Ar galima valgyti žalias voveraites

Liaudies žolininkai beveik visada laikosi tvirtos taisyklės: nėra tokios ligos, kurios negalima išgydyti. Jie tvirtina, kad motina gamta turi viską, ko reikia, kad žmogus pats galėtų pasveikti, nenaudodamas sintetinių vaistų. Žolininkai kiekvienam gamtoje randamam augalui randa tinkamą pritaikymą žmogaus organizmui.

Grybų atveju viskas yra daug rimčiau, nes įprasta, kad šį laukinės gamtos produktą galima vartoti tik po terminio apdorojimo. Tokio atsargumo priežastis – toksinų ir nuodų buvimas grybuose, kuriuos jie sulaiko savyje, būdami savotiški filtrai. Išimtis sudaro kelios rūšys, turinčios specifinių gydomųjų savybių. Viena iš tokių grybų rūšių yra voveraitės. Jos yra ne tik išskirtinai skanios, bet ir labai naudingos savo sudėtimi.

Antiparazitinis poveikis

Be skonio savybių, kuriomis garsėja voveraitės, jos turi savybių, gerai žinomų tiek tradicinėje, tiek liaudies medicinoje. Beveik kiekvienas žmogus, ilgą laiką gyvenęs prie miško ir nuolat naudojęsis gamtos dovanomis, ne kartą yra matęs, kad naminiai ir laukiniai gyvūnai dažnai ėda šią grybų rūšį. Viskas paaiškinama labai paprastai – chinomannozė, medžiaga, esanti voveraitėse, turi galingą antiparazitinį poveikį.

Žolininkai nokimo sezono metu aktyviai renka šią grybų rūšį. Pagrindinė sąlyga yra ekologinis švarumas vietų, kuriose renkamos voveraitės. Norint naudoti jas kaip priemonę nuo parazitų, produktą reikia vartoti tik žalią. Chinomannozė – labai jautri medžiaga, ji neatlaiko terminio apdorojimo ir jau 60 °C temperatūroje tampa visiškai nenaudinga. Kitas būdas gauti vertingą žaliavą – padaryti ekstraktą. Paprastai tai įmanoma, jei žmogus turi tam tikrų žinių ir reikiamą įrangą.

Daugelį žmonių neramina klausimas – ar galima vartoti voveraites žalias. Juk logiška, jei gyvūnai jas ėda, vadinasi, jos nekelia potencialios grėsmės sveikatai, todėl naudingas savybes galima panaudoti siekiant atsikratyti parazitų. Jei voveraites galima valgyti žalias, reikia žinoti, kaip tai daryti, kad iš to gautų kuo daugiau naudos.

Žalios voveraitės – ar tai saugu?

Tik patyrę grybautojai žino, kad grybai turi būti skirstomi ne į dvi augalų kategorijas, o pagal kitą principą. Visi grybai, augantys laukinėje gamtoje, skirstomi pagal šias savybes:

• Nuodingi.
• Valgomi.
• Nevalgomi.

Valgomuose ir nevalgomuose grybuose (tik kai kuriuose porūšiuose) yra nuodingųjų medžiagų ir toksinų, kurių lengvai galima atsikratyti terminiu apdorojimu. Užtenka juos išvirti ir jie tampa visiškai saugūs vartoti. Nuodingieji grybai laikomi galinčiais rimtai pakenkti žmogaus sveikatai, nors kai kurios jų savybės naudojamos tiek liaudies, tiek tradicinėje medicinoje.

Voveraitės priklauso grybų porūšiui, neturinčiam savo toksinių medžiagų. Jei yra visiškas užtikrintumas, kad jos surinktos ekologiškai švarioje vietovėje, jas galima vartoti žalias. Beveik bet kuriuose natūraliomis sąlygomis išaugusiuose grybuose nustatomas radionuklidų buvimas. Atsižvelgiama į 4 pagrindinius radiocezio ir panašių medžiagų buvimo rodiklius, pagal kuriuos grybai papildomai skirstomi į pogrupius:

• Silpnai kaupiantys.
• Vidutiniškai kaupiantys.
• Stipriai kaupiantys.
• Radiocezio akumuliatoriniai grybai.

Visas voveraičių pogrupis priklauso vidutiniškai radionuklidus kaupiantiems grybams. Jei grybai renkami tiesioginėje įmonių, turinčių toksinių atliekų, artumoje, šalia atominių stočių ar teritorijoje, kur atliekami bandymai naudojant radioaktyviąsias medžiagas, jie kelia realų pavojų žmogaus sveikatai. Tokiais atvejais būtina „neutralizuoti“ chemines ir toksines medžiagas išverdinant juos sūriai rūgščiame tirpale. Grybai verdami tirpale, kurį reikia pakeisti bent du kartus. Naudojant druską ir actą (citrinos rūgštį) kaip neutralizuojančias medžiagas, galima visiškai neutralizuoti radionuklidų poveikį, tačiau tuo pačiu grybai praranda visas savo unikalias gydomąsias savybes.

Dar vienas veiksnys, galintis sukelti apsinuodijimą žaliomis voveraitėmis, yra banali klaida. Laukinėje gamtoje kiekvienas grybų porūšis turi savo dublerį, tačiau su savybėmis, kurios gali sukelti toksinį apsinuodijimą. Voveraičių tokių dublerių veislių laukinėje gamtoje yra keletas:

1. Netikroji voveraitė. Grybas nelaikomas nuodingu, tačiau yra gana valgomas.
2. Baltasis ežiukas. Valgomas grybas, kurį galima vartoti žalią, tačiau jis neturi antihelmintinių savybių.
3. Alyvuoginis omfalitas. Nuodingas grybas, kurio negalima vartoti maistui.

Voveraičių naudojimas kaip kirmėlių vaistas

Siekiant atsikratyti kirminų ir kitų parazitinių formų, yra nemažai receptų, kur voveraitės naudojamos tiek miltelių pavidalu, tiek ir žalios. Kaip jau minėta anksčiau, chinomannozė lengvai suyra veikiant terminiam apdorojimui.

Džiovinant žaliavą, kurią planuojama naudoti kaip kirmėlių vaistą, leidžiama naudoti orkaitę, kai kepimo skardų įkaitimo temperatūra neviršija 35–40 °C. Ši temperatūra taip pat neskaido toksinių medžiagų, todėl žaliavos naudojimas nėra saugus, jei ji buvo surinkta vietovėse, užterštose radionuklidais ir kitais radiocheminiais junginiais. Nei alkoholiniai, nei kitokie tinktūrų tipai, naudojami receptūroje, negali visiškai neutralizuoti sunkiųjų metalų ir radionuklidų poveikio.

Kalbant apie žalių voveraičių vartojimą, liaudies žiniuoniai pataria išbandyti (jei žaliava surinkta ekologiškai švariame miško rajone) paprasčiausią gydymo schemą. Tam 7–10 dienų reikia tuščiu skrandžiu suvartoti 2–3 vidutinio dydžio grybus be matomų pažeidimų. Paprastai toks kiekis žalių grybų nesugeba sukelti toksinio apsinuodijimo.

Jei žalio produkto skonis dėl kokių nors priežasčių yra nemalonus, galima paruošti tinktūrą iš voveraičių. Surinktos voveraitės atrenkamos, paliekant tik sveikiausias. Nuplauta ir išdžiovinta žaliava smulkiai supjaustoma ir dedama į stiklinį indą. Grybai užpilami spiritu arba naminės degtinės pirmūnu (pervach), kad visiškai padengtų indo turinį. Alkoholinė tinktūra laikoma 21 dieną vėsioje ir tamsioje vietoje.

Tinktūrą vartoja, kaip ir žalių grybų atveju, tuščiu skrandžiu ir vakare, po 1 arbatinį šaukštelį 2 mėnesius be pertraukos. Prieš vartojant ją reikia sukratyti. Tinktūrą reikia laikyti vėsioje vietoje, pavyzdžiui, šaldytuve apatinėje lentynoje.

Grybų paruošimo taisyklės

Ne tik žiniuoniai, bet ir tradicinės medicinos atstovai pataria, gydant nuo kirminų ir kitų parazituojančių gyvybės formų, naudoti ne vaistinės priemones, o tinktūras, pagamintas pagal receptus, paimtus iš liaudies lobyno.

Sintetinių junginių pagrindu pagamintų kirmėlių vaistų ypatybė yra įvairių šalutinių poveikių buvimas. Kartu tai ardo kai kuriuos virškinamojo trakto organus, tačiau labiausiai nukenčia kepenys. Veikiant sintetiniams junginiams, sistemingai vartojant, dauguma pacientų susiduria su kepenų funkcijos sutrikimais. Kad ateityje išvengtų tokių nemalonumų, žiniuoniai pataria rimtai atkreipti dėmesį į tinktūrų receptus, gaminamus iš voveraičių grybų.

Voveraitės priklauso grybams, kurie, kaip ir dauguma rūšių, pasirodo arčiau birželio pradžios. Šie pirmieji grybai laikomi naudingiausiais pagal savo savybes, todėl šiuo metų laikotarpiu rekomenduojama daryti pirmuosius ruošinius. Toliau, nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio imtinai, voveraites taip pat galima ruošti tiek žaliam valgymui, tiek naudoti kaip pagrindinį ingredientą gaminant alkoholines tinktūras. Jei grybai bus naudojami kaip vaistas džiovinti, būtina laikytis pagrindinių ruošimo taisyklių:

1. Surinktų grybų neplauti (šlapias produktas džiūsta daug ilgiau, o minkštimas nuo drėgmės pertekliaus vėliau pajuoduoja); nuo jų tiesiog minkštu šepetėliu nuvalomos dulkės, šiukšlės ir purvas.
2. Džiovinimui galima naudoti kelis būdus: pakabinti žaliavą ant nailoninių siūlų arba išdėlioti ant grotelių, užtikrinančių laisvą šviežio oro prieigą.
3. Iš dalies padžiūvusius grybus reikia surinkti, sudėti į kepimo skardą ir trumpam patalpinti į iki 40°C įkaitintą orkaitę.

Kokybiškai išdžiovinti grybai spaudžiant lūžta. Jei jų iki galo neišdžiovinsite, jie suges: atsiras pelėsis, produktas taps netinkamas naudoti. Paruoštą produkciją supilkite į stiklinius indelius, prieš tai sumalant medžiagą mėsmale arba kavamale. Stikliniuose induose džiovintas ir maltas voveraites galima laikyti labai ilgą laiką.

Voveraičių užšaldymas kaip žaliavos paruošimo būdas

Kitas būdas paruošti voveraites žiemai kaip gydomąjį produktą yra šaldymas. Vienintelis šio metodo trūkumas yra specifinio kartumo buvimas augalo minkštime. Termiškai apdorojant kartumas išnyksta, tačiau tuomet voveraitės tampa visiškai nenaudingos kaip prieškirmininė priemonė. Padėtį galima ištaisyti užšaldžius tam tikrą kiekį grybų, laikantis paruošimo taisyklių.

1. Atrinkti grybai valomi nuo šiukšlių, dulkių, purvo, augalų dalelių. Lengviausia tai padaryti naudojant paprastą naują statybinį teptuką dažymui.
2. Sudrėkinta ir išgręžta kempine nuvalomas kiekvienas paruoštas grybas, stengiantis nenaudoti daug drėgmės. Ateityje tai pagerins voveraičių laikymo kokybę.
3. Visi grybai išdėliojami lygiu sluoksniu ant bet kokio patogaus paviršiaus, kurį laikinai galima patalpinti į šaldiklį. Idealus variantas – naudoti maistinius padėklus, pagamintus iš maistinės plastikos.
4. Į šaldiklį 5–7 valandoms padėti grybai išimami ir perkeliami į maistinį indą. Tokioje būsenoje produktas laikomas tol, kol jo prireiks.

Voveraičių vartojimo būdai be terminio apdorojimo

Nereikia pamiršti idealaus voveraičių paruošimo būdo, kai nereikia produktų termiškai apdoroti. Tai šaltas grybų sūdymas žiemai. Yra daugybė receptų, leidžiančių paruošti produktą didžiajai daliai žiemos mėnesių. Šis būdas leidžia ne tik išsaugoti visas naudingas savybes, bet ir, sustiprinus produkto skonio savybes, naudoti sūdytus grybus be jokio pavojaus sveikatai.

Kulinarai siūlo daugybę sūdymo variantų: su krienais, augalų lapais, prieskoniais, maisto priedais. Paprasčiausias ir todėl turbūt populiariausias voveraičių sūdymo žiemai receptas yra būdas, kurį naudoja Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos miškų gyventojai. Iš ingredientų reikės šios sudėties:

• 2 kg grybų (šviežių);
• krapų žiedynai (skėčiai) – 5 vnt.;
• valgomoji druska – 5 valg. š.;
• saulėgrąžų aliejus;
• kvapieji pipirai žirneliais – 10 žirnelių;
• 1 krieno lapas (jei mažas – du);
• 10 skiltelių česnako.

Prieš tai užvirinkite 2 l vandens, paruošdami sūrymo pagrindą. Kai vanduo užvirs, į jį įberkite druskos, saulėgrąžų aliejaus ir kvapiųjų pipirų žirneliais. Į paruoštą sūdymui indą sudėkite atrinktus ir nuplautus grybus, prieš tai ant dugno uždėję 1–2 krapų skėčius ir 2–3 česnako skilteles, supjaustytas plokštelėmis. Visus ingredientus išdėliokite sluoksniais, kaitaliodami grybus su česnaku, krapais ir krieno lapais.

Sūdyti galima ir kitu būdu: grybus atskirame inde sumaišykite su augalais ir tokius užpilkite atvėsusiu sūrymu. Tada sūdymo puodą uždenkite polietileno plėvele ir kuo sandariau apriškite virve, stengdamiesi, kad į indą nepatektų oro. Sūdytus grybus laikykite rūsyje. Toks produktas tinkamas vartoti jau po 20 sūdymo dienų.

Receptai tinktūrų, pagamintų iš žalių ir džiovintų grybų

Patartina nepraleisti pirmųjų birželio voveraičių pasirodymo. Žolininkai tvirtina, kad jos ypač veiksmingos gydant ir profilaktiškai užkertant kelią parazitams.

Tinktūros ingredientai:

• praskiestas spiritas arba stipri degtinė;
• šviežiai surinktos voveraitės.

Spiritas laikomas kokybiškesniu produktu tinktūroms, tačiau šiame recepte žolininkai pataria praskiesti medžiagą santykiu vienas prieš vieną su virintu ir atšaldytu vandeniu. Jei spirito nėra, galima naudoti geros kokybės degtinę arba stiprią samanę (su sąlyga, kad ji buvo pagaminta be cheminių medžiagų, skatinančių rūgimo procesą).

Atrinktus grybus supjaustykite kuo smulkiau, sudėkite į stiklainį, bet per daug neprispausdami. Paruošta degtine ar spiritu užpilkite grybus, stengdamiesi, kad jie būtų gausiai apsemti. Jei mirkant grybai, įsiurbę dalį alkoholio, iškils virš spiritinio užpilo lygio, reikia dar įpilti degtinės, kad jie būtų visiškai apsemti. Tinktūrą mirkite 21 dieną, po to vartokite 2 kartus per dieną, ryte ir vakare.

Jei tinktūra gaminama iš džiovintų voveraičių, reikės šių ingredientų:

• milteliais sumaltų grybų – 3 arb. š.;
• degtinė – 200 ml.

Ingredientus sumaišykite stikliniame inde ir mirkykite 14 dienų, po to vartokite tuščiu skrandžiu po 1 arb. š. per dieną.

Abiem atvejais gydymo kursas su spiritinėmis tinktūromis trunka 2 mėnesius be pertraukos. Gydymo metu pacientas paprastai pats nustato laikotarpį, kai jam palengvėja. Profilaktikai pakanka 1 mėnesio kurso po 1 arb. š. per dieną.