Katžolė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Katžolė – daugiametis žolinis augalas, priklausantis Notrelinių (Lamiaceae) šeimai. Augalas atsparus šalčiui ir drėgmę mėgstantis. Palankiomis natūraliomis sąlygomis jis gyvena daugiau nei dvejus metus. Jo sudėtyje yra maždaug 2,5–3% eterinių aliejų, lemiančių ryškų citrinų kvapą.

Augalas taip pat vadinamas katžole arba žole, glušniaku, skausmo žole, kvepiančia šandra, lauko mėta, miško dilgėle, šenda ir šanta. Pirmą kartą katžolė buvo naudojama senovės egiptiečių. Faraonų šalies gyventojai garbino kates ir vaišino kvapnia žolele pūkuotus gyvūnus, gyvenančius visur šventyklose. Egiptiečiai buvo įsitikinę, kad katės yra deivės Bast giminaitės.

Keltų gydytojai įtraukė šantą į tuo metu gydymo pagrindą sudarančių žolelių sąrašą. Viduramžiais daugumoje Europos šalių šenda išgarsėjo dėl savo priešuždegiminių ir skausmą malšinančių savybių, plačiai naudota gydytojų ir burtininkų. Magijoje skausmo žolė buvo naudojama kaip meilės burtų arba apsaugos priemonė.

Miško dilgėlė dažnai vadinama „katžole“, nes augalas turi jaudinantį poveikį katėms. Kai gyvūnas užuodžia glušniaką, jam iškart prasideda aktyvumo priepuoliai – šokinėjimas, galvos lingavimas, voliojimasis ant grindų ir garsus murkimas. Jei katė yra hiperaktyvi, tada pasireikš priešingas efektas – ji nusiramins.

Moksliniuose tyrimuose aprašytas autosominis genas, kontroliuojantis kačių šeimos reakcijos į miško dilgėlę atsiradimą. Darbe kalbama ne tik apie prijaukintus, bet ir apie laukinius atstovus – tigrus ir liūtus. Tačiau maždaug trečdalis visos šeimos genetiškai nėra jautrūs mėtai – tai laikoma anomalija.

Toks poveikis kačių organizmui paaiškinamas eterinių aliejų, veikiančių receptorių ir augintinių hormonų foną, sudėtimi. Kartais katės patiria lengvas trumpalaikes haliucinacijas – dėl neuronų pliūpsnio smegenyse. Mėta kačiukams neturi jokio poveikio, kol jie nepasiekia 10–12 mėnesių amžiaus. Šiame amžiuje gyvūnas pasiekia hormoninę brandą. Saikingas katžolės kiekis teigiamai veikia pūkuotų augintinių sveikatą, todėl jie dažnai nukanda augalo lapus soduose.

Cheminė sudėtis

Tarp komponentų, patenkančių į miško dilgėlės antžeminę dalį, galima rasti eterinių aliejų:

• geranialis;
• inerolis;
• neralis;
• citralis;
• geronolis;
• citronellolis;
• geranilacetatas.

Kates vilioja lakiosios nepetalaktoninės sudedamosios dalys – apie 70 %, tai yra karvakrolis, dipentenas ir pulegonas. Šendos sėklose yra maždaug 30 % riebiųjų aliejų. Be eterinių aliejų, sudėtyje yra:

• askorbo ir ursolio rūgštys;
• saponinai;
• gliukozidazės;
• rauginės medžiagos;
• augalinės kartumos ir gleivės;
• limonenas.

Tinkamai parinkus dozę ir protingai naudojant, katžolė gali duoti neįkainojamos naudos žmogaus organizmui. Dėl rūgštinių komponentų normalizuojamas vandens-druskų apykaita, padidėja fermentų aktyvumas, pagerėja širdies-kraujagyslių sistemos elastingumas ir tonusas. Terminis apdorojimas neturi jokios įtakos katžolei, tai yra augalas nepraranda naudingųjų savybių nei verdant, nei džiovinant.

Kaip atrodo ir kur auga

Žolė turi šakotą šaknį ir užauga iki 40–100 cm aukščio. Išoriniais požymiais krūmas primena mėtą ir melisą, todėl nepatyrę sodininkai dažnai juos supainioja.

Stiebai status, su daugybe šakų ir lapų. Pastarieji yra ištęstos trikampės formos, su dideliais danteliais, nusvirusiais kartu su širdiniais pagrindais. Žiedai dvilūpiai, sudaryti iš penkių dalių, sudaro netikrus žiedynus, turinčius balsvai violetinį arba melsvai alyvinį atspalvį. Kultūrinių augalų žiedai didesni ir gražesni, o laukinių – smulkesni ir neišvaizdesni. Pasibaigus ontogenezei, vietose, kur buvo žiedai, pradeda atsirasti dėžutės, kurioms bręstant vyksta savaiminio sėjimo procesas.

Vėjas sėklas perneša gana didelius atstumus, todėl augalas auga plačiu mastu teritorijose, besidriekiančiose nuo Vakarų Europos regionų iki Šiaurės Amerikos. Katžolės tankumynai buvo aptikti Kaukazo, Sibiro, Tolimųjų Rytų ir Centrinės Azijos platumose.

Žydėjimas prasideda pirmąją birželio dekadą ir baigiasi rugsėjį. Kultūra nereikli ir prigyja beveik visur – tiek kalnuose, tiek dykvietėse, bet ne Antarktidoje, renkasi lengvą vienalytę žemę ir nelabai mėgsta piktžolių kaimynystę.

Laukinė mėta yra ne tik laukinė, dažnai auginama sodininkų sodybų sklypuose. Katžolė ne tik puošia teritoriją, bet ir tarnauja kaip masalas bitėms. Išskirtinis kvapas ir patraukli išvaizda leidžia naudoti kultūrą kraštovaizdžio dizaine.

Rūšys

Nustatyta gana daug šendos (katžolių) veislių. Selekcininkai beveik kasmet išaugina keletą naujų veislių. Prie pagrindinių rūšių, dažnai sutinkamų sodo sklypuose, galima priskirti šias:

1. Citrininė žolė arba katžolė – populiariausia šantos rūšis.
2. Fasena – hibridas, pasižymintis dekoratyvinėmis savybėmis.
3. Stambiažiedis – iš pavadinimo aišku, kad jam būdingi dideli ryškūs žiedynai.
4. Pusiau sėslusis – nereiklus, dažnai naudojamas kraštovaizdžio projektavime, būtent šią veislę dažniausiai painioja su melisa.
5. Musina (musinė) – prieskonis, dedamas į marinatus ir likerius.
6. Sibirinis – paplitęs Mongolijos ir Centrinės Azijos žemėse.
7. Daugiapjovis – aptinkamas šlaituose ar atvirose pievose su stambiais sodriai mėlynais žiedynais.
8. Gyslotas (gysliuotas) – gausiai žydi nuo vasaros pradžios iki pabaigos, prigyja saulėtose vietose.
9. Kekinis – naudojamas gėlynų dekoravimui.
10. Kokandinis ir Bucharinis – auga aukštikalniuose, jo aukštis neviršija 40 cm.

Kvapiąją katžolę sunku pavadinti egzotine, ji vargu ar sužavės eilinio žiūrovo akį. Augalo grožis slypi kuklume: švelniuose pūkuotuose lapeliuose ir smulkiuose ryškiuose žieduose. Teisingas pasodinimas tarp neišsiskiriančių kultūrų leis katžolei atrodyti labai efektingai.

Aukštas katžolės krūmas dominuos alpinariume, ant alpinės kalvos arba miksborderyje. Jei miškinė dilgėlė yra aukštesnė už visas kitas sodinamas kultūras, tai ją geriau išdėstyti centre. Geri kompanionai katžolei – visos anafalio, bitkrėslės, flioksų, santolinos ir pievinės pelargonijos veislės. Vidutinio dydžio katžolė tinka tiek bordiūrui, tiek rabatkai įrengti, derinant su mėlynos ir violetinės ar kontrastingos geltonos ir raudonos atspalvio gėlėmis.

Be dekoratyvinės funkcijos, katžolė naudojama kaip prieskonis ir priedas prie arbatų arba liaudies medicinos priemonėse. Todėl kultūra kartais auga šalia šalavijų, melisų ir mėtų krūmų.

Rinkimas ir laikymas

Po 2–3 gyvenimo metų kvapiosios katžolės krūmai duoda gerą derlių. Jį pradedama rinkti žydėjimo metu, kai ant stiebų yra daug žiedynų. Būtent šiuo laikotarpiu – nuo pirmosios birželio dekados iki rugsėjo pabaigos – reikia nupjauti ir išdžiovinti viršutinę krūmo dalį.

Nereikia skubėti ir rinkti stiebų per pirmuosius 12 mėnesių po pasodinimo, nes augale dar nespėjo susikaupti vitaminai ir mikroelementai. Naudingumo piką katžolė pasiekia trečiaisiais žydėjimo metais, sukaupta maksimalų eterinių junginių kiekį. Rinkimas atliekamas rankomis, nupjauti reikia tik viršūnes, paliekant 15–20 cm aukščio stiebus nuo šaknų.

Tada žaliavą reikia išdžiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, priešingu atveju prasidės puvimo procesai. Kai stiebai ir žiedynai įgavo pelkiškai pilką atspalvį, juos reikia išfasuoti į medžiaginius maišus ir perkelti į sandėlį. Tinkamai paruošus, žaliava laikoma 1,5–2 metus, pasibaigus terminui naudingosios savybės prarandamos.

Kuo katžolė skiriasi nuo melisos

Abi kultūros populiarios tarp sodininkų ir naudojamos farmacinių priemonių gamyboje bei liaudies medicinos receptuose. Tai lemia ne tik malonus jų citrusinis ir mėtinis skonis, bet ir platus poveikio žmogaus organizmui spektras.

Dažniausiai paplitęs melisos tipas – vaistinė, priklausanti, kaip ir miškinė dilgėlė, Notrelinių (Lamiaceae) šeimai. Ji yra viena pagrindinių genties atstovių. Artimiausias giminaitis – mėta, dėl šios priežasties ši kultūra beveik niekada nebūna be plonų ir švelnių citrininių natų kvape.

Melisą pirmą kartą pastebėjo ir pradėjo auginti Viduržemio jūros regione, vėliau augalas palaipsniui ėmė plisti po Pietų Europos, Vidurinės Azijos, Vakarų Sibiro ir Kaukazo šalis.

Augalas, kaip ir katžolė, daugiametis, bet ne aukštesnis nei 70–80 cm. Jis pasižymi tiesiais stiebais, nusėtais smulkiais keturkampiais lapais, nuspalvintais šviesiai žalia spalva. Trilypės melisos vainikėlis yra šakotos formos. Augalo vaisiai yra sausi, po žydėjimo periodo subyra į 3–4 rudus ar juodus riešutus, tačiau įkandus jaučiamas kartumas. Ryškiai kvepia citrina.

Šaltasis metas yra pražūtingas melisai. Augalas gana greitai išnyksta, nes yra jautrus staigiems temperatūros kritimams. Sodindami rinkitės gerai apšviestas vietas, apsaugančias nuo šalčio.

Melisa dauginama krūmais, atlankomis ir vegetatyviniu būdu – persodinant auginius. Katžolei išauginti reikės sėklų; tinkamai prižiūrint, augalas išauga per kelias savaites. Geriau sodinti katžolę ankstyvą pavasarį arba vėlyvą žiemą.

Moterims rekomenduojama arbata su melisa, jei nustatyta kiaušidžių disfunkcija, hormonų sutrikimas, taip pat menopauzės, skausmingų mėnesinių metu ar intoksikacijos atveju. Augalas turi raminamąjį poveikį sergant psichoze ar neuroze, pagerina smegenų veiklą ir medžiagų apykaitą, ypač padeda išvalyti virškinimo traktą, teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą. Melisa padeda paspartinti ląstelių atsinaujinimą ir odos gijimą. Katžolė nuo savo giminaičio skiriasi antiseptiniu poveikiu.

Gydomosios katžolės savybės

Laukų mėta daro įvairiapusį poveikį organizmui. Vaistiniai gėrimai iš katžolės gydo ir yra daugelio ligų profilaktika. Katžolė gali turėti tokį poveikį:

1. Priešuždegiminis – tiek vidaus organams, tiek pažeistai odai.
2. Priešspazminis – pašalina skrandžio ir žarnyno dieglius, atpalaiduoja lygiuosius raumenis.
3. Ramina – mažina streso būsenas, įskaitant neurozes.
4. Skausmą malšinantis – slopina nemalonius pojūčius po sunkių traumų ar migrenos priepuolio metu.
5. Hemostazinis – vienodai veikia vidinį ar išorinį kraujavimą, rekomenduojamas esant gausioms mėnesinėms.
6. Diuretinis – pašalina tinimus, išvalo inkstus ir mažina uždegiminius procesus šlapimo takuose.
7. Atsikosėjimą lengvinantis – skystina skreplius ir mažina jų klampumą, stiprina gleivių atsiskyrimą ir pagreitina jų pašalinimą.
8. Stimuliuojantis – ilgai trunkant ligoms, apetitas sumažėja, tačiau augalas sukelia natūralų alkio jausmą ir žmogus pradeda atstatyti energijos atsargas.

Dėl gydomųjų savybių katžolė vertinama šiuolaikinių gydytojų ir liaudies gydytojų. Užpilai ir nuovirai iš katžolės dažnai rekomenduojami esant tam tikriems negalavimams, kurių sąraše yra:

• migrena;
• stiprus galvos skausmas;
• depresija;
• apatija;
• melancholija;
• isterinis priepuolis;
• meteorizmas;
• vidurių užkietėjimas;
• viduriavimas;
• nemiga;
• traukulių įtampa;
• angina;
• gumulas gerklėje;
• virusinė kvėpavimo takų infekcija;
• dantų skausmas;
• uždegiminis procesas;
• kirmėlės;
• bronchitas;
• moterų problemos;
• padidėjęs ar sumažėjęs žarnyno rūgštingumas;
• nestabilus arterinis kraujospūdis;
• gastritas;
• opa;
• distrofija;
• mažakraujystė (anemija);
• niežai;
• egzema;
• furunkulai;
• cukrinis diabetas;
• hipertenzija.

Dirvinė mėta puikiai tinka nuovirų ir užpilų ruošimui. Priemonę galima duoti ir vaikams – tvirtam miegui, nerimo prevencijai ir dieglių malšinimui. Gydytojai skiria katžolę hiperaktyviems vaikams nervų sistemos veiklai normalizuoti. Moterims katžolė padės atkurti menstruacinio ciklo eigą.

Katžolė liaudies medicinoje

1. Esant virškinimo trakto sutrikimams, 20 g džiovintos katžolės užpilame stikline verdančio vandens ir paliekame brinkti 1,5–2 valandas. Tada mišinį perkošiame per smulkų sietelį ir vartojame 3 kartus per dieną prieš valgį po 15 ml. Šį mišinį naudojame ir esant odos uždegimams – spuogų išbėrimams ar juodomis taškais. Pastaruoju atveju nuoviras turi antiseptinį poveikį ir šiek tiek balina odos dangą.
2. Dažną nemigą ir nerimą miego metu padės numalšinti miškinės mėtos, valerijono šaknies, apynių spurgų, ramunėlių žiedynų ir pasifloros derinys. Visus ingredientus sumaišome lygiomis dalimis. 100 g sausų žolelių reikės pusės litro verdančio vandens. Mišinį užplikome ir statome ant vidutinės ugnies. Paviriname 5–7 minutes ir paliekame brinkti apie valandą. Nuovirą perkošiame ir geriame po 120 ml po kiekvieno valgio. Gydymo kursas yra 15–20 dienų.
3. Normalizuoti menstruacinį ciklą padės lauro lapai ir kvapioji šanta. Pirmojo reikės 25 lapų, o antrosios – 40 g. Lauruslapius draskome į mažus gabaliukus ir sumaišome su glušniaku, viską užpilame 300 ml verdančio vandens ir paliekame brinkti 30–40 minučių. Išgeriame iškart, kai atvėsta. Tęsiame vartojimą iki mėnesinių pradžios, o pradedame savaitę prieš numatomą datą.
4. Kad reguliuotume menstruacinius kraujavimus, imame 25 g sauso takažolės, 35 g lauko asiūklio, po 60 g šimtžiedės, miškinės dilgėlės ir žąsiapėdės. Sudedamąsias dalis sumaišome ir užpilame išvalytu vandeniu, tada statome ant vidutinės ugnies ir užviriname. Paliekame brinkti 40–50 minučių ir nukošiame. Tinktūrą geriame mažais gurkšneliais per visą parą.
5. Inhaliacijas sergant bronchų uždegimu atliekame naudodami mišinį iš 70 g dirvinės mėtos ir 500 ml vandens. Mišinį užviriname ant lėtos ugnies. Inhaliaciją atliekame po poros valandų po valgio. Tam sėdame prie indo su nuoviru, bet ne per arti – per pusę metro, apsiklojame tankiu audiniu ir kvėpuojame per burną – taip garai patenka tiesiai į bronchus ir veikia juos, išvesdami skreplių sankaupas. Procedūros trukmė neturi viršyti 15 minučių. Jei inhaliacijos metu kyla sunkumų, stengiamės ištverti bent 5–7 minutes. Po procedūros atsigulame ir ilsimes apie pusvalandį, o kalbėti ar valgyti draudžiama.
6. Neurozes ir neurotines būkles padės nuimti paprasta priemonė. Jai paruošti 30 g katžolės užpilame 300 ml verdančio vandens ir atvėsiname. Tada įdedame arbatinį šaukštelį citrinos sulčių ir 25 g medaus. Vartojame 2–3 kartus per dieną po 120 ml po valgio.
7. Dantų skausmą ir burnos ertmės uždegimus pašalins kompresas iš šendos. Augalo lapus sumalkite iki miltelių pavidalo ir suvyniokite į natūralų audinį – liną arba medvilnę. Gautą pakelį suvilgykite šiltame vandenyje ir prispauskite prie uždegusios dantenos vietos 15–20 minučių. Po to išskalaukite burną ramunėlių ar medetkų užpilu.
8. Vidurių užkietėjimas, viduriavimas ir diegliai nebebaisūs, jei paruošite žolinį tirpalą klizmai. Tam paimkite 2 valg. šaukštus šviežios katžolės ir susmulkinkite. Užpilkite 500 ml verdančio vandens, atvėsinkite ir atlikite gydomąją procedūrą. Nuovirą galima naudoti ir vaikams nuo 2 metų.
9. Uždegiminius procesus malšina mišinys iš maltų piliarožės šaknų, šalavijų lapų, laukinės mėtos, saldymedžio, pušų pumpurų ir anyžių. Visus ingredientus imkite vienodomis proporcijomis. 100 g sausų žolelių reikės 1 l švaraus vandens. Viską sumaišykite puode ir užvirinkite. Palikite 1,5 valandos nusistovėti, tada vartokite po 70 ml kas 3–4 valandas 7 dienas. Katžolė rekomenduojama esant anoreksijai, nes ši liga sukelia apetito praradimą ir virškinimo trakto sutrikimus, o augalas turi priešingą simptomams poveikį.
10. Nustačius helmintų ar kirmėlių, padės nuoviras, kuriam lygiomis dalimis reikės maltos devesylio šaknies, pelyno, bitkrėslės, jonažolės, valerijono šaknies ir laukinės mėtos. Jei imate po 1 arb. šaukštelį kiekvienos sudedamosios dalies, reikės 600 ml verdančio vandens. Užplikykite sausą mišinį ir palikite 2–2,5 valandoms vėsioje vietoje. Perkoškite ir gerkite po 60 ml prieš kiekvieną valgį, bet ne nevalgius, 30 dienų.

Gydomųjų mišinių rūšys

Ruošiant vaistą pagal laiko patikrintus liaudies receptus, nebūtina turėti medicininį išsilavinimą, užtenka žinoti proporcijas, kad nepakenktumėte savo organizmui.

Užpilas

Nespiritinis preparatas ruošiamas paprasčiausiai. Reikės stiklinės išgryninto vandens ir 50 g sausų sumaltų katžolės lapų. Skystį sumaišykite su augalų milteliais ir užvirinkite ant vidutinės ugnies, tada perkoškite. Paruoštą užpilą laikykite vėsioje vietoje 5–7 dienas.

Tinktūra

Naminį spiritinį vaistą pagaminkite paėmę lygiomis dalimis sausų, išdžiovintų smulkintų katžolės lapų bei citrinų arba mėtų aliejaus. Laukinę mėtą užpilkite 65–70% stiprumo spiritu. Palikite parai nusistovėti, tada perpilkite į tamsaus stiklo indą, prieš tai įlašinę 7–10 lašų eterio.

Nuoviras

Jo paruošimui reikės 150 g sauso šamano ir 2 l švaraus vandens – sumaišykite puode, užvirinkite ir virkite dar 7–10 minučių. Palikite 5–6 valandoms pritraukti ir naudokite tiek išoriniam, tiek vidiniam vartojimui.

Arbata

Universalų gėrimą paruoškite iš 1 valg. šaukšto sausos katžolės 250 ml verdančio vandens. Arbatą užplikykite termose arba termopuodelyje ir palikite porai valandų. Maksimalus per parą išgerto gėrimo kiekis neturi viršyti vienos stiklinės, priešingu atveju gali atsirasti šalutinių poveikių.

Arbata iš pievinės mėtos ir vilkpamės taip pat garsėja naudingomis savybėmis. 10 g žolelių sumaišome ir užpilame 300 ml karšto vandens. Paliekame pritraukti pusvalandį ir geriame šiltą, prieš tai pagal skonį pridėję medaus ir citrinos skiltelę.

Aliejus

Katžolės eterinį aliejų galima įsigyti ir vaistinės sandėlyje, tačiau geriau pasigaminti savo rankomis – taip priemonė išlaiko maksimalią naudą. Reikia nusipirkti arba nupjauti šviežią miškinę dilgėlę, nuplėšti lapus ir nuplauti po šaltu tekančiu vandeniu, po to nusausinti popieriniais rankšluosčiais ir palikti gryname ore 10–15 minučių.

Žaliavą sudėti į maišelį arba audinio maišą ir išmušti mediniu plaktuku – taip išsiskirs daugiau lakiųjų junginių. Perkelti į stiklinį indą, šiek tiek sutankinant, ir užpilti alyvuogių arba kokosų aliejumi, gerai pakratyti ir palikti 24 valandoms tamsioje vėsioje vietoje.

Po kurio laiko lapus išspausti ir skystį perkošti, pakartoti procedūrą 1–2 kartus, bet jau naudojant naują žaliavos porciją. Paruoštą aliejų laikyti tamsiame stikliniame inde šaldytuve arba rūsyje ne ilgiau kaip 12 mėnesių.

Naudojimas kulinarijoje

Miškinė dilgėlė dažnai sėjama šalia bitynų, nes puikiai atlieka medingo augalo pareigas. Po pirmojo žydėjimo žolė nupjaunama. Netrukus ji vėl pražysta, o bitės atneša antrą skanaus medaus derlių.

Katžolė aktyviai naudojama kulinariniams šedevrams gaminti. Ji tinka padažams, kai kurioms sūrio rūšims, žuvies ir mėsos sūdymui, kaip prieskonis marinatui. Vartojama ir šviežia vasarinėse salotose.

Kaimiškas džemas

Reikės:

• Obuoliai – 2,5–3 kg.
• Pievinė mėta – 85 g
• Išvalytas vanduo – 1,2 l.
• Rafinuotas cukrus – 1,4 kg.

Gaminimo technologija

1. Katžolės lapus nuplauname po šaltu vandeniu ir nusausiname. Į puodą pilame vandenį ir užviriname. Tada į verdantį vandenį dedame lapus ir paliekame 5–7 minutėms ant vidutinės ugnies.
2. Tuo tarpu nuplauname ir supjaustome obuolius mažais gabalėliais. Paruoštą nuovirą perkošiame, lapus išspaudžiame ir pašaliname.
3. Supjaustytus obuolius užpilame skysčiu ir verdame apie 20–30 minučių, kol susidaro šiek tiek žalsva tyrė.
4. Permalame per sietą, kad gautume vienalytę konsistenciją, ir įdedame cukraus, jei reikia – vandens. Kruopščiai išmaišome ir išpilstome į stiklainius.

Džemą galima valgyti kaip uogienę arba naudoti kaip padažą prie kiaulienos ar antienos patiekalų. Gaminant leidžiama dėti aštraus šviežio imbiero ar krieno, tačiau tai galima padaryti ir prieš pat patiekiant.

Vasaros gaivusis gėrimas

Ingredientai:

• Šaltalankis – 30 g.
• Melisa – 2 šakelės.
• Katžolė – 3 žiedynai.
• Raudonėlis – 2 šakelės.
• Serbentai – 6–7 lapai.
• Avietės – 5–6 lapai.

Paruošimas:

1. Visus komponentus nuplauname, šiek tiek nusausiname ir užpilame verdančiu vandeniu – 700 ml.
2. Pagal pageidavimą dedame tų pačių augalų uogų.
3. Paliekame maždaug pusvalandį, patiekiame su medumi ir citrinos skiltele karštą arba atšaldytą. Puikiai numalšina troškulį.

Aštrus naminis padažas

Reikia paimti šiuos komponentus:

• Pomidorai (slyviniai) – 3 kg.
• Svogūnas – 1 vnt.
• Obuolių sultys – 250 ml.
• Gvazdikėliai – 4 vnt.
• Katžolė – 3 arb. š.
• Kvapieji pipirai – 4 vnt.
• Jūros druska – 20 g.
• Bazilikas – 3–4 šakelės.
• Actas 6% – 40 ml.
• Česnakas – 4 skiltelės.
• Alyvuogių aliejus – 40 ml.

Gaminimo technologija:

1. Iš pomidorų išimame šerdį ir išspaudžiame sulčiaspaude. Gautą mišinį pertriname per sietelį, o sėklas išmetame. Pomidorų sultis dedame ant stiprios ugnies, užviriname ir verdame 1,5–2 valandas, kol skystis išgaruoja perpus.
2. Supjaustome svogūną ir česnaką, kepiname keptuvėje iki auksinės spalvos, įpilame obuolių sulčių ir sutriname trintuvu iki vientisos masės. Gautą mišinį supilame į pomidorus.
3. Gvazdikėlius, katžolę, baziliką ir kvapiuosius pipirus suvyniojame į sterilų tvarstį ar marlę – surišame mazgu ir panardiname į puodą su padažu. Verdame maždaug pusvalandį, pagal skonį įdedame druskos ir cukraus.
4. Išpilstome į sterilizuotus stiklainius ir uždarome dangteliais. Apvyniojame kilpiniu audiniu ir paliekame atvėsti.

Kvepiantį padažą laikome tamsioje vietoje. Patiekiame kartu su mėsos patiekalais.

Naudojimas veterinarinėje medicinoje

Augalo naudojimas naudingas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Dirvinė mėta plačiai naudojama veterinarijos srityje. Ši kultūra teigiamai veikia kačių šeimą – augintiniai tampa ramesni ir labiau subalansuoti. Katžolės stiebą duoda pūkuotiems augintiniams persikraustymo, ilgų kelionių ar stresinių situacijų metu – pavyzdžiui, apsilankant veterinarijos klinikoje.

Panašų poveikį jis daro tigrui, liūtui, leopardui, pumai ir gepardui. Senovėje lūšims gaudyti miškinė dilgėlė buvo naudojama kaip masalas. Vabzdžiai bijo šio augalo, tiksliau – eterinių aliejų, todėl katžolės ekstraktas dedamas į repelentus nuo tarakonų, naminių kandžių ir uodų.

Kontraindikacijos vartojimui

Dirvinė mėta turi ne tik naudingų savybių, bet ir griežtų kontraindikacijų. Vaistinė žolė griežtai draudžiama nėštumo metu, nes gali sukelti vidinį kraujavimą ir persileidimą. Nereikėtų vartoti katžolės ir žindymo laikotarpiu, nes augalas žymiai sumažina pieno tekėjimą.

Atsisakyti katžolės vartojimo verčia širdies ir kraujagyslių sistemos problemos – užpilai ir nuovirai pagreitina kraujotaką ir sukelia vidutinius tachikardijos priepuolius.

Didelės koncentracijos augalas gali sukelti mieguistumą. Prieš sėdant prie vairo ar atliekant kitus svarbius veiksmus, nuo katžolės vartojimo geriau susilaikyti.

Nors dirvinė mėta praktiškai neturi mikroelementų, sukeliančių šalutinį poveikį ir kontraindikacijų, gydymo katžole kursą geriau atlikti prižiūrint gydytojui. Specialistas dažniausiai skiria gydymą pagal susipažinimo laikotarpį, per kurį paaiškės, kaip žolė veikia organizmą: ar jis gali priimti augalinę žaliavą be alerginių reakcijų ir kitų nemalonių apraiškų.

Kaip užauginti katžolę iš sėklų

Dirvinė mėta – nereiklus daugiametis augalas, nereikalaujantis sudėtingos priežiūros. Ši kultūra dažnai sutinkama nederlingose žemėse – pylimuose ar prie kelių. Kai kurios katžolės veislės yra pripažintos piktžolėmis, todėl auga atšiauriomis sąlygomis. Bet jei norite, katžolę galite pasodinti ir sodo sklype.

Reikės pasirinkti apšviestą, bet gana sausą vietą, neužžėlusią piktžolėmis – tai aktualiau šiauriniams regionams. Pietiniuose rajonuose dirvos plotas turėtų būti natūraliai pavėsingas. Ryški saulės šviesa būtina, kad augalas gausiai žydėtų ir formuotų sėklų dėžutes. Esant menkam apšvietimui, stiebai neestetiškai išsitęsia, nes bando pagauti saulę.

Sodinimui pasirinkta dirva turi būti puri, vandens ir oro pralaidi. Per sunkiam substratui palengvinti reikia įberti smėlio arba humuso. Po 5–6 metų krūmo vietą reikėtų pakeisti, priešingu atveju jis smarkiai išsiplės ir praras dekoratyvines savybes. Taip pat katžolė toje pačioje teritorijoje pradeda savaime plisti į gretimus plotus. Norint to išvengti, kultūrą kartais reikia persodinti ir atjauninti.

Laistant ir drėkinant svarbu išlaikyti aukso vidurį: tiek sausra, tiek per didelė drėgmė yra vienodai pražūtingos. Esant vidutiniams krituliams, katžolės dažnai laistyti nebūtina. Jei drėgmė maža ir lietaus ilgai nebuvo, kas 10–12 dienų katžolei reikia intensyvaus laistymo. Kvapioji katžolė beveik neprigyja dirvose su aukštu gruntinio vandens lygiu – tokiu atveju krūmams geriau įrengti pakeltus lysvius.

Organines ir kompleksines mineralines trąšas su padidintu azoto priemaišų procentu rekomenduojama tręšti atitinkamai rudenį ir pavasarį. Rudenį katžolę galima pamaitinti karvių mėšlo ar vištų mėšlo užpilais (7–8 cm skersmens rutuliukas 15 l vandens).

Genėjimas atliekamas žydėjimo laikotarpiu – ši procedūra skatina naujų žiedynų atsiradimą, vadinasi, per sezoną atsiras antra pumpurų „porcija“. Ruošiniams reikia pasirinkti pačius vešliausius stiebus. Pjaunant reikia palikti 15–20 cm ūglius, kurie po 3–4 savaičių vėl pražysta. Laiku genėti daugiamečius augalus padeda išvengti nepageidaujamos savaiminės sėjos. Nupjautus žalumynus reikia išdžiovinti ir naudoti kaip vaistą, prieskonį ar kosmetikos priemonę.

Katžolė laikoma šalčiui atspariu augalu, todėl vidutinio klimato sąlygomis papildomos dangos nereikia. Šiauriniuose regionuose auganti katžolė atšiaurią žiemą kartais nušąla, todėl krūmus būtina uždengti. Tam naudojami sausi lapai, eglių šakos, pjuvenos arba dirbtinės dengiamosios medžiagos – polietilenas arba putplastis.

Katžolė dauginama sėklomis, krūmo dalijimu arba auginiais. Pirmuoju atveju reikia nusipirkti jau paruoštas sėklas arba surinkti iš varpiškų žiedynų – nupjauti, kai jie pradeda džiūti, kai išdžiūsta apatinė varpučių dalis. Gautą žaliavą išdėlioti vėdinamoje patalpoje ant balto arba vienspalvio popieriaus, kol subręs arba visiškai išdžius. Tada kiekvieną žiedyną nulupti, kad išgautumėte sėklas. Pastarosios jau paruoštos sodinimui.

Dygstamumas išlieka 22–24 mėnesius po surinkimo. Sodinimą galima atlikti tiek per sodinukus, tiek tiesiai į žemę. Pasirinktas būdas įtakoja sodinimo laiką. Sodinukams – balandžio pirmoje pusėje, o atvirame grunte – gegužės antroje pusėje.

Norint sudyginti sėklas, jas reikia sumaišyti su kreida – kad būtų atskirti būsimi augalai. Po to paruošti dirvą: iškasti ne daugiau kaip 1–2 cm gylio duobutes, pabarstyti smėliu ir sudrėkinti purkštuvu. Tada į žemę įdėti sėklas, atsargiai pabarstyti žeme ir vėl apipurkšti. Jei planuojama iš pradžių išauginti sodinukus, procesas kartojamas, tik jau mini šiltnamiuose.

Sėjant nuolatinėje vietoje minimalus tarpas tarp eilių turi būti 30 cm. Optimalia daigumo temperatūra laikoma 18–20 °C, tokiomis sąlygomis, esant vidutinei drėgmei, pirmieji daigai pasirodys per 2–3 savaites. Esant per dideliam tankumui, daigai trukdys vieni kitiems, todėl juos reikia išretinti, paliekant tik atspariausius ir stipriausius. Dideliais kiekiais susilpnėję ūgliai trukdys kaimynams vystytis.

Tolesnės priežiūros procedūros apima laiku atliekamą laistymą ir ravėjimą nuo laukinių piktžolių. Miškinė dilgėlė, išauginta iš sodinukų, žydi jau per pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių, o sėjant sėklas į atvirą gruntą, pumpurai susiformuoja po poros metų.

Katžolė geba atbaidyti kenksmingus vabzdžius – amarus ir blakes. Augalai, pasodinti šalia daugiamečių, taip pat yra apsaugoti nuo parazitinių atakų. Kovai su galimais kenkėjais – drugeliais ir kandimis, dedančiais kiaušinius į glušniako krūmus, naudojami cheminiai insekticidai. Specifiniams grybeliams ir kitoms ligoms kultūra beveik nėra jautri, todėl sodininkams nesukelia ypatingų rūpesčių.

Katžolės nuotrauka