Šliandras: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Gražus žolinis augalas, vadinamas šliandru, liaudyje dar vadinamas angelika, vilko pypke, pypkininku, kuchotina, podranica ir net patranka. Mokslinėje literatūroje jo antras pavadinimas – dudnikas. Gamtoje egzistuoja 116 rūšių šliandro, iš jų tik keturios naudojamos gydymo tikslais: vaistinis (jam būdingas geriausias poveikis), miškinis, pelkinis ir kininis.

Cheminė sudėtis

Šliandras labai maloniai ir gana stipriai kvepia. Šį aromatą jam suteikia eterinis aliejus, esantis visose augalo dalyse – sėklose, žalumoje, bet daugiausia – šaknyse. Šaknyse esančio eterinio aliejaus kvapas yra muskusinis, skonis – aštrus ir deginantis. Sėklų aliejaus kvapas švelnus, subtilus, plonas, bet labai atsparus.

Pagrindinis aliejaus komponentas – monoterpenai, arba natūralūs angliavandeniliai, turintys antiseptinį, priešuždegiminį ir spazmolitinį poveikį. Atpažįstamą kvapą aliejui suteikia legustilidas – medžiaga, palengvinanti kraujotaką, ir sedanolidas, turintis antioksidacinių gebėjimų.

Taip pat šliandro sudėtyje yra tokių junginių kaip falkarinolis, falkarindiolis. Tai aktyvūs fotosensibilizatoriai – medžiagos, skatinančios audinių jautrumo didėjimą saulės šviesos poveikiui. Taip pat jie pasižymi priešuždegiminėmis, antikoaguliacinėmis, antibakterinėmis, antituberkuliozinėmis, priešgrybelinėmis, antivirusinėmis, neuroapsauginėmis ir imunostimuliuojančiomis savybėmis.

Šliandre taip pat yra organinių rūgščių, dervų, rauginimo medžiagų, vaško, cukraus. Augalo lapai ir žiedai turi flavonoidą diosminą, turintį kraujagysles sutraukiantį gebėjimą. Sėklose yra kumarinų – biologiškai aktyvių medžiagų, pasižyminčių plačiu farmakologinio aktyvumo spektru. Jos gali reikštis kaip spazmolitinės, priešnavikinės, antikoaguliacinės priemonės.

Kaip atrodo ir kur auga

Dėmesio nekreipti į šventagaršvę neįmanoma. Jos dideli žiedynai ant aukštų stiebų su gražiais raižytais lapais neabejotinai patrauks dėmesį. Biologai tokią žiedyno formą vadina sudėtiniu skėčiu, kurio skersmuo gali svyruoti nuo 8 iki 15 cm, nors kiekviena atskira gėlė yra maža ir neišvaizdi, su pailgais vainiklapiais balkšvos ar gelsvai žalsvos spalvos ir visiškai nematomomis taurelėmis. Šventagaršvė žydi nuo birželio iki rugpjūčio, po to kiekviename augale gali subręsti iki pusės tūkstančio sėklų.

Pirmaisiais metais, kai iš sėklos išauga jaunas augalas, susidaro tik šaknis ir pamatinė skrotelė, sudaryta iš lapų kuokštelio. Kitais metais iš šaknies išauga aukštas stiebas su patraukliais lapais ir dideliais, pastebimais žiedynais.

Stiebas su melsva apnaša gali siekti iki 2,5 m aukštį. Viduje jis visiškai tuščiaviduris (būtent dėl šios priežasties liaudyje jis vadinamas dūdele arba dūdininku), apačioje tiesus, arčiau viršaus šakojasi.

Ant stiebo yra lapai – plunksniškai suskaldyti, dideli, smailiai dantyti galuose. Apatiniai lapai gali būti iki 80 cm ilgio, viršutiniai – trumpesni. Jie ant stiebo išsidėstę pražangiai, tvirtinasi prie tuščiavidurių lapkočių.

Šventagaršvės šakniastiebis storas (iki 10 cm storio), vertikaliai einantis į žemę. Viršuje jis turi atsitiktines šaknis, apačioje virsta liemenine šaknimi. Šaknies viduje yra šviesiai gelsvos spalvos sultys, arba sekretas, kaip sako botanikai.

Šventagaršvę galima rasti beveik bet kuriame Šiaurės ir Vidurio Europos regione, Rusijoje – visose europinės šalies dalies srityse nuo Barenco jūros pakrantės iki vidurio ruožo ir Uralo kalnų. Vietomis ji auga ir Vakarų Sibire, taip pat galima pamatyti Šiaurės Kaukaze. Augalas mėgsta drėgnas, tačiau gana apšviestas vietas, daubas, pelkėtas vietas miške, prie krūmynų ir palei upes, gali sudaryti tankius gausius sąžalynus – ištisas kolonijas. Jam patinka neutralios arba silpnai rūgščios dirvos.

Šventagaršvė – puikus medingasis augalas ir labai nereiklus. Todėl, pageidaujant, ją nesunku užsiauginti sodyboje. Tam geriau sėti rudenį.

Rinkimas ir laikymas

Šventagaršvės gydymo tikslais renkamos visos augalo dalys – nuo žalumynų ir sėklų iki šaknies. Tačiau ypatingą vertę turi šakniastiebiai ir šventagaršvės sėklos. Ir viena, ir kita ruošiama tada, kai sėklos jau subrendusios.

Skėčiai surenkami ir pakabinami džiūti puokščių pavidalu, kaip ir žaliosios augalo dalys. Geriausiai jie išdžiūsta verandoje arba po stogine. Kai žiedynai išdžiūsta, iš jų iškūlamos sėklos.

Šaknys iškasamos, gerai nuplaunamos naudojant šepetėlį, supjaustomos išilginėmis dalimis ir išdžiovinamos džiovykloje. Jei oras sausas ir saulėtas, galima džiovinti lauke, vengiant tiesioginių saulės spindulių. Žaliava išdėliojama vienu sluoksniu ant švaraus popieriaus ir karts nuo karto pamaišoma, kad tolygiau džiūtų. Kad žaliava galutinai išdžiūtų, reikia ne mažiau kaip 10 dienų.

Angeliką reikia apdoroti atsargiai. Jos sultyse yra medžiagų, kurios, patekusios ant odos, daug kartų padidina jos jautrumą šviesai, dėl ko oda parausta ir net atsiranda pūslių.

Sėklos ir šaknys laikomos atskirai, sausose stiklinėse skardinėse su gerai įtrintais kamščiais, nes žaliava lengvai sugeria drėgmę, po to praranda visas savo aromatines savybes. Laikantis laikymo taisyklių, angelikos šaknis nepraranda savo naudingųjų savybių trejus metus. Džiovintų žalumynų galiojimo laikas yra žymiai trumpesnis – ne ilgiau kaip metus.

Kuo šliandras skiriasi nuo barščio?

Renkant angeliką svarbu nesupainioti jos su barščiu. Barštis yra nuodingas augalas. Jei jo sultys pateks ant odos, ji pasidengs tamsiomis dėmėmis ir pūslėmis, kurios gyja labai prastai, ilgai ir lėtai. Kad nenukentėtumėte nuo pavojingo augalo, reikia prisiminti keletą skirtumų.

1. Pirma, barštis, jei jo lapą perplėšti, pradeda labai nemaloniai kvepėti. Angelika, priešingai, turi labai malonų aromatą.
2. Antra, angelikos stiebas yra visiškai lygus, arčiau žemės jis yra melsvai raudonos spalvos, o barščio – visiškai žalias, gali būti artimesnis šiaudų žaliai, visas padengtas kietais plaukeliais.
3. Trečia, barščio žiedynai taip pat padengti kietais plaukeliais, o angelikos – ne.
4. Ketvirta, angelikos lapai išsidėstę išilgai stiebo, o barščio jie dar sudaro pamatinę rozetę. Be to, angelikos kiekvieno atskiro lapo fragmento bendra forma yra artimesnė ovalui, o barščio – ryškiai raižyta.

Šliandro gydomosios savybės

Kaip vaistinis augalas angelika naudojama labai seniai. Egzistuoja graži legenda, pasakojanti, kad šį augalą Dievas atsiuntė šiaurės Europos gyventojams, kai ten siautė maras. Esą angelas nusileido iš dangaus ir atnešė gelbėjantį angelikos šaknį. Nuo tada augalas pradėtas vadinti archangelika, vėliau šis žodis supaprastėjo iki angelikos.

Iš tikrųjų, žinoma, angelika negalėjo išgydyti maro. Mokslininkai spėja, kad pacientams pavykdavo išgyventi dėl to, kad angelika aktyvindavo žmonių imunines jėgas ir rodydavo savo priešuždegiminį bei antiseptinį poveikį.

Tiek liaudies, tiek oficiali medicina pripažįsta ir vertina angeliką dėl plataus įvairiapusių naudingų savybių sąrašo. Ji turi savybę stimuliuoti kraujotaką, didinti imunitetą, jai būdingi priešuždegiminis, atsikosėjimą skatinantis, prakaituojantis, šlapimą varantis, spazmus malšinantis, priešrūgimą stabdantis poveikiai. Šis vaistinis augalas normalizuoja širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemų darbą, gerina kraujo cirkuliaciją, tulžies ir kasos sulčių gamybą, mažina kraujospūdį. Kaip įtrynimai jis naudojamas skausmui juosmenyje, podagrai ir reumatui gydyti. Angelika turi savybę mažinti cholesterolį, stabilizuoti gimdos ir visos moters reprodukcinės sferos darbą. Dėl antiseptinių savybių ji naudojama esant cistitams, kosmetinėms problemoms spręsti.

Be to, angelika taip pat turi gerą raminamąjį ir tonizuojantį poveikį, ir ji kartais rekomenduojama vietoj valerijono šaknies.

Moterims

Moterų sveikatai angelika yra labai naudinga ir nuo seno naudojama ne tik Rusijoje, bet, pavyzdžiui, Kinijoje. Jai netgi suteiktas neoficialus pavadinimas «moteriškas ženšenis». Kadangi ji geba malšinti spazmus ir plėsti kraujagysles, augaliniai preparatai rekomenduojami skausmui menstruacijų metu malšinti.

Menopauzės metu angelika taip pat naudojama, nes ji geba normalizuoti moters organizmo estrogenų lygį, taip malšindama nemalonius karščio bangų simptomus.

Angelika aktyviai naudojama ir sergant policistoze, gimdos mioma, endometrioze, menstruacijų metu, siekiant sumažinti pernelyg gausų kraujavimą. Jos pagalba taip pat atstatomas ciklas, sutrikęs dėl ilgalaikio hormoninių kontraceptikų vartojimo.

Angelika padeda ir esant nevaisingumui, jei jo priežastis yra prastas dubens organų aprūpinimas krauju, kaip dažnai būna moterims, sergančioms mažakraujyste, arba toms, kurių darbo diena susijusi su ilgomis valandomis sėdint vienoje pozoje tvankioje ofise. Šias problemas angelikai įveikti įmanoma.

Vyrams

Angelikos gebėjimas pagerinti hormoninį foną apima ir vyrus. Taigi ji ne tik grąžina vyrišką jėgą, bet ir užkerta kelią širdies bei kraujagyslių veiklos sutrikimams bei padeda atkurti lipidų apykaitą.

Veikdama kraujotaką, augalas gerina mikrocirkuliaciją ir lytiniuose organuose, o tai padeda atkurti potenciją. Tam tereikia gerti jau paruoštą angelikos arbatą, nupirktą vaistinėje ir supakuotą į vienkartinius pakelius. Priešuždegiminės ir antibakterinės augalo savybės padės esant šlapimo ir lytinių takų infekcijoms bei uždegiminiams procesams.

Metant svorį

Kadangi angelika geba aktyvinti visus organizmo procesus, svorio metimui naudojamas jos teigiamas poveikis gerinant medžiagų apykaitą. Matomą rezultatą galima pasiekti, jei augalą naudoti kartu su sportu ir dietine mityba. Angelika ne tik padės sumažinti svorį, bet ir ramins nervų sistemą, pašalins susitelkimą į svorio metimo problemą.

Ją rekomenduojama vartoti alkoholinių tinktūrų pavidalu, kursiniais priėmimais mėnesį, po to padaryti dviejų mėnesių pertrauką. Galima išbandyti ir nealkoholinį variantą – užpilą. Šios priemonės padeda kovoti su celiulitu ir riebalų sankaupomis.

Šliandras liaudies medicinoje

Angelikos šaknimi gydoma daugybė ligų. Kiekvienai iš jų yra savi receptai, labiausiai tinkantys tam tikrais atvejais. Taip pat naudojamos įvairios vaistinės formos – tai ir tinktūros, ir užpilai, ir nuovirai, ir arbata, ir net aliejus.

Taip, liaudies gydytojai saugo daugybę receptų, naudojamų gydyti pacientus, sergančius kvėpavimo takų ligomis. Augalo šaknų eterinis aliejus plačiai naudojamas bronchitui, virusinėms infekcijoms, net įprastam peršalimui gydyti. Moterys plačiai naudoja aliejų sutrikusiam mėnesinių ciklo atstatymui, menopauzės laikotarpiu.

Alkoholinės tinktūros vartojimas viduje malšina skausmą sergantiems osteoporoze, reumatu. Tą pačią tinktūrą galima naudoti ir išoriškai, trinant juosmenį ir sąnarius. Toks gydymo metodas taip pat veiksmingas.

Nuoviru mažinamas cukraus kiekis, jis naudojamas sergant astma, esant žarnyno problemoms – tokioms kaip diegliai, dujų kaupimasis, nepraeinamumas, šalinimo sistemos ligoms (šlapimo pūslės uždegimas, inkstų infekcijos). Jei gaminamas angeliko nuoviras su medumi, gaunama puiki prakaituojanti priemonė. Ją taip pat galima naudoti esant šlapinimosi problemoms.

Angeliko antpilas – gera pagalba gydant periodontozę, laringitą, pneumoniją, gastritą, kasos ir kepenų disfunkciją, inkstų akmenligę. Dėl gebėjimo gerinti kraujotaką ši priemonė gerai pasitvirtino gydant nevaisingumą. Antpilą rekomenduojama įpilti į vandenį maudantis, jei pacientui diagnozuota neuralgija, podagra ir nervinis išsekimas. Tokios vonios taip pat naudingos, jei kamuoja nemiga, skauda sąnarius, negyja įbrėžimai ir žaizdelės ant odos arba paūmėjo psoriazės ar dermatitų odos apraiškos.

Liaudies medicina išmoko naudoti net angeliko sultis. Jos skiriamos, jei nepakeliamas tampa danties ar ausies skausmas, taip pat lašinamos į nosį esant slogai. Maišant sultis su kiaulės taukais ir angeliko aliejumi, gaunami tepalai, kuriais išvaromos utėlės.

Džiovintus ir sumaltus į miltelius lapus, sumaišytus lygiomis dalimis su medumi, galima naudoti žaizdų tvarstymui, nes angelikas yra žaizdas gydanti priemonė. Taip pat augalas turi antihelmintinių savybių: šaukštą džiovintų žolių užpilti 300 ml baltojo vyno ir palikti parai, karts nuo karto pakratant. Tada šį mišinį perkošti ir gerti prieš valgį po 2 šaukštus 2 kartus per dieną.

Gydomųjų mišinių rūšys

Užpilas

1. Atsikosėjimą lengvinanti priemonė. Arbatinį šaukštą sumalto į miltelius sauso šakniastiebio suberti į termosą, įpilti 2 stiklines verdančio vandens, sandariai uždaryti ir palikti pritraukti nuo 6 iki 8 valandų. Tokį antpilą gerti nuo 3 iki 4 kartų per dieną pusvalandį prieš valgį po pusę stiklinės. Vartojama kaip prakaituojanti ir atsikosėjimą lengvinanti priemonė sergant bronchitu ir laringitu, taip pat kaip priešspazminis mišinys esant lygiųjų raumenų spazmams.
2. Raminanti priemonė. Sauso šakniastiebio milteliai (1 valgomasis šaukštas) užpilami verdančiu vandeniu (1 stiklinė), paliekami pritraukti po dangčiu pusvalandį. Tokią priemonę gerti perkošus 3 kartus per dieną prieš valgį po 2 valgomuosius šaukštus. Veikia kaip raminanti priemonė, padeda sumažinti nervinį susijaudinimą, šalina nemigą, palengvina kosulį, taip pat gerai veikia esant šlapinimosi susilaikymui.
3. Nuo nevaisingumo. Valgomąjį šaukštą angelikos šaknies sumaišykite su 250 ml verdančio vandens ir palikite pastovėti kelias valandas. Po to gautą mišinį gerai perkoškite, skystį padalinkite per pusę ir išgerkite per dieną: ryte ir vakare.
4. Žolelių užpilas nuo gastrito. 200 ml vandens su valgomuoju šaukštu džiovintos angelikos žolės užvirinkite. Palikite užtraukti maždaug 5–6 valandas. Po perkošimo gerkite po 2 šaukštus užpilo 4 kartus per dieną prieš valgį. Rekomenduojama gydant gastritą su padidėjusiu rūgštingumu, kolitą, taip pat normalizuojant miegą esant nemigai.

Tinktūra

1. Alkoholinė tinktūra. Norėdami paruošti tinktūrą, 200 ml gero degtinės ar atskiesto spirito sumaišykite su 3 pilnais valgomaisiais šaukštais angelikos šaknies miltelių. Palikite 10–12 dienų tamsioje patalpoje, tada perkoškite. Tokią tinktūrą vartokite po arbatinį šaukštelį ne daugiau kaip 3 kartus per dieną esant virškinimo problemoms, gastritui, meteorizmui, taip pat normalizuojant kraujagyslių ir kvėpavimo sistemos veiklą. Ją gali gerti tie, kurie siekia numesti svorio. Ši priemonė padės sumažinti raumenų ir sąnarių skausmą. Tam atliekami trynimai alkoholine tinktūra.
2. Vandeninė tinktūra. Vandeninė tinktūra – variantas tiems, kurie netoleruoja alkoholio, įskaitant galima duoti vaikams. Šią tinktūrą vartokite toms pačioms sveikatos problemoms kaip ir alkoholinę. 3 šaukštus šaknies užpilkite 200 ml verdančio vandens, palikite užtraukti parą ir filtruokite. Gerkite po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną.

Nuoviras

1. Nuoviras su medumi. Valgomąjį šaukštą susmulkintos sausos angelikos šaknies virkite 5 minutes su stikline vandens, palikite užtraukti dar 2 valandas. Po perkošimo gerkite po 1/4 stiklinės su medumi. Indikacijos – kosulys, lėtinis pankreatitas arba gastritas.
2. Jėgų atstatymui. 3 valgomuosius šaukštus angelikos šakniastiebio užpilkite stikline šalto vandens ir padėkite virti 10 minučių. Tada išjunkite ugnį ir palikite užtraukti dar 20 minučių. Šią priemonę gerkite po 2–3 kartus per dieną prieš valgį esant išsekimui ir jėgų praradimui, norma – pusė stiklinės.
3. Diurezinis nuoviras. Valgomąjį šaukštą sėklų 5 minutes virkite pusėje litro vandens. Atvėsinkite ir perkoškite, kai sėklos nusės į dugną. Gerkite po 100 ml 5 kartus per dieną. Kad gėrimas būtų skanesnis, įdėkite šiek tiek medaus. Nuoviras turi stiprų diurezinį poveikį.

Arbata

Be angelikos šakniastiebio, imkite ramunėlių, Ivan-čajaus, erškėtuogių, jonažolių, galite įdėti kitų mėgstamų žolelių. Visus ingredientus sumaišykite lygiomis dalimis, tada užplikykite ir gerkite kaip įprastą skanią ir nepaprastai kvapnią arbatą. Toks gėrimas turi puikų tonizuojantį poveikį, taip pat jis naudingas esant skrandžio sutrikimams neurogeninio pobūdžio.

Šliandro aliejus: savybės ir kontraindikacijos

Eterinio aliejaus yra visose augalo dalyse, tačiau pramoniniam perdirbimui naudojamos tik sėklos ir šaknys, nes jose šio vertingo produkto yra daugiausiai. Jam išgauti naudojamas garų distiliacijos metodas.

Aliejus iš šaknų vartojamas kaip tonizuojanti ir kraują valanti priemonė, pasižymi prakaitą varančiu ir antitoksiniu poveikiu, leidžiančiu normalizuoti organizme mikroelementų, ypač kalio, balansą. Tai palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos darbą.

Taip pat jis naudingas ir virškinimo sistemos ligų terapijoje. Dėl gebėjimo normalizuoti moters hormoninį foną, aliejus naudojamas menstruaciniam ciklui stabilizuoti, o produkto spazmolitinės savybės padeda atsikratyti skausmų menstruacijų metu.

Be to, šis aliejus yra stiprus antiseptikas, todėl jį galima naudoti ginekologijoje, taip pat palengvinti pacientų, kenčiančių nuo reumatinio pobūdžio skausmų, būklę. Sumaišius porą lašų angelikų aliejaus su nedideliu kiekiu alyvuogių aliejaus, gydomas kosulys – gautas mišinys įtrinamas į odą bronchų srityje, o tai padeda skystinti skreplius. Eterinio aliejaus dedama ir atliekant inhaliaciją, jei atsirado sloga ir peršti gerklę. Tokia procedūra padeda greičiau pasveikti.

Aliejus iš sėklų dedamas į maistą aromatui. Tačiau dažniausiai jis naudojamas kosmetikos ir parfumerijos tikslais, nes pasižymi puikia geba gerinti odos būklę. Jo tiesiog įlašinama po kelis lašus į kremus ir losjonus. Reguliariai naudojant pavyksta išgydyti dirginimą, atsikratyti spuogų, suteikti odai jaunatvesnę išvaizdą.

Nors aliejus nelaikomas alergeniniu ar toksišku produktu, visiškai galimas jo individualus netoleravimas. Todėl prieš pradedant aktyviai naudoti, būtina patikrinti, ar nebus neigiamos reakcijos. Tam reikia jo užtepti ant riešo iš vidinės pusės.

Be to, aliejus stimuliuoja gimdos susitraukiamąjį aktyvumą, todėl jis draudžiamas nėščiosioms, kad būtų išvengta persileidimo. Dėl tos pačios priežasties vaistiniu preparatu neturėtų naudotis maitinančios mamos, nes joms jis gali sukelti kraujavimą. Taip pat nereikėtų naudoti aliejaus gydant mažus vaikus iki dvejų metų.

Naudingosios šliandro medaus savybės

Nepaisant to, kad žmonių gandai priskiria angelikų medui daugybę nuostabių gydomųjų savybių, jis nėra plačiai paplitęs. Jis vertinamas dėl neįprasto subtilaus ir švelnaus aromato, įdomios spalvos, kuri gali būti tarsi gintaro raudonumo arba tamsiai ruda su žalsvu atspalviu, sodraus išskirtinio skonio su karamelės gaida. Šis medus laikomas aukščiausios rūšies, elitiniu. Jis beveik nekristalizuojasi, o tiesiog laikui bėgant tampa tirštas, lipnus.

Medaus sudėtis gana gerai ištirta. Įrodyta, kad didžiausią jo dalį sudaro fruktozė (maždaug 43%), o ne gliukozė. Todėl angelikų medų, pasikonsultavus su gydytoju, leidžiama vartoti net sergant cukriniu diabetu, tačiau nedideliu kiekiu.

Be tradicinių meduje esančių gliukozės, maltozės ir sacharozės, angelikų meduje yra visas kompleksas pagrindinių žmogui būtinų vitaminų, fermentų ir mikroelementų. Meduje taip pat yra fungicidų, padedančių kovoti su bakterinėmis ir grybelinėmis infekcijomis, bei natūralių antiseptikų, stabdančių patogeninės mikrofloros vystymąsi, todėl tai puiki priemonė gydant bronchitą, ūmias kvėpavimo takų ligas, gerklės skausmą ir cistitą. Be to, medus stiprina imunitetą, todėl yra naudingas drėgnu ir šaltu rudens–žiemos sezonu, ypač nusilpusiems žmonėms, patyrusiems operacijas ar sunkias ligas. Jis padės atgauti jėgas pavargusiems ir išsekusiems nuo didelių krūvių – tiek fizinių, tiek protinių. Medus skatina gleivinių žaizdų gijimą, palaiko širdies ir kraujagyslių veiklą.

Moterys gali jį vartoti normaliam menstruaciniam ciklui atstatyti, kaip profilaktinę priemonę nuo pienligės. Įrodyta, kad medus skatina laktaciją, tačiau kadangi jis sukelia alergiją vaikams, maitinančioms motinoms geriau jo vartoti atsisakyti.

Medaus veiksmingumas įrodytas ir kosmetinėms procedūroms. Pavyzdžiui, užtepus jį ant veido kaip kaukę, jis stangrina odą ir suteikia jai jaunesnę išvaizdą. Galima naudoti angelikų medų, gaminant namines šveitimo priemones. Įvyniojimai su medumi pagreitina atsikratymą celiulito, nes gerina kraujotaką, maitinimą ir atitinkamai šalina riebalų perteklių bei toksines medžiagas.

Naudinga vartoti angelikų medų vakarais: jis ramina organizmą. Šaukštelis ar du saldaus produkto su arbata užtikrins sveiką miegą.

Tačiau medumi piktnaudžiauti negalima. Kadangi jis gana kaloringas (328 kalorijos 100 g), suaugusiam žmogui profilaktiniais tikslais pakanka 50–60 g per parą, o ligos metu – ne daugiau kaip 100 g.

Kad nenusipirktumėte padirbto vietoj natūralaus angelikų medaus, reikia atminti, kad šis produktas pigus nebūna. Jo kaina turi būti labai aukšta, palyginti su kitomis medaus rūšimis. Tuo pačiu tikslu galima atlikti degumo nustatymo eksperimentą. Jei kaitinant ant ugnies šaukšte jis nepakeitė konsistencijos ir užsidegė – vadinasi, tai padirbinys.

Toks medus gali būti laikomas metų metus. Svarbiausia – laikyti jį stikliniame inde tamsioje patalpoje ne aukštesnėje kaip 20 laipsnių temperatūroje, vengiant kontakto su metalu, kad vertingas produktas nesioksiduotų.

Šliandro naudojimas kosmetologijoje

Kosmetologija dažniausiai naudoja antibakterines ir antispuogines angelikos savybes. Kad taptumėte gražios, galite ją naudoti tiek kaip išorinę, tiek kaip vidinę priemonę.

Odos dirginimui malšinti ar odai atjauninti puikiai pasitvirtino eterinis aliejus. Spiritinė tinktūra dažnai tampa priešuždegiminio losjono pagrindu. Be to, aliejus skatina greitą randų, žaizdų, mikroįtrūkimų, pjūvių gijimą, sumušimų ir kraujosruvų rezorbciją. Aliejų galima naudoti kaip atskirą produktą, tepant jį ant odos, taip pat dėti į kremus, tepalus, kaukes, rankų, kojų ir plaukų balzamus, šampūnus.

Šventagaršvės nuoviras gali pakeisti pavargusią odą, ypač jei iš jo pagaminti ledo kubelius ir paskui jais trinti veidą.

Kadangi šventagaršvėje yra nemažai kumarinų, ji geba pagerinti odos mikrocirkuliaciją, o tai skatina aktyvią odos regeneraciją ir audinių atsinaujinimą. Taigi šventagaršvę galima naudoti odos atjauninimui. Ši savybė yra ryški ir galinga.

Kai kuriose kompozicijose šventagaršvė naudojama odos liftingo efektui pasiekti. Be to, ji taip pat skatina kolageno baltymo gamybą, todėl ją galima naudoti kaip lyginamąją veido kaukę, taip pat gydomosioms plaukų kompozicijoms.

Odos dirginimo mažinimui

Susmulkintą šaknį (1 arbatinį šaukštelį) užpilkite stikline verdančio vandens ir palikite šiame vandenyje vaistinę priemonę 10 minučių, tada perkoškite. Prauskite veidą rytais ir vakarais, galima tiesiog trinti vatos diskeliu, suvilgytu šiame tirpale.

Smulkių raukšlelių šalinimui

Paruoškite šventagaršvės šaknies nuovirą: 3 šaukštus žaliavos virkite 250 ml vandens 20 minučių, tada dar tiek pat laiko palaikykite. Perkoškite, paimkite arbatinį šaukštelį nuoviro, sumaišykite su šaukšteliu medaus ir šaukštu naminės varškės. Gerai sutrinkite, užtepkite ant veido odos ir atsigulkite pailsėti 10–15 minučių. Tada nuplaukite kaukę šiltu vandeniu ir nuskalaukite vėsiu vandeniu.

Vonia elastingai ir lygiai odai

Užplikykite litru verdančio vandens 2 šaukštus sumaltos šventagaršvės šaknies. Palikite 20–30 minučių ir perkošę supilkite gautą užpilą į vonią. Maudykitės ketvirtį valandos, vanduo turi būti nelabai karštas. Kad rezultatas būtų labiau pastebimas, atlikite tokių vonių kursą – nuo 10 iki 15 procedūrų.

Kaukė plaukams lyginti

Išplaukite galvą įprastu šampūnu. Užtepkite ant plaukų paruoštą parduotuvinę kaukę, į kurią įlašinkite šiek tiek šventagaršvės eterinio aliejaus – užteks 2–3 lašų. Palaukite 2–3 minutes, tada nuplaukite. Plaukai taps pastebimai lygesni ir žvilgantys. Kartokite procedūrą dviejų savaičių kursu, naudodami kaukę po kiekvieno plovimo.

Plaukų purumui

Paruoškite šventagaršvės šaknies nuovirą: į 2 litrus vandens berkite 5 šaukštus sausos žaliavos. Virkite mišinį apie 10 minučių, dar pusvalandį palaikykite. Perkoškite, įpilkite dar 1,5 litro vandens ir skalaukite plaukus po plovimo. Nuoviras padeda atsikratyti pleiskanų, daro plaukus purius ir suteikia jiems malonų aromatą.

Kontraindikacijos vartojimui

Sakoma, kad net saulėje yra dėmių. Taip ir angelika: nepaisant visos jos naudos ir daugybės puikių gydomųjų savybių, šis augalas kai kuriais atvejais gali būti pavojingas. Taigi, jos griežtai negalima vartoti nėščiosioms, ir tai taikoma bet kuriuo nėštumo laikotarpiu. Maitinančioms motinoms taip pat nevertėtų bandyti gydytis angelika.

Ji taip pat draudžiama esant polinkiui į kraujavimus (ypač esant sunkiems gimdos kraujavimams). Skrandžio opa, tachikardija ir cukrinis diabetas taip pat yra kontraindikacijos vartoti angeliką.

Yra žmonių, kuriems augalo sultys sukelia alerginę reakciją, todėl negalima atmesti individualaus netoleravimo preparatams, kurių sudėtyje yra angelikos.

Tačiau net jei, vartojant terapiškai pagrįstas dozes, organizmas teigiamai reaguoja į angelikos vartojimą, perdozavus gali pasireikšti tipiški apsinuodijimo požymiai: fotofobija, viduriavimas, galvos svaigimas, pykinimas, vėmimas, sąmonės netekimas ir net paralyžius.

Angelikos nuotrauka