Kaip pašalinti kartumą iš svogūnų: 7 būdai

Svogūnus nuo septynių negalių – taip proproseneliai apibūdino šią daržovę. Senovėje liaudies gydytojai pastebėjo, kad ji ne tik skani, bet ir turi daug naudingų savybių – nuo virškinimo gerinimo ir apetito didinimo iki gebėjimo atsispirti peršalimo ligoms, saugodama žmones nuo bakterijų ir virusų.

Šiandien neįsivaizduojame sriubos ar salotų be svogūnų. Tačiau ne visiems patinka aštrus jų skonis, o kartumą, kuris vieniems atrodo pasakiškas malonumas, kiti nepakenčia. Ypač išrankūs vaikai – kai kuris mažas išdykėlis kaskart atstums lėkštę, kai tik pajus svogūnų kvapą ar skonį. Todėl mamoms ir močiutėms tenka ieškoti būdų, kaip pašalinti svogūnų kartumą.

Per didelio svogūnų kartumo priežastys

Kol svogūnas nesupjaustytas – tai blizganti, maloni akiai daržovė. Verta peiliu pažeisti jo struktūrą – iškart aktyviai plinta aštrus kvapas, nuo kurio verčia ašaras. Taip augalas bando apsisaugoti nuo pažeidimų. Gamta sukūrė tokį apsauginį mechanizmą, kai ne tik išsiskiria organizmui naudingi fitoncidai, bet ir suyra svogūne esančios sulfono rūgšties ląstelės. Tai duoda pradžią cheminėms reakcijoms, formuojančioms dujas, kurių sudedamoji dalis yra sieros rūgštis, dirginanti akių gleivinę.

Svogūnų kartumas – taip savotiškas augalo „protestas“ prieš pjaustymą, t. y. jo ląstelių ardymą. Kodėl gi svogūnai būna labai kartūs, pakenčiami ar beveik saldūs? Atsakymų į šį klausimą yra keletas.

1. Pirma, kartumo laipsnį lemia svogūnų veislė. Būna labai aštrių veislių – jos vadinamos aštriomis, pusiau aštriomis, taip pat saldžiomis – su dideliu natūralių cukrų kiekiu.
2. Antra, net tos pačios veislės svogūnai gali labai skirtis kartumo laipsniu – viskas priklauso nuo augimo sąlygų. Ypač svarbus yra į lysvę įterptų fosforinių trąšų kiekis. Jų trūkumas blogai atsiliepia daržovės skonio savybėms, ji pradeda labai kartėti.
3. Trečia, augalą reikia gausiai laistyti. Dėl vandens trūkumo svogūnuose padidėja visų komponentų, įskaitant tuos, kurie suteikia kartumą, ir eterinių aliejų koncentracija. Todėl patyrę sodininkai laistymui skiria didelį dėmesį, ypač karštu vėjuotu oru.
4. Ir, ketvirta, kartumo kiekiui įtakos turi derliaus nuėmimo laikas. Reikalas tas, kad iki nokimo pabaigos, arčiau vasaros pabaigos, eterinių aliejų koncentracija pasiekia maksimumą, todėl rudeninis, vėlyvas svogūnas yra kartesnis nei jo vasarinis giminaitis.

Be to, reikia pažymėti, kad kartesnės veislės – tokios kaip Centurionas, Pogarskis, Herkulesas, Sturonas – turi daugiau fitoncidų, sėkmingai kovojančių su ligas sukeliančiais mikrobais, galinčiais netgi susidoroti su tuberkuliozės sukėlėju – Kocho lazdele. Todėl jos yra naudingesnės vartojant kaip sezoninių peršalimų profilaktiką. Be to, tokios veislės laikosi geriau, vidutinio dydžio aštrių ir pusiau aštrių svogūnų galvutės gali išgulėti nepraradusios prekinės išvaizdos ir vartojimo savybių iki 10 mėnesių, tuo tarpu saldūs vos išlaiko 5.

Todėl daugiausia tiek privatūs asmenys, tiek žemės ūkio įmonės renkasi auginti aštrias svogūnų veisles.

Kaip pašalinti kartumą iš svogūnų

Pašalinti kartumą iš svogūno galima keliais būdais. Yra šeimininkių, kurios išmoko apdoroti svogūną mikrobangų krosnelėje tiesiog per 10 sekundžių, kaitindamos vidutine galia. Svarbu neperlaikyti, kad daržovė netaptų minkšta, ir atvėsinti ją prieš vartojant maistui.

Kai kuriose šeimose nuo svogūno kartumo atsikrato, padėdami nuluptą daržovę į šaldytuvą. Po kelių valandų svogūnas tampa švelnesnio skonio, išlaikydamas sultingumą. Procesui paspartinti galima įdėti jį ir į šaldiklį, bet tik trumpam – tiesiog 3–4 minutėms, kad nespėtų sušalti, kitaip dings ne tik kartumas, bet ir svogūno skonis.

Kartumas dingsta ir iš svogūno, kurį supjaustėte į ketvirčius ir kelioms minutėms įdėjote į acto arba citrinos rūgštimi parūgštintą vandenį.

Jei svogūną planuojama naudoti tyrės sriuboje, nereikia jaudintis, kad iš jo iš anksto pašalintumėte kartumą: jis pats išnyks verdant.

Tačiau tradiciškiausi kartumo atsikratymo būdai yra blanširavimas karštame vandenyje, kepimas, pakepinimas riebaluose.

Su verdančiu vandeniu

Kad svogūnas nebūtų kartus, dažniausiai šeimininkės jį blanširuoja – tai yra, nuplikia verdančiu vandeniu. Šį metodą naudojo dar močiutės, jis paprastas, nereiklus ir nereikalauja papildomų produktų.

Paprasčiausias blanširavimo būdas – nuplikyti verdančiu vandeniu tiesiai iš virdulio pjaustytą svogūną, sudėtą į sietelį. Po tokio karšto dušo duoti ir šaltą dušą – tai yra nuplauti šaltu vandeniu iš čiaupo.

Tačiau yra ir taisyklingesnis blanširavimo būdas. Reikia užvirinti vandenį puode, išjungti po juo ugnį ir suberti į verdantį vandenį pjaustytą svogūną. Po minutės nupilti vandenį per sietelį, o svogūną greitai atvėsinti dubenyje su lediniu vandeniu. Laikyti verdančiame vandenyje ilgiau neverta, daržovė gali šiek tiek išvirti išorėje.

Tokiu būdu paruoštas svogūnas įgaus švelnesnį skonį, nustos būti kartus ir puikiai tiks salotoms iš šviežių agurkų, pomidorų ir saldžiųjų bulgarinių pipirų.

Bet šis būdas atsikratyti kartumo turi ir esminį trūkumą – tokia daržovė sultingai netraškės.

Kad pašalinant kartumą verdančiu vandeniu svogūnas netaptų prėskas, kai kurios šeimininkės naudoja ir actą: jį užpila ant svogūnų pjaustinių iškart po to, kai juos nuplovė šaltu vandeniu, ir palieka penkiolikai minučių. Daržovę naudoja nupylus actą.

Egzistuoja metodas, kai derinamas ir verdantis vanduo, ir actas. Reikia supjaustyti svogūną žiedais. Puode stiklinėje vandens ištirpinti 3 arbatinius šaukštelius cukraus ir pusę arbatinio šaukštelio druskos. Kai tik vanduo pradeda virti, įpilti 50 ml acto, išjungti ugnį ir suberti svogūną. Leisti jam pastovėti verdančiame vandenyje su actu 5 minutes, tada skystį nupilti per sietelį, o svogūną nuplauti vėsiu vandeniu.

Geriausiai tokiu būdu paruošta daržovė dera su karštais ir šaltais žuvies patiekalais.

Kepant

Kepinant galima pašalinti kartumą iš svogūno, kurį planuojama naudoti kaip savarankišką užkandį – pavyzdžiui, prie alaus. Norint paruošti skanų svogūną, reikia paruošti fritiūrą, sumaišius po lygiai išlydyto sviesto su saulėgrąžų ar alyvuogių aliejumi.

Aliejų mišinį reikia įkaitinti ant ugnies būtinai gilioje keptuvėje, nes jis putos, kai į jį bus įdėtas produktas. Svogūną prieš kepimą supjaustyti ne per plonais žiedais ar pusžiedžiais, jų storis turėtų būti apie 3 mm. Prieš kepimą galima juos trumpam pamirkyti baltame sausame vyne, o paskui apvolioti miltuose. Tai neprivaloma, bet toks užkandis bus daug skanesnis ir įdomesnis nei tiesiog keptas svogūnas. Atsargiai, stengiantis neapsideginti, sudėti žiedelius į fritiūrą, daug dėti nereikia, jie turi laisvai plaukioti įkaitintame aliejuje. O kad procesas vyktų tolygiai ir karštas aliejus neapsilenktų nė vieno svogūno centimetro, daržovę reikia maišyti.

Apkepti gabaliukus iki auksinės spalvos, po to išdėlioti ant popierinio rankšluosčio, kad pašalintų aliejaus perteklių.

Su druskos pagalba

Yra dar vienas nesudėtingas ir nebrangus būdas atsikratyti svogūnų kartumo. Tam padės įprasta valgomoji druska. Paimti jos šaukštą, ištirpinti stiklinėje vandens ir užpilti gautu skysčiu iš anksto smulkiais gabaliukais ar pusžiedžiais supjaustytą svogūną. Kuo smulkiau pjaustyta daržovė, tuo greičiau kartumas išnyks. Smulkiai supjaustytam svogūnui pakanka 10 minučių. Pasibaigus nurodytam laikui, nuplauti šaltu tekančiu vandeniu.

Troškinant

Taip pat galima padaryti svogūną nekarčiu troškinant – tai yra kaitinant keptuvėje. Reikia supjaustyti svogūną taip, kaip reikalauja patiekalas, kuriame jis bus naudojamas – smulkiais gabaliukais, pusžiedžiais ar žiedais – ir sudėti į keptuvę su augaliniu aliejumi, kur trumpai palaikyti ant ugnies. Būtina, kad svogūnas taptų permatomas, bet neapskrustų. Tam procesas turi vykti dažnai maišant. Tarp maišymų keptuvę reikia uždengti dangčiu.

Toks svogūnas ypač gerai atskleidžia savo skonio savybes ir aromatą šiltose salotose su mėsa ar grybais.

Kaip pašalinti kartumą iš žaliųjų svogūnų

Žali svogūnų lapai yra daug švelnesni nei svogūnai, todėl su jais reikia elgtis daug atsargiau. Jie nepakels nuplikymo verdančiu vandeniu – labai greitai išvirs, praras aromatą, jų skonis taps visiškai kitoks, nukentės spalva, o ir didelė dalis žaliuose lapuose esančio vitamino C suirs. Todėl kartumui pašalinti reikalingi kiti metodai.

Kai žali svogūnai yra supjaustyti, juos reikia atsargiai ir lengvai paminkyti bulvių grūstuvu arba kočėlu, o jei jų nėra – tiesiog rankomis. Po to apšlakstyti nedideliu kiekiu išlydyto sviesto. Dėti į sriubos lėkštę, šiltas mėsos salotas ar prie bulvių, mėsos ar žuvies žali svogūnai tinka ir tokie. Naudoti šviežių agurkų ir pomidorų salotose, lapelius geriau nuplauti šiltu vandeniu.

Kaip pašalinti kartumą iš raudonųjų svogūnų

Raudonieji svogūnai retai būna kartūs, greičiausiai taip atsitinka dėl laistymo stokos arba fosforo trąšų trūkumo. Esant kokybiškai agrotechnikai, raudonosios veislės paprastai turi mažai eterinių aliejų ir daug cukrų, todėl jos daugiausia sodinamos salotoms. Karštame patiekale tokia daržovė greitai praranda gražią spalvą ir tampa purvinai pilka. Dėl šios priežasties jos negalima apdoroti verdančiu vandeniu.

Todėl, jei raudonieji svogūnai vis dėlto atrodo kartūs, kartumo reikia atsikratyti 10 minučių mirkant arba sūriame vandenyje (šaukštas druskos stiklinei vandens), arba vandenyje su citrinos rūgštimi (pusė arbatinio šaukštelio stiklinei vandens).

Galima taip pat marinuoti raudonuosius svogūnus – jų spalva nuo to nė kiek nepraras, greičiau taps ryškesnė ir įdomesnė, o pats minkštimas įgaus gilesnį skonį, įgis malonų pikantiškumą.

Kaip marinuoti svogūnus, kad pašalintumėte kartumą

Marinavimas gerai pašalina kartumą iš svogūnų, jie tampa aromatingesni, pikantiškesni, sultingesni. Marinatą galima paruošti ir su actu, ir be jo.

Su actu

Stiklinei acto reikės po arbatinį šaukštelį cukraus, druskos ir augalinio aliejaus. Sumaišykite ingredientus, kol ištirps birios medžiagos, ir į gautą marinatą dėkite svogūnus pusvalandžiui. Actas neturi būti labai koncentruotas, jo stiprumas negali viršyti 3%. Parduotuvėje pirkto 9% acto reikia atskiesti vandeniu santykiu 1:3.

Svogūnų po to, kai jie išimti iš marinato, plauti nereikia. Juos galima iš karto naudoti salotoms, papuošti jais išdorotą silkę ar kitus užkandžius.

Be acto

1. Kaip marinatas gali būti naudojamos grynos citrinos sultys, ką tik išspaustos iš vaisiaus. Kiek jų imti, nustatoma pagal svogūnų pjaustymo kiekį. Į sultis galima įdėti arbatinį šaukštelį cukraus. Tokiame marine pjaustytus svogūnus mirkyti pusvalandį. Sultys puikiai pašalins svogūnų kartumą ir aštrumą, o pačios išliks tokios pat aromatingos ir rūgščios, kaip ir pradžioje, be nė lašo kartumo ir svogūnų kvapo. Tokias sultis, kai iš jų jau išimti svogūnai, prireikus galima naudoti kaip salotų užpilo pagrindą.
2. Supjaustytą svogūną sudėkite į dubenį (geriausia stiklinį arba keraminį), įberkite pusę arbatinio šaukštelio druskos ir visą tokį šaukštelį cukraus, suberkite 10–12 kristalų citrinos rūgšties ir įpilkite valgomąjį šaukštą citrinos sulčių. Įpilkite į dubenį šiek tiek virinto atvėsinto vandens – tiek, kad jis apsemtų visą svogūną. Išmaišykite. Jei norite, marinatą pagardinkite pipirais ir įdėkite aromatinių žolelių. Šiame tirpale palaikykite svogūną 30–40 minučių, tada skystį nupilkite, o daržovę nuplaukite vėsiu vandeniu ir naudokite salotoms.
3. Norėdami pašalinti kartumą iš svogūno, kurį planuojate naudoti šašlykui gaminti, galite naudoti kefyrą. Tiesa, tam reikės daugiau laiko nei marinuojant actu ar citrinos rūgštimi, nes kefyro veikimas yra daug švelnesnis. Stiklinę kefyro sumaišykite dubenyje su puse mažo šaukštelio druskos ir aromatinėmis žolelėmis, sudėkite į jį žiedais pjaustytą svogūną ir išmaišykite. Palikite marinuotis vienai valandai, po kurios daržovę nuplaukite tekančiu vandeniu.
4. Dar vienas nesudėtingas svogūnų marinavimo būdas – pamirkyti juos pomidorų sultyse. Tačiau pirktos sultys iš pakelio netinka, jose daug nenatūralių priedų ir cukrų. Geriau išspausti sultis iš savo sode išaugintų pomidorų, o tam galite tiesiog permalti pomidorą mėsmale, nebūtina netgi šalinti sėklų. Svogūną supjaustykite žiedais arba pusžiedžiais (smulkiau pjaustytus gabalėlius bus sunku išimti iš sulčių). Į dubenį supilkite stiklinę sulčių, suberkite arbatinį šaukštelį druskos, pagardinkite pipirais ir įdėkite prieskonių. Sudėkite svogūną į dubenį, išmaišykite su sultimis ir palikite marinuotis 40 minučių. Kai nurodytas laikas praeis, kiaurasamčiu išimkite daržovę, nuplaukite ir naudokite salotose arba kaip priedą prie žuvies ar mėsos patiekalų.

Saldžios svogūnų veislės

Saldusis svogūnas – tai nėra visiškai saldus įprasta prasme. Iš esmės tai įprastas svogūnas, tačiau turintis švelnesnį skonį, be aštrumo, kartumo ir ryškaus pikantiškumo. Jis taip pat graužia akis, verčia ašaroti – bet ne taip intensyviai kaip jo aštrūs ir pusiau aštrūs giminaičiai. Taip yra todėl, kad saldžiose veislėse yra mažiau aštrumo suteikiančių ir sieros turinčių eterinių aliejų. Taip pat mažiau fitoncidų, kurie vartojant svogūną sukuria apsauginį barjerą nuo mikrobų ir virusų. Tačiau pagal vitaminų kiekį saldžiosios galvutės nenusileidžia aštriosioms.

Saldžiųjų svogūnų sąraše vyrauja veislės su baltos arba raudonos spalvos išoriniais lukštais ir minkštimu. Jų svogūnėlių forma dažniausiai pailga, ovali.

Kuo daugiau svogūne yra cukrų, tuo jis mažiau aštrus ir kartus, todėl jis labiau nei kitos veislės tinka salotoms ruošti.

Laiškinis česnakas
Anksčiausiai ankstyvą pavasarį pasirodo laiškinis česnakas – tai daugiametis augalas. Griežtai žiūrint pagal botaninę klasifikaciją, tai greičiau daugiametis žolinis augalas, kuris vidurio Rusijoje džiugina savo jauna šviežia žaluma jau balandžio pradžioje ir visą gegužę – iki pirmojo tikrųjų svogūnų derliaus. Žmonės jam suteikė dar keletą pavadinimų, todėl jis dažniausiai žinomas kaip pjaustytinis svogūnas, krūminis svogūnas arba sibirinis svogūnas.

Krūminiu jis vadinamas todėl, kad auga ne atskiromis svogūnėlėmis, o mažomis, gana tankiomis kolonijomis. Jo neišrauna iš žemės viso, o tik nupjauna žalumą, iš čia ir pavadinimas šnitlukas – išvertus iš vokiečių kalbos tai reiškia „pjaunamas svogūnas“.

Jo žaluma tokia plona ir gležna, kad geriau ją vartoti šviežią, netaikant terminio apdorojimo. Tačiau pirmosios pavasario salotos dėl laiškinio česnako yra pilnos geidžiamų vitaminų be menkiausio kartumo požymio. Vėliau šis svogūnas tampa labai dekoratyvus, išleisdamas dešimtis apvalių baltų arba violetinių žiedynų.

Nepaisant to, kad šis svogūnas laikomas daugiamečiu, jo sodinukus geriau atnaujinti kasmet arba kas dvejus metus, iškasant iš žemės, dalijant į mažas grupes ir persodinant – dėl ankštumo didelėje tankioje kuokšte svogūnėliai pradeda stumdyti vienas kitą arčiau žemės paviršiaus ir gali iššalti atšiaurią žiemą.

Askaloninis svogūnas
Kai tik praeina laiškinio česnako metas, tuoj pat prie stalo subręsta šviežia askaloninio svogūno žaluma. Ši svogūnų rūšis plačiai paplitusi prancūzų virtuvėje, garsėjančioje savo rafinuotumu, ir ji vertinama būtent dėl aštraus kvapo ir kartumo nebuvimo.

Liaudyje askaloninį svogūną dar vadina šeimyniniu, lizdiniu arba keturiasdešimtdančiu – dėl to, kad iš vieno svogūnėlio išauga visa šeima – iki 20–25, galbūt net daugiau svogūnėlių, kurių kiekvienas duoda kekę švelnių plunksnų. Vidutinis askaloninio svogūno svogūnėlio dydis – nuo 1 cm iki 3 cm skersmens.

Skirtingai nei laiškinis česnakas, tai vienmetis svogūnas, jis sodinamas arba vėlyvą rudenį, arba ankstyvą pavasarį, galima net į vos atšilusią žemę. Jis gerai pakelia šalnas, nesusiveša į žiedus ir gana greitai duoda pirmąjį derlių.

Askaloninis svogūnas yra daug atsparesnis šiluminiam apdorojimui negu laiškinis česnakas, todėl tinka ne tik salotoms, bet ir dedamas į pirmuosius bei antruosius patiekalus.

Tačiau ir tarp paprastųjų svogūnų, su įprasto dydžio galvute, yra nemažai veislių, kurios turi daug cukrų ir todėl nereikalauja papildomo apdorojimo, kad pašalintų kartumą.

Paprastai saldžių veislių svogūnėliai yra didesni ir mėsingesni nei aštrieji ir pusiau aštrieji, ir jie subręsta anksčiau, nors apskritai tarp jų yra svogūnų tiek ankstyvo nokimo, tiek vidutinio, tiek vėlyvo.

Iš raudonųjų veislių ypatingu švelnumu pasižymi Purpurinis kamuolys, Retro, Kampilas, Graitfulas ir Juodasis princas, nors vidutinio sodininko daržuose dominuoja Raudonasis Baronas. Iš populiariausių baltųjų reikėtų paminėti Kometą, Globo ir Ispaniškąjį 313.

Ne kiekviena saldi veislė gali augti visose platumose. Kiek besistengė Maskvos srities daržininkai auginti iš Krymo kaip suvenyrą atvežtą Jaltinę veislę, iš šios idėjos nieko gero neišėjo – nėra normalaus derliaus, o skonis vidurinėje juostoje užaugintų svogūnų gerokai nusileidžia pietiniams.

Tačiau apskritai tarp saldžiųjų yra tokių, kurios gana gerai pakęsia vėlyvas pavasario šalnas ir yra gana nereiklios.

1. Kometa – jei būtume tikslūs, tai ne veislė, o hibridas. Jis priskiriamas universaliems salotiniams svogūnams. Išvaizda patraukli, auginti jį nesunku, nes jis pritaikytas įvairioms platumoms, be to, normaliai auga vidurinėje šalies juostoje ir pasižymi atsparumu grybelinėms ligoms – rožiniam puviniui ir fuzariozei. Svogūnas baltos spalvos, žvyneliai sultingi, tvirtai priglunda vienas prie kito. Derlių galima nuimti po 3,5–4 mėnesių nuo pirmųjų ūglių pasirodymo, bet Kometa, kaip ir visos saldžiosios veislės, laikosi nelabai ilgai – ne ilgiau kaip pusę metų, todėl iki Naujųjų metų švenčių svogūną geriau suvalgyti, kad nesugestų. Jį galima naudoti tiek salotose, tiek termiškai apdorojant, t. y. dėti į bet kokius pirmuosius ir antruosius patiekalus bei garnyrus.
2. Ispaniškas 313 – ši vėlyvoji veislė auginama daugelyje regionų – nuo pietinės Moldovos iki Maskvos srities. Šiauresnėse vietovėse atvirame grunte neduoda stabilių gausių derlių, čia jį galima auginti šiltnamiuose. Tai taip pat balta veislė tankiu sultingu svogūnu, bet jis šiek tiek aštresnis už Kometą. Kulinariniais tikslais geriau naudoti jį šviežią, netaikant terminio apdorojimo.
3. Globo – dar viena geriausių baltųjų svogūnų veislių, priskiriama vėlyvoms veislėms. Jis vertinamas ne tik dėl didelio atsparumo šiai daržovei būdingoms grybelinėms ligoms, bet ir dėl sultingo minkštimo bei to, kad neturi būdingo svogūnų kvapo. Be to, Globo gana gerai laikosi ir išsiskiria dideliu svogūno dydžiu – iki 800 gramų.
4. Kampilas – raudonas vidutinio nokimo svogūnas, nuimamas rugpjūčio pabaigoje. Jis reiklus dirvožemio derlingumui, saulei ir pakankamam drėgmės kiekiui. Saldžiame švelniame skonyje jaučiamas vos pastebimas aštrumas. Svogūnai turi šiek tiek violetinį atspalvį. Tačiau raudonas dažantis pigmentas neteršia rankų ir nepalieka pėdsakų ant indų. Laikytis gali ilgiau nei įprastos saldžios veislės – iki 7–8 mėnesių.
5. Red Baronas – šis svogūnas auginamas kas antrame sodybiniame sklype. Jis pamėgtas daržininkų dėl nereiklumo, didelio derlingumo ir ryškaus skonio, puikiai tinkančio prie šašlyko ir salotų. Be to, jį patogu naudoti, nes kiekvienas svogūnėlis nėra labai didelis, jį galima sunaudoti vienu kartu, negalvojant, kur panaudoti likusią galvutės dalį. Tinkamai išdžiovintas Red Barono derlius gali išsilaikyti iki vasario pradžios, tiesa, jį reikia reguliariai perrinkti, kad būtų pašalinti tolesniam saugojimui netinkami egzemplioriai.
6. Kendis – tai hibridinė geltonojo saldžiojo svogūno veislė. Jis ne tik pasižymi saldžiu skoniu, bet ir yra labai ankstyvas – subręsta greičiau nei per tris mėnesius po pasodinimo ir per du su puse mėnesio po pirmųjų daigų. Jo auginimo technika nesudėtinga, Kendis nereikalauja ypatingo dėmesio, nes yra gana nepretenzingas. Didžiausio derliaus pasiekia pietinių regionų daržininkai, nors jis visiškai tinka auginti ir vidurinėje juostoje. Tačiau toks svogūnas laikosi neilgai – daugiausia pusmetį, ir tai turbūt vienintelis jo trūkumas. Kendis turi labai plonus, švelnius išorinius lukštus, kurie labai lengvai nusiima, o viduje svogūnas yra baltas ir sultingas. Šis svogūnas puikiai tinka ir kaip salotinis variantas – tai yra vartoti šviežią, ir kaip karštųjų patiekalų komponentas.

Ne visos iš išvardytų veislių tinka Sibirui ir regionams, esantiems į šiaurę nuo Pamaskvės – ten, kur gamtinės sąlygos riboja daržininkų galimybes. Tačiau ir jiems yra saldžiųjų svogūnų veislių, kurios gali duoti derlių net ir nelabai palankioje aplinkoje.

1. Sibirinis vienmetis – šios veislės pavadinimas kalba pats už save, ji zonuota Sibirui, todėl atspari žiemai, tai yra geba pakęsti ir pavasarines grįžtamąsias šalnas, ir vasaros pabaigos šalčius. Nors paprastai iki šalčių ir lietų ji spėja subręsti, nes yra ankstyva veislė. Pasižymi geromis laikymo savybėmis, gali būti laikoma iki balandžio. Negalima teigti, kad Sibirinis yra visiškai saldus – skonyje vis dėlto yra lengvas aštrumas.
2. Bessonovskis – veislė, seniai žinoma ne tik sibiriečiams, bet ir Pamaskvės daržininkams. Jos svogūnėliai yra nedideli, su geltonais išoriniais lukštais, saldaus skonio ir kartu pikantiški, aštrūs – ryškaus kartumo kaip tokio nėra. Jį galima laikyti apie 9 mėnesius.
3. Strigunovskis – viena seniausių rusiškų veislių. Galbūt pietiečiams ar vidurinės juostos gyventojams jis pasirodys aštrokas, bet Sibiro sąlygomis jį galima laikyti praktiškai saldžiu. Svogūnas išorėje geltonas, išoriniai lukštai tvirti, viduje minkštimas baltas, tankus ir mažai sultingas. Veislė gana atspari sausrai. Strigunovskis bręsta greitai, laikomas ne ilgiau nei 6 mėnesius.