Kaip teisingai išvalyti greipfrutą

Greipfrutas – ne natūralios kilmės vaisius, o pomelo ir apelsino hibridas. Nors plačioji Rusijos pirkėjų visuomenė su juo susipažino ne daugiau kaip prieš 40 metų, pasauliui jis tapo žinomas daug anksčiau – XVIII amžiuje, kai buvo išvestas Barbadoso saloje. Iš pradžių jis buvo auginamas ribotais kiekiais. Tik po šimtmečio atsirado didžiulės vaisiaus plantacijos, jis pradėtas kultivuoti prekybiniais tikslais.

Vaisius ir pavadinimą gavo dėl Jamaikos prekiautojų, kurie pastebėjo, kad greipfrutų vaisiai auga didžiulėmis kekėmis, panašiai kaip vynuogės. Nuo angliško žodžio „grape“, reiškiančio „vynuogė“, ir atsirado vaisiaus pavadinimas.

Specifinis greipfruto kartumas patinka ne visiems, todėl šis vaisius turi mažiau gerbėjų nei tokie įprasti citrusiniai kaip apelsinas, mandarinas ir citrina. Tačiau iš tiesų jo vertė yra didelė, ne veltui dietologai greipfruto vaisius laiko karališkais.

Kaip išsirinkti saldų ir prinokusį greipfrutą

Geras šviežias prinokęs greipfrutas jaučiamas iš tolo: pro prekystalį su tokiu vaisiu neprasieisi, gaivinantis aromatas taip ir vilioja. O liesti jis elastingas, tvirtas, blizgančia lygia odele. Jau gerokai pagulėjęs vaisius ir kvapu neblizga, ir minkštas – tuoj tuoj jame prasidės rūgimas, o žievelė gali būti jau šiek tiek susiraukšlėjusi.

Šviežias žolinis kvapas su lengvu kartumu visiškai aiškiai rodo, kad skonis toks pat – sultingas, su trupučiu būdingo kartumo. Prinokęs saldus vaisius ir aromatą turi saldoką.

Odelės spalva būna ir šviesiai geltona, ir gelsva su oranžiniu atspalviu, ir beveik raudona. Tie, kurie rausvėja, lyg vaiko skruostai nuo šalčio, arba padengti raudonais taškeliais, lyg strazdanomis, bus prinokę ir saldesni už vienodos spalvos odele vaisius.

Apskritai normaliai išsivystęs subrendęs greipfrutas visada yra žymiai didesnis už apelsiną, o viskas, kas mažesnė, paprastai yra neprinokę.

Renkantis vaisių, reikia pasiteirauti pardavėjo – ar jis plonasluoksnis, ar storasluoksnis. Storasluoksnių dažniau nei plonasluoksnių minkštimas yra rožinės spalvos. Tokie greipfrutai paprastai būna vidutiniškai saldūs, bet šiek tiek rūgštūs. Tačiau jie gana juntamai kartūs.

Prinokę plonžieviai greipfrutai paprastai yra sunkūs dėl didelio sulčių kiekio. Jų minkštimas dažniausiai būna beveik raudonas, saldus, bet su ryškiu rūgštumu. Kartumo tokiuose greipfruotuose beveik nejaučiama.

Tačiau saldžiausios yra tos veislės, kurių žievelė yra tamsi, beveik raudona. Jų minkštimas dažniausiai būna rožinis.

Kaip teisingai ir greitai išvalyti greipfrutą

Greipfrutas – tai ne mandarinas, kurį labai lengva nulupti. Kad pasiektumėte sultingą minkštimą, reikia nuimti ne tik odelę, bet ir kartus plėvelius. Bet pirmiausia vaisius reikia nuplauti!

Naudojant peilį ir rankas

Kai kurie citrusinių vaisių mėgėjai šį valymo būdą laiko paprasčiausiu. Pradėti reikia nupjaunant vaisiaus viršūnę, tada vertikaliai padaryti keletą negilių pjūvių – iki 4 mm, tarsi padalyti vaisių į maždaug 2 cm storio riekeles, po to odelę labai lengva nuimti rankomis.

Toliau ateina eilė po odele esančiam baltam puriam sluoksniui, jį taip pat reikia atskirti rankomis, kad būtų galima pasiekti skilteles. Nereikia nuvalyti iki galo, nes vis tiek teks atskirti ir plėvelius, saugančius sultingą skanų minkštimą, ir purus sluoksnis liks ant jų.

Dabar reikia padalyti vaisių į skilteles, o tada nuo kiekvienos jų nuimti plėvelę mažu dantytu peiliuku.

Naudojant peilį

Aštriu peiliu nupjauti viršų ir apačią vaisiaus. Pastatyti jį vienu iš pjūvių ant pjaustymo lentos ir pradėti atsargiai pjauti odelę iš viršaus į apačią. Geriau pjauti ne per plačiais – iki 3 cm – fragmentais, kad neišmesti per daug minkštimo.

Kitas etapas – perpjauti iš vienos pusės iki šerdies išilgai skiltelės. Dabar bus patogu išskleisti vaisių kaip „akordeoną“ ir padėti ant pjaustymo lentos. Tada aštriu peiliu išpjauti minkštimą paeiliui iš kiekvienos skiltelės, išlaisvinant jį nuo kartaus plėvelio.

Visi veiksmai pagal šią metodiką atliekami peiliu, o tai, žinoma, patogiau nei rankomis. Tačiau šis metodas turi reikšmingą trūkumą – ištekės daug sulčių, į atliekas pateks nemažas kiekis minkštimo.

Naudojant rankas

Šis būdas reikalauja tik vienkartinio peilio naudojimo – pačioje pradžioje, kai reikia įpjauti odelę. Geriau tai daryti toje vietoje, kur anksčiau buvo gėlė. O tada galima tiesiog rankomis nuplėšti odelę, stengiantis sugriebti ją kartu su storu baltu puriu sluoksniu.

Nuluptą greipfrutą perlaužti į dvi dalis. Jei perplėšimo metu pažeidžiama plėvelė ant skiltelių, galima iš jų išimti minkštimą. Jei plėvelės liko sveikos – reikia jas perplėšti ir išimti sultingą turinį. Taip paeiliui elgtis su kiekviena skiltelių.

Visgi galima pasinaudoti peiliu ir, įpjovus vaisių iki vidurio tarp dviejų skiltelių, staigiu judesiu jį išskleisti. Prinokusio greipfruto plėvelės turėtų atsiskirti nuo minkštimo, tada išimti jį bus lengviau.

Naudojant mikrobangų krosnelę

Nuvalykite greipfrutą rankomis nuo žievelės – kaip ir ankstesniame būde – ir, padėję jį ant lėkštės, įdėkite į mikrobangų krosnelę, kurios reguliatorius nustatytas maksimalia galia, ne ilgiau kaip 15–20 sekundžių. Po tokio apdorojimo plėvelės lengviau atsitrauks.

Peiliu ir šaukštu

Įpjaukite greipfruto žievelę ne giliau kaip 4 mm išilgai "ekvatoriaus". Pradėkite kišti valgomąjį šaukštą tarp žievelės ir minkštimo, atsargiai atitraukdami nuo skiltelių purų baltąjį sluoksnį. Kad būtų patogiau, pirmiausia rankena galima padaryti skylutę, o jai išsiplėtus, įkišti patį šaukštą. Taip pavyks nuimti abu greipfruto žievelės "pusrutulius".

Toliau galima elgtis bet kokiu patogiu būdu – arba perpjauti vaisių išilgai iki pusės ir išskleisti, arba padalinti į skilteles. Plėveles nuimkite aštriu dantytu peiliu.

Kuo naudingas greipfrutas

Dėl mažo kaloringumo greipfrutas laikomas vienu geriausių dietinių vaisių: 100 g jo minkštimo turi tik 35 kalorijas. Angliavandenių masės dalis produkte – maždaug 6,5 g, baltymų – 0,7 g, riebalų – 0,2 g.

Nauda

Kiekviename greipfruto vaisiuje yra ištisas naudingų medžiagų lobynas, be kurių žmogaus organizmas negali egzistuoti.

1. Taigi, tarp vitaminų yra askorbo rūgštis, žinoma dėl antioksidacinių savybių ir leidžianti pašalinti iš audinių toksinus, sauganti kraujagysles ir ląsteles nuo neigiamo išorinio poveikio. Vitaminas B1 normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą, stimuliuoja smegenų darbą ir stiprina imunitetą. Vitaminas PP kontroliuoja baltymų ir riebalų apykaitą, plečia kraujagysles ir neleidžia jose kauptis cholesteroliui, taip pat dalyvauja organizuojant žaizdų gijimo procesą.
2. Folio rūgštis yra atsakinga už visų žmogaus sistemų ir organų vystymąsi, ypač už kūdikio, kurį nešioja nėščia moteris, nervinio vamzdelio formavimąsi.
3. Tokoferolis apsaugo nuo senėjimo sėkmingai trukdydamas oksidacijos procesams, taip pat saugo žmogaus regėjimą. Vitaminas A yra atsakingas už odos būklę.
4. Dėl greipfrute esančių mineralinių elementų rinkinio, tokių kaip kalcis, kalis, geležis, magnis, fosforas, žmogus gali tikėtis pagerinti širdies veiklą ir sumažinti kraujospūdį, pagerinti kaulinio audinio ir dantų struktūrą, normalizuoti nervų sistemos darbą ir palengvinti būklę depresijos bei streso metu.
5. Moterys, nepriklausomai nuo amžiaus ir kūno sudėjimo, visada siekia numesti svorio, o greipfrutas čia yra geriausias pagalbininkas – visų pirma dėl puikaus jo gebėjimo reguliuoti medžiagų apykaitą. Be to, vaisius ne tik suteikia lieknumo, bet ir padeda moterims tapti gražesnėms, mažindamas patinimus, užkirsdamas kelią celiulito vystymuisi ir stabdydamas odos senėjimą. Be to, daugybė tyrimų leidžia daryti išvadas, kad greipfrutą turėtų vartoti moterys, priklausančios rizikos grupei dėl gimdos ir krūties vėžio.
6. Stipriosios žmonijos pusės atstovai, dažnai patiriantys širdies priepuolius ar insultus dėl aukšto kraujospūdžio, gali naudoti šį vaisių šių sunkių negalavimų profilaktikai. Be to, cholesterolio plokštelės ant kraujagyslių sienelių vyrams taip pat nėra retas reiškinys, o greipfrutas padeda kovoti ir su šia problema.
7. Vyrams privalumas gali būti tai, kad greipfrutas pašalina nuo veido triukšmingo pokylio pėdsakus, pagreitindamas medžiagų apykaitą ir sutvarkydamas odą, o tiems, kurie gyvena sveiką gyvenimo būdą ir daug laiko praleidžia sporto salėje, padės greičiau įgyti stangrų, liekną kūną.
8. Svorio metimas, kurį galima pasiekti vartojant greipfrutą, pagrįstas jo gebėjimu didinti medžiagų apykaitos greitį, todėl kalorijos sudeginamos aktyviau, greičiau pašalinamos šlakai ir toksinai, dingsta papildomi kilogramai. Be to, greipfrutas suteikia sotumo jausmą, o tai leidžia sumažinti per dieną suvalgyto maisto kiekį. Be to, šis citrusas padeda reguliuoti žarnyno veiklą, pašalina vidurių užkietėjimą.
9. Vaikams šis vaisius naudingas ne tik dėl gausios vitaminų ir mineralų sudėties, bet ir dėl mažo cukraus kiekio. Tačiau, kaip ir visi citrusiniai vaisiai, greipfrutas yra gana alergiškas, todėl jo nereikėtų duoti jaunesniam nei trejų metų vaikui.
10. Nėščiosioms šie vaisiai taip pat naudingi, nes vitaminas C ir geležis padeda palaikyti normalią būsimos mamos organizmo būklę, užkirsti kelią anemijai, o folio rūgštis – kontroliuoti teisingą vaiko formavimąsi. Ankstyvosiose nėštumo stadijose pasireiškiančios toksikozės metu greipfrutas gali būti išsigelbėjimas nuo pykinimo priepuolių. Tačiau dėl alergiškumo vaisių reikia vartoti labai atsargiai. Dėl tos pačios priežasties greipfruto neturėtų valgyti krūtimi maitinančios moterys.
11. Netgi greipfruto žievelė yra naudinga. Užpilai ir nuovirai iš jos rekomenduojami cholesterolio ir cukraus kiekio kraujyje didėjimo profilaktikai, onkologinių ligų profilaktikai. Tokie gydomieji mišiniai netgi gali atsispirti hepatito virusams.
12. Iš greipfruto sėklų pramoniniu būdu gaminamas antimikrobinis ir priešuždegiminis ekstraktas.

Žala

Greipfrutas turi daug naudingų savybių, tačiau vis dėlto yra žmonių grupė, kuriems jo vartojimą reikia apriboti.

Pirmiausia, tai pacientai, kuriems nustatyta dvylikapirštės žarnos ar skrandžio opa, taip pat gastritas arba tiesiog padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Jiems šis vaisius yra kontraindikuotinas dėl didelio rūgšties kiekio. Dėl tos pačios priežasties greipfrutą atsargiau turėtų vartoti žmonės, turintys kepenų problemų. Jiems vaisius nėra griežtai draudžiamas, tačiau jo nevalia persivalgyti, nes sergantis organas gali nesusitvarkyti su dideliu kiekiu cheminių medžiagų, esančių vaisiuje. Ypač tai taikoma tiems, kuriems nustatytas inkstų nepakankamumas.

Be to, šis vaisius nesuderinamas su keletu vaistų, tokių kaip trankviliantai, antidepresantai ar skausmą malšinantys vaistai. Be to, greipfrutas gali sumažinti kontraceptinių tablečių veiksmingumą.

Neturėtumėte valgyti greipfruto vakare prieš eidami miegoti: jis turi tokių aukštų tonizuojančių savybių, kad visiškai išvaiko miegą, ypač sunku bus užmigti tiems, kurie sunkiai užmiega arba kenčia nuo nemigos.

Daugelis odontologų perspėja, kad greipfrutų sultys ėsdina dantų emalį, dėl to atsiranda mikroįtrūkimų, kurie vėliau tampa vartais kariesui.

Greipfrutas turi vieną ypatybę, kuri jį skiria nuo kitų citrusinių vaisių: jame yra natūralaus toksino furanokumarino. Pats savaime jis nekenksmingas, tačiau kartu su tam tikrais produktais gali pakenkti organizmui. Todėl nereikėtų tuo pačiu metu su greipfrutu valgyti riešutų, ankštinių, pieno, varškės, jogurto, grietinės ir kitų pieno produktų. Taip pat draudžiami produktai, kuriuose yra daug krakmolo – pavyzdžiui, bulvės, želė saldainiai ir kiti saldumynai, pagaminti su juo.

Ar galima valgyti greipfrutą su plėvele

Daugelis žmonių negali pakęsti karčių plėvelių ir visada jas išmeta. To daryti visai nebūtina, ypač tiems, kurie kovoja su antsvoriu ir planuoja sulieknėti. Jiems karčios plėvelės yra labai naudingos, nes jose yra antioksidantas naringinas. Jis turi savybę gerinti virškinimą ir didinti kepenų veiklos aktyvumą, dėl ko pradedamos aktyviau deginti riebalai.

Naringino gausu ne tik greipfrutų skiltelių plėvelėse, bet ir žievelėje, bei odele. Besilieknėjantiems tai tiesiog radinys – valgant juos, papildomi kilogramai pradings savaime.