Parmelija: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Parmelija yra kerpė. Naudingosios šių gyvų organizmų savybės buvo taikomos jau labai seniai. Nepaisant fundamentalių žinių apie vidinę kerpės sudėtį stokos, dar senovės graikai ir viduramžių Europos gyventojai gydėsi priemonėmis, pagamintomis iš parmelijos.

Bado metu kai kuriose šalyse parmeliją net valgydavo, nepaisant ne itin malonaus skonio. O Didžiojo Tėvynės karo metu sužeistuosius gydydavo tepalais iš parmelijos miltelių: maišydavo vazeliną su vaistiniu preparatu ir užtepdavo ant reikiamų vietų. Poveikis buvo labai geras.

Iki šių dienų šiaurinių tautybių gyventojai gamina miltus iš kerpių ir, pridėję kitų javų, per Kalėdas kepa specialius sausainius. Taip pat fermentacijos būdu jie gamina rūgštaus skonio gėrimą, kurį geria, praskiedę vandeniu.

Labai įdomus kerpės panaudojimas kaip druskos pakaitalo. Tokiu būdu šiaurinių regionų gyventojai laiko mėsą, užberdami ir įtrindami ją parmelijos milteliais.

Cheminė sudėtis

Parmelijos cheminė sudėtis gana gerai ištirta biologų ir chemikų. Jos tyrimai prasidėjo dar praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ir tebevyksta iki šių dienų. Šiuo metu nustatyta, kad kerpė yra gausi stipraus natūralaus antibiotiko – usnino rūgšties, kuri turi antibakterinių savybių, taip pat geba išvaryti iš organizmo parazitus. Parmelijos sudėtyje yra dar keletas rūgščių (arbatovinė, fumarpocetrarovinė ir skvamatinė). Jos taip pat gali kovoti su infekcija, bet ne taip aktyviai, kaip usnino rūgštis.

Parmelija išsiskiria labai dideliu vitamino C kiekiu, jis žinomas dėl imunostimuliuojančio ir antioksidacinio poveikio bei gebėjimo silpninti laisvųjų radikalų veikimą, o tai tampa kliūtimi ankstyvojo senėjimo procesams.

Sudėtingieji angliavandeniai, savo sudėtimi artimi skaiduloms, kurie yra kerpių komponentai, teigiamai veikia žarnyno darbą ir gerina jo virškinimo veiklą.

Kerpėse taip pat yra visa grupė polisacharidų. Tai licheninas, dar vadinamas kerpių krakmolu. Iš jo sudarytos parmelijos ląstelių sienelės, o jo naudingas poveikis žmogui – apgaubiantis. Taip pat šiai grupei priklauso izolicheninas ir eveninas.

Dar viena naudingų medžiagų grupė kerpių sudėtyje – mineralinės medžiagos, ypač fosforas, kalcis ir kalis. Jos yra būtini visų medžiagų apykaitos procesų, vykstančių žmogaus organizme, dalyviai.

Parmelijoje nustatytų medžiagų sąrašą užbaigia nedidelis pelenų, riebalų ir baltyminių junginių kiekis.

Kaip atrodo ir kur auga

Parmelija priklauso ypatingai gyvų organizmų grupei, kuri yra žaliųjų dumblių ir grybų simbiozė. Tai toks sambūvio būdas, kai kiekvienas atstovas maitina kitą. Jų santykiai abipusiai naudingi – dėl to tiek dumbliai, tiek grybai gauna reikiamą maistinių medžiagų kiekį ir geriau vystosi.

Kerpė nėra suskirstyta į sudedamąsias dalis, kaip, pavyzdžiui, žoliniai augalai į šaknį, stiebą ir lapus. Kerpės kūnas vadinamas gniužulu, jis gana galingas ir yra odiškų išsišakojusių skiautelių kolonija, kurios gali būti tiek plačios, tiek siauros. Jos stipriai išraižytos, plikos, jų paviršius būna ir lygus, ir raukšlėtas. Skiautelės atsuktos į šviesą, ant jų viršutinio paviršiaus yra vaisiakūniai, arba apoteciai. Kerpės sporos bespalvės, pailgos formos ir atrodo kaip plati elipsė. Nejudrios sporos, vadinamos konidijomis, gali būti tiesios, cilindrinės arba verpstės pavidalo.

Parmelija auga ant medžių kamienų ir šakų, be ypatingo pasirinkimo, ar tai spygliuočiai, ar lapuočiai. Ji puikiai gali prisitvirtinti ant sausų medžių, dreve, tvorų, įvairių pastatų sienų ir net akmenuotos dirvos, pirmenybę teikdama gerai apšviestoms, saulės pasiekiamoms vietoms.

Kerpės skiautelės gali tiek glaustis prie pagrindo, ant kurio ji auga, tiek kilti link šviesos. Pats gniužulas gana tvirtai prisitvirtina prie substrato, ant kurio auga.

Parmelija nėra išranki dirvai ir aplinkos sąlygoms – jos negąsdina aplinkos tarša. Tai tipiškas dykumų-stepių gamtinės aplinkos ir kalnų sričių atstovas, pagrindinės jo kolonijos randamos abiejuose Žemės pusrutuliuose atogrąžų klimate, nors kerpė geba plisti ir į šiauresnes sritis, net iki arktinių. Dirvas ji renkasi druskingas. Rusijos teritorijoje auga pietiniuose ir pietrytiniuose regionuose.

Rūšys

Iš viso gamtoje, įvairiais duomenimis, yra nuo 80 iki 90 parmelijos rūšių. Be dviejų pagrindinių – raukšlėtosios parmelijos ir klajojančiosios parmelijos – kitos sutinkamos itin retai.

Raukšlėtoji parmelija – kerpė, priskiriama prie lapinių kerpių. Jos netaisyklingomis rozetėmis dažnai ištisai nusėta gyva lapuočių medžių mediena, iš kurių ji teikia pirmenybę beržui ir drebulei, taip pat pušų, eglių ir kitų spygliuočių kamienams ir šakoms. Taip pat miške neretai kerpė apsigyvena ant negyvos dreve medienos.

Parmelija skinasi ir į gyvenvietes, į sodybų sklypus, net į didmiesčius, nes jai niekaip nekenkia nei automobilių išmetamosios dujos, nei pramoniniai teršalai. Aplinkos sąlygoms ji abejinga. Tvoros iš lentelių, mediniai namų ir tvartų sienos būna paveikti raukšlėtosios parmelijos gniužulo ataugų. Ši kerpė yra tokia nereikli, kad ramiai įsikuria net ant apdirbtos medienos.

Parmelijos gniužulas gali būti melsvai pilkos, pilkai žalsvos spalvos, o sausu metų laiku arba žiemą – šviesiai pilkos, išvaizda – raukšlėtas-tinklinis, su garbanotomis skiautėmis. Kiekvienos atskiros skiautės ilgis neviršija 2 cm, jos yra stipriai raižytos formos.

Aukštyje ši kerpė užauga ne daugiau kaip 4–6 cm, o kiekvieno atskiro jos gniužulo skersmuo yra nuo 5 iki 15 cm.

Parmelija klajoklinė skiriasi nuo raukšlėtosios dydžiu: ji šiek tiek mažesnė ir aukštyje neužauga daugiau nei 3–5 cm. Be to, ji atrodo elegantiškesnė dėl antžeminės dalies formos – ji ne skiautėto tipo, kaip raukšlėtosios, o šakotai išsišakojusi – tai yra siauros, be to, dar ir susisukusios. Tiesa, kai praeina lietus, „šakutės“ išbrinksta, išsiskleidžia ir tampa storesnės bei masyvesnės.

Ši parmelijos rūšis prie substrato prisitvirtina ne taip stipriai, kaip raukšlėtoji. Jei pakyla stiprus vėjas, jis gana lengvai nuplėšia ištisas gniužulo daleles ir perneša jas nemažais atstumais, kur vėliau klajoklinė parmelija ir prigyja. Dėl šio dauginimosi būdo ji ir gavo savo pavadinimą.

Rinkimas ir laikymas

Vaistiniams tikslams renkamas visas parmelijos gniužulas. Jo rinkimas pradedamas nuo balandžio pabaigos ir tęsiamas visą gegužę. Renkama būtinai sausu oru, kai gniužulas išdžiūsta, nėra įmirkęs drėgmės.

Gniužulas atskiriamas nuo substrato ir išdėliojamas džiovinti. Be to, skirtingai nuo daugelio vaistinių augalų, parmelija nebijo džiovinimo saulėje ir nepraranda naudingųjų savybių. Galima išdėlioti žaliavą ir pavėsyje, tačiau ten būtinai turi būti oro srautas. Žaliava džiūsta ne ilgiau kaip 3 paras. Apie jos paruošimą galima spręsti pagal spalvą – ji tampa ruda.

Paruošta sausa kerpės žaliava beveik neturi kvapo. Jos skonis yra kartus ir net šiek tiek aštrus, poskonis – šiek tiek gleivėtas.

Išdžiovinta žaliava laikoma popieriniuose maišeliuose arba medvilniniuose maišuose 3–4 metus neprarandant biologinio aktyvumo. Pasibaigus šiam laikotarpiui, naudingosios medžiagos pradeda labai greitai prarasti savo stiprumą. Žaliava sumalama prieš pat ruošiant gydomuosius mišinius.

Gydomosios parmelijos savybės

Parmelijos gydomosios galios šiandien pripažįstamos ir liaudies, ir oficialiosios medicinos. Nuo XVIII amžiaus ji oficialiai įtraukta į daugelio Europos šalių ir Japonijos farmakopėjas.

Iš dešimčių rūšių medicininiams tikslams tinka tik viena – parmelija klajoklinė. Antrasis jos liaudiškas pavadinimas – pjovimo žolė.

Iš kerpės išskirtos usnino rūgšties pagrindu netgi sukurtas farmacinis preparatas „Binan“ (iš esmės jis yra usnino rūgšties natrio druska). Šis vaistas pasižymi bakteriostatinėmis savybėmis ir net nedidelėje koncentracijoje gali naikinti tuberkuliozės sukėlėjus. Jis veikia tiek bakterijas, tiek daugelį grybų.

1. Dėl parmelijoje esančių medžiagų ji žmogaus organizmui daro antiseptinį, antioksidantinį ir baktericidinį poveikį. Be to, kerpės galimybių sąraše – gebėjimas stimuliuoti imunitetą, stabdyti kraują, gydyti žaizdas ir išvaryti parazitus.
2. Parmelijos priemonėmis gydomos kvėpavimo sistemos ligos, ypač veiksminga ji palengvinant kosulį, nes turi atsikosėjimą skatinantį poveikį. Kaip gydymo ir profilaktikos priemonė kerpė naudojama nuo ūminių kvėpavimo takų virusinių infekcijų (ŪKVI) ir gripo – dėl bendrą stiprinamąjį ir imunitetą stimuliuojantį poveikį. Tos pačios parmelijos savybės taikomos sergant infekcinėmis ligomis – jos pagrindu pagaminti vaistai įtraukiami į kompleksinę terapiją.
3. Kerpių nuovirai skiriami vidiniam vartojimui sergant skrandžio opalige, dispepsija, ūminiu kolitu ir enterokolitu bei dar kitomis virškinimo sistemos patologijomis.
4. Širdies ir kraujagyslių ligos – dar viena kerpės taikymo sritis.
5. Yra duomenų, kad kerpė labai naudinga ir nervų sistemai, nes turi raminamąjį poveikį.
6. Kerpės žaizdas gydančios, priešuždegiminės ir kraują stabdančios savybės naudojamos pūvančioms žaizdoms, nudegimams, nušalimams, praguloms ir opoms plauti. Esant dantenų kraujavimui, burna skalaujama nuoviru.
7. Kerpės priemonės naudojamos ir subtilioms problemoms spręsti – taip, jos taikomos sergant bakteriniu cistitu, atliekant sprinculiavimą. O sergant hemorojumi galima daryti voneles ar kompresus – taip pat gaunamas neblogas efektas.
8. Be grynai medicininių savybių, parmelija naudojama ir bendram stiprinimui. Dėl jos pagrindu pagamintų priemonių pavyksta išvalyti organizmą nuo kenksmingų mikrobų ir prisotinti jį vitaminais, o tai padidina bendrą žmogaus atsparumą ne tik infekcijoms, bet ir neinfekcinėms patologijoms, pagreitina pasveikimą.

Parmelija liaudies medicinoje

Žolininkai seniai išmoko gydyti kerpe įvairias vidaus ligas, pirmiausia kvėpavimo sistemos: užsitęsusį kosulį ir tuberkuliozę. Taigi, pavyzdžiui, gydyti tuberkuliozę parmelija – įprasta Kirgizijos ir Kazachstano kalnų gyventojų praktika, tam jie daro nuovirą su pienu. Vaistinis augalas neblogai ramina uždegusias kvėpavimo takų gleivines.

Su virškinimo sutrikimais susijusios ligos, tokios kaip ūminis kolitas, įvairios dispepsijos, žarnyno ligos, taip pat pasiduoda liaudies gydytojų paruoštoms kerpių kompozicijoms.

Žyniai nuo seno skyrė parmelijos priemones organizmo imunitetui palaikyti ligos metu, nuovirais apdorodavo pūlingas žaizdas, opas ir nudegimus. Istoriškai patikimai žinoma, kad dar prieš Spalio revoliuciją Urale tarp kazokų parmelija garsėjo kaip vaistas, stabdantis kraują gerokai greičiau nei kitos priemonės. Šiandien blogai gyjančios pūlingos žaizdos tepamos specialiu mišiniu – vazelino pasta jos pagrindu.

Liaudies medicina naudoja kerpę arba kaip vieną priemonę, atskirai, arba kartu su medetka, isopu, dedešva. Tai padidina antibakterines ir antivirusines savybes.

Kad išsaugotumėte visas gydomąsias kerpės medžiagas, turite tinkamai paruošti mišinius. Tai reiškia, kad jų negalima virti per ilgai, o dar geriau – kaitinti tik vandens vonelėje, kad biologiškai aktyvūs komponentai išliktų kuo didesniu kiekiu. Nuo pervirintų priemonių žalos nebus, bet gydymo irgi nepasieksite.

Pradėdami gydymą kerpėmis, turite atsiminti: kaip savarankiška vaistinė priemonė ji negali būti naudojama, nepaisant gausybės naudingų gydomųjų savybių. Geriau ją vartoti tik kompleksinės terapijos sudėtyje, būtinai suderinus su gydytoju.

Japonijoje, taip pat progresyvioje civilizuotoje Europoje (tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Vokietija) išdžiovinta ir sumalta į miltelius kerpė dedama į miltus kepimui, taip pat pabarstoma ja mėsos patiekalai gaminimo metu.

Parmelija turi savybę – karštame vandenyje ji išbrinksta, o atvėsusi virsta želė, kas naudojama gydomiesiems kisieliams gaminti. Kartumą galima užgožti vaisių sultimis. Su kerpės milteliais netgi gaminamas marmeladas ir želė iš vaisių ar uogų sulčių.

Nuo tuberkuliozės

Tai būtent tas receptas, kurį plačiai naudoja kazachų ir kirgizų kalniečiai. Į storasienį puodą supilkite 3 valg. šaukštus sausos susmulkintos parmelijos žaliavos. Į tą patį puodą įpilkite 0,5 l pieno. Užvirkite ir, sumažinę ugnį, toliau troškinkite mišinį 15 minučių ant mažos ugnies. Nuimkite nuo viryklės, atvėsinkite, perkoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės tris kartus per dieną. Tai padeda ir palengvinti kosulį sergant peršalimu, bronchitu, plaučių uždegimu.

Nuo užsitęsusio kosulio

Į emaliuotą indą supilkite 1 valg. šaukštą išdžiovintos susmulkintos parmelijos, įpilkite 1 l vandens ir užvirkite. Tada sumažinkite ugnį iki minimumo ir palikite virti 20 minučių. Stebėkite, kad skystis labai neužvirtų ir neišgaruotų, nes pageidautina išlaikyti pradinį kiekį. Nuimkite nuo viryklės, perkoškite, atvėsinkite, perpilkite į stiklinį ar porcelianinį indą ir gerkite po trečdalį stiklinės pusvalandį prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Tęskite gydymą tol, kol kosulys visiškai išnyks.

Vaikams nuo kosulio

Priemonė kosuliui gydyti mažiems vaikams ruošiama ne pagal tą patį receptą kaip suaugusiesiems. Imkite 1 valg. šaukštą sausos žolės, užpilkite 1 l virinto vandens ir padėkite mišinį ant vandens vonios porai valandų. Nuimkite nuo ugnies, perkoškite. Duokite vaistus vaikams 3 kartus per dieną po trečdalį stiklinės. Kad priemonė geriau įsisavintų ir būtų didesnis efektas, gerkite pusvalandį prieš valgį. Laikykite vaistus šaldytuve, o prieš vartojimą pašildykite iki šiltos būsenos. Jei tokiu būdu gydysite kosulį, jis praeis greičiau.

Jei po mišinio vartojimo vaikui staiga atsirado bėrimų ant odos, gydymą reikia nutraukti. Visai gali būti, kad mažylis alergiškas kerpei.

Žaizdų gydymui

Paruošimui reikia 5 valgomųjų šaukštų džiovintų, susmulkintų kerpių supilti į puodą, įpilti 0,5 l vandens ir užvirti ant stiprios ugnies, tada šiek tiek sumažinti ugnį ir virti gana stipriai burbuliuojant apie 20 minučių. Tada palikti uždarame puode, kol visiškai atvės. Tik tada perkošti ir naudoti sudėtingoms žaizdoms, trofinėms opoms plauti arba daryti kompresus ant tirpalo pagrindo. Gydyti tol, kol žaizda užgis.

Esant dideliems žaizdų paviršiams, naudinga tvarstyti šiuo tirpalu suvilgytomis tvarsliavomis.

Esant virškinimo problemoms

Norint išgydyti viduriavimą, kolitą ar enterokolitą, reikia paruošti 3 arbatinius šaukštelius sausos kerpių žaliavos. Emaliuotame inde užpilti jas 300 ml ką tik užvirusio vandens, pastatyti ant viryklės ir virti dar 10 minučių ant mažos ugnies. Nuimti nuo ugnies ir palikti prisitraukti 2 valandas, tada perkošti. Paruoštą priemonę gerti po 1 valgomąjį šaukštą prieš valgį, 3–4 kartus per dieną. Laikyti šaldytuve ne ilgiau nei porą dienų. Negalima tęsti gydymo ilgiau nei mėnesį.

Nuo skrandžio ligų

Sergant skrandžio opalige remisijos metu, siekiant išvengti paūmėjimo, galima gerti kerpių užpilą. Paimti 3 arbatinius šaukštelius susmulkintos džiovintos kerpės ir sumaišyti su 200 ml ką tik užvirusio vandens. Uždengti dangčiu ir palikti prisitraukti 2 valandas, tada perkošti ir gerti po 1 valgomąjį šaukštą. Geriausia gerti 30 minučių prieš valgį; gydymo trukmė – ne mažiau nei 5 ir ne daugiau nei 20 dienų. Dėl želė pavidalo konsistencijos užpilas greitai atkuria gleivinę ir gerina virškinimą.

Pasta žaizdoms

Prireiks poros šaukštų lempos aliejaus (išgryninto vazelino), kurį reikia sumaišyti su labai smulkiais kerpių milteliais. Parmelijos dėti tol, kol gausis tirštos grietinės konsistencijos mišinys. Gautą pastą nakčiai dėti ant pūlingų žaizdų, opų, tada uždengti marlės servetėle, kurią pritvirtinti tvarsčiu. Prieš dedant pastą, opą ar žaizdą gerai apdoroti skystu parmelijos tirpalu – nuoviru arba užpilu.

Sirupas skrandžiui

Šią priemonę ruošti varginga, keliais etapais, tačiau ji gerai padeda atkurti skrandžio gleivinę sergant gastritu, opalige.

Užpilti stikline kambario temperatūros vandens 15 g džiovintos kerpių žaliavos. Palikti mirkti 10–15 minučių. Tada pavirinti šį mišinį 2 minutes ir palikti prisitraukti 2 valandas. Perkošti, skystį atidėti į šalį, o išspaudas užpilti stikline vandens. Pakartoti procedūrą: 2 minutes pavirinti ir palikti prisitraukti 2 valandas. Vėl perkošti, sumaišyti abu skysčius ir įdėti po 0,5 kg cukraus ir medaus. Tada kaitinti mišinį vandens vonelėje, nuolat maišant, kol medus ir cukrus visiškai ištirps.

Paruoštą priemonę supilti į švarų sausą stiklinį indą, uždengti dangčiu ir padėti į šaldytuvą. Vartoti po kiekvieno valgio po 0,5 arbatinio šaukštelio.

Gydomųjų mišinių rūšys

Gydomuosius mišinius iš parmelijos galima pasigaminti savarankiškai namuose. Tai gali būti tiek tinktūros, nuovirai, tiek užpilai, arbata. Pradedant ruošti namines vaistines priemones, reikia atsiminti, kad parmelija nudažo skysčius ir atitinkamai indus, kuriuose mišiniai gaminami, į rudai oranžinę spalvą. Ji nusiplauna, bet ne nuo visų paviršių ir ne iki galo. Todėl geriau imti tą puodą arba tą samtelį, kurio nėra labai gaila, jei jis patamsėja iš vidaus. Kadangi vaistinės priemonės iš parmelijos turi aštrų kartoką skonį, jas galima vartoti, papildant medumi, cukrumi, uogiene. O gydant kosulį medus primygtinai rekomenduojamas.

Nereikia pamiršti, kad priemonės iš parmelijos gali būti ne tik gydomosios, bet ir puiki profilaktinė priemonė. Sveiko gyvenimo būdo gerbėjai dažnai jas įtraukia į savo racioną, norėdami padidinti organizmo apsaugines jėgas.

Mišinių iš parmelijos vartojimas rekomenduojamas tiems, kurie didžiąją paros dalį praleidžia patalpose su kondicionuojamu oru, per sausinančiu gerklės, bronchų gleivines. Tokios priemonės naudingos kalbėtojams, dainininkams, mokytojams – tai yra tiems, kurių darbas susijęs su nuolatiniu balso stygų įtempimu. Parmelija rekomenduojama, jei balsas sutrikęs.

Užpilas

Norėdami paruošti užpilą, reikia 1 valg. š. kerpių užpilti puodeliu verdančio vandens ir palaikyti 2 valandas. Indą, kuriame užpilas traukiasi, apvynioti šilumai. Filtruoti ir gerti viduriuojant po 1 valg. š. 30 minučių prieš valgį.

Tinktūra

100 g išdžiovintų kerpių užpilti 200 ml spirito. Vaistą laikyti stikliniame inde tamsoje savaitę. Filtruoti ir vartoti periodais, kai kamuoja kosulio priepuoliai. Vartojimo norma – 15 lašų.

Nuoviras

Nuoviras – labiausiai paplitusi vaistinė kerpių naudojimo forma. Jį ruošia tiek su vandeniu, tiek su pienu.

Su pienu. Reikia paimti 6 valg. š. kerpių žaliavos, užpilti ją 1 l pieno. Mišinį palaikyti vandens vonioje nuo 20 iki 25 minučių. Filtruoti – ir vaistas paruoštas vartoti. Rekomenduojama gerti jį 20 minučių prieš valgį po trečdalį stiklinės. Palengvina kosulį net ir sergant tuberkulioze.

Su vandeniu. 1 valg. š. kerpių užpilti užvirintu vandeniu ir pastatyti ant vandens vonios. Kai užvirs, palaikyti 5 minutes ir nuimti nuo ugnies. Palaikyti mišinį 1–2 valandas. Filtruoti, gerti su medumi. Laikyti nuovirą šaldytuve, bet prieš vartojant šiek tiek pašildyti. Gydytis ne mažiau nei mėnesį.

Arbata

Jei rimta liga nėra diagnozuota ir peršalimas yra lengvo pobūdžio, padės arbata iš parmelijos. Reikia 1 arb. š. parmelijos įberti į puodelį užvirinto vandens ir palaikyti mišinį vandens vonioje apie pusvalandį. Arbatą rekomenduojama gerti prieš miegą, užkandant medumi.

Kontraindikacijos vartojimui

Parmelija – visiškai nekenksminga ir netoksiška vaistinė priemonė. Ją galima vartoti net vaikams nuo 6 metų – tiesa, paruoštą būdu, leidžiamu būtent vaikui. Be to, vaistinės priemonės normą reikia apskaičiuoti atsižvelgiant į tai, kad suaugusiųjų dozė 1 valg. š. pakeičiama 1 arb. š. Vaikams iki 6 metų parmelija neskiriama.

Alerginės reakcijos į jį pasitaiko labai retai ir pasireiškia bėrimu dilgėlinės pavidalu bei odos niežuliu. Jei nustatomi tokie požymiai, pacientas turi individualų parmelijos netoleravimą. Reikia nutraukti jos pagrindu pagamintų priemonių vartojimą, ir simptomai greitai išnyks.

Ypač atidūs vartodami vaistinius preparatus iš parmelijos turi būti pacientai, sergantys hipertenzija. Būtina pasitarti su gydančiu gydytoju.

Kadangi kol kas nėra ištirtas parmelijos poveikis būsimo vaiko sveikatai ir vystymuisi, nėščiosios ir maitinančios motinos neturėtų vartoti priemonių iš jos.

Reikia atsiminti taisyklę: prieš priimant savarankišką sprendimą pradėti gydymą preparatais iš vienokio ar kitokio vaistinio augalo, būtina pasitarti su gydytoju. Tai taikoma ir parmelijai.

Parmelijos nuotrauka