Šiaurinės avietės uogos: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Kunigaikštėmis vadinami žemi žoliniai krūmai be dyglių. Šie augalai – daugiamečiai krūmai, pasižymintys atsparumu šalčiui, priskiriami erškėtinių šeimai. Jie auga ir veda vaisius keletą metų, tai yra yra daugiamečiai.

Kas yra kunigaikštė ir kaip ji atrodo

Taip pat kultūra vadinama paprastąja kunigaikšte, kumanika, arktine aviete, kunigaikščio ar karališkąja uoga, chochluške, mamūra, poludenica ir šiaurine polenika. Krūmo giminaičiams priskiriama daug aviečių hibridų. Enciklopedinio tipo traktate Brokhauzo ir Efrono teigiama, kad pavadinimas „kunigaikštė“ XIX amžiaus pabaigoje buvo vartojamas raudonųjų serbentų krūmams.

Uoga auga šiaurinėse Rusijos platumose. Augalui pageidautinos drėgmės prisotintos, šešėlinės vietos. Arktinės avietės krūmai dažnai sutinkami prie gėlo vandens telkinių, žolynais gausiose pievose, tundros miškuose ar pelkėtuose dirvožemiuose. Augalas paplitęs Sachalino, Tolimųjų Rytų, Kamčiatkos ir Uralo srityse. Pageidaujant jis auginamas ir centrinėje Rusijos juostoje.

Norint paragauti šviežios karališkosios uogos, teks palaukti vėlyvos vasaros ar ankstyvo rudens. Lapai skinami nuo liepos vidurio. Surinkta kunigaikštė puikiai tiks uogienei ar džemui, šaldymui ir džiovinimui. Apie gydomąsias arktinės avietės savybes žinojo jau Senovės Rusios gyventojai. Gydytojai naudojo vaisius ir lapus ir pasiekdavo teigiamų rezultatų.

Kuo skiriasi kunigaikštė nuo kaulavaisio

Kiekviena iš miško uogų yra itin naudinga ir dažnai sutinkama gamtoje. Tačiau jas surasti gali tik tikri „tyliosios medžioklės“ mėgėjai. Išoriškai tiek krūmai, tiek vaisiai yra gana panašūs.

Kaulavaisį su polenika dažnai painioja, o tam padeda gyventojų botaninis neraštingumas. Jei pirmasis dar negavo alternatyvaus pavadinimo, tai antrasis jų turi ne vieną. Sunkumų kelia kitas pavadinimas – kaulavaisis. Iš karto kyla abejonių, ar tai ne visiems žinoma kaulauogė, galbūt tiesiog kelios raidės susimaišė? Botaniniu požiūriu šie augalai yra visiškai skirtingi, tačiau jie vis dėlto turi sąlyčio taškų.

Kodėl kaulavaisiu klaidingai vadinami abu augalai? Kiekvieno krūmo vaisiai turi mažą kauliuką viduje. Be to, juos vienija:

• priklausymas tai pačiai erškėtinių šeimai;
• vienodos formos lapai;
• nedidelis aukštis – nuo 30 iki 50 cm;
• padidinti reikalavimai dirvožemio drėgmės lygiui;
• žydėjimo pradžia antroje gegužės pusėje – birželio pradžioje;
• uogų nokimas vasaros periodo pabaigoje;
• vyraujantis raudonas pigmentas vaisiaus spalvoje;
• gydomosiomis savybėmis žmogui.

Pagrindinius skirtumus tarp lyginamų kultūrų galima suprasti geriau įsižiūrėjus į patį kaulavaisį. Ant jos krūmų auga stačiai šakoti ūgliai ir šliaužiančios šakos nuo 150 iki 300 cm ilgio. Pastarosios įsišaknija ir duoda gyvybę naujiems augalams. Mamura gi auga aukštyn ir ūglių nesudaro.

Kostianika auga pievų drėgnose dirvose, lapuočių, spygliuočių ir mišriuosiuose Tolimųjų Rytų, Sibiro ir Uralo miškuose.

Kad pilnavertiškai pasimėgautumėte tiek kostianikos, tiek polenikos skoniu ir nauda, būtina žinoti paprastas šių uogų rinkimo taisykles:

1. Priimtinas tik rankinis rinkimas, kadangi mechaniniais įtaisais vaisiai pažeidžiami, dėl ko sutrumpėja laikymo trukmė.
2. Augančio mėnulio metu kultūrų aromatas tampa sodresnis.
3. Derliaus nerekomenduojama palikti tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes veikiamas ultravioletinių spindulių jis greitai praras naudingumą ir sodrų poskonį.

Kostianika taip pat skiriasi skydiškais baltais žiedynais ir saldžiarūgštėmis uogomis su ryškiu granato poskoniu, kurios sudaro 3–4 mažus atskirus rutuliukus, nukreiptus į viršų. O chochluškos vaisiai yra saldesni ir kvepia ananasu, kabo ant ilgų kotelių ir nesiskiria nuo kauliukų.

Kostianikos maistinė vertė yra beveik du kartus didesnė, lyginant su polenica, ir sudaro 40 kcal. Vaisių sudėtyje yra 7,4 g angliavandenių, 0,8 g baltymų, 0,9 g riebalų, vitaminų C, E, P, mikroelementų ir mineralinių medžiagų.

Abi šiaurinės uogos turi ypatingą vertę žmogaus organizmui ne tik dėl vitaminų sudėties, bet ir dėl gydomųjų savybių, kurios ženkliai skiriasi, tad vaisiai gali daryti priešingą poveikį.

Pavyzdžiui, kostianika padeda didinti kraujospūdžio rodiklius, o polenika – mažinti. Pirmosios uogos ir lapai taip pat gali turėti prakaituojantį, skausmą malšinantį, priešuždegiminį ir diuretinį poveikį, pašalinti peršalimo ligų požymius ir padėti atsikratyti nekenčiamų papildomų kilogramų.

Auginimo ypatybės

Sodinama taip pat kaip aviečių krūmai, paruoštos dirvos sklypuose – derliui gauti dirva praturtinama humusu, smėliu, organinėmis trąšomis, medžio pelenais ir natūraliomis durpėmis. Aikštelė turi būti vienu metu apšviesta ir šiek tiek paunksminta šalia augančių medžių ar krūmų. Šiltoje vėsioje vietoje nokimas vyks tolygiau. Esant aukštai temperatūrai uogos dažnai išdžiūsta. Vienoje lysvėje rekomenduojama sodinti skirtingas veisles, kad suaktyvėtų kryžminis apdulkinimas.

Žemė prieš sodinimą turi būti apdorota specialiomis priemonėmis, kad būtų dezinfekuota nuo grybelinių ir pelėsinių sporų bei kitų kenksmingų bakterijų. Taip pat kas tris dienas reikia purenti dirvą. Laiku drėkinant ir tinkamai prižiūrint, kniaženikų sodmenys duoda iki 1,2–1,5 kg vaisių iš 1 kv. m. Tokio kiekio pakanka, kad žiemą 4 asmenų šeima būtų aprūpinta naudingais mikroelementais.

Kniaženikos šaknų sistema yra šliaužianti ir išsidėsčiusi 15–20 cm gylyje, plinta į skirtingas puses. Stiebai – vidutinė aviečių ir braškių variacija. Šaknelės yra sumedėjusios. Ūgliai gana žoliniai su plaukuotais žaliais užuomazgais. Kadangi polenikos tėvyne laikoma šiaurė, jos krūmai neužauga aukštesni nei 25–30 cm, net ir auginant vidutinių platumų juostoje. Iniciatyvių selekcininkų buvo išvestos tam tikros veislės, siekiančios 100–150 cm aukštį, kurios tinka sodinti vidutinių platumų juostoje.

Lapų plokštelių sandara ir išvaizda primena aviečių lapus. Jie yra trilapiai lašo formos, smailūs galuose, galima matyti ryškias gyslas. Lapų atspalvis žalias arba tamsiai raudonas, kartais pasitaiko rausvas kraštas.

Kniaženikos žydėjimo laikotarpis yra pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje ir trunka apie mėnesį. Poludenica žydi pavieniui. Kiekvienas iš daugybės žiedynų susideda iš penkių žiedlapių. Pastarieji yra sodriai purpuriniai, beveik violetiniai. Vaisiai botaniniu požiūriu nėra uogos, o kaulavaisiai, daugiausia ryškiai raudono, beveik tamsiai raudono atspalvio. Prinokusių vaisių skonis primena saldžias braškes, kvepia ananasu ar šviežia karamele. Nenokę vaisiai – rūgštūs, primena granato grūdelius. Išvaizda vaisiai panašūs į avietes. Krūmo derėjimas nėra gausus. Net natūraliomis sąlygomis norint surinkti litro stiklainį – maždaug vieną kilogramą – teks surasti keletą proskynų.

Jei atnešite ir pasodinsite miško ūglius, greičiausiai jie neprigis. Soduose laukinės uogos auga prastai ir duoda mažai vaisių, kurie skoniu ir aromatu nusileidžia laukiniams. Metai iš metų derėjimas silpnėja ir visiškai nutrūksta.

Sodyboje geriau auginti kniaženikos ir kaulavaisio hibridą. Jauni augalai pasižymi didesniu derlingumu. Jiems reikia ypatingos priežiūros, negalima leisti sustorėti; tam pakanka reguliariai apkarpyti krūmus, pašalinti išdžiūvusias šakas ir ravėti piktžoles. Rekomenduojama saugoti sodmenis nuo ultravioletinių spindulių ir skersvėjų.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Arktinę avietę drąsiai galima priskirti prie uogų, turinčių minimalų kalorijų kiekį – 100 g yra 26 vienetai. Todėl vaisius galima vartoti net ir griežtos dietos metu. Kniaženikos ir jos lapų sudėtyje optimaliais kiekiais yra:

• cukrų – gliukozės ir fruktozės pavidalu;
• fosforas;
• vitaminas C;
• citrinų ir obuolių rūgštys;
• rauginės medžiagos;
• siera;
• magnis;
• kalis;
• chloras;
• manganas;
• saponinai;
• flavonoidai;
• fitonutrientai;
• eteriniai aliejai;
• antocianinai.

Naudingos medžiagos kartu su maistinėmis skaidulomis leidžia šiaurinei polianinai prisidėti prie žvalumo ir energijos antplūdžių. Cheminės struktūros unikalumas yra tas, kad nėra baltymų ir riebalų struktūros, 100 g produkto yra tik 7 g angliavandenių komponentų.

Karališkoji uoga pasižymi šiuo veikimo spektru:

• priešuždegiminiu;
• priešskorbutiniu;
• karščiavimą mažinančiu;
• šlapimą varančiu;
• prakaituojančiu;
• žaizdas gydančiu;
• priešaneminiu;
• sutraukiančiu;
• stiprinančiu;
• tonizuojančiu.

Jei įsiklausytumėte į anglų chemiko D. Bartono žodžius, tai kniaženikių uogų skonio savybėms įtakos turi organinės rūgštys ir aromatinės medžiagos, todėl po derliaus nuėmimo vaisiai šiek tiek parūgštėja.

Naudingosios kunigaikštės savybės

Bendroji nauda

Mamura, auganti laukinėje gamtoje, apima vitaminų ir mineralų kompleksą, visiškai patenkinantį natūralius poreikius naudingųjų medžiagų, tarp kurių yra ir askorbo rūgštis.

Poludenica garsėja ne tik dideliu aspirino kiekiu, bet ir skatina tinkamą metabolizmo formavimąsi ir normalizavimą. Dėl rūgščių ir aktyvių mikroelementų chochluški vaisiai optimizuoja šarmų apykaitą žmogaus organizmo audiniuose.

Kniaženikių vaisių naudą visapusiškai galima apibūdinti šiais procesais:

1. Skorbuto prevencija. Normalizuojasi jungiamojo audinio komponentų formavimasis, stiprėja kapiliarų sienelės, reguliuojasi hormonų lygis ir medžiagų apykaitos procesai, gerėja bendra būklė, dingsta apatija.
2. Šlapimo išskyrimo sistemos ir kepenų darbo stabilizavimas. Uogų komponentai gerina gleivinių būklę, padeda šalinti laisvuosius radikalus, šlakus, toksinus ir sunkiųjų metalų druskas. Dėl to žymiai pagerėja vandens apykaita, o audiniai apsaugomi nuo šlapimo rūgšties kristalų susidarymo ir nusėdimo.
3. Imuniteto stiprinimas. Uždegimo procesai palaipsniui slopsta. Organizmas tampa atsparesnis bakterinėms ir virusinėms ligoms.
4. Žaizdų gijimas. Kniaženikių sultys gali turėti sutraukiantį ir raminantį poveikį, šalindamos uždegimus ir mažindamos skausmą. Išspaudos slopina intoksikacijos požymius ir ląstelių lygmeniu regeneruoja bei pagreitina randėjimo procesus.
5. Kova su antsvoriu. Kniaženikių vaisiuose yra nedaug kalorijų, todėl jie dažnai įtraukiami į dietinės mitybos racionus.
6. Virškinimo trakto darbo optimizavimas. Šiaurinė polianina mažina patogeninę mikroflorą, slopina ir mažina meteorizmą, šalina sunkiųjų metalų junginius ir tonizuoja gleivines, todėl žarnyno ir skrandžio spazmai bei skausmai nutrūksta.
7. Širdies ir kraujagyslių sienelių stiprinimas. Audiniai stiprėja, įgyja elastingumo ir tonizuojasi. Plokštelių ir trombų susidarymas žymiai sumažėja, todėl Alzheimerio ligos, aterosklerozės, insulto ir miokardo infarkto išsivystymo tikimybė sumažėja iki nulio.
8. Endorfinų, dopamino ir serotonino grupių gamyba. Dėl organinių rūgščių ir rauginančių medžiagų, reguliariai vartojant kniaženiką, nervų sistema neprovokuos nerimo, migrenos ar dažnų galvos skausmų.
9. Kraujospūdžio normalizavimas. Širdies ir kraujagyslių audinių stiprinimas skatina puikią kraujotaką ir užkerta kelią atitinkamoms patologijoms.
10. Kolageno molekulių sintezė. Fibriliniai baltymų junginiai žymiai pagerina jungiamųjų audinių būklę, regeneruoja odos dangą, šalina toksiškas medžiagas ir normalizuoja medžiagų apykaitos procesus.
11. Kasos ir skydliaukės sekrecijos atkūrimas. Dėl neuromediatorių gamybos atsiranda gyvybinės energijos antplūdis, normalizuojamas svoris ir atkuriama kepenų sekrecija, todėl pagerėja odos, nagų ir plaukų būklė.
12. Spazmų skaičiaus mažinimas. Šie atsiranda esant intensyviems fiziniams krūviams. Dėl mikroelementų ir antocianų kraujotaka stabilizuojasi, todėl organizmo jėgos atsistato greičiau, ir spazmai nebeatsiranda.

Kniaženikos uogos naudingos brendimo laikotarpiu ir lėtėjant metabolizmui vyresnio amžiaus žmonėms.

Moterims

Reguliarus bent 100 g kniaženikos vartojimas padeda stabilizuoti menstruacinį ciklą. Fiziologiniu požiūriu normalūs kraujavimai taps reguliaresni dėl darnaus reprodukcinės sistemos darbo ir tinkamos hormonų gamybos. Menstruacijos vyks beveik neskausmingai.

Vyrams

Jei tikėti dietologų teiginiais, tai kniaženika naudinga stipriosios lyties atstovams. Joje galima rasti kalio ir fitomaistinių medžiagų, kurios kartu apsaugo nuo prostatito ir prostatos vėžio. Be to, kniaženikoje yra mineralinio mangano, kuris palaiko būtiną testosterono lygį vyrų organizme.

Nėštumo metu

Kniaženika padės atsikratyti edemų ir yra vitaminų lobynas moterims įdomioje padėtyje. Ji padės esant sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui ir rėmeniui, dažnai pasitaikančiam nėščiosioms. Gydytojai kniaženiką rekomenduoja esant šlapimo ir lytinių organų sistemos infekcijoms. Organinės rūgštys, eteriniai aliejai ir flavonoidai – pagalbinės priemonės temperatūrai mažinti.

Maitinant krūtimi

Nepaisant sodrios ryškiai raudonos spalvos, arktinė avietė leidžiama naujoms mamoms jau pirmąjį žindymo mėnesį. Būtina laikytis vartojimo normų ir neleisti persivalgymo, kitaip naujagimiui gali kilti virškinimo problemų ar alerginė reakcija. Šiuo laikotarpiu sultys ar kompotai yra saugesni. Bet geriau nevalgyti kniaženikos, kol kūdikiui nesukaks šeši mėnesiai.

Kniaženikos gėrimai sureguliuos laktacijos procesą, atstatys organizmą ir sustiprins imuninę funkciją. Jie apsaugos nuo kenksmingų bakterijų ir mikrobų, padės esant venų varikozei ir žymiai sumažins cholesterolio lygį.

Vaikams

Kriaunių uogų vartojimas rekomenduojamas ne tik suaugusiems, bet ir mažiems vaikams. Kontraindikacijų, be individualaus netoleravimo, nėra. Siekiant išvengti galimų alerginių reakcijų, kriaunių negalima duoti vaikams iki trejų metų. Vaikai iki 36 mėnesių yra labiausiai linkę į nemalonius alergijos pasireiškimus.

Metant svorį

Kriaunė pasižymi mažu kaloringumu, todėl jos uogas galima įtraukti į beveik bet kurią dietą, pavyzdžiui, uoginę. Taip pat šviežios arba šaldytos uogos vartojamos kaip užkandis arba vietoj visavertio valgymo.

Jei laikomasi vienos iš vaisių ir uogų dietos variantų, galima lengvai atsikratyti garsiosios poros papildomų kilogramų ir žymiai pagerinti veido odos būklę. Laikantis naujų mitybos principų, norint pasiekti norimą rezultatą, kasdien reikėtų suvalgyti 300–500 g kriaunių.

Sergant anemija ir avitaminoze

Kadangi kriaunių vaisiuose gausu geležies junginių, organinių rūgščių ir mikroelementų, jie dažnai naudojami, kai reikia vitaminų papildymo. Ypač svarbu kriaunės vartojimo kursas tarpsezonio metu, kai susilpnėja imunitetas, o žmogus greitai pavargsta nuo įprasto darbo krūvio.

Daugumą ligų, susijusių su anemija, sukelia vitaminų komplekso trūkumas ir toksinų kaupimasis. Šviežių kriaunių vartojimas kompensuoja aspirino trūkumą, dėl to stiprėja širdies ir kraujagyslių sistema, normalizuojama bendra organizmo būklė, išvengiama dažnų galvos svaigimų ir nuovargio.

Kriaunę pabarsto cukraus pudra arba aplieja medumi, deda į žolelių arbatas ir mišinius arba valgo be jokių priedų, tiesiog taip. Ilgai termiškai apdorojant, askorbo rūgšties ir kitų naudingų medžiagų kiekis sumažėja daug kartų.

Kriaunė veiksminga ne tik kaip antivirusinė priemonė, bet ir esant kvėpavimo sistemos problemoms. Kriaunių vaisiai dėl spazmolitinio poveikio padės sergant bronchine astma. Uogos taip pat naudojamos virškinimo sutrikimų, ypač viduriavimo ir vidurių užkietėjimo, profilaktikai.

Naudojimas kosmetologijoje

Kriaunių uogos gali tonizuoti epitelio audinius, praturtindamos ląsteles retu vitaminų kompleksu, dėl kurio senėjimas sustabdomas. Todėl arktinės avietės (kriaunės) dažnai randamos maistingose ir drėkinamuosiuose kremuose, losjonuose ir serumuose. Net namuose be didelių pastangų galima pasigaminti kaukę, toniką, lengvą šveitiklį – prireiks šviežių arba šaldytų uogų. Netgi po laikymo šaldiklyje vaisiai nepraras savo savybių.

Vitamininė kaukė su gaivinančiu efektu

Keletą sutrintų kriaunių reikia sumaišyti su kefyru ir medumi iki tirštos grietinės konsistencijos. Tada masažuojamaisiais judesiais tepti ant veido odos 15–20 minučių ir nuplauti šiek tiek karštu vandeniu. Priemonė gana gerai atgaivins odą, pašviesins ją, atsikratys pigmentinių dėmių ir prisotins naudingomis medžiagomis.

Aspirinas skatina specialios apsauginės plėvelės, saugančios odą nuo neigiamo saulės šviesos poveikio, susidarymą. Kaukės suformuotas nematomas sluoksnis susiaurins išsiplėtusias poras ir normalizuos riebalinių liaukų darbą. Prasidės natūralus savaiminio atsinaujinimo procesas. Priemonė bus maksimaliai naudinga pavasario laikotarpiu, nes oda prisipildys vitaminų ir mikroelementų, dėl ko pagerės elastingumas ir padidės tonusas.

Tonikas

Priemonė puikiai tinka karštai vasarai. Ji drėkina ir maitina, pasižymi lengvu šveičiamuoju bei liftinginiu poveikiu, atkuria natūralų odos spindesį.

Reikės tik sutrinti 5–6 arktinės avietės uogas ir užpilti 100 ml išvalyto vandens. Priemonė turi pastovėti valandą kambario temperatūroje. Tada gautą mišinį perkošti ir užtepti ant veido ir kaklo. Tai galima daryti 3–4 kartus per dieną, kad sustiprintumėte efektą.

Natūralūs antioksidantai ir lengvos uogų rūgštys prailgins priemonės galiojimo laiką iki savaitės – šios medžiagos veiks kaip natūralūs konservantai.

Žala ir kontraindikacijos

Nepaisant plataus naudingųjų savybių spektro, arktinė avietė, piktnaudžiaujant ar esant polinkiui į kokias nors patologijas, gali išprovokuoti skausmingą ir nemalonią simptomatiką, dėl ko kyla rizika pakenkti sveikatos būklei. Piktnaudžiaujant arktine aviete gali pasireikšti šie simptomai:

1. Alerginės reakcijos. Atsiranda aštrus niežėjimas, ant odos pastebimi paraudimai ir smulkus bėrimas. Kartais žmonės skundžiasi galvos skausmu, pykinimu, alpimu, gleivinių paburkimais, konjunktyvitu, padidėjusia temperatūra, gausiu ašarojimu, uždusimo priepuoliais ir anafilaksiniu šoku.
2. Kraujospūdžio rodiklių sumažėjimas. Arktinės avietės sudėtis, piktnaudžiaujant, neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą bei blogina kraujo mikrocirkuliacijos procesą.
3. Virškinimo sutrikimai. Išprovokuojami virškinamojo trakto sutrikimai: atsiranda skausmas, viduriavimas, ilgalaikis meteorizmas, gastritas, vidurių užkietėjimas. Be to, arktinės avietės perteklius pablogins peristaltiką ir gali išprovokuoti kasos adenomą.
4. Šlapimo pūslės tonuso padidėjimas. Procesas sąlygojamas medžiagų apykaitos procesų pagreitėjimo. Iš kaulų pradedami išplauti skeletui svarbūs kalcio junginiai.

Arktinės avietės nerekomenduojama vartoti sergant virškinamojo trakto ligomis. Prieš pradedant vartoti būtina specialisto konsultacija – gydytojas nustatys, ar uogos paveiks gleivinių būklę. Ypač atsargiai šia uoga turėtų elgtis žmonės, linkę į individualų netoleravimą, ypač jei yra alerginė reakcija į avietes.

Absoliučiomis kontraindikacijomis, dėl kurių šiaurinę arktinę avietę reikėtų pašalinti iš raciono, laikoma:

• vitamino C netoleravimas;
• epilepsijos priepuoliai;
• gastritas arba opaligė.

Taip pat mamūrą ir jos turinčius produktus draudžiama valgyti prieš chirurgines intervencijas, nes krešėjimo rodikliai sumažėja ir atsiranda bendros organizmo būklės pablogėjimo ar vidinių kraujavimų tikimybė.

Kniaženikos vartojimas leidžiamas beveik visiems sveikiems žmonėms, tačiau nesant kai kurių ligų. Gydymas nuovirais ir užpilais nesukels neigiamų pasekmių ir yra leidžiamas net nėščioms moterims bei mažiems vaikams. Sėkmingai profilaktikai ir tolesniam patologijų progresavimui itin svarbu teisingai nustatyti diagnozę, kuri įmanoma tik pasikonsultavus su kompetentingu specialistu. Gydytojas duos išmintingų patarimų ir išrašys rekomendacijas. Reikia žinoti, kad įtraukus į terapiją liaudiško gydymo priemones, netradicinės medicinos priemonės yra tik papildymas prie konservatyvių metodų.

Kaip paruošti uogienę iš kunigaikštės

Kniaženikos vaisius gana dažnai galima rasti kulinariniuose receptuose. Uogomis puošiami pyragai. Poludenica įeina į rauginto pieno produktus, kepinius, įskaitant pyragus ir pyragaičius.

Siekiant išsaugoti visas naudingas chohluškos savybes, dauguma žmonių iš jos gamina tirštą džemą. Egzistuoja daugybė skanėsto receptų variantų. Pagrindiniai ingredientai – cukrus, išvalytas vanduo ir pačios uogos. Tokia sudėtis atkeliavo iš šiaurės tautų.

Klasikinis kniaženikos uogienės receptas numato mamūros virimą sirupe. Saldžiam tirpalui paruošti reikia sumaišyti išvalytą vandenį su rafinuotu cukrumi santykiu 1:1. Pagaminus sirupą, iš anksto nuo lapų ir nešvarumų išvalytus bei perrinktus vaisius virti lygiai 3 minutes. Ilgas terminis apdorojimas sunaikina uogų naudingąsias savybes. Gautą tirštą mišinį išpilstyti į sterilizuotus stiklainius ir uždaryti dangteliais. Paruoštą uogienę laikyti tamsioje, vėsioje vietoje, vartoti tiek atskirai, tiek kaip priedą prie košių, jogurtų ar įdarą kepiniams.

Taip pat vienas populiariausių receptų su arktine aviete yra mannikas. Pyrago pagrindo gaminimas remiasi klasikiniu receptu, tik kaip įdaras naudojami kniaženikos vaisiai. Naudojant poludenicą, įprastas mannikas įgaus ypatingą skonį ir išskirtinį aromatą, o kiekvienas deserto gabalėlis prisotins organizmą naudingais mineralais ir makroelementais.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Paplitusi sodriai raudonos spalvos kniaženika. Šviežiai surinkti vaisiai laikomi ne ilgiau kaip dvi paras, po to prasideda puvimo ir pelėjimo procesas. Arktinė avietė laikoma trapi ir greitai gendančia uoga, ji kainuoja gana brangiai.

Todėl gamintojai ypatingą dėmesį skiria pakuotei – ji turi apsaugoti kriaunės uogas nuo mechaninių pažeidimų transportavimo metu. Prieš pirkdami atidžiai apžiūrėkite indą su kriaunėmis – jame neturi būti sumuštų, sugadintų, sulūžusių uogų ar bet kokių pelėsio apraiškų. Drėgnas dugnas nuo sulčių yra rimta priežastis atsisakyti sugedusio produkto. Šviežias uogas rekomenduojama laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip dvi tris dienas, o geriau – suvalgyti iškart.

Įdomūs faktai

1. Kriaunės lapai gali pakeisti gysločius – tai užtikrina žaizdų dezinfekavimą ir pūlių ištraukimą, dėl ko pagreitėja gijimas.
2. Kriaunės tyrės uždėjimas ant dilgėlinės vietų pašalina jos apraiškas.
3. Šiaurinė kriaunė pripažinta Kanadoje ir JAV delikatesiniu produktu, o amerikietiškas pavadinimas „nagoon“ pažodžiui verčiamas kaip „iš žemės augantis lobis“.

Kriaunės nuotrauka