Iglica: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Iglica (ruskus, pelinis erškėtis) – daugiametis krūminis augalas, priklausantis šparaginių (Asparagaceae) šeimai. Anksčiau buvo priskiriamas atskirai iglicinių (Ruscaceae) šeimai. Yra keletas šio krūmo veislių. Kai kurios naudojamos liaudies medicinoje, kitos – kaip pašaras galvijams. Iš šio krūmo taip pat daromos žalios gyvatvorės, jis sodinamas parkuose ir soduose. Jauni šio augalo ūgliai tinkami maistui. Kai kurios tautos vartoja ir vaisius.

Cheminė sudėtis

Augalas turi daug teigiamų savybių dėl turtingos sudėties. Viršutinėje augalo dalyje, įskaitant uogas, yra šie elementai:

1. Kalcis. Vienas svarbiausių elementų žmogaus organizmui. Jis vaidina svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant sveiką kaulinį audinį. Jis taip pat svarbus dantims. Be to, jis dalyvauja raumenų susitraukimo procesuose. Pavyzdžiui, mėšlungį gali sukelti šio elemento trūkumas. Kalcis gali kovoti su cholesteroliu, blokuodamas sočiųjų riebalų pasisavinimą žarnyne.
2. Chromas. Šis elementas dalyvauja daugelyje organizmo procesų, tačiau labiausiai jo poveikis pastebimas palaikant normalų cukraus kiekį kraujyje. Chromas taip pat yra tam tikrų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų profilaktika. Chromo trūkumas gali sukelti galvos skausmus, regos sutrikimus ir augimo sutrikimus.
3. Manganas. Kasdienis organizmo poreikis šiai medžiagai yra nedidelis, tačiau jis vis tiek yra. Manganas reikalingas širdžiai, dėka šio elemento geriau pasisavinami kai kurie B grupės vitaminai, būtini normaliai virškinimo sistemos veiklai. Manganas taip pat mažina cukrinio diabeto riziką. Tačiau dideliais kiekiais jis gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
4. Fosforas. Atsakingas už kaulinio audinio ir dantų emalio vystymąsi. Šis elementas užtikrina normalų raumenų ir protinės veiklos funkcionalumą. Dėl fosforo trūkumo žmogus gali jaustis pavargęs ir silpnas.
5. Kalis. Kalis dalyvauja palaikant vandens balansą organizme ir normalizuoja širdies ritmą. Jis taip pat geriau prisotina smegenis deguonimi, gerindamas jų darbą, naudingas esant alergijai, būtinas normaliai minkštųjų audinių, įskaitant raumenis ir kraujagysles, veiklai.
6. Geležis. Dar vienas sveikatai labai svarbus elementas. Geležis yra hemoglobino sudėtyje, dalyvauja audinių prisotinimo deguonimi procese. Be šio elemento kvėpavimas ląstelių lygmeniu neįmanomas. Ji taip pat dalyvauja metabolizme ir padeda šalinti toksinus iš organizmo.
7. Magnis. Šio elemento reikia daugumai organų. Jis yra smegenyse, dantyse, kepenyse, inkstuose ir net raumenų audinyje, padeda įsisavinti B grupės vitaminus, raminamai veikia nervų sistemą, rekomenduojamas moterims PMS metu, mažina širdies ir kraujagyslių sistemos ligų riziką.
8. Silicis. Atlieka svarbų vaidmenį organizme, gerina medžiagų apykaitą, dalyvauja stiprinant kraujagysles, padeda esant dantų skausmui, taip pat esant skrandžio sutrikimams, stiprina imunitetą ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
9. Kobaltas. Dalyvauja baltymų skaidyme ir DNR sintezėje, normalizuoja medžiagų apykaitą ir skatina kraujodaros procesus, yra atsakingas už normalią kasos veiklą ir reguliuoja adrenalino gamybą.
10. Vitaminas C. Geba kovoti su toksinais ir juos šalinti iš organizmo, stiprina imuninę sistemą ir didina organizmo apsaugines funkcijas prieš virusus ir bakterijas. Jis dar vadinamas visagaliu vitaminu, nes stiprina kraujagysles, teigiamai veikia nervų sistemą ir odą.
11. Vitaminas PP (nikotino rūgštis). Gerina kraujotaką, aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitos ir kvėpavimo procesuose. Tai taip pat naudingas elementas odai ir plaukams.
12. Augalinės skaidulos. Dalyvauja virškinimo procesuose ir yra kai kurių virškinamojo trakto ligų profilaktika.

Nepaisant tokio gausaus naudingų elementų rinkinio, gydymo tikslais daugiausia naudojamos šaknys. Jose sutelktos šios medžiagos:

1. Saponozidai. Turi priešuždegiminį poveikį ir gali mažinti patinimus, stiprina kraujagyslių sieneles, bet kartu jas siaurina, skatina trombų rezorbciją.
2. Heterozidai. Gerina smegenų veiklą, didina kai kurias kraujotakas, prisotina audinius deguonimi, todėl jie naudingi sergant depresija, galvos skausmais ir kitomis nervų sistemos ligomis.

Kaip atrodo ir kur auga

Yra keletas augalo veislių, kurios skiriasi viena nuo kitos išvaizda ir dydžiu. Kai kurios veislės auginamos soduose. Liaudies medicinoje naudojama iglica dygioji, dar vadinama pontine iglica. Ją galima auginti net ir kambario sąlygomis.

Iglica dygioji yra visžalis krūmas, kuriam būdingi statūs stiebai. Nuo pagrindinio stiebo atsišakoja nukarę šakos, ant kurių išsidėstę lapai. Paprastai aukštis svyruoja nuo 30 iki 60 cm, bet kartais gali siekti 1 m. Augalas turi pakitusius ūglius, kurie yra lapų formos. Jų struktūra gali būti matinė arba blizgi, jie yra kiaušiniškos formos, smailiais galais.

Augalo lapai taip pat neįprasti. Jie išsiskiria mažu dydžiu ir trikampe forma, formuojasi ant pakitusių ūglių. Iš šono atrodo, lyg vienas mažas lapas augtų ant kito, didesnio.

Žiedai nedideli, šviesiai mėlyni, kartais turi violetinių atspalvių. Jų žydėjimo laikotarpis gana ilgas. Nuvytus žiedams, susiformuoja vaisiai, nusidažę sodriai raudonu atspalviu. Jų skersmuo retai viršija 10 mm. Vaisiai sunoksta lapkritį ir gruodį. Vaisiaus viduje yra keletas sėklų.

Iglija auga pietiniuose regionuose su šiltomis žiemomis. Sutinkama Juodosios jūros pakrantėje, Turkijoje, Pietų Europoje, Krymo teritorijoje ir Kaukaze.

Rūšys

Šiuo metu, be iglijos dygiosios, yra 4 augalų rūšys, kurių kiekviena skiriasi ne tik išvaizda, bet ir paplitimo arealu:

1. Iglija požalinė (itališkoji). Iš išvaizdos krūmas panašus į dygųjį variantą. Augalo stiebai tiesūs, gali siekti 50–60 cm ilgį. Lapai pailgi, nusidažę sodriai žaliu atspalviu. Žiedai balti arba šiek tiek melsvi, pasirodo vasario–kovo mėnesiais. Gamtoje auga Viduržemio jūros pakrantėje. Dažniausiai sutinkamas Šiaurės Afrikoje ir Pirėnų pusiasalyje. Auga medžių pavėsyje, drėgnoje dirvoje.
2. Iglija poliežuvinė. Krūmas stačiastiebiais, iki 40 cm aukščio. Pažiedė susideda iš 6 žiedlapių, kurie yra pailgos formos, išoriškai primenančios liežuvį. Viduryje yra mažas violetinės spalvos žiedas. Pakitę ūgliai gali siekti 2 cm plotį. Žydėjimo laikotarpis tenka gegužei, vaisiai noksta nuo rugpjūčio iki gruodžio. Sutinkamas Centrinėje Europoje, Mažojoje Azijoje ir Balkanų pusiasalyje. Rusijoje aptinkamas tik pietinėje Krymo dalyje. Auga grupėmis arba pavieniui drėgnose, šešėliuotose vietose.
3. Iglija kolchidė. Ši veislė laikoma nykstančia. Augalas turi tiesius, nesiskaidančius stiebus, kurie gali siekti 4 cm plotį. Lapai maži, primena ylą. Krūmas gali siekti 60–70 cm aukštį. Žiedai balti, išsidėstę apatinėje dalyje. Sutinkamas Gruzijoje ir Turkijoje. Rusijoje randamas tik Juodosios jūros pakrantėje. Ši rūšis unikali tuo, kad žydi beveik ištisus metus. Pirmieji žiedai pasirodo spalio–lapkričio mėnesiais, o vaisiai – kovą. Vasarą dažnai stebimas pakartotinis žydėjimas.
4. Iglija hyrkanė. Daugiametis augalas tiesiais ūgliais, galintis siekti 40–50 cm aukštį. Vienas krūmas gali susidaryti iš 3 pagrindinių stiebų ir kelių atšakų. Augalas įrašytas į Raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis. Auga Azerbaidžane ir Irane, nedideliais kiekiais aptinkamas pietinėje Krymo dalyje. Kadangi krūmas auga sausringuose regionuose, vaisiai užauga maži. Jie yra sodriai raudonos spalvos ir sunoksta rudens viduryje.

Rinkimas ir laikymas

Vaistiniais tikslais daugiausia naudojamos augalo šaknys. Liaudies medicina gydymui naudoja tiek dekoratyvines veisles, tiek laukines.

Šaknys renkamos rudenį. Kadangi krūmas dažniausiai auga drėgnose dirvose, problemų dėl vaistinės žaliavos gavybos neturėtų kilti. Šaknis reikia rinkti ribotais kiekiais, kad būtų išvengta iglijos degeneracijos. Jei oras leidžia, šaknis geriausia išdėlioti lauke po stogeliu. Pageidautina vengti saulės apšviestų vietų. Priešingu atveju šaknis reikia džiovinti palėpėje, atidarius langus, kad būtų užtikrintas gryno oro patekimas.

Paruoštą žaliavą reikia sumalti iki miltelių pavidalo. Tai padaryti nesudėtinga. Iš pradžių šaknis supjaustyti mažais gabalėliais, tada permalti kavamale arba sudėti smulkiai supjaustytą žaliavą į maišelį ir gerai sutrinti kočėlu. Paruoštą produktą laikyti stikliniame inde sausoje vietoje. Laikantis visų sąlygų, šaknys gali išlaikyti teigiamas savybes ištisus metus.

Iglicos gydomosios savybės

Iglija užėmė savo nišą liaudies medicinoje. Ji naudojama įvairių ligų gydymui.

1. Šis augalas padeda kovoti su uždegiminiais procesais organizme. Augale esantys junginiai ne tik gali slopinti uždegimus, bet ir gydyti jų sukeltus pažeidimus.
2. Iglija gali gydyti lėtinį venų nepakankamumą. Sergant šia liga, kojų venos sunkiai grąžina kraują į širdį. Augalo sudėtyje esantys junginiai gerina venų susitraukimą, taip padedant kraujui grįžti į širdį.
3. Pagyvenę žmonės dažnai susiduria su staigaus kraujospūdžio sumažėjimo problema, kai staiga atsikelia iš lovos. Tyrimai parodė, kad iglija gali padėti esant šiai problemai dėl savo gebėjimo susiaurinti venas.
4. Hemorojus yra viena iš dažnų problemų tarp pagyvenusių žmonių. Liaudies medicina sėkmingai taiko vaistinius preparatus, pagamintus iš šio augalo, gydant hemorojų ir kitus kraujagyslių susirgimus. Augalas vertinamas dėl gebėjimo mažinti patinimą ir gerinti venų susitraukimą.
5. Iglija mažina trombozės ir kraujagyslių užsikimšimo riziką. Ji geba šalinti iš organizmo šlakus ir toksinus, atkuria vandens ir druskų pusiausvyrą ir gerina kraujotakos procesus.
6. Iglija taip pat plačiai paplito kosmetologijoje. Šiam tikslui naudojamos ir šaknys, ir vaisiai, gaminami ekstraktai, išgarinant naudingas medžiagas. Augalas geba stimuliuoti ląstelinę medžiagų apykaitą, o tai neleidžia vystytis celiulitui, tonizuoja lygiąją raumeniją ir prižiūri odą. Šaknų ekstraktas dažnai dedamas į kojų odos priežiūros preparatus.
7. Augalas dažnai tampa veido odos priežiūros kosmetikos priemonių komponentu. Iglija padeda kovoti su tamsiais ratilais po akimis ir šalina riebalinio audinio išsipūtimą apatiniame voke.
8. Kai kurie kūno šveitikliai taip pat turi iglijos ekstrakto. Augalas leidžia atkurti odos elastingumą, daro ją lygią ir pašalina pigmentines dėmes.
9. Medicinoje iglijos ekstraktas įeina į kai kurių preparatų sudėtį, kurie padeda sergant nervų sutrikimais, širdies ir kraujagyslių ligomis bei regos organų problemomis.

Iglica liaudies medicinoje

Nepaisant didelės augalo naudos, liaudies medicinoje yra ribotas receptų skaičius. Reikalas tas, kad vaistinėse parduodamos ir paruoštos tinktūros, ir ekstraktai.

Nuo hemorojaus

Šiuo tikslu rekomenduojama vartoti augalo tinktūrą. Ji turi priešuždegiminių savybių ir pasižymi gebėjimu gerinti venų susitraukimą.

Jai paruošti reikia paimti 20 g sumaltų į miltelius šaknų ir sumaišyti su degtine santykiu 1:10, po to sandariai uždaryti ir palikti brinkti 4 savaites tamsioje vėsioje vietoje. Gatavą vaistą perkošti ir gerti po 10 lašų, atskiestų vandeniu, tris kartus per dieną prieš valgį.

Nuo patinimų

Šiuo tikslu naudojamas nuoviras, kuris turi stiprų diuretinį poveikį. Iš šio nuoviro dedami kompresai ant skaudamos vietos sergant varikoze. Jis taip pat gali padėti moterims palengvinti būklę menopauzės ir PMS metu.

Jam paruošti reikės 7 g miltelių ir 200 ml verdančio vandens. Supilti šaknį stikliniame inde su verdančiu vandeniu, tada įdėti į puodą ir pripildyti vandeniu iki skysčio lygio stiklinėje. Virti vandens vonelėje 10–15 minučių. Vaistą atvėsinti iki kambario temperatūros, po to perkošti. Gerti po 20–30 ml tris kartus per dieną prieš valgį. Sergant varikoze nuoviru tepti kojas kelis kartus per dieną.

Šaknų ekstraktas

Ekstraktas gali pagerinti kraujotaką, skatina toksinų ir atliekų šalinimą iš organizmo. Efektyviai šalina juodus ratilus po akimis, gerina kraujagyslių stiprumą.

Pirmiausia reikia paruošti vandenį. Jis turi būti švarus ir neturėti jokių priemaišų. Distiliuoti jį galima ir namuose. Tam reikia į puodą prisipilti vandens, tada viduje įdėti tuščią dubenį. Svarbu pasirinkti talpą, kad verdant vandens lašai nepatektų į jį. Tada puodą uždengti įgaubtu dangčiu ir ant jo paviršiaus sudėti ledą, kuris vėsins distiliatą ir gerins kondensaciją. Verdant vanduo virs švariais garais ir nusės dubenyje. Tada išvalytą vandenį sumaišyti su glicerinu (glicerino norma priklauso nuo norimos gatavo produkto konsistencijos ir gali skirtis nuo 10 iki 60%).

Toliau reikia sumaišyti susmulkintas augalo šaknis su vandens ir glicerino tirpalu santykiu 1:5. Ekstraktą laikyti tamsioje ir vėsioje patalpoje 14 dienų. Vaistą kasdien pamaišyti. Laikyti tamsioje talpykloje. Laikymo terminas be konservanto neviršija 21 dienos. Ekstraktą galima dėti į kosmetinius preparatus arba naudoti gryną.

Gydomųjų mišinių rūšys

Labai dažnai liaudies medicinoje naudojama iglija varikozės gydymui. Iš šio augalo šaknų gaminami užpilai, nuovirai ir tinktūros.

Užpilas

Antpilas turi priešuždegiminį poveikį. Liaudies gydytojai rekomenduoja jį gerti moterims, kad atsikratytų nemalonių pojūčių, sukeltų priešmenstruacinio sindromo. Ši priemonė gali padėti ir sergant hemorojumi. Paukščialazdė malšina nemalonius pojūčius ir apskritai teigiamai veikia venų varikozę. Antpilas taip pat turi diuretinių savybių.

Antpilui paruošti reikės 1 valg. šaukšto vaistinės žaliavos ir 1 l verdančio vandens. Į stiklinį indą reikia sudėti miltelius iš augalo šaknies, tada užpilti verdančiu vandeniu, uždengti dangčiu ir palikti brinkti 3–4 valandas. Po to skystį perkošti per kelis kartus sulankstytą marlę. Pageidautina tai padaryti kelis kartus, kad antpile neliktų miltelių. Gerti 2–3 kartus per dieną prieš valgį mažomis porcijomis.

Tinktūra

Tinktūra vartojama esant venų nepakankamumui. Ji gali pašalinti diskomfortą, kurį sukelia ši liga (skausmo pojūčiai, mėšlungis, tinimas). Ji turi priešuždegiminių savybių, rekomenduojama gerti sergant hemorojumi, inkstų ar tulžies pūslės problemomis. Tinktūra gali padėti sergant geltu, podagra, tačiau šiuo atveju pirmiausia reikia pasitarti su gydytoju.

Gaminama 10% tinktūra iš paukščialazdės šaknų miltelių. Reikės 50 g žaliavos ir 0,5 l degtinės arba 40% spirito. Augalo šaknis užpilti degtine stikliniame inde, po to sandariai uždaryti ir palikti pritraukti 14–20 dienų, retkarčiais papurtant. Kai tik bus paruošta, perkošti per tankią marlę kelis kartus ir perpilti į kitą stiklinį indą. Laikyti vaistą šaldytuve. Gerti po 10–15 lašų tris kartus per dieną prieš valgį.

Nuoviras

Vartojamas tinimui, mėšlungiui ir limfos sąstingiui gydyti. Liaudies medicina rekomenduoja gerti nuovirą moterims, kad atsikratytų nemalonių pojūčių menopauzės laikotarpiu. Nuoviras turi diuretinį poveikį. Jis taip pat geriamas organizmui valyti nuo šlakų ir toksinų.

Norint paruošti, reikės 10 g miltelių iš šaknies ir 250 ml virinto vandens kambario temperatūros. Miltelius suberti į puodą, užpilti vandeniu ir užvirti ant silpnos ugnies. Virti vaistą 15–20 minučių, po to palikti brinkti, kol atvės, ir kruopščiai perkošti. Gerti mažomis porcijomis visą dieną.

Naudojimas kosmetologijoje

Kosmetinės priemonės, kurių pagrindą sudaro paukščialazdė, sėkmingai naudojamos jau ne vienerius metus. Augalas gali veiksmingai gydyti kuperozę – ligą, kuriai būdingas išsiplėtusių kapiliarų atsiradimas odoje. Ji atsiranda dėl kraujotakos sutrikimų. Augalo veiksmingumą lemia antiseptinis ir priešuždegiminis poveikis. Paukščialazdė taip pat gali naikinti bakterijas. Be to, gydymas neapsiriboja simptomų šalinimu, augalas gali pašalinti ir ligos priežastis.

Nereikia pamiršti paukščialazdės gebėjimo kovoti su celiulitu. Augalas aktyvina kraujotaką, gerina medžiagų apykaitos procesus ir skatina ląstelių regeneraciją. Tai taip pat padeda sėkmingai kovoti su strijomis.

Odos būklei pagerinti galima naudoti augalo ekstraktą. Vaistinėse parduodami jau paruošti, tačiau galima pasigaminti ir savarankiškai. Ekstraktas būna dviejų rūšių:

1. Maceratas. Iš lotynų kalbos verčiamas kaip „mirkytas“. Jis gaunamas mirkant augalą skystyje (vandenyje, spirite, aliejuje).
2. Infuzas. Tai naudingųjų medžiagų ištraukimo iš augalo procesas naudojant skystį.

Antrasis būdas taikomas dažniau nei kiti. Norint paruošti ištrauką, reikės augalo uogų ar šaknų. Kartais naudojami ir žiedai. Tada skystis kaitinamas (neužvirinant) ir į jį suberiama žaliava, po to užpilama kelias valandas. Tada infuzą reikia perkošti ir laikyti buteliuose. Jo galima dėti į kremą ar šampūną.

Į kosmetiką taip pat galima dėti šviežių uogų. Tam jas reikia nulupti, išimti sėklas, tada sutrinti į tyrę ir dėti į rankų, kojų ar veido kremą. Tokiu kremu galima tepti odą aplink akis.

Esant kojų sunkumui, venų varikozei ir kitoms problemoms, reikės šluotelės šaknų ekstrakto. Jį galima naudoti kaip savarankišką priemonę, dedant kompresus ant skaudamos vietos, taip pat kartu su kojų kremu. Tuomet ekstraktą reikia maišyti su kremu, kad išlaikytų tirštesnę konsistenciją.

Liaudies gydytojai pataria tepti odą aplink akis šviežių uogų sultimis. Jas taip pat galima vartoti maistui.

Ekstraktas sėkmingai taikomas ir kovojant su celiulitu. Tam reikia tepti problemines vietas augalo šaknų vandeniniu ekstraktu.

Auginimas namų sąlygomis

Yra paminėjimų, kad šluotelė augo planetoje dar prieš ledynmetį. Dabar šis augalas nėra labai paplitęs, kai kurios rūšys netgi pripažintos nykstančiomis, vis dėlto jo galima rasti ne tik soduose, bet ir butuose.

Šluotelę galima užauginti kaip krūmą arba kaip miniatiūrinį medelį. Bet kuriuo atveju ji išliks gražiu ir patraukliu augalu. Jam nereikia ypatingos priežiūros, su tuo susidoros net pradedantysis sodininkas. Kovo mėnesį augalas pradeda intensyviai vystytis, todėl šiuo laikotarpiu svarbu sudaryti visas sąlygas. Pirma, kas 20 dienų reikia tręšti mineralinėmis trąšomis, skirtomis žydintiems augalams. Antra, užtikrinti reguliarų laistymą. Nuo šių reikalavimų įvykdymo priklauso, kokie bus ūgliai.

Manipuliuojant šluotele reikia elgtis atsargiai, kad nepažeistumėte jaunų ūglių, kitaip jų augimas sustos ir tęsis tik kitais metais.

Augalą kambaryje galima pastatyti beveik bet kur, pavėsyje ar apšviestoje vietoje. Tačiau reikia saugoti jį nuo tiesioginių saulės spindulių. Dėl šios priežasties laukinėje gamtoje augalai žūva. Paprastai jie auga medžių pavėsyje, o iškirtus miškus žūva nuo saulės spindulių.

Vasarą vazoną su šluotele reikia statyti prie šiaurinio lango, o žiemą – prie pietinio.

Oro drėgmei reikalavimų nėra. Jis vienodai gerai auga tiek drėgname, tiek sausame ore. Tačiau vasarą vis tiek rekomenduojama krūmą šiek tiek purkšti iš purkštuvo. Pageidautina šią procedūrą atlikti bent 1 kartą per savaitę.

Reikalinga temperatūra priklauso nuo metų laiko. Kai lauke šilta, patalpoje temperatūra turėtų būti nuo 19 iki 24 laipsnių šilumos. Žiemą rodikliai šiek tiek žemesni – 13–16 laipsnių.

Gausus laistymas reikalingas tik pavasarį, kai auga ūgliai. Kitais metų laikais užtenka papildyti vandenį, kai žemė pradeda džiūti.

Kai krūmui pasidaro ankšta vazone, rekomenduojama persodinti į gilesnį indą. Krūmui galima suteikti puošnumo, jei jį pasodinsite į platų indą. Tai suteiks galimybę iš šaknų išaugti naujiems ūgliams. Igliją galima sodinti į bet kokią dirvą, išskyrus molingą. Kitas reikalavimas dirvožemiui – jis neturi būti pernelyg tankus, kitaip paviršiuje kaupsis daug vandens.

Auginant sode, igliją gali paveikti įvairūs kenkėjai. Pastebėjus bet kokių jų buvimo pėdsakų, būtina apdoroti augalą. Tam gerai padeda česnako tinktūra. Kad ją paruoštumėte, reikia susmulkinti 2 česnako galvutes, sudėti į sandarų indą ir užpilti 1 l vandens. Tinktūrą laikyti 5 dienas, po to papildomai sumaišyti su 1 l vandens. Taip pat galima naudoti specialius biologinius preparatus.

Kontraindikacijos vartojimui

Iglija sėkmingai naudojama liaudies ir tradicinėje medicinoje. Tai nepaprastai naudingas augalas, kuris turi ir kontraindikacijų. Dėl gebėjimo siaurinti kraujagysles jo nerekomenduojama gerti sergant hipertenzija. Taip pat jį draudžiama vartoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Vaikams šio augalo vartojimas taip pat nepageidautinas.

Iglija pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, tačiau jos nerekomenduojama gerti sergant šlapimo takų uždegiminiais procesais.

Esant venų stagnacijai, būtinai reikia pasitarti su gydytoju. Net jei šių sveikatos problemų nėra, vis tiek rekomenduojama prieš vartojant šio augalo pagrindu pagamintus vaistus pasitarti su gydytoju. Kai kuriais atvejais gali pasireikšti individualus tam tikrų komponentų netoleravimas arba alerginė reakcija. Prieš geriant vaistus iš šio krūmo, reikia patikrinti, ar nėra alergijos, užtepus nedidelį kiekį nuoviro ar užpilo ant odos.

Perdozavus iglijos, gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai, įskaitant pykinimą, vėmimą ir viduriavimą. Tokiu atveju reikia išgerti aktyvintosios anglies, apskaičiuojant 1 tabletę 10 kg svorio.

Tai ne tik naudingas augalas, bet ir gražus dekoratyvinis elementas. Sodininkai ir dizaineriai vertina igliją už gebėjimą ilgai žydėti. Ji suteikia patalpai ar sodui nuostabią išvaizdą, o auginti ją nesudėtinga. Be to, ji veda naudingas uogas. Daugelis kosmetikos kompanijų naudoja augalo ekstraktą kaip sudedamąją dalį kai kuriuose preparatuose. Pavyzdžiui, L’Oreal prideda iglijos į veido kremą.

Iglijos nuotrauka