Mangostano vaisius: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Mangostanas – egzotiškas vaisius, turintis daug pavadinimų. Kartais jis vadinamas mangustanu, mangostanu arba mangkutu. Jis priklauso Kluzijų (Clusiaceae) šeimai ir yra artimas giminaitis Kambodžos garcinijos – vaisiaus, šiandien labai aktyviai naudojamo dietologijoje antsvorio metimui.

Kas yra mangostanas ir kaip jis atrodo

Šis vaisius yra mangostano medžio vaisius. Laukinėje gamtoje jis auga Indonezijoje, tačiau jo tėvynė nežinoma. Šiuo metu mangostano medžiai auginami Tailande, Šri Lankos saloje, Malaizijoje, t. y. daugiausia Pietryčių Azijoje. Tačiau yra duomenų, kad jis auginamas ir Hondūre.

Mangostano medžio ypatybė yra ta, kad jis auga labai lėtai ir pradeda derėti vidutiniškai tik devintais gyvenimo metais. Tačiau vėliau jis duoda du derlius per metus. Jis užauga labai aukštas – iki 6–25 m, turi tiesų kamieną, padengtą tamsiai ruda, kartais net beveik juoda žieve su žvyneline struktūra. Jo laja piramidinė.

Žievės viduje yra dervinga kartaus skonio medžiaga, kurią galima pavadinti natūraliu lateksu. Mangostanas – visžalis augalas, kurio šakos padengtos pailgai lancetiškais odiškais lapais. Įdomu, kad seni lapeliai yra tamsiai žali, šiek tiek blizgantys prie pamato, o nauji išauga beveik rožinio atspalvio.

Mangostano medžio žiedai yra gana dideli, iki 5 cm skersmens, be to, jie auga grupėmis ant šakų galų ir turi gana ryškią ovalių žiedlapių spalvą – su raudonomis, geltonomis, žaliomis dėmėmis ir apvadu.

Žiedai nukrenta greitai, o ant medžių pasirodo apvalūs vaisiai. Išorėje jie lygūs, jų skersmuo gali būti nuo 3,5 iki 7,5 cm. Vaisiai padengti tankia odele, kuri paprastai yra labai sodraus atspalvio – nuo rausvai violetinės iki tamsiai violetinės. Odelės storis yra 6–10 mm. Minkštimas viduje sniego baltumo, kartais šiek tiek rožinis, sultingas, padalintas į 4–8 skilteles. Sėklų viduje gali ir nebūti, tačiau kartais jos visgi būna – mažos, pailgos formos, šiek tiek suplotos.

Vaisiaus minkštimas pasižymi subtiliu aromatu, ir nors visuose žinynuose jo skonis apibūdinamas kaip rūgštokai saldus, iš tikrųjų jis yra sudėtingesnis. Jame jaučiamos citrusų, ananasų, nektarinų ir braškių natos, todėl apibūdinti jį vienu žodžiu praktiškai neįmanoma.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Mangostinas pasižymi palyginti maža energine verte. Jame yra tik 73 kcal 100 g.

Minkštimas ir žievelė turi skirtingą cheminę sudėtį. Sudėtingas rūgštokai saldus minkštimo skonis paaiškinamas tuo, kad jame yra daug rūgščių (pH rodiklis yra apie 3,5 vienetų). Tačiau tuo pačiu metu jame yra nemažai cukrų – iš jų fruktozė sudaro 2,4% tūrio, šiek tiek mažiau gliukozės, o pirmauja sacharozė (apie 10%).

Į minkštimo sudėtį įeina šios medžiagos:

1. B grupės vitaminai, įskaitant folio rūgštį, kurie dalyvauja medžiagų apykaitoje ir tuo pačiu normalizuoja nervų sistemos veiklą.
2. Askorbo rūgštis, kuri pati savaime yra stiprus antioksidantas, taip pat gerina kraujagyslių būklę.
3. Vitaminas E, pasižymintis priešuždegiminėmis savybėmis ir teigiamai veikiantis reprodukcinę sistemą.
4. Mineralai – kalis, natris, geležis, jodas, cinkas, fluoras ir kt.

Apskritai minkštimas sudaro tik apie 30% visos vaisiaus masės, visa kita tenka tankiai žievelei. Ji yra kartaus skonio. Žievelėje yra flavonoidų (ksantonų), kurių priešvėžinės savybės šiandien aktyviai tiriamos įvairiuose universitetuose, ir pektino. Žievelėje esantys taninai suteikia jai kartų skonį ir sutraukiantį poveikį. Todėl Azijos šalyse šio vaisiaus žievelė naudojama sergant viduriavimu ir įvairiomis skrandžio ligomis.

Naudingos mangostano vaisiaus savybės

Bendroji nauda

Unikali mangostino sudėtis, taip pat faktas, kad jis praktiškai neturi kontraindikacijų vartoti, daro jį labai perspektyvia žaliava farmacijos pramonei. Be to, naudingųjų savybių turi ne tik vaisiaus minkštimas, bet ir jo žievelė. Senovėje preparatais jos pagrindu buvo gydomos šlapimo takų infekcinės ligos. Be to, farmakologijoje ir liaudies medicinoje naudojami medžio lapai ir žievė.

Pats vaisius pasižymi šiomis naudingomis savybėmis:

1. Antibakterinis poveikis. Jo žievelėje esantys ksantonai užtikrina apsaugą nuo patogeninių mikroorganizmų. Manoma, kad jie veiksmingi ir prieš kai kuriuos grybelių tipus.
2. Priešuždegiminis poveikis. Jį lemia didelis flavonoidų kiekis, ypač svarbūs šiuo atveju yra antocianinai, suteikiantys žievelei intensyvų violetinį atspalvį. Būtent jie pasižymi ryškiausiomis priešuždegiminėmis savybėmis. Dėl to žievelės ekstraktas naudojamas artritui ir kitoms panašioms ligoms gydyti.
3. Imuniteto stiprinimas dėl didelio vitaminų C ir E kiekio.
4. Širdies ir kraujagyslių sistemos būklės gerinimas dėl askorbo rūgšties ir kalio.
5. Smegenų kraujotakos normalizavimas.
6. Virškinimo procesų gerinimas (be to, mangostanas padeda atsikratyti ir virškinimo trakto sutrikimų).
7. Medžiagų apykaitos procesų pagreitinimas.
8. Veiksminga onkologinių ligų prevencija.

Minkštime ir žievelėje esančios medžiagos padeda atsikratyti galvos skausmų ir normalizuoti miegą. Be to, ksantonai, kurių gausiai yra žievelėje, padeda pagerinti protinę veiklą, taip pat atlieka adaptogenų funkciją – padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Žievelėje taip pat esantys pektinai palaiko mikrobiologinę pusiausvyrą žarnyne.

Moterims

Moterims mangostanas naudingas dėl priešuždegiminių savybių – tai padeda atsikratyti įvairių dubens organų ligų. Be to, jame yra medžiagų, kurios padeda normalizuoti menstruacinį ciklą. Didelis jodo kiekis leidžia kovoti su kai kuriomis skydliaukės ligomis. Vitaminas E veiksmingas gydant reprodukcinės sistemos ligas.

Yra tyrimų, įrodančių, kad mangostanas padeda kovoti su priešlaikiniu senėjimu. Šio vaisiaus minkštimo ir žievelės ekstraktai padeda išlaikyti drėgmę odoje ir neleidžia jai išsausėti. Be to, jie pasižymi lengvu antibakteriniu poveikiu, apsaugo odą nuo patogeninių mikrobų kolonizacijos.

Belgijoje taip pat buvo atlikti mangostano reparacinių savybių tyrimai. Konkrečiai, buvo įrodyta, kad oda, apdorota preparatais, pagamintais iš jo ekstraktų, atsistatė greičiau nei naudojant įprastas priemones, kuriose yra augalinių aliejų ir silikonų.

Vyrams

Tarp ksantonų (o mangostane jų yra daugiau nei 60) palyginti neseniai buvo išskirtas vienas, kuris buvo pavadintas alfa-mangostinu. Buvo įrodyta, kad jis ne tik normalizuoja gliukozės kiekį kraujyje, bet ir gydo lytinę disfunkciją, gerindamas kokybę ir didindamas spermos aktyvumą bei kiekį. Taigi mangostanas naudingas esant vyriškam nevaisingumui. Be to, daugybė tyrimų parodė, kad ši medžiaga leidžia reguliuoti kraujospūdį.

Galiausiai, preparatai, pagaminti iš šio vaisiaus ekstraktų, naudojami gydant prostatitą ir profilaktikai nuo prostatos vėžio.

Nėštumo metu

Būsimoms mamoms nerekomenduojama vartoti egzotiškų vaisių. Net jei iki nėštumo jos jau buvo išbandžiusios mangostaną ir jis nesukėlė jokio šalutinio poveikio, tai nereiškia, kad esant tokiai rimtai hormonų pertvarkai, vaisius neišprovokuos alerginės reakcijos. Todėl nėštumo metu nuo šio vaisiaus vartojimo geriau susilaikyti.

Žindymo laikotarpiu

Pirmuosius du mėnesius žindant jaunoms mamoms apskritai negalima vartoti egzotiškų vaisių, kad nesukeltų alerginės reakcijos vaikui. Tačiau vėliau juos galima įtraukti į racioną nedideliais kiekiais, bet tik tuo atveju, jei iki nėštumo moteris jau buvo išbandžiusi mangostaną ir jai jis nesukėlė alergijos.

Vaikams

Vaikams iki trejų metų mangostino duoti nerekomenduojama, nes yra didelė alerginių reakcijų rizika. Vyresniems vaikams jo galima duoti, tačiau pradėti reikia nuo gana nedidelio kiekio.

Metant svorį

Vaisiaus sudėtyje yra hidroksicitrinės rūgšties, todėl manoma, kad vaisiai turi riebalus deginantį poveikį. Svorio metimui paprastai naudojamas ne pats vaisius, o ekstraktai, pagaminti iš minkštimo ir žievelės, nes tokia forma rūgštis ypač aktyviai pasireiškia.

Deja, išsamių mangostino savybių tyrimų nebuvo atlikta. Kalbant apie jo sudėtyje esančią hidroksicitrino rūgštį, mokslininkai įrodė, kad jos poveikis pasireiškia slopinant fermento ATP-citrato liazės aktyvumą. Šis fermentas dalyvauja lipidų biosintezėje. Kai jo aktyvumas slopinamas, su maistu gaunami angliavandeniai virsta ne riebalų sankaupomis, o glikogenu. Šiuos pokyčius fiksuoja smegenys, kurios, reaguodamos į juos, išskiria daug serotonino. Padidėjęs šio laimės hormono lygis padeda sumažinti apetitą, o tai skatina svorio metimą.

Be to, mangostino ekstraktai padeda organizmui padidinti energijos sąnaudas. Dėl to skaidomas glikogenas, pagreitėja lipidų apykaita, o tai padeda numesti perteklinį svorį.

Tačiau reikia suprasti, kad ne visada tokiuose tyrimuose dalyviams pavyko atsikratyti perteklinio svorio. Rezultatas labai priklausė nuo ekstrakto dozės ir vartojimo trukmės, dažnai jo poveikis buvo ne per ilgalaikis. Be to, problema ta, kad šiuo metu visi pramoniniu būdu pagaminti šio vaisiaus sultys ir ekstraktai yra maisto papildai. Nėra vienodo standarto, o veikliosios medžiagos dozė gali skirtis – netgi skirtingose to paties gamintojo partijose.

Be to, paaiškėjo, kad mangostinas geriau padeda numesti perteklinį svorį, įgytą nuo riebaus maisto, o ne nuo saldumynų. Todėl jo vaidmuo metant svorį tikriausiai yra pernelyg sureikšminamas rinkodaros specialistų – bent jau šiuo metu. Mokslininkai mano, kad apskritai šis vaisius yra gana perspektyvus produktas, ir galbūt ateityje jo pagrindu bus galima gauti veiksmingesnių vaistų.

Kol kas pakanka tiesiog dėti mangostino minkštimą į jogurtą, kokteilį ar kefyrą, kad pagerintumėte virškinimo procesus, pašalintumėte toksinus ir taip nors šiek tiek pagreitintumėte medžiagų apykaitą.

Mangostanas liaudies medicinoje

Pietryčių Azijos šalyse mangostino minkštimas dažniausiai naudojamas tik kulinarijoje (be to, dažnai valgomas atšaldytas, patiekiamas ant susmulkinto ledo „pagalvėlės“). Bet kokiu atveju pats vaisius ilgai neišsilaiko. Tačiau jo žievelė, naudojama medicininiais tikslais, gali būti laikoma ilgai. Ji kartais paliekama kaip smulkūs sausi gabaliukai, bet dažniausiai sumalama iki miltelių pavidalo.

Jo pagrindu gaminamos šios priemonės:

1. Nuoviras. 500 ml verdančio vandens reikia 1 arb. šaukštelio miltelių. Priemonė užvirinama ir iš karto išjungiama. Kai ji atvėsta iki priimtinos temperatūros, perkošiama per filtrą (galima popierinį) ir geriama mažais gurkšniais. Šio nuoviro antibakterinės ir priešgrybelinės savybės daro jį veiksmingą sergant gonorėja, kandidoze, lėtiniu uretritu, cistitu. Taip pat nuoviras pasižymi ryškiomis karščiavimą mažinančiomis savybėmis.
2. Antpilas. 200 ml verdančio vandens imama 1 arb. šaukštelis miltelių ir paliekama užsitraukti vieną valandą. Šis kiekis padalinamas į dvi porcijas ir geriamas ryte bei vakare. Antpilas gerai padeda esant įvairiems žarnyno infekcijos simptomams ir dizenterijai. Taip pat jis naudojamas kaip priemonė burnos skalavimui sergant stomatitu, liežuvio uždegimu, kitomis panašiomis burnos ertmės ligomis.

Ir antpilas, ir nuoviras pasižymi kartaus skonio. Todėl pageidaujant į juos galima įdėti šiek tiek medaus.

Antpilas ir nuoviras gali būti naudojami ir išoriniam naudojimui, tačiau tokiu atveju veikliosios medžiagos koncentraciją reikia padidinti. Tai reiškia, kad abiejuose receptuose tam pačiam kiekiui verdančio vandens imama 3 arb. šaukšteliai miltelių. Tokiu atveju iš nuoviro ar antpilo galima daryti kompresus nuo egzemos ir įvairių dermatito rūšių, taip pat įpilti į vandenį gydomajai voniai.

Mangostino žievių milteliai, jei tik jie sumalti pakankamai smulkiai, gali būti naudojami kaip priedas prie gydomųjų tepalų nuo bėrimų, grybelinių ligų, egzemos.

Naudojimas kosmetologijoje

Tailande gaminama kosmetika mangostino pagrindu. Tačiau ją galima pasigaminti ir namuose. Paprastai į kosmetikos priemones dedama mangostino minkštimo ekstraktų arba jo žievių miltelių.

Šis ingredientas dažnai naudojamas kaukėse ir kremuose brandžiai odai. Su amžiumi jos regeneraciniai gebėjimai žymiai pablogėja, o tai lydi barjerinės funkcijos susilpnėjimas. Tačiau mangostino ekstraktai gali ištaisyti situaciją. Jame esančios medžiagos padės išlyginti odos struktūrą, pagerinti jos spalvą, pašalinti smulkias raukšleles. Be to, mangostinas padeda sumažinti dirginimą ir uždegimą, pašalinti paraudimus, atsikratyti kuperozės (ji pasireiškia matomu kraujagyslių tinklu).

Vaisiaus pagrindu pagamintos priemonės taip pat naudojamos odos atkūrimui po traumos.

Dažniausiai parduotuvėse, prekiaujančiose ajurvedos produktais ir namų kosmetikos komponentais, galima rasti mangostino žievių miltelių. Jie naudojami taip:

1. Kaukė probleminei veido odai – 1 arb. šaukštelis miltelių sumaišomas su kefyru ir šviežiai spaustomis citrinos sultimis taip, kad gautųsi skystos grietinės konsistencija. Ši priemonė tepama ant veido 15–20 minučių, po to nuplaunama kambario temperatūros vandeniu. Kaukė turi lengvą balinamąjį poveikį.
2. Kaukė riebiai veido odai – 1 arb. šaukštelis mangostino žievių miltelių sumaišomas su skystu gėlių medumi ir šviežiai spaustomis citrinos sultimis (pakanka paimti pusę vaisiaus). Konsistencija turi būti tokia pati, kaip aukščiau aprašytos kaukės. Priemonė laikoma ant odos 15 minučių, po to nuplaunama vėsiu vandeniu.
3. Šveitiklis probleminei odai. Milteliai maišomi su bet kokia lipidine baze – pavyzdžiui, su jogurtu. Vienalytės masės niekada negaunama, tačiau šiuo atveju kaip tik ir naudojama ši jo savybė, o granulės veikia kaip abrazyvas. Toks šveitiklis padeda ne tik sumažinti uždegimą, bet ir atsikratyti komedonų (juodųjų taškų).

Iš miltelių galima pasigaminti kūno šveitiklį, sumaišant juos su įvairiais baziniais aliejais – pavyzdžiui, persikų ar migdolų. Riebiai odai įdedama šiek tiek šviežių citrinų sulčių.

Mangostino užpilą ar nuovirą galima įpilti į vonios vandenį – jis taip pat didins odos tonusą. Taip pat vaisiaus miltelių įmaišoma į gamyklinius kremus ir kaukes.

Naudojimas kulinarijoje

Pietryčių Azijos šalyse mangostinas plačiai naudojamas kulinarijoje. Su juo gaminamos salotos, įskaitant ir su jūros gėrybėmis, taip pat vaisių kokteiliai ir desertai, švelnūs musai ir sufle, pikantiški padažai, kurie puikiai dera su mėsa ir žuvimi. Iš mangostino taip pat gaunamas puikus įdaras saldiems pyragams. Šis vaisius suteikia šviežių natų ir lengvą citrusinį skonį.

Iš vaisiaus galima pagaminti įvairių patiekalų.

Vaisių salotos

Mangostino minkštimas supjaustomas smulkiais gabalėliais, sumaišomas su supjaustytais ananasais, braškėmis, kitais Tailando vaisiais.

Smoothie su mangostanu

Imama 2–3 vaisių minkštimas, supjaustoma gabalėliais, plakama blenderiu su neriebiu jogurtu be priedų. Taip pat į smoothie galima įdėti braškių ar citrusinių vaisių.

Mangostano uogienė

Imama balta vaisiaus minkštimas, susmulkinama, sumaišoma su lygiu kiekiu rudojo cukraus ir įdedama šiek tiek cinamono. Užvirus mišinys verdamas vos kelias minutes.

Padažas su mangostanu

Imama 5–6 vaisiai (priklausomai nuo jų dydžio), ½ arbatinio šaukštelio šviežių laimo sulčių, 150 ml virinto vandens, 1 arbatinis šaukštelis kukurūzų krakmolo, kario prieskonių mišinio – 1 arbatinis šaukštelis, 3 žiupsneliai druskos, 1 žiupsnelis cukraus. Mangostinai nulupami nuo odelės. Sėklų išmesti nereikia. Jas galima šiek tiek paskrudinti keptuvėje be aliejaus ir įdėti į padažą ar į kokias nors salotas. Padažas gaminamas katile arba keptuvėje su nepridegančiu dugnu. Smulkiai supjaustytas mangostinas suberiamas į tokį indą, įdedami minėti prieskoniai ir laimo sultys, įpilama ½ stiklinės vandens. Indas statomas ant viryklės ir laikomas ant silpnos ugnies, kol minkštimas tampa visiškai minkštas. Tuo tarpu kukurūzų krakmolas sumaišomas su vandeniu, kad taptų vienalytis, be gumuliukų. Vanduo turi būti šaltas, kitaip nieko neišeis. Kai vaisiaus minkštimą bus galima sutrinti šakute, pereinama į paskutinį etapą. Vaisių ir prieskonių tyrė sumaišoma su vandeniu atskiestu krakmolu, išmaišoma iki vientisos masės. Galima dar kartą viską sutrinti blenderiu ir palaikyti ant silpnos ugnies, kol sutirštės, bet neužvirinti.

Salotos su mangustano užpilu „Trys skoniai“

Tai tradicinis Tailando virtuvės patiekalas, kurį galima pritaikyti ir prie rusiškų sąlygų. Jo paruošimui reikės 100 g ananaso (tačiau pageidautina šviežio, o ne konservuoto, nes pastarasis laikomas per saldžiu), 10 vnt. didelių virtų krevečių, ½ svogūno-šaloto, pusės aitriosios paprikos ankšties, 7–8 vyšninių pomidorų, 50 ml mangostano padažo, paruošto aukščiau aprašytu būdu, mėtų lapelių, 100 g virtos vištienos krūtinėlės. Pastarasis ingredientas dažnai pakeičiamas kalakutiena, bet jos mėsa laikoma sausesne, todėl padažo gali prireikti daugiau.

Krevetės atšildomos, nuvalomi kiautai, pašalinama kieta nugaros gysla, tada verdamos verdančiame pasūdytame vandenyje ne ilgiau kaip 2 minutes. Vištienos krūtinėlė arba kalakutiena taip pat iš anksto išverdama. Aitriosios paprikos ankštis supjaustoma plonais žiedeliais, sėklos būtinai pašalinamos. Vištienos mėsa supjaustoma kubeliais. Svogūnas-šalotas nulupamas ir supjaustomas žiedais, o tada padalijamas į ketvirčius. Vyšniniai pomidorai perpjaunami per pusę. Atskirame inde sumaišomas svogūnas ir aitrioji paprika su mangostano padažu. Jei reikia, įpilama dar laimo sulčių ir paliekama šiek tiek pastovėti.

Į salotų dubenį dedami vištienos gabaliukai, pomidorai, kubeliais pjaustytas ananasas ir visos krevetės. Tada visa tai užpilama paruoštu užpilu ir išmaišoma. Papuošiama mėtų lapeliais.

Tailandietiškos salotos su mangustanu, krevetėmis ir kiauliena

Paruošimui reikės 6–7 nuluptų mangostanų, 100 g nelabai riebios kiaulienos faršo, 8–10 didelių krevečių, 2–3 svogūnų-šalotų. Šioms salotoms reikia sudėtingo padažo, kuris gaminamas iš šviežių laimo sulčių (3 valg. šaukštai), tradicinio žuvies padažo (20 ml), nedidelio kiekio kajeno pipirų, 1 valg. šaukšto cukraus be kaupo ir su sauja mėtų lapelių. Faršas gaminamas iš virtos kiaulienos. Krevetės valomos ir verdamos aukščiau aprašytu būdu.

Mangostanas nulupamas ir padalinamas į skilteles. Svogūnai supjaustomi plonomis plunksnomis ir pusžiedžiais. Užpilas gaminamas atskirame inde, sumaišant ingredientus taip, kad cukrus visiškai ištirptų. Į salotų dubenį sudedami visi ingredientai, užpilami padažu, tada išmaišomi ir paliekami 15 minučių, kad ir mėsa, ir jūros gėrybės įsigertų vaisių ir užpilo skonius.

Mangostano sorbetas

Jam reikia tik šio vaisiaus minkštimo. Kelioms porcijoms paruošti imama 500 g minkštimo. Reikia atsižvelgti į tai, kad 100 g atitinka 2–3 vaisius su odele. Šie vaisiai nulupami, pašalinamos sėklos, o pats minkštimas maišomas trintuvu su labai nedideliu kiekiu druskos. Po to išplaktas minkštimas dedamas į šaldytuvą, bet ne į šaldiklį, 30–40 minučių. O tuo tarpu verdamas cukraus sirupas – kaip įprastam sorbetui. Egzotikos mėgėjai gali jį gaminti ne su paprastu vandeniu, o su kokosų vandeniu, juo labiau kad jis sveikesnis ir turi daug mineralų. Taigi, po pusvalandžio vaisių tyrė sumaišoma su sirupu iki vientisos masės. Tada ji dedama į šaldiklį – 3 valandoms. Be to, maždaug kas 20–30 minučių tyrė pamaišoma.

Mangostiną kulinarijoje galima naudoti ne tik aukščiau išvardytais būdais. Pavyzdžiui, iš šio vaisiaus minkštimo gautos sultys dedamos į citrusinių vaisių želė. Beje, mangostino žievelė pati savaime dėl pektinų kiekio pasižymi želėjimo savybėmis. Tačiau norint pašalinti kartumą, reikia terminio apdorojimo.

Žala ir kontraindikacijos

Mangostinas laikomas vienu saugiausių produktų. Iš tiesų, per visą stebėjimo laikotarpį nebuvo nustatyta atvejų, kai jo vartojimas sukeltų neigiamų pasekmių virškinimo sistemai. Tačiau vis tiek jį į racioną reikėtų įtraukti atsargiai.

Kaip ir bet kuris kitas egzotinis vaisius, mangostinas gali sukelti alerginę reakciją. Ji dažniausiai pasireiškia odos bėrimu, paraudimu ir niežėjimu. Atsiradus tokiems simptomams, vaisių reikia nedelsiant pašalinti iš savo meniu. Dėl tos pačios priežasties jo nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu.

Egzistuoja ir kiti apribojimai. Manoma, kad didelis mangostino kiekis gali sumažinti cukraus kiekį kraujyje. Ir nors diabetikams jis apskritai naudingas, vartoti jo nekontroliuojant dėl šios priežasties negalima. Aukščiau aprašytas hidroksicitrinės rūgšties ryšys su serotoninu taip pat lemia, kad šio vaisiaus negalima derinti su vaistais, skirtais depresijai gydyti. Juk, kad ir kaip paradoksalu, serotonino perteklius gali sukelti apsinuodijimą, ir gana sunkų.

Įdomu tai, kad tyrimai parodė, jog, skirtingai nei jos giminaitė Garcinia cambogia, mangostinas puikiai dera su žaliąja arbata. Tačiau su alkoholiu, kai kuriais hormoniniais preparatais, kraujo klampumą ir krešėjimą veikiančiomis priemonėmis jo vartoti nerekomenduojama. Be to, dėl didelio vaisių rūgščių kiekio jo nereikėtų įtraukti į valgiaraštį sergant refliuksu, pankreatitu, gastritu su padidėjusiu rūgštingumu – ypač jei šios ligos yra paūmėjimo stadijoje.

Kaip pasirinkti ir laikyti

Išsirinkti šviežią mangostiną nėra taip jau sudėtinga. Jis turėtų būti pakankamai didelis (juk minkštimas užima tik trečdalį tūrio) ir elastingas liečiant. Žievelė turi būti lygi, be trūkumų ir ne per kieta.

Žievelės spalva turi būti tolygiai violetinė, be dėmelių. Jei jų atsiranda, tai gali reikšti, kad vaisius jau laikomas per ilgai. Apie tai byloja ir rudas viršutinių lapelių atspalvis – idealiu atveju jie turėtų būti tamsiai žali. Jei žievelė yra išmarginta įtrūkimais, tai rodo, kad vaisius sugedęs. Be to, per įtrūkimus kartios medžiagos, esančios odelėje, gali patekti į minkštimą, ir jis taps tiesiog neskanus.

Šaldytuve vaisius gali išsilaikyti dvi savaites – jei jis vis dar su odele. Mangostino minkštimo užšaldyti negalima – jis praranda visas naudingas savybes. Kad jį išlaikytų ilgiau nei 2 savaites, iš jo galima pasigaminti sirupą. Kai kurie specialistai taip pat pataria švelniai konservuoti – sterilizuoti vaisius ne ilgiau nei 10 minučių, antraip jie praras ne tik naudingas savybes, bet ir skonį bei aromatą. Taip pat kelis mėnesius gali išsilaikyti tradicinė mangostino uogienė.

Kaip priversti mangostiną prinokti
Šis vaisius prinoksta tik ant medžio, todėl reikėtų rinktis tik jau prinokusius vaisius.

Kaip tinkamai nulupti ir valgyti mangostaną

Šį vaisių geriausia valgyti šviežią. Tam pirmiausia pašalinama oda. Viršutiniai vaisiaus lapeliai atidaromi rankomis. Jei vaisius prinokęs, užtenka jį dviem pirštais paspausti iš šonų. Tada jis sutrūksta, ir nuo jo lengvai galima nuimti odelę, po kuria slypi skanus minkštimas.

Pasitaiko, kad oda pati nesutrūksta nuo spaudimo. Tada peiliu padaromi keli pjūviai, stengiantis, kad jie nebūtų per gilūs ir nepažeistų minkštimo. Ir apskritai reikia elgtis atsargiai, nes ant slidžios mangostino odos peilis labai slysta. Po to atsargiai pakeliama oda peiliu ar šakute ir nuimama arba visa, arba pusiau. Iš susidariusios puselės minkštimas išimamas šaukšteliu.

Ar galima valgyti kauliukus

Mangostino kauliukai – tai jo sėklos. Žali jie nevalgomi. Tačiau kepti jie yra populiarus Tailando virtuvės prieskonis.

Įdomūs faktai

Su mangostinu susiję daugybė legendų. Kai kurios iš jų savaip aiškina jo pavadinimą. Pavyzdžiui, viena legenda pasakoja, kad iš pradžių vaisius buvo vadinamas „mangkut“. Tačiau vėliau kažkuriame turguje užsienietis neteisingai išgirdo pavadinimą ir nusprendė pasitikslinti – ar tikrai tai mangas. Neva pardavėjas jam atsakė: „mango son-tin“, ką galima išversti maždaug taip: „koks, po velnių, mangas?“ Bet „mango son-tin“ jau virto „mangostinu“, ir pavadinimas pradėjo plisti toliau. Sprendžiant iš viso, tai tik turistinė pasaka, bet gana įdomi.

Kita legenda pasakoja, kad pirmą kartą mangostiną atrado Buda vienoje iš savo kelionių. Gaivus vaisiaus skonis jam taip patiko, kad Buda palaimino šiuos vaisius ir atnešė juos žmonėms – kaip neregėtą dangaus dovaną. Šioje istorijoje yra ir tiesos grūdas – mangostinas Pietryčių Azijoje žinomas nuo senų laikų.

O medis, ant kurio auga šie vaisiai, iš tiesų yra unikalus. Teoriškai mangostano medis priklauso dvilypių augalų grupei, o tai reiškia, kad ant vienų turėtų būti moteriški žiedai, ant kitų – vyriški. Tačiau pastarieji gamtoje beveik nepasitaiko. Todėl moteriškiems egzemplioriams tenka apsieiti be apdulkinimo, o vaisiai ant jų atsiranda dėl proceso, vadinamo agamospermija. Iš tokių vaisių sėklų išauga medžiai, kurie yra tiksli motininio egzemplioriaus kopija.

Mangostinmedžio sėklos laikomos labai išrankios – džiūdamos greitai žūsta, todėl jas galima laikyti tik drėgnomis sąlygomis. Tačiau užauginti mangostiną Rusijoje vargu ar pavyks – net esant +20 laipsnių temperatūrai medžiai sulėtina augimą, o esant +5–6 laipsniams jie žūsta, ką jau kalbėti apie šalnas!

Į Europą mangostinas pirmą kartą buvo atvežtas dar XVII amžiuje, tačiau ilgą laiką jis išliko retenybe, nes tada jį buvo labai sunku išsaugoti gabenant, o jūrinė kelionė iš Indonezijos į Britaniją trukdavo kelis mėnesius. Todėl jis buvo gabenamas tiesiog sodinukais, o tam laivuose tekdavo įrengti specialius šiltnamius ir sudaryti ypatingas sąlygas. Tai buvo brangu, ir vaisius nebuvo plačiai paplitęs – iki pastarojo meto, kai oro transportas padarė jo pristatymą visiškai įmanomą. Ir tai puiku, nes augalo vaisiai yra labai naudingi – užtenka paminėti, kad iš 200 mokslui žinomų ksantonų trečdalis yra būtent mangostine!

Mangostino nuotrauka