Kaip greitai ir be ašarų nulupti krienus

Kiekvienas save gerbiantis sodininkas savo sodo sklype laiko bent vieną didelį išsikerojusį patrauklų krienų augalą, be kurio lapų nei vieno agurkų ar pomidorų indelio žiemai nebekonservuoja. Tačiau kartais jo naudojimas baigiasi tik naminiu konservavimu. Nors krienus kaip pagardą – ypač prie šaltienos – mėgsta beveik visi, šaknies paruošimu imasi nedaugelis, nes paprastai visi pripratę manyti, kad šis procesas yra ir ilgas, ir kruopštus, o dėl krienų kvapo dar ir ašarojantis. Reikalas tas, kad augale yra eterinio aliejaus, kuris dirgina beveik visas gleivines – nosies, akių ir burnos ertmės. Dėl šio eterinio aliejaus atsiranda ir nosies peršėjimas, ir ašaros, ir nenoras užsiimti krienų perdirbimu.

Iš tiesų, jei imtis reikalo protingai ir pasinaudoti metodais, išdirbtais patyrusių sodininkų, paruošti skanų aštrų pagardą žiemai pasirodo ne taip jau ir sudėtinga.

Svarbu žinoti, kad geriausiai ašarojančiam pagardui tinka šaknys, iškastos rugsėjį. Jose sukauptas maksimalus maistinių medžiagų, mineralų ir vitaminų kiekis, be to, šiuo metų laiku krienai yra ypač „pikti“. Pirmenybę reikia teikti ne per mažoms ir plonoms šaknelėms: idealios tos, kurių ilgis ne mažesnis nei 30 cm, o storis – nuo 3 iki 6 cm. Plonesnes ir trumpesnes geriau užkasti atgal į lysvę, tegul auga toliau kitais metais.

Ar reikia nulupti krienų šaknies odelę

Iš žemės iškasta šaknis gali būti balta, kuriai, atrodo, nereikia odelės pašalinimo, ir gelsvai rusva. Iš tiesų net balta odelė yra kieta ir šiurkšti, ir kuo ji gelsvesnė ar net rusvesnė, tuo šiurkštesnė. Tai neturi reikšmės, jei planuojama išdžiovinti produktą ir sumalti jį į miltelius. Tačiau krienuose, sutarkuotuose ar sumaltuose mėsmale, pasitaikys jos pluoštelių, kuriuos sunku sukramtyti.

Be to, jei krienai ne iškasti savo darže, o pirkti turguje, sunku sužinoti, kokiomis sąlygomis jie augo. Galbūt ant jų pateko pesticidų ar herbicidų, o jie turi įprotį kauptis būtent žievelėje. Todėl prieš perdirbant šaknį, ją būtina nupjauti.

Jaunų ir nestorų šaknelių odelė dar nepasiekė pernokusios būsenos ir liko šviesesnė, minkštesnė, ir jokių cheminių medžiagų dar nespėjo sukaupti, todėl ją, siekiant sutaupyti laiko, galima palikti. Ji neturės labai neigiamos įtakos galutinio krienų produkto vartojimo savybėms.

Produkto paruošimas lupimui

Kad krienas taptų tampresnis, nuo jo būtų lengviau pašalinti purvą, o pačią šaknį paprasčiau valyti, jį reikia pamirkyti šaltame vandenyje. Ką tik iškasto krieno pakanka 5–6 valandų tokių „vandens procedūrų“, o daržovei, po iškasimo pagulėjusiai šaldytuve ir šiek tiek nuvytusiai, prireiks žymiai daugiau laiko – nuo 3 iki 7 dienų, be to, vandenį reikia keisti kasdien.

Prisilipusį purvą ir smėlį nuo šaknelių reikia nuplauti šepetėliu, kruopščiai išvalant visas įdubas, sustorėjimus ir mazgelius. Jei yra specialios kietos šiurkščios pirštinės, skirtos jaunų bulvių valymui, – galima su jomis nugramdyti purvą.

Krieną patogu nuplauti dubenėlyje su švariu vėsiu vandeniu, po to tereikia nuplauti šaknis tekančiu vandeniu.

Jei krienų apdirbimą nuspręsta atlikti sodyboje ir ūkyje yra automobilių mini plovykla, šakniastiebius išplauti pavyks greitai ir paprastai. Reikia įdėti šaknis į didelį kiaurasamtį arba sietą ir įjungti prietaisą. Stipri vandens srovė nunuš visas smėlio daleles, prilipusias prie daržovės.

Kad palengvintumėte tolesnį valymą, krieno šakneles po nuplovimo galite šiek tiek užšaldyti. Nuplautas ir popieriniais rankšluosčiais nusausintas šakniastiebiai sudėkite į polietileninius maišelius, tvirtai užriškite ir pašalinkite pusantros–dviejų valandų į šaldiklį. Žievelė šiek tiek pašals ir lengvai atsiskirs nuo minkštimo. Be to, po šaldiklio krienai mažiau dirgina gleivines ir ne taip stipriai sukelia ašarojimą.

Kaip nulupti krienus namų sąlygomis

Krienams valyti tinka keli virtuvės įrankiai: galima naudoti peilį, daržovių skustuvą, metalinę tarką ir kietą metalinę kempinę – tokią, kuria nuplauna pridegusias keptuves.

Yra žinoma, kad krienai išskiria aštrias eterines medžiagas, sukeliančias gausų ašarojimą juos pjaustant ar valant. Jei oras leidžia, geriau valyti šakniastiebius lauke – tada vėjas nuneš eterius į šoną, ir akys nebus taip stipriai dirginamos.

Kai kurios patyrusios šeimininkės dirbdamos su krienais užsideda kaukę arba nardymo akinius, jei tokių yra namuose, ir tai sumažina ašarojimą beveik iki nulio – net ankštomis sąlygomis mažoje virtuvėje. Bet jei kaukės ar akinių nėra, būtinai reikia atidaryti langą ir šalia pastatyti ventiliatorių, kad jis oro srove nustumtų eterines medžiagas link atidaryto lango. O nosį ir burną vis tiek geriau uždengti, arba medicinine kauke, arba tiesiog surišti skarele ar medvilnine skepetaite, kad sumažintumėte eterinių aliejų poveikį kvėpavimo takams.

Jei valysite peiliu, reikia pasirūpinti, kad jis būtų labai aštrus, tuomet žievelė lengvai nusilups. Geriau, jei po ranka bus du aštrūs peiliai: mažas – žievelei nupjauti ir mazgeliams iškirpti, o didelis – nupjauti suglebusius arba pažeistus galiukus. Krienų valymo principas niekuo nesiskiria nuo morkų.

Didelius šaknies gabalus reikia perpjauti skersai – per pusę arba į tris dalis, kad būtų patogu laikyti rankose. Nemėginkite nupjauti platesnės juostos, nes kartu su odele neišvengiamai bus nupjautas ir šaknies minkštimas. Geriau nuimkite odelę plonomis juostelėmis, stengdamiesi neliesti vidinio baltojo sluoksnio.

Šis būdas patogus tuo, kad išvalyti krienus galima gana greitai ir kruopščiai, o aplinkiniai baldai lieka švarūs, nes odelė neišsisklaido iš po peilio. Tačiau, kadangi peilis labai aštrus, būtina išlikti itin atidiems, nes visada gresia pavojus susižeisti.

Nesunku nupjauti krieno odelę ir daržovių skutikliu – tuo pačiu, kuris paprastai naudojamas morkoms ar bulvėms skusti. Šiuo būdu darbas atliekamas šiek tiek lėčiau nei peiliu, tačiau gana patogiai. Susidaro minimalus kiekis atliekų, o nugramdyta odelė toli neišsibarsto.

Jei šaknų yra kelios, jos jaunos ir maždaug vienodo ilgio bei storio, norėdami pagreitinti procesą, galite jas išdėlioti ant pjaustymo lentos lygiagrečiai viena kitai ir, tvirtai prispausdami šaknis vieną prie kitos, valyti jas vienu metu. Žinoma, idealaus rezultato taip nepasieksite, tačiau didžioji dalis daržovių bus išvalyta gana greitai, tad teks tik apžiūrėti kiekvieną šaknį ir peiliu arba tuo pačiu daržovių skutikliu pašalinti tuos odelės fragmentus, kurie nepasidavė iš pirmo karto. Atliekant tokį „greitąjį“ daržovės apdorojimą, kyla pavojus susižaloti pirštus, todėl reikia nesiblaškyti ir laikytis saugos taisyklių.

Įprastinė metalinė morkų tarka taip pat tinka krieno odelei pašalinti, bet ja geriau valyti ne peraugusias šaknis, o tas, kurių odelė minkšta ir švelni, dar nespėjusi sukietėti.

Išplautas šaknis reikia išdėlioti ant pjaustymo lentos ir, viena ranka laikant, kita atsargiai, be stipraus spaudimo, lengvais, švelniais, neskubiais ir lygiais judesiais trinti krienus beveik lygiagrečia jų paviršiui kryptimi. Tarką reikia imti su pačiomis mažiausiomis skylutėmis.

Šis būdas, žinoma, turi trūkumų. Pirma, jis nėra labai ekonomiškas, nes kartu su odele gali būti nušluostyta ir dalis paties šaknies minkštimo. Antra, tarka neleis visiškai pašalinti odelės, teks baigti nešvarias vietas peiliu. Trečia, reikia saugoti, kad nesusižeistumėte rankų – tai dažnai nutinka dirbant su tarka.

Krienams valyti galima naudoti metalinę indų plovimo kempinę. Žinoma, ši kempinė nepašalins storos, šiurkščios rusvos odelės nuo suaugusių šaknų, bet su jaunomis šaknimis ji susidoros puikiai.

Krienų ruošimui geriau įsigyti naują kempinę, nes naudotose virtuvinėse kempinėse paprastai susikaupia nemažai mikrobų. Jei nepavyko nusipirkti, teks gerai padirbėti, kad išplautumėte jau naudotą, o po to pamirkyti vandenyje ir, įpylus sodos, išvirti. Tokiu būdu sterilizuotas įrankis bus tinkamas tolesniam naudojimui.

Valydami krienus, kaire ranka laikykite šaknį, o dešine atlikite užtikrintus, greitus ir staigius judesius, perstumdami šveitimo kempinę iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią, jos nenutraukdami nuo šaknies paviršiaus. Pačią šaknį lėtai sukite aplink savo ašį, kad visos jos pusės būtų apdorotos kempine. Patogiausia šią procedūrą atlikti po vėsaus vandens srove.

Tokiu būdu išvalykite šakneles vieną po kitos, o tada, apsiginklavę mažu aštriu peiliu, pašalinkite likusius nenupjautus žievelės fragmentus. Geriausia tokiu būdu valyti lygias šakneles, ant kurių yra minimalus kiekis įvairių mazgelių, atšakų ir įdubimų.

Šio valymo metodo privalumas yra tas, kad jis yra traumų saugus, taip pat praktiškai be atliekų: jei atidžiai stebite procesą ir nepersistenkate trinti vienos vietos kelis kartus, tada nuvalomas tik plonas odelės sluoksnis.

Kuo nuvalyti rankas po krienų apdorojimo

Nešvarių rankų po krienų apdorojimo neįmanoma išplauti nei paprastu vandeniu, nei net įprastu tualetiniu muilu. Krienų purvas ir sultys ne tik nudažo delnus tamsia spalva, bet ir įsiskverbia į visus odos įtrūkimus. Vis dėlto sutvarkyti rankas yra itin paprasta.

Pirmas būdas – su citrina. Šis vaisius visada ateina į pagalbą, kai reikia grąžinti buvusią tvarkingą rankų išvaizdą po darbo su žeme, grybų valymo ar išvykos į mišką mėlynių.

Prireiks tik vieno maždaug 1 cm storio citrinos griežinėlio, kuriuo reikia, šiek tiek spaudžiant, kad išsiskirtų sultys, patrinti delnus. Kai oda pašviesėja, galima atkreipti dėmesį į nagus: panardinkite juos į citrinos minkštimą maždaug minutei. Tada belieka tik nuplauti rankas vėsiu vandeniu ir užtepti drėkinamąjį kremą, geriausia, kad jo sudėtyje būtų glicerinas.

Jei namuose citrinos neturite, galite naudoti 9% stalo actą: nuvalykite rankas vatos diskeliu, suvilgytu rūgščiame skystyje, o tada kruopščiai patrinkite nagus. Šis metodas yra kiek ilgesnis nei ankstesnis. Ir pasiekti tokį idealų rezultatą kaip su citrina vargu ar pavyks.

Kai kurios šeimininkės sutvarko rankas naudodamos voneles su amoniaku ir vandenilio peroksidu. Šis būdas ypač tinka toms moterims, kurių rankose yra įtrūkimų, pjūvių ar kitokių žaizdelių, dėl kurių citrinos ar acto naudoti nepageidautina, kad išvengtumėte „gėlimo“ ir deginimo pojūčio. Tačiau jis netinka moterims, kurios kategoriškai netoleruoja amoniako kvapo. Be to, taikydamos šį metodą, turite būti budrūs ir stengtis neįkvėpti mišinio garų, nes jie yra kenksmingi.

Reikia paimti 2 stiklines vandens – labai šilto, beveik karšto, ištirpinkite jame 3 šaukštus indų plovimo skysčio, įdėkite arbatinį šaukštelį amoniako ir desertinį šaukštą (arba 2 arbatinius šaukštelius) vandenilio peroksido. Išmaišykite tirpalą, panardinkite į jį rankas maždaug penkioms–septynioms minutėms, o pasibaigus laikui nuvalykite delnus ir nagus nekieta šepetėliu.

Jei tamsių dėmių dar liko, papildomai patrinkite jas vatos diskeliu, sudrėkintu vandenilio peroksidu, tada nuplaukite rankas šiltu tekančiu vandeniu ir užtepkite maitinamąjį arba minkštinamąjį kremą su glicerinu.

Galite neįpilti į tirpalą amoniako – garai šiuo atveju bus visiškai nekenksmingi, tačiau tuomet turėkite omenyje, kad rankos nebus išplautos iki galo.

Tačiau jei krienus perdirbsite su guminėmis arba silikoninėmis buitinėmis pirštinėmis, galite išsaugoti rankas švarias ir tuomet nereikės rūpintis, kaip jas nuplauti. Beje, pirštinės taip pat apsaugos nuo galimų alerginių reakcijų į krienus ir jų dirginančio poveikio gležnai rankų odai.