Linų sėkla: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Linų sėklos dažnai vadinamos supermaistu, ir tai kaip tik tas atvejis, kai tokia charakteristika yra visiškai pagrįsta. Linų sėkloje yra daug naudingų medžiagų, ji plačiai naudojama liaudies medicinoje ir tuo pačiu pelnė oficialaus mokslo pripažinimą. Šios smulkios ir iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžios sėklytės yra svarbi profilaktinė priemonė nuo gana sunkių ligų, įskaitant onkologines, pavyzdžiui, krūties vėžį.

Linų sėklų rūšys

Linų sėklos būna dviejų rūšių. Labiausiai paplitęs variantas yra tamsiai rudos sėklos, tačiau pasitaiko ir šviesiai auksinių, kurios dar vadinamos baltomis.

Kuo skiriasi baltųjų linų sėklos nuo rudųjų

Iš esmės skirtumo tarp šių dviejų rūšių savybių nėra. Tačiau manoma, kad baltosios sėklos turi daugiau antioksidantų, todėl yra naudingesnės. Be to, tamsiai rudos sėklos šiek tiek kartokos, o šviesiai auksinės pasižymi švelnesniu skoniu. Ryškaus kvapo neturi nei vienos, nei kitos. Abiejų rūšių linų aliejus turi lengvą malonų aromatą ir riešutų poskonį.

Baltųjų linų sėklos dažniau vartojamos maistui, ypač kalbant apie patiekalus vaikams. Jas paprasčiau įdėti į košę ar musli, nes jos nėra tokios pastebimos kaip tamsiai rudos.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Linų sėkla yra gana kaloringas produktas. Jos energetinė vertė yra 534 kcal 100 g. Be to, linų sėkla turi unikalią sudėtį. Į ją įeina:

1. Polinesočiosios riebalų rūgštys (omega-3, 6 ir 9). Jos yra atsakingos už normalią širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, padeda sumažinti arterinį kraujospūdį ir sumažinti „blogojo“ cholesterolio lygį. Šios medžiagos yra puiki profilaktinė priemonė nuo infarktų ir onkologinių ligų, o taip pat jos teigiamai veikia smegenų darbą.
2. Vitaminai A ir E (patys savaime yra antioksidantai, lėtinantys senėjimo procesus), taip pat B ir F grupės, naudingi nervų sistemai, teigiamai veikia odos, plaukų ir nagų būklę. Taip pat sėklose esantys vitaminai leidžia efektyviau kovoti su antsvoriu.
3. Lignanai – tai medžiagos, pasižyminčios pastebimu priešgrybeliniu ir antivirusiniu poveikiu. Jie priklauso fitoestrogenų – augalinių hormonams panašių medžiagų, savo veikimu primenančių moteriškuosius hormonus – grupei. Jie padeda pagerinti savijautą prieš menstruacijas ar menopauzės metu. Dėl jų praeina skausmas, pagerėja nuotaika. Jie turi antikancerogeninį poveikį, teigiamai veikia reprodukcinę funkciją.
4. Tirpi ląsteliena – tai, kas daro linų sėmenis naudingais žarnynui. Ji padeda normalizuoti virškinimo procesus, pašalina vidurių užkietėjimą, stiprina natūralią organizmo imuninę apsaugą. Tokio tipo ląsteliena ilgai apdorojant organizme padidėja, dėl ko atsiranda sotumo jausmas – tai leidžia sumažinti apetitą ir išvengti papildomų užkandžių.
5. Fitosterinai – tai augaluose esančios hormonams panašios medžiagos. Jie iš esmės veikia taip pat, kaip hormonai, įskaitant dirbtinius, tačiau neturi jų trūkumų. Fitosterinai padeda kontroliuoti cholesterolio kiekį.
6. Polisacharidai – medžiagos, pasižyminčios daugybe naudingų savybių. Jie padeda kovoti su patogeniniais mikroorganizmais dėl savo apgaubiamųjų savybių. Todėl jie būtini sergant gastritu ir opine liga.
7. Selenas ir lecitinas – šie du komponentai padeda pagreitinti toksinų pašalinimą iš organizmo. Taip pat jie gerina regėjimą ir gali slopinti navikų augimą.

Linų sėklose taip pat yra tokių elementų kaip varis, fosforas, magnis ir manganas, kurių reikšmę organizmui sunku pervertinti.

Naudingosios linų sėklų savybės

Linų sėmenys turi daug naudingų savybių. Jie padeda sustiprinti imunitetą, kovoja su patogeniniais mikrobais, turi priešuždegiminį poveikį, normalizuoja virškinimo sistemos veiklą.

Moterims

Linų sėmenys yra labai naudingi moterims dėl savo unikalios sudėties. Pirmiausia, žinoma, dėl lignanų, t. y. fitoestrogenų, nes būtent jie gerai veikia reprodukcinę funkciją ir saugo nuo krūties vėžio. Be to, linų sėmenyse yra medžiagų, turinčių baktericidinį poveikį. Tai leidžia juos naudoti gydant cistitą, uždegimines ligas, širdies ir kraujagyslių sistemos patologijas, kurios dažniausiai pasitaiko dailiosios lyties atstovėms.

Vyrams

Tyrimai rodo, kad vyrams rizika padidinti „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje ir susirgti hipertenzija ar kitomis širdies ir kraujagyslių ligomis yra daug didesnė nei moterims. Būtent todėl jiems rekomenduojama vartoti maistui linų sėmenis – jie leidžia sumažinti cholesterolio kiekį nevartojant vaistų.

Be to, šio produkto sudėtyje esančios medžiagos žymiai sumažina prostatito ir prostatos vėžinių ligų riziką. Taip pat JAV atlikti tyrimai įrodė, kad linų sėmenys yra naudingi diabetikams, nes leidžia sumažinti cukraus kiekį kraujyje ir numesti svorio kuo natūraliau, įtvirtinant stabilų rezultatą. O juk antsvoris dažnai yra cukrinio diabeto priežastis.

Nėštumo metu

Linų sėmenys labai naudingi būsimoms mamoms. Jie leidžia kontroliuoti svorį ir aprūpina organizmą polinesočiosiomis riebalų rūgštimis, o tai labai svarbu nėštumo metu.

Be to, linų sėmenys yra puiki vidurių užkietėjimo prevencija, nuo kurio kenčia daugelis besilaukiančių moterų. Tačiau kai kurie gydytojai mano, kad trečiąjį trimestrą šio produkto geriau atsisakyti.

Žindymo laikotarpiu

Pogimdyminiu laikotarpiu linų sėmenys laikomi naudingais dėl kelių priežasčių. Pirma, jie leidžia greitai atkurti normalų hormoninį foną, pagerinti odos ir plaukų būklę. Antra, linų sėmenyse esantys lecitinas ir B grupės vitaminai teigiamai veikia CNS būklę, leisdami užkirsti kelią pogimdyminei depresijai.

Vaikams

Dėl linų sėmenų naudos vaikams gydytojai neturi vieningos nuomonės. Dauguma sutinka, kad jo dėti į košes ar kisielius vaikams iki trejų metų tikrai neverta.

O štai linų sėmenų nuoviras duodamas net mažiems vaikams, dažniausiai esant vidurių užkietėjimui. Tik šiuo atveju reikia griežtai laikytis dozavimo. Vienerių metų vaikui duodama ne daugiau kaip 12–15 lašų tokio nuoviro, vaikui iki trejų metų – iki 1/2 arbatinio šaukštelio. Septynerių metų vaikas jau gali išgerti 1 arbatinį šaukštelį nuoviro. Prieš naudojant rekomenduojama pasitarti su pediatru.

Daigintų linų sėklų nauda ir žala

Atrodytų, jei linų sėmenys yra naudingi patys savaime, tai kam juos daiginti? Reikalas tas, kad daiginimo metu prasideda sudėtingi biocheminiai procesai, kurių metu riebalai ir baltymai atitinkamai virsta riebalų rūgštimis ir aminorūgštimis. Teoriškai tie patys procesai vyksta su sėklomis jas virškinant. Tai reiškia, kad daiginti sėmenys iš dalies sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Be to, iš jų išsiskiria naujos naudingos medžiagos, pašalinama kenksminga fitino rūgštis. Dėl to jie turi ryškesnį imunitetą stiprinantį poveikį ir biostimuliuojančias savybes.

Kaip daiginti

Kai kuriose ekologiškų produktų parduotuvėse galima įsigyti specialiai daiginti skirtų sėklų. Tai yra daug geriau nei sėklos, skirtos tiesiogiai auginti pasėlius, nes pastarosios gali būti kažkuo apdorotos apsaugai nuo ligų ir kenkėjų.

Reikia paimti sėklas ir įdėti jas į negilų indą, o tada užpilti vandeniu taip, kad jis beveik visiškai jas apsemtų. Galima pasinaudoti kitu metodu ir tiesiog įdėti linų sėklas į drėgną audinį. Jas reikia laikyti tokioje būsenoje kelias dienas, kad jos taptų tinkamos vartojimui. Prieš daiginimą sėklas galima apdoroti silpnu kalio permanganato tirpalu. Jis veikia kaip antiseptikas.

Sudygusios sėklos nėra termiškai apdorojamos, kad nesuirtų jose esančios biologiškai aktyvios medžiagos. Tačiau daigus galima drąsiai dėti į salotas, ryžių patiekalus, daržovių sriubas.

Didžiausia daigų dozė – 50–100 g per dieną. Tačiau organizmas gali būti dar nepasiruošęs net tokiam kiekiui. Tokiu atveju rekomenduojama jį pratinti palaipsniui. Pavyzdžiui, pradėti galima nuo 25–30 g ir vėliau palaipsniui didinti dozę. Esant netoleravimui šių daigų, jų vartojimą reikia nutraukti. Jei žmogus serga lėtinėmis virškinamojo trakto organų ligomis, paūmėjimo metu šio produkto vartoti negalima.

Kuo naudingas linų sėklų aliejus

Iš linų sėklų šalto spaudimo metodu gaunamas aliejus. Šis produktas laikomas ne mažiau naudingu nei pačios sėklos. Linų sėklų aliejus, kaip ir jo žaliava, turi daug nepakeičiamų medžiagų – tai nesočiosios riebalų rūgštys, vitaminai ir kiti komponentai. Savo naudingomis savybėmis jis artimas žuvų taukams, tik linų sėklų aliejus yra daug skanesnis, o riebalų rūgščių kiekiu nenusileidžia moliūgų ir alyvuogių aliejui, tačiau yra pigesnis.

Įdomu tai, kad produktą galima nusipirkti tiek prekybos centre, tiek vaistinėje. Linų sėklų aliejus vartojamas ne tik maistui, bet ir kaip išorinė priemonė, daugiausia kosmetologijoje ruošiant įvairias kaukes. Be to, manoma, kad jis padeda esant nedideliems įpjovimams.

Linų sėklų aliejus dažnai laikomas dietiniu produktu. Jis dalyvauja normalizuojant medžiagų apykaitos procesus, vartojamas kaip profilaktinė priemonė nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei virškinamojo trakto patologijų. Jame esantis augalinis hormonas lignanas teigiamai veikia reprodukcinę sistemą. Cholinas (vitaminas B4), esantis jo sudėtyje, laikomas puikia antistresine priemone. Taip pat minėtos riebalų rūgštys gerina sąnarių audinių ir kremzlių būklę.

Linų sėklų aliejus netoleruoja kaitinimo, todėl ant jo kepti negalima, nes visos naudingos medžiagos bus sunaikintos. Geriausias jo panaudojimas – dėti į šviežių daržovių salotas, taip pat galima maišyti su grietine, patiekiant kaip padažą. Linų sėklų aliejus turi malonų, bet kiek specifinį skonį. Geriausiai jis dera su košėmis, bulvėmis, sūdyta varške, sumaišyta su smulkintais prieskoniniais žalumynais.

Ar galima naudoti linų sėmenų aliejų svorio metimui? Tam rekomenduojama pridėti 1–2 arbatinius šaukštelius produkto į rytinį kefyro gėrimą. Aliejų reikia vartoti atsargiai, nes jis yra kaloringas produktas. Jo energinė vertė yra 900 kcal 100 g.

Laikant aliejų, reikia atminti, kad jo negalima palikti šviesoje – jis greitai genda. Geriausia atidarytą butelį laikyti tamsioje, vėsioje vietoje. Jo galiojimo laikas – ne ilgesnis kaip 1 mėnuo.

Urbečas iš linų sėklų: nauda ir žala

Daugelis tikriausiai yra girdėję apie tradicinį Dagestano desertą – urbečą. Jis gaminamas iš įvairių produktų, vienas iš labiausiai paplitusių variantų yra linų sėmenų urbečas. Tai tiršta šokoladinio atspalvio pasta (jei pagaminta iš tamsių sėklų), turinti aliejinę konsistenciją. Tokį patiekalą galima tepti ant duonos ar sausainių vietoj uogienės ar kondensuoto pieno. Tačiau pati pasta iš linų sėmenų yra beskoni, todėl į ją dedama šiek tiek gėlių medaus.

Urbečą galima patiekti ne tik su duonos riekelėmis, bet ir su blynais, varškėčiais, košėmis, nesaldžia varške. Kai kurios šeimininkės jį patiekia net prie sūrių ir vaisių.

Urbečas turi visas naudingas savybes, būdingas linų sėmenims:

1. Normalizuoja medžiagų apykaitą, įskaitant lipidų apykaitą.
2. Palaiko skrandžio gleivinę, ypač sergant gastritu ir opalige.
3. Padeda pagerinti virškinimą dėl didelio skaidulų kiekio.
4. Užtikrina odos, plaukų ir nagų sveikatą.
5. Mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje, apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei cukrinio diabeto.
6. Gerina raumenų ir kaulų sistemos būklę, didina raumenų ir raiščių elastingumą.

Manoma, kad urbečas naudingas ir sergant kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis. Gydymui jis vartojamas su pienu.

Tuo pačiu patiekalas turi tuos pačius trūkumus kaip ir linų sėmenys. Tai stiprus tulžies išsiskyrimą skatinantis poveikis, dėl kurio jo negali vartoti žmonės, sergantys ūminiu cholecistitu ar turintys akmenų inkstuose. Be to, jis gali sukelti alergiją.

Urbečas laikomas sočiu produktu, tačiau jį gali vartoti net sportininkai, jei laikomasi tam tikrų apribojimų. Vaikams duodama ne daugiau kaip 1 arbatinis šaukštelis per dieną, suaugusieji gali suvalgyti 1 valgomąjį šaukštą. To visiškai pakanka, kad patiekalas būtų naudingas ir nesukeltų jokių šalutinių poveikių.

Linų miltų nauda

Kitas naudingas produktas iš linų sėmenų – vadinamieji linų miltai. Jie laikomi optimaliu pasirinkimu metant svorį, nes jų energinė vertė yra tik 270 kcal 100 g. Patiekalų, pagamintų iš linų miltų, vartojimas padeda pagerinti medžiagų apykaitą ir normalizuoti virškinimą.

Nors teoriškai sėklas galima sumalti į miltus ir namų sąlygomis, vis dėlto geriau pirkti gamykloje pagamintą produktą. Jame išlikusios visos naudingos medžiagos, įskaitant amino rūgštis ir mineralinius elementus, pavyzdžiui, cinką, magnį ir kalį. Be to, pramoninėmis sąlygomis iš produkto pavyksta pašalinti visą aliejų perteklių, o tai labai svarbu tolesniam jo saugojimui ir naudojimui. Beje, atidarytą miltų pakuotę vis tiek rekomenduojama laikyti šaldytuve.

Jei vis dėlto nusprendžiama linų sėklas malti į miltus savarankiškai, geriau tai daryti mažomis porcijomis, kad jie nespėtų sugesti.

Linų miltai gali būti naudojami įvairiems patiekalams gaminti. Pavyzdžiui, jų dedama į kepinius, tačiau jie pakeičia ne kvietinius miltus, o aliejų ir kiaušinius, dėl ko ant bandelių ir pyragėlių greitai atsiranda graži rusva plutelė. Pakanka pridėti tik 10% linų miltų, kad pagerintų kepinių skonį ir padarytų juos purius. Naudingesniais laikomi kepiniai, kuriuose linų miltai maišomi su kvietiniais santykiu 1:1. Tačiau tada pyragėliai ir bandelės įgauna rudą atspalvį ir ryškesnį skonį. Taip pat verta paminėti, kad linų miltai leidžia ilgiau išlaikyti duonos minkštumą ir šviežumą.

Taip pat šis produktas dedamas į kotletus, apkepus ir net sriubas. Linų miltus galima maišyti ir su tradicinėmis kruopomis košei ruošti.

Kaip vartoti linų sėklas svorio metimui

Linų sėklos ne veltui vadinamos supermaistu – nepaisant gana aukšto kaloringumo, jos padeda numesti svorio. Iš principo riebalų atsargų linų sėklos niekaip neveikia. Tačiau jų unikali sudėtis veikia daug veiksmingiau nei dauguma riebalus deginančių vaistų.

Kaip jau minėta aukščiau, šis supermaistas turi daug nesočiųjų rūgščių, taip pat vitaminų, fitoestrogenų ir polisacharidų. Tai leidžia pagreitinti medžiagų apykaitą, normalizuoti riebalų apykaitą, stimuliuojant žarnyno peristaltiką atsikratyti toksinų, sumažinti gliukozės kiekį kraujyje. Be to, linų sėklos mažina apetitą (jose esanti skaidula išbrinksta skrandyje ir sukelia sotumo jausmą) ir padeda pašalinti skysčio perteklių. Remiantis aukščiau išvardytomis produkto savybėmis, neverta tikėtis momentinio svorio netekimo. Šios priemonės pranašumas yra tas, kad svorio mažėjimas vyksta laipsniškai, nekenkiant sveikatai, išimtinai natūraliu būdu, o rezultatą pavyksta ilgai išlaikyti.

Tačiau norint gauti tokį efektą, reikia organizuoti sistemingą linų sėklų vartojimą. Prieš tai reikėtų pasitarti su dietologu, išsiaiškinti, ar nėra kontraindikacijų ir apribojimų.

Norėdami sulieknėti, linų sėklas galite vartoti bet kokia forma. Paprasčiausias variantas – sukramtyti nedidelį kiekį ir užgerti vandeniu, tai veikia gana efektyviai. Yra tyrimų duomenų, rodančių, kad kasdien vartojant 1–2 valg. š. sėklų per mėnesį galima numesti 2 kg antsvorio (o esant fiziniam krūviui – ir daugiau). Tačiau šį receptą medikai laiko ne per daug naudingu. Geriau ruošti salotas su linų sėklomis, pagardinant jas nesaldintu jogurtu, gaminti įvairius gėrimus šio supermaisto pagrindu ir pan.

Verta atkreipti dėmesį į šiuos sėklų vartojimo būdus lieknėjimui:

1. Nuoviras. Nuo gydomojo jis skiriasi ilgesniu ruošimu ir mažesne koncentracija – 1 valg. š. sėklų 1,5 stiklinės vandens. Jis verdamas ant silpnos ugnies apie pusvalandį, nuolat maišant, tada atšaldomas ir padalijamas į tris dozes po 0,5 stiklinės prieš pat valgį.
2. Antpilas pasižymi dar silpnesne koncentracija – 1 valg. š. sėklų 400 ml vandens. Tokį kiekį geriau užpilti termose. Po to gėrimas perkošiamas ir geriamas taip pat, kaip nuoviras.
3. Kisielius. Pagrindu rekomenduojama naudoti jau paruoštą uogų kisielių, į kurį įdedama 1 valg. š. sumaltų sėklų stiklinei gėrimo. Jis paliekamas pastovėti 10–15 minučių, tada išgeriamas. Iš esmės tai ne gėrimas, o patiekalas, kuriuo pakeičiamas valgymas.
4. Džiovintų vaisių kompotas. Šis gėrimas verdamas be cukraus, įdedama ne daugiau kaip 1 valg. š. maltų sėklų 1 litrui, užvirinama ir atšaldoma. Gerti rekomenduojama po truputį, pertraukų tarp valgymų metu.

Ir, žinoma, kefyro ir linų sėklų pagrindu galima paruošti glotnučius, kurių receptas bus aprašytas toliau.

Praktika rodo, kad lieknėjimas naudojant linų sėklas ne tik leidžia numesti svorio, bet ir pagerina odos bei plaukū būklę. Žmogus jaučiasi geriau, nebeturi žarnyno problemų, būdingų antsvoriui.

Tačiau linų sėklų nuolat vartoti lieknėjimui negalima, nes jos gali sukelti viduriavimą. Rekomenduojama vartoti bet kurį iš aukščiau aprašytų gėrimų dvi savaites, tada daryti 7 dienų pertrauką ir pakartoti kursą. Ir taip – ne ilgiau kaip keturis mėnesius, tačiau visą šį laiką patartina konsultuotis su gydytoju.

Linų sėklos medicinoje

Būtinybė naudoti linų sėklas medicinoje vis dar yra diskusijų objektas.

Sergant cukriniu diabetu

Linų sėklos dėl savo cheminės sudėties pasižymi savybe švelniai mažinti gliukozės kiekį kraujyje. Todėl jas leidžiama vartoti sergant cukriniu diabetu, bet tik ne kartu su gydytojo paskirtais vaistais.

Galima vartoti užpilą, kuriam paruošti lygiomis dalimis naudojamos pupelės be grūdų, mėlynių lapai, linų sėklos ir avižų šiaudai (idealu, jei jie buvo surinkti varpų formavimosi stadijoje). Išmatuojama 3 valgomieji šaukštai gauto mišinio (linų sėklas rekomenduojama iš anksto susmulkinti), užpilama 750 ml verdančio vandens, užvirinama ir paliekama ant silpnos ugnies 15 minučių. Tada atšaldoma ir perkošiama. Tokį užpilą reikia gerti po 1/3 stiklinės tris kartus per dieną valgio metu. Tai galima daryti tik pasikonsultavus su gydytoju. Galbūt specialistas padidins dozę iki 1/2 stiklinės.

Laikydamasis visų taisyklių, pacientas jausis puikiai, išnyks nuolatinio burnos sausumo jausmas, jis nebejaus troškulio kaip anksčiau.

Svarbu: linų sėklų glikemijos indeksas — 35 vienetai.

Sergant pankreatitu

Tai kasos, organo, dalyvaujančio insulino gamyboje, liga. Todėl linų sėklų gebėjimas prisotinti ir suteikti vitaminų, nedidinant cukraus kiekio kraujyje, sergant šia liga yra labai svarbus. Apgaubiantis poveikis leidžia pasirūpinti skrandžio gleivine ir virškinimo trakto pažeistų audinių gijimu. Nepaisant to, sergant pankreatitu šis produktas vartojamas atsargiai, daugiausia nuovirų ir užpilų pavidalu. Sergant ūmine ligos forma linų sėklos apskritai yra kontraindikuotinos.

Sergant gastritu

Kaip jau buvo minėta, linų sėklos turi apgaubiančių savybių. Todėl jos laikomos puikia priemone sergant gastritu su padidėjusiu rūgštingumu, nes jos apsaugo gleivinę nuo naikinančio skrandžio sulčių poveikio. Tačiau šiuo atveju vartojamos ne pačios sėklos, o gleivės. Jos ruošiamos užpilant sėklas karštu vandeniu ir aktyviai plakant mišinį 15 minučių. Toliau receptas bus aptartas išsamiau. Kramtyti linų sėklas sergant gastritu negalima, jų dalelės per daug šiurkščios ir gali sužeisti audinius.

Žarnynui

Nors linų sėklos naudingos žarnynui, sergant ūminėmis šio organo ligomis nerekomenduojama vartoti šio produkto, ypač sveikų sėklų pavidalu. Sustiprėja peristaltika, o esant problemoms tai ne visada duoda gerą rezultatą.

Esant vidurių užkietėjimui

Esant vidurių užkietėjimui, linų sėmenys laikomi puikia priemone, nes jie gerina žarnyno peristaltiką. Juos galima vartoti tik pasitarus su gydytoju, jei vidurių užkietėjimas yra būtent dėl šios priežasties. Be to, galima gerti aukščiau aprašytus nuovirus ir užpilus arba ruošti kisielius ir košes. Svarbiausia – nepersistengti, kitaip vidurių užkietėjimas gali pereiti į viduriavimą.

Sergant podagra

Yra tyrimų, pagal kuriuos linų sėklos padeda sumažinti šlapimo rūgšties kiekį, kuri yra pagrindinė šios ligos priežastis. Todėl įtraukti linų sėklas į savo racioną sergant šia liga yra nebloga idėja. Tačiau reikia būti atsargiems, jei kyla abejonių – geriau pradėti nuo nuovirų ir užpilų. Jie ruošiami aukščiau aprašytu būdu kiekvieną dieną.

Sergant kolitu

Tai uždegiminė žarnyno liga, kai nerekomenduojama vartoti vaistų, stiprinančių peristaltiką, įskaitant linų sėklas.

Kepenims

Medikai neturi vieningos nuomonės dėl linų sėklų naudojimo sergant kepenų ligomis. Tulžį varinantis sėklų poveikis gali sukelti nemalonumų. Geriau pasikonsultuoti su gydytoju.

Sergant hemorojumi

Sergant šia liga reikia būti atsargiems. Nors linų sėmenys dėl skaidulų gerina virškinimą, jie gali ir dirginti. Geriau vartoti ne pačias sėklas, o jų nuovirą.

Taip pat rekomenduojama vartoti sudėtinius įvairių žolelių mišinius. Pavyzdžiui, galima paimti lygiomis dalimis vaistinės ramunėlių (tik džiovintus žiedus), šalavijų, kraujažolių, dilgėlių, piengražių, mėtų žolės, įdėti tiek pat linų sėklų. Visi šie ingredientai iš anksto susmulkinami. Iš gauto mišinio paimama 1 valg. š. ir užpilama verdančiu vandeniu. Ši priemonė 15 minučių kaitinama vandens vonelėje. Tada atvėsinama, perkošiama, gautas kiekis padalinamas į tris lygias porcijas ir geriama prieš valgį.

Sergant cholecistitu

Sergant lėtiniu cholecistitu, skiriamas toks pat užpilas kaip ir gydant cukrinį diabetą. Sergant ūminiu cholecistitu, linų sėmenys yra kontraindikuotini.

Linų sėklų naudojimas liaudies medicinoje

Liaudies medicinoje linų sėmenys naudojami įvairioms ligoms gydyti, dažniausiai nuovirų ir užpilų pavidalu. Pavyzdžiui:

1. Siekdami paskatinti tulžies išsiskyrimą ir lengvą diuretinį poveikį, taip pat apsinuodijus maistu. Priemonė ruošiama taip: 1–2 valg. š. žaliavos užpilama stikline švaraus vandens, užvirinama, atvėsinama, perkošiama, geriama po 2–3 valg. š. tris kartus per dieną. Gydymo kursas neturėtų trukti ilgiau nei mėnesį, kitaip kyla tulžies akmenligės rizika.
2. Sergant laringitu. 1 valg. š. sėmenų užpilama stikline pieno, užvirinama, palaikoma ant silpnos ugnies 10 minučių, perkošiama. Gerti po 2–3 valg. š. ryte ir vakare. Užkimimas ir dirginantis kosulys greitai praeina.
3. Sergant bronchitu su sausu kosuliu, jei nėra skreplių, imama 100 g sumaltų į miltelius linų sėmenų ir sumaišoma su 0,5 l medaus. Šią priemonę reikia laikyti tamsaus stiklo indeliuose vėsioje vietoje. Vartojama po 1 arb. š. 8–10 kartų per dieną, pageidautina sumaišius su šiltu vandeniu. Kadangi priemonė greitai genda, jos iš anksto paruošti nepavyks. Jei bronchitą lydi šlapias kosulys, į šį mišinį reikia pridėti papildomų ingredientų, pavyzdžiui, anyžių ar imbiero. Kitu atveju vartojimo schema lieka nepakitusi.
4. Linų sėmenys taip pat naudojami žaizdoms ir nudegimams gydyti – tam jie sumaišomi lygiomis dalimis su žaliu kiaušinio baltymu. Iš šios priemonės daromi kompresai esant nedideliems nudegimams. Tačiau oficiali medicina tvirtina, kad tokiu atveju yra didelė infekcijos rizika ir geriau kreiptis į jau paruoštus farmacinius preparatus. Juolab kad liaudies priemonė tik šiek tiek sumažina skausmą.

Linų sėmenų nebūtina vartoti viduje. Esant raumenų ir sąnarių skausmams, jie pakaitinami keptuvėje, suberiami į audeklo maišelį ir pridedami prie pažeistos vietos. Tai suteikia sausą šilumą ir mažina skausmą bei uždegimą.

Taip pat liaudies medicinoje plačiai naudojamas linų sėmenų aliejus kaip vidurius laisvinanti ar diuretinė priemonė, taip pat sergant visomis aukščiau aprašytomis ligomis – vietoj pačių sėmenų ar jų nuovirų.

Linų sėklos kosmetologijoje

Linų sėklos kosmetologijoje naudojamos miltų pavidalu, t. y. miltelių, gautų sumalus žaliavą kavamalėje. Jei šiuos miltelius išvirsite ir užvirinsite, gausite kažką panašaus į kisielių, turintį daug naudingų medžiagų. Jis tinka tiek plaukų kaukėms, tiek veido odos priemonėms. Tokį kisielių galima naudoti tik šviežiai paruoštą, kitaip naudingosios medžiagos suirs.

Kaukės iš linų sėklų veidui

Yra keletas receptų. Paruošimo būdas priklauso nuo to, kokio tikslo reikia. Pavyzdžiui:

1. Valomoji šveičiamoji kaukė. Jai paruošti reikės 3 valg. šaukštų smulkintų avižinių dribsnių ir tiek pat maltų linų sėklų. Mišinys užpilamas karštu vandeniu ir maišomas iki grietinės konsistencijos, tada atvėsinamas, kol tampa šiek tiek šiltas. Kaukė tepama ant veido sukamaisiais masažiniais judesiais. Toks šveitimas pašalins visus nešvarumus ir negyvas ląsteles. Likusį paruoštą mišinį galima tepti ant odos ir palikti 10–15 minučių. Po to kaukė nuplaunama šiltu vandeniu. Oda tampa pastebimai šviežesnė ir šviesesnė.
2. Maitinamoji kaukė brandžiai odai, linkusiai į pleiskanojimą. Maltos linų sėklos užpilamos verdančiu vandeniu, kad gautųsi gleivės, ir paliekamos brinkti 15 minučių. Tada gleivinis komponentas nukošiamas, į jį įdedama šiek tiek medaus, grietinės ir alyvuogių aliejaus, o po to išmaišoma. Kaukė tepama ant veido odos be apribojimų, galima paliesti net odą po akimis. Taip pat šį mišinį galima naudoti jautriai kaklo odai. Dėl antioksidantų linų sėklos suteiks jai elastingumo ir sulėtins senėjimą. Priemonė laikoma ant odos 10–15 minučių, tada kruopščiai nuplaunama.
3. Kaukė normaliai odai. Ją galima naudoti gana dažnai, pavyzdžiui, du kartus per savaitę, nes, skirtingai nei paruošti liftingai, ji neturi radikalių komponentų. Tuo pačiu metu linų sėklos stangrina odą ir aprūpina ją vitaminais. Šiai kaukei naudojamos gleivės, nukoštos nuo nuoviro, kaip ir ankstesniame recepte. Tik jos sumaišomos su šaukštu kosmetinio molio, tinkančio šiam odos tipui, pavyzdžiui, mėlyno. Priemonė tolygiai tepama ant veido odos ir paliekama 15–20 minučių, o tada nuplaunama šiltu vandeniu.

Kaukių, pagamintų iš linų sėklų, privalumas yra tas, kad jos yra praktiškai universalios, nes tinka bet kokiam amžiui. Atsargiai jas turėtų naudoti tik riebios odos savininkės, kurioms tokios priemonės gali išprovokuoti padidėjusią riebalų gamybą, jei to nesubalansuoja kokie nors ingredientai, pavyzdžiui, kosmetinis molis ar citrinos sultys.

Plaukų kaukės

Ne mažiau naudingos ir plaukų kaukės iš linų sėklų:

1. Plaukų augimą skatinantis. Imama 2–4 arbat. šaukšt. maltų sėklų, priklausomai nuo garbanų ilgio, sumaišoma su karštu vandeniu, skaičiuojant 3/4 stiklinės kiekvienam šaukštui, ir plakama iki vientisos masės. Patogiausia tai daryti su blenderiu. Į paruoštą mišinį įlašinami keli lašai mėgstamo eterinio aliejaus, tinka cinamonas, apelsinas arba levanda. Priemonė tepama ant galvos odos ir plaukų per visą ilgį. Galva apvyniojama polietilenine plėvele ir viršuje rankšluosčiu. Kaukė laikoma pusantros valandos, bet rezultatas to vertas. Kursą sudaro 5–10 procedūrų.
2. Nuo pleiskanų ir niežėjimo. 1 valg. šaukšt. maltų sėklų užpilama stikline verdančio vandens, užplikoma termose ir palaikoma kelias valandas. Gaunama masė, panaši į kisielių. Iš jos reikia nusunkti gleives ir užtepti ant galvos odos. Kaukė laikoma vieną valandą, tada nuplaunama šiltu vandeniu.

Linų sėklos taip pat naudojamos kaip nuoviras – juo skalaujami plaukai, įdedant eterinių aliejų, kitų žolelių ingredientų. Be to, juos galima kaitalioti su paruoštomis priemonėmis, jokių apribojimų čia nėra. Šie nuovirai padės padaryti plaukus labiau paklusnius ir mažiau trapius, užkirs kelią jų slinkimui.

Linų sėklos kulinarijoje

Šios sėklos naudojamos įvairiausiems tikslams. Jos puikiai dera su daržovių salotomis, tiek vasarinėmis, tiek žieminėmis. Jas drąsiai galima dėti į varškę ar minkštą sūrį, barstyti ant avižinių dribsnių, bulguro, kuskuso, kitų košių. Be to, linų sėklas galima dėti į moliūgų, morkų ar grybų kremines sriubas, dera ir su daržovių troškiniu. Bet bet kuriuo atveju jos dedamos jau po užvirimo.

Kad pakeistų kiaušinį (su jo nesaugiu cholesteroliu) kepiniuose, naudojami linų miltai – 1 valg. šaukšt. linų miltų sumaišoma su 3 valg. šaukšt. vandens.

Sumaišius kvietinius miltus lygiomis dalimis su avižiniais ir linų miltais, galima iškepti skanius blynelius pusryčiams – juo labiau kad juos galima patiekti su šviežiais vaisiais ir jogurtu. Panašiai maltos linų sėklos sumaišomos su miltais ir varške varškėčiams. Be to, ir blynelius, ir varškėčius patartina ne kepti keptuvėje, o kepti orkaitėje.

Žala ir kontraindikacijos

Kaip ir bet kurį kitą produktą, linų sėklas reikia vartoti saikingai, nes priešingu atveju gali atsirasti nemalonūs pojūčiai. Jei jų suvalgoma daugiau nei 1–2 valg. šaukšt. per dieną, atsiras diskomfortas kepenų srityje.

Be to, vartojant linų sėklas, kai kuriems žmonėms gali atsirasti pilvo pūtimas ir net meteorizmas, lydimas skausmo ir diskomforto. Jei yra polinkis į tokias reakcijas, linų sėklų vartojimą reikėtų pradėti nuo nedidelio kiekio, pavyzdžiui, nuo 0,5–1 arbat. šaukšt. per dieną, palaipsniui didinant šią dozę.

Linų sėklas labai atsargiai vartoja sergant lėtiniu pankreatitu ir cholecistitu. Nors sergant gastritu jos netgi naudingos, paūmėjimo metu geriau apsiriboti tik gleivėmis, nes pačios sėklos gali sužeisti gleivinę. Ilgai vartojant šį produktą, gali atsirasti kitų nemalonumų – pavyzdžiui, viduriavimas ir žarnų skausmai. Reikalas tas, kad esant virškinimo sistemos problemų, žarnos gali būti pernelyg jautrios sėklose esančiai skaidulinei medžiagai. Be to, tokiais atvejais sustiprėja peristaltika, o tai sukelia skausmingus pojūčius. Norint sušvelninti pasekmes, rekomenduojama kartu su linų sėklomis gerti kuo daugiau vandens.

Absoliučios kontraindikacijos vartoti linų sėklas yra:

1. Žarnų nepraeinamumas.
2. Ūminis cholecistitas ir pankreatitas.
3. Tulžies pūslės akmenų buvimas, nes sėklos turi tulžies išsiskyrimą skatinantį poveikį ir gali išprovokuoti akmenų judėjimą bei užkimšti lataką.
4. Ginekologinės ligos – gimdos fibroma, endometritas, policistozė.

Be to, nereikėtų vartoti linų sėklų kartu su vaistais nuo cukrinio diabeto, nes gali smarkiai sumažėti gliukozės kiekis kraujyje. Taip pat šio produkto reikėtų atsisakyti, jei yra alergijos simptomų.

Be to, kenksmingos gali būti linų sėklos, kurios buvo netinkamai laikomos. Tokiu atveju jose susidaro labai pavojingos medžiagos – kancerogeniniai peroksidai.

Alergijos linų sėkloms simptomai
Tai, kad sėklose nėra glitimo, dar nereiškia, kad jos nesukelia alerginių reakcijų. Tiesa, jos dažniausiai užmaskuojamos kaip apsinuodijimo simptomai, tokie kaip pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Labai retai pasireiškia tokie klasikiniai alergijos požymiai kaip dilgėlinė ir kiti bėrimų tipai.

Kaip pasirinkti ir laikyti linų sėklas

Perkant linų sėklas, verta teikti pirmenybę toms, kurios parduodamos ne pagal svorį, o jau supakuotos. Be to, maltų sėklų pirkti nerekomenduojama, nes tokiu būdu aliejus patenka į išorę ir labai greitai oksiduojasi. Po savaitės sėklas jau reikės išmesti. Todėl rekomenduojama jas sumalti kavamale prieš pat vartojimą.

Linų sėklų negalima laikyti šviesoje. Veikiant ultravioletiniams spinduliams, greitai oksiduojasi aliejai ir riebalų rūgštys. Dėl to sėklos įgauna būdingą apkarstų poskonį. Tokį produktą reikia nedelsiant išmesti, nes poskonio atsiradimas rodo, kad yra kancerogeninių peroksidų. Taigi šį produktą galima laikyti tik uždarytoje talpykloje, kurią reikia laikyti sausoje, vėsioje vietoje.

Linų aliejų rekomenduojama pirkti tamsaus stiklo buteliuose, būtinai patikrinant galiojimo laiką. Atidarius talpyklą su aliejumi, ją reikia laikyti tik šaldytuve. Maksimalus terminas – dvi savaitės. Todėl geriau pirkti mažus buteliukus, kad nereikėtų išmesti produkto.

O štai sveikas, dar nesusmulkintas linų sėklas galima laikyti daug ilgiau. Vidutiniškai jos gali būti laikomos vienerius metus.

Kaip teisingai valgyti linų sėklas

Daugelis specialistų mano, kad optimalus variantas vartoti linų sėklas – kartu su rūgštaus pieno produktais. Juk tokie patiekalai tampa geru dienos pradžia – jie suteikia reikalingos energijos, tuo pačiu padeda sustiprinti imunitetą, apsaugo nuo bakterijų ir virusų. Taip pat sėklų vartojimas su neriebiais rūgštaus pieno produktais padeda pagerinti virškinimą ir atsikratyti papildomų kilogramų.

Bet iš tikrųjų linų sėklos yra universalus produktas, kuris dera tiesiog su bet kokiais patiekalais. Svarbiausia, kad jos per ilgai nebūtų termiškai apdorojamos, nes tokiu atveju naudingos medžiagos sunyksta. Lieka tik gebėjimas apgaubti gleivines.

Taigi, linų sėklas galima vartoti dedant į pilno grūdo košes, kukurūzų dribsnius ir muslius, kurie valgomi kartu su pienu ir jogurtu. Sėklomis galima barstyti sausainius ir kepinius, neriebią varškę ir minkštą sūrį, su jomis gaminti kisielius, nuovirus ir užpilus, kurie bus aptarti toliau.

Kiek per dieną galima suvalgyti

Linų sėklas reikia vartoti saikingai. Maksimali paros dozė – 30–40 g. Tačiau daugelis gydytojų tai laiko per daug, primygtinai reikalaudami tik 20 g per dieną. Tačiau net prie šios dozės reikia eiti palaipsniui.

Ar galima valgyti vakare ir nevalgius

Liaudies medicinos šalininkai rekomenduoja vartoti linų sėklas tuščiu skrandžiu. Tačiau medikai rekomenduoja nuovirą ar užpilą gerti prieš pat valgį – tai yra 15 minučių prieš. Taip pat daugelis gydytojų pataria dėti linų sėklų į pusryčius, pradedant dieną nuo jų.

Naktį vartoti šį produktą nerekomenduojama, ypač jei yra pilvo pūtimo ir meteorizmo rizika.

Ar galima valgyti sausą muslį

Teoriškai nedideliais kiekiais linų sėklas galima valgyti sausas. Tačiau tokiu atveju jas reikia labai kruopščiai sukramtyti, o tada užsigerti vandeniu. Tačiau apskritai sausas linų sėklas vartoti nerekomenduojama, nes tai gali sukelti organizmo dehidrataciją ir pabloginti vidurių užkietėjimą.

Linų sėklas sausas gali valgyti tik labai sveiki žmonės. Šios sėklos pradeda brinkti tik žarnyne, o jei jis yra linkęs į uždegimines ligas, tai gali sukelti nemalonių pasekmių.

Ar reikia plauti linų sėklas prieš vartojimą

Šiuo klausimu nėra vieningos nuomonės. Teoriškai linų sėklas galima nuplauti prieš pat vartojimą, prieš pradedant kažką iš jų gaminti. Kitais atvejais to daryti nereikia.

Kaip teisingai užplikyti linų sėklas

Viskas priklauso nuo to, kokiam tikslui reikia užplikyti linų sėmenis. Pavyzdžiui, jei kalbama apie gastrito gydymą, šiuo atveju svarbiausias komponentas yra gleivės. Imamas 1 arbatinis šaukštelis sėmenų, užpilamas stikline verdančio vandens ir supilamas į stiklinį butelį, kuris sandariai užkemšamas kamščiu. Per 30 minučių šis skystis plakamas, energingai purtant butelį. Galiausiai susidaro gleivės, kurios perkošiamos per smulkų sietelį ar marlę. Gautas kiekis turėtų užtekti visai dienai – jis padalijamas į tris dozes. Gleives rekomenduojama vartoti pusvalandį prieš valgį. Kiekvieną dieną reikia paruošti šviežią porciją.

Jei tikslas yra išvalyti organizmą, normalizuoti virškinimą ir sumažinti apetitą, tuomet reikia paruošti sėklų nuovirą arba užpilą. Yra įvairių būdų juos paruošti, tačiau klasikiniame variante nuoviras ruošiamas taip – 2 valgomieji šaukštai sėmenų užpilami stikline vandens, užvirinami ir paliekami ant silpnos ugnies 10 minučių. Po to paliekama brinkti pusvalandį, perkošiama per marlę ar sietelį ir geriama prieš valgį.

Užpilas ruošiamas dar paprasčiau. Tokiu atveju skystis bus mažiau koncentruotas: 1 arbatinis šaukštelis sėmenų užpilamas stikline verdančio vandens ir paliekamas 20 minučių, uždengus indą dangteliu. Prieš vartojimą užpilas perkošiamas. Didžiausias nuoviro ar užpilo kiekis, kurį galima išgerti per dieną – 250 ml, tai yra stiklinė. Paprastai tokios priemonės vartojamos kursais, trunkančiais 10 dienų, o po pusantros savaitės pertraukos, jei reikia, gydymas kartojamas.

Ką galima pagaminti iš linų sėklų: receptai

Iš linų sėmenų galima paruošti įvairių patiekalų. Toliau bus apžvelgti naudingiausi variantai.

Linų sėmenų košė

Tai geriausias variantas, jei Jums nuolat skauda skrandį, jaučiamas nemalonus sunkumas žarnyne arba buvo apsinuodijimas. Tačiau atsiminkite svarbią taisyklę – patiekalą reikia paruošti ir suvartoti iškart.

Reikės (1 porcijai):

• 30 g linų sėmenų;
• 1 arbatinio šaukštelio medaus;
• 2–3 vnt. džiovintų slyvų.

Vakare linų sėmenys užpilami puodeliu virinto vandens kambario temperatūros. Ryte įpilama dar 100 ml vandens ir įdedama iš anksto švariame vandenyje pamirkytų, nuplautų džiovintų slyvų. Mišinys perpilamas į patogų indą, kad būtų galima plakti trintuvu, tada pridedama medaus. Galiausiai gaunasi skystoka košelė. Terapijos tikslais ją reikia vartoti mažiausiai 14 dienų du kartus per dieną, idealus variantas – pusryčiams ir prieš miegą.

Kiselis

Linų sėmenų kisielius dažniausiai gaminamas gydant pankreatitą. Tačiau, žinoma, jį gerti gali ir sveiki žmonės, neturintys kontraindikacijų. Imami 2 valgomieji šaukštai linų sėmenų, sumalami kavamale, užpilami verdančiu vandeniu (skaičiuojant 1 stiklinė kiekvienam šaukštui). Išmaišoma ir verdama ant silpnos ugnies apie 10 minučių, būtinai užvirinus. Tada priemonė paliekama brinkti valandą, perkošiama, pridedama šiek tiek medaus.

Jei nėra jokių dietinių apribojimų, kisielius galima paruošti kitaip. Imama 100 g linų sėmenų, 1 litras virinto ir atvėsinto vandens, bet kokių uogų ir vaisių – 100 g, medaus – pagal skonį. Kisielių pradedama ruošti vakare. Tam į puodą išpilamas vanduo, suberiamos sėklos ir vaisiai arba uogos. Visa tai išmaišoma, uždengiama dangčiu ir paliekama per naktį. Ryte užtenka tiesiog išplakti gautą mišinį blenderiu. Tiesa, tokio „gyvo“ kisieliaus ilgai laikyti jokiu būdu negalima, jį reikia išgerti iškart.

Smučis

Smoothie su linų sėmenimis rekomenduojama gaminti iš rūgštaus pieno produktų, pavyzdžiui, kefyro. Vienai porcijai (jos energetinė vertė bus 210 kcal) imama stiklinė kefyro, 1 arbatinis šaukštelis maltų linų sėmenų, tiek pat razinų, 2 džiovintos slyvos, cinamono, medaus ir imbiero pagal skonį. Visi ingredientai sumaišomi, tada smulkinami panardinamuoju blenderiu ir šiek tiek išplakami. Smoothie patiekiamas atšaldytas. Vietoj kefyro galima naudoti nesaldintą jogurtą be priedų.

Ar galima duoti gyvūnams linų sėklų

Dėl šio ingrediento mokslininkai neturi vieningos nuomonės. Viena vertus, nustatyta, kad šiame produkte esančios omega-3 riebiosios rūgštys teigiamai veikia augintinio odos ir kailio būklę. Tokių rūgščių trūkumas lemia, kad kailis praranda blizgesį ir tankumą, tampa silpnas ir trapūs. Be to, šis trūkumas sukelia egzemos ir dermatito atsiradimą, lėtą bet kokių žaizdų gijimą. Tačiau specialistai teigia, kad linų sėmenyse esančias riebiąsias rūgštis naminių gyvūnų organizmai pasisavina prastai, todėl su šiuo produktu jie gauna labai nedaug naudingų medžiagų. Plėšrūnams (o jiems iš esmės priklauso katės ir šunys) geriausias omega-3 rūgščių šaltinis yra žuvų taukai.

Tačiau daugelis gamintojų išleidžia specialius pašarus, kurių sudėtyje yra granuliuotų linų sėmenų. Jos įsisavinamos daug geriau nei įprastos sėklos.

Įdomūs faktai apie linų sėklą

1. Šiuo metu linų sėmenys naudojami daugiau nei trims šimtams įvairių produktų gaminti. Tačiau dažniausiai jie naudojami kepinių pramonėje. Kepiniai su linų sėmenimis ypač populiarūs Vokietijoje. Čia kasmet ši pramonės šaka sunaudoja apie 60 tūkstančių tonų sėmenų, tai yra, kiekvienam vokiečiui tenka apie 1 kg.
2. Kanadoje šis produktas taip pat pripažintas labai perspektyviu. Be to, šioje šalyje jis turi ne maisto papildo, o būtent maisto produkto statusą. Taip pat valstybiniu lygmeniu buvo priimtos rekomendacijos įtraukti iki 12% linų sėmenų į pramoniniu būdu gaminamą duoną ir kepinius. Pamažu šio produkto paklausa auga ir Rusijoje.

Linų sėmenų nuotrauka