Rasakila: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Ši žolė turi daugybę pavadinimų. Žinynuose ji vadinama paprastąja rasakila, tačiau liaudiški pavadinimai yra daug poetiškesni – pavyzdžiui, meilės žolė, dievo ašarėlė, dangaus rasa arba žvaigždinė žolė. Senovėje ji dar buvo vadinama alchemikų žole. Iš tiesų tai daugiametis žolinis šliaužiantis augalas, pasižymintis daugybe naudingų savybių. Jis veikia priešuždegimiškai, atsikosėjimą skatinančiai ir tulžies išsiskyrimą gerinančiai, turi antiseptinių savybių, gali sustabdyti kraujavimą. Ir nors rasakila oficialiai nebuvo pripažinta vaistiniu augalu, ji plačiai naudojama pramonėje maisto papildų gamybai.

Cheminė sudėtis

Visos paprastosios mantos gydomosios savybės yra gana gerai ištirtos. Jas paaiškina jos šaknų, žolės ir lapų cheminė sudėtis. Svarbiausi medicinos požiūriu ingredientai yra:

1. Rauginės medžiagos – daugiausia taninai, jų daugiausia yra šaknyse, lapuose ir stiebuose – tik iki 3%.
2. Katechinai – tai flavonoidai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis.
3. Steroidai – į hormonus panašios augalinės kilmės medžiagos.
4. Ligninas – teigiamai veikiantis storosios žarnos mikroflorą.
5. Lecitinas – naudojamas gaminant hepatoprotektorius, nes jis padeda apsaugoti kepenų ląsteles.
6. Askorbino rūgštis (vitaminas C) – teigiamai veikianti kraujotakos sistemą.
7. Įvairūs makro- ir mikroelementai, įskaitant cinką su jo priešuždegiminėmis savybėmis, borą ir manganą.

Taip pat į augalo sudėtį įeina oleino, fenolkarbono, linolo ir kitos rūgštys, lipidai, kumarinai, glikozidai.

Kaip atrodo ir kur auga

Šiuolaikinėje fitoterapijoje dažniausiai naudojama paprastoji rasakila. Tai žolinis žemaūgis augalas gana plonais stiebais, kurie driekiasi žeme. Žydėjimo metu jie šiek tiek pakyla aukštyn. Rasakila užauga iki 30 cm aukščio.

Augalo šakniastiebis gana galingas, išsidėstęs horizontaliai. Prie šaknų augantys lapai stambūs, truputį banguoti. O stiebų lapai išsiskiria pusapvaliu pavidalu. Jie plaukuoti ir iš priekinės, ir iš užpakalinės pusės, turi dantytus kraštus. Apskritai lapelių forma įdomi pati savaime. Prie pagrindo jie tarsi susisuka į piltuvėlį, todėl geba sulaikyti brangią drėgmę.

Be to, lapų kraštuose yra hidatodai – specifinės liaukos, iš kurių lašeliais išsiskiria skystis; taip augalas atsikrato drėgmės pertekliaus. Dažniausiai toks procesas (gutacija) būdingas atogrąžų miškuose, kur didelė drėgmė ir silpnas apšvietimas. Vidutinio klimato sąlygomis tokia savybė pasireiškia retai, o manketė yra vienas iš nedaugelio jos pavyzdžių.

Įdomu, kad tankus plaukuotumas taip pat apsaugo augalą nuo per didelio drėkinimo, nes dėl to net po lietaus lapai lieka beveik visiškai sausi.

Manketė žydi du kartus per metus (palankiomis sąlygomis). Pirmą kartą tai įvyksta vasaros pradžioje, pakartotinis žydėjimas galimas jau rudens pradžioje. Jos žiedeliai smulkūs, šviesiai žalio atspalvio, susitelkę į siaurus žiedynus, savo forma labiau primenančius rutuliukus (nors botanikoje tokie vadinami skydiškosios šluotelės pavidalo). Sėklavaisiai (sėklinukai) manketės subresta rugpjūtį.

Rūšys

Egzistuoja kelios manketės veislės, tačiau ne visos jos naudojamos medicinoje. Kai kurios auginamos daugiausia dekoratyviniais tikslais. Plačiai paplito:

1. Minkštoji manketė. Ši augalo veislė aptinkama ir Rytų Europoje, ir Azijos šalyse – Turkijoje, Irane ir kt. Tai greitai augantis šliaužiantis augalas su gražiais geltonais žiedynais. Jis auga kupstais, pasiekiančiais iki 40 cm aukščio – ir plotis maždaug toks pat. Kai ant jo pasirodo ažūriniai žiedynai, o tai būna birželį, toks krūmas atrodo labai vešlus ir įspūdingas. Minkštoji manketė naudojama daugiausia kraštovaizdžio dizaine, sode ji dažnai sodinama prie vandens telkinių, borteliuose ir mišriuose gėlynuose. Floristikoje ji įtraukiama į puokštes, kad gėlių kompozicijos būtų vešlesnės.
2. Alpinė manketė. Ji aptinkama gana atšiauriomis klimato sąlygomis, Grenlandijoje ir Šiaurės Europoje. Ši veislė mėgsta kalkingus ir akmenuotus dirvožemius. Nuo kitų rūšių ši manketė skiriasi net išvaizda. Jos lapai giliai skiautėti, o iš kitos pusės padengti labai šviesiu sidabriniu pūku, dėl ko atrodo, kad jie turi baltą apvadą. Dėl to augalas atrodo labai dekoratyvus net ir ne žydėjimo laikotarpiu. Jis naudojamas daugiausia kraštovaizdžio dizaine – sodinamas alpinariumuose, taip pat įspūdingai atrodo konteineriniai sodinimai kartu su hiacintais ir tulpėmis.
3. Raudonkotė mantija. Ši veislė taip pat dažnai sutinkama aukštikalnių pievose. Gamtoje ji auga Kryme, Bulgarijos Rodopuose, Kaukaze ir vakarų Karpatuose. Nuo kitų veislių skiriasi labai mažais dydžiais – aukštis siekia ne daugiau kaip 15 cm. Be to, ši mantija pasižymi būdingu melsvai žaliu lapų atspalviu, prie stiebo tvirtinamais rausvais lapkočiais. Ši veislė taip pat dažnai naudojama kraštovaizdžio dizaine, sodinant alpinariumuose. Tačiau tokia mantija gali puikiai atrodyti ir bortuose.

Išvardytos veislės daugiausia auginamos soduose. Be to, vidurinėje Rusijos juostoje sutinkama daug laukinių veislių. Iš viso yra daugiau nei 30 šio augalo rūšių. Pavyzdžiui, sausose vietose galima rasti kalnų, melsvą ir rutuliškai susuktą veisles. Taip pat sausringose vietovėse auga gumbuotoji mantija. Šešėlinguose miškuose ir esant padidintai drėgmei auga pusmėnulinė ir banguotalapė veislės, o šlapynėse – plikastiebė.

Egzistuoja ir veislių, kurios vienodai gerai jaučiasi tiek sausose, tiek drėgnose dirvose (pavyzdžiui, šeriuotoji mantija). Vis dėlto labiausiai paplitęs variantas yra paprastoji mantija. Ir būtent ji naudojama liaudies medicinoje bei farmacijos pramonėje.

Rinkimas ir laikymas

Fitoterapijoje naudojama tiek mantijos žolė, tiek jos šakniastiebis. Antžeminė dalis ruošiama nuo antrosios gegužės pusės iki vasaros vidurio. Žolę galima rinkti tik dienos metu, atsižvelgiant į aukščiau aprašytą gutacijos efektą – reikia palaukti, kol išdžius ryto rasa ir išsiskirianti drėgmė.

Žolę reikia nupjauti kartu su lapais, ūgliais ir žiedais aštriu peiliu. Šią žaliavą reikia džiovinti šešėlyje, geriausia – patalpoje su gera ventiliacija. Taip pat galima naudoti specialias džiovykles. Tačiau tokiu atveju reikia nustatyti švelniausią temperatūros režimą – ne aukštesnę nei 60 laipsnių. Išdžiovintą žolę ir žiedus reikia laikyti popieriniuose arba lininiuose maišeliuose iki kitų metų, ne ilgiau, nes laikui bėgant žolė įgaus labai nemalonų kartų skonį.

Mantijos šaknys taip pat ruošiamos medicininiams tikslams. Tačiau jas rekomenduojama iškasti jau rudens pradžioje. Plauti jų nereikia, pakanka atsargiai nuvalyti nuo žemės. Jos džiovinamos taip pat palėpėje. Tokia žaliava laikoma lininiuose maišeliuose ne ilgiau nei 2 metus. Kaip ir bet kuriuos kitus vaistinius augalus, mantiją laiko sausoje ir tamsioje spintoje, toliau nuo šilumos šaltinio, kad ji nesugestų nuo saulės spindulių ir aukštos temperatūros.

Rasakilos žolės gydomosios savybės

Unikali šio augalo cheminė sudėtis lėmė jo gydomąsias savybes. Būtent todėl «alchemikų žolė», kaip senovėje vadino rasakilą, veikia taip:

1. Skatinama progesterono – moteriško lytinio hormono – gamyba. Tai vyksta dėl didelio augalinių steroidų kiekio. Šias savybes patvirtino moksliniai tyrimai, atlikti Sankt Peterburge. Gebėjimas paveikti hormonų pusiausvyrą daro paprastąją manžetę veiksminga priemone nuo dismenorėjos.
2. Reguliuoja medžiagų apykaitos procesus – taip pat dėl steroidų, lipidų ir kai kurių kitų medžiagų kiekio.
3. Normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos darbą.
4. Stiprina natūralią organizmo imuninę apsaugą.
5. Pasižymi antivirusiniu aktyvumu – virusologai įrodė jos veiksmingumą kovojant su gripu. Ši savybė atsiranda dėl flavonoidų poveikio, kurie yra stiprūs antioksidantai ir taip pat turi priešuždegiminį poveikį.
6. Daro ne tik priešuždegiminį, bet ir atjauninantį poveikį bei šalina toksinus dėl savo sudėtyje esančio lignino.
7. Pagreitina audinių regeneraciją ir gydo nudegimus bei įpjovimus dėl didelio kumarinų kiekio.

Paprastoji manžetė tik taip vadinama, o iš tikrųjų ši žolė daugeliu atžvilgių yra unikali. Jos pagrindu pagamintos priemonės ne tik gydo žaizdas ir stiprina kapiliarus, bet ir pagreitina regeneraciją bei yra efektyvi infarktų ir daugelio kraujagyslių ligų profilaktika.

Moterims

Dailiosios lyties atstovėms paprastoji manžetė naudinga tuo, kad joje yra steroidų. Tai augaliniai moteriškų lytinių hormonų analogai. Be to, skirtingai nei sintetinės priemonės, naudojamos hormonų pakaitinėje terapijoje, manžetės užpilai ir nuovirai praktiškai neturi kontraindikacijų ir šalutinių poveikių.

Iš esmės manžetės pagrindu pagamintos priemonės naudojamos esant dismenorėjai, t. y. menstruacinio ciklo sutrikimams, tačiau jos gali būti veiksmingos ir menopauzės laikotarpiu. O jų priešuždegiminės savybės daro jas puikia priemone nuo daugelio dubens organų ligų.

Vyrams

Stipriosios lyties atstovams taip pat svarbios priešuždegiminės manžetės savybės, nes šios žolės pagrindu pagamintas priemones galima naudoti gydant prostatitą ir uretritą. Tačiau daug svarbiau jiems yra žolės gebėjimas stiprinti kraujagysles ir reguliuoti „blogojo“ cholesterolio kiekį, nes vyrai labiau nei moterys yra linkę į širdies ir kraujagyslių ligas.

Nėštumo metu

Liaudies medicinoje manoma, kad manžetės žolės nuovirą ar mažiau koncentruotą arbatą iš šio augalo reikia gerti tada, kai yra persileidimo grėsmė. Taip pat daugelis žolininkų rekomenduoja vartoti tokias priemones esant sunkiai toksikozei pirmąjį trimestrą arba atsiradus pilvo skausmams. Tačiau tokius žolelių nuovirus galima gerti tik pasitarus su gydytoju, juo labiau kad skausmai gali būti susiję, pavyzdžiui, su negimdiniu nėštumu.

Senovėje gimdyvėms duodavo manžetės nuovirą prieš pat gimdymą, kad palengvintų šį procesą, tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis gimdymo namuose tai nėra skatinama, be to, yra ir veiksmingesnių medikamentinių priemonių.

Paprastoji mantija laikoma gera priemone laktacijai, daugelis pataria ją vartoti jaunoms mamoms, kurios bando nustatyti žindymą. Tačiau reikia būti atsargiems ir iš pradžių įsitikinti, kad vaikas neturi alerginės reakcijos į tokius užpilus ir nuovirus.

Vaikams

Nors paprastoji mantija laikoma gera priešuždegimine ir atsikosėjimą skatinančia priemone, gydant mažus vaikus jos vartoti nerekomenduojama. Kai kurie pediatrai mano, kad jos apskritai negalima duoti ikimokyklinukams, o paaugliams ji gali būti naudinga stiprinant raumenis ir sąnarius. Be to, paauglėms mergaitėms duodami mantijos nuovirai ir užpilai, siekiant sumažinti menstruacijų skausmą ir reguliuoti ciklą.

Metant svorį

Steroidai, ligninas ir lecitinas – tai komponentai, dėl kurių paprastoji mantija yra veiksminga ir lieknėjimui, nes ji padeda reguliuoti medžiagų apykaitą. Be to, šios žolės sudėtyje yra fenolkarboninės rūgšties. Ji pasižymi unikaliomis savybėmis – pirma, turi šildantį poveikį, antra, gerina kraujagyslių pralaidumą. Dėl to taip pat sustiprėja kraujotaka ir pagreitėja medžiagų apykaitos procesai, juo labiau kad fenolkarboninės rūgšties veikimą sustiprina augale esantys flavonoidai ir taninai. Be viso kito, jie turi jauninantį poveikį ir leidžia odą padaryti lygesnę bei elastingesnę, todėl mantija taip pat naudojama celiulito gydymui.

Lieknėjimui veiksmingiausia laikoma arbata iš šios žolės, kuri bus aprašyta toliau. O nuo celiulito geriau daryti kompresus su rasakilos nuoviru.

Rasakilos naudojimas liaudies medicinoje

Nors gamtoje pasitaiko daugiau nei penki šimtai šio augalo veislių, tik paprastoji mantija gali būti naudinga fitoterapijoje, tačiau ji veiksminga esant įvairiausioms patologijoms:

1. Esant uždegiminėms gimdos ligoms rekomenduojama gerti nuovirą iš mantijos žolės ir lapų – po 0,5 l per dieną, padalijus į tris vienodo tūrio porcijas. Skoniui pagerinti galima įdėti šiek tiek medaus. Ši priemonė laikoma veiksminga ir atstatant gimdą po sunkių gimdymų.
2. Esant amenorėjai (skausmingoms menstruacijoms) rekomenduojama gerti po 400 ml rasakilos nuoviro per dieną, padalijus į du kartus – ryte ir vakare.
3. Esant migrenai ir galvos skausmams, kuriuos sukelia aukštas arterinis kraujospūdis, galima gerti po puodelį arbatos iš rasakilos per dieną.
4. Pūlingoms žaizdoms ir įpjovimams gydyti naudojamas mantijos užpilas, iš kurio daromi kompresai ir losjonai.
5. Esant tam tikroms uždegiminėms mažojo dubens organų ligoms, rasakilos užpilą ar nuovirą galima naudoti makšties plovimui.
6. Gydant hemorojų rasakila yra gera dėl savo kompleksinio poveikio. Ji stabdo kraujavimą, skatina audinių regeneraciją, stiprina kraujagysles. Šiems tikslams naudojamas rasakilos užpilas, kuriuo suvilgomi specialūs tamponai.
7. Esant anemijai ir aterosklerozei rekomenduojama gerti šio augalo lapų nuovirą, kuris užplikomas vynuogių vynu. Ši priemonė laikoma veiksminga ir esant širdies skausmams.
8. Esant lėtiniam kolitui ne paūmėjimo laikotarpiu, rekomenduojama kasdien gerti po 10–15 lašų rasakilos spiritinės tinktūros (atskiedus ją trupučiu vandens).
9. Esant cukriniam diabetui rekomenduojama per parą suvartoti 200 ml rasakilos nuoviro. Tačiau, skirtingai nuo kitų ligų gydymo, čia negalima dėti medaus.
10. Gydant pjautines žaizdas galima naudoti šviežius lapus, kurie šiek tiek patrinami rankose, kad jie išspaustų sultis. Šią žalią masę tereikia priglausti prie pažeistos odos vietos.

Išvardytais atvejais rasakilos naudojimas neapsiriboja. Šis augalas gali būti naudojamas skreplių išskyrimui sergant įvairios kilmės bronchitu, kitomis kvėpavimo takų ligomis, įskaitant plaučių uždegimą. Be to, žolių nuoviras naudojamas burnos skalavimui sergant stomatitu, iš jo daromi kompresai sergant konjunktyvitu (jei ši liga yra bakterinės kilmės, tai rasakila naudojama kaip papildymas prie gydymo antibiotikais, bet ne vietoj jų).

Gydomųjų mišinių su rasakila rūšys

Iš šio augalo gaminamos priemonės tiek vidiniam, tiek išoriniam naudojimui. Dažniausias variantas – vandeninis naudingųjų medžiagų ekstrahavimas, tai yra nuovirai ir užpilai. Tačiau kai kurie žolininkai, gydydami cukrinį diabetą ir nutukimą, rekomenduoja vartoti miltelius iš susmulkintos augalinės žaliavos.

Kalbant apie išorinio naudojimo priemones, tai gali būti įvairūs kompresai, karštieji kompresai ir aplikacijos. Jiems naudojami ne tik užpilai ir nuovirai, bet ir rasakilos sultys. Jos išspaudžiamos iš jaunų lapų ir ūglių. Tokią priemonę galima naudoti spuogams gydyti, atskiedus ją pienu santykiu 1:10. Sultys tinka ir vidiniam vartojimui – pavyzdžiui, jų geriama sergant viduriavimu (kas 2 valandas po 1 arbatinį šaukštelį priemonės).

Užpilas

Ši priemonė ruošiama taip – imami 3 arbatiniai šaukšteliai susmulkintos rasakilos žolės ir lapų ir užpilami 250 ml verdančio vandens, o po to paliekami 2 valandoms po uždarytu dangčiu. Tada užpilas perkošiamas, o likusi augalinė žaliava išspaudžiama.

Gautas užpilas laikomas pakankamai koncentruotu. Jis vartojamas gydant gausias menstruacijas, taip pat malšina uždegimą sergant įvairiomis pūlingomis ligomis. Pastaruoju atveju jo pagrindu daromos vonelės ir karštieji kompresai. Kompresai su rasakilos užpilu palengvina venų varikozės simptomus, nors ir nepašalina visiškai jos priežasčių.

Kai kuriais atvejais užpilas daromas mažiau koncentruotas – imami 3–5 valgomieji šaukštai žaliavos 1 litrui verdančio vandens, užvirinama ir laikoma ant silpnos ugnies dar 10–15 minučių. Tada paliekama pritraukti vienai valandai. Tokį žolelių užpilą galima gerti norint numesti svorio, derinant jo vartojimą su sporto užsiėmimais.

Tinktūra

Skirtingai nuo daugelio kitų tinktūrų, priemonė rasakilos pagrindu gaminama ne su spiritu, o su vynu. Jai reikia paimti 1 arbatinį šaukštelį sausos susmulkintos augalinės žaliavos 170 ml vyno. Priemonė greitai užpilama ir paliekama brinkti parą (tam ji paliekama sausoje ir tamsioje vietoje). Prieš vartojimą paruošta tinktūra perkošiama per du marlės sluoksnius. Ji vartojama sergant ateroskleroze ir kitomis ligomis.

Nuoviras

Rankutės nuoviras laikomas puikia antiseptine priemone. Be to, jis pasižymi sutraukiančiomis ir atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis, o keletas tyrimų parodė jo raminamąjį poveikį. Dažniausiai jis vartojamas viduje. Tačiau dėl antiseptinių savybių jis gali būti naudojamas ir kaip išorinė priemonė – pavyzdžiui, esant spuogams.

Tradiciniam nuovirui paruošti imama 4 arbatiniai šaukšteliai susmulkintos žolės 250 ml verdančio vandens, vėl užvirinama ir palaikoma ant ugnies dar 5 minutes. Po to nuoviras paliekamas atvėsti, perkošiamas per marlę arba filtravimo popierių ir naudojamas kaip vidinė arba išorinė priemonė.

Iš rankutės žolės taip pat ruošiamas vyno nuoviras. Imama 30 g susmulkintų džiovintų stiebų ir lapelių 1 l raudonojo vyno ir kaitinama 10 minučių. Ši priemonė vartojama po 3–5 valgomuosius šaukštus per dieną prieš valgį. Ji padeda atsikratyti viduriavimo (su sąlyga, kad jį sukėlė disbiozė arba žarnyno infekcija; jei net po mėnesio tokio gydymo simptomai išlieka, reikia kreiptis į gydytoją).

Iš rankutės šaknies ruošiamas vyno nuoviras. 20 g džiovintos augalinės žaliavos imama stiklinė vyno, ši priemonė užvirinama ir paliekama dar 30 minučių ant vidutinės ugnies. Paruoštas nuoviras perkošiamas per kelis marlės sluoksnius, kad atsikratytų šaknies gabaliukų. Yra ir kitas šio recepto variantas. Šaknies nuoviras ruošiamas atskirai, paimant labai nedidelį kiekį vandens, po to įpilama vyno ir jis pakaitinamas, bet nevirinamas, kad būtų maksimaliai išsaugotos visos naudingos medžiagos.

Tokią priemonę galima vartoti po 2 valgomuosius šaukštus per dieną 30 minučių prieš valgį sergant anemija; ji taip pat laikoma veiksminga sergant disbioze ir jos sukeltu meteorizmu. Dietologai šį vyno nuovirą laiko puikiu būdu pagreitinti medžiagų apykaitą.

Arbata

Iš šio augalo taip pat ruošiama arbata – ji užplikoma taip pat, kaip tradicinis gėrimas iš arbatos lapų, tai yra 1–2 arbatiniai šaukšteliai susmulkintos sausos žaliavos užpilami stikline verdančio vandens, paliekama brinkti 10–15 minučių, o po to perkošiama. Arbata dažniausiai vartojama kaip bendrą organizmą stiprinanti priemonė, be to, ji gerai padeda nuo nemigos. Kai kurie žolininkai rekomenduoja ją duoti vaikams rachito profilaktikai, tačiau geriau prieš tai pasikonsultuoti su pediatru, nes šiuolaikiniai gydytojai mano, kad mažiems vaikams ši priemonė gali sukelti alergiją.

Naudojimas kosmetologijoje

Šliaužtinė neatsitiktinai laikoma „moteriška“ žole. Ji naudinga ne tik gydant ligas, bet ir atliekant namines grožio procedūras. Milteliai iš džiovintų šio augalo lapų gali būti dedami į jau paruoštas kosmetines kaukes ir losjonus, nes jie taip pat pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir padeda sustabdyti priešlaikinį odos senėjimą.

Naminėje kosmetologijoje dažniausiai naudojamas šliaužtinės nuoviras. Rekomenduojama jį pasigaminti vasarą ir užšaldyti ledo formelėse. Gauti kubeliai naudojami veido masažui. Tai leidžia padidinti odos elastingumą, padaryti ją lygesnę, pagerinti deguonies tiekimą stiprinant mikrocirkuliaciją.

Esant spuogams, dažniausiai naudojamas šliaužtinės užpilas – kaip losjonai ar kompresai. Tačiau veiksmingesniu laikomas tepalas, pagamintas iš šliaužtinės spiritinės tinktūros (10–20 ml gatavo produkto – jis parduodamas vaistinėse), sumaišytos su vazelinu (iki 90 g). Šis tepalas laikomas veiksmingu pavieniams spuogams ir furunkulams.

Šliaužtinė bus naudinga ir plaukų stiprinimui, nes jų būklė tiesiogiai priklauso nuo hormonų pusiausvyros. Galima dėti šios žolės užpilo ar nuoviro į vandenį, paruoštą plaukų skalavimui. Taip pat galima paruošti nuovirą iš šio augalinio mišinio: 15 g džiovintos šliaužtinės, tiek pat dilgėlių žolės ir dvigubai daugiau susmulkintų džiovintų varnalėšos šaknų. Visa tai užpilama 1 l vandens ir užvirinama, verdama 5–7 minutes, po to atšaldoma ir paliekama brinkti 45–60 minučių. Gautą priemonę galima dėti į vandenį sruogų skalavimui arba įtrinti į galvos odą vietoj losjono. Reguliarus jos naudojimas leidžia sustiprinti plaukų folikulus.

Kai kuriuose receptuose į šį mišinį pridedama beržo lapų – tai padeda padaryti priemonę veiksmingą ir nuo seborėjos.

Kontraindikacijos vartojimui

Vienas iš šliaužtinės privalumų yra tai, kad ši žolė beveik neturi kontraindikacijų. Jos negalima vartoti tik esant alerginėms reakcijoms ir individualiam netoleravimui, taip pat esant padidėjusiam kraujo krešumui. Atsargiai ji skiriama nėštumo ir žindymo laikotarpiu – tik atlikus visus tyrimus ir pasikonsultavus su gydytoju, nes net ir augalinių steroidų perdozavimas gali turėti neigiamą poveikį organizmui.

Įdomūs faktai

1. Šliaužtinė atrodo kukliai, bet iš tikrųjų priklauso garsiajai erškėtinių (Rosaceae) šeimai. Botanikoje ji vadinama Alchemilla – šis pavadinimas kilęs iš žodžio „alchemija“ – senovinis mokslas, kurio adeptai ieškojo filosofinio akmens ir amžinojo gyvenimo eliksyro. Gydomosios šios žolės savybės buvo žinomos jau tada, o senovės mokslininkai manė, kad augalo gebėjimas išskirti skystį rodo jo magišką prigimtį. Ypač vertinti ryto rasos lašai, susirinkę natūraliame piltuvėlyje, sudarytame iš lapų plokštelių.
2. Praktika parodė, kad žiomenė iš tiesų turi daug naudingų savybių ir gali padėti atsikratyti įvairių patologijų, nors jokios magijos čia, žinoma, nėra.
3. Rusiškas šios žolės pavadinimas, kuris aktyviai naudojamas šiandien, atsirado dėl šio augalo lapų panašumo į purius nėriniuotus rankogalius, madingus galantiškajame amžiuje. O štai Anglijoje ir Vokietijoje žmonės jų formoje įžvelgė panašumą su Mergelės Marijos apsiaustu, iš čia ir pavadinimas „ponios apsiaustas“. Beveik visose Vakarų Europos šalyse šiai žolei buvo priskiriamos raganiškos savybės. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad lapuose surinkta rasa padeda sugrąžinti jaunystę, taip pat – atsikratyti spuogų, strazdanų ir pigmentinių dėmių.
4. Įdomu, kad žiomenė gali būti naudojama ir kulinarijoje; paprastai tam naudojami augalo lapai, kartais – jauni ūgliai. Ankstyvą pavasarį šią žolę galima dėti į lapinių daržovių salotas, sriubą arba žaliuosius barščius. Kartais ji ruošiama kaip prieskonis. Tam ji džiovinama aukščiau aprašytu būdu, nes jis leidžia išsaugoti beveik visas naudingas medžiagas, o žiemą ją bus galima dėti tiek į sriubas, tiek į pagrindinius patiekalus. Tai taip pat naudingas vitaminų priedas, nes joje gausu askorbo rūgšties. Rytų virtuvėje lapai gali būti sūdomi kartu su kitais aštriais augalais ar daržovėmis.

Žiomenės nuotrauka