbūs kaulų stiprinimui, jų reguliarus patekimas gerokai sumažina osteoporozės riziką, kurios išsivystymas gresia moterims šiuo laikotarpiu.

Be to, salierų šaknyje yra antioksidantų, turinčių priešuždegiminių savybių ir galinčių sulėtinti senėjimo procesus. Turtinga šakniavaisio vitaminų sudėtis padeda pagerinti odos, plaukų ir nagų būklę.

Vyrams

Salierų šaknis būtinai turi būti įtraukta į vyro racioną, nes joje yra augalinių į hormonus panašių medžiagų – šiuo atveju veikiančių potenciją. Iš esmės salierai yra saugus vaisto Viagra analogas. Galima į racioną įtraukti žalią salierų šaknį arba ruošti iš jos šviežiai spaustas sultis, ir abu variantai duos gerą efektą.

Vyrai labiau nei moterys yra linkę į širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Jiems salierų šaknies vartojimas taip pat naudingas tuo, kad padeda sumažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Tyrimai parodė, kad šiame šakniavaisyje yra junginio 3-n-butilftalidas, kuris turi hipolipidinį poveikį. Paprasčiau tariant, jis mažina mažo tankio lipoproteinų kiekį ir taip sumažina cholesterolio plokštelių atsiradimo riziką, galinčią sukelti itin neigiamas pasekmes.

Nėštumo metu

Nepaisant to, kad apskritai salierai yra naudingi, nėštumo metu juos galima vartoti tik labai mažais kiekiais, ypač tai taikoma pirmajam ir trečiajam trimestrui. Reikalas tas, kad minėta medžiaga apiolis veikia kaip estrogenas, kurio lygis nėštumo metu kaip tik sumažėja. Tai reiškia, kad jis skatina gimdos susitraukimus, o tai gali sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą. Tačiau nedideliu kiekiu jį vartoti galima – jis suteiks organizmui pakankamai skaidulų ir vitaminų.

Žindymo laikotarpiu

Jaunoms mamoms laktacijos laikotarpiu salierų šaknis yra naudinga tuo, kad leis greitai susigrąžinti formą. Tačiau joje yra daug eterinių aliejų, todėl bent pirmus du mėnesius žindant geriau nevartoti šio produkto, kad pienas neįgautų neįprasto skonio, o vaikui neišsivystytų alergija.

Vaikams

Salieruose yra daug vitaminų ir mineralų, kurie yra naudingi vaikui. Pavyzdžiui, tai kalcis, reikalingas dantims ir kaulams stiprinti, taip pat kalis, teigiamai veikiantis širdies ir kraujagyslių sistemos būklę. Be to, salierų šaknyje yra daug natrio, todėl galima sumažinti druskos naudojimą vaiko racione. Dar šioje daržovėje yra daug fosforo, būtino pažinimo funkcijoms gerinti.

Tačiau pediatrai pataria salierų šaknį į vaiko racioną įtraukti tik nuo pusantrų metų. Iš pradžių verta į sriubą įdėti tik nedidelį šakniavaisio gabalėlį ir stebėti reakciją, nes šioje daržovėje yra potencialių alergenų, o ir stiprus salierų kvapas gali nepatikti mažyliui. Reikia, kad vaikas prie jo priprastų. Iš pradžių šis salierų gabalėlis sumalamas blenderiu kartu su kitomis daržovėmis, vėliau tiesiog supjaustomas mažais kubeliais.

Kai vaikui sukaks dveji metai, galima pasiūlyti jam salierų tyrės. Patiekalas ruošiamas taip: 100 g salierų šaknies imama 20 g baltos duonos minkštimo, 50 ml pieno, 1 arbatinis šaukštelis minkšto sviesto, 1 kiaušinis ir druskos pagal skonį. Salierai nulupami ir supjaustomi kubeliais, o tada išverdami šiek tiek pasūdytame vandenyje. Duona mirkoma piene, tada kartu su sviestu viskas plakama blenderiu. Kiaušinis verdamas kietai, supjaustomas riekelėmis ir naudojamas papuošimui.

Metant svorį

Salierai, deja, neturi riebalus deginančių savybių, tačiau jie gali būti naudingi lieknėjimui. Dažnai sakoma, kad tai yra produktas su neigiamu kaloringumu, neva jį vartodamas žmogus virškindamas išleidžia daugiau kalorijų nei gauna su produktu. Tai nėra visiška tiesa, nes žmogaus organizmas sugeba išgauti energiją iš bet kokio produkto, net ir mažai kaloringo. Tiesiog, skirtingai nei bulvės, salierai beveik neturi krakmolo (tik 5–6% viso tūrio), tačiau juose yra daug skaidulų. Tai padeda išvalyti organizmą nuo toksinų, tuo pačiu skatinama žarnyno veikla ir aktyvinama medžiagų apykaita. Visa tai kartu padeda atsikratyti antsvorio.

Tie, kurie rimtai užsiima sveika mityba, gali įtraukti salierų šaknį į savo racioną kaip garnyrą prie mėsos, nes taip ji geriau įsisavinama. Dietologijos požiūriu tai bus puikus variantas – virta vištienos krūtinėlė ir salierų bei obuolių salotos, arba triušis, troškintas su salierų šaknimi ir svogūnais.

Salierų sriubos dieta taip pat duoda gerą efektą. Jos esmė yra ta, kad per dieną galima valgyti tik šią sriubą, tačiau bet kokiais kiekiais. Sriuba ruošiama taip: imama 300 g salierų šaknies, 5 pomidorai (žiemą galima imti konservuotus, bet ne marinuotus), 300 g baltųjų kopūstų, 2 saldieji pipirai, 1 morka ir žalumynai. Daržovės susmulkinamos ir metamos į verdantį vandenį, vėl užvirinama (tai užtrunka apie 10 minučių), o tada verdama ant silpnos ugnies, kol suminkštėja. Likus porai minučių iki ugnies išjungimo, į puodą metami smulkinti žalumynai.

Šios dietos reikia laikytis savaitę. Per tą laiką galima numesti 3–4 kg antsvorio.

Saliero šaknis medicinoje

Salierų šaknis plačiai naudojama liaudies medicinoje. Pavyzdžiui:

Nuo druskų nusėdimo

Imama 40 g nuluptos šaknies 1 litrui šalto vandens ir paliekama stovėti aštuonias valandas (geriausia palikti per naktį). Tada užpilas perkošiamas per marlę ir vartojama po 1 valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną. Yra ir kitas variantas – tris kartus per dieną pusvalandį prieš pagrindinius valgius vartojamos šviežiai spaustos salierų sultys.

Nuo reumato ir sąnarių skausmų

Imama 1 valgomasis šaukštas smulkintos salierų šaknies 2 stiklinėms verdančio vandens ir paliekama stovėti 4 valandas, o tada perkošiama per perlenktą marlę. Užpilas vartojamas tris kartus per dieną po 2 valgomuosius šaukštus pusvalandį prieš valgį. Ši priemonė laikoma veiksminga ir nuo podagros.

Nuo nemigos

Imama 3 valgomieji šaukštai tarkuotos salierų šaknies 1 litrui šalto virinto vandens ir paliekama stovėti aštuonias valandas, o prieš vartojimą perkošiama. Geriama tris kartus per dieną po 1 arbatinį šaukštelį.

Nuo alerginių reakcijų

Šviežiai spaustos sultys iš šaknies vartojamos po 2 arbatinius šaukštelius tris kartus per dieną pusvalandį prieš pagrindinius valgius, bet tik tuo atveju, jei nėra alerginių reakcijų salierams ir kryžminės alergijos.

Salierų šaknis taip pat naudojama nušalimams gydyti. Tam 200 g džiovintos šakniavaisės užpilama 1 litru vandens, užvirinama ir palaikoma ant ugnies 10 minučių. Po to atšaldoma iki priimtinos temperatūros ir į šį skystį panardinama nušalusi galūnė maždaug 15–20 minučių. Po to oda apdorojama kūdikių kremu. Procedūra kartojama septynias dienas.

Žala ir kontraindikacijos

Kai kuriais atvejais salierų šaknies vartojimas yra kontraindikuotinas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šios šakniavaisės nereikėtų vartoti nėštumo metu. Be to, kad salierai gali sukelti gimdos susitraukimus, didelis ląstelienos kiekis gali sukelti padidėjusį dujų susidarymą, nes nėštumo metu žarnynas ir taip patiria spaudimą iš išaugusios gimdos.

Esant inkstų akmenims, salierų sultys draudžiamos, nes jos gali sukelti akmenų judėjimą. Tačiau salierus šviežius valgyti galima, nes tokiu būdu jų aktyviosios medžiagos patenka į organizmą mažesne koncentracija.

Esant inkstų nepakankamumui, salierų šaknies vartojimas yra kontraindikuotinas dėl didelio kalio ir fosforo kiekio. Be to, dėl diuretinio poveikio jo negalima vartoti kartu su diuretikais.

Kontraindikacija vartoti taip pat yra blogas kraujo krešėjimas. O jei ši patologija derinama su varfarino vartojimu, tada saliero tikrai geriau atsisakyti.

Salierą atsargiai vartoja, kai yra padidėjęs skrandžio rūgštingumas, nes esant tokiam eterinių aliejų kiekiui, jis tik padidina skrandžio sulčių gamybą.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Salierą lengvai galima rasti parduotuvėse ir turguose nuo rugsėjo iki balandžio, todėl žiemai jo šaldyti nebūtina. Nebent tai galima laikyti laikymo būdu apdorojant derlių iš savo sodo.

Ar galima užšaldyti

Kaip ir bet kokias kitas daržoves, kokybišką salierą galima užšaldyti. Tam šakniavaisiai plaunami, džiovinami ir valomi nuo žievės, mazgų ir šaknelių. Užšaldyti galima ir tarkuotą stambia tarka salierą, ir supjaustytą smulkiais gabalėliais. Bet kuriuo atveju jis išfasuojamas į polietileninius maišelius arba plastikinius maistinius indelius, o tada dedamas į šaldiklį.

Kaip džiovinti

Džiovinimui saliero šaknį pirmiausia reikia susmulkinti – arba sutarkuoti stambia tarka, arba aštriu peiliu supjaustyti ilgais šiaudeliais, arba nuvalyti ir supjaustyti plonais griežinėliais, naudojant daržovių skustuką.

Susmulkintą salierą galima džiovinti natūraliai, nesikišant į procesą, išdėliojus ant grotelių ar kepimo skardų. Jo nerekomenduojama dėti tiesioginiams ultravioletiniams spinduliams, geriau laikyti po stogu ir karts nuo karto pamaišyti susmulkintą masę. Džiovinimas užtruks ne mažiau kaip dvi savaites. Procesą galima pagreitinti, jei džiovinsite orkaitėje, esant artimai minimaliai temperatūrai, šiek tiek pravėrus dureles. Patogiausia džiovinti specialioje džiovyklėje. Joje temperatūra tokia pati kaip orkaitėje – 50 laipsnių. Džiovinimo procesas trunka 10 valandų.

Kaip vartoti saliero šaknį

Nepaisant visų naudingų savybių, salieras reikalauja atsargaus požiūrio dėl skaidulų pertekliaus, sukeliančio dujų susidarymą, ir eterinių aliejų.

Kiek galima suvalgyti per dieną

Žinoma, kiekvienam žmogui norma bus individuali, bet apskritai 300 g per dieną žalio, virto ir kepto pavidalo bus visiškai pakankamai.

Kaip nulupti

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, kaip ekonomiškai šeimininkė nori nulupti salierą. Jei svarbiausia yra greitis, tai galima greitai perpjauti šakniavaisį į dvi dalis, o tada nuo kiekvienos jų nupjauti žievę ir mazguotas šakneles tiesiog keliais judesiais. Bet tada daug minkštimo pateks į atliekas.

Norint ekonomiškiau valyti, pirmiausia reikia nupjauti viršūnę, prie kurios tvirtinasi žalumynų stiebai. Tada atsargiai nupjauti žievę plonu sluoksniu, o ten, kur yra mazguotos šaknelės, pašalinti tik jas, o visas „įdubas“ tarp jų išvalyti peiliu, o tada taip pat pabandyti nuvalyti ten žievę plonu sluoksniu. Tai užtruks daug daugiau laiko, bet liks didesnė minkštimo dalis.

Jei šaknies neketinama naudoti visos, reikia nupjauti nedidelį gabalėlį ir nuvalyti tik jį, o likusią dalį suvynioti į maistinę plėvelę.

Ką galima pagaminti iš saliero šaknies: receptai

Iš salierų šaknies galima paruošti daugybę patiekalų. Jos minkštimas turi stiprų aromatą, tačiau pats savaime nėra valgomas, išskyrus salotose su žalumynais ir užpilu. Žalia salierų šaknis puikiai dera su obuoliais ir aštriomis žolelėmis, taip pat su morkomis ir moliūgais, todėl iš jos galima gaminti daugybę salotų ir užkandžių.

Virtas ir troškintas jis puikiai tinka kartu su bulvėmis, grybais, mėsa ir net jūros gėrybėmis – viskas priklauso tik nuo padažo ir papildomų prieskonių. Salierų galima dėti į sriubas, daržovių troškinius, raugintus agurkus. Iš salierų net be priedų gaunama skani kreminė sriuba. Tačiau galima išbandyti ir kitų patiekalų variantų:

Saliero šaknies tyrės sriuba

Imamas 1 šakniavaisis, 2 stiebai poro (tik baltoji dalis), stiklinė 33% riebumo grietinėlės, 2 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus, 2 valgomieji šaukštai linų sėklų arba sezamo. Salierai ir poras kruopščiai nuplaunami. Ant poro daromas gilus išilginis pjūvis, kad būtų pašalinti visi nešvarumai. Ir šakniavaisis, ir svogūno stiebai stambiai supjaustomi ir dedami į puodą taip, kad vanduo apsemtų daržoves. Mišinys užvirinamas, tada ugnis sumažinama iki minimumo ir paliekama po uždarytu dangčiu 20–30 minučių. Kai salierai tampa minkšti, jie sutrinami blenderiu iki tyrės, įdedama grietinėlė ir viskas išmaišoma. Druskos ir pipirų dedama pagal skonį. Patiekiant pabarstoma sėklomis ir smulkintais žalumynais.

Bulvės su salierais

Imama po 400 g bulvių ir tiek pat salierų šaknies, 1 didelis baltas svogūnas, sauja šviežių čiobrelių lapelių, 2–3 valgomieji šaukštai augalinio aliejaus, druskos pagal skonį. Bulvės nuplaunamos įprastu būdu, nulupamos ir supjaustomos nedideliais kubeliais. Taip pat daroma su salierais. Tada supjaustomas svogūnas ir kelias minutes kepamas kartu su čiobreliais nepridegančioje keptuvėje. Po 3–4 minučių įdedami salierai ir bulvės, ir išmaišoma. Visa tai troškinama po dangčiu ant silpnos ugnies 15–20 minučių, kol daržovės bus paruoštos. Kad patiekalas neprisviltų, jį reikia nuolat maišyti; kraštutiniu atveju teks įpilti nedidelį kiekį karšto vandens, bet geriausia – sauso baltojo vyno. Jis suteiks patiekalui sodresnį aromatą. Druskos ir prieskonių dedama proceso pabaigoje ir dar kartą išmaišomi ingredientai.

Saliero šaknies, moliūgo ir lęšių apkepas

Šiam patiekalui reikės šių ingredientų: 1 didelis saliero šaknis, 300 g moliūgo minkštimo, poros vidutinio dydžio morkų, 60–70 g rudųjų lęšių, 1–2 svogūnų, 2–3 skiltelių česnako, po porą šakelių čiobrelių ir rozmarino, 2 valg. šaukštų alyvuogių aliejaus, 2 arb. šaukštelių balzaminio acto ir tiek pat sojų padažo, 0,4 l daržovių sultinio. Taip pat reikia 150 g gero kietojo sūrio, 50 ml pieno, druskos ir pipirų pagal skonį. Svogūną, moliūgą ir morkas supjaustykite smulkiais gabalėliais, prieskoninių žolelių lapelius smulkiai supjaustykite, o česnaką išspauskite per spaudą. Pirmiausia storadugnėje puode šiek tiek pakepinkite svogūną, tada į jį įdėkite česnaką, čiobrelius ir rozmariną, šiek tiek balzaminio acto, išmaišykite ir palikite ant ugnies maždaug minutę. Po to sudėkite kitas daržoves, lęšius ir prieskonius. Po kelių minučių įpilkite daržovių sultinį, įdėkite sojų padažą ir užvirkite. Virkite daržoves apie 45 minutes, kol lęšiai suminkštės.

Tuo tarpu nulupkite saliero šaknį ir supjaustykite kubeliais, o tada išvirkite pasūdytame vandenyje, į kurį pridėkite česnako. Kai salieras iškeps, perkelkite jį į blenderio indą, įpilkite alyvuogių aliejaus ir pieno, ir sutrinkite į tyrę. Aliejumi išteptą formą išklokite virtomis daržovėmis su lęšiais, ant viršaus – saliero tyre. Paviršių išlyginkite ir pabarstykite tarkuotu sūriu, tada kepkite orkaitėje, kol susidarys plutelė.

Salotos su saliero šaknimi ir remulad padažu

Pastarasis yra tradicinis prancūzų virtuvės padažas su kaparėliais, bet galima apsieiti ir be jų, juo labiau kad jis egzistuoja daugybe versijų. Patiekalui paruošti reikės šių produktų: 1 didelės saliero šaknies, stiklinės naminio majonezo, vištos kietai virto kiaušinio, po 1 valg. šaukštą smulkintų petražolių ir peletrūno, skiltelės česnako, 0,5 arb. šaukštelio Dižono garstyčių su grūdeliais. Padažas gaminamas taip – atskirkite kiaušinio baltymą ir trynį. Baltymą smulkiai supjaustykite, o trynį sutrinkite su šaukštu majonezo, tada įdėkite jį į likusį majonezą, sudėkite smulkintą česnaką, petražoles, peletrūną ir garstyčias. Saliero šaknį nulupkite ir supjaustykite plonais griežinėliais, tada įmeskite į verdantį vandenį ir virkite 3–4 minutes. Tada nupilkite vandenį, salierą atvėsinkite, supjaustykite plonomis juostelėmis ir pagardinkite remulado padažu. Prieš patiekiant pabarstykite žolelėmis.

Kepta saliero šaknis su prieskoninėmis žolelėmis

Gaminimui Jums prireiks didelio saliero šaknies (apie 0,5 kg), 2 valg. šaukštų alyvuogių aliejaus, 2–3 skiltelių česnako, šviežio rozmarino šakelės ir saujelės mėtų lapelių. Druskos ir maltų juodųjų pipirų dedama pagal skonį. Saliero šaknis pirmiausia supjaustoma maždaug piršto storio griežinėliais, tada padalinama į skilteles. Daržovė kepama iš anksto įkaitintame alyvuogių aliejuje, kol atsiranda auksinė plutelė. Po to ugnis sumažinama iki minimumo, į keptuvę dedami smulkinti česnakai ir rozmarinas, viskas kartu kepama 4–5 minutes. Kai salieras tampa minkštas, įdedama šiek tiek sviesto ir mėtų, pagardinama druska ir pipirais, išmaišoma, nenuimant nuo ugnies. Prieš patiekiant ant stalo, nupilamas aliejaus perteklius.

Bet kuriam iš šių receptų reikia geros saliero šaknies. Ją patartina rinktis teisingai: šakniavaisis turi būti kietas, lygiu paviršiumi ir be mazgų, kurių vis tiek vėliau teks atsikratyti. Svarbu, kad viduje jis būtų pilnas, be tuštumų. Norėdami tai patikrinti, reikia pabelsti į šakniavaisį. Kokybiškas turės duslų garsą, skambus būdingas tuščiaviduriam daržovei.

Įdomūs faktai apie salierą

Botaniniu požiūriu salieras priklauso Salierinių (Apiaceae) šeimai ir yra petražolių bei morkų giminaitis, nors nuo jų skiriasi ir išvaizda, ir skoniu, ir aromatu. Įdomu tai, kad jo gydomosios savybės buvo gerai žinomos jau Senovės Graikijoje. Legendinis Hipokratas savo darbuose aprašė saliero poveikį sergant įvairiomis ligomis. Vis dėlto maistui jis nebuvo vartojamas, nes Viduržemio jūros regione augusios laukinės veislės buvo karčios, o pirmosios skanios rūšys buvo išvestos tik po 18 amžių.

Tačiau Rusijoje salieras pasirodė tik Jekaterinos Didžiosios laikais – ir iš pradžių jis buvo dekoratyvinis augalas, nors jau tada rūmų gražuolės žinojo, kad jis nepaprastai naudingas odai ir plaukams. Tačiau ilgus metus salieras tiesiog puošė sodus kaip svetimšalis svečias. O pats jo pavadinimas kilo iš vokiško pavadinimo, kuris savo ruožtu kilo iš lotynų kalbos. Dabar tai atsimenama tik ukrainiečių kalboje, kurioje salieras vadinamas «selera».

Saliero šaknies nuotrauka