Juodojo šeivamedžio uogienė: 8 receptai

Aukštas, išsiskleidęs krūmas auga pakelėse, kapinėse ir apleistuose kaimuose. Šeivamedis puošnus bet kuriuo metų laiku: pavasarį džiugina kreminiais, tankiais žiedynų skėčiais, vasarą – juodų blizgančių uogų kekėmis, rudenį – ryškia įvairiaspalvių lapų palete. Jis dažnai naikinamas, laikant jį nuodingu, tačiau žolininkai žino ir vertina jo gydomąsias savybes, o kulinarai – puikų tinkamai paruoštų uogų skonį. Iš jų gaunami puikūs džemai ir aromatinga uogienė.

Išranki gražuolė

Nieko itin pavojingo šeivamedyje nėra, ypač jei išmanote jo porūšius. Aiškiai jų suklasifikuoti iki šiol nepavyksta. Įvairių šalių mokslininkai nuolat suklysta: jie suskaičiuoja nuo 9 iki 40 veislių. Tai nestebina, nes prižiūrėtas augalas, pasodintas pagal visas taisykles ir aprūpintas trąšomis, labiau primena 5–7 metrų aukščio medį. Krūmai, pasodinti kaip dekoratyvinė tvora, turi visiškai kitokią formą, kurią jiems suteikia specialiai, o laukinis šeivamedis išvaizda beveik nepanašus į sodo variantus. Juos vienija tik uogos, kurios sunoksta rugpjūtį ir sėdi tankiomis eilėmis ant plačių skėtinių kekių.

Išrankiu šeivamedis vadinamas ne dėl reiklumo augimo sąlygoms. Šiuo atžvilgiu jis labai nereiklus ir puikiai auga net šešėlinėse bei drėgnose vietose. Jis reikalauja pagarbos ruošiant žaliavą liaudies medicinos receptams ir tikslaus proporcijų laikymosi, nes lapuose iš tiesų yra nuodingų medžiagų: glikozido sambugrino ir kalcio oksalato.

Augalas turi keletą variantinių pavadinimų; skirtinguose regionuose jis vadinamas sambuku, šeivamedžiu, šveicariška arbata.

Išoriškai šeivamedį atpažinti labai paprasta. Jis gana aukštas, nesvarbu, ar tai krūmo, ar medžio forma. Laja apvali, lapai pailgi, lancetiški. Žievė būdingos rusvos–peleninės spalvos, jauni ūgliai padengti žalia odele.

Žiedai kreminiai, susitelkę į tankų atviro tipo skėtį; aromatas sodrus, saldokas. Žydėjimas prasideda gegužę, derėjimas tenka rugsėjį. Uogos stambios, iki 1 cm, rūgštokai saldaus skonio.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Uogos yra įdomios dėl naudingų sudedamųjų dalių rinkinio, tarp kurių:

• glikozidai;
• antocianinai;
• karotino;
• vitaminas C;
• terpenas;
• rutinas;
• rauginės medžiagos;
• aminorūgštys;
• vaisių cukrūs;
• sambucinas;
• eterinių aliejų pėdsakai;
• antioksidantai;
• fitonutrientai.

Brandžių vaisių minkštimas ir žiedai neturi nuodingų junginių. 100 g šviežių uogų kaloringumas yra 73 kcal. Uogienėje rodiklis padidėja 7 kartus dėl į receptą įeinančio cukraus.

Naudingos šeivamedžio uogų savybės

Oficialiojoje medicinoje naudojamos gydomosios gėlių ir vaisių savybės. Liaudies receptai pripažįsta visų dalių, įskaitant lapus ir žievę, naudą. Tuo tarpu paruošimas vyksta pagal vienodas taisykles. Uogos pasižymi šlapimą varančiu, priešuždegiminiu, vidurius laisvinančiu, prakaitą skatinančiu ir skausmą malšinančiu poveikiu. Nuovirai, užpilai ir ištraukos naudojami gydymui ir profilaktikai:

• esant opinei ligai;
• inkstų nepakankamumo;
• kepenų veiklos sutrikimų;
• neurologinių ligų;
• virškinimo trakto ir endokrininės sistemos veiklos sutrikimų;
• odos problemų;
• dažnų peršalimo ligų;
• padidėjusio cholesterolio;
• hemorojaus mazgų uždegimo.

Taip pat pastebėta, kad šeivamedis padeda pagerinti prieblandos regėjimą, sumažinti cukraus ir cholesterolio kiekį, išspręsti ginekologines problemas.

Kontraindikacijos

Būtina atsiminti, kad tam tikromis sąlygomis šeivamedyje yra nuodingų junginių. Jie koncentruojasi neprinokusiose uogose. Surinkimui ir bet kokio recepto paruošimui vaisiai turi tapti juodai violetiniai. Vartoti juos paūmėjus virškinimo trakto ligoms, sergant opiniu kolitu, esant individualiam netoleravimui, nėštumo ir žindymo laikotarpiu negalima. Vaikams iki 12 metų šeivamedis atneš daugiau žalos nei naudos.

Šeivamedžio uogienės nauda ir žala

Termiškai apdorojant daugelis šviežių žaliavų savybių susilpnėja, dalis vitaminų suyra. Tačiau to, kas liko, pakanka, kad būtų pastebima nauda organizmui. Bet kokia uogienė – tai uogų ar vaisių pagrindas ir cukrus. Tuo pačiu žymiai sumažėja jos alergiškumas, sušvelnėja poveikis.

Jei šviežias šeivamedis turi rimtų vartojimo apribojimų, tai jo pagrindu pagaminto skanėsto atveju jie tampa rekomendacijomis.

Dideliais kiekiais bet koks produktas nėra sveikintinas. Šeivamedžio uogienė nėra išimtis, ir jos nevalgoma šaukštais, o mėgaujamasi skoniu, kuriam užtenka 50–100 g, patiekta gražioje vazelėje.

Svarbiausiomis tokio deserto savybėmis laikomos prakaitą skatinanti, priešuždegiminė, antihistamininė ir tonizuojanti. Moterys labai vertina jauninantį ir šlapimą varantį poveikį, stipriosios lyties atstovams labiau imponuoja regeneracijos pagreitėjimas ir fizinio pervargimo pasekmių šalinimas.

Kaip profilaktinė priemonė uogienė rekomenduojama:

• esant nusilpusiam imunitetui;
• sergant radikulitu;
• sergant artritu;
• sergant varikoze;
• esant aterosklerozės rizikai.

Skanėstas gali palengvinti skausmą ir sumažinti cholesterolio rodiklius. Uogiene verta pavaišinti tuos, kurie ilgai kenčia nuo sauso kosulio, užsitęsusio peršalimo, vangios žarnyno peristaltikos, dažno burnos ertmės gleivinės pažeidimo.

Kaip ir bet kuris patiekalas, turintis daug cukraus, jo nerekomenduojama valgyti dideliais kiekiais. Ypač griežtas apribojimas turintiems antsvorio ir endokrininės sistemos sutrikimų. Sergantiems inkstų nepakankamumu šio skanėsto vartojimas sumažinamas iki kelių arbatinių šaukštelių per dieną.

Kaip išsirinkti šeivamedį uogienei

Pagrindinis reikalavimas – uogos turi būti visiškai prinokusios. Taip pat verta pasidomėti augalo rūšimi ir jokiu būdu nesupainioti nuodingų raudonųjų su gydomosiomis juodosiomis.

Geriausia uogų kekes rinkti pačiam, atokiau nuo kapinių, kelių ir įmonių. Bet jei teko pirkti žaliavas, pirmenybė teikiama juodai spalvai ir sveikiems vaisiams be sulčių nutekėjimo ir mechaninių pažeidimų požymių.

Saldus skanėstas gaminamas ne tik iš prinokusių vaisių, bet ir iš visiškai pražydusių žiedų, renkant juos birželio piko metu. Uogos sunoksta rugsėjį.

Kaip išvirti juodojo šeivamedžio uogienę: receptai

Žaliavos paruošimas vyksta pagal vieną algoritmą. Uogos ar žiedai rūšiuojami, plaunami, leidžiama nuvarvėti skysčio pertekliui, atskiriami nuo kotelių. Kitas etapas – tinkamo gaminimo būdo pasirinkimas. Čia pasirinkimas gana platus.

Klasika 3 viename

Nekeičiant pagrindinių ingredientų proporcijų, galima gauti 3 skanėsto variantus.

Santykis tradicinis – lygus svorio cukraus ir uogų kiekis. Jos gana sausos, todėl, kad nereiktų pilti vandens, dalį vaisių sutraiško kočėlu, likusius užberia ant viršaus, įdeda cukraus. Sulčių gavimui prireiks apie 12 valandų. Masė verdama ant silpnos ugnies, kol tūris sumažėja perpus, tada išdėliojama į stiklainius ir padedama į vėsią vietą.

Antrasis būdas yra išlaikyti uogas sveikas ir tuo pačiu padaryti jas sultingas. Tam atskirai verdamas sirupas, juo užpilamos uogos ir paliekamos visiškai atvėsti. Kitą kartą skystis vėl verdamas atskirai ir vėl išpilamas į indą su uogomis. Trečią kartą verdant, visa masė verdama iki paruošimo.

Labai įdomus variantas gaunamas, jei pirmiausia uogos troškinamos savo sultyse, kol tūris sumažėja perpus, ir tik tada dedamas cukrus. Pavirinus 10 minučių, skanėstas greitai išpilstomas į stiklainius ir hermetiškai uždaromas.

Šeivamedis su gervuogėmis

Puikus derinys ne tik spalvine prasme, bet ir naudos organizmui srityje. Tai tikra vitaminų tabletė, kai imunitetas silpnas, užsitęsęs kosulys ir dažni peršalimai. Uogų ir cukraus santykis – 1:1. Šeivamedžio uogos sutraiškomos ir pertrinamos per sietą, gervuoges galima dėti kaip sveikas uogeles. Gaminimo paslaptis – iš pradžių išvirit mišinį be cukraus. Jis dedamas likus 10 minučių iki paruošimo. Visas procesas užtrunka 30–35 min.

Obuolių mišinys

Obuoliai dažnai yra saldžių desertų receptų dalis. Derinys su šeivamedžiu suteikia desertui aštrų aromatinį natą. Paruošimui reikės po 1 kg cukraus, nuluptų, išsėklintų ir kubeliais pjaustytų obuolių, taip pat 500 g prinokusių uogų. Į mišinį įpilama 1 stiklinė vandens. Dėl aromato galima įdėti pusės citrinos žievelės drožles. Masė paliekama 2 valandoms, tada dedama ant silpnos ugnies, verdama 3 kartus po 10–12 minučių su pertraukomis visiškam atvėsimui.

Agrastai ir šeivamedis

Labai neįprastas derinys suteikia išskirtinį subtilų skonį. Į receptą įeina:

• šeivamedis – 1,1 kg;
• agrastai – 350 g;
• cukrus – 1,3 kg.

Šeivamedžio vaisiai troškinami vandenyje 6 minutes, skystis nupilamas, uogos sumaišomos su agrastais ir pertrinamos per blenderį. Tada į masę įdedamas cukrus ir verdama iki reikiamo tirštumo. Stiklainiai su skanėstu sandariai užsukami, laikomi vėsioje vietoje.

Citrininė gaiva

Norint paįvairinti šiek tiek blankių uogų skonį, pridedami citrusiniai vaisiai. Tai gali būti didelė citrina ar apelsinas. Žievėlė sutarkuojama drožlėmis, iš minkštimo išspaudžiamos sultys, šeivamedis sutrinama kočėlu. Gaminama vienu metu, gaminimo laikas – apie 30 minučių.

Gėlių uogienė

Švelnus, aromatingas ir nepakartojamas skanėstas turi nuostabų skonį ir nuostabią išvaizdą. Nuplauti ir nuo kotelių atskirti gėlių žiedai, kurių kiekis atitinka litrinį stiklainį, suberiami į emaliuotą ar keraminį indą. Iš 0,5 kg cukraus ir tokio pat kiekio vandens pagaminamas sirupas, juo užpilami žiedai ir paliekami po dangčiu per naktį. Ant silpnos ugnies mišinys verdamas 20 minučių, tada perkošiamas per sietą ir jau be gėlių masės verdama dar 15 minučių.

Uogienė vartojama kaip vaistinė priemonė sergant bronchitu, peršalimo ligomis, nervų sistemos veiklos sunkumais, riebalinių liaukų funkcijų sutrikimais.

Šeivamedis su medumi

Vietoj cukraus puikiai tiks medus. Jis padidins gydomąjį potencialą, jei nėra alergijos bitininkystės produktams. 500 g vaisių reikės 300 g medaus. Tuo tarpu uogos sutrinamos ir išverdamos atskirai, saldus komponentas pridedamas į šiek tiek atvėsusią masę, kitaip jis praras visas naudingąsias savybes. Desertas laikomas tik šaldytuve daržovių lentynoje.

Šeivamedžio žiedai su medumi ir riešutais

Karališkas skanėstas išrankiausiems gurmanams privers sukti galvą dėl komponentų atpažinimo. Su didele tikimybe jie sugebės atpažinti tik graikinių riešutų branduolius, kurių reikės 3 stiklinių. Dar reikės 3 majonezo stiklainėlių skysto medaus, 1 kg džiovintų šeivamedžio žiedų, 5 stiklinių cukraus ir 200 ml vandens.

Žiedynai kruopščiai nuplaunami ir užpilami verdančiu vandeniu 10 minučių. Skystis nupilamas per kiaurasamtį. Į kitą indą sudedami visi ingredientai, užvirinami, ten pat dedami žiedai. Verdama 3 kartus po 10 minučių. Gaunasi auksinės spalvos skaidrus skanėstas su tirštu riešutų-gėlių aromatu.

Įdomūs faktai apie šeivamedį

1. Augalas plačiai naudojamas dekoratyviniais tikslais kaip kraštovaizdžio dizaino elementas.
2. Senovės graikai ir romėnai priskyrė medžiui apsaugines savybes.
3. Ukrainos gyventojai krūmą laikė nešvarių jėgų kūriniu, prie jo buvo draudžiama liesti. Kad jį išrauti, samdė beviltiškai sergančius žmones.
4. Uogų sultys dažo audinius raudona spalva.
5. Čekijoje ir Slovėnijoje merginos krūmo šakelių pagalba būrė apie savo išrinktąjį.

Pavasarį puošni, o rudenį graži šeivamedis slepia ne vieną paslaptį, teikdamas sveikatą ir dvasinę ramybę. Jo uogų uogienė taps tikra stalo puošmena, apsaugos nuo ligų ir prastos nuotaikos.

Šeivamedžio uogienės nuotrauka