Buvikas: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Prieš daugelį amžių Paracelsas pasakė, kad „viskas – nuodai, viskas – vaistas“, pridurdamas, kad poveikis priklauso nuo dozės. Tai visiškai taikoma buvikui. Jis taip pat vadinamas šunine petražole, galvosūkiu, omegu, nuodingąja rūta arba laukine petražole. Jis skleidžia beveik nepastebimą kvapą, nuo kurio pradeda skaudėti galvą. Žmogui šalia augalo pasidaro nejauku. Šią savybę žinantys žmonės miške stengiasi greitai pasitraukti nuo aikštelės su augalu, o sodo sklype ryžtingai jo atsikrato. Jis turi ir vertingų gydomųjų savybių, kurios gerai žinomos ir naudojamos liaudies receptuose, bet reikia labai griežtai laikytis dozavimo ir paruošimo būdo.

Kaip atrodo ir kur auga

Buvikas yra toks nepretenzingas, kad auga praktiškai bet kokiame dirvožemyje, nebijodamas amžino miško pusšešėlio ir atvirų saulės kaitrių pievelių. Iš jo išvaizdos lengva nustatyti, kiek dirvožemis turtingas naudingų medžiagų. Gerai tręštame humusingame sklype augalas atrodo kaip prabangus krūmas su įspūdingais plunksniškais lapais, o skurdžiose vietose jo matmenys yra daug kuklesni.

Augalas dvimetis, pirmaisiais metais išsivysto verpstiška šaknis ir pamatinė lapų rozetė su vešlia lapų augmenija. Šiame etape išoriškai primena petražolę. Tai pavojinga būtent dėl išorinio panašumo, jokio kvapo ar kartumo jis neturi, todėl galimas žmonių ir naminių gyvulių apsinuodijimas. Skirtumas yra tik labai silpnas kvapo atspalvis, panašus į pelinį, jei sutrinti lapus pirštuose.

Antraisiais metais pradeda augti stiebas. Palankioje aplinkoje jo aukštis siekia 180–200 cm, viduje jis tuščiaviduris, su išilginiais grioveliais. Lapai ant jo išsidėstę retai, poromis, mažėjantys nuo šaknų iki viršūnės. Žiedynai formuojami kaip sudėtiniai skėčiai, žiedeliai smulkūs, balti, žydi nuo birželio iki rugpjūčio pradžios. Rugsėjį formuojasi sėklos. Jos labai smulkios, panašios į krapus, svoris maždaug 1 tūkst. vienetų yra 1,4 g.

Dėmėtoji mauda (Conium maculatum) aptinkama Europoje, Turkijoje, Kinijoje, Maroke, Etiopijoje, Šiaurės Afrikoje. Rusijoje ji paplitusi visur, iki Tolimosios Šiaurės regionų. Ji nebijo šalčių, sausros, auga upių, ežerų pakrantėse, prie kelių, sąvartynuose ir šalia žmonių būstų.

Rinkimas ir laikymas

Augalas įgauna jėgų žydėjimo metu. Rinkti pradedama nuo birželio mėnesio. Rasti dėmėtąją maudą nesunku, tačiau ją ruošiant reikia laikytis tam tikrų taisyklių.

1. Antžeminės dalies negalima liesti plikomis rankomis, būtina turėti gumines pirštines. Jei planuojama rinkti didelę partiją, geriau pasiimti marlės kaukę kvėpavimo takų apsaugai.
2. Nukirptų dalių negalima dėti kartu su kitais augalais. Laukinės petražolės atskiriamas atskiras maišelis arba indas. Reikia atsiminti, kad jau nuskintos žolės sultys išlieka toksiškos.
3. Ragauti žaliavos griežtai draudžiama, galima sunkiai apsinuodyti maistu.
4. Žolė nerenkama prie kelių, pramonės įmonių, sąvartynų.

Gydomosios savybės sutelktos stiebe, lapuose ir žieduose, šaknis liaudies medicinoje beveik nenaudojama. Nupjaunama viršutinė augalo dalis, maždaug 2/3 jo aukščio. Atskirai renkami sultingi lapai iš pamatinių skrotelių.

Reikia nepamiršti: kenkėjų pažeisti augalai, turintys ligos požymių, netinka vaistams gaminti.

Žaliava džiovinama ir laikoma atskirai nuo kitų ruošinių. Audinys ar lentos, ant kurių buvo iškloti stiebai, lapai ir žiedynai džiovinti, sunaikinami. Jų pakartotinis naudojimas neleidžiamas, kad būtų išvengta apsinuodijimo sultimis.

Cheminė sudėtis

Augalas nuodingas, Senovės Graikijoje buvo naudojamas kaip egzekucijos būdas, užregistruoti atsitiktinio apsinuodijimo atvejai renkant žaliavą. Naminiams gyvūnams mirtini yra 3–5 kg žolės, paukščiams pakanka 50–70 g šviežių lapų ar žiedų. Nuodų veikimas prasideda daliniu raumenų paralyžiumi ir baigiasi kvėpavimo sustojimu. Laiku imtasi priemonių, toksinai pašalinami iš organizmo. Tam nukentėjusį žmogų ar gyvūną girdo šviežiai pamelžtu pienu, Regidrono tirpalu, atliekant skrandžio plovimą, po to gydant.

Antžeminės dalies sudėtyje yra:

• alkaloidai;
• kvercetinas;
• petrozelidino ir petrozelino rūgščių gliceridai;
• kaempferolis.

Didžiausia alkaloidų koncentracija nustatyta sėklose, daug mažiau jų lapuose. Daugiausia jų susidaro pačioje žydėjimo pradžioje. Po vaisių susiformavimo procentinis santykis keičiasi. Nepaisant nuodingosios sudedamosios dalies, dėmėtoji mauda laikoma vertingu vaistiniu augalu.

Svarbu: nekontroliuojamas savęs gydymas žolelių mišiniais, kurių sudėtyje yra šuninio anyžiaus, yra neleistinas.

Buviko žolės gydomosios savybės

Nepaisant išorinio patrauklumo ir šio augalo prieinamumo, su juo reikia elgtis labai atsargiai. Tiems, kurie sugebės laikytis visų jo rinkimo ir laikymo reikalavimų, atsiveria platus naudingų savybių spektras.

Vaistiniai preparatai, nuovirai ir užpilai, pagaminti iš šio augalo, stiprina imuninę sistemą, pasižymi prieštraukuliniais, antiseptiniais, raminamaisiais poveikiais. Jis rekomenduojamas kaip kompleksinės terapijos dalis pooperaciniu laikotarpiu, siekiant paspartinti regeneracijos procesus. Labai vertingas yra priešnavikinis žolės poveikis. Iš jos pagamintos priemonės gali žymiai sulėtinti vėžinių ląstelių augimą ir plitimą bet kurioje kūno vietoje.

Sergant tuberkulioze stebima teigiama dinamika dėl spazmolitinio poveikio, kuris malšina įtemptą kosulį ir palengvina skreplių atkosėjimą. Reumato ir podagros priepuolių metu antžolės pagrindu pagamintų priemonių vartojimas mažina uždegimą ir skausmo sindromą. Veiksmingas nuovirų ir alkoholinių užpilų vartojimas pacientams, sergantiems medžiagų apykaitos sutrikimais, hemorojumi, žemu kraujospūdžiu, tromboflebitu, odos ligomis, artroze, osteochondroze.

Kiekvienai ligai yra aiški vartojimo schema ir konkreti dozė. Pažeidus rekomendacijas, lengvai galima vaistą paversti nuodais. Kaip vaistinė priemonė naudojami vandens ir alkoholiniai užpilai, aliejus, arbata, nuoviras. Vaistinėse parduodama džiovinta žolė, paruoštas užpilas medicininio alkoholio pagrindu, aliejus. Antžolė įeina į daugiakomponentį homeopatinį preparatą Konium, skiriamą padidėjusiems limfmazgiams, traukuliams, bronchinei astmai gydyti. Dozės yra mikroskopinės, todėl priemonė yra saugi, tačiau turi ryškų terapinį poveikį.

Įdomu: iki XX amžiaus pradžios augalas buvo įtrauktas į oficialius farmakopėjos sąrašus, tačiau vėliau buvo uždraustas naudoti oficialioje medicinoje dėl didelio nuodingumo.

Gydomųjų mišinių rūšys

Kiekvienai konkrečiai ligai parenkama optimali vaistinė forma, todėl gaminami keli variantai. Švieži lapai naudojami sąnarių skausmui malšinti. Jie sumalami ir dedami ant probleminės vietos 3–4 kartus per dieną, palaikant ne ilgiau kaip 1 valandą. Kitais atvejais reikalingas išankstinis žaliavos paruošimas.

Užpilas

Paruošiama labai greitai. Vienas arbatinis šaukštelis šviežių susmulkintų lapų užplikomas stikline verdančio vandens termose ir paliekamas 6 valandoms. Galiojimo laikas laikant šaldytuve neviršija 5 parų.

Tinktūra

Ji dažniausiai naudojama gydymui, nes turi nemažai privalumų:

• ilgai laikosi;
• ruošimo metu į alkoholį pereina beveik visas naudingųjų medžiagų kompleksas;
• ją patogu dozuoti vartojimui;
• turi didelį indikacijų sąrašą.

Galima įsigyti užpilą vaistinėje arba pasigaminti savarankiškai. Tam 30 g sausos žolės prireiks šiek tiek mažiau nei 0,5 l degtinės. Į pusės litro stiklainį dedama žaliava, kuri užpildo talpą 1/3. Tada užpilama skysčiu iki kakliuko pradžios. Stiklainis sandariai uždaromas, kad neišgaruotų alkoholio garai, ir paliekamas 2 savaitėms tamsioje vėsioje vietoje. Paruošta priemonė perkošiama, perpilama į švarų indą ir laikoma šaldytuve.

Tiščenkos tinktūra
Gaminimo receptas labai panašus į ankstesnį, išskyrus 2 dalykus: gamybai naudojami tik žiedynai, o stiklainis užpildomas žaliava beveik iki viršaus. Vartojama stemplės, gimdos, kiaušidžių, krūties, skrandžio vėžiui gydyti. Vartojama pagal schemą, numatančią laipsnišką vaisto dozės didinimą.

Dozavimas nurodytas lašais, vartojama 1 valandą prieš pietus. Gydymo kursas labai ilgas, apima keletą etapų, kurie kaitaliojasi su pertraukomis.

Milteliai

Gaunama iš kruopščiai susmulkintos sausos žaliavos. Vartojama išoriškai nosies polipams šalinti.

Tamponai

Medžiaginis pagrindas impregnuojamas gydomuoju užpilu. Į jo sudėtį įeina džiovintos ramunėlės, šalavijas, medetkos lygiomis dalimis. Jie turi priešuždegiminį, rezorbcinį, antibakterinį poveikį. Paruošimui arbatinis šaukštelis mišinio užpilamas stikline verdančio vandens ir paliekamas prisitraukti po rankšluosčiu arba kilpine servetėle 30 minučių. Tada tamponas pamirkomas gautame skystyje, o ant viršaus įlašinama 2–3 lašai vandeninės hemlock tinktūros. Iš karto įvedamas į makštį nakčiai. Vartojamas kompleksinės terapijos sudėtyje sergant endometrioze, gimdos ir priedų vėžiu, mioma, polipais.

Aliejus

Sausi lapai ir žiedynai sandariai prikimšami į stiklainį, užpildant jį 2/3. Žaliava užpilama linų arba alyvuogių aliejumi ir padedama į tamsią patalpą 2 savaitėms. Prieš naudojimą jis 2 kartus perkošiamas per kelis marlės sluoksnius.

Tepalas aliejaus pagrindu

Jis gaminamas 2 etapais. 10 g sausos susmulkintos žolės užpilama 100 ml augalinio aliejaus ir paliekama 14 dienų. Kai užpilas bus paruoštas, pradedama antroji dalis. Tam atmatuojama dar 100 ml alyvuogių aliejaus ir lėtai kaitinama iki įkaitimo. Palaikant pastovią temperatūrą, į jį mažais gabalėliais dedamas vaškas, stebint, kad jis visiškai ištirptų. Mišinio paruoštumo kriterijus yra jo spalvos pasikeitimas į baltą. Po to ruošinys nuimamas nuo ugnies ir palaipsniui atšaldomas kambario temperatūroje iki 45–48 laipsnių.

Paskutinis gaminimo etapas – sumaišymas su žolelių užpilu ir maišymas iki vientisos masės. Produktas laikomas šaldytuve. Pagal poreikį iš masės formuojamas nedidelis paplotėlis ir dedamas ant skaudamos vietos. Priemonė veiksminga gydant odos vėžį, rožę, auglius, hemorojų, įpjovimus.

Buviko fermentas

Priemonė gaminama pridedant išrūgų. Sąveikaujant su pieno rūgšties terpe, dalis nuodingųjų medžiagų žolėje neutralizuojama, paliekant skausmą malšinantį poveikį. Paruošimui reikės:

• išrūgos – 3 l;
• sausi laukinių petražolių lapai ir žiedynai – 0,5 stiklinės;
• grietinė – 1 valgomasis šaukštas;
• cukrus – 200 g.

Visi ingredientai sumaišomi stikliniame inde ir paliekami raugti 14 dienų. Priemonė vartojama per dieną po 125 ml 15 minučių prieš valgį.

Buviko naudojimas liaudies medicinoje

Nepaisant to, kad augalas buvo pašalintas iš oficialių sąrašų, jis sėkmingai naudojamas vienos sudėties ir daugiakomponentėse kolekcijose. Jis parodė aukštą veiksmingumą sergant daugeliu sunkių ligų, įskaitant onkologiją. Laikantis vartojimo dažnumo, receptūros ir dozių, jo nauda gerokai viršija galimą žalą.

Skiriami kardinalūs ir švelnesni gydymo būdai. Pirmiesiems priskiriamas intensyvus vartojimas po kelis lašus priemonės vienodais intervalais per dieną. Tokiu būdu atliekama savotiška šoko terapija organizmui, kuri pažadina giliuosius rezervus ir nukreipia juos kovai su liga.

Dėmesio: naudojant šį gydymo būdą, šalia būtinai turi būti artimas žmogus, galintis duoti priešnuodį – stiklinę pieno su pridėtu kalio permanganatu.

Antrasis variantas pagrįstas panašumo principu ir naudojamas ilgalaikei terapijai sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Gydymas pradedamas 1–2 lašais, dozė palaipsniui didinama per kelias savaites. Organizmas alkaloidus suvokia kaip svetimkūnį ir pradeda juos naikinti kartu su vėžinėmis ląstelėmis. Oficialaus metodo patvirtinimo kol kas nėra, tačiau veiksmingumas įrodytas dešimtmečius sėkmingai taikant metodą liaudies medicinoje.

Tiščenkos metodika

Gydymui naudojami tik jauni nuodingojo karčiaus ūgliai, nesukeliantys šalutinių poveikių, tokių kaip dirginimas ar emocinių reakcijų slopinimas. Jie pasižymi skausmą malšinančiu poveikiu, kartu suteikdami postūmį nusilpusiam organizmui, skatindami jį priešintis. Tiksliai laikomasi 4 valandų intervalo tarp priemonės vartojimo.

Egzistuoja keletas metodikų, pritaikytų skirtingam organizmo atsparumo laipsniui. Labai įdomi ir veiksminga yra „Karališkoji metodika“. Jos esmė – palaipsnis dozės didinimas nuo 1 lašo iki 40 per dieną, o vėliau – laipsniškas grįžimas prie pradinio kiekio. Tai leidžia organizmui prisitaikyti prie nuodų buvimo ir slopinti naviko vystymąsi, tuo pačiu išlaikant santykinį saugumą kitoms sistemoms.

Buvikas ginekologijoje

Veiksmingiausiais naudojimo būdais laikomi tamponai ir nusiplovimai (sprinčiavimas). Procedūroms rekomenduojamas aliejus ir spiritinė tinktūra. Gryna forma jie nenaudojami, o būtinai skiedžiami aliejumi arba vandeniu, priklausomai nuo priemonės rūšies.

Šalutiniai reiškiniai

Prieš pradedant gydymą labai svarbu atlikti tyrimus ir užfiksuoti savo sveikatos būklę, nes pagrindiniu vaisto perdozavimo kriterijumi tampa savijautos pokytis. Nerimą keliantys simptomai yra:

• regos aiškumo pakitimai;
• degimo pojūtis liežuvyje ir gerklėje;
• nekontroliuojamas seilėtekis;
• uždusimo priepuoliai;
• galvos svaigimas, didėjantis skausmas smilkinių ir pakaušio srityje;
• pykinimas ir vėmimas;
• jėgų netekimas, apatija.

Vienu metu pasireiškus 3 ar daugiau požymių, signalizuojama apie ribinę nuokėlės dozę ir apsinuodijimo pradžią. Tiščenka, sukūręs ciklovimo metodiką, mano, kad ribinė dozė yra 40 lašų tinktūros per parą. Tačiau individualios organizmo savybės ir reakcija į alkaloidus yra skirtingos, todėl gydymo schema koreguojama. Kai kuriems net 25 lašai tampa neįveikiama našta, po kurios teks vartoti priešnuodį ir laikinai nutraukti kursą, o po kelių dienų jį atnaujinti nuo daug mažesnio lašų kiekio.

Staigiai pablogėjus būklei, atidėti greitosios pagalbos iškvietimą yra pavojinga paciento gyvybei. Pagrindiniai požymiai: tirpimas, kylantis nuo kojų į viršų, kvėpavimo slopinimas, odos blyškumas, vyzdžio dydžio pokytis. Būtina nurodyti iškvietimo priežastį, nes apsinuodijimas greitai pažeidžia kvėpavimo sistemą; gali prireikti priverstinės plaučių ventiliacijos ir specifinio priešnuodžio suleidimo.

Kontraindikacijos

Visiškas draudimas gydyti nuokėle taikomas nėštumo, žindymo laikotarpiu, esant individualiam netoleravimui. Atsargiai vartojamos bet kokios nuokėlės pagrindu pagamintos priemonės sergant inkstų nepakankamumu, epilepsija, organizmo išsekimu, kepenų ligomis. Vaikų amžius ir chirurginė intervencija taip pat laikomi kontraindikacijomis.

Tiksliai laikantis recepto ir dozavimo, atidžiai stebint savijautą ir kontroliuojant kraujo būklę, pavyksta išvengti sunkių pasekmių, iš gydymo gaunant tik naudą. Nuokėlės pagrindu pagamintos priemonės dažnai susidoroja su užduotimi tais atvejais, kai oficialioji medicina liūdnai gūžteli pečiais, perkeldama pacientus į lėtinių ar nepagydomų ligonių kategoriją.

Įdomūs faktai

1. Dėmėtu augalas pavadintas dėl dėmelių ant stiebo, atsirandančių suaugusiame egzemplioriuje antraisiais gyvenimo metais.
2. Nuokėlės sulos toksiškumo pikas būna prieš žydėjimą, o nuo sėklų formavimosi momento pagrindinė alkaloidų masė persikelia į jas.
3. Jauni augalai švelniau veikia organizmą, rečiau sukeldami apsinuodijimą.
4. Nuokėlė yra tokia nereikli, kad auga net prie geležinkelio bėgių ir sąvartynuose, nepatirdama ypatingų nepatogumų.
5. Antikos laikais nuokėlė buvo naudojama viešoms egzekucijoms.
6. Priešnuodis alkaloidui koniinu, kuris paralyžiuoja kvėpavimo sistemos raumenis, yra pienas su kalio permanganato priedu.
7. Gydymas alkoholine tinktūra lėtina vėžinių ląstelių augimą ir turi nuskausminamąjį poveikį.
8. Škotijos teritorijoje auganti laukinė petražolė beveik prarado nuodingąsias savybes; Armėnijos nacionalinėje virtuvėje ji naudojama kai kuriems patiekalams gaminti.
9. Bet kuri augalo dalis skleidžia nemalonų kvapą, primenantį pelių.
10. Išoriškai jauni nuokėlės ūgliai panašūs į petražolės lapelius.

Laikantis saugumo priemonių, nuokėlė tampa nuostabiu savo veiksmingumu vaistiniu preparatu.

Dėmėtosios nuokanos nuotrauka