Feijoa uogienė: 10 receptų

Feijoa yra subtropinis augalas, kurio vaisiai nepaprastai naudingi sveikatai tiek žali, tiek įvairių patiekalų ir žiemos atsargų sudėtyje. Kiekvieną rudenį parduotuvų lentynose pasirodo Kaukaze ir Krasnodaro krašte užaugintos feijoa, tačiau kol kas jos nėra pelniusios deramo populiarumo Rusijos virtuvėje. Tuo tarpu jos to nusipelno, todėl stiklainį feijoa uogienės verta laikyti šaldytuve visiems, kurie nori išvengti sezoninių ligų.

Kas yra feijoa

Dideli žali feijoa vaisiai yra to paties pavadinimo medžio vaisiai (botaninis pavadinimas – Acca sellowiana). Laukinėje gamtoje jis auga Urugvajaus, Brazilijos, Kolumbijos kalnuose, šiaurinėje Argentinos dalyje. Tačiau dar 1890-aisiais medis buvo atvežtas į Rusijos imperiją ir puikiai prigijo jos pietiniuose regionuose. Europoje feijoa auginama Ispanijoje, Prancūzijoje, Sicilijoje, JAV – Kalifornijos valstijoje. Didelės šių uogų tiekėjos yra Australija ir Indija. Rusijos parduotuvėse dažniausiai parduodamos feijoa, užaugintos Gruzijoje ar Azerbaidžane, rečiau – Kryme ar Sočyje.

Tai sultingos tamsiai žalios uogos, kurių viršūnėje lieka taurėlapiai. Dauguma veislių yra pailgai ovalios formos, nors pasitaiko ir apvalių, ir kūgio formos. Vienos uogos masė gali siekti 15–60 g, ilgis paprastai siekia 5 cm, bet kartais pasitaiko ir didesnių egzempliorių. Aišku, kad kompotui ir uogienei geriau imti prinokusias, dideles uogas, kurių minkštimas pjūvyje yra skaidrus. Prinokusių feijoa žievelė išlieka tamsiai žalia, nors pasitaiko veislių su gelsvu atspalviu. Ji gali būti ir lygi, ir gumbuota, ir turėti antocianinę apnašą – visa tai normos variantai.

Šios uogos skonį ir aromatą sunku apibūdinti. Reikalas tas, kad jis vienu metu primena ir ananasą, ir kivi, ir sodo braškę. Tai yra, jis ir saldus, ir gaivus, ir šiek tiek rūgštokas.

Feijoa uogienės nauda organizmui

Feijoa skonis neįprastas, bet malonus. O svarbiausia – tai tikras vitaminų lobynas. Ir žali šio augalo vaisiai pardavinėjami parduotuvėse ir turguose per visą rudenį. Be to, feijoa dėl mažo kaloringumo palankiai vertinama dietologų, o tinkamai pagaminta iš jos uogienė taip pat bus naudinga.

Reikalas tas, kad feijoa turi daug jodo. Pagal šį rodiklį uogos yra visiškai palyginamos su jūros gėrybėmis. Kadangi jos dažniausiai auginamos pakrančių regionuose, jūros vėjai atneša papildomą kiekį lakiojo jodo. Taigi tokie vaisiai yra vertingesni. Oficiali medicina net rekomenduoja vartoti šias uogas sergant tam tikromis skydliaukės patologijomis, pavyzdžiui, hipotireoze. Jodas būtinas tiroksino ir kitų skydliaukės hormonų gamybai. Jo reikia net sveikam žmogui medžiagų apykaitai reguliuoti. Jodo trūkumas sukelia lėtinį nuovargį ir depresiją. Vaikams jis būtinas normaliam protiniam vystymuisi.

Tačiau ilgai termiškai apdorojant didžioji dalis jodo sunaikinama. Jį išsaugo tik vadinamoji „gyva“ uogienė, kurios receptas bus aptartas toliau.

Naudingos feijoa uogienės savybės yra nulemtos ir kitų šiuose vaisiuose esančių medžiagų. Tarp jų yra obuolių rūgštis, pektinai (jie normalizuoja virškinimą ir padeda šalinti toksinus), taip pat B grupės vitaminai, įskaitant folio rūgštį – jie reikalingi tiek medžiagų apykaitai, tiek normaliai nervų sistemos veiklai. Taip pat uogos yra naudingos dėl didelio askorbo rūgšties kiekio: vitamino C feijoa yra beveik tiek pat, kiek mandarinuose. Ir tai dar viena priežastis, kodėl „gyva“ uogienė, nepatyrusi terminio apdorojimo, yra naudingesnė nei klasikinė.

Pagaliau feijoa uogienėje yra vitamino P. Jis ne tik mažina kraujospūdį, bet ir apskritai gerina kraujagyslių sienelių būklę. Sutraukiantį skonį uogoms ir iš jų pagamintai uogienei suteikia žievelėje esantys antioksidantai polifenoliai. Daugiausia tai taninai ir katechinai, kurie yra, pavyzdžiui, žaliojoje arbatoje. Jie turi priešuždegiminį poveikį, saugo nuo vėžinių ligų, užkerta kelią priešlaikiniam senėjimui. Dėl šios priežasties gaminant uogienę nerekomenduojama atsikratyti žievelės.

Taigi, feijoa vaisių uogienė:

1. Suteikia tonizuojantį ir bendrą stiprinantį poveikį.
2. Padeda užkirsti kelią vėžinėms ligoms.
3. Didina natūralų imunitetą.
4. Gerina kraujagyslių būklę.
5. Užtikrina normalią inkstų veiklą ir šalina iš organizmo toksinus.
6. Apsaugo nuo depresijos, padeda sumažinti stresą ir atsikratyti lėtinio nuovargio.
7. Pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis.
8. Normalizuoja medžiagų apykaitą ir skatina svorio metimą.
9. Daro antibakterinį poveikį (įrodyta, kad šiose uogose esančios medžiagos naikina stafilokoką ir žarnyno lazdelę).

Dėl unikalios uogų cheminės sudėties „gyva“ uogienė rekomenduojama nėščioms moterims, kad aprūpintų organizmą visomis naudingomis medžiagomis ir vitaminais. Ji taip pat laikoma puikiu natūraliu vaistu nuo aterosklerozės ir arterinės hipertenzijos. Dėl antibakterinių savybių ji padeda sergant pielonefritu.

Kaip pasigaminti feijoa uogienę: receptai

Kad uogienė būtų skani ir naudinga, pirmiausia turite pasirinkti kokybiškus feijoa vaisius. Kaip jau buvo minėta, geriau imkite didelius, atidžiai juos apžiūrėdami, kad ant odelės nebūtų nei įtrūkimų, nei tamsių dėmelių. Tačiau ir blizganti odelė neturėtų būti – tai rodo, kad vaisius dar neprinokęs (dar vienas to požymis – žalias kotelis). Deja, labai dažnai parduotuvėse parduodamos uogos yra neprinokusios. Reikalas tas, kad uogas sunku transportuoti, nes prinokusios jos tampa minkštos.

Beje, tai dar vienas būdas patikrinti jų prinokimą. Prinokę vaisiai yra minkšti – jei juos atsargiai suspausite pirštais, minkštimas gerai pasiduoda spaudimui. Jei vaisius kietas ir nereaguoja į spaudimą – jis neprinokęs. Nieko baisaus, namų sąlygomis, pagulėję porą dienų šiltoje vietoje, uogos prinoks.

Patikimesnis patikrinimo būdas – minkštimo įvertinimas pjūvyje. Prinokę vaisiai turi permatomą želė konsistencijos minkštimą. Arčiau odelės jis išlieka tankesnis (beje, kosmetologijoje jis naudojamas šveitimui ir kaukėms). Tuo tarpu odelė išlieka žalia, jos spalva nieko nepasako apie prinokimą. Neprinokusios uogos pasižymi žalsvu arba pieno baltumo minkštimu. Jei jis turi rudą atspalvį, tai rodo, kad uogos pernokusios. Jų vartoti neverta – jos gali sukelti viduriavimą. Dėl tos pačios priežasties jos netinka uogienei. Tačiau iš jų galima gauti sulčių, kurios naudojamos kosmetologijoje.

„Gyva“ uogienė

«Gyva uogienė», kuri nėra termiškai apdorojama, laikoma naudingiausia. Jai paruošti reikia uogų, sumaišytų su cukrumi lygiomis dalimis. Jei mėgstate rūgštesnį skonį, galite imti 0,7 kg cukraus 1 kg feijoa, t. y. 30 % mažiau.

Vaisius reikia nuplauti, atsikratyti viršūnėlių ir kotelių. Tada uogas reikia permalti per mėsmalę arba susmulkinti blenderiu, kad jos nesioksiduotų nuo kontakto su metalu, įdėti citriną. Po to jas reikia užberti cukrumi, išmaišyti, kol jis ištirps, ir išdėlioti į sterilius stiklainius, sandariai uždarius polimeriniu dangteliu.

Egzistuoja daugybė receptų, kaip pasigaminti «gyvą» feijoa uogienę, nereikalaujančią terminio apdorojimo. Štai tik keletas iš jų:

1. Feijoa uogienė su graikiniais riešutais. 1 kg uogų imama tiek pat cukraus, viena citrina, graikinių riešutų – pagal skonį. Uogos nuplaunamos ir nuplikomos ką tik užvirusiu vandeniu, tada susmulkinamos blenderiu kartu su odele ir sumaišomos su cukrumi, smulkintais riešutais ir citrina. Recepte cukrų galima pakeisti medumi.
2. Feijoa uogienė su imbieru ir citrina. 500 g uogų imama tiek pat cukraus, 1 citrina, 3 šaukštus tarkuotos imbiero šaknies. Uogos nuplaunamos, nusausinamos, nupjaunami koteliai, tada sumalamos trintuvu su imbieru ir cukrumi. Po to ją galima laikyti šaldytuve 2–3 mėnesius. Yra antras variantas – po sutrynimo trintuvu masė dedama į puodą, įpilama 0,5 stiklinės vandens, pavirinama 10–15 minučių ir uždaroma į sterilizuotus stiklainius. Tokia uogienė gali būti laikoma iki žiemos pabaigos, ir jos net nebūtina laikyti šaldytuve.
3. Feijoa ir obuolių uogienė. 1 kg feijoa imama tiek pat obuolių, 1 kg cukraus ir 1 citrina (kad vaisiai ir uogos nepatamsėtų). Obuoliai ir feijoa nuplaunami, odelės lupti nereikia. Obuoliai supjaustomi, pašalinamos sėklos, uogoms nupjaunami viršūnės ir koteliai, stambiai supjaustomi. Citriną galima supjaustyti riekelėmis ir pašalinti kauliukus. Visi ingredientai sumalami trintuvu ir sumaišomi su cukrumi, o tada išdėliojami į indus.
4. Feijoa, kivi, apelsino ir vynuogių uogienė. 300 g feijoa uogų imama du kivi vaisiai, vienas apelsinas, 100 g vynuogių uogų, vienos citrinos žievelė. Cukraus dedama pagal skonį, atsižvelgiant į tai, kad vynuogėse yra daug gliukozės. Vaisius reikia nuplauti ir nulupti. Kad su kivi būtų mažiau vargo, galima perpjauti jį per pusę ir išimti minkštimą šaukšteliu. Apelsinas padalijamas į riekeles ir išimami kauliukai. Visi išvardyti ingredientai, išskyrus vynuoges, perleidžiami per mėsmalę arba sutrinami trintuvu. Vynuogių uogos paliekamos sveikos. Jos dedamos į masę kartu su cukrumi, gerai išmaišoma, o tada desertas išdėliojamas į stiklainius. Jis gali būti laikomas šaldytuve 2–3 savaites, o dėl citrinos žievelės nepraras gražaus atspalvio.

Feijoa gali derėti ir su kitais vaisiais bei riešutais (pavyzdžiui, lazdyno riešutais ar migdolais). Vienintelė išimtis yra žemės riešutai.

Labai gerai šios uogos dera su nektarinu. Kai kurios šeimininkės gamina feijoa ir su slyvomis. O štai su braškėmis feijoa taip pat neverda, nors yra receptų, kaip gaminti antpilus iš šių dviejų uogų. Reikalas tas, kad tokia uogienė oksiduojasi pagreitintu tempu ir labai greitai patamsėja. Į receptą galima dėti mažiau cukraus, tada desertas bus rūgštokas. Jo saldumą galima reguliuoti medumi ir cinamonu. Iš prieskonių į uogienę kartais dar dedama vanilės.

Feijoa ir spanguolių uogienė
Labai gražią spalvą įgauna feijoa ir spanguolių uogienė – dėl uogose esančios rūgšties produktas nepraranda kilnaus tamsiai raudono atspalvio. 1 kg feijoa reikia paimti 0,5 kg spanguolių ir 1 kg cukraus (jei uogos bus per rūgščios, galima įdėti medaus). Visa tai trinama trintuvu iki vientisos masės. Tada uogienė išpilstoma į stiklainius ir uždengiama dangteliu. Spanguolėse yra komponentų, dėl kurių ši masė savaime šiek tiek sutirštėja ir želėja (kaip ir raudonųjų serbentų uogų atveju), todėl jos virti nereikia, nes ji gali įgyti pernelyg tankią konsistenciją. Be to, spanguolėse yra daug vitamino C, kuris terminio apdorojimo metu gali suirti.

Klasikiniai receptai

Taip pat galima paruošti uogienę pagal klasikinę schemą, kuri apima terminį produkto apdorojimą. Joje yra mažiau naudingų medžiagų, o cukraus dedama gana daug, tačiau net toks produktas duoda tam tikros naudos sveikatai. Pavyzdžiui, patyrę kulinarai rekomenduoja šias šio deserto rūšis:

1. Klasikinė feijoa uogienė. Tam imama uogų ir cukraus santykiu 1:1. Vaisiai nuplaunami, išdžiovinami ir susmulkinami, bet odelė nenulupama. Susmulkintos uogos užberiamos cukrumi, įpilama 0,5 stiklinės vandens, išmaišoma, užvirinama, tada virinama ant silpnos ugnies 5–7 minutes. Po to uogienei leidžiama atvėsti, dar kartą užvirinama ir atšaldoma. Galiausiai gatavas produktas išpilstomas į iš anksto garu apdorotus stiklainius ir hermetiškai uždaromas dangteliais.
2. Visų feijoa vaisių uogienė. Tam reikės 0,5 kg uogų, stiklinės cukraus, 1 valg. šaukšto konjako ar brendžio, 0,5 l vandens. Ši uogienė gaminama gana paprastai, visa procedūra užtruks maždaug valandą. Be to, sveiki vaisiai atrodo gražiau, o šiame recepte cukraus kiekis sumažintas. Uogos nuplaunamos, nupjaunama odelė, kad būtų pašalintas rūgštumas (tačiau ji neišmetama). Nulupti vaisiai laikomi vandenyje, parūgštintame citrinos sultimis. Į indą pakankamai storu dugnu supilamas nurodytas cukraus kiekis, įdedant 3 valg. šaukštus vandens. Šis mišinys užvirinamas ir laikomas ant silpnos ugnies, kol sirupas patamsėja. Tada atsargiai įpilama 0,5 l verdančio vandens, sudedama nupjauta feijoa odelė, kartu virinama 8 minutes ir perkošiama. Į jau perkoštą sirupą sudedami feijoa vaisiai, po to jis užvirinamas ir paliekamas ant silpnos ugnies 40 minučių. Likus porai minučių iki paruošimo, įpilama konjako ar brendžio, išmaišoma. Po to uogienę galima išpilstyti į iš anksto paruoštus stiklainius.
3. Karamelinė uogienė su feijoa ir imbieru. Ant 0,5 kg uogų imama stiklinė cukraus, 0,5 l vandens, 1 valg. šaukštas imbiero miltelių arba 2 valg. šaukštai tarkuotos imbiero šaknies (ji suteikia ne tokį koncentruotą skonį), 1 valg. šaukštas konjako. Apskritai virimo procesas bus toks pat, kaip ir aukščiau aprašytame recepte. Tik šiuo atveju imbieras dedamas kartu su feijoa vaisiais, užvirinama ir verdama 40 minučių.
4. Uogienė iš feijoa ir kriaušės su muskatiniu vynu. Kriaušė šį desertą daro švelnesnį, o vynas atskleidžia vaisių skonį. Uogienei pagaminti prireiks 0,5 kg feijoa, dviejų bet kokios veislės kriaušių, stiklinės cukraus, 50 ml baltojo pusiau saldaus muskato. Uogas reikia nuplauti, atsargiai išdžiovinti, nupjauti jų viršūnę su taurėlapiais, bet valyti nereikia. Tada feijoa susmulkinamos blenderiu ir gauta tyrė perkeliama į iš anksto paruoštą indą. Kriaušėms nupjaunama odelė ir išvaloma nuo sėklų, minkštimas supjaustomas kubeliais ir dedamas į feijoa tyrę. Tada vaisiai užpilami muskatiniu vynu, gerai išmaišomi, užvirinami ir paliekami ant silpnos ugnies dar 15 minučių. Visą šį laiką masė maišoma, kad neprisviltų. Tada indas nuimamas nuo ugnies, užberiamas cukrumi ir paliekamas kelioms minutėms, kol jis ištirps. Tada vėl dedamas indas ant ugnies ir verdama dar 10–15 minučių, nepamirštant maišyti. Po to uogienė išpilstoma į stiklainius ir uždaroma įprastu būdu.

Feijoa privalumas yra tai, kad ją galima derinti praktiškai su bet kokiomis uogomis ir vaisiais. Tai leidžia išlaikyti šviežią skonį ir padaryti uogienės atspalvį malonesnį.

Feijoa konfitūra

Pavyzdžiui, galima pagaminti konfitūrą iš feijoa, meliono ir persikų. Tai iš esmės yra uogienės rūšis, kuri gaunama išverdant uogas ir vaisius cukraus sirupe, kad galiausiai būtų gauta drebučių pavidalo masė. Tai leidžia kiek suminkštinti aštrų ar neįprastą vaisių skonį, todėl feijoa tai yra puikus variantas. Be to, šiuo atveju net nereikės virti vaisių.

Konfitūrai pagaminti imama po 250 g feijoa, persikų, meliono, 350 g cukraus, 3,5 valg. šaukštus želatinos (jau paruoštos), šviežią apelsino žievę, porą gvazdikėlio grūdelių. Melioną išvalo nuo sėklų, prieš tai nupjaunant jo žievę. Persikus rekomenduojama blanširuoti, nuimant odelę ir supjaustant plonais griežinėliais. Bet viskas priklauso nuo persikų veislės. Kai kuriais atvejais pakanka tiesiog nuvalyti jų paviršių po šaltu vandeniu, kad pašalintumėte pūkelius. Feijoa supjaustoma griežinėliais, žievės galima nevalyti. Visi supjaustyti vaisiai sumaišomi su cukrumi, dedama želatina, uždengiama dangčiu ir statoma per naktį į šaldytuvą, kad po sulčių išsiskyrimo būtų gauta drebučių pavidalo masė. Į apelsino žievę įsmeigia gvazdikėlį, užvirinama 3–4 minutes, atvėsinama, dedama į indą su konfitūra aromatui suteikti.

Kaip laikyti feijoa uogienę

Žalia feijoa laikoma labai trumpai. Maksimalus laikymo laikas – 2–5 dienos kambario temperatūroje. Tačiau šaldytuve ją galima ramiai laikyti visą mėnesį. Tai taikoma ir „gyvai“ uogienei, pagamintai iš uogų, sumaltų su cukrumi. Tačiau jei į ją dedama citrinos ir imbiero, ji netamsėja, o šių priedų sudėtyje esančios medžiagos leidžia uogienę laikyti ilgiau – 2–3 mėnesius. Beje, uogienės patamsėjimas dar nereiškia, kad ji sugedo. Tai tik rezultatas to, kad minkštime yra minėtų naudingų medžiagų – antioksidantų ar polifenolių grupių. Jų oksidacija vyksta šarminėje terpėje arba veikiant orui. Štai kodėl stiklainius rekomenduojama uždaryti hermetiškais dangteliais. Be to, citrinos sulčių buvimas trukdo oksidacijos procesui. O štai šaldyti uogas, sumaltas su cukrumi, nerekomenduojama. Užšaldymas taip pat sunaikins dalį naudingų medžiagų.

Klasikinę feijoa uogienę, kuri buvo užvirinta, galima laikyti vienerius metus, nestatant stiklainių į šaldytuvą. Tačiau tam turi būti laikomasi visų taisyklių:

1. Uogienę reikia pilti tik į hermetiškai uždaromus stiklinius stiklainius. Optimalus tūris – 0,5 litro, kad jie per ilgai nebūtų atidaryti.
2. Prieš pilant uogienę, stiklainius reikia sterilizuoti. Tai daroma vandenyje arba garuose, nesvarbu.
3. Jokiu būdu negalima pilti paruoštos uogienės („gyvos“ ar klasikinės) į drėgną indą. Pirmiausia reikia apversti stiklainį aukštyn kojomis ant popierinės servetėlės ir palaukti, kol jis visiškai išdžius. Taupant laiką, stiklainius galima išdžiovinti orkaitėje esant minimaliai temperatūrai.
4. Dangtelius reikia rinktis sveikus, be pažeidimų, vienodos dangos. Geriausia, jei ant metalo yra polimero sluoksnis (vadinamieji „balti“ dangteliai – jie neoksiduojasi).
5. Gyvai uogienei, kuri laikoma palyginti trumpai, galima naudoti polimerinius dangtelius. Tačiau rekomenduojama iš pradžių stiklainio kaklelį uždaryti kelis kartus sulankstytu pergamentiniu popieriumi.
6. Kuo daugiau cukraus, tuo daugiau citrinos sulčių reikia – tai neleis atsirasti pelėsiui stiklainiuose. Ir kuo tirštesnis gausis produktas, tuo geriau, nes sumažėja jo gedimo rizika.

Termiškai apdorotą uogienę nebūtina laikyti šaldytuve. Tačiau vis tiek patartina parinkti jai vėsią vietą. Idealiu atveju prireiks specialiai įrengto sandėliuko ar spintų ant nešildomo balkono. Tuo pat metu reikia vengti, kad ant stiklainių kristų tiesioginiai saulės spinduliai, uogienė greitai oksiduosis ir ges. Privačiame name nerekomenduojama dėti feijoa uogienės į rūsį, nes dėl žemos temperatūros ji gali sugesti, o staigiai atšalus stiklainis tiesiog „sprogs“.

Termiškai apdorotą uogienę galima laikyti mažiausiai metus. Kai kurie kulinarai mano, kad ji gali išstovėti ir keletą metų, nes feijoa neturi tokių kaulavaisių kaip, tarkime, vyšnios, kuriuose būtų daug nuodingos vandenilio cianido rūgšties. O jei feijoa verdama su obuoliais, persikais ar abrikosais, iš jų kauliukus rekomenduojama išimti. Bet vis tiek geriau nerizikuoti: metai – optimalus terminas.

Įdomūs faktai apie feijoa

Europiečiai sužinojo apie feijoa egzistavimą tik 1815 metais. Ją atrado vokiečių biologas Frydrichas Selovas savo ekspedicijos į Brazilijos džiungles metu. Tačiau augalas pavadintas ne jo garbei, o gamtininko Žoao de Silva Feičo garbei, kuris, beje, taip pat prisidėjo prie Brazilijos tyrinėjimų. Da r įdomesnis faktas yra tai, kad pats gamtininkas turėjo pavardę Barboza, o pseudonimą pasiėmė jaunystėje populiaraus filosofo Feičo-i-Montenegro garbei. Štai tokia gavosi paini istorija.

Ką dar įdomaus galima papasakoti apie feijoa? Pavyzdžiui, pateikti šiuos faktus:

1. Šis augalas žydi labai gražiais baltais žiedais su visa fejerverku raudonų kuokelių. Laukinėje gamtoje jį apdulkina mažyčiai kolibriai. Na, o sodo veislei feijoa lieka tik variantas su bitėmis.
2. Feijoa žiedų žiedlapiai taip pat laikomi valgomais, jie turi salstelėjusį skonį. Jie arba dedami į vaisių salotas, arba išdžiovinami ir užplikoma su jais arbata.
3. Europiečiams feijoa skonis primena braškes, o Lotynų Amerikos gyventojams – gvajavą, šiose šalyse uogos dažnai vadinamos ananasine gvajava.
4. Europoje feijoa pradėta auginti Prancūzijoje 1890-aisiais, lengva prancūzų botaniko Eduaro Andrė ranka.
5. Naujojoje Zelandoje feijoa nuo pat pradžių gerai prigijo. Šiandien čia gaunami rekordiniai šios uogos derliai. Todėl šalyje sugalvota daugybė jos perdirbimo būdų. Feijoa dedama į įvairius vaisinius nealkoholinius gėrimus, iš jos gaminamas vynas ir sidras, verdamas džemas ir ruošiama "gyva" uogienė, naudojama kaip įdaras pyragams, iš jos gaminami net ledai ir jogurtai. Tačiau ypatingos sėkmės sulaukė vietinė degtinė, į kurią, be feijoa, dedama egzotiškų ingredientų, tokių kaip marakuja, kivis, arbatmedžių medus.
6. Išlupti prinokusius feijoa vaisius gana sudėtinga. Jų minkštimas švelnus, o odelė kieta ir kartais gali sugadinti skonį savo rūgštumu. Jei vaisiai stambūs, jie tiesiog perpjaunami per pusę, o paskui arbatiniu šaukšteliu išimamas minkštimas. Jei įprasi, galima tiesiog laužyti uogas ir spausti puselių turinį tiesiai į burną.
7. Kai kuriose šalyse feijoa džiovinama, prieš tai supjausčius apskritimais. Jas vėliau galima vartoti su kitais džiovintais vaisiais, taip pat jos užplikomos kaip arbata, kaip ir žievė. O dar iš jų verdami kompotai.

Įdomu ir tai, kad rusų kalboje žodis "feijoa" yra moteriškos giminės (nes tai uoga – kaip braškė, avietė ar mėlynė) ir laikomas nelinksniuojamu daiktavardžiu. O būdvardis iš jo nesudaromas, kad ir kiek juokdariai besitreniruotų sąmoju.