Irisas: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Nuostabus augalas, liaudyje labiau žinomas kaip „gaidukas“, mūsų planetoje paplitęs jau daugiau nei 4 tūkstančius metų. Ši gėlė yra labiausiai atpažįstama tarp viso pasaulio sodininkų, nes gausi rūšių įvairovė leidžia jai augti visuose žemynuose. Be savo kerinčios išvaizdos, augalas slepia savyje nesuskaičiuojamas gydomąsias savybes ir unikalius cheminius elementus, kuriuos žmogus jau kelis tūkstančius metų naudoja medicinoje.

Cheminė sudėtis

Augalo aliejus skleidžia unikalų žibuoklių kvapą. Taip atsitinka dėl gėlės šaknyje esančio eterinio irisų aliejaus. Pagrindinė jo dalis yra ketonas ironas, būtent jis suteikia tokį specifinį aromatą. Pavasarį surinktuose šakniastiebiuose bus daugiausia šios gydomosios medžiagos. Procentinė dalis padidės nuo 0,3 iki 0,42.

Be ketonirono, irisų aliejaus kvape yra linalolio ir geraniolio natos. Unikalaus eterinio aliejaus sudėtis yra labai turtinga ir susideda iš 140 skirtingų komponentų, tarp kurių:

• metilo eteriai;
• aldehidai – nonilo, acto ir m-decilo;
• fenolis
• ketonas, turintis mėtinį kvapą;
• furfurolis.

Taip pat rūgštys: undecileninė, oleinė, laurinė, benzoinė, tridecilinė, miristinė.

Be to, augalo šaknyse nustatytas didelis krakmolo kiekis (apie 57%) ir riebalinio aliejaus (apie 9%). Taip pat yra dervingų ir rauginimo medžiagų, gleivių, organinių rūgščių, izoflavonoidinis glikozidas iridinas. Žaliuose irisų lapuose yra amino rūgščių ir apie 0,25% askorbo rūgšties.

Kaip atrodo ir kur auga

Irisas yra daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 90 cm aukščio. Ant šiek tiek besisukančių, suplotų stiebų gali išsivystyti iki 14 žiedų. Evoliucija pavertė augalo stiebą šakniastiebiu. Tai lengva pastebėti pagal viršūninį šaknies augimo tašką (kaip standartinio stiebo). Be to, ant šaknų neišsivysto vegetatyvinių pumpurų. Galingas šakniastiebis siekia 3 cm skersmens. Jo pjūvyje ima ryškėti sodriai rudas atspalvis. Augalo stiebai auga į šoną dėl horizontalios šaknies padėties. Šakniastiebis nuolat šakojasi, pina ir šliaužia, ir tai tampa pagrindine sąlyga greitai irisui užimti naujas teritorijas.

Skrote yra surinkti platūs, kardą primenantys lapai, kurie siekia iki 2 m ilgio, o išvaizda primena ajero plokšteles. Lapų ir stiebo spalva būna įvairiausių atspalvių – nuo sodriai žalios iki melsvai pilkos. Artėjant vasaros viduriui, augalas pradeda žydėjimo fazę. Ant aukštų, kietų stiebų išsivysto žiedų kekės – paprastai po 4–7 vienoje vietoje. Apyžiedžio dalys turi kiaušinio formos plokštelę ir yra nusvirusios žemyn. Jos nusidažiusios blyškiai geltonai, centrinė dalis pažymėta ugniniu apskritimu, o gyslos yra purpurinės spalvos. Vidinės apyžiedžio dalys yra linijinės struktūros ir daug trumpesnės už stulpelį. Siūleliai, ant kurių yra kuokeliai, turi švelnų kreminį atspalvį. Žiedo gyvenimas trunka tik apie 2–6 dienas.

Žiedui nunykus, irisas išaugina vaisių. Jis yra maža dėžutė, turinti tris briaunas. Dėžutė pailga ir ovalios formos, o pačiame viršūnėje vainikuota aštriu snapeliu. Dėžutės viduje susidaro apie 40 sėklų. Visos jos yra didelio dydžio, būdingo blizgesio ir daugybės briaunelių, o jų spalva svyruoja nuo šviesiausių rudų atspalvių iki tamsiausių. Vaisiai sunoksta iki rugpjūčio vidurio. Irisas, kuris gali daugintis tiek vegetatyviškai, tiek sėklomis (generatyviškai), yra nereiklus priežiūrai, pakankamai greitai auga ir sparčiai palieka palikuonis.

Nereiklus irisas yra gana plačiai paplitęs visame pasaulyje. Jo augimo arealas apima beveik visą Europą (išskyrus šiauriausias dalis), Aziją, Pietų ir Šiaurės Amerikos teritorijas bei net dalį Afrikos regionų. Natūraliomis sąlygomis augantis irisas teikia pirmenybę pakankamai drėgnoms pievų dirvoms, kuriose rūgščių substratų kiekis yra labai įvairus. Drėgmę mėgstantį augalą dažnai galima rasti įvairių vandens telkinių pakrantėse, taip pat upių slėniuose.

Rūšys

Mūsų planetoje unikalus augalas yra atstovaujamas daugiau nei 240 rūšių. Kiekvienos ypatybės priklauso nuo klimato ir sąlygų tose vietose, kur jos auga. Kartais skirtumai yra per dideli, tačiau net ir labiausiai vienas nuo kito nutolę gydomojo žiedo atstovai turi pagrindinių bendrų panašumų.

1. Geltonasis ir Kempferio. Šios veislės yra „japoniškos“, auga prie vandens ir nuolat reikia pastogės. Jų lapai labai pailgi ir siauri, o žiedai turi neįprastą formą ir retas spalvas.
2. Sibirinis. Vienintelis vilkdalgių atstovas, suformuojantis tankią, tvirtą velėną. Jo stiebai ir lapai yra linijiški, o nedideli žiedai yra nepaprastai gražūs. Jis turi daugybę hibridų, iš kurių įdomiausias yra Spurija. Visi hibridai pasižymi unikalia savybe – atsparumu žiemai. Gėlė paplitusi plačia juosta Eurazijoje: pradedant šiaurinėmis Italijos sritimis ir baigiant Rusijos Baikalo krantais. Be to, retų arealų galima rasti Turkijoje, Komijos Respublikoje ir Kaukaze.
3. Šeriuotasis. Nuo visų kitų atstovų skiriasi ryškiai violetine žiedų spalva. O lapai yra standartinės kardo formos. Tarp jų išsiskiria žemaūgiai augalai, kurių aukštis nesiekia net 20 cm. Jų žiedai yra dideli ir ryškūs. Pavyzdys yra belapis vilkdalgis.
4. Nykštukinis. Nykštukinis vilkdalgis yra unikalus savo atsparumu sausrai, todėl laikomas stepiniu augalu. Jo aukštis nedidelis ir maksimaliai gali siekti 10, rečiau 15 cm. Žiedai būna ryškiai geltoni arba alyviniai, o dideli lapai visada platūs.
5. Vokiškasis (barzdotasis). Tai populiariausia vilkdalgių rūšis, tarp kurios išskiriamos trys veislės: žemaūgiai, vidutinio aukštumo ir aukštaūgiai. Toks skirstymas vyksta pagal stiebo aukštį, ant kurio išsidėstę žiedynai. Maksimalus stiebo ilgis gali siekti 80 cm, o minimalus – 20. Taip pat skirstoma ir pagal žiedų spalvą. Čia išskiriamos vienspalvės, dvispalvės, apvaduotos ir daugelis kitų.
6. Olandiškasis. Ši gėlė mėgsta gausią šilumą ir sunkiai pakenčia žiemą, todėl reikalauja pastogės šaltuoju metų laiku. Nuo kitų skiriasi tuo, kad vietoj šakniastiebio turi specialius požeminius vaisius. Kiekvienais metais po žeme augalas suformuoja keletą didelių svogūnų, kuriuose ir saugomas gausybė naudingų medžiagų. Storas stiebas, ant kurio vystosi žiedynai, gali pasiekti iki 90 cm aukštį. Ant jo išsidėstę siauri, kieti lapai, kurie yra latako formos. Žiedai būna nuspalvinti viena spalva arba dviem spalvomis.
7. Pelkinis. Šis vilkdalgių atstovas yra didžiausias egzempliorius, nes jo aukštis gali siekti 1 m. Veislė yra unikali ne tik savo dydžiu, bet ir žydėjimo periodu, kuris prasideda gegužę ir baigiasi jau birželį, bei žiedų spalva. „Gaideliai“, išsidėstę ant stiebų, visada yra ryškiai auksinės spalvos, kurią skiedžia rudų atspalvių gyslelės. Augalas mėgsta tiesioginius saulės spindulius. Tačiau dar viena jo savybė yra ta, kad, nepaisant šilumamėgystės, jis puikiai pakenčia žiemos šalčius. Pelkinis vilkdalgis paplitęs visame pasaulyje, o gamtoje jo galima rasti tik upių slėniuose ar prie vandens telkinių.
8. Kardinis. Kardinis vilkdalgis nuo giminaičių skiriasi vėlyvu žydėjimo laiku. Žali lapai, esantys ant stiebo, visada siauri ir neaukšti. Žiedai taip pat turi pastebimų skiriamųjų bruožų: jų vidinė dalis labai maža, o viršuje esantys žiedlapiai yra didžiuliai. Stiebas yra standartinio dydžio, maždaug 80 cm. Bendrai gėlė yra suplota, plokščios formos. Gėlės paplitimas apsiriboja Japonijos salomis, Korėja ir Kinija.

Rinkimas ir laikymas

Pirmaisiais augalo gyvenimo metais rinkti negalima. Šiuo laikotarpiu juo rūpinamasi ir jis auginamas iki reikiamo amžiaus. Antraisiais metais (o geriau trečiaisiais) po pasodinimo pradedama rinkti vilkdalgius. Tai reikia daryti paskutinį vasaros mėnesį arba pačioje rudens pradžioje. Tam reikia atsargiai iškasti šakniastiebį, po to kruopščiai nuvalyti nuo šonuose esančių šaknų, tada nuplauti vandeniu, o vėliau išilgai perpjautus vaisius išdžiovinti saulėje arba specialioje įrangoje. Tuo pat metu nepamirškite nuolat maišyti gabalėlių.

Gautą žaliavą reikia laikyti tamsioje, sausoje, o svarbiausia – vėsioje patalpoje. Iš anksto reikia sudėti išdžiovintas dalis į stiklinius indus arba popierinius maišelius. Tokios sąlygos padės išlaikyti vilkdalgių šaknis iki kelerių metų. Šaknyje yra daugiausia eterinio aliejaus, tačiau nepaisant to, ir augalo žiedai yra renkami. Po to iš jų ekstrakcijos būdu gaunamas gydomasis aliejus.

Iriso gydomosios savybės

Visos gydomosios savybės, kuriomis pasižymi vilkdalgis, yra susijusios su unikaliu eteriniu aliejumi ir daugeliu kitų cheminių elementų, esančių augalo šaknyje. Vilkdalgio aliejus plačiai naudojamas parfumerijoje, kosmetologijoje ir medicinoje. Žaliuose augalo lapuose nustatytas padidėjęs vitamino C kiekis. Būtent jis lėtina biologinių ląstelių priešlaikinį senėjimą ir yra labai stiprus antioksidantas. Be to, lapuose esantis vitaminas pastebimai gerina bet kurio organizmo imunitetą.

Šaknyje esančios fenolinės medžiagos leidžia gydyti įvairias kvėpavimo sistemos organų, taip pat šlapinimosi sistemos ir virškinimo trakto uždegimines ligas. Į augalo cheminę sudėtį įeinantys flavonoidai gali sustiprinti širdies raumenį ir normalizuoti kraujospūdį. Tai vyksta dėl kraujagyslių kapiliarų stiprumo padidėjimo. Kitos vilkdalgio cheminės medžiagos gali normalizuoti moters organizmo veiklą menopauzės laikotarpiu, papildyti trūkstamus lytinius hormonus.

Vilkdalgių naudojimas sergant įvairiomis kepenų, virškinimo trakto ir gerklės ligomis yra įmanomas dėl šaknyje esančių kartumynų ir eterinio aliejaus, kurie yra galingas antiseptikas.

Augalas plačiai naudojamas ir kosmetologijoje, kur jis taip pat daro gydomąjį poveikį veido ir galvos odai. Kosmetikos preparatai, kurių sudėtyje yra vilkdalgio, pasižymi regeneracinėmis savybėmis ir puikiai tinka jautrios odos priežiūrai.

Oftalmologijoje taip pat naudojamos žolinio augalo dalys. Jo ekstraktas, esantis daugelyje akių lašų, turi baktericidinį poveikį, taip padeda išgydyti net rimtas akių ligas.

Irisas liaudies medicinoje

Žmonijai nuo senų laikų žinomos nuostabios gražaus žiedo savybės. Liaudies medicinoje plačiai naudojamos įvairios augalo dalys – nuo šakniastiebių iki sėklų. Iš iriso gaminami įvairūs gydomieji užpilai išoriniam naudojimui, užpilai ir nuovirai – vidiniam vartojimui. Taip pat jis dažnai dedamas į dantų pastas, o iš augalo daromos gydomosios kompresijos.

Iriso šaknų užpilas, vartojamas per burną

Sausą augalo šaknį reikia sutrinti į miltelius. Paruošti 2 pilnas stiklines karšto vandens, į kurias įdėti 1 arbatinį šaukštelį gydomųjų miltelių. Po to, gerai išmaišius tirpalą, palikti jį porai valandų. Užsiplikytą preparatą vartoti nuo 3 iki 4 kartų per dieną prieš pat valgį po 100 ml.

Iriso šaknų užpilas, skirtas išoriniam naudojimui

Toks užpilas geras esant atviroms žaizdoms ir opoms. Tokiais atvejais gydomuoju vandeniu reikia praplauti, skalauti ir daryti kompresus ant skaudamų vietų. Užpilas ruošiamas taip. Sausą šakniastiebį sumalti iki miltelių. Tada į 250 ml kambario temperatūros vandens, geriausia šalto, įdėti 1 mažą šaukštelį iš anksto paruoštų žaliavų. Išmaišius gautą užpilą, palikti 9 valandoms tamsioje vietoje. Po to jis bus paruoštas atitinkamam naudojimui.

Nuoviras ūminiam epideminiam hepatitui gydyti

Tam reikia užvirinti vandens. Paimti maždaug 10 sėklų būtent plonalapio augalo ir užpilti jas stikline verdančio vandens. Po to įjungti viryklę ir uždėti ant ugnies paruoštą sėklų ir vandens mišinį. Ugnį sumažinti iki minimalaus lygio. Taigi, virti nuovirą maždaug 6 minutes. Tada vaistą nuimti nuo ugnies ir leisti jam pastovėti ne mažiau nei 4 valandas. Po šio laiko nuovirą būtina kruopščiai perfiltruoti. Tik tada vaistą bus galima vartoti viduje. Tai reikia daryti taip. Stiklinę užpildyti maždaug 40% nuoviro. Būtent tokiu kiekiu vartoti kiekvieną kartą praėjus 2 valandoms po valgio ir pageidautina nuo 2 iki 3 kartų kasdien.

Iriso sėklų užpilas sergant epideminiu hepatitu

Plonalapio iriso sėklas sumalti į miltelius. Tada trečdalį mažo šaukštelio irisų miltelių užpilti stikline ledinio vandens. Toliau mišinį nukelti ant ugnies, kur jis turi būti užvirintas. Kai tik vaistas užvirs, užfiksuoti laiką. Po užvirimo tirpalą virti dar lygiai 10 minučių. Paruoštam produktui leisti atvėsti ir pastovėti vieną valandą, tik tada jį bus galima naudoti pagal paskirtį. Perkoštą nuovirą gerti pusvalandį prieš valgį. Kiekvieną kartą reikia išgerti trečdalį stiklinės. Tai daryti ryte, pietų metu ir vakare.

Profilaktinio užpilo iš šakotojo iriso receptas

Norint paruošti šį užpilą, reikia paimti vieną išsišakojusio vilkdalgio stiebą. Išdžiovintą stiebą pirmiausia supjaustykite smulkiais gabalėliais, o vėliau sumalkite iki miltelių pavidalo. Tada 4 g miltelių įdėkite į stiklinę ar bet kokį kitą tokio paties tūrio indą ir užpilkite karštu vandeniu. Gautą mišinį pavirkite 2–4 minutes. Tada nuovirą palaikykite ne mažiau kaip valandą ir gerai perfiltruokite. Gautą profilaktinį užpilą vartokite ne daugiau kaip 4 kartus per dieną. Tai darykite taip: kiekvieną kartą pusiau užpildykite stiklinę, įdėkite šaukštą medaus, viską gerai išmaišykite ir išgerkite.

Iriso šaknų spiritinė tinktūra

Alkoholinei tinktūrai paruošti svarbu naudoti tik iškastas augalo šaknis. Jas reikia kruopščiai nuplauti, o tada sumalti mėsmale. Gautą masę santykiu 1/1 sumaišykite su degtine arba spirito tirpalu (ne aukštesnės kaip 70 laipsnių koncentracijos). Šviežią alkoholinę tinktūrą laikykite šaldytuve arba tamsioje vėsioje vietoje mažiausiai 3 savaites. Kai vaistas bus visiškai paruoštas, jį bus galima vartoti dviem būdais.

1. Reikia paimti marlės gabalėlį ir iš jo iškirpti tvarstį. Tada jį gerai suvilgykite alkoholinėje tinktūroje ir apvyniokite koją toje vietoje, kur yra spygliai, o viršų uždenkite celofano plėvele. Palikite skaudamą vietą tokioje būsenoje visai nakčiai. Ryte nuimkite tvarstį. O vakare, prieš miegą, skaudamą vietą kruopščiai ištepkite vazelinu ir būtinai pamasažuokite. Tokį gydymą atlikite tris savaites, kas antrą dieną kaitaliodami gydomąjį tvarstį su masažu.
2. Alkoholinės tinktūros iš vilkdalgio šaknų vartojimas taip pat naudingas sergantiems tuberkulioze ar bronchitu. Tam prieš naudojimą 1 arbatinį šaukštelį tinktūros įpilkite į stiklinę ramunėlių užpilo. Gautą mišinį naudokite gargaliavimui, kurį reikia atlikti kas 2 valandas.

Iriso šaknų vandeninė tinktūra

Sausas augalo šaknis supjaustykite smulkiais gabalėliais, kuriuos vėliau sutrinkite į gydomąjį miltelius. Tada į termosą suberkite 2 kupinus šaukštus gautų miltelių. Termosą užpilkite virintu vandeniu ir uždarykite. Mišinys turi brinkti visą naktį. Po to jį gerai perfiltruokite. Dabar preparatas yra paruoštas naudoti. Yra keli gydomojo vilkdalgio užpilo naudojimo būdai.

1. Naudojamas esant stipriam kosuliui. Sergančiajam reikia išgerti po trečdalį stiklinės tinktūros ryte, per pietus ir vakare.
2. Tiems, kurie serga vandenlige arba turi daugybinius patinimus, taip pat padės vilkdalgio tinktūra. Žmonėms reikia 3 kartus per dieną išgerti po 1 valgomąjį šaukštą preparato.
3. Žmonėms, turintiems įvairių navikų ir mastitą, gerai padės marlės tvarsčiai arba vatos diskeliai, kruopščiai suvilgyti tirpale. Juos reikia dėti ant skaudamos vietos ne trumpiau kaip 40 minučių.

Iriso stiebų vidurius laisvinančios priemonės receptas

Norint paruošti universalų vidurius laisvinantį vaistą, reikės vieno mažo jauno augalo stiebo. Jį reikia gerai supjaustyti mažais gabalėliais ir įdėti pusę arbatinio šaukštelio medaus. Gautą košę vartoti į vidų.

Iriso lapų kompresų receptas

Iriso lapų kompresai labai gerai padeda pašalinti nuospaudas ant rankų ir kojų. Tam naudojami būtent blyškiojo iriso lapai. Receptas itin paprastas. Tereikia smulkiai supjaustyti lapus ir nuplikyti juos verdančiu vandeniu. Tada augalo gabalėlius priglausti prie skaudamos vietos ne mažiau kaip 3 valandoms. Svarbu nepamiršti pakartoti šią procedūrą dar 2 kartus.

Vaistas iš iriso nuo dantų skausmo

Norint paruošti šį gėrimą, reikia paimti 40 g džiovintų vandeninio iriso šaknelių. Žaliavą kruopščiai sumalti ir sudėti į tinkamą indą. Ant miltelių užpilti vieną stiklinę raudono vyno. Viską gerai išmaišyti ir užkimšti indą. Po to mišinį visai savaitei padėti į sausą tamsią vietą, pavyzdžiui, spintą. Svarbu nepamiršti kasdien papurtyti mišinį inde. Kai terminas pasibaigs, tirpalą kruopščiai perfiltruoti per paprastą marlę, sulankstytą keliais sluoksniais. Per ją skystį perpilti į kitą švarų indą. Dažnai naudoti paruošto vaisto nereikėtų. Taip pat negalima jo vartoti profilaktiškai. Naudoti leidžiama tik tuo atveju, jei žmogus turi dantų skausmą. Tokiu atveju pacientas kas 3 valandas turėtų gerti maždaug po 20 ml užpilo.

Dantų pastos iš vokiškojo iriso receptas

Pačioje pradžioje reikia gerai išmaišyti 4 g celiuliozės ir 40 ml glicerino. Tada iš sausų iriso šaknų padaryti miltelius, trinant iš anksto susmulkintus gabalėlius į dulkes. Pastai paruošti reikės 20 g miltelių. Juos sumaišyti su 20 lašų eterinio aliejaus. Dabar gautus mišinius sujungti į vieną ir kruopščiai išminkyti visus ingredientus. Atsargiai maišant mišinį, į jį lėtai įpilti 70 ml virinto vandens. Po to pagal norą į pastą galima įdėti 200 ml konservanto, taip pat 0,4 ml pieno rūgšties. Viską dar kartą gerai išmaišyti – pasta bus paruošta. Dėl dantų pastos sudėtyje esančių komponentų ji turės lengvą abrazyvumą.

Nuoviras nuo gausių mėnesinių

Norint paruošti gydomąjį gėrimą, reikės 50 g iš anksto sumalto į miltelius iriso šaknies. Juos užpilti stikline šalto, išgryninto vandens. Tada tirpalą padėti ant vandens vonios 15 minučių, po to jis bus paruoštas kruopščiam filtravimui. Po to nuovirą papildyti iki pradinio tūrio įpilant virinto vandens. Stiklinės turinį padalyti į tris lygias dalis. Ryte, per pietus ir vakare gerti po vieną dalį lėtais, pamatuotais gurkšniais. Toks profilaktinis gydymas padės išvengti gausaus kraujo išskyrimo iš organizmo.

Iriso sėklų milteliai

Vaistiniams milteliams paruošti būtina naudoti būtent vokiškojo vilkdalgio sėklas. Iš dėžutės išimtas sėklytes suberkite į porcelianinę grūstuvę ir kruopščiai sutrinkite iki miltelių. Tada jais pabarstykite kraujuojančias, atviras žaizdas.

Vandens procedūrų su irisu receptas

Į karštu vandeniu pripildytą vonią reikia įlašinti maždaug 10 lašų vilkdalgio eterinio aliejaus. Svarbu nepamiršti įpilti 30 lašų emulsiklio. Tokios vonios naudojimas padeda organizmui atsipalaiduoti, daro regeneruojantį poveikį odai.

Gydomųjų mišinių rūšys

Vaistinis žolinis augalas naudojamas įvairiausiomis formomis, sudėtimis ir mišiniais. Vaistinio preparato iš vilkdalgio paruošimas priklauso nuo ligos, kurią reikia pašalinti. Toks platus augalo naudojimo spektras priklauso nuo jo unikalios cheminės sudėties, į kurią įeina daug naudingų elementų.

Užpilas

Vilkdalgių įvairių dalių užpilą galima vartoti tiek viduje, tiek išorėje. Išorinis naudojimas galimas kaip kompresai ir žaizdų bei opų, į kurias galėjo patekti infekcija, plovimas. Užpilas geriamas sergant vėžinėmis ligomis, skrandžio ir skydliaukės ligomis.

Tinktūra

Vilkdalgių tinktūros būna ant spirito arba vandens. Jos naudojamos gydyti pačias įvairiausias kvėpavimo takų ir organų ligas, sergant ūminiu bronchitu, pneumonija ir astma. Taip pat tinktūra turi labai gerą kraujavimą stabdantį poveikį.

Nuoviras

Vaistinis vilkdalgių nuoviras padeda sergant pačiomis įvairiausiomis ligomis. Dažniausiai jis naudojamas nuo dantų skausmo. Tam vaistiniu nuoviru skalaujama burnos ertmė. Nuoviras gelbsti nuo pleiskanų ant galvos, vėžinių ligų, įvairių navikų.

Arbata

Dažniausiai vilkdalgių arbata skiriama tiems, kurie turi krūtinės ląstos ligų ar mastopatiją. Tokiu atveju arbata turi gydomąjį poveikį.

Aliejus

Vilkdalgių aliejus teikia pastebimą pagalbą sergant sunkiomis virškinamojo trakto ir kepenų ligomis, skrandžio opomis, diegliais, gastritais ir net tulžies pūslės akmenimis.

Naudojimas kulinarijoje

Nuostabus violetinių žiedų aromatas, kurį skleidžia žolinio vilkdalgio šaknys, padarė šį nuostabų augalą vienu iš įvairių patiekalų ingredientų. Dažniausiai džiovintos ir susmulkintos į miltelius vilkdalgių šaknys naudojamos gaminant įvairius konditerijos gaminius. Iš šaknies taip pat gaminami miltai ir krakmolas kepiniams. Tačiau, be to, augalo naudojimo spektras kulinarijoje yra labai platus. Milteliai įeina į daugelio žuvies ir mėsos prieskonių sudėtį, jie yra unikalus prieskonis, galintis pabrėžti nuostabų skonį. Žiedų ekstraktas dažnai naudojamas kaip kvapioji medžiaga, dedant jį į bet kokius gėrimus, ledus, cukatus, uogienes ir džemus. Vilkdalgiai taip pat plačiai naudojami degtinės gamyboje.

Nepaisant tokio plataus vilkdalgių naudojimo spektro kulinarijoje, dažniausiai jie naudojami išskirtiniuose restoranuose. Juk augalas yra labai specifiškas ir reikalauja ypatingo elgesio, kurį išmano šefai.

Kontraindikacijos vartojimui

Pagrindinis veiksnys, dėl kurio reikėtų atsisakyti įvairių vaistų, kurių sudėtyje yra bet kokios veislės vilkdalgio, yra individualus netoleravimas. Be to, susilaikyti verta ir tiems, kurių kraujas greitai krešėja. Taip pat vilkdalgis gali pakenkti mažiems vaikams, nėščiosioms ir maitinančioms moterims.

Vilkdalgio nuotrauka