Ievos miltai: naudingos savybės ir kontraindikacijos

Keista, bet ievos miltai – produktas, mažai žinomas Rusijoje, nepaisant visur paplitusios ievos. Šį augalą galima sutikti beveik visoje mūsų šalies teritorijoje vidutinio klimato juostoje. Ieva turi daugiau nei dvidešimt valgomųjų rūšių ir auga tiek kaip žemi krūmai, tiek kaip dideli medžiai.

Iš jos uogų nuo seno gaminami įdarai pyragams, uogienės, kompotai, kisieliai, likeriai, gira. Uogos, žiedai, lapai ir žievė nuo seno naudoti liaudies medicinoje.

Šiandien parduotuvėse galima rasti labai daug įvairių rūšių miltų: tradicinių kvietinių ir ruginių, avižinių, grikių, žirnių, kukurūzų, saulėgrąžų ir net egzotiškų – migdolų, kokosų, moliūgų. Beveik iš bet kokių gerai išdžiovintų vaisių galima pagaminti miltus.

Tačiau ievos miltai šioje eilėje vis dėlto stovi atskirai, ir rasti juos parduotuvėse nėra taip paprasta. Jų gaminama nedaug, daugiausia tuo užsiima mažos privačios įmonės. Iki pastarojo meto jie buvo paklausūs daugiausia tarp vertintojų gurmanų, kurie teikia pirmenybę egzotiškiems skoniams.

Nepaisant to, ši miltų rūšis palaipsniui užkariauja vis daugiau gerbėjų. Ir visi nori daugiau sužinoti apie šį delikatesą. Mes pasistengsime išsamiai supažindinti jus su šiuo produktu, jo naudojimu ir savybėmis.

Iš ko gaminami ievos miltai

Norint gauti ievos miltų, sausos uogos su kauliukais būdavo smulkinamos, o paskui trinamos grūstuvėse, kol gaudavosi milteliai. Šiuolaikinės technologijos leidžia nebegrūsti ievos grūstuvėje, o pasinaudoti, pavyzdžiui, kavamale.

Pagal spalvą ir konsistenciją ievos miltai primena kakavos miltelius. Jie daugiausia naudojami desertams ir kepiniams gaminti, kuriems jie suteikia nepakartojamą pikantišką skonį. Patys miltai yra šiek tiek sutraukiantys, saldoki, su subtiliu kartokumu ir karčiųjų migdolų aromatu.

Jei anksčiau kaimuose švieži malti ievos vaisiai buvo tradicinis įdaras pyragams, tai šiandien ieva vis dažniau pradedama naudoti miltų pavidalu, norint iš dalies pakeisti patiekaluose įprastą grūdinių javų produktą.

Ievų miltai – visai ne naujas išradimas. Nuo Uralo ir Sibiro įsisavinimo laikų valstiečiai išmoko džiovinti ir malti šias naudingas uogas, vėliau jas naudodami įvairiems patiekalams ruošti. Tačiau tai buvo daug darbo reikalaujantis darbas. Todėl ievų miltai buvo ruošiami nedideliais kiekiais, tik namų vartojimui ir beveik niekada pardavimui.

Šiandien šis produktas vis dar gaminamas nedideliais kiekiais namų vartojimui. Žmonės perka džiovintas ievų uogas vaistinėse ir mala kavamalėse. Kai kurie mieliau patys renka ir džiovina uogas, o paskui gamina iš jų miltus. Šį produktą parduotuvėse galima sutikti gana retai. Daug lengviau jį įsigyti per internetines parduotuves.

Sudėtis ir kalorijų kiekis

Ievų miltai turi daug naudingų savybių. Jie gaminami iš džiovintų uogų, kurių kaloringumas yra šiek tiek mažesnis nei šviežių. 100 g džiovintų ievų vaisių yra tik 118 kcal. Maistingumas (100 g produkto) yra:

• angliavandeniai – 11,42 g;
• baltymai – 0,7 g;
• riebalai – 0,28 g.

Produkto glikemijos indeksas žemas – tik 20 vienetų.

Į ievų miltų sudėtį įeina įspūdingas naudingų mikroelementų rinkinys:

• geležis;
• varis;
• cinkas;
• fluoras;
• kalcis;
• kalis;
• magnis;
• kobaltas;
• fosforas;
• manganas.

Taip pat sausoji malta ieva turi organinių rūgščių (citrinos ir obuolių), rauginių medžiagų, eterinio ir riebaus aliejaus, cukraus, skaidulų, pektino, pigmentų, flavonoidų ir fitoncidų. Jos sudėtyje yra vitaminų A, C, E, K, PP ir B grupės vitaminų: B1–B6, B9.

Vaisių kauliukuose, kaip ir visų kaulavaisių, yra nedidelis kiekis glikozido amigdalino, kuris žmogaus organizme suskaidomas į cianido rūgštį. Šis glikozidas ir suteikia ievų miltams migdolų kvapą.

Produkte nėra glitimo, todėl jis negali visiškai pakeisti kvietinių ar ruginių miltų kepiniuose. Tačiau pakeitus dalį grūdinių miltų ievų miltais, galima suteikti kulinariniams gaminiams išskirtinį nepakartojamą skonį ir tuo pačiu praturtinti juos vertingu mikroelementų ir vitaminų kompleksu. Visi miltų sudėtyje esantys elementai glaudžiai sąveikauja, sustiprindami vienas kito poveikį.

Naudingos ievos miltų savybės

Ieva yra neįkainojamas naudingų medžiagų šaltinis žmogaus organizmui. Visos medžiagos, esančios maltų vaisių sudėtyje, išlaiko savo naudingas savybes, nes produktas yra visiškai natūralus.

Šios rūšies miltai turi ne tik kulinarinę vertę, bet ir sėkmingai naudojami sveikatai palaikyti. Ne veltui ne tik vaisiai, bet ir ievos lapai bei žievė nuo seno buvo naudojami liaudies medicinoje. Ievų miltus galima priskirti dietiniams produktams, nes jų sudėtyje esančios medžiagos pagreitina medžiagų apykaitos procesus ir teigiamai veikia visas organizmo sistemas.

1. Vaisiai pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Todėl ievos miltų tirpalą galima sėkmingai naudoti uždegimams ir smulkioms opoms gydyti ant virškinamojo trakto ir lytinių organų gleivinės. Taip pat jį galima naudoti nedidelių žaizdų ir odos pažeidimų dezinfekcijai. Veiksmingas burnos skalavimas ievos miltų antpilu sergant stomatitu. Jį galima naudoti nuo spuogų ir inkštirų ant veido, trinant odą.
2. Dėl fitoncidų buvimo ievą galima naudoti sergant ūmiomis kvėpavimo takų virusinėmis infekcijomis, tonzilitu ir net tuberkulioze. Miltų antpilą galima naudoti skalavimui skausmui ir uždegimui malšinti, taip pat vartoti viduje.
3. Taip pat jis sukelia lengvą karščiavimą mažinantį poveikį, todėl jis yra nepakeičiama priemonė esant padidėjusiai temperatūrai. Vitaminas C padeda stiprinti bendrą imunitetą.
4. Rauginės medžiagos, pasižyminčios sutraukiančiomis savybėmis, apsaugo skrandžio gleivinę nuo uždegimų. Jos kartu su maistinėmis skaidulomis leidžia gydyti žarnyno sutrikimus (viduriavimą) ir malšinti su tuo susijusius skausmus. Tačiau nereikėtų piktnaudžiauti dideliu produkto kiekiu, nes tai gali sukelti vidurių užkietėjimą.
5. Dėl didelio kiekio skaidulų ir pektino padidėja virškinimo trakto peristaltika. Eidamos per žarnyną, jos veikia kaip sorbentai, surinkdamos ir surišdamos kenksmingas medžiagas bei sunkiuosius metalus. Todėl ievos miltų tirpalą galima veiksmingai naudoti nuo pykinimo ir vėmimo, taip pat kaip priešnuodį apsinuodijus.
6. Rutino ir vitamino PP kiekis sukelia natūralų organizmo atjaunėjimą ir apsaugo nuo vėžinių navikų išsivystymo. Manganas ir kobaltas dalyvauja kraujodaroje ir eritrocitų formavime.
7. Organinės obuolių ir citrinų rūgštys veikia kaip antioksidantai, surišdamos organizme laisvuosius radikalus, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir didina geležies įsisavinimą.
8. Ievos antpilo vartojimas rekomenduojamas esant intoksikacijoms, taip pat po chemoterapijos. Ievos miltai mažina cholesterolio įsisavinimą žarnyne, skatina riebalų skaidymą, didina inkstų filtracijos intensyvumą ir padeda pašalinti skysčių perteklių, turi diuretinių ir choleretinių savybių.
9. Kadangi produktas turi žemą glikemijos indeksą, jis rekomenduojamas vartoti žmonėms, sergantiems kasos ligomis ir cukriniu diabetu. Jie gali vartoti keptus gaminius su ievos miltais, nepridėdami papildomų angliavandenių komponentų (cukraus, uogienės, džemo). Taip pat naudinga kasdien vartoti šį produktą nedideliais kiekiais.
10. Ieva yra geras spazmolitikas. Todėl jos vaisių miltelius galima sėkmingai naudoti raumenų spazmams ir alerginėms reakcijoms malšinti. Flavonoidai jo sudėtyje didina kraujagyslių elastingumą, o priešuždegiminiai komponentai padeda gydyti uždegiminius procesus ir malšinti sąnarių skausmą.

Ievos miltai svorio metimui

Lieknėjimo procese ievos miltai gali būti neįkainojama pagalba.

Jau minėta, kad tai mažai kalorijų turintis produktas: 118 kcal 100 g. Cukraus jame yra ne daugiau kaip 5%.

Palyginimui: bet kokių javų grūdų miltų kaloringumas viršija 300 kcal 100 g.

Keičiant dalį kvietinių ar ruginių miltų ievos miltais, galima sumažinti patiekalų kaloringumą. Net tradiciškai lieknėjantiems draudžiami patiekalai: saldūs pyragai, blynai, sklindžiai – gali tapti dietiniais, pakeitus dalį javinių miltų ievos miltais, o cukrų – saldžiais vaisiais. Tai svarbu tiems, kurie nenori atsisakyti deserto lieknėjimo metu.

Mažas patiekalų kaloringumas, kartu su gausiu mikroelementų ir vitaminų rinkiniu, leis ne tik nepriaugti naujų kilogramų, bet ir pradėti riebalų deginimo procesą stiprinant medžiagų apykaitą. Iš ievos miltų galima ruošti užpilus, kisielius skrandžiui stiprinti ir žarnynui valyti.

Reguliariai vartojant produktą, pagreitėja medžiagų apykaitos procesai, žarnynas išsivalo nuo šlakų, toksinų ir kenksmingų bakterijų, taip pat nevyksta tulžies ir skysčių sąstingis organizme. Į ievos miltų sudėtį įeinančios maistinės skaidulos ir pektinas skatina riebalų skaidymą, sumažindami tolesnę jų kaupimosi galimybę.

Turtinga cheminė ievos miltų sudėtis leidžia prisotinti organizmo audinius reikalingais mikroelementais, dalyvaujančiais medžiagų apykaitos procesuose. Ypač tai aktualu reguliariai sportuojant, kai reikia pašalinti iš organizmo susikaupusią pieno rūgštį ir baltymų skilimo produktus. Metabolizmo stiprinimas skatina geresnį sveiko maisto įsisavinimą ir riebalų deginimą.

Žala ir kontraindikacijos

Nepaisant tokio įspūdingo naudingų savybių sąrašo, ievos miltai turi ir kontraindikacijų. Pirma, tai gali būti individualus netoleravimas ir alergija.

Antra, ievos miltai netinka žmonėms, kenčiantiems nuo lėtinių vidurių užkietėjimų. Produkto vartojimas gali sukelti jiems būklės pablogėjimą ir skausmus žarnyne.

Nereikėtų vartoti ievos miltų sergant gastritu ir skrandžio opa. Organinės rūgštys produkto sudėtyje gali padidinti skrandžio rūgštingumą ir paaštrinti ligą.

Tačiau net ir esant stabiliai virškinimo trakto veiklai, ievos miltų persivalgyti nereikėtų. Kaip jau minėta anksčiau, ievos vaisių kauliukų sudėtyje yra amigdalino – medžiagos, kuriai skylant susidaro nuodinga ciano vandenilio rūgštis (arba vandenilio cianidas). Mažomis dozėmis šie nuodai nėra pavojingi žmogui, tačiau jei iš karto suvalgoma didelė ievos miltelių porcija, galima sunkiai apsinuodyti, nes kauliukų branduoliai miltų sudėtyje yra miltelių pavidalo, o glikozidas daug lengviau įsitrauks į chemines reakcijas.

Būtent dėl amigdalino kiekio ieviniai miltai yra kontraindikuotini nėštumo metu. Kad ir kokios mažos būtų cianavandenilio rūgšties dozės, jos gali padaryti nepataisomą žalą dar negimusiam kūdikiui. Taip pat nerekomenduojama vartoti ievinių miltų mamai žindant kūdikį ir vaikams iki dvejų metų. Nors šiandien nėra moksliškai įrodytų faktų apie ievos kontraceptines savybes, vis dėlto tiems, kurie planuoja nėštumą, taip pat geriau atsisakyti produktų iš jos.

Taip pat amigdalinas, nors ir nedidelėmis dozėmis, gali pakenkti silpno imuniteto žmonių sveikatai. Tokiems žmonėms reikia vartoti produktą atsargiai.

Kaip pasigaminti ievos miltus namuose

Norint pasigaminti ievinius miltus, reikia apsirūpinti gerai prinokusiais vaisiais (uogomis). Masiškas ievos brandinimas centrinėje Rusijos ir Sibiro juostoje vyksta nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos.

Uogas geriausia rinkti ryte arba vakare (ne karštyje), esant sausam orui. Drėgnos uogos greitai pasidengia pelėsio sluoksniu. Surinktus vaisius reikia perdirbti ne vėliau kaip per 3–4 valandas nuo surinkimo, nes jie greitai genda ir pūva.

Juos reikia rinkti kartu su koteliais, nes prinokusios uogos yra labai sultingos ir lengvai pažeidžiamos, o po to tampa netinkamos džiovinimui. Uogas taip pat reikia džiovinti kekėmis. Tai leis, pirma, jų nepažeisti, ir, antra, užtikrinti papildomą oro pralaidumą džiovinant.

Surinktas kekes reikia išdėstyti vienu sluoksniu ant lygaus švaraus paviršiaus ir džiovinti saulėje. Džiovinimui galima naudoti krosnį arba orkaitę, esant 45–50C temperatūrai. Orkaitėje galima laikyti dureles praviromis, kad būtų geresnis oro mainas.

Džiūstant kekes su uogomis reikia vartyti, maišyti. Vaisius galima palaipsniui atskirti nuo kotelių ir džiovinti savarankiškai. Visiškai išdžiovintus vaisius galima sudėti į drobinius maišelius arba popierinius maišelius ir laikyti vėsioje vėdinamoje patalpoje iki penkerių metų.

Norint gauti miltus, išdžiovintas uogas reikia tiesiog sumalti. Tai galima padaryti naudojant grūstuvę, mėsmalę arba kavamalę. Variantas su grūstuve bus daugiausiai darbo reikalaujantis.

Po pakankamo sumalimo sausų uogų miltelius reikia persijoti per smulkų sietelį, kad būtų atskirta stambioji frakcija ir vaisių luobelės. Pagal sumaltos frakcijos dydį ieviniai miltai primena manų kruopas. Neišsijotą miltų dalį galima vėl sumalti ir vėliau dar kartą persijoti per sietelį.

Kaip laikyti ievos miltus

Gautus ievinius miltus reikia laikyti vėsioje sausoje vietoje. Talpyklai geriau naudoti stiklinius indus su sandariais dangteliais arba sandarius plastikinius maišelius.

Tokių miltų galiojimo laikas – ne ilgiau kaip vieneri metai. Po šio laikotarpio produkto skonio savybės prastėja, jame atsiranda daugiau kartumo.

Ką galima pagaminti iš ievos miltų

Ievų miltai suteikia patiekalams ypatingą aromatą ir lengvą rūgštelę, už ką jie labai vertinami gurmanų. Dažniausiai šis produktas naudojamas įvairių rūšių kepiniuose. Tačiau naudoti juos gryna tešlai nepavyks, nes juose nėra glitimo. Tešla iš tokių miltų byrės rankose.

Tačiau ievų miltai gali visiškai atskleisti savo skonį, kai derinami su kitais produktais, kuriuose yra glitimo. Ievų miltais kepiniuose galima pakeisti iki pusės visos tradicinių miltų normos. Jų buvimas suteikia kepiniams sodrią spalvą, panašią į šokoladinę, malonų migdolų aromatą ir skonį su maloniu ievų kartumu.

Ievų miltai dažniausiai naudojami torams, pyragaičiams, keksams, blynams, lietiniams blynams, pyragams, sausainiams, duonai kepti. Taip pat iš jų gaminamas kisielius ir užplikomi kaip kava. Buriatijoje į tokį gėrimą dedama medaus, priskiriant jam savybę didinti vyrišką jėgą. Šiuolaikiniai kulinarai vis dažniau pradeda naudoti ievų miltus ir kituose patiekaluose, pavyzdžiui, padažuose.

Reikia pasakyti, kad ievų miltai netinka tinktūroms ir likeriams gaminti, nors iš šviežių ievų uogų šie gėrimai sėkmingai gaminami. Reikalas tas, kad šviežiuose sveikuose vaisiuose, kuriuose yra minėtojo glikozido amigdalino, jis yra uždarame kauliukėlyje, ir šio glikozido patekimas į skystį yra minimalus. Miltuose amigdalinas yra natūraliai susmulkintas ir ilgai mirkant be terminio apdorojimo gali suirti, išskirdamas cianido rūgštį. Todėl ievų miltus geriausia naudoti kartu su terminiu patiekalo apdorojimu.

Toliau pateikiami keli paprasti receptai su ievų miltais.

Ievos blynai

Ingredientai:

• pienas – 0,5 l;
• augalinis aliejus – 2 valg. š.;
• kviečių arba ruginių miltai – 150 g;
• ievų miltai – 60 g;
• cukrus – 1 valg. š.;
• kiaušinis – 1 vnt.;
• druska – pagal skonį;
• soda – 1 arb. š. (užgesinti 2 valg. š. stalo acto).

Paruošimas:

1. Sumaišyti trečdalį pieno, kiaušinį, augalinį aliejų, cukrų, druską, užgesintą sodą.
2. Įdėti kviečių ir ievų miltus, užminkyti gana standžią vienalytę tešlą.
3. Tęsiant minkymą, dalimis įpilti likusį pieną. Taip minkant tešla nebus gumulėlių.
4. Tada tešlą reikia pilti ant karštos keptuvės ir kepti kaip įprastus blynus.

Ievos keksas

Ingredientai:

• ievų miltai – 60 g;
• kviečių arba ruginių miltai – 100 g;
• cukrus – 120 g;
• grietinė – 120 g;
• kiaušiniai – 2 vnt.;
• soda – 1/2 arb. š. (užgesinti 1 valg. š. stalo acto);
• druska – 1/3 arb. š.

Paruošimas:

1. Sumaišyti visus ingredientus ir užpildyti tešla kekso formeles.
2. Kepti orkaitėje 200°C temperatūroje 35–40 minučių.

Ievos duona

Ingredientai:

• šiltas vanduo – 0,6 l;
• sausos mielės – 6 g (arba 30 g šviežių mielių);
• druska – 1 arb. š.;
• miltai – 1 kg.

Dėmesio! Recepte nurodytas bendras miltų kiekis pagal receptą. Dalį miltų (50–100 g) būtina pakeisti ievų miltais.

Paruošimas:

1. Sumaišyti šiltą vandenį, mieles ir druską.
2. Palaipsniui dedant miltus, užminkyti tešlą, kad ji neliptų prie rankų ir indo sienelių.
3. Tada ją reikia padėti į šiltą vietą.
4. Kai tešla pakils, ją reikia perminkyti ir leisti dar kartą pakilti.
5. Po to išdėlioti tešlą į aliejumi pateptas formas arba suformuoti pailgus kepaliukus ir sudėti ant pateptų kepimo skardų.
6. Kepti pirmąsias dešimt minučių esant t=200C. Tada sumažinti temperatūrą iki 180C ir kepti dar 40–50 minučių.
7. Kad duona geriau iškeptų, galima ant orkaitės dugno pastatyti dubenį su vandeniu, kad šis garuotų tešlai gaminant.
8. Iškeptą duoną reikia išimti iš formos ir uždengti dviem-trimis tankiomis servetėlėmis 20–30 minučių, kad lėtai atvėstų.

Ievos kisielius

Ingredientai:

• šiltas vanduo – 1,5 l;
• ievų miltai – 0,5 stiklinės;
• krakmolas – 1,5 valg. š.;
• cukrus – 3 valg. š.

Paruošimas:

1. Į čekmininius miltus įpilti pusę litro verdančio vandens ir palikti pastovėti 10 minučių.
2. Tuo metu krakmolą praskiesti nedideliu kiekiu vandens.
3. Tada į likusį verdantį vandenį su cukrumi įpilti čekmininį užpilą ir įdėti krakmolo tirpalą.
4. Maišyti kisielių, kol sutirštės, tada nuimti nuo ugnies.

Mes matome, kad čekmininiai miltai išgyvena antrą gimimą. Virėjai pagaliau tinkamai įvertino šį naudingą produktą ir randa jam vis platesnį pritaikymą. Tikimės, kad netrukus jis taps laukiamu svečiu ir jūsų virtuvėje.