Arbūzas: naudingosios savybės ir kontraindikacijos

Arbūzas – tai didelė ir saldi uoga, kurią dauguma žmonių mėgsta dėl gaivinančio skonio. Tačiau, be to, tai yra nepaprastai naudingas produktas. Tinkamai vartojamas jis padės pagerinti sveikatą ir net atsikratyti papildomų kilogramų.

Kuo skiriasi geltonasis arbūzas nuo raudonojo

Geltonasis arbūzas biologiniu požiūriu priklauso tai pačiai rūšiai kaip ir įprastas raudonu minkštimu. Tai yra atrankos rezultatas, kai buvo sukryžmintas paprastasis arbūzas su jo laukiniu giminaičiu, turinčiu geltoną, bet nesaldų minkštimą. Ūkininkams jis įdomus dėl ankstyvesnio nokimo.

Jo skirtumas nuo raudonosios atmainos yra ne tik minkštimo spalva, bet ir tai, kad jame beveik nėra sėklų arba jų yra gerokai mažiau. Be to, jam būdinga labai sausa ir kieta žievė, iš kurios negalima virti cukatų ar daryti uogienės. O toks arbūzas kainuoja maždaug dvigubai brangiau nei įprastas – tai greičiau lemia jo retumas ir rinkodaros ypatumai, o ne kokybė.

Kuris naudingesnis

Negalima vienareikšmiškai atsakyti, kuri arbūzų rūšis yra naudingesnė, nes jų cheminės sudėtys yra maždaug vienodos. Tai reiškia, kad geltonasis arbūzas taip pat turi skaidulų, vitaminų, nepakeičiamųjų aminorūgščių ir mineralų. Tačiau jame yra šiek tiek daugiau skaidulų. Be to, šio arbūzo minkštimas pasižymi egzotiškomis skonio natomis – jis gali priminti mangą, ananasą ar citrusinius vaisius (tiesa, kartais ir moliūgą). Atsižvelgiant į tai, kai kurie žmonės mano, kad geltonasis arbūzas yra naudingesnis, nes dėl ankstyvesnio nokimo auginimo metu mažesnė nitratų naudojimo rizika.

Kita vertus, jame mažai sėklų, o jo žievė neturi tų naudingų elementų, kurie yra raudonajame arbūze. Taigi naudingumo požiūriu juos galima laikyti vienodais.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Arbūzas yra uoga, pasižyminti mažu kaloringumu. Jo energinė vertė vidutiniškai siekia tik 38 kcal 100 g minkštimo. Tai nestebina, nes arbūzas maždaug 92–93% sudarytas iš vandens. Tačiau visa kita – išskirtinai naudingos medžiagos:

1. Vitaminas A, kuris yra svarbus antioksidantas ir kartu naudingas regėjimui.
2. Vitaminai B1 ir B6, kurie dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, taip pat normalizuoja nervų sistemos funkcijas.
3. Vitaminas E – dar vienas stiprus antioksidantas, ypač svarbus reprodukcinei funkcijai.
4. Folio rūgštis (vitaminas B9), naudinga ir kognityvinėms funkcijoms.
5. Vitaminas C – taip pat antioksidantas, stiprinantis kraujagyslių sieneles ir skatinantis imuniteto didėjimą.
6. Nepakeičiamos aminorūgštys, įskaitant argininą ir citruliną, apie kurias bus kalbama toliau.
7. Makro- ir mikroelementai, įskaitant manganą, kalį, magnį ir kt.

Be to, arbūze nėra kenksmingų riebalų ir cholesterolio, taip pat natrio, kurie galėtų panaikinti šią puikią cheminę sudėtį.

Kuo naudingas arbūzas

Bendroji nauda

Kuo ilgiau mokslininkai tiria arbūzą, tuo daugiau atsiranda įrodymų, kad jis naudingas. Juk šios uogos vartojimas leidžia:

• pagerinti kraujotaką;
• normalizuoti arterinį kraujospūdį;
• sumažinti riebalų kaupimąsi;
• išvalyti inkstus nuo susikaupusių toksinų.

Dėl savo elektrolitinės sudėties arbūzo minkštimas ir sultys apsaugo nuo dehidratacijos, o taip pat gaivina net ir didžiausiame karštyje.

Moterims

Moterims arbūzas pirmiausia naudingas dėl didelio antioksidantų kiekio, kurie lėtina senėjimo procesą. Be to, šios medžiagos turi priešuždegiminių savybių, todėl gali padėti išvengti daugelio dubens organų ligų.

Dėl lengvo diuretinio poveikio arbūzas leidžia atsikratyti edemų, o kartu su jomis – ir papildomų kilogramų. Didelis vitamino C kiekis gerina kraujotaką ir apsaugo nuo venų sąstovio, kuris pavojingas tuo, kad gali sukelti venų varikozę.

Galiausiai, arbūzo minkštime esantis vitaminas E yra labai naudingas reprodukcinei sistemai.

Vyrams

Kartais arbūzas vadinamas natūralia viagra. Ir medikai turi pagrindo tokiam palyginimui. Reikalas tas, kad arbūze yra aminorūgščių citrulino ir arginino. Šie junginiai dalyvauja azoto oksido sintezėje. Pastarasis atlieka savotiškos signalinės molekulės ir hormono analogo vaidmenį, atlikdamas daugybę funkcijų. Jis reguliuoja arterinį kraujospūdį, normalizuoja nervų sistemos veiklą, taip pat plečia kraujagysles ir atpalaiduoja jų sienelių lygiuosius raumenis. Taigi ši medžiaga iš esmės atlieka tas pačias užduotis kaip ir viagra, t. y. gerina erekcijos funkciją ir teigiamai veikia reprodukcinę sistemą.

Tuo pat metu arbūzo minkštimas neturi šalutinių poveikių, būdingų viagrai. Būtent todėl arbūzas toks naudingas vyrams. Be to, jame gausu antioksidantų, iš kurių svarbiausiu stipriosios žmonijos pusės atstovams laikomas likopenas. Tai karotinoidinis pigmentas, suteikiantis minkštimui rausvą atspalvį. Arbūze jo yra dvigubai daugiau nei pomidoruose, kuriuos gydytojai rekomenduoja vartoti siekiant apsisaugoti nuo prostatos vėžio. Taigi arbūzo minkštimas, turintis daug likopeno, užkerta kelią prostatos vėžio susirgimams, kovoja su uždegiminiais procesais organizme ir stiprina imunitetą.

Nėštumo metu

Arbūze gausu folio rūgšties, kuri laikoma labai naudinga būsimoms mamoms, nes šis junginys padeda išvengti vaiko vystymosi sutrikimų. Be to, šios didelės uogos minkštime yra daug vitamino C, būtino kraujagyslėms stiprinti. Jame taip pat yra geležies, kurios trūkumas racione gali sukelti anemiją. Arbūzo minkštime dar yra kalcio, reikalingo kaulų formavimuisi – nėštumo metu šio elemento dažnai trūksta. Todėl ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu arbūzas yra labai naudingas.

Antrajame trimestre arbūzas naudingas tuo, kad dėl diuretinio poveikio padeda išvengti tinimo, kuris būsimai mamai gali sukelti stiprų kraujospūdžio padidėjimą. Be to, tai gerina inkstų veiklą.

Galiausiai arbūzas yra mažai kaloringas skanėstas, gerai malšinantis alkį ir troškulį, tačiau nesukeliantis papildomų kilogramų. Jei nėra kontraindikacijų, netgi galima rengti iškrovos dienas, arbūzo minkštimą (1–1,5 kg) padalijant į šešis valgymus.

Jei sergama cukriniu diabetu (taip pat gestaciniu) arba yra inkstų akmenų, arbūzas nėštumo metu yra kontraindikuotinas. Tai taip pat taikoma labai stipriam tinimui esant prastai inkstų veiklai.

Galiausiai paskutiniaisiais nėštumo mėnesiais didelio arbūzo kiekio vartojimas gali sukelti klaidingus sąrėmius, todėl reikėtų jo visiškai atsisakyti, jei nepavyksta apsiriboti viena riekele.

Žindymo laikotarpiu

Paprastai, sudarydamos maitinančios mamos racioną, pediatrės pataria laikytis paprastos taisyklės – jei mama neturėjo ir niekada neturėjo reakcijos į kokį nors produktą, greičiausiai jos nebus ir kūdikiui. Tačiau pradėti vartoti šį produktą reikia mažu kiekiu, kad per parą būtų galima patikrinti kūdikio reakciją.

Tai liečia ir arbūzą. Jis labai naudingas jaunai mamai, nes leidžia numesti nėštumo metu priaugtą svorį ir pagerinti odos, plaukų bei nagų būklę. Tuo pačiu metu jo vartojimą reikia pradėti nuo mažo gabalėlio; jei per parą nebus reakcijos, galima padidinti kiekį iki 3–4 riekelių. Daugiau vartoti neverta, bet jau dėl kitų priežasčių. Jeigu ant vaiko odos atsirado raudoni dilgėlinės taškeliai, reikia išanalizuoti, ką dar mama tą dieną valgė – galbūt problema slypi produktų derinyje. Po kelių dienų galima pakartoti eksperimentą. Jei reakcijos nebus, galima jau visiškai įtraukti produktą į racioną.

Kodėl arbūzo negalima vartoti dideliais kiekiais – šis klausimas domina daugelį jaunų mamų. Reikalas tas, kad nevaržomai vartojant arbūzą net suaugusiam žmogui dažniausiai padidėja dujų susidarymas; ką jau kalbėti apie vaiką, kuris dėl to gali kentėti nuo pilvo dieglių.

Kai kurie pediatrai netgi mano, kad arbūzą, kaip ir bet kokius kitus produktus, kurie skatina dujų susidarymą, jauna mama gali įtraukti į racioną tik tada, kai kūdikiui sukanka du mėnesiai. Tačiau tai tik rekomendacija, o ne griežta taisyklė, juo labiau kad arbūzų sezonas ir taip greitai praeina. Taigi reikia orientuotis tik į kūdikio būklę.

Vaikams

Mažiesiems arbūzai naudingi taip pat kaip ir suaugusiesiems. Švelnios maistinės skaidulos, esančios šios uogos minkštime, padeda sureguliuoti virškinimą, o tai ypač svarbu, jei mažylis turi polinkį į vidurių užkietėjimą. Dėl šlapimo varančio poveikio arbūzas dažnai rekomenduojamas esant širdies nepakankamumui. Didelis geležies kiekis bus naudingas tiems, kurie kenčia nuo anemijos ar dažno kraujavimo iš nosies. Be to, arbūzų dieta skiriama tiems mažyliams, kurie turi antsvorio problemų.

Tačiau mažiems vaikams arbūzo geriau neduoti, o trejų metų vaikams galima duoti tik nedidelį kiekį ir su sąlyga, kad šios uogos yra kruopščiai patikrintos. Vaikai į nitratus reaguoja daug blogiau nei suaugusieji.

Arbūzo žievės nauda

Arbūzo žievelėse yra daug naudingų medžiagų. Tai, pavyzdžiui, aukščiau minėta aminorūgštis citrulinas, reikalinga kraujagyslėms išplėsti ir lygiiesiems raumenims atpalaiduoti. Žievelėse jos yra net daugiau nei pačiame minkštime.

Arbūzo žievelės, iš anksto gerai išdžiovintos, laikomos veiksminga priemone sergant nefritu ir esant patinimams. Nuo jų nupjaunamas kiečiausias viršutinis sluoksnis, o po juo esanti minkštesnė šviesi dalis susmulkinama bet kokiu patogiu būdu ir dedama į orkaitę, įkaitintą iki minimalios temperatūros. Ten žievelės džiovinamos iki pusės iškepimo tokiu švelniu režimu, kad nesunaikintų naudingųjų medžiagų. Tada šios žievelės išpilamos ant švarios šviesios medžiagos (be dažiklių) ir išdžiovinamos natūraliu būdu.

Kad atsikratytumėte patinimo, prieš valgį reikia suvalgyti 1 arbatinį šaukštelį susmulkintų arbūzų žievelių ir užgerti stikline šilto vandens. Siekiant pagerinti skonį, į vandenį galima įdėti šaukštelį medaus. Ši priemonė geriama tris kartus per dieną, tai galima daryti kasdien ilgą laiką. Visą šį laiką sausos žievelės laikomos stikliniame inde tamsioje ir sausoje vietoje.

Iš arbūzų žievelių galima pasigaminti nuoviro, kuris turi šlapimą ir tulžį varančių savybių. Tam 100 g džiovintų arba šviežių susmulkintų žievelių užpilama litru vandens, užvirinama ir palaikoma ant silpnos ugnies 30 minučių. Po to jos dar valandą infuzuojamos ir atšaldomos, o tada perkošiamos per marlę arba smulkų sietelį.

Kai kurie liaudies medicinos šalininkai pataria šį nuovirą gerti ir sergant inkstų akmenlige, esą jis tirpdo akmenis. Tačiau iš tiesų toli gražu ne visi akmenys apskritai gali ištirpti – viskas priklauso nuo jų cheminės sudėties. Todėl iš pradžių būtina pasikonsultuoti su gydytoju, nes sergant tam tikromis inkstų akmenligės rūšimis toks nuoviras gali būti kontraindikuotinas.

Arbūzų žievelės laikomos veiksminga priemone nuo migrenos. Kiekvieno galvos skausmo priepuolio metu rekomenduojama šviežias žieveles pritvirtinti prie smilkinių ir kaktos, jas užfiksuojant skarele. Žievelėse esančios medžiagos plečia kraujagysles ir taip padeda atsikratyti galvos skausmo. Taip pat iš jų daromi kompresai sergant reumatu.

Dėl to, kad žievelėse yra citrulino, arbūzas gali mažinti kraujospūdį, nes jis plečia kraujagysles. Arbūzo žievelę reikia išdžiovinti kartu su sėklomis ir viską kartu sumalti į miltelius – tam prireiks kavamalės. Gautus miltelius rekomenduojama vartoti po 0,5 arbatinio šaukštelio ryte ir vakare mėnesį. Tai leidžia normalizuoti spaudimą.

Arbūzo sėklos: nauda ir žala

Daugelis mano, kad arbūzų sėklos yra kenksmingos – šis stereotipas atsirado dar tais laikais, kai buvo manoma, kad jos gali sukelti apendicitą (iš tikrųjų tai netiesa). Šiandien mokslininkai įrodė, kad arbūzų sėklos yra naudingos, ir štai kodėl:

1. 200 g sėklų yra maždaug 30,6 g augalinio baltymo, o tai sudaro daugiau nei 60% rekomenduojamos dienos normos.
2. Sėklose taip pat yra aminorūgšties arginino, kuri labai naudinga širdies ir kraujagyslių sistemai, kaip ir kitos nepakeičiamos aminorūgštys – pavyzdžiui, lizinas, triptofanas arba glutamo rūgštis.
3. Arbūzų sėklose yra riebalų, iš jų vėliau galima pagaminti labai naudingą aliejų, kurio savybės bus aptartos toliau. Čia tik verta paminėti, kad būtent nesočieji riebalai padeda sumažinti kraujospūdį ir „blogojo“ cholesterolio kiekį.
4. Arbūzų sėklose taip pat yra B grupės vitaminų, dalyvaujančių sudėtinguose virškinimo procesuose.
5. Šiame produkte daugiausiai yra vitamino, vadinamo niacinu – maždaug 19% dienos poreikio. Niacinas reikalingas ne tik virškinimo ir medžiagų apykaitos procesams normalizuoti, bet ir odos sveikatai.

O džiovintuose arbūzų sėklose yra maždaug 139% paros magnio normos, tai leidžia ne tik reguliuoti kraujospūdį, bet ir mažinti cukraus kiekį kraujyje. Ne mažiau svarbų vaidmenį atlieka sėklose esantis fosforas, kalis, varis ir natris. Jų sudėtyje taip pat yra daug cinko, pasižyminčio priešuždegiminėmis savybėmis. Be to, tai yra maždaug 75% paros normos, būtinos dantų, plaukų ir nagų sveikatai.

Sėklose yra daug geležies, o šis rodiklis prilygsta geležies kiekiui jūros gėrybėse ar kalakutienos filė. Šio mineralo trūkumas sukelia anemiją ir padidėjusį nuovargį, o sėklų vartojimas leidžia išvengti šių nemalonumų. Be to, jose yra daug skaidulų, skatinančių normalų virškinimą.

Žalias sėklas būtų sunku valgyti. Bet jas galima išdžiovinti ir paskrudinti – būtent tokios formos jos valgomos Kinijoje. Tam sėklos nuplaunamos po tekančiu vandeniu ir išdžiovinamos ant popierinio rankšluosčio. Apdžiūvusios sėklos dedamos ant sausos keptuvės ir kepamos ant vidutinės ugnies, kol pradeda tamsėti. Tuo pačiu metu ruošiamas druskos tirpalas – 1 arbatinis šaukštelis druskos 50 ml vandens. Lengvai paskrudintos sėklos užpilamos druskos tirpalu ir išgarinamos ant silpnos ugnies. Tada paruoštos sėklos atšaldomos, po to jas galima patiekti.

Arbūzų aliejus: savybės ir naudojimas

Ne visi yra girdėję apie tokį produktą kaip arbūzų aliejus, o jis laikomas labai naudingu. Jis gaunamas iš arbūzų sėklų, kuriose yra riebalų rūgščių. Arbūzų aliejus laikomas lengvu, jis labai greitai įsiskverbia į odą, todėl gali būti naudojamas kosmetologijoje. Taip pat jis turi malonų skonį ir tokias pat gydomąsias savybes, būdingas patiems arbūzų sėkloms. Savo sudėtimi jis nenusileidžia migdolų aliejui, o tekstūros ypatumais – sezamų aliejui.

Arbūzų aliejus išsiskiria ryškiu saulės atspalviu su auksiniais arba rausvais atspindžiais. Jis toks takus ir lengvas, kad atrodo visiškai skystas ir visai neklampus. Be to, jis turi malonų ryškų kvapą ir skonį su šiek tiek saldžiomis natomis.

Šį aliejų galima naudoti keliais būdais:

1. Kulinarijoje ruošiant patiekalus, kuriems nereikia terminio apdorojimo, pavyzdžiui, salotas ar šaltus užkandžius.
2. Gydant uždegiminius procesus sukeliančias ligas, kaip išorinis vaistas – tokiais atvejais iš aliejaus daromi kompresai, kurie dedami ant pažeistų vietų du kartus per dieną.
3. Siekiant praturtinti paruoštas kosmetikos priemones – ne daugiau kaip 10% jų tūrio.
4. Aromaterapijoje kaip bazinis aliejus, kuris gali būti derinamas su įvairiais eteriniais aliejais, įskaitant ramunėlių, kedro, rožių ir kt. Taip pat tinka palmarozė ir šalavijas.

Yra tam tikros jo vartojimo normos. Kulinarijoje tai 1–2 arbatiniai šaukšteliai per dieną, ir jie dedami į patiekalą gaminimo metu. Gryna forma šį aliejų galima gerti tik po 5 ml kas dvi dienas, gydymo kursas trunka 5–8 mėnesius – daugiausia kalbama apie edemą ir širdies bei kraujagyslių ligas. Gydant inkstų patologijas, dozę galima padidinti iki 1 arbatinio šaukštelio keturis kartus per dieną. Jei kalbama apie kosmetologiją, galima vartoti į vidų po 0,5 arbatinio šaukštelio keturis kartus per dieną, kad pagerėtų odos būklė.

Ar galima valgyti arbūzą lieknėjant

Dėl to, kad arbūzo minkštime yra skaidulų ir daugybės įvairių vitaminų, ši uoga laikoma puikia priemone detoksikacijai ir papildomų kilogramų atsikratymui.

Tačiau reikia suprasti, kad arbūzų monodieta yra viena iš griežčiausių. Dėl to jos galima laikytis tik tris dienas, per kurias galima numesti 4–5 kg antsvorio. Per šias pirmąsias tris dienas negalima valgyti nieko, išskyrus arbūzo minkštimą. Kraštutiniu atveju – iš jos gaminti glotnutį.

Tada reikia palaipsniui išeiti iš streso dietos, po truputį mažinant arbūzo kiekį racione ir aprūpinant organizmą kitais produktais. Pavyzdžiui, iš arbūzo ir kitų daržovių gaminamos lengvos salotos su neriebiu sūriu.

Be to, reikia atsiminti keletą taisyklių:

1. Pirmąją parą svorio netekimas vyksta tik dėl diuretinio arbūzo poveikio.
2. Pirmosioms trims dienoms reikia kruopščiai apskaičiuoti reikiamą arbūzo kiekį. Manoma, kad norma yra 1 kg kiekvienam 10 kg kūno svorio, tai yra 5–7 kg per dieną. Tačiau ne visi įveiks tokį kiekį, nes tai gali sukelti viduriavimą, todėl iš anksto reikia aptarti savo idėją su gydytoju dietologu, kuris padės nustatyti kontraindikacijas.
3. Nepaisant to, kad arbūze yra labai daug vandens, tai nereiškia, kad jo pakaks. Specialistai rekomenduoja taip pat gerti žaliąją arbatą ir negazuotą mineralinį vandenį.
4. Arbūzą galima vartoti bet kuriuo metu, bet tik ne naktį.
5. Jei dietos metu atsirado sunkumas skrandyje ir įvairūs nemalonūs pojūčiai, ją reikia nedelsiant nutraukti. Tai taikoma ir išėjimui iš dietos, kai arbūzo derinys su kitais produktais sukelia tokias pačias pasekmes.

Išėjimas iš dietos taip pat turėtų trukti ne ilgiau kaip dvi ar tris dienas. Per šį laiką svorio metimas tęsis, bet jau dėl gilesnių biocheminių procesų, o ne vien dėl skysčių išskyrimo.

Arbūzas medicinoje

Arbūzas oficialioje medicinoje daugiausia laikomas dietiniu produktu papildomiems kilogramams atsikratyti, taip pat profilaktine priemone nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau reikia panagrinėti, kaip jis veikia organizmą esant tai ar kitai patologijai.

Sergant cukriniu diabetu

Arbūze yra labai daug angliavandenių. Būtent todėl sergant cukriniu diabetu jo vartoti nerekomenduojama. Nebent žmogus galėtų atsisakyti visų kitų angliavandenių dėl vieno ar dviejų arbūzo griežinėlių. O štai milteliai iš sėklų, sumaltų iki dulkių būsenos, kaip tik gali būti vartojami cukraus lygiui normalizuoti.

Svarbu: arbūzo glikeminis indeksas — 65-70 vienetų.

Sergant pankreatitu

Šios uždegiminės ligos paūmėjimo laikotarpiu arbūzo valgyti negalima, nes jo sudėtyje esančios medžiagos stipriai dirgina gleivines ir tik apsunkina ligos eigą, nes į tai reaguoja ir kasa. Remisijos metu arbūzą vartoti galima, bet pageidautina irgi ne šviežią, o kaip želė ar kitą apdorotą desertą. Reikalas tas, kad žalias arbūzas bet kuriuo atveju sukels padidėjusį kasos aktyvumą, kuris šiuo atveju yra visiškai nereikalingas.

Sergant gastritu

Kadangi arbūzo minkštimas skatina skrandžio sulčių gamybą, jis leidžiamas sergant gastritu su sumažėjusiu rūgštingumu. Tačiau sergant gastritu su padidėjusiu rūgštingumu paūmėjimo stadijoje jis bus kontraindikuotinas, nes pablogina situaciją. O remisijos stadijoje galima suvalgyti nedidelį kiekį minkštimo, ypač to, kuris yra arčiau šerdelės ir yra saldesnis. Bet geriau netgi vartoti ne patį minkštimą grynu pavidalu, o gėrimus ar želė iš jo.

Žarnynui

Žarnynui arbūzas naudingas tuo, kad minkštime esančios skaidulos, taip pat magnis, stiprina peristaltiką, o tai skatina virškinimo procesą. Tačiau tuo pačiu metu, jei ji per daug padidins žarnyno motorinį aktyvumą, esant lėtinėms ligoms, tai gali sukelti patologijos paūmėjimą ir stiprų viduriavimą. Taigi, esant tokiam polinkiui, tikrai nereikėtų piktnaudžiauti arbūzu – 200–250 g per dieną bus pakankamai.

Esant vidurių užkietėjimui

Kelių griežinėlių žalio arbūzo visiškai pakaks, kad pagerėtų virškinimo procesas – ir tai iš pirmo karto.

Sergant podagra

Tai uždegiminė liga, kuri atsiranda dėl druskų apykaitos sutrikimų. Arbūzas sergant šia patologija yra labai naudingas – jame nėra purinų, tačiau jis padeda atkurti apykaitą ir pašalinti iš organizmo skysčių perteklių bei toksinus. Sergant podagra rekomenduojama karts nuo karto rengti iškrovos dienas su arbūzu.

Sergant kolitu

Tai uždegiminė žarnyno liga, kuri gali sustiprėti dėl gleivinių dirginimo arbūzo sudėtyje esančiomis rūgštimis. Todėl sergant kolito paūmėjimu arbūzo apskritai vartoti negalima. Ir net remisijos laikotarpiu reikia būti atsargiems – ne daugiau kaip 200 g minkštimo per dieną.

Kepenims

Arbūzas turi detoksikuojančių savybių. Jis padeda iš kepenų pašalinti kenksmingas medžiagas. Tam pakanka visą sezoną suvalgyti po 150–200 g arbūzo minkštimo ir laikytis tam tikro saikingumo maiste. Taip pat galima rengti iškrovos dienas, kaip minėta anksčiau.

Sergant hemorojumi

Sergant šia liga labai svarbu išvengti vidurių užkietėjimo. Arbūzas puikiai padeda jų išvengti. Jame gausu vitamino C, kuris stiprina kraujagysles ir padeda kovoti su problemomis, lemiančiomis ligos vystymąsi. Žinoma, arbūzo vartojimas nepanaikina būtinybės atlikti specialią gimnastiką.

Sergant cholecistitu

Paūmėjus cholecistitui, arbūzo valgyti draudžiama, nes jis gali tik pabloginti situaciją. Tai taikoma ir tiems atvejams, kai ligą lydi akmenų susidarymas tulžies latake. Jei cholecistitas yra remisijos stadijoje ir nėra akmenų, per dieną galima suvalgyti iki 250 g arbūzo, tačiau geriau ne iš karto, o dviem kartais. Taip netgi galima sumažinti uždegimo simptomus.

Apsinuodijus

Apsinuodijus bet kokiais maisto produktais, rekomenduojamas terapinis badavimas, todėl arbūzo vartoti jokiu būdu negalima, net jei žinoma, kad jis šalina toksinus. Kartais būtent arbūzu ir galima apsinuodyti, nes jame gali būti nitratų.

Jei apsinuodijimo priežastis buvo arbūzas, pirmiausia reikia sukelti vėmimą, kad atsikratytumėte toksinų. Po to reikia išgerti Enterosgelio, kad žarnynas normaliai funkcionuotų ir būtų pašalinti paskutiniai kenksmingų medžiagų likučiai.

Arbūzas kosmetologijoje

Atsižvelgiant į tai, kiek vitaminų ir mineralų yra arbūze, nestebina, kad ši didelė ir saldi uoga plačiai naudojama kosmetologijoje.

Veidui

Yra daugybė arbūzų kaukių receptų. Bet kuri iš jų užtikrins sveiką veido spalvą ir odos lygumą jau po vieno naudojimo. Arbūzo cheminė sudėtis skatina drėkinimą. Be to, jo sultingas ir saldus minkštimas pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Norint pasiekti norimą efektą, galima gaminti šias kaukes:

1. Universali. Reikia paimti minkštimo iš arbūzo vidurio, kad gautųsi keletas mažų gabalėlių, nuvalyti juos nuo sėklų ir kiekvieną riekelę tiesiog įtrinti į veido odą masažuojamaisiais judesiais. Šią kaukę galima laikyti ant veido 20–30 minučių, paskui nuplauti šiltu vandeniu. Procedūrą galima kartoti kartą per tris dienas. Norėdami patikrinti, ar nėra alerginės reakcijos, pirmiausia užtepkite kaukę ant riešo ar alkūnės linkio.
2. Drėkinanti. Paimkite 1 valgomąjį šaukštą šviežiai spaustų arbūzo sulčių, sumaišykite jas su tokiu pat kiekiu išgryninto vandens, šiuo skysčiu pamirkykite marlę ir laikykite ant veido 15 minučių, tada nusiprauskite vėsiu vandeniu. Atskiestas arbūzų sultis galima naudoti kaip toniką ir juo valyti odą du kartus per dieną – ryte ir vakare.
3. Matinanti. Susmulkintą arbūzo minkštimą sumaišyti lygiomis dalimis su krakmolu ir plakti trintuvu iki tirštos grietinės konsistencijos. Šį mišinį užtepti ant veido odos 15 minučių, o po to nuplauti vėsiu vandeniu.
4. Normaliai odai. Paimti po 1 arbatinį šaukštelį medaus, varškės ir susmulkinto arbūzo minkštimo, sumaišyti iki vientisos masės, užtepti ant veido 15 minučių, po to nuplauti.
5. Sausai odai. Sumaišyti 1 valgomąjį šaukštą susmulkinto arbūzo minkštimo, 1 arbatinį šaukštelį grietinės ir tiek pat alyvuogių aliejaus. Šį mišinį užtepti ant odos 10 minučių, po to nuimti vatos diskeliu, pamirkytu žaliojoje arbatoje, o tada nuvalyti veidą ledo kubeliu.

Vasarą oda gali nukentėti nuo saulės nudegimų. Su šia problema taip pat padės susidoroti arbūzas – tik šiuo atveju ne minkštimas, o žievė, kurią reikia supjaustyti gabaliukais, o po to sumalti trintuvu iki košės konsistencijos. Šia priemone galima tepti nuo saulės nukentėjusias odos vietas.

Plaukams

Arbūzo minkštimas yra nepaprastai naudingas plaukams, nes jame yra daug vertingų elementų – aminorūgščių, mineralų, vitaminų. Pavyzdžiui, jau minėtas pigmentas likopenas apsaugo plaukus nuo kenksmingo ultravioletinių spindulių poveikio, o niacinas (vienas iš B grupės vitaminų) skatina jų ląstelių atsinaujinimą. Tokie antioksidantai kaip vitaminai A ir E apsaugo nuo pleiskanų atsiradimo. Jie taip pat padeda kovoti su plaukų slinkimu, o B grupės vitaminai prisideda prie jų struktūros atkūrimo ir augimo. Kalcis padeda išlaikyti jų būklę net po dažymo, o geležis yra būtina svogūnėlių mitybai ir medžiagų apykaitos normalizavimui.

Yra keletas plaukų kaukių receptų. Bet kuriai iš jų reikia naudoti tik kokybišką prinokusį vaisių. Paprasčiausiu variantu kaukė gaminama iš šviežio minkštimo, kurį galima tiesiog rankomis sutrinti iki košės. Šią priemonę reikia užtepti ant plaukų per visą ilgį. Jei jie sausi – reikia šiek tiek atitraukti nuo šaknų, jei riebūs – užtepti ir ant odos, ir ant šaknų. Po to ant galvos reikia užsidėti polietileninį dušo kepuraitę, ant viršaus uždengti rankšluosčiu ir palaikyti 20 minučių. Po to nuplauti įprastu šampūnu. Vanduo turi būti šiltas, bet ne karštas.

Žala ir kontraindikacijos

Daugelis mano, kad kokybiškas arbūzas jokiu būdu nepadarys žalos. Iš tikrųjų tai nėra visiškai tiesa. Arbūze yra daug skaidulų, kurios gerina žarnyno motoriką. Tokį patį poveikį turi magnis, o jo arbūzo minkštime taip pat labai daug. Jei žmogus turi tam tikrų žarnyno problemų, arbūzo vartojimas jas tik pablogins, o geriausiu atveju – tiesiog sukels viduriavimą. Bet ir šis šalutinis poveikis nėra toks nekenksmingas, kaip atrodo, nes gali sukelti stiprią dehidrataciją.

Taip pat arbūzai yra kontraindikuotini žmonėms, sergantiems lėtinėmis inkstų ligomis arba cukriniu diabetu.

Apsinuodijimo arbūzu simptomai

Pačiu arbūzu apsinuodyti neįmanoma, tik jame esančiais nitratais – šios medžiagos naudojamos, kad uogos augtų greičiau ir didėtų. Iš tiesų nitratai ne visada sukelia momentinį toksinį poveikį. Pakankamai tvirtos sveikatos žmonėms jie tiesiog ilgai kaupiasi organizme. Tai lemia imuniteto sumažėjimą, silpnumą, miego sutrikimus, nemigą.

O štai mažiems vaikams, taip pat būsimoms mamoms arba žmonėms, sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, poveikis pasireikš labai greitai. Tuo tarpu apsinuodijimo simptomai bus klasikiniai – pykinimas, prie kurio netrukus prisideda vėmimas, galvos svaigimas, skrandžio skausmas.

Kartais apsinuodijimą gali sukelti ne nitratų buvimas, o netinkamos laikymo sąlygos. Pavyzdžiui, jei paviršiuje yra įbrėžimas ar įtrūkimas, į vidų gali patekti patogeniniai mikrobai, o iš ten jie patenka tiesiai į skrandį, nes arbūzas termiškai neapdorojamas. Štai kodėl reikia taip kruopščiai rinktis šias uogas.

Kaip išsirinkti prinokusį ir saldų arbūzą

Rodiklis, kad arbūzas užaugo melionų darže, o ne šiltnamyje, yra gelsvos dėmės buvimas ant jo paviršiaus – ant šio „šono“ uoga gulėjo lysvėje. Tuo tarpu arbūzo spalvoje turi būti aiškiai matomos juostos. Spaudžiant turi būti girdimas traškesys, o viršutinė žievelės dalis turi lengvai nusilupti, net jei ją tik šiek tiek subraižysite nagu.

Tuo tarpu arbūzo kotelis turi būti žalias ir elastingas, bet ne sausas. Beje, jei kotelis nupjautas, tai gali reikšti, kad pardavėjas taip pasielgė specialiai, norėdamas nuslėpti prekės kokybę. Daugelis prisimena, kad prieš perkant arbūzą reikia pabelsti. Kurtus garsas rodo, kad uoga pernokusi, o pernelyg skambus – kad ji neprinokusi. Idealiu atveju turėtų būti gaudžiantis garsas, primenantis vibraciją.

Žinoma, pirkėjas turėtų iš anksto apžiūrėti arbūzą, patikrinti, ar nėra įtrūkimų ir pažeidimų. Beje, arbūzo žievelė neturėtų būti blizganti. Prinokusių uogų ji visada būna šiek tiek matinės tekstūros.

Kalbant apie formą ir spalvą, čia jau nėra tokių griežtų standartų kaip anksčiau. Per pastaruosius metus rinkoje atsirado pailgi, ovalūs, net kvadratiniai arbūzai. Ir jų skonis taip pat gali būti skirtingas, nes skirtingos veislės skiriasi ir cukraus kiekiu.

Arbūzas turi lengvą ir šviežią kvapą. Kokybiškų uogų jis jaučiamas net per žievelę. Jei kvapo nėra, tai gali reikšti, kad iš tikrųjų jis buvo augintas naudojant chemikalus.

Kaip patikrinti, ar nėra nitratų

Teoriškai pirkėjas gali pareikalauti iš pardavėjo dokumentų, patvirtinančių arbūzo kokybę. Tai gali būti važtaraščiai, nurodantys gavimo šaltinį, sertifikatai, įrodantys saugumą, ir t.t. Deja, turgaus pardavėjai tokių dokumentų turi toli gražu ne visada. Ir nesupjaustę arbūzo patikrinti, ar jame yra nitratų, ar jų nėra, praktiškai neįmanoma.

Tačiau, jeigu pardavėjas sutiks perpjauti arbūzą, specialistai rekomenduoja atkreipti dėmesį į baltų sėklų buvimą. Reikalas tas, kad naudojant nitratus ir kitą panašią žemės ūkio chemiją, minkštimas sunoksta greičiau. Tačiau sėkloms šių medžiagų poveikis beveik neatsispindi. Tad jeigu baltų sėklų yra labai daug, tai auginant arbūzą galėjo būti naudojami nitratai.

Be to, specialistai pataria atkreipti dėmesį į geltonų ir baltų gyslų kiekį arbūzo minkštime. Jeigu tokių gyslų daug, tai rodo, kad auginant tręšimui buvo naudotos azotinės trąšos, t. y. nitratai, be to, padidinta doze.

Beje, arbūzo, turinčio nitratų, pjūvis bus lygus ir glotnus. Uogų, kuriose nėra jokios kenksmingos chemijos, pjūvyje visada bus grūdelių.

Kaip tinkamai laikyti arbūzą

Arbūzų sezonas trunka trumpai, tik 2–3 mėnesius, ir tai ne visuose regionuose. Tačiau kokybiškus prinokusius arbūzus galima išlaikyti iki žiemos – ir net iki Naujųjų metų. Prinokimas čia tikrai labai svarbus, nes, kitaip nei kiti vaisiai, arbūzas gali sunokti tik melionų lysvėje.

Jeigu yra tikslas išlaikyti arbūzą iki Naujųjų metų, tai per didelių uogų pirkti neverta. Optimalus variantas – arbūzai, sveriantys 4–5 kg. Be to, geriausia ilgalaikiam saugojimui pirkti vėlyvųjų veislių uogas, daugelis specialistų pataria rinktis „Cholodok“.

Renkantis arbūzą reikia daugiausiai dėmesio skirti jo žievės būklei. Ant jos paviršiaus neturi būti net menkiausių pažeidimų. Vos pastebimas įbrėžimas gali neigiamai paveikti laikymo trukmę. Todėl reikia ne tik atidžiai apžiūrėti arbūzą perkant, bet ir labai atsargiai nešti jį namo.

Arbūzą reikia paruošti laikymui. Tam reikia nuplauti jį šaltame vandenyje ir kruopščiai nusausinti rankšluosčiu arba popierinėmis servetėlėmis, o tada išdžiovinti natūraliu būdu.

Manoma, kad arbūzą geriausia laikyti esant +1–5 laipsnių šilumos temperatūrai. Jei bute šilta, vaisius laikysis dvi savaites, ne ilgiau. Geriau perkelti jį į įstiklintą lodžiją. Privačiame name, žinoma, paprasčiau, nes ten yra rūsys – idealiai tinkama vieta. Svarbiausia, kad ten būtų sausa.

Manoma, kad arbūzo negalima laikyti ant kieto paviršiaus, būtinai reikia po juo padėti minkštą rankšluostį. Patalpoje neturi būti per sausa, šiai uogai reikia normalios drėgmės ir gero vėdinimo.

Egzistuoja trys pagrindiniai ilgalaikio arbūzo laikymo būdai:

1. Pakabinimas – tai paprasčiausias variantas, bet kartu ir efektyvus. Viskas, ko tam reikės, – tvirtas drobinis arba lininis maišelis. Į jį dedama ši saulėta uoga ir pakabinama. Naudoti šiems tikslams polietileninį maišelį negalima, nes arbūzas greičiau suges.
2. Laikymas smėlyje – metodas sudėtingesnis, bet ne mažiau efektyvus. Šiam būdui reikės dėžės, geriausia medinės, į kurią reikia supilti sausą upės smėlį, be to, išsijotą, kad jame nebūtų didelių kriauklių, žvirgždo ir akmenų. Šis smėlis supilamas ant dėžės dugno taip, kad susidarytų savotiška „pagalvė“, 10 cm storio. Ant jos dedamas arbūzas taip, kad jo paviršius nesiliestų prie sienelių. Visa laisva vieta užpilama paruoštu smėliu. Jo tankinti nereikia. Smėlį galima pakeisti sausais grūdais arba džiovintais šiaudais (pastarieji naudojami masiškai laikant bastanų derlių). Visos šios medžiagos reikalingos, kad sugertų drėgmės perteklių. Miesto sąlygomis lengviausia gauti smėlį.
3. Laikymas vandenyje. Daugėlė šeimininkių mano, kad šis metodas yra optimalus, tačiau gryna forma jį galima įgyvendinti tik tuomet, kai turite privatų namą. Juk šiuo atveju reikia rasti vietą, kad pastatytumėte indą su vandeni, kuriame arbūzas laisvai plūduriuotų. Tokiomis sąlygomis jis lengvai išlaiko šviežumą 4 mėnesius.

Kai kurios šeimininkės rekomenduoja vietoj smėlio naudoti katės tualeto užpildą, tačiau iš tiesų šios medžiagos nėra visiškai identiškos sudėtimi. Be to, neaišku, ar ši priemonė reaguoja su arbūzuose esančiomis medžiagomis, ar ne.

Ar galima šaldyti

Teoriškai arbūzo minkštimą ir sultis galima užšaldyti. Tačiau reikia suprasti, kad užšaldžius minkštimas praras savo pradinę struktūrą. Jis nebus traškus ir tamprus, bet už tai jį bus galima dėti į ledus, desertus, smūčius ir želė. Taip pat galima pasigaminti vaisių ledą.

Paprasčiausias būdas – tai užšaldymas kubelių arba rutuliukų pavidalu. Arbūzą iš anksto reikės nuplauti šaltu vandeniu ir nusausinti. Kad būtų lengviau apdirbti minkštimą, geriau uogą supjaustyti į keturias dalis. Arbūzo žieves reikia nupjauti – jas galima perdirbti atskirai. Iš minkštimo pašalinti sėklas, jos naudojamos liaudies medicinoje, tad jų nereikia išmesti.

Jei minkštimas bus užšaldomas kubeliais, tereikia jį tiesiog supjaustyti, o jei rutuliukais – naudoti ledų šaukštą. Paruoštus gabalėlius reikia išdėlioti ant plastikinės pjaustymo lentos arba padėklo taip, kad jie neliestų vienas kito, o paskui padėti į šaldiklį 2–4 valandoms. Galima naudoti greito užšaldymo režimą, jei tai numatyta šaldytuve. Kai arbūzo gabalėliai užšals, atskirti juos nuo lentos medine mentele ir sudėti į plastikinį indą arba maišelį. Šaldiklyje jie gali būti laikomi metus.

Egzistuoja ir kiti būdai. Pavyzdžiui, galima užšaldyti arbūzą su cukrumi. Tam reikia jo minkštimą supjaustyti aukščiau aprašytu būdu ir gautus gabalėlius perberti paprastu cukrumi – ne daugiau kaip 200 g 1 kg minkštimo. Visa tai atsargiai išmaišyti šaukštu, sudėti į indą ir padėti į šaldiklį.

Arbūzo gabalėlius galima užšaldyti sultyse – persikų ar apelsinų, kad gautųsi desertas su pikantiškais atspalviais. Arbūzo minkštimo gabalėlius pakanka tiesiog užpilti sultimis patogioje formoje.

Standartinėje ledo formoje galima užšaldyti ir tiesiogiai arbūzų sultis, gautas iš blenderiu suplaktos minkštimo. Šį ledą net žiemą galima dėti į desertus, kokteilius ar nealkoholinius gėrimus.

Kaip tinkamai valgyti arbūzą

Dažniausiai arbūzas pjaustomas riekelėmis. Bet tai ne visada patogu, ypač vaikams, kurie dažnai spėja stipriai išsitepti. Geriau nuo šių riekelių nupjauti žieves ir supjaustyti kubeliais arba tiesiog mažais gabalėliais. Jei pats arbūzas yra nedidelis, jo minkštimą visiškai galima valgyti šaukštu, perpjaunant uogą į keturias dalis. Vaikams taip bus patogiausia.

Kiek galima suvalgyti per dieną

Manoma, kad žmogui su sveikais inkstais ir normalia medžiagų apykaita didžiausias arbūzo kiekis, kurį galima suvalgyti per dieną – 1 kg. Tačiau vaikui, ypač jaunesnio amžiaus, jis turėtų būti maždaug tris kartus mažesnis. Vėlgi reikia atsižvelgti į individualią organizmo reakciją, ir jei arbūzas sukelia stiprų diuretikų poveikį, sumažinti šį kiekį.

Ar galima valgyti vakare ir nevalgius

Vartoti arbūzą nevalgius neverta. Jis dirgina skrandžio gleivines, o tai sukelia dispepsiją ir įvairius nemalonius pojūčius. Teoriškai valgyti arbūzus naktį galima – tai nėra per daug kaloringas maistas. Bet juose yra daug vandens ir skaidulų, jie sukelia gana stiprų diuretikų ir lengvą vidurius laisvinantį poveikį. Todėl, norint pilnavertiškai pailsėti ir išsimiegoti naktį, geriau po 6 valandos vakaro šių uogų nevartoti.

Ar galima valgyti arbūzo sėklas

Arbūzų sėklos yra labai naudingos – jose yra arginino, B grupės vitaminų, mineralų ir t.t. Tačiau mokslininkai teigia, kad šios sėklos duoda naudos tik tada, jei jos gerai sukramtomos, o ne tiesiog nurijamos. Žinoma, galima valgyti sėklas kartu su minkštimu, bet tokiais atvejais ne visada pavyksta jas sukramtyti, todėl dažniausiai jos valgomos atskirai ir išdžiovintos.

Ar galima valgyti arbūzus liepos mėnesį

Didžiojoje Europos Rusijos teritorijos dalyje kokybiški prinokę arbūzai pasirodo tik antroje rugpjūčio pusėje. Bet saulėtą ir karštą vasarą tai gali įvykti anksčiau – rugpjūčio pradžioje. Tačiau tie arbūzai, kurie pasirodo prekystaliuose liepą, tiesiog nespėtų subręsti atvirame grunte, tai yra melionų lauke. Jų brendimas buvo pagreitintas tuo, kad jie buvo patalpinti po plėvele arba iš pradžių auginti šiltnamyje.

Problema ta, kad ir atvirame lauke, ir šiltnamyje į dirvą įterpiamos azoto trąšos, t. y. nitratai. Tačiau natūraliai bręstant šios medžiagos spėja suskaidyti ir į žmogaus organizmą patenka ne kaip toksinai. O auginant šiltnamyje taip neatsitinka. Net jei apsinuodijimo simptomų nebuvo, šios medžiagos vis tiek spėja patekti į inkstus ir kepenis, kur kaupiasi, ilgainiui sukeldamos neigiamas pasekmes. Tad su arbūzų pirkimu geriau palaukti bent iki rugpjūčio vidurio.

Ką galima pagaminti iš arbūzo: receptai

Arbūzas – tai praktiškai universali uoga. Pirma, jis geras pats savaime, žalias. Antra, iš jo gaminamos sultys, o iš jų savo ruožtu – skanus arbūzinis ledas, kurį galima dėti į bet kokius gėrimus. Iš arbūzo gaminamas ir vasarinis kriušonas, ir alkoholiniai kokteiliai, ir smutis, ir želė, ir sorbetas. Ir, žinoma, jis dedamas į vaisių salotas arba patiekiamas su grietininiais ledais.

Tačiau iš arbūzo galima gaminti ne tik desertus. Jis puikiai dera su nesaldžiomis daržovėmis ir sūriu. Pavyzdžiui, galima paruošti salotas su arbūzu, agurkais, rukola ir brynza. Ar net šaltą gazpačo sriubą iš pomidorų ir arbūzų, sutrinant jų minkštimą blenderiu ir įdedant žaliųjų svogūnų, baziliko ir mėtų.

Uogienė

Daugelis yra bandę uogienę iš arbūzų žievelių. Tačiau iš tiesų nuostabų desertą galima gauti ir iš šios uogos minkštimo. Uogienei reikės 0,7 kg arbūzo minkštimo 1 kg cukraus, po 10 g citrinos rūgšties ir vanilinio cukraus, nes šios uogos neturi savo ryškaus aromato.

Arbūzą reikia nuplauti, nupjauti žieveles, nuvalyti minkštimą nuo sėklų ir supjaustyti ne per mažais kubeliais. Visa tai sudėti į puodą, dubenį ar kitą indą uogienei virti ir pabarstyti cukrumi. Kad išsiskirtų pakankamai skysčio, palikti porai valandų. Tada puodą su sultimis ir minkštimu pastatyti ant vidutinės ugnies, užvirti ir palikti ant vidutinės ugnies dar 15 minučių, nuolat maišant mediniu šaukštu ar mentele. Tada nukelti nuo viryklės ir palikti, kol visiškai atvės. Šią procedūrą pakartoti dar tris kartus. Paskutinį kartą virinant, į jau užvirusią ir beveik paruoštą masę įdėti citrinos rūgšties ir vanilinio cukraus, virti 15 minučių, tada nukelti nuo ugnies, šiek tiek atvėsinti ir išpilstyti į paruoštus stiklainius.

Kompotas

Termiškai apdorojant arbūzas praranda dalį gydomųjų savybių, tačiau jame vis dar lieka daug naudingų medžiagų. O arbūzų kompotas laikosi ilgiau nei šviežiai spaustos sultys. Jis ruošiamas taip – 1 litrui vandens imama 0,5 kg arbūzo minkštimo ir 3–4 valgomieji šaukštai cukraus. Karštame vandenyje išmaišomas cukrus, metamas ten arbūzo minkštimas, supjaustytas kubeliais (sėklas iš anksto pašalinti) ir užvirinama, o tada iš karto išjungiama, kad išliktų daugiau naudingų medžiagų. Kompotas atšaldomas. Prie stalo geriau patiekti šaltą arba įdėti ledo kubelių.

Ledai

Galima pasidaryti vaisinį ledą, užšaldant arbūzų sultis su pertrinta minkštimu. Bet galima pagaminti tikrus ledus. Tam 400 g arbūzo minkštimo reikės 1 stiklinės 20 % riebumo grietinėlės ir 1 valgomojo šaukšto cukraus pudros.

Arbūzo minkštimas paruošiamas kaip įprasta, pašalinant sėklas ir supjaustant gabalais, kad tilptų į blenderio indą. Po to jis sutrinamas iki vientisos tyrės, įdedama grietinėlės ir vėl plakama, šįkart mikseriu, pakankamai ilgai, kad masė taptų gana „purių“ ir ori. Paskutiniame etape į gautą mišinį įberiama cukraus pudros ir vėl plakama mikseriu, bet jau mažu greičiu.

Jei norite, gautą masę galima išpilstyti į formeles (tiek paruoštas, tiek jogurto indelius) ir įsmeigti į jas medinius ar plastikinius pagaliukus. Tačiau, deja, tokiu atveju tekstūra praras orumą, o leduose gali atsirasti ledo kristalėlių, todėl geriau dėti į šaldiklį plastikiniame inde. Užtenka palaikyti šaldiklyje 2,5 valandos – masė spės pakankamai sustingti, tačiau ją dar galima išplakti mikseriu. Išplakus vėl dedama į šaldiklį 2–2,5 valandos. Desertas patiekiamas kremankėse, padarius rutuliukus specialiu ledų šaukštu. Galima papuošti mėtų šakelėmis ir šviežio arbūzo gabalėliais.

Vynas

Kadangi arbūzas yra uoga, iš kurios gaminama daugybė nealkoholinių gėrimų, logiška manyti, kad iš jo galima pasigaminti ir vyno. Tačiau reikia turėti omenyje, kad arbūzo minkštimas maždaug 93 % sudaro vanduo, tad jo prireiks didelio kiekio. Ir cukraus reikia dėti daugiau. Pavyzdžiui, 9 kg sveriančiam arbūzui, kuriame minkštimo bus maždaug 1 kg mažiau, reikės 0,6–1 kg cukraus.

Norint pagaminti naminį vyną, reikia rinktis tik pačius saldžiausius arbūzus, kitaip gėrimas atrodys stiprus. Stalo vyno iš šių uogų nebus, tik stiprus saldus. Arbūzą reikia nuplauti, žieveles nupjauti, minkštimą išvalyti nuo sėklų. Be to, galima imti tik raudoną minkštimą, baltas dalis teks negailestingai išmesti. Gautą žaliavą susmulkinti blenderiu, sultis supilti į paruoštą stiklinį butelį ir užberti cukrumi pagal aukščiau nurodytą proporciją. Tačiau cukraus kiekį galima reguliuoti priklausomai nuo to, kokio stiprumo vyno norima gauti.

Fermentacija turi vykti tamsioje vietoje ir kambario temperatūroje. Ant butelio reikia uždėti vandens uždorį – tai yra, viskas daroma kaip įprasta gaminant naminį vyną. Kai kurie šeimininkai rekomenduoja, norint pagreitinti fermentacijos procesą, įlašinti tiesiog lašelį amoniako, tačiau geriau, kad viskas vyktų natūraliai. Kai fermentacijos procesas baigsis, vyną reikia filtruoti per marlę ir išpilstyti į paruoštus butelius. Paprastai vynas būna rausvo atspalvio, kartais šiek tiek rusvo.

Marinuotas arbūzas stiklainiuose

Šis neįprastas žieminio arbūzų laikymo būdas tiks tiems, kurie mėgsta eksperimentuoti. Gaminimui imama 2 kg arbūzo minkštimo, žievelių pjaustyti nebūtina, 1 litras vandens, 70 ml stalo acto, 3 valgomieji šaukštai cukraus smėlio ir 1,5 valgomojo šaukšto smulkios druskos. Vanduo užvirinamas, dedama cukrus ir druska, išmaišoma, paliekama ant silpnos ugnies dar 10 minučių. Tada marinado ruošinys nuimamas nuo viryklės, perkošiamas, įpilama acto. Tuo pačiu metu arbūzas supjaustomas nedideliais gabalėliais, kad būtų patogiau sudėti į indą, tada dedamas į paruoštus stiklainius ir užpilamas marinadu. Ruošinys sterilizuojamas 20 minučių, uždaromas dangteliu, stiklainiai apverčiami aukštyn kojom ir atvėsinami.

Ar galima duoti arbūzą gyvūnams

Ir šunims, ir katėms arbūzą duoti galima – daugelis augintinių patys prie jo traukiasi, nes jiems jis taip pat yra svarbus vitaminų ir mineralų šaltinis, ir jie tai jaučia. Tačiau gyvūnams galima duoti tik gabaliukais supjaustytą minkštimą, nuo kurio nupjautos žievelės ir pašalintos sėklos. Priešingu atveju kietesnis žievelės paviršius gali sužaloti stemplę ar net žarnyną.

Įdomūs faktai apie arbūzą

Gali atrodyti, kad arbūzas yra uoga, apie kurią žinoma viskas. Tačiau mokslininkai nenustoja stebėtis vis naujais atradimais. Taigi arbūzas – gana įdomi uoga. Ją galima laikyti visiškai valgoma. Kinijoje netgi išmoko naudoti absoliučiai visas jos dalis. Pavyzdžiui, sėklos kepinamos taip, kaip aprašyta aukščiau, o iš žievelių gaminami ne tik saldūs cukatai. Jos taip pat sūdomos, marinuojamos, troškinamos, paverčiant lengvu daržovių užkandžiu.

Ką dar įdomaus mokslas pasakoja apie arbūzą? Įdomūs yra šie faktai:

1. Nors arbūzas yra uoga, jis yra giminingas ne tik moliūgui, bet ir agurkams bei cukinijoms.
2. Nėra žinoma, kur tiksliai įvyko arbūzo kultūrinimas, tačiau mokslininkai yra tikri, kad tai buvo Pietų Afrika.
3. Seniausiam arbūzui, kurio sėklos buvo rastos Libano gyvenvietės kasinėjimuose, yra mažiausiai 5000 metų.
4. Šiuo metu arbūzai auginami 96 pasaulio šalyse, lyderiai yra Kinija ir Turkija.
5. Suskaičiuojama daugiau nei 1200 arbūzų veislių, didžioji jų dalis – su raudonu minkštimu, tačiau yra ir su geltonu, ir su kreminiu.
6. Arbūzas dažniausiai būna apvalios arba šiek tiek pailgos formos, tačiau Japonijoje buvo išvesti kvadratiniai vaisiai. Manoma, kad to prireikė, kad arbūzai nenuriedėtų nuo stalo. Pirmą kartą kvadratiniai arbūzai buvo išvesti daugiau nei prieš 30 metų, kai japonai pradėjo dėti mezginius į specialias šviesai pralaidžias atitinkamos formos dėžes. Paskui vaisius augo ir įgavo dėžės formą. Šiandien tokie kvadratiniai arbūzai auginami ir Brazilijoje, ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ir net Anglijoje. Be to, dabartinės technologijos leidžia auginti ir kitokios formos arbūzus – pavyzdžiui, trikampius, primenančius širdį ar net žmogaus veidą.
7. Vietname arbūzas laikomas Naujųjų metų simboliu, kas kiek keista Rusijos gyventojams. Pagal vietnamiečių tikėjimus, arbūzas neša sėkmę ne tik materialine prasme, bet ir visose gyvenimo srityse.
8. Arbūzas yra natūralus antidepresantas – jo sudėtyje esančios medžiagos skatina džiaugsmo hormonų gamybą.

Arbūzų nuotraukos