Džambolanas: kas tai per vaisius ir kuo jis naudingas

Šis šilumą mėgstantis vaisinis medis, priklausantis mirtinių šeimai, vadinamas džambolanu. Yra ir kitų pavadinimų, neįprastų mūsų šalyje: jambolanas, juodoji slyva, indinė gervuogė, java slyva, džamunas, violetinė slyva, džambulas, japoniškoji slyva.

Japoniškosios slyvos geografija plati. Augalą lengva rasti Indijoje, Himalajuose, Malaizijoje, Šri Lankoje ir Australijoje, taip pat Afrikoje, Pietų Amerikoje, Karibų salose, Indonezijoje, Kuko salose, Prancūzijos Polinezijoje ir Naujojoje Kaledonijoje.

Tai galingas visžalis medis, iškilęs 20 m aukštyn. Lapai sunkūs, plačiai išsidėstę, plunksniški, skleidžia stiprų terpentino kvapą. Žievė žvynuota, prie žemės šiurkšti ir ištrūkusi. Žiedai nuo rožinių iki baltų atspalvių kvepia, pritraukdami bites.

Laiku žiedai tampa elipsės formos vaisiais, 2–5 cm ilgio. Vaisiai sunoksta arba mažomis grupėmis, arba kekėmis, po iki 40 uogų. Iš pradžių uogos žalios, paskui palaipsniui įgauna spalvą ir galiausiai tampa beveik juodos. Vaisiai sunoksta birželį ir lengvai nukrinta pučiant vėjui. Skonis saldus, su pastebimu parūgštėjimu. Minkštimas sultingas, dažniausiai sutraukiantis, nuo baltos iki levandų spalvos. O liežuvis po prinokusios slyvos ragavimo tampa violetinis. Vaisiaus centre yra sėklos.

Paplitimo istorija

Juodoji slyva kilusi iš pietryčių Azijos. Ji įsitvirtino Indijoje, Birmoje, Ceilone, Andamanų salose. Medis yra gerbiamas budistų. Jį įprasta sodinti prie induistų šventyklų kaip šventą medį Krišnai.

Yra nuomonė, kad džambolaną į Filipinus, Javą ir kitas Rytų Indijos vietas paskleidė jau priešistoriniais laikais. Kaip kitaip galima paaiškinti religinį medžio garbinimą?

Įdomus faktas! XIX amžiaus pabaigoje džambolanas išaugo Havajuose. Tačiau dabar jis taip okupavo salas, kad jau pradėta visais būdais jį naikinti. Vietiniai gyventojai ir poilsiautojai piktinasi šešėliu, kurį augalas meta ant žemės. Jis per daug uždengia nuo saulės kitus augalus.

Į Izraelį jis taip pat buvo įvežtas maždaug praėjusio amžiaus viduryje. Ten šilta, ir slyva intensyviai auga, bet vaisių duoda mažai. Be to, jie Izraelyje nėra vertinami. Medžiai auginami tiesiog kaip dekoratyviniai augalai.

Amerikoje džambolanas galutinai prarado pagarbą. Vaisiai byra į gatves, teršia šaligatvius ir vejas. Aplink juos spiečiasi vabzdžiai. Todėl amerikiečiai stengiasi kuo greičiau atsikratyti medžių kaip šiukšlių.

Auginimo sąlygos

Sizigiumas jambolanas (mokslinis pavadinimas) mielai įsitvirtina lygumose ir žemose aukštumose iki 1800 m virš jūros lygio. Tačiau kuo aukščiau, tuo mažiau vaisių. O kai kuriose vietovėse medis naudojamas tik kaip medienos šaltinis.

Jis puikiai jaučiasi regionuose su stipriais liūtimis, klesti prie upių ir, kaip rodo stebėjimai, ramiai išgyvena ilgalaikius potvynius.

Nepaisant to, jambolanas yra gana kantrus sausringose vietose, kuriose yra sumažėjusi drėgmė. Jis intensyviai auga, visiškai subręsta apie 40 metų, mėgsta sausą orą žydėjimo ir vaisių nokimo metu. Jauni sodinukai bijo šalčio, o vyresni medžiai nekreipia dėmesio į trumpas šalnas.

Augalas turi polinkį įsitvirtinti žemose, drėgnose dirvose, bet gali prisitaikyti ir prie aukštumų, pirmenybę teikdamas smėlio arba priemolio dirvoms.

Derlius

Japoninės slyvos medis pradeda vesti vaisius, kai jam sukanka 4–5 metai. Jei sąlygos palankios, tai ir vaisių pilni krepšiai.

Skirtingose vietovėse derlius sunoksta skirtingais laikotarpiais, pradedant ankstyvu pavasariu, o Filipinuose – nuo gegužės vidurio iki vasaros. Havajuose vaisiai renkami arčiau vasaros pabaigos ir net rudenį. Pavyzdžiui, Javoje japoninė slyva pražysta tik vasaros pabaigoje, kad sunoktų arčiau rudens pabaigos. Ceilone medis pasidengia žiedais beveik visais vasaros mėnesiais, o derlius skinamas lapkritį ir gruodį.

Intensyvus vaisių derliaus nuėmimo laikotarpis Indijoje tęsiasi nuo pavasario iki rudens. Procesas vykdomas tik rankomis. Būna, palankiais metais tenka išeiti su krepšiais į plantacijas ne vieną kartą. Ant 5 metų medžio 700 uogų laikoma neblogu derliumi. Dideli medžiai yra daug dosnesni.

Cheminė sudėtis

Įvairias medžio dalis japoninės slyvos paplitimo vietovių gyventojai seniai pritaikė gydymo tikslams. Terapijai padeda jose esančios įvairios cheminės medžiagos.

1. Lapuose yra flavonolio glikozidų, kvercetino, miricetino, triterpenoidų, esterazės, galoil karboksilazės ir tanino.
2. Kamieno žievė turi daug betulino rūgšties, friedelino, eterio ir epi-friedelanolio, kvercetino, kemferolio, miricetino, turi rauginimo savybių.
3. Uogos, be jau išvardytų ingredientų, pilnos rafinozės, gliukozės, fruktozės, rūgščių – citrinos, obuolių, galo, taip pat antocianinų. Daugiausia skonio rūgštumą lemia galo rūgšties buvimas. Taip pat jose yra daugybė vitaminų – A, C, PP ir B.
4. Sudėtis įdomi tuo, kad yra įvairių mineralų (fosforo, chloro, vario, natrio, geležies, kalio, magnio, kalcio, sieros), dervų, riebalų, baltymų, skaidulų, galo ir oksalo rūgščių, eterinių aliejų, fenolių, alkaloidų, mono- ir disacharidų.

Japoninėje slyvoje 100 g vaisių yra:

• vandens – 83,7–85,8 g;
• baltymų – 0,1–0,129 g;
• riebalų – 0,15–0,3 g;
• skaidulų – 0,3–0,9 g;
• angliavandenių – 14 g;
• kalcio – 8,3–15 mg;
• magnio – 35 mg;
• fosforo – 15–16,2 mg;
• geležies – 1,2–1,62 mg;
• natrio – 26,2 mg;
• kalio – 55 mg;
• vario – 0,23 mg;
• sieros – 13 mg;
• vitaminas A;
• tiamino – 0,008–0,03 mg;
• riboflavino – 0,009–0,01 mg;
• niacino – 0,2–0,29 mg;
• askorbo rūgštis – 5,7–18 mg.

Sąrašą galima papildyti taninu, galo rūgštimi ir oksalo rūgšties pėdsakais, tik labai mažais kiekiais. Analizės rodo, kad ir lapai yra turtingi naudingos cheminės sudėties, todėl jie naudojami kaip vitaminas gyvūnams.

Ką galima paruošti iš džambolano

Sutraukiančios vaisiaus savybės «gesinamos» pasūdytu vandeniu. Daugelis džiovina prinokusias uogas. Daug dažniau vartojamos šviežios. Pageidautina rinktis didesnes, nes jos skanesnės. Saldus arba silpnai rūgštus skonis patinka visiems. Japonišką slyvą galima naudoti pyraguose, padažuose, uogienėse.

1. Mažiausiai reprezentatyvūs vaisiai naudojami sultims, kurios labai primena vynuogių sultis. Veislės su balta minkštimu, dėl pektino buvimo, naudojamos tirštos želė gamybai. Neprinokę vaisiai naudojami actui.
2. Džambolano sultys puikiai atitinka reikalingą ingredientą įvairių sirupų ir šerbeto skonio praturtinimui. Indijoje gatvėse siūlomas gėrimas talpose, kuris gaminamas iš susmulkintų vaisių ir sulčių. Į mišinį pilama vandens, cukraus, pridedama citrinos rūgšties ir kokio nors konservanto. Gaunamas gėrimas panašus į limonadą.
3. Džambolanas įdomus desertuose. Juodąją slyvą dedama įdaru į pudingą, pyragus, spurgas, naudojama gaminant pyragaičius, tortų kremus. Minkštimas idealiai tinka džemų virimui.
4. Daugelyje džambolanui gimtųjų šalių iš slyvos daromas vynas, kokybe panašus į portveiną. Gerai gaunasi likeriai, brendžiai. Jei vaisiai sufermentavo, verta pabandyti pagaminti mėgstamą vietinį gėrimą «džambava».
5. Indijoje gaminamas paklausus džambolano actas. Jis skaidrus, turi rausvą atspalvį, viliojantį kvapą ir patrauklų skonį.

Naudojimas liaudies medicinoje

Džambolanas liaudies medicinoje yra seniai žinomas. Pietų Azijos šalių gyventojai šia uoga gydo daug negalavimų, įskaitant ūminį viduriavimą arba šlapimo susilaikymą.

1. Įvairios augalo dalys aktyviai veikia stabdydamos cukrinio diabeto vystymąsi. Eksperimentai ir tyrimai tai patvirtino. Žinoma, kad virtas lapų nuoviras žymiai sumažina cukraus kiekį kraujyje pelėms. Siekiant užkirsti kelią ligai, kai kuriose šalyse vartojami džiovintų sėklų milteliai.
2. Juodosios slyvos sultys, atskiestos vandeniu, padės įveikti tonzilitą. Reikia skalauti gerklę. Beje, tas pats skystis, kaip gydomasis losjonas, palengvins kerpės apraiškas.
3. Sėklos naudojamos, kai yra virškinimo problemų. Gydymo istorija įrodo, kad džambolano vaisiai kovoja su opine liga ir viduriavimu. Antibakterinės savybės naikina sukėlėjus, okupavusius skrandį ar žarnyną. Be to, organinės minkštimo ir žievės skaidulos normalizuoja banginius žarnyno judesius, kad maisto masės galėtų nevaržomai judėti. Pilvo skausmus nuramins lapų ekstraktas. Jis taip pat naudingas sergant įvairios etiologijos dermatitais, stipriu dusinančiu kosuliu, vidurių užkietėjimu, karščiavimo būsenomis, dezinfekuojančiai veikia burnos ertmės gleivinę.
4. Indijoje, kai ant odos atsiranda bėrimų, pirmiausia kreipiamasi į kompresus iš japoniškos slyvos lapelių. O jei atsirado opos, jos apdorojamos nuoviru iš žievės. Žievė taip pat naudojama anemijai, dizenterijai, diabetui.
5. Jau tapo tradiciniu arterinės hipertenzijos gydymas nuovirais ir ekstraktais iš japoniškos slyvos žievės ir lapų. Vaisiuose yra triterpenoidas. Medžiaga neleidžia kauptis cholesteroliui. Tai naudinga tiems, kurie turi sveikatos problemų, ir žmonėms profilaktiniais tikslais. Cholesterolio inhibitorius mažina širdies priepuolio riziką, neleidžia susidaryti apnašoms kraujagyslėse, aterosklerozei ir hipertenzijai.
6. Naudingos japoniškos slyvos šaknys. Daugelis tautų jas naudoja, kai žmogų ištinka epilepsijos priepuoliai.
7. Žmogui, sergančiam kraujuojančiu hemorojumi, vertėtų pradėti valgyti juodąsias slyvas, kasdien 2–4 mėnesius, kad palengvėtų.
8. Bendrą stiprinantį poveikį suteiks džambolano sėklų nuoviras su medumi. Jis pašalins nuovargį, sugrąžins organizmui jėgas ir tonusą. Didžesniam efektyvumui galima įdėti amlos sulčių.
9. Aprašyti atvejai, kai lapų sultys išgelbėjo nuo šimtakojo įkandimo ir veikė kaip priešnuodis, kai žmogus apsinuodijo opiumu.
10. Visuotinai žinoma antioksidantų reikšmė žmogaus organizmui. Mokslininkai atrado šiuos profilaktinius svertus juodosios slyvos lapuose. Dar laukia nuodugnaus tyrimo eteriniai aliejai, kuriais gausūs džambolano medžiai ir vaisiai, ir kurie jau dalijasi su žmonėmis savo antibakterinėmis ir antioksidantinėmis savybėmis.
11. Juodosios slyvos vaisiuose gausu vitamino C, kuris, kaip žinoma, teigiamai veikia odą. Reikalas tas, kad kartu su antioksidantinėmis savybėmis vitaminas dalyvauja kolageno gamyboje, kuris apsaugo nuo priešlaikinio senėjimo. Taigi oda regeneruojasi, pagerėja išvaizda. Tradicinėje Azijos šalių medicinoje džambolano sėklų milteliai skiriami, kai reikia pašalinti randus ir dėmes.
12. Patirtis įrodė, kad juodosios slyvos ne tik džiaugsmas gurmanams, jos be galo naudingos sveikatai. Tik esant rimtai virškinimo trakto patologijai jų valgyti negalima, o kitos kontraindikacijos susijusios tik su individualiu netoleravimu.

Naudojimo sritis

1. Džambolano medžiai pripažįstami bitininkų. Žiedai pasižymi dideliu medingumu.
2. Lapai naudojami kaip maistas šilkaverpiams ir pašaras galvijams Indijoje. Zanzibare vietiniai gyventojai slyvų šakelėmis valosi dantis.
3. Eterinis aliejus, gaunamas iš lapų, suteikia aromatų gaminant muilą arba pigius kvepalus.
4. Iš medžių žievės gaminami dažai. Jie yra patvarūs, turi daug rudų atspalvių.
5. Žievėje yra tanino, ji naudojama odos apdirbimui ir žvejų tinklų konservavimui.
6. Termitai neėda šios medienos, todėl ji yra paklausi. Ji gali ilgai išsilaikyti vandenyje. Žinoma, laikas čia daro korektyvų, ir deformacija galima. Indijoje mediena naudojama statybinėms medžiagoms – sijoms, lentoms, stulpams. Ji pritaikyta daugelyje žemės ūkio ir ne žemės ūkio šakų. Pakanka pasakyti, kad geležinkelio pabėgiai anksčiau galėjo būti iš slyvmedžių.
7. Žolininkystėje, tradicinėje medicinoje ir farmacijoje džambolano nuopelnai yra pastebimai didesni. Europos, Afrikos, Amerikos vaistinėse parduodamos sėklos ir džiovinta žievė. Tiekimą vykdo Pietryčių Azijos šalys.

Kokią gali sukelti žalą

1. Saugokitės imti vaisius nuo medžio, augančio prie automagistralės. Vaisiai sugeria šviną ir kitus užteršto oro teršalus.
2. Dar nepakankamai ištirta, todėl reikia būti atsargiems ir nerekomenduojama vartoti slyvų nėščioms bei krūtimi maitinančioms moterims net gydymo tikslais.
3. Džambolanas mažina cukraus kiekį kraujyje, todėl jo negalima valgyti prieš planuojamą operaciją ir po jos.
4. Nereikėtų valgyti vaisių tuščiu skrandžiu ir gerti pieno iškart po slyvų suvalgymo.

Džambolanas savo istorinėje tėvynėje yra populiarus ir gerbiamas. Kiekvienam žmogui nepakenks arčiau susipažinti su juodąja slyva. Ji verta dėmesio!

Džambolano nuotrauka