Aronas: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Aronas laikomas vienu ryškiausių ir paslaptingiausių didelės Aroninių šeimos atstovų. Augalas plačiai paplitęs, todėl įvairiuose pasaulio kampeliuose jis žinomas tokiais pavadinimais: arono barzda, veršio koja, aronas, džiūvusioji šaknis.

Išorinė arono patrauklumas įkvepia kraštovaizdžio dizainerius ir paprastus sodininkus originalioms kūrybinėms idėjoms. Dėl šios priežasties šis gražus augalas šiandien dažniausiai naudojamas dekoratyviniais tikslais.

Tačiau kai kurie netradicinės medicinos šalininkai specialiai augina aroną gydymosi poreikiams, nepaisydami to, kad žolėje yra stipriai veikiančių nuodingų medžiagų. Nepaisant toksiškumo, dėmėtasis aronas yra paklausus homeopatijos srityje: jo mažomis dalimis dedama į įvairius preparatus, skirtus gausybei ligų gydyti.

Liaudies žiniuoniai taip pat pagal senovinius receptus iš naudingo augalo gamina tepalus, užpilus, nuovirus. Vaistinės formos naudojamos kaip pagalbinė priemonė atliekant pagrindinę terapiją. Jos skirtos tiek vidiniam vartojimui, tiek išoriniam odos opų ir negyjančių žaizdų gydymui.

Cheminė sudėtis

Dėmėtasis aronas iki šiol ne itin traukė mokslininkų dėmesio. Todėl šiuo metu jo cheminė sudėtis ištirta menkai. Tačiau tyrėjai stengiasi ištaisyti šią klaidą, ir šiandien įvairiose šalyse šis augalas kruopščiai tiriamas. Šiandien jau tiksliai žinoma, kad skirtingų daugiamečio augalo dalių sudėtis skiriasi komponentų kiekiu. Pavyzdžiui, arono šakniagumbiuose aptiktas toks medžiagų rinkinys:

• alkaloidai;
• krakmolas (iki 70 %);
• aroinas;
• saponinai;
• glikozidai;
• riebaliniai aliejai;
• fruktozė;
• mikroelementai: cinkas, molibdenas, nikelis, varis;
• linolo ir palmitino rūgštys.
• Arono lapuose ir vaisiuose vyrauja:
• kvercetinas;
• oksalo ir kavos rūgštys;
• apigeninas;
• rutinas;
• liuteolinas.

Būtent kalcio oksalato ir oksalo rūgšties, linkusios greitai kristalizuotis, kiekis dėmėtojo arono lapijoje sukelia plonų adatėlių darinių susidarymą jų paviršiuje. Jos labai aštrios, todėl renkant augalinę medžiagą visada kyla pavojus pažeisti odą. Siekiant išvengti smulkių sužalojimų, būtina saugoti rankas pirštinėmis.

Svarbi pastaba: nuodingąsias daugiamečio augalo savybes suteikia aktyvioji medžiaga aroinas ir jo dariniai. Šviežias dėmėtasis aronnikas pavojingas dar ir dėl jame esančių glikozidinių saponinų, kurie taip pat pasižymi dideliu toksiškumu.

Kaip atrodo ir kur auga

Išvaizda dėmėtasis aronnikas labiau primena žolinį augalą, siekiantį iki 60 cm aukščio. Kiti arumo išoriniai požymiai:

1. Tankus daugiamečio augalo stiebas gana tvirtai sujungtas su galinga pusrutulių formos šaknų sistema.
2. Pagrindinė šaknis augdama suformuoja atauginius šoninius šaknis, kurie nuo jos nukrypsta į skirtingas puses. Dėl stipriai išsivysčiusios požeminės dalies augalas tvirtai įsitvirtina dirvoje.
3. Lapai. Jie yra pati ryškiausia aroniko antžeminė dalis. Dideli ietiški lapai su gyslų tinklu ant stiebo išsidėstę spirale, o prisitvirtinę įgauna kūgio formą. Iš viso būna 2–3 lapai su tvirtais lapkočiais.
4. Žiedai. Ryškiausias išorinis bruožas – ilgas žiedynas, iš viršaus uždengtas lapo formos apvalkalu. Kiekvienas violetiškai rudo atspalvio žiedas tvirtai pritvirtintas prie žiedkočio, o tai vėliau leidžia laisvai formuotis burbuolės formos žiedynui. Arumas pradeda žydėti balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, o vasaros pabaigoje, po žiedų apvaisinimo, burbuolės viršūnė nunyksta, o jos vietoje atsiranda uogos.
5. Vaisiai palaipsniui sunoksta ir tampa nuodingai raudoni, o rudens pradžioje jie visi subyra. Prinokusios uogos, surinktos į ryškų kekę, atrodo labai įspūdingai. Būtent šis savitas dėmėtojo aroniko bruožas geriausiai atspindi jo estetines savybes.

Esant palankioms klimato sąlygoms, arumo žiedai subręsta anksti, o pavasarį vaisiai savaime išsėja. Paprastai dėmėtasis aronikas suformuoja tik vieną žiedyną, kuris pasirodo kartu su lapija.

Įdomus faktas! Žydėjimo metu arumas skleidžia nemalonų pūvančios mėsos kvapą, kuris vilioja vabzdžius. Tačiau vietoj maisto jie patenka į spąstus. Tiesa, vabzdžių įkalinimas trunka neilgai, tačiau kol jie yra gražaus žiedo „nelaisvėje“, jis apdulkinamas. Pasibaigus šiam procesui, siūlai su žiedadulkėmis nukrenta, išleisdami vabzdžius į laisvę.

Paplitimo arealas
Mokslo pasaulyje laikomasi nuomonės, kad dėmėtojo aroniko tėvynė yra Vakarų Europos šešėliniai miškai. Augalo nereiklumas lėmė jo platų paplitimą kituose Europos regionuose. Šiandien daugiametis augalas aptinkamas Šiaurės Kaukaze, Ukrainoje ir Moldovoje, puikiai jaučiasi Abchazijoje ir Gruzijoje. Rusijos platybėse arumą galima pamatyti tik šilto klimato rajonuose. Augalas nepakenčia žemų temperatūrų ir labai greitai žūva nuo šalčio. Mėgstamiausios dėmėtojo aroniko apsigyvenimo vietos – mišrūs ir salpiniai miškai su gera drėgme, krūmynai. Žolinis augalas teikia pirmenybę molingoms, kalkingoms dirvoms.

Šiandien dėmėtasis arūnas plačiai auginamas daugiausia kaip dekoratyvinis augalas. Dauginamas sėklomis ir vegetatyviniu būdu, kai šakniniai gumbai sodinami vasaros pabaigoje į derlingą dirvą.

Pastaba: Žiemai aroną būtina uždengti, kad būtų užtikrinta patikima apsauga nuo šalčio.

Rūšys

Šiuo metu žinoma maždaug 30 arono atmainų. Dauguma rūšių naudojamos parkų, kultūrinių zonų ir poilsio vietų kraštovaizdžiui formuoti. Kai kurios veislės pritaikytos gyventi dirbtinėmis sąlygomis, o kai kurias arūno rūšis galima auginti namuose, ir jos duos vaisių.

Tačiau sėkmingam bet kurios dekoratyvinės rūšies augimui būtinos palankios sąlygos šaknų sistemos ir lapų vystymuisi. Juk beveik visų arono rūšių lapų plokštės pasižymi dideliais dydžiais. Tarp labiausiai paplitusių daugiamečio augalo atmainų verta paminėti populiariausias kultūrines ir vaistines veisles:

1. Dėmėtasis aronas. Tai vienintelė rūšis, naudojama liaudies medicinoje ir homeopatijoje. Didelę vertę šioje srityje turi augalo šakniastiebiai, prisotinti maistinių komponentų, kurių didžiąją dalį sudaro krakmolai. Verta paminėti, kad, nepaisant nuodingųjų arūno uogų savybių, jomis neatsisako pasivaišinti šernai, paukščiai ir kiti miško gyventojai. Laukinių daugiamečių augalų rūšys ant savo šakų iki pavasario išlaiko ryškius vaisius.
2. Pailgasis aronas. Ši rūšis daugiausia aptinkama vidutinėse platumose, kuriose yra vidutinio klimato sąlygos. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainos ir Moldovos miškuose daugiametis augalas jaučiasi patogiai tarp tankių kadagių sąžalynų. Šiai rūšiai būdingi labai ilgi (iki 20 cm) lapai. Ši savybė atsispindi rūšies pavadinime. Be to, lapija kartais būna tokia gausi, kad jos apsuptyje pasimeta violetiniai augalo žiedai. Subrendusios pailgojo arono žiedynų burbuolės išlieka sveikos ne ilgiau nei savaitę.
3. Itališkasis aronas. Tai labai šilumą mėgstanti veislė. Todėl itališkąjį aroną reikėtų auginti tik tose vietose, kur vyrauja stabilus klimatas. Ši veislė pasižymi gausia lapija ir neįsivaizduojamu ilgiu – kai kurie egzemplioriai siekia 70 cm. Tiesa, tokie milžinai pasitaiko prie pagrindo, o viršūnėje lapija trumpesnė. Subrendus žiedynams, lapų plokštės įgauna kreminį atspalvį.
4. Rytinis aronas. Šis Aroninių (Aroidinių) šeimos atstovas nepasižymi aukštu ūgiu. Jis mėgsta įsikurti ąžuolynų šešėlyje, kurie dar išlikę Europoje. Vengrijos ir Austrijos lygumose taip pat galima sutikti pavienių rytinio arono individų. Šios daugiamečio augalo atmainos lapų ilgis neviršija 25 cm, tačiau jos žiedkotis yra 2 kartus didesnis už šį rodiklį.
5. Paprastasis aronas arba estragonas. Ši milžiniška rūšis palankiomis sąlygomis pasiekia daugiau nei metro aukštį. Ovalios formos gumbai taip pat turi įspūdingus parametrus. Laukinėje gamtoje paprastasis aronas sutinkamas Kaukazo ir Europos miškuose. Šios rūšies žiedai pasižymi rudu atspalviu.
6. Kretiška rūšis. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ši šilumą mėgstanti veislė mėgsta vietas su vidutiniškai stabiliu klimatu. Skirtingai nuo giminaičių šeimoje, kretiško varianto lapai yra strėlės formos, o jų ilgis gali siekti 50 cm. Tai gražiausia iš dekoratyvių veislių: tamsiai žalia lapija palankiai atspalvina purpurines uogas, sukurdama harmoningą natūralų vaizdą.
7. Besserio veislė. Šios rūšies atstovai teikia pirmenybę vienišam egzistavimui. Besserio arumas randamas Lenkijoje, Kaukaze, Centrinėje Europoje. Žemaūgis augalas su gyslėtais lapais žydėjimo metu pažodžiui pasidengia vienalyčiais purpurinio atspalvio žiedais. Tačiau nepaisant grožio, žiedynai skleidžia aštrų nemalonų kvapą, kuris atbaido paukščius ir gyvūnus.
8. Baltasparnis aronnikas. Tai nepaprastai gražus augalas, augantis Kryme ir kai kuriuose Mažosios Azijos regionuose. Šios rūšies ypatybė yra ta, kad lapai pasirodo po žydėjimo ir derėjimo periodo.

Rinkimas ir laikymas

Kaip žaliava vaistinėms kompozicijoms ruošiami aronikio šakniastiebiai. Jie renkami prieš pasirodant lapams arba vėlyvą rudenį. Tačiau žolininkai pataria vertingą medžiagą rinkti būtent rugsėjį, nes tuo metu juose yra didelė aktyviųjų junginių koncentracija.

Rinkimo taisyklės

1. Gumbus atsargiai iškasti.
2. Nuvalyti nuo medienos žievės, kuri iki rudens susidaro ant šaknelių paviršiaus.
3. Supjaustyti gabalėliais.
4. Kad išvengti puvimo, žaliavą plonu sluoksniu paskleisti ant audinio ar popieriaus lapo.
5. Išdžiovinti augalinę žaliavą pavėsyje, geriau po stogeliu lauke.

Nors lapai labai retai naudojami liaudies medicinoje, jų poreikis atsiranda, kai reikia paruošti veiksmingas kompozicijas išoriniam gydymui. Arumo šviežios žalumos rinkimą būtina atlikti su pirštinėmis, kad būtų išvengta smulkių sužalojimų. Surinktas „derlius“ džiovinamas aukščiau aprašytu būdu. Iš sausų lapų gaminami nuovirai, nes veikiant aukštai temperatūrai nuodingosios medžiagos išgaruoja.

Kaip laikyti
Šviežios arumo šaknys laikomos dėžėse su smėliu rūsyje arba rūsio patalpoje. Periodiškai reikia stebėti gumbų būklę. Svarbu sudaryti jiems tokias sąlygas, kad jie nepradėtų dygti. Kadangi tai padaryti sunku, žolininkai pataria džiovinti šaknis. Tokiu pavidalu žaliava laikoma neprarandant gydomųjų savybių iki dvejų metų. Ideali talpa išdžiovintoms šaknims – stiklinis indas su dangčiu.

Arono gydomosios savybės

Dėl didelio toksiškumo dėmėtasis aronas neįtrauktas į Rusijos Federacijos Valstybinę farmakopėją. Tačiau liaudies medicinoje šis naudingas augalas, nors ir nelabai plačiai, bet naudojamas. Tinkamai paruošta žaliava yra puikus pagrindas užpilams, nuovirams, tepalams. Lengvai paruošiami vaistai pasižymi visu gydomųjų savybių kompleksu:

• priešuždegiminis;
• atsikosėjimą lengvinantis;
• skausmą malšinantis;
• kirmėles varantis;
• žaizdas gydantis;
• antibakteriniu;
• vėmimą stabdantis.

Įrodyta, kad žolinio augalo sudėtyje yra medžiagų, mažinančių skrandžio sekreto rūgštingumą.

Tai įdomu! Atsižvelgiant į tai, kad bet kurie nuodai mažomis dozėmis gali būti veiksmingi vaistai, homeopatai ruošia arumo pagrindu preparatą, kuris yra labai paklausus tarp žmonių, turinčių kvėpavimo takų ir balso stygų problemų. Daugelis vokalistų ir oratorių prieš pasirodymą specialiai vartoja Arum, kad pašalintų užkimimą.

Prie kokių patologijų naudingas dėmėtasis arumas:

• kvėpavimo takų infekcijos;
• laringitai;
• parotitas (kiaulytė);
• radikulitas;
• reumatas;
• toksikozė nėščiosioms;
• žaizdos ir opos odos paviršiuje;
• impetiga;
• hemorojus;
• virškinimo sutrikimai;
• mikrosporija;
• kerpės;
• helmintozės;
• šlapimo sistemos ligos.

Arumas veiksmingas nuo paprastos slogos ir anginos. Jis dažnai naudojamas greitam pacientų atsigavimui po operacijų.

Naudinga žinoti! Kai kurie gurmanai kepa ir verda arumo šakneles, laikydami tokį priedą prie raciono naudingu.

Dėmėtasis aronas liaudies medicinoje

Kaip jau minėta, daugiausia ruošiant preparatus pagal liaudies receptus naudojamos dėmėtojo arumo šaknys, rečiau – lapai. Uogos dėl jų nuodingumo netinka mišiniams ruošti. Pateikiame keletą receptų praktiniam naudojimui.

Užpilas nuo reumato

Preparatas malšina skausmą ir šalina uždegimo požymius. Gydomasis tirpalas ruošiamas 50 g džiovintų arumo šaknelių užpilant 2 l vandens. Užpilas turi stovėti ne mažiau kaip 8 valandas, tada jį reikia gerti pagal tokią schemą: pradedant nuo 1 lašo, palaipsniui didinant dozę iki 10 lašelių vienam vartojimui. Toks užpilas tinka gydyti vidinį hemorojų ir inkstų akmenligę.

Pastaba: būtina griežtai laikytis rekomenduojamų dozių, kitaip neišvengsite šalutinio poveikio.

Vaistas nuo hemorojaus

Sausas arumo šaknis pirmiausia reikia sumalti mėsmale. Tada susmulkintą žaliavą (40–50 g) užpilti litru vandens. Padėti tirpalą į tamsią vietą užpilimui. Po 12 valandų galima pradėti gydymą pagal tą pačią schemą, kuri aprašyta ankstesniame recepte.

Potencijai didinti

Šis receptas padės vyrams pagerinti seksualines galimybes. Mišinys ruošiamas iš džiovintų arumo lapų (1 valg. š.) ir gero vynuogių vyno. Šiam tikslui galima naudoti savo jėgomis pagamintą gėrimą. Tinktūrą laikyti 7–10 dienų, po to ją gerti mažomis porcijomis (po 1 valg. š.) lytinei jėgai didinti.

Tepalas nuo kerpių

Labai veiksminga priemonė, padedanti net pažengusiais atvejais. Susmulkintas arumo šakneles sumaišyti lygiomis dalimis su medumi. Preparatą palaikyti parą. Mišinys skirtas pažeistoms odos vietoms apdoroti. Užtepus palikti tepalą 10 minučių, o po to nuplauti. Šis receptas tinka impetigai gydyti.

Atsikosėjimą skatinantis užpilas

Šį receptą reikia naudoti sergant bronchitu, jei kosulys neproduktyvus. Mišinys ruošiamas pagal analogišką schemą: vienam litrui vandens – 1 valgomasis šaukštas smulkintų arumo šaknų. Vaistus reikia infuzuoti per naktį. Prieš vartojimą tirpalą būtina perfiltruoti. Suaugusiam ligoniui duoti išgerti po trečdalį stiklinės vienu kartu, praėjus pusvalandžiui po valgio. Tą patį mišinį galima gerti sergant pykinimu. Tik tokiu atveju vienkartinė dozė – ne daugiau kaip 50 ml.

Kompresas iš lapų

Tokia procedūra padės sergant sėdimojo nervo uždegimu arba piktybinėmis odos opomis. Šviežią lapą reikia nuplikyti verdančiu vandeniu, o tada greitai priglausti prie probleminės vietos.

Vaistas nuo podagros

Šis receptas taip pat padės sergant raumenų mialgija. Šioms ligoms gydyti ruošiama arumo šaknų tinktūra ant degtinės. Tinka tiek šviežia augalinė medžiaga, tiek džiovintos žaliavos. Proporcijos: 20 g šaknų – stiklinė degtinės. Geriausia naudoti tamsaus stiklo butelį. Po dviejų savaičių brandinimo gatavą vaistą vartoti po lašą. Gautą tinktūrą galima naudoti kompresams nuo pėdos šporų.

Gydomųjų mišinių rūšys

Iš esmės vaistinių formų, pagamintų iš arumo šaknų, paruošimo būdai aprašyti aukščiau. Tačiau kiekvienas atskiras receptas turi savo niuansų. Todėl sustosime prie klasikinių skystųjų vaistų, pagamintų iš šio gydomojo augalo, gaminimo variantų.

Užpilas

Vandeninis užpilas dažniausiai naudojamas terapiniais tikslais. Skirtinguose receptuose nurodomos nevienodos dozės. Pagal klasikinę receptūrą vandeninis užpilas ruošiamas iš 1 arbatinio šaukštelio smulkiai pjaustytų šaknų ir stiklinės vandens. Užpilo brandinimo laikas – ne mažiau kaip 8 valandos. Prieš naudojimą tirpalą perkošti. Tokį vaistą, jei gydytojas leidžia, gali gerti nėščiosios, sergančios ankstyvąja toksikoze. Optimali dozė – ketvirtadalis stiklinės. Pageidautina gerti vaistą mažais gurkšneliais.

Tinktūra

Tradiciškai augalinės tinktūros ruošiamos spirito pagrindu. Jei bazinis komponentas yra 70% išgrynintas spiritas, tuomet taikoma formulė 4:1. Viena dalis tenka džiovintoms susmulkintoms šaknims. Indą savaitei padėti į tamsią vietą, periodiškai purtant tirpalą. Kai vaistas bus paruoštas, perkošti. Vartoti tuščiu skrandžiu tris kartus per dieną po 10 lašų. Esant gerai savijautai, vienkartinę dozę galima padidinti iki 15 lašų.

Naudinga žinoti! Arumo šaknies spiritinė tinktūra ant vynuogių vyno padeda sergant piktybiniais navikais nosyje.

Nuoviras

Arumo šaknies nuoviras padeda gydant peršalimus. Tokį gėrimą rekomenduojama gerti karštą, mažais gurkšneliais iki 5 kartų per dieną sergant ūmiais simptomais. Vienkartinė dozė – 1–2 valgomieji šaukštai. Prieš vartojimą vaistą praskiesti švariu vandeniu santykiu 1:1.

Visų skystųjų vaistinių formų vartojimo kursas yra skirtas mėnesiui. Reikia pažymėti, kad nuovirai naudojami itin retai, nes terminio apdorojimo metu mišinys praranda didžiąją dalį naudingųjų komponentų.

Didžiausią terapinį poveikį suteikia arumo žolės spiritinės tinktūros naudojimas.

Kontraindikacijos vartojimui

Siekiant išvengti apsinuodijimo ir kitų šalutinių poveikių rizikos, dėmėtąjį aroną terapiniais tikslais reikėtų naudoti tik pasitarus su gydytoju. Tai ypač aktualu nėščioms moterims, kurios šio augalo pagalba nori išspręsti toksikozės problemą. Absoliučių kontraindikacijų sąraše:

• amžius iki 16 metų;
• žindymo laikotarpis;
• pankreatitas;
• antroji nėštumo pusė;
• širdies nepakankamumas;
• gastritas su mažu rūgštingumu;
• individualus netoleravimas;
• lėtinės širdies ir kraujagyslių sistemos patologijos.

Vartojimo taisyklių ir nurodytų dozių nesilaikymas gali sukelti sunkiausias pasekmes, įskaitant širdies sustojimą. Apsinuodijus arono žole intoksikaciją lydi žarnyno sutrikimai, aritmija, haliucinacijos.

Įdomūs faktai

1. Nepaisant nuodingųjų arono savybių, viduramžiais Europos gydytojai plačiai jį naudojo tuberkuliozės, plaučių uždegimo ir balso užkimimo gydymui.
2. Tais laikais šviežią šaknį buvo įprasta dėti ant paralyžiuotų kūno dalių. Buvo manoma, kad dėmėtasis aronas gali grąžinti galūnių judrumą ir jautrumą.
3. Senovėje karių mūšiuose gautas žaizdas pabarstydavo arono šaknelių milteliais. Reikia pripažinti šio metodo veiksmingumą. Žaizdos tikrai greitai gijo.

Aronas – labai gražus ir naudingas augalas. Tačiau reikia atminti, kad šis floros atstovas reikalauja pagarbaus požiūrio. Jei norima jį naudoti terapiniais tikslais, būtina atsižvelgti į kontraindikacijas ir galimą riziką.

Arono nuotrauka