Viržiai: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Viržiai nėra oficialiai pripažįstami kaip farmakopėjos augalas, tačiau liaudies medicinoje jie sėkmingai naudojami įvairioms ligoms gydyti.

Cheminė sudėtis

Gydomąsias viržių savybes lemia jų žiedų ir ūglių cheminė sudėtis. Liaudies medicinoje kartais naudojamos ir augalo šaknys, tačiau dažniausiai – antžeminė jo dalis. Vertingiausia žaliava laikomi žiedai, augantys ūglių viršūnėse. Juose yra:

1. Flavonoidai (daugiausia kvercetinas ir jo dariniai), pasižymintys priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis.
2. Fitosteroliai, t. y. augalinės hormoninės medžiagos (šiuo atveju – turintys savybių pakeisti steroidinius junginius).
3. Organinės rūgštys, daugiausia chlorogeno ir kavos. Pirmoji mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, yra aktyvi prieš auksinį stafilokoką ir žarninę lazdelę, turi hepatoprotekcinį ir priešnavikinį poveikį. Tuo tarpu kavos rūgštis pasižymi priešuždegiminėmis ir imunomoduliuojančiomis savybėmis. Ji taip pat stabdo kancerogenezę.
4. Glikozidai, daugiausia arbutinas, kuris yra natūralus antiseptikas. Kosmetologijoje jis naudojamas odai šviesinti, tačiau viržių nuoviruose ir užpiluose jo yra tik tiek, kiek reikia paprastai grąžinti sveiką veido spalvą.
5. Taninai, vitaminai, mineralai, dalyvaujantys įvairiuose biocheminiuose organizmo procesuose.

Kaip vaistinės žaliavos gali būti naudojamos ir viršutinės ūglių dalys. Jose yra jau minėtas flavonoidas kvercetinas ir herbacetinas, turintys panašių savybių. Taip pat yra rauginių medžiagų. Ūgliuose taip pat yra organinių rūgščių, daugiausia citrinos ir fumaro rūgštys, kurios savo savybėmis nusileidžia kavos ir chlorogeno rūgštims.

Kaip atrodo ir kur auga

Viržiai laukinėje gamtoje yra palyginti žemas šliaužiančios formos krūmas. Jo aukštis siekia tik 30–100 cm. Augalo lapeliai smulkūs, trikampiški, jų plotis apie 2 mm, o ilgis siekia 2,5 mm. Lapkočio nėra.

Viržiai žydi labai gražiai, jų varpelio formos žiedai susitelkę į vienašalę kekę. Jie gali būti šviesiai alyviniai arba sodrios spalvos, pasitaiko ir baltųjų viržių, tačiau jie laikomi retenybe (galbūt todėl senovėje jiems buvo priskiriamos ypatingos magiškos ir gydomosios savybės).

Virkščio vaisius yra maža dėžutė, kurioje yra daug smulkių sėklų. Vis dėlto šis augalas dauginamas ne sėklomis, o dalijant šaknis, kurios išauga ant krūmo šoninių šakų. Kai jos atitrūksta, įleidžia šaknis ir po kurio laiko tampa savarankiškais krūmais.

Daugumai žmonių viržis asocijuojasi su Anglija ir Škotija. Iš tiesų, Jungtinės Karalystės viržynai yra labai vaizdingas reginys (ir, beje, yra unikalios ekosistemos). Tačiau laukinėje gamtoje viržis auga ir kitose Europos šalyse, taip pat Šiaurės Afrikoje, kai kuriuose Grenlandijos regionuose, Šiaurės Amerikoje ir net Azijoje. Rusijoje natūraliomis sąlygomis jis aptinkamas Sibire ir europinėje šalies dalyje. Tačiau šiandien viržis neretai tikslingai auginamas soduose.

Gamtoje jis retai aptinkamas viržynuose, o labiau mėgsta tankius krūmynus, pušynus ir samanotus durpynus.

Rūšys

Reikia pažymėti, kad botaniniu požiūriu paprastasis viržis (Calluna vulgaris) yra vienintelis Viržių genties atstovas. Tačiau pati gentis priklauso gana didelei šeimai, kurią sudaro apie 4 tūkstančiai krūmų, medžių ir net žolių.

Visi viržių tipai, kurie šiandien sutinkami soduose, yra specialiai išvestos veislės, besiskiriančios aukščiu, žiedlapių spalva ir žydėjimo laikotarpiais. Pavyzdžiui, joms priklauso:

1. Dekoratyvinis viržis, kurio aukštis siekia 50 cm. Jo žiedai gali būti purpuriniai, alyviniai arba balti. Tai žemas krūmas, dažnai auginamas patalpose – tokiomis sąlygomis jis žydi nuo rudens iki sausio.
2. Medinis viržis – tai veikiau medis, nors ir primenantis krūmą. Jo aukštis gali siekti iki 5 m. Žydi kovo–balandžio mėnesiais baltais žiedynais, turinčiais malonų aromatą. Tai viena seniausių sodo veislių, išvesta dar 1658 m.
3. Rožinis viržis – tai gražus krūmas, kurio skersmuo gali būti iki 50 cm. Aukštis neviršija 90 cm. Kamienas plonas, šakos kietos. Žydi balandžio–birželio mėnesiais varpelio formos žiedais, surinktais į ilgas tankiai raudonos arba rožinės spalvos kekes. Laikomas puikiu medunešiu.
4. Elegantiškasis viržis. Jo tėvyne laikoma Pietų Afrika. Tai žemas (50 cm) krūmas. Žiedai yra taurės formos, jų labai daug, ir jie surinkti į žiedyną, labiau primenantį rutulį. Ši veislė blogai pakenčia šalnas, dažniau auginama žiemos sode.

Populiarioms veislėms taip pat priklauso viržiai 'Carmen' ir 'Hamilton'. Pirmoji iš šių veislių pasižymi rausvai violetiniais žiedais ir priskiriama žemaūgiams augalams – jos aukštis neviršija 40 cm. 'Hamilton' – tai angliška veislė, išvesta 1935 m. Ji taip pat laikoma žemaūge, o pagrindinis jos skirtumas yra pilnavidurė žiedų struktūra. Iš viso suskaičiuojama daugiau nei 300 šio augalo veislių.

Rinkimas ir laikymas

Kaip vaistinę žaliavą renkama antžeminė augalo dalis. Manoma, kad stipriausiomis gydomosiomis savybėmis pasižymi žiedynai. Tačiau paprastai jie nupjaunami kartu su ūglių viršūnėmis, tam naudojamos genėjimo žirklės. Žaliavą reikia rinkti aktyvaus augalo žydėjimo metu, daugumos veislių tai yra rugpjūtis.

Žaliava būtinai perrenkama, o po to išdžiovinama, išdėliojant plonu sluoksniu ant medvilninio audinio arba popieriaus (bet tik ne ant laikraščių, kad ant žiedlapių nepatektų spausdinimo dažai). Žaliavą geriau džiovinti lauke, bet pavėsyje. Tiks ir palėpės patalpa (jei ji gerai vėdinama). Po kelių dienų džiovinimo žiedeliai ir lapai lengvai nukris nuo šakų. Jie ir yra vertingiausia žaliava. Vėliau ji turi būti laikoma popieriniuose maišeliuose arba lininiuose maišeliuose tamsioje ir sausoje vietoje.

Rečiau kaip vaistinė žaliava naudojamos šaknys. Bet jei reikia būtent jų, jos iškasamos spalio pabaigoje. Reikia veikti atsargiai, kad nepažeisti šakniastiebio. Pačios šaknys nuvalomos nuo dirvos, nuplaunamos, o po to išdžiovinamos įprastu būdu.

Kuo viržiai skiriasi nuo kadagio

Iš tiesų viržis ir kadagys yra du visiškai skirtingi augalai. Išoriškai jie visiškai nepanašūs, o painiava kyla dėl to, kad daugelyje regionų vis dar vartojamas senovinis slaviškas kadagio pavadinimas – veres.

Kadagys yra spygliuotis augalas. Šiltame klimate jis gali žydėti 2 kartus per metus, vėliau ant jo pasirodo kankorėžiai, pasižymintys būdingu aromatu ir melsvu atspalviu. Augalo spygliai yra tamsiai žali, kiekvienos adatos ilgis yra 5–25 mm, todėl jie net ilgesni už viržio lapelius.

Viržių gydomosios savybės

Viržis pasižymi gydomosiomis savybėmis, daugelis jų patvirtintos moksliniais tyrimais. Konkrečiai, nustatyta, kad augalas:

1. Padeda pašalinti šlapimo rūgšties perteklių, kas labai naudinga sergant podagra.
2. Pasižymi priešuždegiminiu ir antibakteriniu poveikiu, todėl jį galima vartoti sergant pielonefritu ir kitomis inkstų ligomis.
3. Turi švelnaus diuretiko savybių, kas leidžia jam susidoroti su edema.
4. Pasižymi atsikosėjimą skatinančiomis ir prakaitavimą didinančiomis savybėmis. Dėl to viržio nuovirai ir užpilai gali būti naudojami sergant ūminėmis kvėpavimo takų virusinėmis infekcijomis ir kvėpavimo takų ligomis, kurias lydi kosulys.
5. Gerina kraujo krešėjimą.
6. Pasižymi švelniu raminamuoju poveikiu ir kovoja su miego sutrikimais.

Šiame augale esančios rauginės medžiagos, taip pat kai kurie kiti junginiai pasižymi sutraukiančiomis ir apgaubiančiomis savybėmis. Todėl farmacijos pramonėje jis naudojamas įvairių vaistinių preparatų, įskaitant skirtų virškinimo trakto organų gydymui, gamybai. Be to, dėl pakankamai didelio glikozidų kiekio viržis naudojamas kaip žaliava vaistams, stimuliuojantiems širdies ir kraujagyslių sistemos darbą. Jo ekstraktas taip pat naudojamas uždegiminių burnos ertmės ligų gydymui.

Moterims

Dailiosios lyties atstovėms viržis yra įdomus tuo, kad jame yra daug antioksidantų, įskaitant provitaminą A ir antocianinus (jie suteikia violetiniams žiedams būdingą spalvą). Visos šios medžiagos padeda sustabdyti priešlaikinio senėjimo procesus.

Priešuždegiminės viržio savybės taip pat padeda jį naudoti gydant kai kurias mažojo dubens organų ligas.

Žieduose esantys fitosteroliai daro šį augalą puikia priemone menopauzės ar skausmingų mėnesinių metu (dažniausiai tokiu atveju ši žaliava užplikoma kaip arbata).

Vyrams

Kaip žinoma, stipriosios lyties atstovai dažniau susiduria su tokia liga kaip podagra. Ją sukelia per didelė šlapimo rūgšties gamyba, kurią lydi labai skausmingi pojūčiai mažuosiuose sąnariuose, ypač kojų pirštuose. Viržio ypatumas yra tas, kad jis slopina pernelyg didelę šlapimo rūgšties gamybą, tai yra pašalina pačią ligos priežastį. Ir tuo pačiu metu jis turi nuskausminamųjų savybių, kurios leidžia pagerinti paciento būklę.

Be to, viržio sudėtyje esančios organinės rūgštys slopina navikų augimą, o tai labai svarbu sergant tokiomis ligomis kaip adenoma ir prostatitas.

Nėštumo metu

Būsimos mamos dažnai susiduria su patinimo problema, taip pat su inkstų ligomis, kurias sukelia tai, kad auganti gimda spaudžia visus vidaus organus. Tokiais atvejais gerti jau paruoštus farmacinius preparatus yra pavojinga, nes jie gali neigiamai paveikti kūdikio būklę. O štai viržis neturi kontraindikacijų, tuo pačiu metu malšina uždegimą ir turi lengvą diuretinį poveikį, todėl gali padėti kovoti su pielonefritu ir pašalinti patinimą.

Vaikams

Mažiems vaikams nerekomenduojama duoti viržio užpilų ir nuovirų, taip pat medaus, kad neišprovokuotų alerginės reakcijos išsivystymo. Pradėti pažintį su šiomis priemonėmis galima tik tada, kai vaikui sukanka bent 3 metai. Tada viržinė arbata duodama lengvai susijaudinantiems vaikams kaip silpna raminamoji priemonė. Ja gydomos kvėpavimo takų ligos.

Viržiai liaudies medicinoje

Nors oficialusis mokslas tęsia viržio tyrimus ir kol kas neįtraukia jo į vaistinių augalų sąrašą, liaudies medicinoje jis naudojamas nuo seniausių laikų. Be kita ko, viržis naudojamas sergant tokiomis ligomis:

1. Šlapimo pūslės ir inkstų uždegimai, lėtinis pielonefritas. Tokiu atveju nuoviras ruošiamas taip – 2 arbatinius šaukštelius sausos susmulkintos žaliavos užpilama stikline ką tik užvirusio vandens ir palaikoma 15 minučių vandens vonelėje, o tada paliekama po uždarytu dangčiu, kol atvės. Priemonė geriama po truputį per dieną.
2. Sąnarių patologijos, turinčios uždegiminį pobūdį (artritas, reumatizmas, poliartritas). Galima gerti nuovirą, paruoštą pagal aukščiau pateiktą receptą. Tačiau šių patologijų gydymui taip pat naudojami kompresai. Jiems imamas 1 valgomasis šaukštas sausų žiedų 300 ml verdančio vandens (tai pusantros stiklinės) ir ši priemonė užpilama termose 2 valandoms. Kompresas daromas iš kelių sluoksnių sulankstytos marlės, kuri panardinama į šiltą užpilą, lengvai nuspaudžiama ir pridedama prie pažeisto sąnario, fiksuojant elastiniu tvarsčiu ir uždengiant viršuje vilnoniu audiniu ar šaliku. Kompresas paliekamas 30–60 minučių. Procedūra kartojama kasdien.
3. Stomatitas, uždegiminės dantenų ar liežuvio ligos. Nuoviras ruošiamas taip – 2 valgomieji šaukštai sausų žiedų užpilami 0,4 l verdančio vandens, laikomi vandens vonelėje 15 minučių ir paliekami atvėsti. Taigi paruošimo būdas yra toks pat, tačiau nuoviras bus koncentruotesnis. Šia priemone skalaujama gerklė ir burnos ertmė kas 2–3 valandas. Taip pat galima daryti dantų voneles, tiesiog paėmus skystį į burną ir palaikius 3–5 minutes (tada jis išspjaunamas, paimama nauja porcija ir procedūra kartojama).
4. Angina, tonzilitas, kitos gerklės ligos. Taip pat naudojamas šiltas viržių nuoviras skalavimui.
5. Bronchinė astma ir kvėpavimo takų uždegimai. Viržių arbata ruošiama taip – 1 arbatinis šaukštelis lapų ir žiedų užplikoma stikline verdančio vandens ir paliekama 10–15 minučių. Nors manoma, kad geriau puodelį tokios arbatos išgerti vakare, nes ji ramina, nereikėtų to daryti prieš pat miegą (gėrimas turi diuretinį poveikį). Geriau arbatą išgerti porą valandų prieš miegą.
6. Kolitas, viduriavimas, pilvo skausmai, susiję su dirgliosios žarnos sindromu. Tokiais atvejais taip pat geriama viržių arbata – ne daugiau kaip puodelis per dieną.
7. Siekiant diuretinio poveikio, suvartojama 100 ml viržių medaus, paruošto pagal toliau aprašytą receptą. Ši priemonė taip pat laikoma veiksminga šlapimo pūslės ir inkstų akmenų šalinimui, tačiau tik jei akmenys yra nedidelio dydžio.
8. Nervų sistemos sutrikimai, odos ligos, artritas ir reumatizmas. Rekomenduojamos vonios su viržiais. Joms reikalingas didelis kiekis užpilo, be to, didelės koncentracijos. Paruošimui imama pusė stiklinės džiovintų žiedų 5 l karšto vandens, ką tik užvirusio. Ši priemonė užpilama ir paliekama pusvalandžiui, tada perleidžiama per marlės filtrą ir supilama į vonią. Vandens procedūros trukmė neturi viršyti 20 minučių. Geriausia tai daryti vakare, galima net kiekvieną dieną, nes jokio šalutinio poveikio nėra.
9. Odos ligos. Gydymui gali būti naudojami milteliai iš džiovintų viržių. Joms imami ir žiedai, ir lapai, sumalant juos beveik į dulkes. Tokiais milteliais pabarstoma žaizda, kuri ilgai negyja, o ant viršaus uždedamas sterilus tvarstis. Viržių milteliai veikia kaip natūralus antibiotikas. Procedūra kartojama kasdien, kol žaizda užgyja. Taip pat šių miltelių galima įmaišyti į gydomųjų tepalų sudėtį, kurie naudojami nudegimų gijimui.

Aukščiau aprašyti kompresai taip pat naudojami alerginiam bėrimui, dermatitui ir egzemai. Jie laikomi veiksminga priemone nuo kerpės, nudegimų, paviršinių žaizdų.

Viržių medus (bitininkystės produktas, o ne iš augalo pagamintas gėrimas) gali veikti kaip raminamoji priemonė, užtenka jo vartoti po 1 arbatini šaukštelį per dieną, geriausia vakare.

Liaudies medicinoje taip pat gali būti naudojamos viržių sultys, kurios gaunamos ne iš džiovintos, o iš šviežios žaliavos. Jos daugiausia naudojamos gargaliavimui ir stomatito bei dantenų ligų gydymui. Be to, jos vartojamos ir viduje – jos laikomos gera priemone kraujo cukraus kiekiiui normaalizuoti. Tačiau galima naudoti ir kaip išorinę priemonę, įskaitant konjunktyvito gydymą.

Gydomųjų mišinių rūšys

Viržiai daugiausia naudojami vandeninių ir spiritinių užpilų pavidalu, taip pat kaip nuoviras ar arbata (jie skiriasi skirtinga koncentracija).

Užpilas

Tai universali priemonė, kuri padeda nuo bet kokių uždegininių ligų. Ji ruošiama taip – imama 10 g sausų žiedų ir užpilama stikline verdančio vandens. Priemonė kaitinama vandens vonelėje ant silpnos ugnies dar pusvalandį, tada perpilama į termosą dar valandai, po to perkošiama. Ją galima vartoti gydant širdies ir kraujagyslių ligas, gastritą, kitus uždegiminius procesus skrandyje ir žarnyne. Geriama po 20 ml priemonės keturis kartus per dieną prieš kiekvieną valgį.

Tinktūra

Spiritiniam užpilui dažniau imamos augalo šaknys. Jis ruošiamas taip – 10 g žaliavos 50 ml medicininio spirito. Priemonė paliekama 2 savaitėms sausoje ir tamsioje vietoje, periodiškai indas su ja išimamas ir pakratomas. Paruoštą užpilą būtina perkošti. Jis vartojamas gydant prostatitą ir tuberkuliozę, po 30–40 lašų 3–4 kartus per dieną, prieš pat valgį, pageidautina praskiedžiant nedideliu kiekiu vandens. Ši priemonė gali būti vartojama ir kaip bendras stiprinantis priedas sergant peršalimu ar bronchitu.

Nuoviras

Klasikiniu būdu jis ruošiamas taip: imami 2 valgomieji šaukštai (20 g) smulkintų džiovintų lapelių ar žiedų ir užpilami stikline verdančio vandens. Nuoviras laikomas vandens vonelėje 15 minučių, bet nevirinamas (tai svarbu, kitaip žaliavoje esančios vaistinės medžiagos suirs). Paruošta priemonė aušinama 40–45 minutes, po to perkošiama per filtrą. Dozavimas priklauso nuo to, kokiai ligai ji naudojama. Pavyzdžiui, esant inkstų akmenims ar kepenų ligai, bendras tūris padalijamas į 3 lygias dalis ir geriamas pusvalandį prieš valgį 2–3 kartus per dieną.

Arbata

Viržinė arbata ne visada naudojama gydymo tikslais. Kartais ji geriama tiesiog malonumui, ir tada viržiai puikiai dera su kitais augaliniais komponentais, pavyzdžiui, džiovintomis žemuogių, bruknių, aviečių ar net erškėtrožių uogomis. Tačiau reikia atminti, kad pastarosios sustiprina viržių diuretinį poveikį, todėl tokiu gėrimu nereikėtų piktnaudžiauti.

Gydymo tikslais viržinė arbata užplikoma klasikiniu būdu, t. y. imamas 1 arbatinis šaukštelis džiovintų žiedų stiklinei verdančio vandens ir trumpai užplikoma, tiesiog 10–15 minučių, o prieš vartojimą būtinai perfiltruojama.

Aliejus

Tokiu pavidalu viržiai naudojami daugiausia kosmetikos tikslais, taip pat gydant odos ligas. Imamas stiklinis indas, užpildomas 2/3 šviežiais arba džiovintais viržių žiedais ir visiškai užpilamas bet kokiu rafinuotu augaliniu aliejumi (galima naudoti ne tik alyvuogių, bet ir saulėgrąžų). Priemonė infuzuojama 15 dienų, periodiškai pakratant.

Naudojimas kosmetologijoje

Iš žiedų gaunamas ekstraktas, kuris plačiai naudojamas kosmetologijoje, nes jame yra flavonoidų, rauginių medžiagų, organinių rūgščių ir eterinių aliejų. Dėl to viržiai pasižymi žaizdas gydančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis, be to, gali sulėtinti senėjimo procesus. Taip pat įrodyta, kad viržiai yra savotiškas natūralus fotoprotektorius, nes jie gali apsaugoti odą nuo saulės nudegimo. Ir apskritai jie kompensuoja ultravioletinių spindulių poveikį, kurie dažnai yra priešlaikinio senėjimo priežastis. Tai, kas liečia odos priežiūrą.

Tačiau viržiai yra naudingi ir plaukams. Daugiausia jie vertinami dėl savo antiseborėjinio poveikio. Juk viržiai padeda sureguliuoti riebalų gamybą, taip pat ir galvos odos, todėl jie labai naudingi riebiems plaukams, kurie po tokio losjono atrodo sveiki ir blizgantys.

Taigi, kosmetologijoje viržių pagrindu pagamintos priemonės naudojamos:

• antibakterinei apsaugai;
• odos dirginimo šalinimui;
• gestančios odos tonizavimui;
• regeneracinių procesų stimuliavimui;
• seborėjos gydymui ir profilaktikai;
• plaukų stiprinimui;
• kaip valomoji, antiseptinė ir sutraukianti priemonė esant spuogams ir kitiems bėrimams.

Namų kosmetikoje viržiai gali būti derinami ir su kitais ingredientais. Pavyzdžiui, su levandų, pelyno, trūkažolės, mėtų, melisų ekstraktais ir eteriniais aliejais – jie dažnai naudojami kartu odos priežiūrai. O kartu su dilgėlių, apynių ar varnalėšų nuovirais viržiai bus labai naudingi plaukų priežiūrai.

Namų kosmetikoje augalas naudojamas tokiu būdu:

1. Sausai ir senstančiai odai prižiūrėti naudojamas viržių aliejus, pagamintas pagal tokį receptą: stiklinį indą 2/3 pripildo augalo žiedais, tada užpila alyvuogių, vynuogių ar migdolų aliejumi ir palieka brinkti dvi savaites kambario temperatūroje. Aliejus naudojamas masažui. Juo tepami odos bėrimai, egzema, žaizdos ir nudegimai.
2. Esant spuogams, naudojamas viržių užpilas, paruoštas pagal aukščiau aprašytą receptą. Juo odą valoma vietoj toniko du kartus per dieną – ryte ir vakare.
3. Iš viržių nuoviro daromi losjonai, kurie dedami ant pažeistų odos vietų – pavyzdžiui, sergant egzema ar atsiradus bėrimui.
4. Kovojant su seborėja, į galvos odą įtrinamas viržių užpilas, paruoštas aukščiau aprašytu būdu. Tai daroma maždaug pusvalandį prieš plaukų plovimą. Esant sausiems plaukams, įtrinamas viržių aliejus, tačiau vėliau jį reikia labai kruopščiai nuplauti.
5. Kad plaukai taptų blizgūs ir sveiki, skalavimui naudojamas viržių nuoviras. To pakanka daryti po plaukų plovimo 1–2 kartus per savaitę.

Parduotuvėse galima nusipirkti viržių hidrolatą (tai iš esmės – vandens ekstraktas), kuris naudojamas odos drėkinimui ir įvairių kosmetikos priemonių – nuo kaukių ir tepalų iki veido ir kūno šveitiklių – papildymui.

Be to, viržių nuoviras arba užpilas naudojamas burnos ertmės skalavimui – kaip gydomoji ir profilaktinė priemonė nuo uždegiminių ligų ir nemalonaus kvapo.

Kuo naudingas viržių medus

Paprastai, kai kalbama apie viržių medų, turima omenyje gėrimas, pagamintas iš šio augalo – toks, kaip minimas Roberto L. Stevensono baladėje. Naminio viržių medaus gaminimas – gana daug pastangų reikalaujantis darbas. Tačiau rezultatas to vertas, nes jis laikomas viena iš geriausių priemonių nuo migrenos, kuri savo veiksmingumu ir saugumu gerokai pranoksta nesteroidinius priešuždegiminius vaistus.

Taip pat viržių medus turi raminamąjį poveikį, gali būti naudojamas net kaip lengvas migdomasis. Jis turi atjauninamąjį poveikį ir suteikia žmogui jėgų antplūdį.

Klasikiniu būdu viržių medus ruošiamas taip: imami sausi viržių žiedai – 2 valg. šaukštai, sumaišomi su 1 valg. šaukštu ivan-čajaus žiedų ir 2 valg. šaukštais bet kokio gėlių medaus. Visa tai užpilama 0,6 l verdančio vandens ir paliekama brinkti dvi paras.

Antrasis gėrimo variantas ruošiamas kitaip – imama 3 saujos šviežių viržių ūglių su žiedais, užpilama 2 l šaltinio (arba labai gerai išvalyto) vandens ir ilgai verdama ant silpnos ugnies, kol augalinė žaliava nusėda ant dugno. Kai nuoviras šiek tiek atvėsta, jis perkošiamas ir įdedama gėlių medaus (tai daroma paskutiniame etape, kad nesunaikintų jo naudingųjų medžiagų). Medaus dedama pagal skonį, kad gėrimas nekartėtų. Visa tai išmaišoma, indas uždengiamas švaria audekle ir paliekamas tamsioje vietoje kambario temperatūroje, kad gėrimas pradėtų rūgti. Iš pradžių jis bus šiek tiek drumstas, tačiau po kelių mėnesių taps skaidrus – tai reiškia, kad jau paruoštas. Geriama atsargiai, nes jis stipriai svaigina.

Kai kurios viržių veislės yra puikūs medingieji augalai. Tikras viržių medus, tas, kuris yra bitininkystės produktas, yra labai naudingas. Jis išsiskiria gražiu rausvu atspalviu, stipriu aromatu ir šiek tiek aitriu skoniu. Jį taip pat galima atskirti pagal daugybę smulkių burbuliukų jo struktūroje. Tikras viržių medus laikomas puikia antiseptine priemone. Jis vartojamas ir sergant bronchine astma bei net plaučių uždegimu. Žolininkai mano, kad jis efektyviai valo kraują nuo toksinų, o šiuolaikinis mokslas įrodė jo antimikrobines savybes (nors sintetinių antibakterinių priemonių jis nepakeičia). Medus taip pat pasižymi bendrą stiprinančiu poveikiu.

Kontraindikacijos vartojimui

Viržis laikomas saugiu augalu, jis retai sukelia alerginę reakciją, tačiau visiškai atmesti tokios galimybės negalima. Todėl pasireiškus individualaus padidėjusio jautrumo simptomams (bėrimas, patinimas ir pan.), šios priemonės vartojimą teks nutraukti.

Viržių užpilai ir nuovirai negali būti vartojami esant vidurių užkietėjimui, nes jie dar pablogina situaciją. Dėl tos pačios priežasties šios priemonės draudžiamos sergant gastritu su sumažėjusiu rūgštingumu – jos jį dar labiau sumažins.

Esant dideliems inkstų ar šlapimo pūslės akmenims, nerekomenduojama vartoti viržių pagrindu pagamintų priemonių, nes jos nesusitvarkys su akmenų šalinimu, o gali tik prisidėti prie latakų užsikimšimo.

Viržis nenaudojamas ir sergant gastritu bei opalige, jei šios ligos yra paūmėjimo stadijoje. Apskritai reikėtų atsižvelgti į tai, kad prieš pradedant vartoti bet kurią iš išvardytų priemonių, būtina iš anksto pasitarti su gydytoju.

Įdomūs faktai apie viržius

Nors oficialiu Škotijos simboliu laikomas dagys, iš tiesų daugumai ši šalis asocijuojasi su viržių raistais. Tai nestebina, nes šį augalą savo eilėse dažnai giedojo škotų poetas Robertas Bernsas, o viržių raistai figūruoja ir seserų Brontės kūriniuose – pavyzdžiui, „Džeinė Eir“ ir „Vėtrų aukštumos“, sukurdami romantišką foną šiose knygose besirutuliojančioms dramoms. Tačiau didžiausią šlovę pelnė Roberto L. Stevensono baladė apie viržių medų.

Ilgą laiką tokio medaus (arba škotiško alaus) receptas buvo laikomas prarastu. XX amžiuje pavyko atkurti šio gėrimo gaminimo technologiją, jis gaunasi toks pat aromatingas ir su lengvu kartumu, kurį aprašė praeities rašytojai ir poetai.

Apie viržius Škotijoje sklando dar viena legenda. Ji sako, kad nederlingoje kalnuotos vietovės žemėje nenorėjo įsitvirtinti joks kitas augalas, išskyrus viržius. Tačiau už tai Viešpats šiam krūmui suteikė ne tik ištvermę, bet ir subtilų aromatą bei nuostabų žiedų grožį. Iš tiesų viržis yra bene vienintelis augalas, kuris puikiai žydi smėlingoje dirvoje, net jei joje beveik nėra azoto ir fosforo.

Škotijoje šios gėlės buvo naudojamos ir praktiniais tikslais. Iš jų buvo gaunami geltoni dažai tradiciniams languotiems tartanams.

Škotijoje manoma, kad viržiai neša sėkmę. Būtent todėl jie dažnai įtraukiami į vestuvių puokštes. Be to, jų šakelės dažnai nešiojamos su savimi sėkmei.

Viržiai yra labai populiarūs Norvegijoje. Čia jie taip pat laikomi sėkmės gėlėmis, taip pat simbolizuoja jaunystę ir net nemirtingumą. Senovėje buvo manoma, kad šios gėlės gali sustabdyti net stiprų kraujavimą.

Viržiai buvo naudojami net slavų apeigose. Tiesa, jie buvo renkami gerokai prieš žydėjimą. Reikėjo nupjauti jaunus ūglius prieš Velykas, kad juos sudegintumėte krosnyje (sėkmei). Taip pat šakelės buvo naudojamos kaip amuletas – tokiu atveju jos būdavo įstatomos tarp sijų arba pakabinamos prie lubų.

Magiškos viržių savybės

Kaip ir bet kuri kita vaistažolė, viržiai turi ir magiškų savybių. Nuo seno buvo manoma, kad mergina, nešiojanti šio augalo šakelę rankinėje, laimingai išvengs išprievartavimo. Jei rituališkai sudeginsite šiek tiek viržių kartu su paparčio lapais, galite sukelti lietų, tačiau ši augalo savybė jums greičiausiai pravers tik tapus kokios nors afrikietiškos genties šamanu.

Senovėje viržiams buvo priskiriamos magiškos savybės. Jie turėjo apsaugoti nuo piktųjų jėgų. Keltų magiškuose ritualuose jie buvo naudojami kiemui ir būstui nuo piktųjų dvasių išvalyti.

Keltai viržiais taip pat puošdavo altorius ir magiškus ratus, kurie būdavo kuriami per kai kurias pagoniškas šventes – pavyzdžiui, Brigitos dieną, tai yra vasario 2-ąją, per Lammas, švęstą rugpjūčio 1-ąją, ir per Helovyną (o keltai jį vadino Samhain) – spalio 31-ąją.

Senovėje ypatingos apsauginės savybės buvo priskiriamos baltajam viržiui. Buvo manoma, kad jis ne tik neša sėkmę, bet ir apsaugo moteris nuo išprievartavimo.

Senovės legendos byloja, kad jei žmogus ketina eiti ten, kur jam gali užvesti piktą akį, reikia įsidėti į kišenę keletą viržių šakelių (tik taip, kad niekas nematytų). Šis pats ritualas atliekamas ir tada, kai reikia, kad žmogų susitikime lydėtų sėkmė. Kai kuriose senovinėse knygose rašoma, kad viržius reikia nešioti piniginėje, kad joje padaugėtų pinigų.

Buvo manoma, kad jei namuose nuolat viskas gesta, jų neįmanoma išvėdinti (vis tiek lieka tvankus kvapas), o reguliariai puola blakės ir blusos, vadinasi, ant jų užsiųstas kerėjimas. O su tuo buvo galima susidoroti tik padedant viržiui – juo būdavo išrūkoma patalpa. Be to, manyta, kad tai reikia daryti keletą kartų. Pirmą kartą ši procedūra turėjo būti atliekama pirmąjį pilnaties vakarą, vėliau dar keturis kartus – kas du vakarus, t. y. trečiąjį.

Šis ritualas atrodo taip. Paimamos kelios baltos lėkštutės – po vieną kiekvienai patalpai (įskaitant net tualetą, skalbyklą ir sandėliuką). Ant kiekvienos lėkštutės kaupu sudedami džiovinti viržiai. Pradedama nuo įėjimo durų ir judama prieš laikrodžio rodyklę. Į patalpą įnešama lėkštutė su viržiais, jie padegami ir su jais apeinama aplink visą patalpą 3 kartus, vėl prieš laikrodžio rodyklę. Po to lėkštutė su dar rūkstančiais viržiais paliekama pačiame dešiniajame kampe (jei skaičiuoti nuo durų). Tada ta pati procedūra atliekama kitoje patalpoje ir t. t. Anksti ryte šios lėkštutės surenkamos – ant jų tuo metu lieka tik viržių pelenai. Šie pelenai išbarstomi lauke prie namo. Kitomis dienomis aprašyta procedūra kartojama.

Taip pat manyta, kad viržius galima naudoti lietui sukelti. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia pats. O štai gydomosios viržių savybės – neginčijamas faktas, įrodytas mokslo.

Viržio nuotrauka