Kaip teisingai gerti viskį

Alkoholinių gėrimų degustavimo procesas suteikia malonumą skoniui. Kiekvienai rūšiai reikia atitinkamos aplinkos, indų, užkandžių, ir viskis šiuo atveju nėra išimtis. Dėl garbės vadintis jo tėvyne ilgus metus ginčijasi Škotija ir Airija, o naujus būdus vartoti auksinį stiprų viskį su susidomėjimu sugalvoja beveik visame pasaulyje.

Kas yra viskis

Taip vadinamas vieno salyklo arba mišrus stiprus alkoholinis gėrimas, kurio stiprumas 32–50%, praėjęs fermentacijos, distiliavimo ir brandinimo ąžuolo statinėse etapus. Be to, pavadinimo suteikimui taikomi griežti apribojimai. Škotiškais viskiais vadinamas tik škotiškas miežinis viskis, o burbonu – gėrimas, pagamintas Šiaurės Amerikoje.

Gėrimo istorija

Istorikai linkę manyti, kad gėrimo pavadinimas kilo iš keltų kalbos „uisge beatha“ arba „gyvasis vanduo“. Atšiauriomis uolėtų kalnų sąlygomis, neturint sodų ir vynuogynų, vietiniai gyventojai ėmė miežius, gaudami puikų skonio savybėmis pasižymintį gėrimą. Apie jo kilmę yra 2 versijos, kuriose figūruoja Škotija ir Airija, pretenduodamos į savo išradimo išskirtinumą. Abi iš dalies patvirtintos faktais, tačiau gana ginčytinos.

Škotija
Kronikose pirmasis distiliavimo ir gėrimo gavimo paminėjimas datuojamas 1494 metais. Yra pagrįstų įtarimų, kad gamyba pradėta daug anksčiau. Metodą perėmė iš misionierių, kurie jį panaudojo po apsilankymo arabų šalyse. Pradinė viskio versija priminė moonshine. Jis taip pat būdavo degustuojamas iškart po distiliavimo. Kai kurie toliaregiai ūkininkai bandė brandinti statinėse, tačiau eksperimentiniai mėginiai dažnai būdavo išgeriami prieš pasiekiant pastebimą efektą. Nepaisant to, idėja prigijo, o aukštos kokybės veislės būtinai dedamos į ąžuolo statines, kad įgytų sodrų skonį ir garsų aukso-gintaro atspalvį.

Iš pradžių gamyba užsiiminėjo tik vienuoliai, vėliau prisijungė ir paprasti kaimiečiai, įvertinę ne tik „gyvojo vandens“ gydomąsias galimybes, bet ir jo puikias svaiginančias savybes. Valstybė, matydama, koks praturtėjimo šaltinis slysta pro iždą, XVI amžiuje bandė perimti gamybos kontrolę, išduodama leidimus gaminti tik didikams ir bajorams. Kitame amžiuje buvo išrasti akcizai, kurie buvo išduoti 8 didžiausioms varykloms. Bet liaudis toliau gamino ir gėrė viskį be jokių aukštesnių leidimų. XIX amžiuje teko įvesti amnestiją ir įteisinti dideles bei mažas varyklas.

Specialus receptas, iškristalizuotas per šimtmečius, suteikia teisę tik Škotijai ant etikečių talpinti užrašą „scotch“.

Airija
Gyventojai parodė didelį išradingumą ne tik gamindami ir degustuodami gėrimą, bet ir parduodami jį anglams, kovojantiems su škotais dėl teritorijos. Taip jie užsitikrino išėjimą į tarptautinę rinką. Legendose viskio receptą gyventojams padovanojo šventasis Patrikas, kartu atvesdamas pagonis prie tikrojo tikėjimo ir išvarydamas nuo Smaragdo salos nuodingas gyvates.

Pirmasis prekybos patentas buvo išduotas 1608 metais, jis apėmė privalomą „karališkąją dalį“ už prekybą. Tačiau išradingi airiai niekada nerodė tikrųjų gamybos apimčių, o jos nuolat augo, nes didėjo stipraus ir kokybiško alkoholio paklausa.

Be šių dviejų šalių, geras viskis gaminamas Amerikoje ir Japonijoje. Jų markės taip pat yra vertinamos gurmanų ir yra populiarios.

Rūšys

Klasifikacija atliekama pagal žaliavą ir gamybos metodą, gamintojos šalį.

Veislės

1. Salyklinis laikomas tradiciniu, kokybišku ir brangiu. Gaminamas dviem būdais. Vieno salyklo gaminamas iš vienos varyklos miežių, leidžiama maišyti skirtingo brandinimo laiko spiritus. Statinės viskis leidžia įsigyti ir naudoti kitų varyklų medžiagą. Maišant spiritus ir pačias žaliavas gaunami įvairesni skonio atspalviai.
2. Grūdinis grynu pavidalu beveik nenaudojamas. Jis eina kaip kitų rūšių pagrindas, nes neturi ryškaus skonio ir aromato. Gaminamas iš kukurūzų, specialiai apdorotų miežių.
3. Mišrusis sudaro apie 90% eksportuojamo produkto. Gaunamas sumaišius salyklinį ir grūdinį tipus.
4. Burbonas išskirtas atskirai. Gamyba vykdoma iš kukurūzų, brandinama tik degintose ąžuolinėse statinėse.

Šalys
Gėrimų skonio ypatybės gerai žinomos žinovams. Jie niekada nesupainios viskio iš Škotijos ir Japonijos, nepaisant jų panašumo:

1. Škotiškas pasižymi giliu skoniu ir palaipsniui besiskleidžiančiu aromatiniu pėdsaku su dūmų poskoniu.
2. Airietiškas išsiskiria tvirtu aromatu ir sodria spalva.
3. Amerikietiškas kiek kartus ir labai stabilus pagal struktūrą.
4. Kanadietiškas brandinamas ne mažiau 3 metų, o tai suteikia skoniui gilumo ir daugiasluoksniškumo.
5. Japoniškas neturi durpių poskonio, ir būtent taip jį skiria nuo škotiško.

Žinomos markės

Gradacija tarp viskio ir burbono yra labai subtili. Pavyzdžiui, poslinkį į vieną ar kitą pusę gali lemti statinės deginimo laipsnis arba brandinimo laikas. Nepaisant to, žinovai tiesiog įvardija savo mėgstamus prekių ženklus ir yra pasirengę pateikti daugybę argumentų savo pasirinkimui pagrįsti. Pasaulinėje rinkoje gerai žinomi:

1. Jack Daniels gaminamas Amerikoje.
2. Chivas Regal, Škotija, asortimente yra 6 rūšys.
3. Johnnie Walker sudaro klasikinė linija, kolekcinė serija, elitinis segmentas ir riboto leidimo kolekcija.
4. Ballantine’s buvo gaminamas škotų, laikui bėgant liniją nupirko prancūzai, asortimente yra 12 rūšių, receptai nesikeičia nuo įmonės įkūrimo dienos.
5. The Macallan siūlo 7 rūšis, yra įtrauktas į Gineso rekordų knygą už viskio butelio pardavimą, kainuojantį 250 tūkst. svarų sterlingų.
6. Hankey Bannister garsėja vieno salyklo viskio kokybe, įmonė įkurta 1757 m., receptas kruopščiai saugomas, atpažįstamas pagal švelnų subalansuotą firmos spirito varyklų spiritų mišinį, pašalinių žaliavų nenaudojama.
7. White Horse pavadintas pagal smuklę, priklausančią spirito varyklos savininkui, mišinys sukuriamas iš 40 rūšių salyklo ir grūdinių spiritų.
8. The Famous Grouse garsėja nuostabiu kreminiu skoniu po 10 metų brandinimo.
9. Grant’s pelnė daugybę apdovanojimų viskio segmente, brandinant ne mažiau kaip 12 metų.
10. Black and White derina subtilų medaus poskonį ir palyginti neaukštą kainą, o pati spirito varykla pripažinta aukščiausia pagal vietą Škotijoje.
11. Jameson gamina didžiausia Airijos įmonė pagal receptą, kuriam jau 200 metų.
12. Black Velvet gaminamas Kanadoje ir tikrai pasižymi aksominiu skoniu.
13. Crown Royal pradėtas gaminti XX amžiaus viduryje ir iškart pasiekė didžiulę sėkmę, be sodraus skonio, svarbų vaidmenį suvaidino ir puikus butelio dizainas.

Tarp japoniškų veislių išskiriama 10 pirmaujančių, tačiau jos eksportuojamos į Azijos šalis ir retai patenka į Rusijos prekystalius.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Pagrindu naudojama viena iš grūdinių kultūrų:

• rugiai;
• miežiai;
• kukurūzai.

Daug rečiau naudojamas grikis, Japonijoje maišomi ryžiai, kukurūzai ir soros. Gamybos technologija beveik vienoda. Sodriausias skonis aukštos kokybės gaunamas iš miežių. Būtent šios rūšys patenka į kolekcinių ir elito kategoriją.

Kaloringumas svyruoja nuo 250 kcal. Tikslus rodiklis priklauso nuo pradinės žaliavos.

Viskio patiekimo taisyklės

Kad gautumėte visišką malonumą ir mėgautumėtės viskio skonio ir aromato ansambliu, teks laikytis tam tikrų temperatūros sąlygų, pasirinkti tinkamą indą ir sukurti atitinkamą aplinką.

Viskis laikomas aristokratišku gėrimu, jis nėra patiekiamas prie stalo maistui užgerti. Jis gali būti aperityvas arba digestyvas, bet būtinai atskirai nuo valgio. Kadangi laikomas vyrišku gėrimu, viskis reikalauja santūrumo. Kad ir kaip feministės šauktų apie lygybę, piktintųsi tokiu lyties skirstymu, gėlės ir nėriniuotos servetėlės bus nereikalingos. Daug organiškiau interjere, kur planuojamas neskubus viskio mėgavimasis, atrodo oda, medis, santūrus apšvietimas.

Gėrimas stiprus, jo laikas ateina po pietų arba vakare. Prie to nuteikia ir jo poveikis, raminantis, nuteikiantis filosofinei nuotaikai ir neskubriam draugiškam bendravimui.

Temperatūra

Leistinas nuokrypis labai mažas, nuo 18 iki 20 laipsnių. Tai paaiškinama sudėties ypatumais. Šiltesnis skystis įgis aštrų fuselinių aliejų kvapą. Gilesnis aušinimas lems, kad skonis ir aromatas liks neatskleisti.

Indų pasirinkimas

Griežtų taisyklių nėra, žinovų patarimai diametraliai priešingi. Vieni mano, kad tinka tik žemi sunkūs stikliukai storu dugnu. Kiti sako, kad aromatas gerai koncentruojasi vyno taurėje. Greičiausiai reikia paklusti sielos balsui ir pasirinkti iš bufeto tai, ką patogu laikyti rankoje. Renkantis verta atsižvelgti, kad optimali vienos porcijos dozė yra ne daugiau kaip 30–50 g.

Patiekimo ypatumai
Kilnaus gėrimo butelis niekada nestatomas ant pietų stalo. Tam atskirai padengiamas mažas, galima kavos, staliukas prie patogios sofos ar minkštų fotelių. Viskis skirtas bendravimui, o ne alkio malšinimui.

Etiketo laikymasis

Elgesio normų kompanijoje kilnių damų ir džentelmenų niekas nepanaikino, ir jei norima joms atitikti, reikia atsižvelgti, kad:

1. Vyriškoje kompanijoje taures pilti gali bet kuris pokalbio dalyvis.
2. Į triukšmingus vakarėlius gėrimas nėra patiekiamas, jam reikia tylos ir atsipalaidavimo.
3. Jei kompanijoje yra damų, už pilnumą įpilto stiklo stebi tik namų šeimininkas.
4. Šviesios veislės naudojamos kaip aperityvai, tamsios siūlomos po valgio.

Svarbu: kokteilinė šiaudelis ir viskis nesuderinami, net ir kokteilio pavidalu.

Kaip teisingai gerti viskį

Gėrimo stiprumas yra nuo 32 iki 50 laipsnių. Viena stiklinė puikiai dera su cigaru, tačiau ilgesnis pokalbis taps neįmanomas be tinkamo užkandžio, net jei neseniai baigėsi šventiniai pietūs.

Su kuo geriama

Žinovai neleidžia maišyti gėrimų, teigdami, kad geriau lašas gryno viskio nei stiklinė atskiesto. Jie savaip teisūs, apsiribodami viena popietine ar vakaro porcija, sėdėdami patogioje kėdėje su antklode ant kelių ir žiūrėdami į deganį židinį. Bet derinti gėrimus galima. Jei tai padaryti kompetentingai, skonis nepraras, o įgis naujų atspalvių. Dažniausiai leidžiama:

• kola;
• sultys;
• kava.

Verta įsidėmėti: mažas stikliukas mineralinio vandens be dujų atnaujins skonio galimybes degustuojant keletą veislių.

Kuo užkandžiaujama

Pageidavimai priklauso nuo šalies, tačiau pagrindai lieka nepakitę.

1. Šviesios rūšys. Jos yra lengviausios, jų skonį lengva užgožti sodria puokšte. Todėl rekomenduojamos įvairios jūros gėrybės, įskaitant raudoną žuvį rūkytą ar garuose virtą, krevetes, midijas, šukutes, jūros kokteilius ant grotelių su švelniais padažais.
2. Škotiškas viskis. Ant stalo būtinai turi būti veršelio liežuvis, laukienė, alyvuogės. Geru priedu pripažinti kietieji sūriai, melionas, rūkyta žuvis. Nerekomenduojami aštrūs padažai, didelis prieskonių kiekis, citrusiniai vaisiai.
3. Burbonas. Sultingas kepsnys ir visų rūšių mėsos pjaustiniai gali paryškinti skonį. Antras leistinas variantas – vaisiai, pyragaičiai ir kartusis šokoladas. Įmonės aristokratiškumą pabrėš brangi cigara ir ramus bendravimas.
4. Japoniškas viskis. Leidžiama ant stalo turėti sūrį ir japoniškos virtuvės produktus. Gerai atrodys sušiai, tofu ir žuvies patiekalai.

Kaip gerti skirtingų rūšių viskį

Atsakant į šį klausimą, neabejotinai pasigirs prašymas patikslinti, kuri konkreti veislė turima omenyje. Ir tai yra pagrįsta, nes kiekvienas prekės ženklas turi savo skonio atspalvius, už kuriuos juos ir myli gurmanai.

Džekas Danielis

Žinovai linkę manyti, kad gėrimo skonio neverta gadinti priedais ir užkandžiais. Temperatūrai palaikyti ir skoniui atskleisti naudojami ledo kubeliai arba specialiai atšaldyti akmenys. Kokteiliuose pirmenybė teikiama klasikiniams receptams, tokiems kaip „Manhetenas“, o sudėtyje naudojamos paprastos veislės.

Baltasis arklys

Ant stalo būtinai dedamas atšaldytas vanduo. Ypatingas dūmų ir durpių poskonio derinys gėrime kartais reikalauja neutralizacijos po kelių gurkšnių. Ypatingų subtilybių vartojant šį prekės ženklą nėra, elitinės veislės geriamos grynos, o kitoms leidžiama skiesti obuolių sultimis arba soda.

Maža gudrybė: Pirmąjį gurkšnį reikia šiek tiek palaikyti burnoje ir pajusti skonio atsiskleidimo procesą.

Red Label

Jį taip pat įprasta gerti neskiedus, mėgaujantis unikaliu durpių dūmo ir pagrindo deriniu, brandintu specialiu vietinių šaltinių vandeniu. Joje daug mineralų, suteikiančių veislei lengvai atpažįstamą skonį. Kokteiliuose naudojamos minimalaus brandinimo laikotarpio veislės, jas derinant su kola, kava ar sultimis.

Jameson

Airijos baruose įprasta kartu su viskiu patiekti ąsotį su krištolo skaidrumo, gerai atšaldytu vandeniu. Kaip užkandis patiekiama sūrio lėkštė ir rūkyta žuvis. Tuo kulinarinės gudrybės baigiasi, nes prasideda apgalvotas mėgavimasis gėrimu. Kokteiliams tinka neutralaus skonio sultys.

Ar galima gerti viskį po kitų gėrimų

Galima, bet kam? Stiprumas leidžia „didinti laipsnį“ negaunant ryte žiaurių pagirių. Tačiau verta prisiminti, kad viskis – aristokratiškas egoistas ir konkurentų netoleruoja.

1. Alus ir viskis gaminami iš miežių, žaliava panaši, derinys neblogas, jei nepulti į fanatizmą ir nematuoti malonumo litrais.
2. Derinimas su vynu – ne pats geriausias variantas. Abu gėrimai pasižymi individualia skonio puokšte, todėl maišyti jų nereikia. Vienintelis faktas, pateisinantis tokį mišinį, būtų perėjimas į kitą kompaniją. Bet tuomet vertėtų pradėti nuo vyno.
3. Po degtinės viskį geria tik ekstremalai. Nepaisant beveik vienodo stiprumo lygio, žaliavos skiriasi, o tai tikrai paveiks rytinę savijautą. Ir svarbiausia – jokio šampano nei prieš, nei po.

Kokteiliai su viskiu: receptai

Ši alkoholio rūšis nepakenčia varžovų, jos charakteris griežtas ir tiesmukas. Kokteilių receptuose nėra sudėtingų ingredientų, jie paprasti paruošti.

Manhatanas

Manoma, kad receptas sukurtas XIX amžiaus pabaigoje, greitai tapo klasikiniu ir dabar yra privalomas daugumos barų meniu punktas. Paruošimui lygiomis dalimis imamas apelsinų ir abrikosų sultys, viskis, šiek tiek ledo. Mišinys plakamas purtyklėje, perpilamas į martino taurę ir puošiamas vyšnia.

Viskis su kola

Paprastas iki neįtikėtino ir taip pat populiarus. Du ingredientai imami lygiomis proporcijomis, sumaišomi ir iš karto patiekiami prie stalo, kol gazuotas gėrimas neprarado savo garsiųjų burbuliukų.

Airijos kava

Sudėtingesnis paruošti, bet suteikia nepamirštamų skonio įspūdžių iš grietinėlės, kavos, cukraus sirupo, vandens ir kokybiško brandinto viskio derinio. Pirmiausia verdama kava, tada į paruoštą masę dedami kiti ingredientai ir puošiama plakta grietinėle.

Whiskey Sour

Pagal populiarumą tvirtai laikosi pirmame penketuke. Gaminamas iš viskio, citrinų sulčių ir cukraus sirupo. Jie subalansuoja skonį, o viskis sustiprina gautą puokštę iš šviežių citrusinių natų ir gilaus elitinio alkoholio aromato. Po sumaišymo purtyklėje mišinys pilamas į aukštą taurę, įdedami keli lašai raudono vyno, 2 ledo kubeliai. Taurė puošiama citrinos arba apelsino spirale.

Viskio nauda ir žala

Daugeliu atvejų stiprus alkoholis iš pradžių buvo vaistas ir buvo skiriamas lašais. Jis puikiai mažino skrandžio sutrikimus, gydė žarnyno infekcijas, veikė atpalaiduojančiai kūną ir sielą. Pirmieji vaistines savybes išbandė vienuoliai. Vienuolynų ligoninėse viskis buvo naudojamas dezinfekcijai, kaip lengva migdomoji, priešuždegiminė ir antibakterinė priemonė. Nedidelė terapinė dozė skatina širdies raumens darbą, kraujotaką, informacijos suvokimo greitį.

Diagnozuojant vėžinius navikus, nedidelės viskio porcijos blokuoja tolesnį ląstelių persigimimą, suteikdamos reikalingą laiką gydymo kursui. 30 ml per dieną pašalins skreplius iš plaučių, pašalins vidurių užkietėjimą, tarnaus kaip skydas, apsaugantis nuo Alzheimerio ligos vystymosi.

Žalos daro ne pats produktas, o jo per didelis kiekis. Taip pat nerekomenduojama vartoti alkoholio vaikams, nėščiosioms, žmonėms su nestabilia psichika.

Kaip pasigaminti viskį namuose

Gėrimo gerbėjų yra ne tik Škotijoje ir Airijoje. Kartais norisi pasigaminti pamėgtą produktą savo rankomis, ir tai yra visiškai įmanoma. Gaminimui reikės:

• 8 kg miežinio salyklo;
• 32 l vandens;
• 300 g gyvų presuotų mielių.

Svarbu: mielės skiedžiamos tik šiltu nusistovėjusiu vandeniu. Šaltame vandenyje fermentacija neprasidės, o karštame kultūra išvirs.

Skonį veikia ne tik salyklo kokybė, bet ir vanduo. Geriausia naudoti šaltinio arba filtruotą vandenį. Virintas vanduo yra nenaudingas.

Salyklas smulkinamas į vidutinio dydžio gabalėlius, pradedantiesiems lengviau nusipirkti reikiamo dydžio žaliavą. Indas su vandeniu įkaitinamas iki 70 laipsnių ir, nuolat maišant pagal laikrodžio rodyklę, suberiamas salyklas. Mišinys turi būti vienalytis, be gumulių. Jis sandariai uždengiamas dangčiu, pakaitinamas iki 65 laipsnių ir palaikomas pastovioje temperatūroje 1,5 valandos. Proceso pabaiga nustatoma pagal mišinio atsiskyrimą: skystis pašviesėja, o nuosėdos nusėda ant dugno.

Indas greitai atšaldomas iki 25 laipsnių, supilamos praskiestos mielės, įstatomas hidraulinis užraktas ir perkeliama į tamsią vėsią patalpą. Fermentacija trunka 15 dienų, mišinys kasdien maišomas ranka ar lazda. Po to atliekama dviguba distiliacija, kurios metu gaunama 4–5 l produkto, kurio stiprumas apie 45 laipsnius.

Svarbiausia dalis – brandinimas ąžuolo statinėje arba inde su mediniais kuoliukais. Tai trunka ne mažiau kaip 6 mėnesius. Tik tokiu atveju gėrimas įgyja reikiamą skonio paletę ir nepamirštamą aromatą.

Įdomūs faktai apie viskį

1. Šis gėrimas turi mažiausią rekomenduojamos patiekimo temperatūros intervalą – tik 3 laipsniai tarp +18 ir +20.
2. Užkimštas butelis gali būti saugomas visą šimtmetį neprarandant kokybės.
3. Čerčilis buvo didelis viskio žinovas ir net ekonominio nuosmukio metu neleido sumažinti miežių auginimo apimčių.
4. Airijos ir Škotijos ginčas dėl to, kas pirmasis atrado viskio receptą, iki šiol nėra baigtas.
5. Viskis verčiamas kaip „gyvasis vanduo“, taip jį vadino vienuoliai, kurie jį gamino.

Manoma, kad sukurta ir gaminama apie 5000 gėrimo rūšių, jei skaičiuoti net menkiausius receptūros pakeitimus. Žinovai tvirtina, kad viskis nepakenčia maišymo su kitomis alkoholio rūšimis, ir tame tikrai yra dalis tiesos. Svarbiausia – šis gėrimas nepakenčia skubėjimo ir gėrimo bėgant. Jis reikalauja tinkamos aplinkos ir tik tada atskleidžia visą skonio gilumą bei aromato stebuklą.

Viskio nuotrauka