Snieguolė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Kaip byloja graži legenda, Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš rojaus žiemą. Ieva sunkiai kentė šaltį ir sniegą, o stebėdama jos kančias, gamta nusprendė paguosti merginą ir dalį švelnių snaigių pavertė tokiomis pat gležnomis elegantiškomis gėlėmis. Nuo tada žiemos pabaigoje arba pačią ankstyviausią pavasarį žemė pasidengia maloniai kvepiančiais plonais išskirtiniais snieguolėmis.

Snieguolė – tipiška ankstyvą pavasarį žydinti gėlė. Ji pražysta sniego tirpimo metu, o kadangi šis laikotarpis skirtinguose regionuose būna skirtingu metu, ji gali džiuginti elegantiškais miniatiūriniais žiedynais nuo paskutinės vasario savaitės iki balandžio vidurio – priklausomai nuo to, kokioje klimato zonoje auga.

Mokslinis snieguolės pavadinimas – galanthus, jis sudarytas iš dviejų graikų šaknų – gala ir anthos, kurie vertime reiškia „pieno gėlė“.

Cheminė sudėtis

Su šia nuostabia gležna gėle reikia būti atsargiems: reikalas tas, kad kiekvienoje jos dalyje yra ištisa alkaloidų grupė, susidedanti iš 37 medžiagų – tai nivalinas, likorinas, galantinas, tazetinas, taip pat labiausiai paklausus galantaminas. Didžiausia jo koncentracija sutelkta svogūnėlyje. Galantaminas geba paveikti centrinę nervų sistemą, stimuliuodamas smegenų ir nugaros smegenų ląstelių veiklą, dėl to šis augalas naudojamas oficialiojoje medicinoje.

Nivalinas taip pat nuo seno buvo naudojamas gydymo tikslais. Ypač Tibeto vienuoliai su jo pagalba malšino kojų kraujagyslių spazmus ir gydė nuo vėžio, kas, beje, nerado pritaikymo oficialiojoje medicinoje.

Jei bendrai žiūrėtume į alkaloidų pasiskirstymą augale, reikėtų pažymėti, kad svogūnėliuose vyrauja tazetinas, o lapuose – likorinas.

Kitas snieguolės komponentas – rauginės medžiagos. Išskirtinis jų bruožas yra gebėjimas neutralizuoti kancerogenines medžiagas, išlaisvinti žarnyną nuo toksinų ir apsaugoti virškinimo traktą nuo uždegimų, stabdyti kraujavimą.

Organinės rūgštys, taip pat esančios šio vaistinio augalo sudėtyje, palaiko imuninę sistemą ir žmogaus organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyrą, gerina žarnyno veiklą ir skatina skrandžio sulčių sintezę.

Įvairiose snieguolės dalyse taip pat yra mineralinių junginių, cukrų, lipidų ir vitaminų, tačiau jų savybės praktiškai nenaudojamos.

Kaip atrodo ir kur auga

Botanikai snieguolę priskiria daugiamečiams svogūniniams augalams. Jos vegetacijos laikotarpis trumpas – vos kelios savaitės. Iš pradžių džiugina gležnais žiedais, po maždaug dviejų savaičių jie nunyksta, o netrukus po jų nuvysta ir lapai.

Snieguolės svogūnas yra nedidelis – nuo 2 iki 3 cm. Jis susidaro iš pernykščių ir užpernykščių žvynų, taip pat turi atsinaujinimo pumpurą. Kasmet susidaro trys žvynai per sezoną. Jų pažastyse slepiasi svogūno dukteriniai svogūnėliai.

Kiekvieną pavasarį iš svogūnų draugišku pluoštu pasirodo ilgi linijiniai lapai. Kartu su jais pasirodo ir pumpurai. Jų žiedstiebiai išauga aukščiau už lapus, tarsi šie pasitraukia į antrą planą, leisdami pasauliui grožėtis pirmaisiais gražiais žiedais. Tiesa, po žydėjimo lapai pradeda aktyviai augti ir gali pasiekti 20 cm ilgį bei iki 3 cm plotį. Skirtingų snieguolės rūšių lapų viršūnės yra arba aštrios, arba užapvalintos.

Lapų spalva būna tiek šviesiai žalia, net su šiek tiek gelsvu atspalviu, tiek tankiai žalia. Lapų plokštelės atrodo matinės ir blizgančios, tarsi padengtos riebalų ar vaško sluoksniu. Kai kurioms augalų rūšims būdingas lygus lapas, kitoms – raukšlėtas.

Žiedkotis yra vamzdiškas, dažniausiai blizgantis. Pažiedė sudaryta iš trijų išorinių baltos spalvos lapelių-žiedlapių, gana ilgų – iki 3 cm, ir trijų vidinių.

Kuokeliai yra giliai žiedo viduje. Augalą apdulkina pirmieji ankstyvieji vabzdžiai – bitės, musės, drugeliai. Jau gegužę subręsta vaisius – gana mėsinga sultinga dėžutė, kurios viduje, už vožtuvų, slepiasi apvalios sėklos.

Snieguolė auga visoje Europos teritorijoje, išskyrus atšiaurias šiaurines sritis, taip pat Mažosios Azijos regionuose. Ypač daug augalų rūšių aptinkama Kaukaze. Būtent Kaukazo kalnų pašlaitės laikomos snieguolės tėvyne, iš kur ji išplito į kitas teritorijas.

Rūšys

Yra 19 snieguolės rūšių, iš kurių daugiau nei pusė – 12 – auga Rusijos teritorijoje ir artimose užsienio šalyse.

Voronovo snieguolė pavadinta didelio Kaukazo augalų specialisto botaniko J. N. Voronovo vardu. Būtent ši augalo rūšis yra kultivuojama ir naudojama medicinos tikslais. Išsiskiria ryškiai žaliais blizgančiais lapais, turinčiais šiek tiek gelsvą atspalvį. Lapai šiek tiek „sulankstyti“ per pusę išilgai, todėl apatinėje pusėje yra vadinamasis kilis. Pasibaigus žydėjimui, lapai užauga iki 22 cm, nukrypsta nuo vidurio, kur yra žiedstiebis, ir susisuka link nuolydžio.

Žiedstiebis užauga iki 15 cm aukščio, ant jo yra apie 4,5 cm ilgio žiedas. Voronovo snieguolės žydėjimo laikotarpis – vasaris arba kovo pradžia. Vaisiai subręsta gegužę, o jau birželį augalas nunyksta.

Ši snieguolės rūšis aptinkama tik Kaukaze. Jos arealas tęsiasi rytine Juodosios jūros pakrante ir šiek tiek apima Turkiją. Nuo vandens ir sausumos ribos toli nenutolsta, bet arčiau pietinių regionų gali pakilti į kalnus, esančius maždaug 40 km nuo pakrantės. Jos stichija – plačialapiai drėgnieji miškai.

Baltasnė snieguolė pasižymi melsvais lapais, tarsi padengtais vaško sluoksniu; pasibaigus žydėjimui jie išsitempia iki 25 cm. Baltųjų žiedlapių gale yra žalia pasagos formos dėmė.

Kadangi jos paplitimo arealas gana platus – nuo Vidurio ir Rytų Europos šalių iki Užkaukazės, tai ir žydėjimo metas tęsiasi judant iš pietų į šiauresnius regionus – nuo sausio iki balandžio.

Natūraliomis sąlygomis ja gėrisi daugelio Europos šalių gyventojai – nuo Vokietijos, kuri yra šiauriausia valstybė, kur auga baltasnė snieguolė, iki Italijos, įskaitant Siciliją. Piečiausios platumos, kur šis augalas nėra retenybė, – Turkija. Rusijos teritorijoje ją nesunku sutikti pietinio Dono tėkmės regionuose.

Baltasnę snieguolę galima pamatyti tiek miško pakraščiuose ar krūmynuose, tiek laisvose atvirose erdvėse – nuo priekalnių iki alpinės kalnų juostos. Šis augalas yra ankstyviausias gamtos medingasis augalas, nuo kurio bitės ima nektarą jau net vasarį.

Siauralapė snieguolė labai panaši į savo giminaitę – baltasnę snieguolę, bet yra mažesnė. Aptinkama tik Kabardino-Balkarijoje – auga tarp krūmų šiauriniuose kalnų šlaituose gana dideliame aukštyje – iki 700 m virš jūros lygio. Dėl masinio jos rinkimo puokštėms augalui gresia išnykimas, todėl jis įtrauktas į Rusijos raudonąją knygą.

Elviso snieguolė pavadinta anglų botaniko Henrio Džono Elveso garbei. Būtent jis 1874 metais pirmasis rado ir aprašė šią augalo atmainą. Jos lapai gali būti tiek žali, tiek melsvi, jų viršūnėse yra nedidelis gaubtukas. Žiedai nedideli, su iki 2 cm ilgio žiedlapiais, jų pagrinde ir viršūnėje yra po vieną žalią dėmę. Paplitusi Bulgarijoje, rytinėse buvusios Jugoslavijos teritorijose, visuose, išskyrus rytinius, Turkijos regionuose ir Egėjo jūros salose. Plačiai naudojama sodo dekoratyvinėje gėlininkystėje.

Plačialapę snieguolę galima sutikti tik kalnų pievose ir tarpeklių šlaituose Šiaurės Osetijoje ir Gruzijoje, daugiau niekur pasaulyje ji neauga. Jos svogūnas yra vienas didžiausių tarp visų snieguolių rūšių – iki 5 cm ilgio ir apie 4 cm skersmens, žvyneliai balti. Blizgantys lapai yra tankios tamsiai žalios spalvos, plokšti ir platūs, su aiškiai išsiskiriančiu lapkočiu. Po žydėjimo jie užauga iki 25 cm, plotis viršija 3,5 cm. Žiedkotis pasibaigus žydėjimui tęsia savo augimą ir išsitęsia iki 22 cm, tuo tarpu paprastai neviršija 15 cm. Plačialapės snieguolės žydėjimo laikotarpis – balandis ir gegužė.

Snaigė raukšlėtoji pasižymi kremzliniais, raukšlėtais, bukais, melsvai žaliais lapais. Jie tarsi padengti vaško sluoksniu, o po žydėjimo tampa riebūs. Žiedynkotis taip pat tarsi padengtas vašku, žiedai dideli, su žiedlapiais iki 5 cm. Iš pradžių jie gerokai ilgesni už žiedkotį, tačiau šis auga žydėjimo metu ir galiausiai pasiekia reikiamą ilgį.

Snieguolė žydi kovo ir balandžio mėnesiais, pasižymi giliu ir ryškiu kvapu. Jos paplitimo arealas – Moldavijos, Krymo ir Rumunijos kalnai bei papėdės, kur ji auga miško pakraščiuose ir krūmynuose. Ši augalo atmaina taip patiko gėlininkams, kad jie, jos pagrindu, išvedė 10 dekoratyvinės snieguolės veislių, kurios puikiai prigijo Rusijos soduose.

Snaigės karalienės Olgos turi labai mažą ovalią svogūnėlį – ne ilgesnį nei 2 cm ir 1,5 cm skersmens. Ši snaigės rūšis išsiskiria tuo, kad jos lapai pasirodo ne pavasarį, o rudenį, gerokai po žydėjimo, rugsėjį ir spalį. Žiedai vidutinio dydžio, su žiedlapiais iki 2,5 cm ilgio. Ši snaigė auga kėnių ir eglių miškų pakraščiuose pietų Graikijoje.

Rinkimas ir laikymas

Vaistiniu požiūriu vertingiausia laikoma snaigės svogūnėlis, jis renkamas balandį arba gegužę. Kadangi snaigė pripažinta nykstančiu augalu, o daugelis jos rūšių įrašytos į federalinę ir regionines Raudonąsias knygas, geriau rinkti antžemines dalis – žiedus ir lapus. Jie taip pat turi nemažai gydomųjų savybių.

Svarbu nesuklysti ir rinkti augalą tik visiškai įsitikinus, kad tai snaigė. Patikimiausia – žaliavų ruošti ten, kur snaigė auga masiškai, gana tankiai ir gausiai.

Prieš einant vaistinio augalo rinkti, būtina turėti pirštines, kuriomis ir rinkti žaliavą, kad neapsinuodyti stipriai veikiančiomis medžiagomis, esančiomis svogūnėlių, lapų ir žiedų sudėtyje.

Žaliavoms rinkti rinkitės saulėtą, šiltą ir giedrą orą. Darbą geriau pradėti prieš pietus, kai rasa jau nunykusi.

Konkrečią vaistinės žaliavos rinkimo datą reikia nustatyti pagal tai, kokioje žiedo skleidimosi stadijoje yra augalas. Geriausia nedelsti ir pradėti rinkti, kai pumpurai ką tik pražydo. Jokiu būdu nereikia laukti, kol žydėjimas artės prie pabaigos ir pradės mezgti sėklalizdžiai.

Nereikia rinkti visų augalų iš eilės – tokiu atveju snieguolės populiacija šioje vietoje niekada neatsistatys. Svogūnėlius, iškasus, atsargiai nukratyti nuo žemės, nupjauti šaknis genėle, nuplauti žaliavą ir naudoti šviežią. Iš svogūnėlių galima spausti sultis arba gaminti vandeninius ir spiritinius užpilus.

Žaliąją augalų dalį taip pat reikia nupjauti žydėjimo laikotarpiu, išdėlioti ant popieriaus arba medvilninio audinio gerai vėdinamoje verandoje arba tiesiog po stogeliu, kad nepatektų lietus. Išdžiovinus, sumalti į miltelius, iš kurių vėliau gaminti nuovirus ir vandeninius užpilus. Laikyti gerai uždarytame stikliniame inde vienerius metus.

Prieš ruošiant gydomuosius mišinius iš vaistinių augalų žaliavų, reikia įsitikinti, kad žolė nėra sugedusi. Atidarius indą, kuriame laikomi milteliai, reikia jų pauostyti. Jokių pašalinių kvapų neturi būti – tik augalo aromatas. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į išvaizdą ir spalvą, ir naudoti tik tas žaliavas, kurios išsilaikė nepriekaištingai.

Snieguolės gydomosios savybės

Snieguolėje didžiausią medicininį susidomėjimą kelia alkaloidas galantaminas. Jis yra pagrindinis augalo komponentas, kuriuo grindžiami gydymo metodai.

1. Galantaminas laikomas bealternatyviu vaistu gydant poliomielito ir cerebrinio paralyžiaus simptomus. Alkaloido veiksmingumas pripažintas ir malšinant radikulito, polineurito, miopatijos skausmus, taip pat atkuriant organizmą po sunkių traumų, paveikusių motorinius nervus, ypač sveikimo po eismo įvykių metu. Jo vartojimą lemia galantamino gebėjimas atkurti ryšius tarp nervų ir raumenų sistemų, o tai vaidina svarbų vaidmenį gerinant rankų ir kojų judrumą. Be to, snieguolės veiksmingumas buvo ne kartą patvirtintas praktikos metu per poliomielito protrūkį po Didžiojo Tėvynės karo, kai kitų priemonių kovoti su šia grėsminga liga tiesiog nebuvo.
2. Snieguolės pagrindu pagaminti mišiniai, paruošti iš bet kokių jos dalių – nuo svogūnėlio iki žiedų, padeda sumažinti epilepsijos priepuolių dažnį, malšina traukulius, ramina nervus, švelnina isterijos būseną, padeda atsikratyti nemigos ir užtikrina sveiką, gilų miegą.
3. Dėl galantamino gebėjimo mažinti kraujospūdį jis naudojamas pradiniams hipertenzijos laipsniams gydyti. Širdies ligos – dar viena vaistinio augalo taikymo sritis.
4. Galantaminas skatina žarnyno peristaltiką ir stimuliuoja seilių gamybą, todėl gali būti naudojamas virškinimui pagerinti. Ginekologijoje snieguolės alkaloidas taip pat paklausus: jis padeda mažinti moters lytinių organų uždegimus, taip pat šalina menstruacinio ciklo problemas, ypač jei jos buvo susijusios su menkomis ir skausmingomis menstruacijomis.
5. Snieguolė demonstruoja neblogus rezultatus kaip priemonė kovojant su odos problemomis, tokiomis kaip grybelinė infekcija ar niežai, nes šis vaistinis augalas turi antimikozinių savybių.
6. Su furunkulais ir pūliniais jo pagrindu pagaminti mišiniai taip pat neblogai susidoroja, jų veikimo pagrindas yra antiseptinis poveikis, būdingas alkaloidui galantaminui. Šioms problemoms šalinti išoriškai naudojami snieguolės nuovirai ir tinktūros. Dėl antiseptinio poveikio jie vartojami ir viduje – jie naudojami kaip papildoma priemonė gydant peršalimą ir bronchitą. Sergant angina galima skalauti gerklę šio augalo preparatais.

Snieguolė liaudies medicinoje

Dažniausiai liaudies gydytojai skiria snieguolės preparatus išoriškai, ir paprastai tai yra spiritinės arba vandeninės tinktūros iš svogūnėlių arba žaliųjų augalo dalių. Tačiau jų gydomajame arsenale yra ir priemonių, skirtų vidiniam vartojimui.

Svarbu nepamiršti po išorinio snieguolės pagrindu pagamintų gydomųjų kompozicijų naudojimo nuplauti vandeniu tepimo vietas ir rankas – kad neatsirastų nemalonių apsinuodijimo simptomų.

Nuo furunkulų ir niežų

Šiai tinktūrai paruošti reikės snieguolės svogūnėlių. 10 g svogūnėlių imti 1 l neskiesto medicininio spirito. Svogūnėlius šiek tiek susmulkinti peiliu (tai daryti su pirštinėmis, kad nenuodytumėte) ir užpilti spiritu švariame stikliniame inde – pavyzdžiui, stiklainyje. Stiklainį sandariai uždaryti ir padėti mėnesiui brinkti tamsioje vėsioje patalpoje. Kai tinktūra bus paruošta, ją perkošti ir laikyti, būtinai ant stiklainio užrašius, kad tai nuodinga priemonė.

Ši kompozicija naudojama odai gydyti esant grybelinėms infekcijoms, taip pat furunkulų ar niežų pažeidimams.

Nuo sąnarių skausmų

Tinktūrai, malšinančiai didžiųjų ir mažųjų sąnarių skausmus bei radikulitą, paruošti galima paimti 50 g svogūnėlių arba 100 g lapų. Vaistinę žaliavą susmulkinti ir užpilti grynu medicininiu spiritu (vienu litru). Padėti mėnesiui į tamsią vėsią vietą brinkti. Tada filtruoti ir naudoti kompresų pavidalu. Kad nesudegintumėte odos, kompresą dėti ne ilgiau kaip 15 minučių. Galima tiesiog trinti tinktūra skausmingas vietas.

Antinksčių veiklai pagerinti

Siekiant normalizuoti antinksčių veiklą, naudojama žiedų tinktūra. Jų reikia surinkti nemažai – apie 80 g žiedų kartu su žiedstiebiais. Šviežią žaliavą stikliniame arba keraminiame inde užpilti puse litro kokybiškos degtinės. Laikyti vietoje, į kurią nepatenka saulės spinduliai, 40 dienų. Tada tinktūrą perkošti ir vartoti 3 kartus per dieną prieš valgį. Vienkartinė dozė – ne daugiau kaip 20 lašų. Siekiant pagerinti skonį, galima derinti priemonės vartojimą su pusę arbatinio šaukštelio medaus.

Grybeliui gydyti

Nuo senų laikų žyniai naudoja šaltą vandeninį snieguolės užpilą kovai su grybelinėmis odos ligomis. Jam paruošti ką tik nuskintus augalo lapus (tris nedidelius ryšulėlius) reikia užpilti 3 l šalto vandens ir palikti 12 valandų. Praėjus šiam laikui, kompozicija pėdų voniai yra paruošta. Geriau ją ruošti ryte, kad galėtumėte naudoti kiekvieną vakarą – tol, kol išnyks grybelinės infekcijos simptomai. Procedūros trukmė – iki 20–30 minučių. Prieš nuleidžiant kojas į gydomąją priemonę, ją reikia pašildyti iki patogios temperatūros.

Nuo sąnarių skausmo

Augalo lapų ir žiedų nuoviras veiksmingas esant sąnarių skausmui – tiek didelių, tiek mažų sąnarių. Jo paruošimui reikia antžeminių augalo dalių – lapų ir žiedų. Gerą saują augalo pavirinti ketvirtį valandos pusėje litro vandens. Kai atvės iki šiltos būsenos, nukošti, sudrėkinti gydomajame skystyje marlę arba medvilninį audinį ir uždėti kompresu ant probleminių vietų. Ilgiau nei 15 minučių tokio kompreso laikyti nereikėtų – gali atsirasti nudegimas. Procedūrą geriau atlikti prieš miegą, kad tuomet iškart galėtumėte apvynioti skaudamą sąnarį šilta skarele arba šaliku visai nakčiai.

Nuo cistito ir pielonefrito

Snieguolė naudojama liaudies gydytojų šalinimo sistemos organų – inkstų ir šlapimo pūslės – uždegimui, pavyzdžiui, cistitui ar pielonefritui, gydyti. Šis mišinys taip pat padės atsikratyti enurezės arba dažno ir nekontroliuojamo šlapinimosi. Norint jį paruošti, reikia miltelių iš džiovintų augalo lapų ir žiedų. Užpilti 300 ml verdančio vandens 10 g gydomųjų miltelių ir sudėti mišinį ant vandens vonios, kur jį kaitinti 20 minučių. Nuimti, atvėsinti ir nukošti. Gerti po 5 g (arba arbatinį šaukštelį) 3 kartus per dieną. Kartu vartojant šią priemonę, reikia gerti daug skysčių. Rezultatas bus sėkmingas infekcijos pašalinimas iš inkstų ir šlapimo pūslės.

Tepalas nuo sąnarių skausmo

Laikantis visų atsargumo priemonių, sutarkuoti arba blenderiu sumalti stiklinę vaistinio augalo svogūnėlių. Gautą masę sumaišyti su ožių taukais (5 stiklinės) karščiui atspariame inde. Uždengti dangčiu ir pašauti į orkaitę 3 valandoms, kur troškinti mišinį maždaug 150 laipsnių temperatūroje. Kai gautas tepalas atvės, jį galima naudoti ne tik sąnarių skausmui malšinti, bet ir odos problemų – niežų, grybelinių infekcijų, furunkulų – gydymui. Jį reikia naudoti kasdien – prieš einant miegoti naktį. Procedūrų skaičius priklauso nuo ligos trukmės; trynimą tęsti, kol išnyks jos požymiai.

Odos problemoms gydyti

Prisirinkti snieguolės žiedų (vieną stiklinę), permalti juos mėsmale. Gautą masę tolygiai paskirstyti ant medvilninio audinio ir uždėti kompresu ant skaudamo sąnario arba grybelio pažeistos odos paviršiaus. Iš viršaus uždengti polietileno plėvele; procedūros trukmė – 15 minučių.

Nuo ūmaus sąnarių skausmo

Blenderiu sutrinti saują snieguolės žiedų (su žiedkočiais). Gautą masę uždėti aplikacija ant nerimo neleidžiančio sąnario. Po 15 minučių gydomąją priemonę nuplauti švariu vandeniu. Snieguolė numalšins skausmą, sumažins uždegimą.

Nuo dantų skausmo

Jei skauda dantį arba patino skruostas po to, kai odontologas pašalino dantį, padės burnos skalavimas atskiesta snieguolės tinktūra. Tokią priemonę reikia paruošti ypatingu būdu. Užpilkite degtine (0,5 l) 80 vaistinio augalo žiedų. Buteliuką su mišiniu pastatykite ant saulėtos palangės 40 dienų. Tinktūrą kasdien pakratykite. Kai ji bus paruošta, skystį perfiltruokite ir padėkite laikyti – dabar jau tamsioje ir vėsioje patalpoje. Burnos skalavimui arbatinį šaukštelį priemonės atskieskite virintame vandenyje. Ant skaudamo danties galite 15 minučių uždėti marlės tamponą, suvilgytą tinktūroje.

Norėdami sustiprinti gydomąjį poveikį, papildykite procedūrą vidiniu priemonės vartojimu: 3 kartus per dieną, prieš valgį gerti po 20 lašų. Užgerkite vandeniu su ištirpintu medumi (pusė arbatinio šaukštelio 100 ml skysčio).

Nuo juosmens skausmo

Šia priemone gydoma ne tik radikulitas ir artritas, bet ir žarnyno atonija. Reikia paimti 20 g sauso vaistinio augalo miltelių, užpilti juos 0,5 l verdančio vandens ir palaikyti vandens vonelėje 15 minučių. Atvėsinti, perfiltruoti ir gerti po arbatinį šaukštelį 2–3 kartus per dieną. Gydymo trukmė priklauso nuo ligos pažengimo ir sunkumo. Nutraukti priemonės vartojimą visiškai pasveikus. Tokia pati sudėtis tinka ir būklei palengvinti sergant poliomielitu, cerebriniu paralyžiumi ir onkologinėmis ligomis – tačiau tik kaip pagalbinė priemonė, papildomai prie vaistinės preparatų, paskirtų gydančio gydytojo.

Gydomųjų mišinių rūšys

Užpilas

Šaltas snieguolės užpilas naudojamas vonioms, rekomenduojamoms odos ligoms gydyti. 5 litrams paimkite 3 dideles kekes lapų ir žiedynų su vaistinio augalo žiedais. Žaliavą užpilkite vandeniu ir palikite brinkti 12 valandų. Prieš procedūrą skystį perfiltruokite ir supilkite į vonios vandenį. Gulėkite gydomajame vandenyje 15 minučių patogioje temperatūroje. Labai karštas vanduo netinka voniai. Pasibaigus procedūrai, nusiprauskite po dušu.

Tinktūra

Du mažus snieguolių puokštelius arba sumalkite mėsmale, arba susmulkinkite blenderiu į tyrę. Užpilkite stikline geros degtinės. Palikite priemonę brinkti 10 dienų nekarštoje tamsioje patalpoje. Perkoškite ir trinkite gauta tinktūra skaudančius kelius, pečių ar alkūnių sąnarius, juosmenį, pirštus. Ši gydomoji kompozicija gelbsti tiek nuo aštraus, tiek nuo tempiančio skausmo, taip pat palengvina būklę, jei kojose jaučiamas sunkumas.

Nuoviras

Puodelį smulkintų šviežių snieguolės žalumynų (lapų ir žiedų su koteliais) pavirkite 15 minučių pusėje litro vandens, sandariai uždengę dangčiu. Atvėsinę perkoškite, suvilgykite nuovire marlę arba medvilninį minkštą audinį ir uždėkite kaip tvarstį ant uždegiminių sąnarių arba odos vietų, pažeistų grybeliu ar niežais. Po 15 minučių tvarstį nuimkite. Jei priemonė buvo naudojama sąnariui gydyti, po procedūros jį geriau apvynioti šiltu šaliku. Šilto apvyniojimo nereikia, jei gydomos odos problemos.

Kontraindikacijos vartojimui

Prieš pradedant namuose gydytis gydomaisiais preparatais iš snieguolės, būtina pasitarti su savo gydančiu gydytoju.

Vartojant priemonę iš vaistinio augalo viduje, būtina laikytis tikslios dozės ir vartojimo grafiko. Perdozavimas yra itin pavojingas dėl to, kad augale yra alkaloidų.

Negalima naudoti snieguolės preparatų pacientams, neseniai patyrusiems epilepsijos priepuolį, taip pat tiems, kuriems nustatytos šios diagnozės: krūtinės angina, antros ar trečios stadijos hipertenzija, išeminė širdies liga – gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Ne naudą, o žalą atneš snieguolės preparatai tiems, kurie serga bronchine astma arba dažnai patiria žarnyno dieglius ir hiperkinezes.

Kategoriškai draudžiama vartoti snieguolę nėščioms moterims ir maitinančioms mamoms. Vaikams iki 16 metų preparatai iš jos taip pat draudžiami.

Išorinis preparatų su snieguole naudojimas gali sukelti nudegimus žmonėms, turintiems padidėjusį odos jautrumą. Todėl nereikėtų dėti kompresų ilgiau nei ketvirtį valandos.

Jokiu būdu negalima naudoti preparatų iš šio vaistinio augalo tiesiog profilaktikai, tai stipri gydomoji priemonė.

Perdozavimo atveju gali įvykti stiprus apsinuodijimas dėl snieguolėje esančio galantamino. Tai iš karto pasireikš galvos svaigimu, seilėtekiu, širdies ritmo sulėtėjimu.

Snieguolės nuotrauka