Žiemalė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Žiemalė – žolė, žinoma dėl savo gydomųjų savybių. Augalas naudojamas netradicinėje medicinoje daugiau nei 1400 metų, be to, yra farmacijos mokslo tyrimų objektas. Jis naudojamas biologiškai aktyviems papildams ir augaliniams preparatams kurti. Vaistus iš žiemalės galima ruošti ir namuose, svarbiausia žinoti, kuo ji naudinga ir kaip teisingai ją naudoti.

Cheminė sudėtis

Žiemalės gydomosios savybės – tai turtingos sudėties, kurioje yra daugiau nei 3 dešimtys organinių ir neorganinių junginių, rezultatas. Žiemalė skėtinė – lyderė tarp genties atstovų pagal antioksidantų koncentraciją. Būtent jie pasižymi ryškiu priešvėžiniu veiksmingumu, jauninančiomis savybėmis bei atkuriamuoju potencialu. Tačiau žolės sudėtyje yra ir kitų naudingų medžiagų, turinčių terapinę reikšmę:

• organinės rūgštys (galo rūgštis, salicilo rūgštis);
• fenoliai;
• eteriai;
• triterpenoidai
• glikozidai ir saponinai;
• kartumėliai – urzonas ir kiti;
• rauginės medžiagos;
• rutinas;
• B grupės vitaminai;
• kalio junginiai;
• magnis;
• nikelis;
• geležis;
• varis.

Visų išvardytų komponentų buvimas žolės sudėtyje – tai faktas, patvirtintas laboratoriniais tyrimais ir analizėmis. Visos išvardytos medžiagos turi didelę koncentraciją, todėl gali paveikti žmogaus organizmą.

Kaip atrodo ir kur auga

Žiemalė – augalų gentis, auganti miškingose zonose, daugiausia Šiaurės pusrutulyje. Šis augalas dirbtinai auginamas daugelyje kitų regionų. Gentis apima daugybę įvairių rūšių, tačiau iš visų jų žolelių gydymo specialistai išskiria žiemalę skėtinę. Botaninės augalo charakteristikos:

1. Išsivysčiusi šliaužianti šaknų sistema.
2. Augalo aukštis – apie 20–25 cm.
3. Augalo lapai visžaliai, odiški ir tankūs, nudažyti sodriai žalia spalva, lancetiškos formos, ant stiebų pakaitomis išdėstyti.
4. Žiedynai iš 5–8 nusvirusių nedidelių žiedų. Žiedai baltai raudono arba rausvo atspalvio.

Žiemažiedė pasižymi ilgai trunkančiu žydėjimu, gali veiksmingai daugintis sėklomis. Tačiau šis augalas daug geriau dauginasi vegetatyviniu būdu. Todėl, jei reikia persodinti, galima paruošti auginius arba šaknų atžalas ir pasodinti gėlę savo sodo sklype. Dirva turi būti neutralaus pH. Sklypas persodinimui turi būti pusiau šešėlyje. Žiemažiedė mėgsta drėgmę, bet nepakenčia vandens sąstingio prie šaknų, kurios dėl to pradeda pūti.

Rūšys

Žiemažiedžių gentį sudaro kelios dešimtys veislių, iš kurių ne visos gali būti naudojamos gydymo tikslais. Terapiškai vertinga rūšimi laikoma skėtinė žiemažiedė. Tačiau yra ir kitų veislių, kurių sudėtis praktiškai identiška. Skirtumas tik tas, kad skėtinė žiemažiedė visus aktyvius komponentus turi reikšmingos koncentracijos, todėl būtent ji iš rūšių įvairovės buvo pasirinkta fitoterapijos specialistų kaip vaistinis augalas.

Be skėtinės žiemažiedės, šioje augalų gentyje yra dar du atstovai, turintys identišką sudėtį, nors ir rečiau naudojami liaudies medicinoje.

1. Japoniškoji žiemažiedė – panašus augalas, daugiausia sutinkamas Azijoje, kur labai vertinamas dėl savo priešnavikinių savybių.
2. Šluotelinė žiemažiedė – paplitusi visur Šiaurės pusrutulio šalyse, populiari Amerikos miškų zonoje.

Šios žiemažiedžių veislės daugiausia auga natūralioje aplinkoje. Tačiau yra galimybė jas auginti dirbtinai sukurtomis sąlygomis. Tam reikia pasirinkti tinkamą pavėsingą sklypą su derlingu priemolio dirvožemiu. Pageidautina rinktis vietą pusiau šešėlyje. Neretai žiemažiedė auginama kambario sąlygomis, tačiau ji gana reikli priežiūrai, nepakenčia perteklinės drėgmės. Vazonai su tokiu augalu negali būti statomi ant palangių, nukreiptų į saulėtą pusę. Per didelis ultravioletinių spindulių kiekis gali pakenkti augalui.

Visi šie žiemažiedžių tipai nuo senovės buvo naudojami gydymui. Skėtinė žiemažiedė tapo populiariu vaistiniu augalu dar dėka indėnų, kurie jai priskyrė magiškų savybių, nes tuo metu negalėjo paaiškinti jos ryškių terapinių gebėjimų.

Rinkimas ir laikymas

Rinkti ir paruošti žiemažiedę labai patogu, nes tai galima padaryti tris kartus per metus. Šis augalas gausiai žydi tris kartus per visą vasarą. Laikas priklauso nuo regiono, kuriame auga žiemažiedė, klimato ypatybių. Paprastai žydėjimas vyksta antroje kiekvieno vasaros mėnesio pusėje. Regionuose, kuriuose klimatas šiltesnis ir švelnesnis, žydėjimas gali trukti iki rugsėjo pabaigos. Būtent šiais laikotarpiais, kai žolė aktyviai atveria savo pumpurus, galima pradėti rinkti.

Ruošimui naudojamos beveik visos augalų dalys, tačiau reikia žinoti kai ką apie kiekvienos jų ypatybes.

1. Žiedai, surinkti žydėjimo piko metu, turi didžiausią aktyviųjų komponentų koncentraciją.
2. Žolė (lapai ir stiebai) pasižymi mažesne terapiniu požiūriu reikšmingų komponentų koncentracija.
3. Šakniastiebis sukaupia daug vertingų medžiagų, tačiau džiovinimo ir laikymo metu didžioji jų dalis išgaruoja, todėl geriau rinkti žolę ir žiedynus.

Norint surinkti ir paruošti žiedynus, reikia juos nupjauti, paskleisti ant horizontalaus paviršiaus švaraus natūralaus audinio gabalą ir išdžiovinti atokiau nuo saulės šviesos.

Galima atskirai nerinkti žolės ir žiedynų, o nupjauti augalus ties šaknimi, paliekant 2–5 cm antžeminės priekinės dalies. Tokiu pavidalu augalus galima palikti džiūti ant paskleisto švaraus popieriaus ar audinio. Kai žolė visiškai išdžiūsta, ją reikia sudėti į sandarias talpas arba medžiaginius maišelius. Štai pagrindinės laikymo taisyklės:

1. Patalpoje, kurioje laikoma augalinė žaliava, neturi būti drėgna.
2. Svarbu, kad žolė būtų laikoma vietoje, kurioje nėra aštrių pašalinių kvapų.
3. Maksimalus laikymo terminas yra 3 metai.
4. Jei ant žolės atsirado pelėsis arba ji pradėjo skleisti nemalonų kvapą, jos draudžiama naudoti kaip vaistinę žaliavą.

Daugelis mano, kad geriausia vieta laikyti žoleles – virtuvė. Tačiau svarbu suprasti, kad virtuvėje vaistinę žaliavą galima laikyti tik tuo atveju, jei ji yra sandariai uždarytuose stikliniuose induose. Priešingu atveju garai, temperatūros svyravimai ir pašaliniai kvapai žymiai sutrumpins laikymo laiką.

Žiemalės žolės gydomosios savybės

Žiemės mėgė yra farmakopėjinis augalas, pripažintas Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Be to, netradicinėje medicinoje taip pat plačiai naudojamos jos gydomosios savybės. Dėl turtingos sudėties ši žolė gali sukelti žmogaus organizme ryškius terapinius efektus be pavojingų šalutinių poveikių ir žalos sveikatai. Fitoterapijos specialistams, taip pat mokslininkams, tiriantiems augalinės žaliavos sudėtį ir farmakologines savybes, pavyko nustatyti 12 gydomųjų žiemės mėgės poveikių.

1. Dėl karčiųjų medžiagų ir organinių rūgščių kiekio žiemės mėgė gali tirpdyti ir šalinti iš organizmo inkstų akmenis. Žolę galima vartoti tik ankstyvose šlapimo akmenligės stadijose, nes, be gebėjimo skaldyti akmenis, ji pasižymi diuretiniu poveikiu.
2. Į žolės sudėtį įeina unikalios karčiosios medžiagos, kurios pasižymi hepatoprotekciniu poveikiu, saugo kepenų ląsteles ir jas valo. Jos skatina tulžies gamybą, valo, padeda palaipsniui ardyti tulžies pūslės akmenis.
3. Dėl karčiųjų medžiagų ir eterių žiemės mėgė taip pat skatina virškinimo fermentų gamybą, gerina virškinimą ir didina maisto įsisavinamumą.
4. Žiemės mėgė palankiai veikia inkstų sveikatą, pasižymi antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Žolės antpilo vartojimas kompleksinės terapijos metu sergant šlapimo išskyrimo sistemos infekcijomis duoda gerų rezultatų.
5. Žiemalė padeda sergant migrena, kraujagyslių spazmais. Ji geba subalansuoti kraujospūdį, atpalaiduoti, malšinti spazmus ir pagreitinti nervinio audinio atsistatymą.
6. Žiemalė pasižymi gebėjimu gydyti opas ir ilgai negyjančias žaizdas, neatsižvelgiant į jų lokalizaciją. Ji pagreitina pooperacinių siūlių randėjimą, padeda sergant skrandžio opalige ir trofinėmis opomis.
7. Dėl antiseptinio, antibakterinio ir priešvirusinio poveikio žiemalė duoda rezultatų sergant įvairiomis infekcinėmis odos, akių, gleivinių ligomis.
8. Ši žolė yra galingas imuninės sistemos veiklos stimuliatorius. Ji skatina greitą atsistatymą sergant įvairiais vangiais uždegiminiais procesais, palaiko organizmą po sunkių ligų, pagreitindama jo atsigavimą.
9. Augalas vartojamas sergant sąnarių ligomis ir turi lengvą nuskausminamąjį poveikį, iš dalies pakeičia ir papildo gydymą nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais.
10. Žiemalė aktyvina atsistatymo procesus sergant infekcinės etiologijos plaučių ir bronchų ligomis, naudojama gydant visas tuberkuliozės formas kaip papildymas gydymui antibiotikais.
11. Žolė veiksminga sergant cukriniu diabetu, taip pat yra galinga profilaktinė priemonė. Ji normalizuoja cukraus kiekį kraujyje ir iš dalies atkuria ląstelių jautrumą insulinui.
12. Augalas pasižymi gebėjimu stimuliuoti kraujodaros procesus, valo limfinę sistemą.

Dėl tokio plataus gydomųjų savybių sąrašo ir didžiulio potencialo skėtinė žiemalė įeina į daugelio gydomųjų ir profilaktinių mišinių sudėtį.

Moterims

Ypatingą poveikį žiemalė daro moters organizmui, nes ji gali harmonizuoti hormonų gamybą ir palaikyti pusiausvyrą. Žiemalė duoda rezultatų gydant onkologines moters reprodukcinės sistemos ligas. Taip pat žolė vartojama gydant šias moterų ligas:

• adneksitas;
• gimdos kaklelio erozija;
• cistas ir kitas gerybinių navikų rūšis;
• menstruacinio ciklo sutrikimus.

Dar senovėje kiekviename kaime žiemalę savo vaistinėlėse laikydavo akušerės, nes šis augalas pasižymėjo gebėjimu greitai sustabdyti gimdos kraujavimus, pagreitinti gimdyvių atsistatymą komplikuotų gimdymų atveju. Ir šiandien žiemalė naudojama augalinių preparatų sudėtyje, veiksmingumu nenusileisdama vandeniniam pipirui.

Vyrams

Vyriškai sveikatai žiemalė naudojama kaip atskira vaistinė žaliava ir mišinių sudėtyje. Šis augalas apskritai palankiai veikia vyro organizmą, taip pat daro profilaktinį ir terapinį poveikį reprodukcinei sistemai.

Žiemalės gydomosios savybės, ypač svarbios vyrams:

1. Prostatos veiklos palaikymas, šio organo onkologinių ligų profilaktika ir gydymas.
2. Hormonų, atsakingų už libido ir reprodukcinę funkciją, gamybos stimuliavimas.
3. Šlapimo takų infekcijų gydymas.
4. Reprodukcinio laikotarpio pratęsimas ir ankstyvos impotencijos profilaktika.

Be to, skėtinę žiemę gali vartoti vyrai, dirbantys sunkų fizinį darbą ir sportuojantys. Šio augalo užpilas padeda greitai atgauti jėgas, padidinti ištvermę sporte.

Vaikams

Vaikams iki 12 metų griežtai draudžiama naudoti žiemės augalinę žaliavą, nes tai gali neigiamai paveikti fizinį vystymąsi ir sukelti sunkių alerginių reakcijų. Vyresniems nei 12 metų vaikams leidžiami žiemės pagrindu pagaminti užpilai, tačiau tik pasitarus su gydytoju ar fitoterapeutu, nes netinkamai dozuojant yra padidėjusi šalutinių poveikių rizika.

Vyresniems nei 12 metų vaikams skėtinė žiemė yra ne mažiau naudinga nei suaugusiesiems. Šį augalą galima vartoti tiek profilaktikai, tiek tokių vaikų ligų gydymui:

• cistitai, inkstų ligos;
• stomatitas;
• streptokokinės ir stafilokokinės odos ligos;
• pooperacinės būklės;
• imuniteto susilpnėjimas.

Taip pat kompleksinės terapijos sudėtyje žolė gali būti naudojama normalios būklės palaikymui sergant vaikų II tipo cukriniu diabetu.

Metant svorį

Žiemė – augalas, galintis suaktyvinti medžiagų apykaitą, todėl jis naudojamas kovojant su antsvoriu. Dėl gebėjimo išvalyti organizmą nuo toksinų žolė ne tik pagreitina perteklinio svorio šalinimo procesą, bet ir prisideda prie sveikatinimo.

Žolės veiksmingumas metant svorį yra dėl to, kad ji pasižymi šiomis savybėmis:

1. Aktyvina virškinimo procesą ir dėl fermentų gamybos stimuliavimo daro jį veiksmingesnį.
2. Pagreitina medžiagų apykaitos procesus, darydama įtaką riebalų deginimo greičiui.
3. Skatina toksinų ir šlakų šalinimą.
4. Pasižymi diuretiniu poveikiu, dėl ko greitai pašalina skysčių perteklių iš organizmo.

Svorio mažinimui žiemė naudojama atskirai arba mišinių sudėtyje kaip arbata. Šiandien farmacinės įmonės gamina maisto papildus, į kurių sudėtį įeina šio augalo žaliava.

Žiemalė liaudies medicinoje: receptai

Panaudoti visą augalo gydomąjį potencialą galima tik tinkamai parinkus receptus, atitinkančius diagnozę, taip pat laikantis rekomendacijų dėl kurso trukmės.

1. Sergant diabetu reikia gerti vandeninį žolės užpilą po kiekvieno valgio. Užpilą geriau ruošti iš karto visai dienai – 1,5 valgomojo šaukšto 500 ml verdančio vandens. Gerti po 100 ml vieną kartą.
2. Sergant onkologinėmis ligomis pageidautina naudoti spiritinį užpilą po 20 lašų 3 kartus per dieną. Gydymo kurso trukmė – 3 mėnesiai, tačiau kas 20 dienų reikia daryti trumpą pertrauką.
3. Sergant infekcinėmis odos ligomis, žiemė vartojama viduje ir išorėje. Išoriškai galima daryti kompresus ir plauti opas užpilu. Viduje geriama 3 kartus per dieną po 20 lašų spirito tinktūros prieš valgį.
4. Nuo stomatito būtina naudoti vandeninį užpilą burnos ertmės skalavimui 5–6 kartus per parą. Užpilas ruošiamas su žiupsneliu sodos, užpilant 1 arbatinį šaukštelį sausų žiedų 200 ml vandens.
5. Esant silpnam imunitetui, geriamas užpilas iš žiemagraužės ir ežiuolės, 2 valgomuosius šaukštus žolės užpilant 500 ml vandens. Vartojama po 100 ml 2 kartus per dieną tris savaites.
6. Nuo tuberkuliozės termose užpilama 2 valgomieji šaukštai žolės 400 ml verdančio vandens. Gerti po 50 ml 3 kartus per dieną.
7. Esant opoms ir kraujavimui, prieš valgį geriama po 150 ml šilto nuoviro. Vandens vonioje 5 minutes verdama 3 valgomieji šaukštai žaliavos 1 litre vandens.
8. Nuo prostatito naudojama degtinės tinktūra po 1 valgomąjį šaukštą 2 kartus per dieną.
9. Virškinimo sistemai, sergant skrandžio opa, cholecistitu ir pankreatitu, vartojama spiritinė tinktūra po 30 lašų 3 kartus per dieną. Kurso trukmė – ne daugiau kaip 30 dienų, po to turi būti tokia pati pertrauka.
10. Šlapimo sistemai tinka tik vandens užpilas, spiritinių priemonių naudoti nerekomenduojama. Sergant cistitu, gerti užpilą po 50 ml 4 kartus per dieną. Esant lėtinėms inkstų ligoms, rekomenduojama kiekvieną dieną pradėti arbata, kurios sudėtyje yra šios žolės.
11. Nuo moterų ligų, taip pat esant menstruacinio ciklo sutrikimams, vartojamas užpilas iš apynių spurgų ir žiemagraužės, sumaišytų santykiu 1:1. 1 valgomajam šaukštui žaliavos imama 400 ml verdančio vandens, geriau užpilti termose.
12. Esant kraujavimui, spiritinė tinktūra vartojama pagal tokią schemą. Pirmoji diena – 5 kartus po 20 lašų. Antroji diena – 3 kartus po 20 lašų. Trečioji diena – 2 kartus po 20 lašų. Ketvirtąją ir penktąją dieną išgeriama po 20 lašų ryte. Jei trečią dieną nėra rezultato ir kraujavimas nesiliauja, nedelskite – svarbu kreiptis į gydytoją, nes didelės kraujo netekties atvėju kyla pavojus gyvybei ir sveikatai.

Tie, kurie nori gydytis ir stiprinti sveikatą naudodami žiemagraužę, turėtų atlikti išankstinį organizmo tyrimą, kad būtų pašalintos kontraindikacijos. Taip pat svarbu, sergant lėtinėmis ligomis, suderinti augalinių priemonių vartojimą su gydančiu gydytoju. Esant galimybei, taip pat verta konsultuotis su fitoterapijos specialistu, kad būtų sudaryta optimali gydymo schema.

Gydomųjų mišinių su žiemale rūšys

Vaistus iš žiemagraužės galima ruošti namuose, tačiau tam svarbu žinoti proporcijas ir paruošimo taisykles. Nieko sudėtinga nėra – receptai paprasti, nereikalaujantys jokių farmacinių technologijų žinių. Gydymui ir profilaktikai pakanka tik pagrindinių vaistinių formų, kurias galima pasigaminti savo rankomis.

Užpilas

Vandens užpilas iš augalinės žaliavos – pati paprasčiausia ir greičiausiai paruošiama vaistinė forma. Užpilų trūkumas yra tas, kad jų negalima ilgai laikyti. Bet tai ne problema, nes kiekvienai dienai galima paruošti naują porciją, laikantis šių nurodymų:

• 2 valgomuosius šaukštus žolės supilti į švarų indą;
• užpilti verdančiu vandeniu (500 ml);
• palaikyti po dangčiu 1 valandą.

Po valandos būtina nukošti užpilą, nes ilgiau užpilant jis taps per stiprus. Galima ruošti termose – tuomet reikia imti ne 2 šaukštus žaliavos, o 1,5, rezultatas bus toks pat.

Tinktūra

Alkoholinė tinktūra ruošiama gryname medicininiame spirite. 100 ml spirito reikia paimti 1 valgomąjį šaukštą sausų žiedynų. Laikyti uždarytoje talpykloje, tamsioje vietoje. Terminas – 14 dienų. Tokią tinktūrą geriau laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip 2 metus.

Galima ruošti degtinės tinktūrą. 0,5 l degtinės reikia paimti 5 valgomuosius šaukštus augalinės žaliavos – žiedynų ir žolės. Laikyti 21 dieną. Po to degtinės tinktūrą reikia perkošti, supilti į švarų butelį ir laikyti šaldytuve. Jei laikymo metu tinktūra tapo drumsta arba atsirado nuosėdų, geriau ją vėl perkošti.

Nuoviras

Nuovirui naudojami lapai ir žiedynai. Šią vaistinę formą geriau ruošti vandens vonioje – 2 valgomuosius šaukštus žaliavos užpilti 400 ml vandens, virti 10–15 minučių, o tada atvėsinti ir perkošti. Nuovirą galima laikyti šaldytuve ne ilgiau kaip 3 dienas.

Arbata

Arbata iš žiemėlės – tai vaistinės formos variantas, kuris labiau tinka profilaktikos tikslams nei gydymui. Priežastis – mažesnė aktyviųjų medžiagų koncentracija. Arbata ruošiama taip:

• 1 arbatinį šaukštelį žaliavos įberti į puodelį;
• užpilti 250 ml verdančio vandens;
• palaikyti, neuždengiant dangteliu.

Galima arbatiniame inde ruošti koncentruotą užpilą, išpilstyti į puodelius ir skiesti karštu verdančiu vandeniu. Arbata turi malonų gėlių aromatą, ramina ir atpalaiduoja. Skoniui vartojant galima įdėti medaus arba nedidelį kiekį cukraus.

Naudojimas kosmetologijoje

Žiemėlės žolė įeina į augalų sąrašą, kurie aktyviai naudojami odos grožiui ir sveikatai, plaukų stiprinimui ir sveikinimui. Joje esančios aktyviosios medžiagos skatina greitą regeneraciją ląstelių lygmeniu, normalizuoja Ph pusiausvyrą ir kartu gerina audinių aprūpinimą krauju. Žiemėlė tinka tokioms kosmetologinėms problemoms spręsti:

• odos lupimasis;
• elastingumo praradimas;
• kraujagyslių žvaigždutės ant veido ir skruostų (kuperozė);
• spuogai;
• tamsūs ratai po akimis.

Plaukams žiemėlė naudojama kaip atstatomoji priemonė esant stipriam plaukų slinkimui ir ankstyvam plikimui. Taip pat efektyvus užpilo naudojimas išsekusiems, pažeistiems ir trapiems plaukams skalauti.

Kompresai nuo tamsių ratilų ir kraujagyslinių žvaigždučių

Kompresams naudojamas nuoviras, paruoštas pagal klasikinį receptą. Reikia nuvalyti odą, suvilgyti tvarsčio gabalėlį šiltame nuovire ir uždėti ant probleminių vietų. Procedūrą reikia daryti vakarais, o po jos tepti drėkinamąjį kremą. Tamsiems ratams po akimis šalinti galima naudoti vatos diskelius – suvilgyti juos nuovire, uždėti ant vokų ir pailsėti 10–15 minučių.

Jauninantis losjonas

Optimalus būdas panaudoti visą žiemėlės gydomąją ir jauninančią galią – losjono ruošimas iš šios žolės. Tam reikia pirmiausia pagaminti alkoholinę tinktūrą pagal klasikinį receptą, o iš jos – losjoną, kuris pagal veiksmingumą nenusileidžia daugeliui profesionalių odos priežiūros priemonių. Sudėtinės dalys:

• 2 valgomuosius šaukštus alavijo medžio sulčių;
• 50 ml skėtinės žiemėlės alkoholinės tinktūros;
• 50 ml žiemėlės nuoviro.

Visi ingredientai turi būti sumaišyti, tada perpilkite losjoną į švarų indą su dangteliu. Naudokite priemonę veido odai valyti 2 kartus per dieną. Neskubėkite po priemonės naudojimo tepti drėkinamąjį kremą – leiskite aktyvioms medžiagoms įsigerti, tam reikia mažiausiai 5–10 minučių.

Plaukų balzamas

Norėdami paruošti plaukų balzamą, paimkite 1 valgomąjį šaukštą žolės, užpilkite 100 ml verdančio vandens ir garinkite po dangčiu. Kai skystis atvės, nukoškite, įdėkite 2 valgomuosius šaukštus avižinių miltų ir tiek pat obuolių acto. Viską išmaišykite, gautą masę įtrinkite į galvos odą 1 valandai, tada nuplaukite. Procedūrą kartokite kas savaitę.

Tinktūra nuo spuogų

Nuo spuogų galite naudoti stiprę alkoholinę tinktūrą, kurią reikia tepti lokaliai – ant kiekvieno spuogo ar furunkulo. Vaistas gaminamas iš 100 ml spirito ir 2 valgomųjų šaukštų augalinės žaliavos. Reikalauti reikia tamsioje, vėsioje vietoje ne mažiau kaip 2 savaites. Po to tinktūrą reikia nukošti ir supilti į butelį su sandariu dangteliu laikymui. Priemonę nuo spuogų galite naudoti dviem būdais:

1. Sudrėkinkite vatos tamponą tinktūroje ir patepkite uždegusius spuogus. Procedūrą kartokite 3 kartus per dieną. Spuogai greitai praeis, o oda atsistatys. Žiemė greitai pašalina uždegimą ir niežėjimą.
2. Jei, be spuogų, dar yra stiprus porų užsikimšimas, būtina įpilti alkoholinės tinktūros į vandenį veido garinimui. Garai atvers poras, o aktyvūs augalo komponentai normalizuos odos liaukų sekreciją, pašalins patogeninę mikroflorą ir apsaugos odą nuo uždegimų.

Taip pat galite naudoti žiemę kartu su kitais vaistiniais augalais. Plaukams žolę galima sumaišyti su varnalėšos šakniastiebio ir dilgėlių lapų užpilu. Nuo spuogų galite derinti žiemę su gysločiu ir ugniažole.

Trynimai ledo kubeliais

Norint palaikyti odos turgorą ir padidinti jos elastingumą, verta naudoti ledo kubelius, pagamintus iš žiemės užpilo. Kosmetiniam ledui paruošti paimkite 1 valgomąjį šaukštą žolės ir užpilkite 150 ml vandens. Kai užpilas visiškai atvės, nukoškite jį. Ledo kubelių formą nuplikykite verdančiu vandeniu, kad sunaikintumėte ligas sukeliančias bakterijas. Užšalusiais ledo kubeliais trinkitės kiekvieną rytą ir vakare po prausimosi, prieš tepant drėkinamąjį ar maitinamąjį kremą.

Kontraindikacijos vartojimui

Vartoti žolę griežtai draudžiama esant individualiam netoleravimui. Atsiradus bet kokiems alergijos simptomams, net ir silpnai išreikštiems, būtina nedelsiant nutraukti augalinių priemonių vartojimą. Bet tai ne visos kontraindikacijos. Vaistai, pagaminti iš žiemės, gali būti pavojingi, jei vartojami esant šioms ligoms ir būklėms:

• nėštumas;
• žindymas (galima pradėti tik suderinus su gydytoju);
• trombozė;
• tromboflebitas;
• vidurių užkietėjimas;
• hemorojus;
• hipertenzija;
• nemiga.

Be to, žiemė turi šalutinių poveikių, jei vartojama nekontroliuojamai ir nesaikingai. Dažni neigiami reiškiniai:

• pykinimas;
• galvos svaigimas;
• galvos skausmai;
• silpnumas;
• apetito praradimas.

Jei atsiranda tokių pasekmių, laikinai reikia atsisakyti naudoti vaistinį augalą. Jei per 2–3 dienas šalutiniai poveikiai nepraeina, būtina kreiptis į gydytoją.

Žiemalubė – veiksmingas vaistinis augalas, naudojamas ligų profilaktikai ir gydymui. Įvertinti jo potencialią naudą galima tik nesant kontraindikacijų, taip pat laikantis rekomendacijų dėl vaistų paruošimo ir dozavimo.

Žiemalubės nuotrauka