Žiognagė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Grabnyčia planetoje sutinkama visur – išskyrus, ko gero, Antarktidą. Šį augalą iš rožinių (Rosaceae) šeimos pamėgo kraštovaizdžio dizaineriai ir sodininkai. Juo gydoma daugybė įvairių ligų. Moterys su jo pagalba puošiasi ir ant stalo kelia kulinarinius kūrinius, pagamintus su šiuo maloniu, gvazdikų kvapą turinčiu augalu. Be to, kartais šakniastiebis naudojamas kaip rauginė medžiaga odai ir kaip dažai audiniams, suteikiantys jiems auksinius ir rudus atspalvius. Liaudis jam sugalvojo daugybę pavadinimų. Bene įsimintiniausi iš jų – gvazdikinis gėrimas, gvazdikų dvasia ir gvazdikų šaknis, gyvoji žolė, švari žolė, mylimasis, mylimoji žolė, šunyčiai.

Cheminė sudėtis

1. Geltonas dažantis pigmentas ir rauginės medžiagos yra augalo šakniastiebiuose, be to, rauginių ingredientų yra daug – maždaug 40% cheminės sudėties.
2. Be šių komponentų, augale yra flavonoidų, žinomų dėl jų stiprinančio poveikio kraujagyslių sienelėms. Jie užtikrina jų elastingumą ir mažina pralaidumą.
3. Augale taip pat yra didelis angliavandenių rinkinys. Kartu su kitomis naudingomis medžiagomis – mineralais, vitaminais, flavonoidais ir flavonais – jie gali slopinti laisvųjų radikalų veikimą, stabdyti audinių oksidacijos procesus ir atitinkamai sulėtinti tiek išorinį, tiek vidinį organizmo senėjimą. Iš esmės šios medžiagos yra tikri natūralūs antioksidantai. Iš vitaminų reikėtų pažymėti didelį karotino ir askorbo rūgšties kiekį lapuose, kuris lemia imunostimuliuojantį augalo poveikį.
4. Kartu su antioksidantais glaudžiai veikia ir karčiosios medžiagos bei eterinio aliejaus sudėtinės dalys – jos stimuliuoja ir kontroliuoja organizmo medžiagų apykaitą. Beje, eterinio aliejaus šakniastyje yra 0,4 %. Atrodytų nedaug, tačiau jis suteikia augalui gana stabilų malonų gvazdikėlių kvapą. Iš gravilato eterinis aliejus specialiai išgaunamas garų distiliavimo būdu, jis yra rausvos spalvos. Jis netgi naudojamas farmacijos pramonėje vaistų aromatizavimui.
5. Gravilato organinės rūgštys, vaidindamos svarbų vaidmenį palaikant organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyrą, skatina visų virškinimo sistemos funkcijų gerėjimą, šlakų pašalinimą ir žmogaus darbingumo palaikymą apskritai.
6. Augale yra gana daug taninų, skirtingose gravilato dalyse jų kiekis skiriasi. Tačiau apskritai siekia 30 %. Šios medžiagos žinomos ir plačiai taikomos medicinoje bei farmacijoje, nes pasižymi daugeliu naudingų savybių – tokių kaip hemostatinis, priešuždegiminis, antimikrobinis, antiseptinis ir priešmaliarinis poveikis.
7. Energijos šaltiniu organizmui tarnauja polisacharidai ir krakmolas, taip pat esantys augale.
8. Gravilate yra glikozido geino. Kaip ir visos glikozidų grupės medžiagos, jis gali būti vertinamas tiek iš neigiamos, tiek iš teigiamos pusės. Perdozavus jie nuodingi, tačiau protingai vartojami žadina apetitą ir stimuliuoja virškinamojo trakto veiklą, turi vietinį dirginantį poveikį, reguliuoja širdies raumens veiklą ir normalizuoja kraujagyslių sistemą, taip pat aktyviai kovoja su patogeniniais mikroorganizmais.

Kaip atrodo ir kur auga

Tai daugiametis žolinis augalas, pasiekiantis 30–60 cm aukštį. Jis turi gana storą šakniastiebį, iš kurio išauga pamatinė lapų rozetė. Ją sudaro stipriai dantyti lapai, pritvirtinti ilgais lapkočiais. Stiebas tiesus, briaunotas, šakotas. Ant jo yra nedaug lapų, jie dalijasi į tris smailius sektorius su danteliais pakraščiuose. Prie stiebo jie tvirtinasi tokiais trumpais lapkočiais, kad atrodo bekočiai. Lapai skiriasi dydžiu – pamatiniai yra didesni už stiebinius. Visa žalioji augalo dalis šiek tiek padengta minkšta pūkeliu – smulkiais plaukeliais.

Žiedai išsidėstę kiekvienos stiebo šakos viršūnėse, jų žiedkočiai trumpi ir taip pat padengti minkštais baltais plaukeliais. Kiekvienas žiedas yra penkialapis, jie plačiai atsivėrę, pakraštyje turi nedidelę įdubą, panašią į švelniai iškirptą širdį. Dažniausiai gamtoje gravilato žiedų spalva yra geltona, rečiau pasitaiko baltų arba rožinių. Jie susitelkę į žiedynus po 3–10 viename. Žiedynai būna įvairūs – tiek skėčio formos, tiek panašūs į šluotelę.

Gravilatas žydi nuo pavasario pabaigos iki vasaros pradžios. Nuvytus pasirodo vaisiai, vadinami daugiavaisiais, kiekviename jų yra daug sėklų, kurių gale yra užlinkęs kabliuku uodegėlė. Sėklos subręsta pačioje rugsėjo pradžioje.

Dirvožemiui gervė nėra itin reikli, jai tik netinka šlapios ir rūgščios dirvos. Dažniausiai šis augalas aptinkamas miško aikštelėse, o paplitęs visur – nuo Europos, Azijos ir Afrikos iki Australijos ir abiejų Amerikų. Jai nekenkia nei tropikų ar pusdykumių karštis, nei šaltos Rusijos žiemos. Vienintelis žemynas, kuriame nėra gervės, – Antarktida.

Rūšys

Gamtoje egzistuoja maždaug penkiasdešimt gravilato rūšių, iš kurių kultivuojama 20. Rusijoje galima rasti 11 rūšių – tiek natūralioje aplinkoje, tiek kultivuojamų.

1. Kalninė gervė. Įprasta jos augimo vieta – Europos kalnų regionai. Ši rūšis krūmiška, bet neaukšta – ne daugiau kaip 30 cm, jos lapeliai liesti šiurkštūs. Žiedas iki galo neišsiskleidžia, todėl turi puodelio formą. Pradeda žydėti birželį. Žiedai yra ryškiai geltonos spalvos, gana stambūs – iki 4 cm skersmens. Mėgsta saulę, šešėlio nepakenčia, šaltą orą pakelia gana atspariai.
2. Slankioji gervė. Slankioji gervė daug kuo panaši į savo kalninę giminaitę ir auga kaimynystėje – Alpėse, Balkanuose, Karpatuose. Augalas žemas – tik 15 cm. Pavieniai auksinės spalvos žiedai pradeda džiuginti nuo vasaros pradžios. Ji dažnai naudojama gėlynams puošti.
3. Miestinė gervė. Pasižymi labai storu šakniastiebiu, už kurį ir vertinama liaudies gydytojų. Auga visose šalyse, Rusijoje labiausiai paplitusi Uralo regione. Viena aukščiausių rūšių – iki 70 cm. Žiedai smulkūs – apie 1,5 cm, geltonos, bet gana šviesios spalvos, jei nepasakytum, kad blankios. Žydi nuo gegužės ir vėliau suformuoja daug sėklų, kurios gana lengvai sudygsta, todėl gervė greitai plinta, išstumdama visas kitas žoles.
4. Prieupelinė gervė. Tipiškas Amerikos žemyno gyventojas, bet aptinkamas ir Eurazijoje. Viena iš nedaugelio gervės rūšių, galinčių augti gausiai drėgnoje dirvoje, taip pat upių ir ežerų pakrantėse. Šakniastiebis galingas, aukštis atitinka jo galingumą – iki 70 cm. Pasižymi rudu stiebu. Žiedai turi įdomią spalvą – geltoni su raudona arba rusvai raudona juostele, turi dubens formą.
5. Alepinė gervė. Nepaisant aukšto ūgio – 70 cm, turi trumpą šakniastiebį. Ji išoriškai panaši į miestinę gervę, bet alepinė yra labiau pūkuota, netgi galima sakyti, gauruota. Jos stichija – beržynai, jų pakraščiai, stepiniai pievos. Plačiai paplitusi visoje Rusijoje – nuo Europos dalies iki Tolimųjų Rytų, Vidurinėje Azijoje ir Šiaurės Amerikos žemyne. Savaime sėdamasi vėjo pagalba lengvai plinta į didelius atstumus ir dideles teritorijas. Norint apriboti jos plitimą, reikia laiku nupjauti – iki sėklų brendimo pradžios.
6. Čiliečių gervė. Jos tėvynė – Čilė, iš čia ir kilęs pavadinimas. Aukštas ir krūmiškas augalas, padengtas storu pūku. Pasižymi dideliais – apie 4 cm – frotiniais purpurinės spalvos žiedais, žydi gana ilgai – nuo gegužės pabaigos iki vasaros pabaigos.
7. Graužė ryškiai raudona. Šios graužės rūšies tėvynė – Kaukazas ir Balkanų pusiasalio teritorija. Remiantis augalu, kilusiu iš šių vietovių, selekcininkai išvedė labai gražią gėlę, kurią vertina kraštovaizdžio dizaineriai ir sodininkai. Aukštas krūminis augalas su dideliais ryškiai raudonais žiedais, surinktais po 2–4 vienetus į žiedynus. Žydi nuo gegužės iki vasaros pabaigos.
8. Graužė stambialapė. Iš pavadinimo matyti, kad būdingas šios rūšies bruožas – stambesnė lapija, palyginti su kitomis rūšimis. Kiekvienas lapas platus, kiaušinio formos. Tačiau žiedai mažesni, blyškesni ir ne tokie išraiškingi nei giminingų augalų – tik 1 cm skersmens. Žydėjimas prasideda gegužę ir baigiasi vasaros viduryje. Šios veislės tėvynė – Šiaurės Amerika.
9. Graužė rossa. Ši veislė ypatinga tuo, kad paplitusi daugiausia šaltame klimate – Arkties Šiaurės Amerikos žemyno regionuose. Puikiai išsilaiko ir normaliai peržiemoja tokiomis atšiauriomis sąlygomis.
10. Graužė triflorum. Žemas daugiametis, užauga ne aukščiau 30 cm. Sėkmingai naudojamas dekoruoti gėlynams ir gėlių loviams, plačiai taikomas ne tik privačiame, bet ir miesto kraštovaizdžio dizaine. Ryškiai geltoni žiedai teikia estetinį malonumą savo gyvybingumu. Tarp ryškiai geltonų žiedų gali pasirodyti ir oranžinių.
11. Graužė hibridinė. Selekcininkai išvedė daugybę šios graužės veislės veislių. Daugiausia jos pasižymi dideliais oranžinių ir raudonų atspalvių žiedynais. Tarp populiariausių – tokios veislės kaip švelniai oranžinė „Gladis Perri“ ir „Princesė Julijana“ bei oranžinė raudona „Fejer Opalas“.

Rinkimas ir laikymas

Kadangi graužėms praktiškai nėra dirvos, netinkančios augimui, jų galima sutikti miesto natūraliose vejose ir pakelėse. Tokių augalų negalima rinkti ir ruošti vaistams, nes jie įgeria visas kenksmingas medžiagas iš pramonės išmetamų teršalų ir automobilių išmetamųjų dujų. Geriau vykti rinkti užmiestyje, miškuose ir pievose.

Žaliąją augalo dalį, taip pat ir žiedus, reikia rinkti, kai jis pradeda žydėti, pjaunant pjautuvu graužę beveik prie pat stiebo pagrindo. Geriau rinkti pirmoje dienos pusėje, bet ne per anksti: turi spėti išdžiūti rasa.

Galima džiovinti žaliąją masę visą arba atskirti žiedus ir padaryti atskirą ruošinį. Džiovinimo sąlygos joms vienodos. Pirma, vaistinę žaliavą reikia šiek tiek padžiovinti pavėsyje, gryname ore, o padžiovintą augalą iki paruošimo atvesti elektrinėje džiovykloje, nustačius 45–50 laipsnių temperatūrą. Kad būtų patogiau sudėti augalą į džiovyklą, geriau jį iš anksto supjaustyti gabalėliais.

Paruoštą vaistinę žaliavą geriau sudėti į popierinius maišelius, kartonines dėžes arba medvilninius maišelius, kuriuose jie laikomi sausoje patalpoje ne ilgiau kaip metus.

Šakniastiebius verta paruošti rudenį, iki to laiko jie sukaupia didžiausią kiekį gydomųjų medžiagų. Vaistiniams tikslams labiausiai tinka suaugę augalai. Iškastas šaknis reikia nukratyti nuo žemės, kruopščiai nuplauti naudojant šepetį ir, kaip ir žaliąją dalį, iš pradžių padžiovinti ore ir tik tada išdžiovinti elektrinėje džiovykloje arba džiovinimo spintoje, nustačius 45 laipsnių temperatūrą. Tokiomis sąlygomis vaistinė priemonė puikiai išlaiko ir naudingąsias medžiagas, ir būdingą išskirtinį raktažolės kvapą – gvazdikėlių kvapą.

Gydomuosius šakniastiebius laikykite medvilniniuose maišeliuose sausoje patalpoje; tokiomis sąlygomis jie tinkami naudoti trejus metus.

Gydomosios žiognagės savybės

Raktažolė – augalas, žinomas kaip vaistinis dar senovės Graikijoje. Būtent graikai jį aprašė medicinos traktatuose. O oficialioji Rusijos medicina jį pripažino 1818 metais ir įtraukė į Rusijos farmakopėją.

Dėl vaistinio augalo sudėtyje esančių medžiagų, iš jo pagamintos priemonės pasižymi priešuždegiminiu, žaizdas gydančiu, antiseptiniu, sutraukiančiu, priešmaliariniu, prakaituojančiu ir bendrai stiprinančiu poveikiu. Jo preparatai gali malšinti pilvo skausmą, atsiradusį dėl spazmų, šalinti tulžies sąstingį, mažinti nuovargį ir suteikti gyvybingumo, sumažinti prakaitavimą.

Iš vaistinio augalo ruošiami vandens preparatai – užpilai ir nuovirai – bei spiritiniai užpilai, raktažolė naudojama tiesiogiai – tik sumalant ją iki miltelių būsenos. Ligos, su kuriomis augalas susidoroja, yra: įvairios kilmės kolitai, skrandžio katarai, žarnyno diegliai ir padidėjęs dujų susidarymas, vėmimas ir dizenterija. Raktažolė gydo ir kvėpavimo organus – nuo paprasto kosulio iki kokliušo, plaučių uždegimo, bronchialinės astmos ir net tuberkuliozės. Nefritai ir cistitai, cholecistitai ir kepenų problemos, neurozės ir C-avitaminozės – visoms šioms ligoms gydyti yra receptas, pagrįstas šiuo vaistiniu augalu.

Raktažolė taip pat naudojama vyrų ir moterų subtilioms problemoms spręsti: padeda atsikratyti impotencijos, vartojama kaip priemonė gimdos susitraukimui skatinti ir kraujavimui sustabdyti – tiek gimdos, tiek hemorojaus.

Antiseptinės ir priešuždegiminės vaistinio augalo savybės yra naudingos ir išoriniam naudojimui gydant tonzilitą, periodontozę, gingivitą ir stomatitą – net labai sudėtingais ir pažengusiais atvejais, kai jau pastebimi nekroziniai audinių pokyčiai, siekiant pagreitinti žaizdų gijimą. Raktažolė varo kirmėles ir kovoja su rachitu, veiksminga kaip antivirusinė, prakaituojanti, priešmaliarinė ir tonizuojanti priemonė.

Žiognagė liaudies medicinoje

Pagal šimtametę tradiciją liaudies medicina naudoja vaistinį augalą, kad atsikratytų plataus spektro problemų – nuo paprasto prakaitavimo iki rimtų, pavyzdžiui, tokių kaip navikai.

Nuo nuospaudų

Norint atsikratyti sausų nuospaudų, prireiks šviežio, ką tik iškasto žiomenės šakniastiebio. Jį reikia perpjauti išilgai pusiau ir per naktį pritvirtinti pjūviu prie nuospaudos. Procedūrą kartoti kasdien, kol nuospauda išnyks.

Peršalus

Norint pagaminti gėrimą, kuris palengvina būklę peršalus, reikia paimti 15–20 gramų miltelių, pagamintų iš bet kurių antžeminių augalo dalių – lapų, stiebų, žiedų, užpilti juos verdančiu vandeniu ir palaukti 3 valandas, kol užsitrauks. Perkošus gerti po 2 gurkšnius ryte ir vakare. Gėrimas ne tik padės greičiau pasveikti nuo peršalimo, bronchito ar tonzilito, bet ir sustiprins imuninę sistemą bei taps puikia profilaktine priemone nuo vėlesnių ligų.

Valomoji priemonė

Toks mišinys ruošiamas tik iš džiovintų augalo lapų. Juos pirštais sutrinti iki miltelių ir paimti 2 arbatinius šaukštelius vaistinės žaliavos. Užpylus 2,5 stiklinės užvirusio vandens, kaitinti 20 minučių vandens vonelėje. Jei per dieną išgeriamas valgomasis šaukštas tokio mišinio, atsistato mikroelementų – tokių kaip geležis, natris ir magnis – pusiausvyra organizme. Ši priemonė taip pat valo kraujagysles ir padeda gydyti sudėtingas žaizdas.

Vaikams, sergantiems rachitu

Voniomis su tokiu mišiniu skiriamos vyresniems nei šešių mėnesių kūdikiams.

Žiomenė naudojama kaip žolelių mišinio sudedamoji dalis, kuriame šis augalas sumaišomas lygiomis dalimis su ramunėlėmis, dilgėlėmis ir trilape. Reikia paimti 4 valgomuosius šaukštus mišinio ir pavirti 15 minučių vandenyje (3 litrai). Perkošus įpilti į vonios vandenį (20 litrų). Vandens procedūros trukmė – 10 minučių.

Sergant virškinimo ligomis

Kepenų ligas, cholecistitą ir gastritą galima gydyti mišiniu, pagamintu iš žiomenės šaknies ir žolės, iš kurių 10 gramų susmulkinti ir virti 10 minučių 250 ml vandens, o mišinį supilti į termosą 2 valandoms. Tada filtruoti ir gerti skystį per dieną, padalijus į 4 dozes.

Sergant inkstų ligomis

Į 250 ml vandens paimti 20 gramų sausos žolės ir virti mišinį pusvalandį. Atvėsus, perkošti ir vartoti 3 kartus per dieną prieš sėdant prie stalo po valgomąjį šaukštą nuoviro. Juo taip pat galima skalauti gerklę sergant tonzilitu ir burną sergant stomatitu.

Sergant bronchitu

Kosuliui palengvinti sergant bronchine astma ir bronchitu rekomenduojama prieš valgį vartoti miltelius iš džiovintos žiomenės šaknies. Priemonę imti ant arbatinio šaukštelio galiuko, užvalgyti medumi ir užgerti vandeniu.

Kraują stabdanti priemonė

1. Esant gimdos ar hemorojiniam kraujavimui, 30 minučių virti 2 valgomuosius šaukštus tarkuotos vaistinio augalo šaknies pusėje litro vandens. Atvėsus perkošti ir gautą skystį išgerti per visą dieną mažomis dozėmis.
2. Sunkiais atvejais reikalingas labiau koncentruotas nuoviras, kuris gaminamas iš 30–40 gramų šaknies ir pusantros stiklinės vandens. Jį reikia išgarinti ant silpnos ugnies per pusę, perkošti ir vartoti kas valandą po valgomąjį šaukštą.

Nuo gastrito

Gaminamas vaistinis žolelių mišinys, imant po vieną valgomąjį šaukštą žemynos, gysločio, raudoklės ir čiobrelio. Taip pat pridėti po 3 valgomuosius šaukštus gumbenio, ramunės, linlapės, šalpusnio, siauralapio gauromečio, melisos ir po 2 šaukštus apynių spurgų bei viržio. Šio kiekio užteks visam gydymo kursui, nes paros dozei ruošiamas mišinys iš vos 1 valgomojo šaukšto mišinio, užpilto termose 300 ml ką tik užvirusio vandens. Vartoti po 6 valandų nusistovėjimo ir perkošimo. Skystį padalyti į tris porcijas ir kiekvieną išgerti pusvalandį prieš valgį.

Gydomųjų mišinių rūšys

Pagrindinės vaistinės formos, kuriomis liaudies medicina naudoja gydomąjį augalą, – užpilas, tinktūra ir nuoviras.

Užpilas

1. Žolelių užpilas. Šis vaistinis augalas gerai ramina nervus. Užpilui paruošti stikline ką tik užvirusio vandens užpilti valgomąjį šaukštą smulkintų lapų ir palaikyti ne mažiau kaip dvi valandas, perkošti ir gautą skystį išgerti per dieną, padalijus į dvi dalis.
2. Šaknų užpilas – 1 variantas. Gydyti sergančias kepenis, malšinti tulžies pūslės spazmus ir žarnų dieglius liaudies gydytojams padeda užpilas iš žemynos šaknų. Supjaustytas šaknis (valgomąjį šaukštą) nuplikyti stikline ką tik užvirusio vandens ir laikyti po sandariai uždarytu dangčiu ir šiltu rankšluosčiu ne mažiau kaip dvi valandas, geriau net tris. Tris valandas trukmės palaikymą galima pakeisti garinimu vandens vonelėje pusvalandį. Atvėsus mišinį perkošti ir vartoti iki 4 kartų per dieną – prieš valgį, vienu metu išgeriant 2–3 valgomuosius šaukštus.
3. Šaknų užpilas – 2 variantas. Esant meteorizmui, viduriavimui, vėmimui, žarnų diegliams ir net dizenterijai, rodomas užpilas iš 2 arbatinių šaukštelių smulkiai supjaustytos, ką tik iškastos gydomojo augalo šaknies, užpiltos 250 ml užvirinto vandens. Po dviejų valandų palaikymo sandariai uždarytame inde priemonę perkošti, padalyti į dvi lygias porcijas ir išgerti ryte bei vakare pusvalandį prieš valgį.

Tinktūra

1. Tonizuojanti tinktūra. Į 100 ml degtinės supilti valgomąjį šaukštą smulkiai supjaustytos šviežios augalo šaknies ir palaikyti mėnesį tamsioje vietoje. Perkošti ir gerti po 10–15 lašų, praskiedus juos 100 ml vandens, prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Turi raminamąjį poveikį ir rekomenduojama gydyti nervų sutrikimus, taip pat suteikia gyvybingumo.
2. Tinktūra esant skrandžio vėžiui. Pusėje litro degtinės pamirkyti 5 didelius šaukštus gydomojo augalo šaknies, iš anksto sumaltos. Iki paruošimo palaikyti 2 savaites. Rodoma šios tinktūros terapija kompleksinio gydymo sudėtyje pacientams, sergantiems skrandžio vėžiu. Vartojimo norma – nuo 20 iki 30 lašų tris kartus per dieną praėjus valandai po valgio. Atskirais atvejais liaudies gydytojai skiria vienkartiniam vartojimui po arbatinį šaukštelį priemonės.
3. Tinktūra ant vyno. Puslitriui vyno reikia 5 arbatinių šaukštų susmulkintų vaistinio augalo šaknų. Mirkymo laikas – savaitė. Perkoštą mišinį galima naudoti virškinimo procesui pagerinti, dujų susidarymui sumažinti ir vėmimui sustabdyti. Gerti praėjus 50–60 minučių po valgio (3–4 kartus per dieną) po valgomąjį šaukštą.

Nuoviras

1. Per pusvalandį pavirinti 200 ml vandens 15 gramų šviežios šaknų žaliavos. Atvėsus perkošti. Šiuo nuoviru skalauti gerklę sergant angina, taip pat dėti kompresus sąnarių skausmui palengvinti esant išnirimams ir reumatizmui.
2. Ant silpnos ugnies pavirinti 10 minučių stiklinę vandens su arbatiniu šaukštu sutarkuoto šviežio gravilato šaknies. Tada dar valandą palaikyti užvirtus, po to perkošti ir išgerti visą dieną, kas kartą padarant po mažą gurkšnį. Nuoviras skiriamas gimdos kraujavimui sustabdyti.
3. Ant mažos ugnies pavirinti 10–15 minučių 250 ml vandens su 2 arbatiniais šaukštais šviežiai susmulkintos gydomosios augalo šaknies, tada palikti 2 valandoms pritraukti. Šis nuoviras tinka skalauti gerklę sergant laringitu ar angina. Taip pat mišinys padeda gydyti burnos ertmę sergant gingivitu, stomatitu ir kitomis gleivinių problemomis. Skalavimus atlikti 4–5 kartus per dieną, kol simptomai visiškai išnyks.
4. Stiklinėje karšto vandens išmaišyti valgomąjį šaukštą šviežios, smulkiais gabalėliais supjaustytos augalo šaknies ir pavirti 20 minučių ant silpnos ugnies, tada nukelti ir palaikyti užvirtus dar 50–60 minučių. Perkošti ir gerti po valgomąjį šaukštą 20 minučių prieš valgį 3–4 kartus per dieną. Rekomenduojama sausam kosuliui gydyti sergant bronchitu.

Naudojimas kosmetologijoje

Eterinis aliejus, gaunamas iš gravilato, aktyviai naudojamas parfumerijos ir kosmetikos priemonių gamybos įmonėse. Jis suteikia gaminiams malonų gvazdikų aromatą, o dėl augalo antiseptinių savybių iš jo gaminamos priemonės, kurios odą valo, malšina skausmą ir šiek tiek džiovina.

Namų kosmetologijoje gravilatas daugiausia naudojamas riebiai odai. Naudojant šį gydomąjį augalą galima sumažinti odos riebalų kiekį, sureguliuoti dermą ir kontroliuoti prakaitavimą.

Kaukė riebiai odai

Arbatinį šaukštą gravilato žalumynų pusvalandį virti puslitryje vandens. Nukelti nuo viryklės, perkošti karštą ir atsargiai, plona srovele, nuolat maišant, į skystį įpilti 2 valgomuosius šaukštus krakmolo. Gautą masę atvėsinti ketvirtį valandos ir 30 minučių užtepti ant veido. Per šias pusvalandį nesimti jokių darbų, pailsėti ir pažiūrėti mėgstamą malonią televizijos laidą.

Kūno vonia

Siekiant pagerinti riebios odos būklę, išvalyti poras ar sumažinti spuogų atsiradimą, kurie dažnai atsiranda ant nugaros esant riebiai odai, reikia paruošti nuovirą iš 8 šaukštų augalo (tinka bet kurios gravilato dalys) ir litro vandens. Mišinį virkite ketvirtį valandos, supilkite į termosą ir palaikykite dar porą valandų, tada nuovirą perfiltruokite ir supilkite į vonią – ir galite pasinerti į vandenį, mėgautis ir tuo pačiu gydytis.

Nuo odos išbėrimų

Išdžiovintą vaistinio augalo šakniastiebį sumalkite kavamale iki miltelių pavidalo. Paimkite 2 didelius šaukštus miltelių ir sumaišykite juos su šaukštu kiaulinių taukų, kuriuos patartina šiek tiek pašildyti. Sutepkite paraudimus, spuoginius išbėrimus ryte ir vakare.

Nuo egzemos ir odos dirginimų

Ant egzemos pažeistų rankų odos uždėkite augalo lapus, norėdami didesnio efekto juos iš anksto suminkykite, kad išsiskirtų sultys. Užfiksuokite vaistinę žolę sausu švariu tvarsčiu. Procedūrą kartokite vieną kartą per dieną, kol oda atsigaus. Ši priemonė padės ir atsikratyti kitų odos ligų.

Nuo veido patinimų ir kraujagyslių žvaigždučių

Įprastą dieninio kremo normą sumaišykite su koše, gauta blenderiu iš šviežių gravilato lapų. Užtepkite kremą su žolelėmis ant veido ir pagulėkite 20–25 minutes, po to nuplaukite likusias žoleles šiltu vandeniu. Gydomasis poveikis pasiekiamas dėl stiprinamojo augalo poveikio kraujagyslių sienelėms, didinant jų elastingumą. Jei šią procedūrą atliksite reguliariai, patinimai neatsiras, o kraujagyslinės žvaigždutės laikui bėgant išnyks.

Kontraindikacijos vartojimui

Gravilato ypatybė yra ta, kad jis skatina kraujo krešėjimą, todėl nerekomenduojamas pacientams, linkusiems į trombozes, sergantiems tromboflebitu. Tie, kurių kraujospūdis yra žemas, taip pat turėtų atsisakyti bandymų gydytis šiuo vaistiniu augalu.

Dėl sutraukiančių ir rauginančių medžiagų savo sudėtyje gravilatas draudžiamas tiems, kurie gerai pažįsta lėtinius vidurių užkietėjimus. Nėščioms moterims, maitinančioms motinoms ir vaikams gravilatas taip pat yra kontraindikuotinas.

Ir, kaip ir kiekvienas vaistinis augalas, gravilatas tikrai turi komponentų, kuriems kai kurie žmonės gali turėti individualų netoleravimą. Tokiems žmonėms jo naudoti negalima.

Gravilato nuotrauka