Arbūzo minkštimo uogienė: 6 receptai

Saldus, sultingas, tiesiog tirpstantis burnoje arbūzas džiugina prabangiu skoniu nuo rugpjūčio vidurio. Gaila, kad sezonas taip greitai baigiasi. Bet galima šiek tiek pagudrauti ir pasiruošti žiemai šiek tiek aromatingo skanėsto, pasigaminant uogienės iš arbūzo minkštimo pagal įvairius receptus. O paskui šaltais pūgomis vakarais atidarinėti po stiklainį, ragaujant puikų desertą ir renkantis sėkmingiausią skonį, kad kitą vasarą išvirti tokio skanėsto daugiau.

Arbūzo klausimas

Su šiuo augalu susidarė labai įdomi situacija. Iki šiol mokslininkai nenusprendė, kur priskirti arbūzą – prie uogų ar vaisių. Receptų knygose taip pat neaišku, kuriame skyriuje ieškoti patikusio gaminimo būdo. Tačiau šiuo atveju liaudies išmonė nugalėjo mokslinį požiūrį, paprastai pavadindama arbūzą „moliūginiu augalu“. Taip ginčas kasdieniame lygmenyje buvo baigtas, o žiemos ruošinių receptai išsibarstė po sūrymų, marinatų ir saldžių desertų skyrius.

Arbūzo skonio savybės priklauso nuo auginimo regiono. Kultūrai reikia erdvės, nes jos ūgliai šliaužiantys, siekiantys 4 m. Ant jų susidaro šviesiai geltoni žiedai, po to užuomazgos. Kad vaisiai būtų dideli, paliekama tik dalis, ne daugiau 8–10 vnt. ant 1 augalo, likusieji pašalinami.

Protėviu laikomas Pietų Afrikoje augantis tsamos melionas. Užuominos apie šią kultūrą randamos Senovės Egipte kaip apie vandens, maisto šaltinį ir vaistinę priemonę. Iš laukinės rūšies buvo išvesta daug veislių ir hibridų, besiskiriančių forma, dydžiu, skonio savybėmis ir nokimo laikotarpiais. Daugelis jų aklimatizuoti centriniams ir šiauriniams regionams.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Didžiąją dalį arbūzo minkštimo, kaip ir agurko, sudaro vanduo. Jame yra daug naudingų medžiagų, kas aktyviai naudojama svorio kontrolės programose, bendrame sveikatinime, kosmetologijoje.

Ypač svarbūs sveikatai yra antioksidantai ir unikali aminorūgštis citrulinas. Ne mažesnę vertę turi:

• fruktozė;
• gliukozė;
• pektinai;
• šarminės medžiagos;
• vitaminai A, C, E, PP, B grupės;
• geležis;
• magnis;
• kalcis;
• fosforas;
• kalis;
• cinkas;
• niacinas;
• krakmolas;
• nepakeičiamos aminorūgštys;
• sočiosios ir polinesočiosios riebalų rūgštys.

100 g svorio arbūzo gabalėlio kaloringumas neviršija 27–28 kcal, tačiau glikemijos indeksas yra labai aukštas, į ką būtina atsižvelgti sergant medžiagų apykaitos sutrikimais.

Vaisių sėklose gausu aliejingų medžiagų, kuriose yra palmitino, linolo ir linoleno rūgščių. Arbūzų sėklų aliejus pagal skonį primena alyvuogių aliejų, o pagal fizikochemines savybes – migdolų aliejų. Jis dažnai naudojamas kaip aliejinių masažo kompozicijų pagrindas.

Naudingos arbūzo savybės

Beveik bet kuri šio moliūginio augalo dalis yra naudojama. Minkštimas pasižymi stipriu diuretiniu, priešuždegiminiu, karščiavimą mažinančiu veikimu. Mažos arbūzo porcijos aktyvina žarnyno peristaltiką, šalina vidurių užkietėjimą, išskiria šlakus ir toksinus.

Reguliarus vaisių įtraukimas į racioną stiprina imunitetą, palaiko regėjimo aštrumą, gerina odos elastingumą, pagreitina riebalų skaidymą. Magnis naudingas moters organizmui bet kuriame amžiuje, palaikydamas medžiagų apykaitos greitį, stabilizuodamas nervų sistemos darbą, šalindamas prielaidas traukuliams ir lygiųjų raumenų susitraukimams, o tai ypač svarbu nėštumo metu.

Įdomu: arbūzo minkštime yra nemaža dalis L-citrulino, kuris stabilizuoja kraujagyslių būklę ir neleidžia staigiems slėgio šuoliams.

Arbūzas vertinamas už gebėjimą:

• slopinti vėžinių ląstelių vystymąsi;
• neutralizuoti oksidacinių procesų pasekmes;
• užkirsti kelią priešlaikiniam senėjimui;
• stimuliuoti inkstų veiklą;
• atkurti mikroflorą po ilgų vaistų terapijos kursų;
• gerinti kepenų darbą, mažinant joms tenkančią apkrovą.

Vyrams nereikėtų pamiršti saldaus minkštimo, sezono metu vertėtų papildyti organizmo atsargas vertingomis aminorūgštimis, gerinančiomis potenciją ir didinančiomis lytinį potraukį.

Moterims didžiausią naudą teikia sėklos, kuriose magnio kiekis pusantro karto viršija paros normą. Tačiau ir sultingi minkštimo gabalėliai pravers, mažindami emocinę įtampą, šalindami patinimą, gerindami odos turgorą ir veido spalvą.

Kuo naudinga arbūzo minkštimo uogienė

Po terminio apdorojimo dauguma naudingųjų medžiagų prarandama arba suskaidoma į paprastesnes. Tačiau net pusė jų žiemą yra daug geriau nei nieko, todėl nereikėtų praleisti progos. Netgi kaip skanėstas arbūzas išlaiko diuretines ir priešuždegimines savybes, tik daug kuklesniu mastu. Tačiau kelis kartus padidėja likopeno koncentracija. Ilgai verdant jo kiekis tik didėja. Šis fermentas reikalingas siekiant užkirsti kelią priešlaikiniam senėjimui, išlaikyti odos elastingumą ir glotnumą. Jis gali surišti ir šalinti laisvuosius radikalus. Likopenas stabdo piktybinį ląstelių virtimą, todėl ypač vertingas tiems, kurių giminėje yra polinkis į onkologiją.

Pluoštas taip pat nepatiria ypatingų metamorfozių, išlieka beveik nepakitęs ir išlaiko peristaltikos aktyvinimo bei organizmo valymo funkcijas. Jis gali atkurti žarnyno mikroflorą, sureguliuodamas virškinamojo trakto darbą. Dėl to oda apsivalo nuo dirginimo ir išbėrimų. Pluoštas apsaugo nuo nutukimo, stabilizuoja cholesterolio lygį.

Arbūzų uogienė atkuria prarastą energiją ilgai trunkant fiziniam krūviui, išlaiko regėjimo aštrumą, saugodama akis nuo su amžiumi susijusios distrofijos. Ji pašalina dalį šlapimo rūgšties ir palaiko vandens-druskų pusiausvyrą, taip pat aktyvina inkstų darbą.

Kaip pasirinkti arbūzą uogienei

Marinatui susukti reikia neprinokusių vaisių, o saldžių desertų gamybai reikia tik gerai prinokusių, cukrinių arbūzų. Kuo jie saldesni, tuo mažiau cukraus prireiks. Be to, galima naudoti papildomų ingredientų, suteikiančių uogienei nepakartojamą skonį.

Svarbu: skanėstą reikia gaminti tik sezono metu, ankstyvuose arbūzuose gali būti daug pesticidų ir kitų medžiagų, naudojamų paspartintam derliui gauti.

Jei orientuotis pagal veisles, saldžiausiais laikomi:

1. Ogonekas. Išsiskiria ryškiai raudonu minkštimu su mažomis sėklomis, nedideliais dydžiais.
2. Cukrinis kūdikis. Pasižymi ankstyvu nokimo laiku, tankia odele, puikiomis skonio savybėmis.
3. Krymo rožė. Auginama nedideliais kiekiais, beveik netransportuojama, tačiau skonis nuostabus.
4. Astrachanietis. Duoda didelius vaisius su cukriniu minkštimu.
5. Šaltukas. Priskiriamas vėlyvoms veislėms, ilgai laikosi.
6. Fotonas. Turi storą žievelę, tinkamą cukatams gaminti, todėl jis yra dvigubai vertingas.

Prinokusio vaisiaus pasirinkimo principas yra vienodas bet kuriai veislei.

1. Pagrindinis kriterijus – skambus garsas bakstelėjus į vaisiaus šoną. Prinokęs arbūzas spyruokliuoja trinktelėjus atviru delnu, kita ranka gerai jaučiamas atatranka.
2. Saldžiausias bus nelaistytas derlius. Augalai laistomi iki užmegztinių susidarymo, o prasidėjus nokimui vandens tiekimas nutraukiamas.
3. Svarbi sąlyga yra žievelės vientisumas. Neleistini įtrūkimai, minkšti fragmentai, puvinio pėdsakai.
4. Būtinai turi būti šviesi dėmė ant šono. Ji susidaro nuo sąlyčio su žeme augimo metu. Jei jos nėra, vaisiai buvo nuskinti žali ir dirbtinai privesti iki prinokimo.
5. „Uodegėlė“ šiek tiek išdžiūvusios ir susisukusios būklės rodo prinokimą ir saldumą.
6. Dydis skoniui įtakos neturi, kaip ir žievelės atspalvis, jei parametrai atitinka veislės požymius. Uogienei gaminti patogiau rinktis paskutinę rugpjūčio savaitę ir rugsėjo pradžią. Tuo metu vyksta masinis arbūzų rinkimas, jie dauguma jau prinokę natūraliai, kaina artima minimaliai sezono metu. Tai nemenkas faktas, nes nuo pradinio tūrio gatavame pavidale lieka geriausiu atveju 1/3.

Kaip išvirti uogienę iš arbūzo minkštimo: receptai

Moliūginiuose vaisiuose yra labai didelis vandens procentas. Gaminimo metu jis išgaruoja, sutirštindamas masės konsistenciją, todėl teks apsiginkluoti kantrybe ir nuolat maišyti uogienę, kitaip ji greitai pridegs. Emaliuoti indai tinka tik masei išlaikyti, gardumyną geriau virti aliumininiame, variniame, žalvariniame dubenyje arba puode su teflonine danga. Patogiau maišyti medine mentele. Ji nepalieka žymių ant dugno, nepertrina uogų ir vaisių gabaliukų, švelniai juos perkelia sirupe. Arbūzinių uogienių receptai skirstomi į tradicinius ir egzotiškus, o juos vienija nepakartojamas skonis, nuo kurio tiesiog neįmanoma atsiplėšti.

Klasika

Reikės tik 2 ingredientų – arbūzo ir cukraus santykiu 1:1. Nervingiausia ir nemaloniausia yra kruopštus sėklų pašalinimas iš minkštimo. Galima gudrauti: iš pradžių šiek tiek pavirti masę, o atvėsus pertrinti ją per sietą. Tada konsistencija bus panašesnė į džemą, bet skoniui tai beveik neturės įtakos.

Pirmiausia gabaliukai apibarstomi cukrumi ir paliekami 2–3 valandoms, kad atsiskirtų sultys. Pirmo virimo metu sirupas išverdamas atskirai 2–3 minutes. Juo užpilami griežinėliai ir paliekami 8–10 valandų mirkti. Kituose 2 virimuose uogienė verdama tik 5 minutes nuolat maišant. Tada verdanti masė išpilstoma į stiklainius ir hermetiškai uždaroma.

Arbūzų medus

Jis yra daug populiaresnis ir labiau paplitęs Pavolgyje bei Astrachanės srityje, kur tradiciškai auginami moliūginiai ir gaunami gausūs derliai. Skirtumas nuo klasikinio recepto yra paruošimo trukmė ir privalomas sutrynimas iki tyrės būklės. Cukraus sunaudojama labai ekonomiškai – saldžioms veislėms visiškos brandos stadijoje prireiks tik 250 g 3 kg minkštimo. Sėklų iš anksto galima nešalinti, jos pasišalins perkošus per sietą.

Supjaustytas minkštimas dedamas į storadugnį puodą ir kaitinamas apie 30 minučių nuolat maišant. Kai tik visi gabaliukai tampa visiškai minkšti, masė susmulkinama trintuvu arba iš karto pertrinama per sietą. Galima viską perkelti į marlę ir gerai išspausti. Gautos sultys su nedideliu minkštimo procentu, patekusiu į puodą, verdamos apie 3 valandas, kol masė sutirštėja. Medų primenantis skanėstas perkeliamas į mažus stiklainėlius.

Kubanočka

Nuo klasikos receptas skiriasi tuo, kad pridedama citrinos. 1 kg cukraus imama 1,5 kg minkštimo ir didelė citrina. Nuo jos nuimama žievelė, iš pusės vaisiaus išspaudžiamos sultys. Verdama 2 kartus. Kubeliais supjaustytą minkštimą užberia cukrumi ir verda ant labai mažos ugnies 5 minutes nuo užvirimo. Masė turi atvėsti, po to ji vėl verdama, jau su citrinos sultimis ir žievele.

Uogienė išeina labai graži su peršviečiamais gabaliukais ir pikantiška rūgštele. Ją geriau laikyti vėsioje vietoje.

Su avietėmis

Originalus aviečių ir arbūzo mišinys. Paruošimui reikės:

• arbūzas – 3 kg;
• cukrus – 300 g;
• avietės – 150 g;
• pektinas – 60 g;
• 1/4 citrinos sulčių.

Iš minkštimo išspaudžiamos sultys, sumaišomos su cukrumi ir pektinu, užvirinamos. Po 5 minučių įpilama citrinos sulčių, dar po 3 minučių – aviečių uogų. Mišinys verdamas ant ugnies 4–6 minutes nuolat maišant. Tokia uogienė labai gražiai atrodo mažuose statinaitės formos stiklainėliuose. Skaidriame rausvame sirupe ryškiai išsiskiria rubininės aviečių uogos. Toks skanėstas bus verta puošmena bet kokiai arbatos gėrimo progai.

Su graikiškais riešutais

Būdas tiems, kurie negali sau leisti prabangos virti skanėstą keliais etapais, bet labai mėgsta gardumynus. Be tradicinio arbūzo ir cukraus santykiu 2:1, prireiks saujos nuluptų ir smulkiais gabalėliais susmulkintų graikinių riešutų. Netikėtą natą suteiks pusė arbatinio šaukštelio juodųjų maltų pipirų. Jie ne kartūs, bet suteikia šilumos pojūtį poskonyje. Virti reikia vienu priėjimu, 40 minučių ant silpnos ugnies, atsargiai maišant masę nuo dugno link krašto. Paruošta uogienė turėtų šiek tiek sutirštėti ir gerai temptis nuo šaukšto. Riešutai tampa traškūs, o pipirai suteikia pikantiškumo.

Imbiero ir mėtų mišinys

Į arbūzo pagrindą organiškai įsipina deginantis imbierų šviežumas ir mėtų vėsa. Receptui prireiks po 1 kg cukraus ir minkštimo, 30 šviežių mėtų lapelių ir desertinis šaukštas imbiero drožlių. Arbūzo minkštimas supjaustomas gabalėliais, užberiamas cukrumi ir paliekamas 2 valandoms šiltoje vietoje. Mėtos susmulkinamos ir sumaišomos su pagrindine mase. Po 8 minučių virimo įdedamas imbieras. Mišinys pavirinamas 3 minutes, nuimamas nuo viryklės ir paliekamas 1 valandai. Skanėstas išdėliojamas į sterilizuotus stiklainius ir hermetiškai uždaromas.

Verta atsižvelgti: sterilizacija atliekama orkaitėje tik sausuoju būdu. Stiklainiuose neturi būti vandens lašelių, kitaip uogienė „raugės“.

Panašiu būdu gaminama uogienė su rozmarinu vietoj imbiero.

Arbūzo uogienės laikymo sąlygos

Receptūra nenumato ilgo minkštimo virimo. Uogienė gaunasi labai švelni ir gana kaprizinga laikant. Geriausia palikti stiklainėlius su skanėstu apatinėje šaldytuvo lentynoje. Tai ypač taikoma receptui su avietėmis, nes gaunasi beveik penkių minučių uogienė. Gerai stovės stiklainėliai vėsiame rūsyje arba apšiltintoje lodžijoje.

Išimtis yra arbūzo medus. Jis verdamas ilgai, skystis beveik išgarinamas, o gatavam produktui nebaisios virtuvinių spintelių vidinės lentynos ir sandėliukas koridoriuje.

Įdomūs faktai apie arbūzą

1. Augalas buvo gerai žinomas Senovės Egipte, auginamas kartu su kitomis kultūromis, vartojamas maistui ir vaistams.
2. Vaisiaus minkštimas 92 % sudarytas iš vandens.
3. Augalo tėvyne laikoma Pietų Afrika.
4. Rusijoje pirmieji melionų kultūros auginimo bandymai priskiriami XVII amžiui.
5. Tikslaus botaxinio arbūzo klasifikavimo iki šiol nerasta.
6. Išvesta apie 1200 saldaus vaisiaus veislių ir hibridų, tarp jų nykštukinės, milžiniškos, ovalios ir kvadratinės atmainos.
7. Selekcininkai sukūrė geltonos ir juodos spalvos hibridus.
8. Didžiausią arbūzą užaugino Lloyd Bright, vaisiaus svoris siekė 122 kg, rekordas buvo pasiektas JAV.
9. Nykštukiniai arbūzai neužauga didesni nei 3–4 cm, veislė auginama Pietų Amerikoje, vadinama Pepquinos. Vaisiai skoniu primena agurką, yra paklausūs restoranuose kaip egzotiškų salotų ingredientai.
10. Nepakenkdamas sveikatai suaugęs žmogus per parą gali suvalgyti iki 3 kg saldžių riekelių.
11. Dažniausiai arbūzas valgomas šviežias, tačiau kaip uogienė jis įgauna visiškai naujų skonio atspalvių ir tampa išskirtiniu desertu.

Arbūzo minkštimo uogienės nuotrauka