Kopytėnas: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Nuo seniausių laikų kopytėnas yra ypač populiarus tarp liaudies gydytojų ir žolininkų. Savo neįprastą pavadinimą šis daugiametis augalas gavo dėl lapų formos panašumo į arklio kanopą. Tačiau tai ne vienintelis pravardė, kuria žmonės dosniai apdovanojo šį vaistinį augalą už jo puikias savybes.

Šis augalas žinomas tokiais pavadinimais: laukinis pipiras, vėmiklis, širdinė, kiškio šaknis, žeminis smilkalas, išvaržinė, dryžuotasis. Šio unikalaus floros atstovo gebėjimus atspindi dar visa kolekcija neįprastų vardų. Kopytėnas yra vienintelis augalas mūsų kraštuose, sukeliantis vėmimo refleksą. Ši savybė buvo plačiai naudojama senovėje, jei po gausaus valgio žmogus skundėsi virškinimo problemomis. Užtekdavo įkvėpti šiek tiek miltelių iš sumaltų laukinio pipiro šaknelių, kad ištuštintų perpildytą skrandį.

Tačiau galimybė greitai spręsti virškinimo trakto problemas – ne vienintelis šios žolės gebėjimas. Dėl gausios sudėties kopytėnas įtrauktas į oficialų vertingų vaistinių žolių žinyną daugelyje Europos šalių. Lenkijoje ir Vokietijoje jis specialiai auginamas kai kuriems vaistams gaminti. Vėmimo šaknis labai aktyviai naudojama liaudies medicinoje, ypač kovojant su priklausomybe nuo alkoholio.

Aptarkime šio neįprasto augalų pasaulio atstovo ypatumus, taip pat papasakosime, kaip tinkamai paruošti ir naudoti žolę gydymui.

Cheminė sudėtis

Praktiškai visos kopytėno dalys gali būti naudojamos kaip vaistinė žaliava. Tačiau liaudies medicinoje labiausiai vertinama augalo šaknis ir lapai. Šiose laukinio pipiro dalyse yra šių naudingų medžiagų:

• širdiniai glikozidai;
• rauginės medžiagos;
• organinės rūgštys;
• alkaloidai (daugiausia azarinas ir jo dariniai);
• krakmolai;
• dideli kiekiai gleivių;
• eteriniai aliejai;
• flavonoidai;
• karčiosios medžiagos;
• kumarinas;
• dervos;
• grupė mineralinių elementų: kalcis, kalis;
• vitaminai.

Šios medžiagos vienoje kompozicijoje užtikrina visą kompleksą gydomųjų savybių. Tačiau tuo pačiu metu reikia atsižvelgti, kad komponentas azaronas ir jo dariniai priklauso nuodingųjų junginių grupei. Todėl ilgai vartojant antpilus ir nuovirus iš pipirinės, gali būti stebimi inkstų ir širdies funkcijų sutrikimai. Neigiamai veikia ilgalaikis augalinių preparatų vartojimas kraujodarą ir baltymų sintezę.

Svarbu: Laukinis pipiras kelia grėsmę naminiams gyvūnams, todėl jį reikėtų auginti vietose, nepasiekiamose augintiniams.

Kaip atrodo ir kur auga

Pipirinė priklauso aristolochijinių (Aristolochiaceae) šeimai. Šis visžalis augalas yra ypač mėgstamas sodininkų, nes turi šliaužiantį, šakotą stiebą, kuris dengia žemę gražiu gyvu kilimu. Dizaineriai dažnai naudoja pipirinę poilsio zonų ir parkų apželdinimui. Tarp kitų augalo charakteristikų reikėtų paminėti:

1. Laukinio pipiro šakniastiebis, kaip ir stiebas, turi daugybę virvelių pavidalo atšakų.
2. Krūmelių aukštis neviršija 10–15 cm.
3. Augalo gyvenimo trukmė siekia 35 metus ir daugiau.
4. Trumpi šliaužiantys stiebai baigiasi pora simetriškai išsidėsčiusių odiškų lapų.

Pavasarį kiekvieno stiebo viršūnėje susiformuoja varpelio formos žiedas. Tačiau žiedų dydis neviršija 10 mm skersmens, todėl jie pasimeta didelių lapų fone. Pipirinės žydėjimo laikotarpis trunka nuo balandžio iki gegužės.

Pipirinės žiedai pasižymi originalia spalva: išorėje jie rusvai žali, o viduje rudi. Žydėjimo metu įvairiaspalviai varpeliai skleidžia vanilės aromatą, taip viliodami skruzdėles. Jos ir yra pagrindiniai daugiamečio augalo apdulkintojai.

Augalo vaisius – šešiakampė dėžutė, kurios viduje yra mikroskopinių sėklų. Jų dydis neviršija 3 mm. Kiekvienoje dėžutėje yra didžiulis kiekis tokių raukšlėtų sėklyčių.

Dauginimosi būdas

Laukinėje gamtoje pipirinė dauginasi vegetatyviniu būdu, atsiskyrus dukteriniams stiebams. Taip pat didelį vaidmenį augalo paplitime atlieka skruzdėlės, kurios mėgsta vaišintis daugiamečio augalo sėklomis ir baltais mėsingais priedais.

Sodininkai žolės augimo zonai plėsti naudoja krūmo dalijimą. Taip pat šiam tikslui dažnai naudojama sėjimas. Pirmieji daigai po sėjos pasirodo maždaug po 3–4 savaičių, bet jauni augalai stiprėja labai lėtai. Tik po metų jie suformuoja pirmuosius lapus.

Paplitimo arealas

Pipirinė yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių augalų. Jos tėvynė – Afrika, Vakarų Azija ir Šiaurės Amerika. Šiandien pipirinę galima rasti beveik visoje europinėje Rusijos dalyje, pietų Sibire ir Altajuje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Augalas teikia pirmenybę humusingoms dirvoms, bet mėgsta likti šešėlyje. Todėl miškuose jis užima žemiausią pakopą, dėl ko neretai vadinamas pamilpiniu. Laukinį pipirą galima rasti eglynuose ir mišriuose miškuose, jis apsigyvena beržynuose ir drebulynuose.

Rūšys

Botaniniame žinyne yra aprašyta 120 pipirinės rūšių. Dažniausiai paplitusių rūšių sąraše:

1. Europinė veislė yra paklausi farmacijos pramonėje. Iš augalo gaminami priešuždegiminiai ir antihelmintiniai preparatai. Iš europinio kanopainio šaknies gaminamos išorinės priemonės žaizdoms ir niežams gydyti.
2. Uodeguotoji laukinio pipiro rūšis yra kilusi iš Šiaurės Amerikos. Jis išsiskiria labai dideliais lapais ir galingu šakniastiebiu, kuris per metus paauga iki 8 cm. Ši rūšis yra labai atspari žemai temperatūrai, augalas atlaiko šalčius iki -20°C. Uodeguotoji rūšis puikiai prigyja vidutinėje juostoje. Šios veislės ypatybė – aktyvus augimas.
3. Ziboldo veislė yra labai populiari tarp sodininkų. Krūmas neturi tokio galingo šakniastiebio kaip uodeguotoji rūšis, tačiau turi labai patrauklią išvaizdą: tvarkingi, apvalios formos krūmeliai puikiai atrodo kraštovaizdžio dizaine. Ziboldo veislė žiemai meta lapus.
4. Kanadinis kanopainis išsiskiria gražiais bordo-violetinės spalvos žiedynais. Naudojamas tik dekoratyviniam sodo teritorijų apipavidalinimui.
5. Blizgantysis kanopainis, floristų nuomone, yra estetiškai veiksmingiausia rūšis. Širdiškos formos lapai, turintys sodriai žalios spalvos atspalvį su sidabriškai pilku raštu, atrodo įspūdingai apsupti smulkių bordo-rudų žiedų.
6. Didžioji laukinio pipiro rūšis taip pat pasižymi išskirtinėmis dekoratyvinėmis savybėmis: ryškiai žali lapai yra papuošti marmuriniu raštu.

Dauguma išvardytų veislių yra plačiai naudojamos dekoratyvinėje sodininkystėje. Taip pat daugiametis augalas naudojamas kaip natūralus barjeras, neleidžiantis plisti piktžolėms. Tanki žalios blizgios lapijos danga ne tik puošia teritoriją, bet ir paslepia jos trūkumus.

Rinkimas ir laikymas

Laikantis toliau pateiktų taisyklių, galima paruošti vertingą augalinę žaliavą. Kanopainio lapai renkami žydėjimo metu gegužę, o požeminė dalis ruošiama ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Daugelis žolininkų tvirtina, kad net iš po sniego išgautos šaknelės yra tinkamos gydymui.

Paruošimo taisyklės:

1. Lapus reikia atsargiai nukirpti žirklėmis, o šaknis iškasti.
2. Augalinę medžiagą iškart po surinkimo reikia išvalyti, surūšiuoti, gerai nuplauti.
3. Greitam džiovinimui geriau supjaustyti dideles dalis į mažus fragmentus.
4. Augalinę medžiagą galima džiovinti lauke pavėsyje arba vėdinamoje patalpoje. Leidžiama džiovinti žaliavą orkaitėje 50°C temperatūroje.
5. Džiovinimui pagal visas taisykles paruoštą žaliavą reikia paskleisti plonu sluoksniu ant popieriaus ar švaraus audinio gabalo.
6. Svarbu reguliariai maišyti masę, kad neatsirastų pelėsio.

Kai vertinga medžiaga bus paruošta, ją reikia sudėti į stiklinį indą ir uždaryti hermetišku dangteliu. Tokiomis sąlygomis žaliavos galiojimo laikas yra 1 metai.

Naudingas patarimas: savarankiškai ruošiant kanopėlę, būtina laikytis visų rekomendacijų. Negalima pamiršti, kad žolės sudėtyje yra nuodingas organinis junginys azaronas, kuris gali sukelti sunkų apsinuodijimą ir net žmogaus mirtį. Teisingai išdžiovinus augalą, šio pavojingo komponento koncentracija sumažėja kelis kartus.

Kopytėno gydomosios savybės

Kanopėlės žolės cheminė sudėtis augalui suteikia visą kompleksą terapinių veiksmų. Be vėmimo poveikio, preparatai iš daugiamečio augalo lapų ir šaknelių turi dar šiuos poveikius:

• vidurius laisvinantis;
• šlapimą varantis;
• atsikosėjimą skatinantis;
• tulžį varantis;
• raminantis;
• skausmą malšinantis;
• karščiavimą mažinantis;
• žaizdas gydantis;
• priešuždegiminis;
• kirmėles varantis;
• kraujavimą stabdantis;
• spazmus malšinantis;

Mokslininkai kliniškai įrodė, kad laukinis pipiras (kanopėlė) pasižymi dideliu antikancerogeniniu aktyvumu. Taip pat liaudies receptais pagamintos priemonės užkerta kelią skleroziniams pokyčiams kraujagyslėse. Tačiau kanopėlė didesnį populiarumą įgijo kaip priemonė alkoholizmui gydyti.

Kadangi augalas įtrauktas į farmakologinį žinyną, vaistinėje galima rasti fitopreparatų su jo sudėtimi ir paruoštą žaliavą. Pavyzdžiui, dideliu populiarumu naudojasi žolelių mišinys „Stopal“. Vaistinių tinkle galima įsigyti specialių lašų alkoholizmui gydyti. O sergant neuritu ir radikulitu padeda tinktūra „Akofit“, kurioje taip pat yra kanopėlės augalinių komponentų.

Pastaba: atsižvelgiant į didelį augalo toksiškumą, visus namų gydymo metodus, naudojant iš žolės pagamintus preparatus, būtinai reikia derinti su gydytoju.

Kaip vartoti kopytėną sergant alkoholizmu

Kaip jau minėta anksčiau, liaudies ir oficialioje medicinoje daugiausia naudojama europinė kanopėlė. Augalas įgijo galingos natūralios priemonės prieš alkoholio priklausomybę reputaciją.

Tokios terapijos veikimo mechanizmas yra panašus į vaistus, priklausančius alkoblokatorių grupei. Tai reiškia, kad tuo pat metu vartojant augalinį preparatą ir alkoholį, žmogui atsiranda stiprus vėmimo refleksas. Po kelių tokio vaisto dozių pacientui, sergančiam net sunkia alkoholizmo forma, išsivysto nuolatinis pasibjaurėjimas ne tik specifiniam alkoholinių gėrimų skoniui, bet net jų kvapui. Pagal pačių ligonių ir žmonių, kenčiančių nuo alkoholizmo, artimųjų atsiliepimus, stiprus poveikis atsiranda jau po dviejų-trijų gydymo dienų. Tačiau, žinoma, kiekvieno žmogaus suvokimo slenkstis priklausys nuo individualių jo organizmo ypatybių.

Priešalkoholinės terapijos variantai
Yra keletas alkoholizmo gydymo variantų naudojant laukinio pipiro šaknį. Jie skiriasi tuo, kad vieni receptai turi prasmę taikyti, jei pats priklausomas asmuo žino ir sąmoningai sutinka su tokiu gydymo būdu. Antruoju atveju terapija atliekama artimųjų, slapta nuo paciento.

1. Norėdami savarankiškai atsikratyti potraukio alkoholiui, geriausia paruošti tinktūrą ant vyno. Tam reikia santykiu 1:2 sumaišyti susmulkintą vėmimo šaknį ir žalią graikinio riešuto žievelę. 1 valg. š. gauto mišinio užpilti 2 l vyno. Dvi savaites mišinys turi stovėti. Kai vaistas bus paruoštas, jį reikia gerti du kartus per dieną po 20–30 ml. Pacientas turi žinoti, kad gydymo procesą lydės vėmimas ir prislėgtumo jausmas. Tačiau būtent šie požymiai turėtų priversti jį atsisakyti alkoholio.
2. Šis variantas numato slaptą terapijos vykdymą. Tam reikia paruošti smulkintos kanopinės šaknies nuovirą (1 valg. š.) stiklinėje vandens. Mišinį virti 5 minutes, tada leisti valandą pastovėti. Po perkošimo atvėsintą nuovirą padėti į šaldytuvą. Preparatą įpilti į alkoholį pagal skaičiavimą: po 1 valg. š. 200 ml. Visas tokio gydymo kursas – 5–6 seansai. Paprastai pavartojus alkoholio su augaliniu priedu po kelių minučių pacientui pasireiškia vėmimo refleksas.
3. Šis variantas yra šiek tiek švelnesnis nei ankstesni būdai, bet taip pat sukelia nuolatinį pasibjaurėjimą alkoholiniams gėrimams. Reikia paruošti antialkoholinį kavos gėrimą, įdedant 1/4 arb. š. sausos šaknies į puodelį kavos. Labai svarbu nepersistengti, priešingu atveju pacientas gali pasijusti taip blogai, kad teks kviesti greitąją pagalbą. Tokią kavą reikia gerti tik vieną kartą per parą.
4. Šiuo atveju reikia paruošti specialius lašus, po kurių išnyks potraukis alkoholiui. Tam tikslui paimti lygiais kiekiais laukinių pipirų šaknį, čiobrelius, kukalniko žolę. Sudedamąsias dalis gerai išmaišyti, o tada 1 arb. š. gauto mišinio užplikyti 50 ml verdančio vandens. Tirpalas turi stovėti visą valandą, tada jį perkošti. Paprastai šis būdas naudojamas slaptam paciento gydymui. Todėl vaistas dedamas po 1-2 lašus į paruoštą maistą. Jei nėra tinkamo poveikio, lašų skaičių galima padidinti iki 10, bet ne daugiau.

Visi aukščiau aprašyti gydymo nuo alkoholizmo būdai turi prasmę tik kartu su spirituotais alkoholiniais gėrimais. Jei žmogus išgers paprastos arbatos su žolės priedu, jis nepatirs jokių neigiamų pojūčių.

Svarbu: nereikėtų ruošti didelių kanopinės vaistinių formų kiekių. Tokias priemones reikia laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje.

Kopytėnas liaudies medicinoje

Be alkoholinės priklausomybės gydymo, europinės kanopinės veislė plačiai naudojama gydytojų terapijai atlikti sergant įvairiomis ligomis. Iš lapų ir šaknų namuose galima paruošti nesudėtingus nuovirus, kurie pagerins būklę esant šioms patologijoms:

• migrena;
• edema;
• apsinuodijimas grybais;
• širdies ligos;
• hepatitas;
• lytinis silpnumas vyrams;
• menstruacinio ciklo sutrikimai moterims;
• kvėpavimo takų infekcijos;
• kvėpavimo takų uždegiminiai procesai;
• niežai;
• kirmėlinės invazijos;
• pūlingos žaizdos;
• hipotenzija;
• vabzdžių įkandimai;
• neurozės;
• radikulitas;
• akių ligos;
• cistitai ir nefritai.

Yra žinoma praktika naudoti preparatus su kiauliapapartiniu, siekiant subalansuoti emocinę būseną sergant isterija ir epilepsija. Šis vaistinis augalas plačiai naudojamas dermatologijoje ir gydant onkologinius ligonius. Įrodyta, kad kiauliapapartis gerina vyrų reprodukcinės sistemos būklę.

Dėmesio! Bet kokią namų terapiją naudojant kiauliapapartinius preparatus galima atlikti tik suderinus su gydytoju.

Iš šio unikalaus savo savybėmis ir sudėtimi gydomojo augalo galima paruošti beveik bet kokias vaisto formas. Praktiniam naudojimui puikiai tinka šie receptai.

Paprasta priemonė nuo slogos

Išdžiovintas kiauliapapartinio šaknis reikia susmulkinti į miltelių pavidalą, o tada įkvėpti jų į kiekvieną nosies landą. Dėl jame esančių baktericidinių komponentų augaliniai milteliai per kelis kartus sunaikins patogeninius mikroorganizmus, ir sloga išnyks.

Gydymas šviežiais lapais nuo pūlingų spuogų taip pat plačiai naudojamas namų gydyme. Pakanka ant probleminės vietos uždėti kompresą iš augalo lapo, kad uždegiminis procesas greitai pereitų į rezorbcijos stadiją.

Priemonė potencijai didinti vyrams

Tai gana paprastas, bet veiksmingas būdas atkurti seksualinį aktyvumą. Reikia iš šviežių kiauliapapartinio lapų pagaminti žalią masę, kurią sumaišyti lygiomis dalimis su pienu. Mišinį palikti porai valandų, kad komponentai visiškai suaktyvėtų. Tada pieno-augalinę masę uždėti ant kirkšnių srities kaip kompresą. Toks paprastas metodas ne tik normalizuoja potenciją, bet ir sustiprins dubens dugno raumenis.

Nuoviras onkologiniams ligoniams

Žinoma, visiško išgydymo šiuo atveju nėra, tačiau reguliariai vartojant tokį nuovirą, galima gerokai pagerinti sunkių onkologinių ligonių savijautą. Pageidautina derinti kiauliapapartinio nuovirą su durniškės (Xanthium) nuoviru. 1 valgomajam šaukštui žolės imti stiklinę vandens.

Gaminimo schema:

1. Augalinį komponentą iš anksto sumalkite kavamale.
2. Tada žaliavą užpilti vandeniu ir padėti ant vandens vonios.
3. Po pusvalandžio nuimti nuo viryklės, atvėsinti.

Vartoti, nefiltruojant, po 1 valgomąjį šaukštą iki 4 kartų per dieną prieš valgį. Tokios palaikomosios terapijos kursas – 3 mėnesiai. Po to reikia padaryti mėnesio pertrauką, o prireikus vėl tęsti gydymą.

Vaistas nuo peršalimo

Preparatas gaminamas iš kiauliapapartinio šaknų. Tik šiuo atveju nereikia jų malti, o pakanka padalyti į mažus fragmentus. Tada augalinį pagrindą užplikyti verdančiu vandeniu (200 ml), pusvalandžiui padėti troškintis ant vandens vonios. Kai tirpalas šiek tiek atvės, perkošti. Vartoti esant ūminiams peršalimo simptomams po 10 ml 3–4 kartus.

Universalus tepalas

Ši priemonė padės pašalinti niežulį nuo uodų įkandimų ir uždegimą, pagreitins žaizdų gijimą bei susidoros su niežais. Norint pagaminti tepalą, reikia nuskinti šviežius pipirėlio lapus, juos supjaustyti ir gerai sutrinti. Tada į žalią masę pridėti vazelino ir alyvuogių aliejaus. Idealus tepalo pagrindas bus barsuko riebalai. Paruoštą priemonę reikia tepti ant probleminių odos vietų kelis kartus per dieną.

Vidurius laisvinanti priemonė

Yra keli būdai paruošti vaistą, kuris padės atsikratyti vidurių užkietėjimo. Galima tiesiog paruošti antpilą iš 1/2 arbatinio šaukštelio laukinių pipirų šaknies stiklinei vandens. Palikti tirpalą brinkti vos ketvirtį valandos, o paskui iš karto išgerti visą kiekį. Tačiau prieš tai antpilą perkošti. Normalizavus išmatas, gydymą reikia nutraukti, kad nesukeltų viduriavimo.
Kosulio gydymui reikės paimti nedidelę saują džiovintų pipirėlio lapų. Tada augalinę žaliavą užpilti litru verdančio vandens. Kai mišinys pritrauktas, jo reikia gerti po 1 valgomąjį šaukštą iki 4 kartų per dieną.

Kompresai nuo migrenos

Kompresai nuo migrenos per minutes numalšina stipriausius galvos skausmus. Procedūra atliekama taip: pipirėlio šaknis pirmiausia reikia smulkiai supjaustyti, paskui vos 1 g žaliavos įdėti į stiklinę su verdančiu vandeniu. Tiksliai vieną valandą palikti brinkti vaistą nuo migrenos, o praėjus šiam laikui šiltame tirpale sudrėkinti marlę ir uždėti kompresą ant kaktos.

Priemonė svorio metimui

Šiuo metu stebimas padidėjęs dėmesys bet kokiems metodams, padedantiems numesti keletą papildomų kilogramų. Šiame reikale reikšmingą pagalbą gali suteikti antpilas iš pipirėlio lapų, paruoštas pagal šią formulę: 250 ml verdančio vandens paimti 1/6 arbatinio šaukštelio sausų gydomosios žolės lapų. Abi dalis sujungti inde, o paskui palikti ketvirtį valandos pritraukti. Prieš vartojimą antpilą perkošti. Išgerti visą kiekį vienu kartu. Taikant šią terapiją svoris pamažu pradės „tirpti“, o po dviejų savaičių kurso pavyks numesti 3–5 kg.

Rinkinys su kopytėnu nuo bronchito

Šis variantas taip pat plačiai paplitęs namų gydyme. Ypač veiksmingas vaistas sergant lėtinėmis bronchito formomis. Sudėtingam mišiniui, be pipirėlio lapų, dar reikės paimti:

• pankolio vaisiai;
• šalavijas;
• raktažolės žolė;
• trūkažolių šaknys;
• angelika;
• ramunėlės;
• barkūnas;
• melsvės žolė.

Visus augalinius ingredientus paimti lygiomis dalimis. Sudėti sudedamąsias dalis ir gerai išmaišyti. Po to vos 10 g žolių mišinio užplikyti 0,4 l verdančio vandens. Mišinys turi gerai pritraukti. Perkošus gerti nuo kosulio iki 3 kartų per dieną. Vienkartinė dozė – 1/4 stiklinės. Gydymą tęsti iki visiško ligos požymių išnykimo.

Čia būtų galima pateikti dar daugybę unikalių receptų. Visi gydymo būdai naudojant šią žolę yra nesudėtingi. Pavyzdžiui, šviežių lapų tinktūra ant acto gali gydyti niežus, o akių trynimas paprastu nuoviru padės atsikratyti konjunktyvito.

Gydomųjų mišinių rūšys

Dažniausia pipiržolės šaknies naudojimo forma yra milteliai. Iš jų gaminami tepalai, nuovirai, tinktūros. Skystos vaistinės formos daugiausia skirtos vidaus vartojimui, tačiau koncentruoti tirpalai naudojami išorinėms procedūroms: trynimams, kompresams, atvirų žaizdų gydymui. Tokių vaistų paruošimo būdai yra paprasti, todėl juos lengva pasigaminti namuose. Kaip pavyzdį pateikiame klasikinius skystų vaistinių formų paruošimo receptus.

Užpilas

Kasdieniniam vartojimui pakanka paimti 2 a.š. laukinio pipiro žolės miltelių. Augalinę žaliavą suberkite į termosą, užpilkite stikline verdančio vandens, sandariai uždarykite indą kamščiu. Palikite užpilą valandai. Vartokite po 1–2 v.š. prieš valgį. Vartojimo dažnumas priklauso nuo ligos pobūdžio, bet jis neturi viršyti 4 kartų.

Tinktūra

Pagal tradicinį receptą vandeninė tinktūra ruošiama iš džiovintų arba šviežių žolės lapų, pridedant graikinių riešutų lukštų.

Gydomojo tirpalo paruošimo algoritmas:

1. Augalų dalis susmulkinkite, sumaišykite.
2. Žalią masę užpilkite verdančiu vandeniu (2 l).
3. Kai tirpalas atvės, perpilkite į stiklainį, sandariai uždarykite dangteliu.
4. Po dviejų savaičių brandinimo tinktūra nuo girtavimo bus paruošta naudojimui.
5. Gerti po stiklinę prieš valgį.

Nuoviras

Liaudies medicinos praktikoje vienodai dažnai naudojamas nuoviras iš antžeminės ir šakninės augalo dalies.

Nuoviras iš džiovintų pipiržolės lapų ruošiamas tokia seka:

1. Į stiklinę verdančio vandens suberkite 1 v.š. su kaupu žaliavos.
2. Mišinį pastatykite ant vandens vonios.
3. Nuovirą troškinkite 1/2 valandos ant labai lėtos ugnies.
4. Kai priemonė bus paruošta, papildykite skysčio tūrį iki pradinio lygio.

Vaistą vartokite po 1/2 a.š. viduriuojant, sergant virškinimo trakto sutrikimais.

Pastaba: tokiu būdu paruoštas tirpalas tinka kompresams nuo akių uždegiminių procesų ir egzemos.

Dėmesio: Nuovirą, paruoštą pagal šį receptą, reikia vartoti labai atsargiai, neviršijant nurodytų dozių.

Nuoviras iš šaknų ruošiamas pagal analogišką schemą. Tačiau tokį vaistą rekomenduojama vartoti moterims, turinčioms skausmingas mėnesines ir žarnyno sutrikimų. Vienkartinė vaisto dozė – 2 v.š.

Kontraindikacijos vartojimui

Iš pradžioje aprašytų savybių matyti, kad pipiržolė pagal savo prigimtį yra labai sudėtingas augalas. Maistinėmis medžiagomis praturtinta sudėtis teikia didžiulę naudą sveikatai, tačiau kartu toksiški elementai, kurie taip pat yra, netinkamai naudojant gali pakenkti. Todėl yra gana įspūdingas kontraindikacijų sąrašas vartoti preparatus iš bet kurių laukinio pipiro dalių. Griežtai draudžiama atlikti tokią terapiją:

• nėštumo ir žindymo laikotarpiu;
• vyresniems nei 65 metų pacientams;
• sergantiems hipertenzija;
• vaikams ir paaugliams;
• asmenims, turintiems virškinimo trakto ligų;
• asmenims, linkusiems į alergiją;
• sergantiems širdies nepakankamumu;
• esant inkstų patologijoms
• menstruacijų metu;
• esant bet kokio pobūdžio kraujavimui.

Taip pat kontraindikuotina naudoti bet kokias vaistų formas gydant žmones, turinčius fizinio išsekimo požymių. Griežtai draudžiama savarankiškai didinti recepte rekomenduojamą dozę.

Pabaigoje norisi dar kartą priminti, kad vaistinėse žolėse slypi didžiulis potencialas. Jų gydomoji galia gali pastatyti ant kojų beviltiškus ligonius. Tačiau netinkamas elgesys su bet kokia žole gali sukelti priešingą efektą. Kanopinė žolė daugelį amžių tarnavo žmonėms. Ji ir šiandien gydo nuo įvairių ligų. Tačiau su šiuo augalu reikia elgtis pagarbiai, nepamirštant jo toksiškų savybių.

Pabiro nuotrauka