Kaip valyti kedrinius riešutus: 5 būdai

Kedriniai riešutai – labai skanus ir, dar svarbiau, naudingas produktas, plačiai naudojamas ne tik kulinarijoje, bet ir kosmetologijoje bei liaudies medicinoje. Jie naudojami gydant infekcines ligas, aterosklerozę, alergines reakcijas, taip pat imunitetui stiprinti. Yra tik viena problema – kedrinius riešutus labai sunku išvalyti nuo kevalų. Tačiau apskritai tai visiškai įmanoma namų sąlygomis ir net nenaudojant specialios įrangos.

Kas yra kedriniai riešutai ir kuo jie naudingi

Kedriniai riešutėliai – iš tikrųjų tai kedrinių pušų sėklos. Jie nepaprastai naudingi dėl savo cheminės sudėties:

1. Vitaminai A ir E, kurie yra stiprūs antioksidantai, pasižymintys priešuždegiminėmis savybėmis.
2. Askorbo rūgštis, padedanti palaikyti natūralų imunitetą ir teigiamai veikianti kraujagyslių sistemos būklę.
3. B grupės vitaminai, atsakingi už normalią CNS veiklą ir medžiagų apykaitos procesus.
4. Polinesočiosios riebalų rūgštys, kurių vartojimas leidžia reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje.
5. Skaidulinės medžiagos, leidžiančios pagerinti virškinimo procesus.
6. Nepakeičiamos aminorūgštys, atsakingos už svarbiausius biocheminius procesus organizme. Dėl jų buvimo kedrinius riešutus rekomenduojama valgyti vegetarams, nes jie padeda kompensuoti gyvulinių baltymų trūkumą, o organizmas juos įsisavina geriau nei kitus baltymų šaltinius.
7. Makro- ir mikroelementai, dalyvaujantys kraujotakos, nervinių impulsų perdavimo ir kt. procesuose.

Taigi, kedrinių riešutėlių naudą organizmui sunku pervertinti. Tačiau reikia nepamiršti, kad tai labai kaloringas produktas. Jo energinė vertė yra 300 kcal 50 g. Ir per dieną galima suvalgyti ne daugiau kaip 30 g sėklų, kitaip juose esantis krakmolas, gliukozė ir riebalai pradės kauptis ties juosmeniu ir klubais.

Iš kedro riešutų gaminamas aliejus, kuris plačiai naudojamas liaudies medicinoje ir kosmetologijoje. Manoma, kad jis padeda išgydyti egzemą ir psoriazę (nors teisingiau būtų sakyti – pašalinti jų pagrindinius požymius), susidoroti su odos sausumu, pašalinti toksinus, normalizuoti kepenų ir virškinamojo trakto organų veiklą. Kedro aliejų rekomenduojama vartoti nervų sistemai stiprinti, anemijos ir avitaminozės profilaktikai.

Po aliejaus spaudimo lieka taip pat labai naudingos išspaudos. Jos turi tuos pačius elementus kaip ir patys branduoliai, netgi didesnės koncentracijos. Šis šalutinis produktas padeda reguliuoti medžiagų apykaitą, jis dažnai dedamas į įvairius konditerijos gaminius. Išspaudos taip pat vartojamos kaip priemonė gydomosioms vonioms nuo diatezės ir uždegiminių odos ligų. Manoma, kad tokios vonios ramina esant nerviniam susijaudinimui.

Naudinga net ir kedro riešutų lukštai. Iš jų gaminamos tinktūros ir gydomieji nuovirai, kurie naudojami gleivinių ir odos gijimui esant uždegiminėms ligoms. Tačiau norint gauti aliejų, lukštus ir išspaudas, pirmiausia reikia išlukštenti riešutus. Be to, tai reikia padaryti pagal visas taisykles, kad jie neprarastų savo gydomųjų savybių.

Kas geriau: jau išvalyti riešutai ar valymas namuose

Pramonėje kedro riešutams lukštenti naudojami specialūs vakuuminiai smulkintuvai. Viena vertus, tokia įranga leidžia išlaikyti branduolių formą. Kita vertus, naudojant šį metodą, patys riešutai nepraranda savo dietinių ir gydomųjų savybių. Tačiau nuluptų kedro riešutų pirkimas turi vieną rimtą trūkumą – toks produktas ilgai nesilaiko. Net jei jie buvo tinkamai laikomi šaldytuve, maksimalus terminas – ne ilgiau kaip mėnuo. O kaip jie buvo laikomi, kol pateko į parduotuvių lentynas – pirkėjui nežinoma. Jau nekalbant apie tai, kad visada yra rizika įsigyti prekę, kuri nėra sertifikuota.

Tuo tarpu savarankiškas kedro riešutų lukštenimas leidžia išvengti produkto gedimo rizikos. Tereikia pasirinkti šviežius branduolius, pasirūpinti, kad jie nebūtų sugadinti ar apkartę. Todėl reikia pirkti tik riešutus su švariais ir lygiais lukštais bei be nemalonaus kvapo.

Nelukštenti riešutai gali normaliai laikytis pusę metų. Juos reikia lukštenti prieš pat vartojimą maistui.

Kaip išgauti kedrinius riešutus iš kankorėžio

Kartais kedro riešutai atvežami natūralioje „pakuotėje“, t. y. kankorėžiuose. Todėl pirmiausia reikia išspręsti dar vieną problemą – išgauti sėklas iš jų. Kai kurie mano, kad teks juos iškrapštyti, tačiau taip būna tik su neprinokusiais riešutais. Kadangi tai sėklos, augalas nori jas išplatinti kuo didesnėje teritorijoje, todėl jos turėtų lengvai iškristi iš kankorėžių.

Bet vis tiek su jais galima dirbti tik su apsauginėmis pirštinėmis. Reikalas tas, kad ant kankorėžių gali būti sakų, o jie dažnai sukelia dirginimą, be to, juos nuplauti ilga ir nuobodu. Įprastų gumuotų buitinių pirštinių visiškai pakanka apsaugai užtikrinti.

Taigi subrendusios sėklos teoriškai turėtų pačios iškristi iš kankorėžio, tačiau šį procesą galima paspartinti. Tam tereikia patrinti kankorėžį arba bent šiek tiek pasukti rankose. Iš karto reikia paruošti du indus. Į vieną kris riešutėliai, į kitą – lukštai. Sukant kankorėžį laikykite virš indo, skirto lukštams. Riešutai iš jo bus išimami vėliau. Taip pat kankorėžiu galite lengvai pabelsti į kraštą indo, ir sėklos pačios nukris. Galite padėti kankorėžį ant medinės lentelės ir lengvai pabelsti plaktuku. Bet kuriuo atveju šis procesas nėra greitas, turint omenyje, kad viskas daroma rankomis. Teoriškai per valandą galima užpildyti indą, talpinantį 2,5 litro.

Jei sėklų išgavimo proceso metu derva pateko ant odos, kad būtų lengviau ją pašalinti, naudokite riebų kremą arba įprastą saulėgrąžų aliejų.

Įdomu, kad vietose, kur auga kedrinė pušis, vadinamieji „kankorėžių rinkėjai“ jau seniai sugalvojo mechanizacijos priemones, leidžiančias greitai ir su mažesnėmis darbo sąnaudomis gauti riešutus. Šie prietaisai vadinami lupikliais ir trupintuvais.

Paprasčiausiu variantu laikomas rubelis, kurio forma šiek tiek primena senovinę skalbyklės lentą. Ant jos apatinės briaunotosios dalies dedamas kankorėžis, iš viršaus prispaudžiamas kažkuo panašiu į dangtį, taip pat su banguotu paviršiumi, tik jis turi rankeną. Ir tada dangčiu kankorėžis perkeliamas per visą lentą. Eidamas tarp reljefinių plokštumų, kankorėžis gana greitai praranda savo sėklas.

Profesionalai turi dar sudėtingesnių prietaisų, primenančių malūnus, su briaunuotais ritinėliais. Bet jei žmogus renka kankorėžius gamtoje, jis neturi galimybės naudoti kokios nors įrangos. Tokiu atveju patyrę kankorėžių rinkėjai pataria užkurti laužą ir įdėti kankorėžius į liepsną – kaip bulves kepant. Ugnis greitai išdegina dervą, o sėklos lengvai iškrėtamos rankomis.

Jei turite didelį katilą, galite virti kankorėžius verdančiame vandenyje, dėl ko derva puikiai išsiplaus. Be to, tai suminkštins riešutų kevalus, ir branduoliai lengviau atsiskirs.

Kaip išvalyti riešutus nuo luobelių

1. Paprasčiausias būdas, padedantis namų sąlygomis atskirti riešutus nuo lukštų, yra sijojimas per sietą. Tik reikia paimti du įtaisus – vieną su 6–7 mm skersmens akutėmis, o kitą – 3 mm. Pirmiausia derlius sijojamas per didelį sietą, paskui – per mažą. Žinoma, šioks toks šiukšlių kiekis vis tiek liks, bet jis jau nebebus kritinis.
2. Antrasis būdas – valymas vandeniu. Šiuo atveju ir lukštai pašalinami, ir riešutus galima iš karto nuplauti. Reikia paimti dubenį ar bet kokį kitą tinkamo gylio indą ir pripildyti jį vandeniu. Į dugną beriami riešutai, ir beveik iš karto lukštai išplaukia taip, kad juos galima lengvai nupilti. Tačiau kedrinės sėklos po to turi būti išdžiovintos, nes jos yra skirtos ilgalaikiam saugojimui.
3. Trečiasis metodas naudojamas tik tada, kai yra galimybė palikti riešutus po atviru dangumi. Ant žemės tokiu atveju ištiesiamas brezentas arba polietileno plėvelė. Vienas medžiagos kraštas pakeliamas taip, kad susidarytų pasvirusi sienelė. Ant šio paviršiaus samteliu iš didelio 4–5 m atstumo beriami kedro riešutai. Lengvi lukštai iki ištiesto brezento tiesiog nepasiekia. Šio metodo trūkumas yra tas, kad po jo daug valymo darbų. Tačiau dideliam riešutų kiekiui tinka tik jis.

Kaip išvalyti kedrinius riešutėlius nuo kevalų

Egzistuojantys liaudies metodai nėra skirti tam, kad būtų galima greitai išvalyti didelį kiekį branduolių. Namų sąlygomis tai ir nereikalinga, nes jie ilgai neišsilaiko.

Iš karto reikia pažymėti, kad tradicinis kedro riešutų valymo būdas šiuolaikinėmis sąlygomis neveikia. Reikalas tas, kad senovėje jie buvo kramtomi dantimis. Bet taip galima sužeisti burnos ertmės gleivinę ar net sulaužyti dantis, o odontologo paslaugos šiandien kainuoja brangiai.

Jei vis dėlto atsiras ekstremalų mėgėjų, jie turėtų atsiminti, kad šiuo atveju reikia veikti pagal taisykles. Riešutai spragsinami tik skersai, atsižvelgiant į tai, kad pažeidžiamiausia kevalo vieta yra maždaug per sėklos vidurį. Patį riešutą patogu imti pirštais už aštraus viršūnėlio. Siekiant sumažinti traumos riziką, pirmiausia rekomenduojama suminkštinti kevalą, įdėjus sėklas į karštą vandenį 10–15 minučių. Riešutus reikia spragti ne staigiu judesiu, o sklandžiai. Galbūt tada ir pas odontologą eiti nereikės, bet vis tiek geriau nerizikuoti.

Toliau bus apžvelgti pagrindiniai būdai, kaip išvalyti riešutus nuo kevalų:

1. Mirkymas kambario temperatūros vandenyje, kad suminkštėtų kevalas.
2. Užpylimas verdančiu vandeniu 5–10 minučių.
3. Pirminis užšaldymas šaldiklyje, dėl kurio kevalas tampa trapesnis.
4. Kaitinimas keptuvėje be stipraus kepimo.

Taip pat taikomas mechaninis poveikis, kai kevalas sudaužomas sunkiais daiktais.

Mirkymas karštame vandenyje

Reikia palikti riešutus karštame vandenyje (bet ne verdančiame) mažiausiai 12 valandų (geriau parą). Tada išdėlioti juos ant tvirtos pjaustymo lentos vienu sluoksniu ir uždengti rankšluosčiu arba polietileniniu maišeliu. Po to atsargiai, kad nesutraiškytumėte branduolių, perbraukti riešutus kočėlu. Tai veiksmingas būdas, tačiau jis reikalauja patirties ir įgūdžių. Šio metodo trūkumas taip pat yra tas, kad vandenyje pabuvusių branduolių skonio savybės pasikeičia ne į gerąją pusę.

Valymas po šaldiklio

Užšalęs kevalas greitai tampa trapus. Dažniausiai tokiam efektui pasiekti pakanka tiesiog palikti kedro sėklas šaldiklyje polietileniniame maišelyje kelioms valandoms. Vėliau jas reikia išimti ir, neišėmus iš maišelio, perbraukti kočėlu. Tačiau reikia stengtis ir nenaudoti per didelės jėgos, nes galima sugadinti ne tik kevalus, bet ir jų turinį.

Geriau šaldiklyje organizuoti porcijomis laikymą, kiekvieną kartą išimant tiek riešutų, kiek reikia. Reikalas tas, kad jei jie atšiltų, atgal į šaldiklį jų jau nebus galima padėti.

Kaitinimas keptuvėje arba orkaitėje

Šis metodas taip pat pagrįstas terminiu poveikiu, tačiau jis apima tik aukštą temperatūrą. Kedrinius riešutus reikia sudėti į sausą keptuvę, paskirstyti juos lygiu sluoksniu ir kaitinti 15–20 minučių, nuolat maišant. Tačiau riešutus išgliaudyti pavyks tik jiems atvėsus. Po kaitinimo lukštas bet kuriuo atveju taps trapiau.

Jei derlius didelis, patogiau jį kaitinti orkaitėje, prieš tai supylus ant sauso kepimo skardo ir paskirsčius lygiu sluoksniu. Orkaitę įkaitinkite ne daugiau kaip iki 100–120 laipsnių, kedrinių pušų sėklas ten laikykite tiesiog 15–20 minučių. Iš šeimininkės net nieko nereikia daryti, dažnai lukštas pats suskyla, po to jį galima tiesiog sutraiškyti pirštais.

Temperatūros pokytis

Suminkštinti lukštą galima veikiant temperatūrų pokyčiams, kai ne vienu metu, bet tiesiog vienas po kito jį veikia iš pradžių kaitinimas, o po to aušinimas. Pavyzdžiui, galima pakaitinti kedrinių pušų sėklas keptuvėje, o tada greitai išberti jas į labai šaltą vandenį. Po to atsikratyti lukšto bus visiškai paprasta. Tačiau reikia atsiminti, kad stipriai kaitinti riešutų negalima, kitaip jie praras savo gydomąsias savybes.

Tiesą sakant, net be papildomo kaitinimo, mirkant šaltame vandenyje galima pasiekti tą patį rezultatą. Tačiau tokiu atveju lukšto suminkštinimas užtruks daug laiko – praktiškai parą.

Valymas naudojant improvizuotas priemones

Kaip ir kitų riešutų atveju, kedrinių pušų sėkloms gali būti naudojami sunkūs metaliniai ar mediniai daiktai, be to, nebūtina imti virtuvės reikmenų. Tai gali būti česnako spaudiklis, replės, kočėlas. Lukštą galima sudaužyti plaktuku. Bėda ta, kad šios sėklos yra labai mažos, ir toks valymas užtruks daug laiko. Su plaktuku apskritai reikia būti ypač atsargiam.

Beje, išvardintus būdus galima derinti. Pavyzdžiui, reikia iš pradžių pamirkyti riešutus karštame vandenyje, o jau tada naudoti kočėlą ar reples.

Išvalytų kedrinių riešutėlių laikymas

Kaip jau minėta, šios branduoliai turi gana daug aliejų, kartais iki 65%. Būtent dėl to jų nepavyks ilgai laikyti. Jei šeimininkė nori įsigyti riešutų ilgalaikiam saugojimui, pirkti juos reikia tik po to, kai baigiamas jų rinkimas rugsėjo-spalio mėnesiais. Verta paprašyti pardavėjo vieno branduolio išbandymui. Jis turėtų būti malonaus saldoko skonio.

Kai šeimininkė išvalys reikiamą kiekį riešutų branduolių, juos reikia supilti į polietileninį maišelį ir padėti ant šaldytuvo lentynos. Jei riešutai bus sunaudoti per kelias dienas po valymo, tuomet juos galima supilti į stiklinį indelį su sandariai užsukamu dangteliu ir pastatyti ant spintos lentynos su vientisomis durelėmis, kad ant jų nepatektų saulės spinduliai. Tačiau po kurio laiko, net jei riešutai nesuges, jie praras skonį. Todėl reikia iš karto dėti juos į salotas arba kepinius.