Varninė akis: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Šeimose, kuriose per kelias kartas yra tradicija kiekvieną sezoną eiti į mišką grybauti ir uogauti, nuo mažens žino: pamačius varninės akis lapus ir uogas – praeik pro šalį, neliesk, nes šis augalas yra nuodingas. Toks nuodingas, kad net vabzdžiai jo vengia, todėl jis niekada nebūna apgraužtas ar sugadintas kenkėjų.

Cheminė sudėtis

Botanikai mokslininkai ištyrė varninę akį iki smulkmenų ir seniai nustatė, kad jos pavojus pirmiausia susijęs su tuo, kad uogose ir šakniastiebyje yra glikozidų paridino ir paristifino, kurie pasižymi neurotoksinu poveikiu, nuodija nervinį audinį, jį ardydami. Tačiau protingomis nustatytomis dozėmis jie gali padėti kovoti su navikais, pašalinti bet kokius kraujotakos sutrikimus, normalizuodami kraujo sudėtį ir jo tankį, kovoti su grybelinėmis infekcijomis ir uždegiminiais procesais.

Augalo sudėtyje taip pat yra steroidinių saponinų, kurių vaidmuo – slopinti patogeninių mikroorganizmų vystymąsi, ir labai naudingų medžiagų flavonoidų, kurie teigiamai veikia kapiliarų sieneles, stiprina jas ir normalizuoja širdies raumens veiklą.

Naudingų varninės akies sudedamųjų dalių sąraše – kumarinai, skatinantys kraujo skystinimą ir užkertantys kelią trombo formavimuisi, taip pat pektinai – medžiagos, leidžiančios palaikyti normalią žarnyno mikroflorą.

Taip pat augale yra organinių rūgščių rinkinys, kurių dalyvavimas palaikant žmogaus organizmo rūgščių-šarmų pusiausvyrą užtikrina imuninės sistemos, virškinamojo trakto, kiekvienos kūno ląstelės funkcionavimą, o tai gerina bendrą žmogaus būklę ir savijautą, didina jo gyvybinį potencialą. Maždaug tą patį vaidmenį atlieka ir vitaminas C, kurio žolėje yra daug.

Kaip atrodo ir kur auga

Varninė akis – daugiametis augalas. Jo šakniastiebis tęsiasi toli į šonus, ypač nesigilindamas į dirvožemį (botanikai tokią šaknies atmainą vadina šliaužiančia). Kiekvieną pavasarį šaknis plečia ekspansiją į gretimą teritoriją, duodama vis naujus ūglius. Nepaisant plataus ploto užgrobimo, nuo šaknies išauga vienintelis ūglis – tiesus, briaunotas, bet lygus, be plaukuotumo.

Ant vertikalaus ūglio, kurio aukštis nuo 10 iki 40 cm, viršutinėje dalyje susidaro menturė – tai vieta, iš kurios viename lygyje išauga keturi gana platūs lapai, tolygiai išsidėstę per perimetrą ir aiškiai poromis vienas priešais kitą, lyg kryžius. Lapai pailgi, ovalūs, smailia viršūne, jų ilgis apie 10 cm. Nors varniaakė priklauso vienaskilčių augalų klasei, kuriems būdingas išilginis gyslų išsidėstymas lape, jos gyslos yra tinklinės.

Iš šio savotiško lapų kryžiaus centro išauga žemas ir nelabai storas žiedkotis, ant kurio yra nepastebima žalsvos spalvos gėlė, sudaryta iš dviejų eilių siaurų, į vainiklapius panašių taurelapių. Išorinėje eilėje jie žali, apie 4 cm ilgio, vidinėje – mažesni, gelsvai žalios spalvos. Apskritai gėlė forma primena žvaigždę smailiais spinduliais. Augalas žydi nuo gegužės pabaigos ir birželio pradžios iki pirmųjų rugpjūčio dienų, vėliau ant jo susidaro didelė blizganti uoga, dėl kurios varniaakė gavo savo pavadinimą. Iš pradžių ji raudona, bręsdama įgauna tankiai juodą spalvą su melsvai pilkais apnašais.

Apvalios uogos skersmuo – 1 cm, jos viduje yra keturi lizdeliai-kameros, kuriuose yra daug sėklų. Jei vaisius sutraiškomas, išbėga sultys, iškart pajaučiamas būdingas sunkus kvapas. Uoga taip pat nemalonaus skonio, rūgščiai kartoka. Subręsta rugpjūtį ir išvaizda primena mėlynę arba šilauogę, todėl svarbu išmokyti vaikus atskirti nuodingą augalą ir neliesti išoriškai patrauklios, bet mirtinai pavojingos uogos. Būtent joje didžiausia nuodingųjų medžiagų koncentracija, ūgliai ir lapai yra mažiau toksiški.

Varniaakė mėgsta šešėlines vietas, drėgnus priemolius, humusingą dirvą, būtent tuo paaiškinama pagrindinė jos buveinė – lapuočių ir mišrūs miškai. Tačiau augalas neblogai prisitaiko ir spygliuočių miškuose, kur dirva parūgštinta spygliuočių paklote. Varniaakė aptinkama ir ežerų bei upių krantuose, daubose, miško laukymėse, pomiškyje, krūmynuose ir net miškastepėje. Augalas dauginasi sėklomis, kurias vėjas, o ypač paukščiai, gali išnešioti labai dideliais atstumais.

Gamtoje egzistuoja kelios varniaakės veislės. Taip, įprastinė keturlapė auga visur miškuose nuo Centrinės Europos iki Kamčiatkos ir Azijos regiono. Jai labiau patinka vidutinio klimato sąlygos, o pietų Europos, Viduržemio jūros pakrančių regionų, taip pat Azijos ir Šiaurės Amerikos šalių orai yra nepalankūs jos augimui. Rusijos teritorijoje varniaakės neaptinkama tik gana atšiauraus klimato regionuose – Čiukotkoje ir Jamalo-Nencų apygardoje.

Pelkėtose Pavolgio, Kaukazo ir Vakarų Sibiro vietose aptinkama varniaakė, vadinama nepilne, o Himalajų kalnuose įsikūrė veislė, vadinama daugialape, šie augalai turi ne keturis, o nuo aštuonių iki dešimties lapų.

Rusijos teritorijoje taip pat pasitaiko (nors ir retai) varnauogės egzempliorių su penkiais ir net šešiais lapais. Jie stebimi Tolimuosiuose Rytuose – šešėlinėse vietose, rūgščiose drėgnose miškų ir daubų dirvose. Čia sėklas paprasto keturlapio augalo atnešė migruojantys paukščiai, tačiau dėl klimato specifikos jos transformavosi į naujas, dabar egzistuojančias atmainas.

Rinkimas ir laikymas

Varnauogės žolę pradedama rinkti nuo vasaros pradžios, kai augalas tik pradeda žydėti. Būtent šiuo laikotarpiu jis labiausiai tinka gydymo tikslams. Ieškodami vaistinės žaliavos, žolininkai maksimaliai apsaugo kūną ir akis nuo sąlyčio su lapais ir sulos patekimo ant odos bei gleivinių, galinčios sukelti dirginimą ir net nedidelį nudegimą. Dėvimi tankūs drabužiai ilgomis rankovėmis ir užsisegamais rankogaliais, papildomai mūvimos pirštinės ir apsauginiai akiniai.

Augalas nupjaunamas aštriu peiliu prie pat šaknies ir išdėliojamas šešėlinėje, nuo saulės paslėptoje patalpoje, kurioje gerai veikia ventiliacija arba skersvėjis. Nupjauta žaliava nedideliu sluoksniu išdėliojama ant popieriaus ir karts nuo karto apverčiama, kad išdžiūtų tolygiai.

Išdžiūvusi žolė sudedama į drobinius maišelius arba pakankamai tankius popierinius maišelius. Ant maišelio ar pakuotės būtinai užrašoma, koks augalas jame yra, ir nurodoma, kad jis nuodingas.

Uogų rinkimas atliekamas tuo laikotarpiu, kai jos visiškai prinokusios. Apie tai byloja jų spalva – sodriai juoda su melsvai pilkšva danga. Uogas galima džiovinti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir žalumynus, arba pagreitinti džiovinimo procesą naudojant elektrinę džiovyklę. Taip pat uogos šaldomos šaldiklyje. Bet ir vienu, ir kitu atveju ant maišelių ar talpyklų reikia nurodyti turinio pavadinimą, paminint nuodų buvimą.

Šaknys nenaudojamos, jos netinka gydymo tikslams, nes sukelia stipriausią organizmo intoksikaciją.

Varninės akies gydomosios savybės

Oficiali medicina nenaudoja varnauogės pagrindu pagamintų priemonių dėl didelio augalo toksiškumo. Liaudies gydytojai taip pat yra labai atsargūs ir atidūs skirdami ir rekomenduodami jo pagrindu pagamintus gydomuosius mišinius. Iš esmės žolininkai naudoja augalo gebėjimą sukelti vėmimą ir turėti vidurius laisvinantį poveikį.

Be to, nuo senų laikų žyniai varnauogės nuovirais mažina nervų sistemos sutrikimų sukeltų spazmų intensyvumą, gydo uždegusią gerklę, migreną, vartoja sergant širdies ligomis, kurias lydi padažnėjęs širdies plakimas. Laisviau varnauogės priemonės naudojamos išoriškai: gydo pūlinius, opas, furunkulus, pūlingus bėrimus, deda ant žaizdų po pasiutusio šuns įkandimo (būtinai po visų paskyrimų, injekcijų ir skiepų, atliktų oficialiose gydymo įstaigose). Šiam tikslui naudojamos augalo sultys, košelė, vandens nuovirai arba alkoholinės tinktūros. Be to, kiekviena rekomendacija ir kiekvienas naudojimo receptas būtinai pateikiamas su nurodymu: naudoti tik prižiūrint gydytojui.

Homeopatai taiko priemones, pagamintas iš varno akies, plačiau. Kaip žinoma, homeopatija gydo negalavimus mažomis, beveik mikroskopinėmis medžiagų dozėmis arba stipriai atskiestais preparatais. Tuo tarpu oficialioji sveikatos priežiūra su ja neturi nieko bendra, homeopatai laikomi netradicinės medicinos atstovais.

Iš šviežios žaliosios dalies gaminamas homeopatinis preparatas, naudojamas veido ir galvos neuralginiams skausmams malšinti, esant dažniems gerklės ir ryklės uždegimams. Šis pats preparatas vartojamas siekiant pašalinti akių vokų trūkčiojimą sergant konjunktyvitu. Gydymo kursas tokiais preparatais paprastai būna ilgas.

Homopatai tvirtina, kad žmogaus organizmui nebus jokios žalos, jei augalas bus vartojamas protingomis dozėmis. Nedidelis kiekis piridino ir paristifino, esančių lapų ir vaisių sudėtyje, skrandyje sėkmingai suyra veikiami druskos rūgšties ir fermentų. Be to, homopatai pabrėžia, kad reikia vartoti augalus, surinktus būtent žydėjimo metu, nes šiuo laikotarpiu lapuose ir stiebuose yra mažiausiai nuodingųjų medžiagų. Iš jų gaunami geri gydomieji užpilai ir nuovirai.

Gydymo tikslais naudojamos varno akies savybės raminamai veikti nervų sistemą, malšinti įvairios kilmės spazmus, gydyti uždegiminius procesus, pasižymėti diuretiniu poveikiu. Augalas teigiamai veikia kraujotakos sistemą, skystindamas kraują, gerindamas jo mikrocirkuliaciją ir pratekėjimą per minkštuosius audinius, tuo pačiu spartindamas žaizdų gijimą.

Iš ką tik nuskinto augalo gaminami preparatai, kuriais gydomos širdies problemos – tokios kaip aritmija, ypač tachikardija, arba pagreitėjęs širdies plakimas. Varno akies priemonės vartojamos sergant didele kvėpavimo organų ligų grupe, turinčių peršalimo pobūdį – angina, laringitu, tonzilitu, nosies sinusų uždegimais – sinusitu ir viršutinio žandikaulio sinusitu, taip pat ir sergant bronchitu. Netgi sergant tokia rimta liga kaip tuberkuliozė, homopatai skiria priemones iš šio augalo.

Klausos sutrikimai ir įvairūs pakenkimai taip pat įeina į ligų, kurioms esant veiksmingas varno akis, sąrašą. Šiame sąraše – stiprūs skausmai, atsiradę neurito fone, su tokiomis problemomis gydomieji kompozitai iš augalo taip pat susidoroja. Čia pasireiškia jo sedatyvinis poveikis, kuris naudojamas ir psichosomatiniams bei psichiniams sutrikimams gydyti, būklei palengvinti sergant nerviniais tikai, vidaus sekrecijos liaukų veiklai sureguliuoti ir normaliam hormonų balansui atkurti.

Tinkamai naudojant augalas gerina virškinimo trakto darbą, normalizuoja apetitą, mažina kojų tinimą, palengvina reumatinius skausmus.

Kiekvienos problemos gydymui naudojamas vaistas su specialia doze, reikiamu skiedimo laipsniu. Gydymas turi vykti tik prižiūrint homeopatui. Savarankiškas sau skyrimas ir varninės akies priemonių naudojimas griežtai draudžiamas! Piktnaudžiauti tokių vaistų vartojimu ir viršyti dozę nerekomenduojama, galimas apsinuodijimas.

Varninė akis liaudies medicinoje

Dažniausiai varninė akis gydymo tikslais užpilama degtine arba spiritu, tokius mišinius žolininkai rekomenduoja, kad sumažintų galvos skausmą, atstatytų normalų miegą, palengvintų būklę sergant širdies ligomis. Spiritiniai mišiniai gydo ir odos problemas: žaizdas ir opas, jie gali numalšinti sąnarių skausmą ir pašalinti jų uždegiminius procesus, pašalinti raumenų spazmus ir nuraminti nervų sistemą.

Žaizdų gydymui

Norint susidoroti su sunkiai gyjančiomis žaizdomis, reikia paimti tiek uogų, kad sutrintos jos galėtų visiškai uždengti skaudamą vietą. Sutrinkite uogas, gauta mase tepkite pūliuojančią žaizdą, įdrėskimą, pūlinį bėrimą ar spuogus. Gydymui pakanka priemonę naudoti kartą per parą.

Sultys nuo galvos skausmo

Sultys padės kaip skubi pagalba sergant migrena ir galvos skausmu, nesusijusiu su spaudimo padidėjimu. Skausmas nurims, jei sultimis įtrinsite smilkinius. Skystam vaistui gauti naudojamos tiek uogos, tiek žalumynai, kuriuos prieš išspaudžiant reikia sutrinti iki tyrės būklės blenderiu.

Tokiu metodu galima naudotis ne dažniau kaip kartą per dieną, sergant hipertenzija ši priemonė draudžiama.

Tinktūra nuo galvos skausmo

Kad išgydytų migreną ir padarytų priepuolius retesnius bei silpnesnius, reikia paruošti gydomąjį mišinį iš pusės litro degtinės ir 10 uogų. Mišinį padėti į spintą 2 savaitėms, po to perkošti. Prieš gydymą į 50 ml vandens įlašinti 25 lašus gautos tinktūros ir gerti po 3 kartus per parą. Gydymo kursas – 3 savaitės.

Vidurius laisvinanti priemonė

Pusėje litro degtinės pamirkyti 50 g augalo stiebo, prieš tai supjaustius jį nedideliais gabalėliais. Mišinį padėti į vietą, nepasiekiamą saulės šviesai 3–4 savaitėms, tada perkošti. Tinktūrą laikyti šaldytuve, gydomąjį mišinį ruošti tiesiai vartojimo dieną. Stiklinėje vandens ištirpinti 2 arbatinius šaukštelius tinktūros. Išgerti mišinį per parą, kas 2–3 valandas po valgomąjį šaukštą.

Esant smegenų sutrenkimui

Paimti 4 valgomuosius šaukštus varninės akies uogų tyrės, suberti jas į pusę litro degtinės ir padėti į tamsią vietą 10 dienų, po to perfiltruoti ir gerti tris kartus per dieną po 5 lašus savaitę.

Esant akių uždegimams

Keturlapę vilkauogę gali vartoti liaudies gydytojai ne tik kaip atskirą augalą, bet ir kaip žolelių mišinių komponentą. Siekdami gydyti uždegimines akių ligas, jie ruošia mišinį iš lygiomis dalimis paimtų raudonųjų dobilų, pievinių pelargonijų žiedų, rugiagėlių, ievos uogų, vilkauogės žalumynų ir pravartės. Vieną šaukštą gauto vaistinio mišinio reikia užpilti stikline užvirusio vandens ir palikti pritraukti valandai, po to pamirkyti vatos diskelius užpilu ir uždėti ant akių, darant kompresus. Gydytis iki visiško pasveikimo.

Traukulių malšinimui

200 ml spirito sumaišyti stikliniame inde su 2 g sausos paruoštos žolės. Gydymą galima pradėti po savaitės nusistovėjimo. Prieš vartojimą vieną šaukštą tinktūros praskiesti tokiu pat kiekiu vandens. Šį mišinį gerti kas 2 valandas per dieną. Jei traukuliai stiprūs, pertrauką tarp vartojimų galima sumažinti iki valandos, tačiau bendras priemonės kiekis neturi viršyti stiklinės per dieną. Gydymo trukmė – savaitė.

Esant laringitams

Paimti 30 g išdžiovintos ir sutrintos į miltelius vilkauogės žolės, supilti į 400 ml iki virimo įkaitinto vandens ir padėti į vandens vonią, kurioje laikyti užvirus 20 minučių. Nukelti, atvėsinti ir perkošti per audeklą arba marlę, sulankstytą į 6–8 sluoksnius. Gerti 3 kartus per dieną – prieš pusryčius, pietus ir vakarienę – po 30 ml (arba 2 valgomuosius šaukštus). Laikyti priemonę šaldytuve ir vartoti kursu ne ilgiau kaip savaitę – tiek laiko joje išsilaikys gydomosios savybės.

Pagal šį receptą paruoštas mišinys taip pat tinka tachikardijos ir nervų sutrikimų gydymui bei profilaktikai.

Gydomųjų mišinių rūšys

Nepamirškite: savarankiškai skirti sau gydymą šio vaistinio augalo preparatais draudžiama. Pavojus slypi galimoje perdozavime, ir net terminis apdorojimas nesumažina pavojaus, nes nuodingos medžiagos iš augalo neišnyksta. Perdozavimo pasekmė gali būti rimtos širdies ir kraujagyslių problemos, kvėpavimo ir nervų sistemos slopinimas.

Vaistiniams preparatams – nuovirų ir tinktūrų – gaminti dažniausiai imama šviežia žolė, nors atskirais atvejais – ir džiovinta žolė. Taip pat žolininkai rekomenduoja kaip žaliavą uogas.

Nuoviras

Užpilti puodeliu (350 ml) ką tik užvirusio vandens vieną šaukštą išdžiovintų, šiek tiek susmulkintų vilkauogės lapų. Uždengti mišinį lėkštele ir pastatyti ant vandens vonios. Palaikius virš verdančio vandens 5–7 minutes, nuimti ir palikti pritraukti 25–30 minučių, po to būtinai perkošti. Vidui vartoti homeopatinėmis, mažomis dozėmis. Kompresams paruošti pamirkyti marlės servetėlę nuovire ir uždėti ant probleminės vietos, pavyzdžiui, ant blogai gyjančių žaizdų ar opų.

Tepalas

Opos gydymui galite daryti kompresus iš augalo nuoviro arba pasigaminti tepalą. Dėl opų gydymo išspauskite sultis iš žaliosios augalo dalies ir sumaišykite jas su bet kokiu vaistiniu tepalu, naudojamu infekcinių ir pūlingų žaizdų gydymui, pavyzdžiui, su ichtiolio tepalu. Paruoškite vienkartinę vaisto porciją ir tepkite vieną kartą per dieną. Paprastai pakanka savaitės gydymo kurso.

Tinktūra

1. Iš lapų. Spiritinei tinktūrai paruošti reikės 10 g šviežių varniaakės lapų. Juos susmulkinkite ir užpilkite puse stiklinės spirito. Laikymo laikas – savaitė. Laikykite, kaip ir bet kurį kitą vaistinį augalą spirite, tamsaus stiklo butelyje, kasdien purtydami. Tada perkoškite ir padėkite į tamsią vėsią vietą. Vartokite priemonę tik stipriai praskiedę vandeniu: šaukštas stiklinei vandens. Tinktūra rekomenduojama, jei nerimsta nervinis veido ar voko trūkčiojimas. Per parą išgerti ne daugiau kaip 200 ml kompozicijos praskiedus.
2. Iš uogų. Norėdami paruošti tinktūrą, 10 uogų (ne daugiau!) užpilkite puse litro geros degtinės. Tinka tiek šviežios, tiek džiovintos ar šaldytos uogos. Priemonę laikykite ne mažiau kaip 14 dienų tamsioje vietoje. Kasdien purtykite indą su tinktūra. Vartokite, stipriai praskiedę vandeniu: 50 ml vandens – 20 lašų tinktūros. Tai paros norma, padalykite į tris kartus. Vaisto iš anksto neskiedžiama, kasdien ruoškite naują porciją. Priemonė vartojama esant nervų sistemos sutrikimams ir širdies darbo sutrikimams. Kursinis priėmimas – 3 savaitės. Jei reikia tolesnio gydymo, priemonę tęsti ne anksčiau kaip po 10 dienų.

Kas atsitiks, jei suvalgysite varninę akį

Nepaisant stipraus augalo nuodingumo, jei netyčia suvalgysite vieną ar net 2–3 uogas, nieko baisaus neatsitiks. Taip, tai nemalonu, bet nemirtina. Pradėti panikuoti dar per anksti, reikia išgerti keletą aktyvintos anglies tablečių, ir būklė pagerės.

Tačiau didesnis vienu metu suvalgytas uogų kiekis, pavyzdžiui, 8–10 vienetų, pasireikš labai greitai. Jau po valandos pasireikš stipraus apsinuodijimo požymiai, nes virškinimo sistemoje prasidėjo kenksmingų medžiagų įsisavinimas į kraują.

Kontraindikacijos vartojimui

1. Pirmoji ir pagrindinė taisyklė – gydytis augalo pagrindu pagamintomis priemonėmis galite tik aptarę šį klausimą su gydytoju, griežtai laikydamiesi jo rekomendacijų tiek dėl dozavimo, tiek dėl vartojimo režimo.
2. Varniaakė kategoriškai draudžiama nėščiosioms, krūtimi maitinančioms moterims, taip pat vaikams.
3. Hipertenzija, vienkartinis padidėjęs kraujospūdis ir nemiga – tai taip pat kontraindikacijos gydymui varniaake.
4. Negalima vartoti preparatų iš šio augalo pacientams, sergantiems inkstų ir šalinimo sistemos ligomis, taip pat tiems, kurie yra linkę į alergines reakcijas.

Apsinuodijimo simptomai

Jei dėl neatsargumo suvalgysite keletą varniaakės uogų, greitai atsiras apsinuodijimo požymiai.

Prasidės stiprus, galbūt net nevaldomas vėmimas, atsiras viduriavimas, lydimas rėmens ir stiprių skausmų pilve, skrandžio srityje. Burnoje gali būti degimo pojūtis, ryti bus skausminga ir sunku. Smilkiniuose prasidės stiprus skausmas, galva smarkiai svaigs, netgi galimas sąmonės netekimas. Pakils kūno temperatūra ir kraujospūdis, atsiras kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos sutrikimo požymių – tachikardija, širdies ritmo sutrikimas. Jei apsinuodijimas stiprus – gali sutrikti judesių koordinacija, kalbos veikla, atsirasti traukulių iki visiško paralyžiaus ir širdies veiklos sustojimo. Jei suvalgoma 15–20 uogų, labai tikėtina mirtis, tačiau net jei žmogus išgyvena, jis gali visam gyvenimui likti paralyžiuotas.

Tokioje situacijoje Jums reikia nedelsiant iškviesti nukentėjusiajam greitąją pagalbą, o kol ji važiuoja, duoti jam išgerti sodos tirpalo (tam į litrą vandens įberti nepilną arbatinį šaukštelį sodos, arba 5 g, ir išmaišyti). Jei sodos nėra po ranka, galima tiesiog duoti išgerti didelį kiekį vandens – ne mažiau kaip tris stiklines suaugusiajam, skysčio kiekis vaikui priklauso nuo amžiaus – nuo 150 ml kiekvieniems gyvenimo metams. Svarbu išplauti skrandį nuo turinio.

Kaip toksinus neutralizuojančių priemonių pacientui galima duoti aktyvintosios anglies, Enterosgelio, Polysorbo, Smectos arba Polifepano.

Kad sustabdytumėte nuodingų medžiagų įsisavinimą per gleivines, reikia duoti nukentėjusiajam augalinio aliejaus (1–1,5 šaukšto), pieno, vištų kiaušinių baltymų arba krakmolo nuoviro.

Degimą burinoje palengvins ir pykinimą nuramins ledo gabaliukų čiulpimas. Esant stipriam viduriavimui, reikia duoti nukentėjusiajam preparato Regidrono, kad būtų išvengta dehidratacijos.

Kai atvyks greitoji pagalba, gydytojas suleis vaistų širdies veiklai pagerinti, o siekiant greičiau pašalinti toksinus ir sugrąžinti organizmą į normalią būklę – gliukozės tirpalą, vitaminus, hepatoprotektorius, diuretikus.

Įdomūs faktai

1. Varnauogė gali augti tik geroje maistinėje dirvoje, todėl yra dirva derlingumo ir kokybės rodiklis. Bet net ir optimaliausiuose dirvožemiuose augalas mėgsta augti pavieniui ir retai sudaro mažas – ne daugiau kaip dešimt atstovų – grupes.
2. Apie tai, iš kur kilęs augalo pavadinimas, pasakoja įdomi legenda. Esą sename miške, amžinio ąžuolo drevėje gyveno žilas, labai senas burtininkas su savo ištikimu varnu. Burtininkas suteikė išminčingai paukštei gebėjimą nuspėti ateitį ir išmokė vengti žmonių. Kai burtinginkas mirė, varnas skraidojo virš miško, dieną pranašaudamas būsimus įvykius, o naktimis, liūdėdamas dėl mirusio draugo, barstė dideles ašaras, kurių kritimo vietose išaugo augalas su didele tamsia uoga.
3. Be bendro pavadinimo, varnauodegė dar vadinama vilko akimis ir meškos uogomis – taip pat dėl panašumo į plėšrūnų vyzdžius. Melsva apnaša ant uogų suteikė augalui pavadinimą „gegutės ašaros“. O dėl pavadinimo „kryžiaus žolė“ kilmės yra dvi versijos. Pagal pirmąją, jis duotas todėl, kad augalo lapai auga vienas priešais kitą – tai yra kryžmai. Antroji versija yra šiurpesnė, bet su ja taip pat negalima ginčytis: tas, kas suvalgys nuodingą varnauodegę, turi tik vieną perspektyvą – antkapinis paminklas su kryžiumi virš jo.
4. Viduramžiais varnauodegė buvo laikoma maginiu augalu, galinčiu išburti žmogų, jei jis buvo užburtas.
5. XIV amžiaus viduryje ir vėliau, kai Europoje siautė buboninis maras, varnauodegės uogą būtinai nešiodavo kišenėje, įsiūdavo į drabužių siūles, gamindavo iš jos pakabuką ir kabindavo ant kaklo. Žmonės buvo įsitikinę, kad taip apsisaugos nuo maro, o tam uogas reikėjo rinkti būtinai nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 8 dienos.
6. Eksperimentų su gyvūnais metu mokslininkai pastebėjo varnauodegės užpilo poveikio panašumą su pakalnutės glikozidų poveikiu, kai sulėtėjus širdies ritmui jis gana greitai pagreitėja.
7. Tibeto medicina naudoja varnauodegės pagrindu pagamintas priemones, kad padėtų žmonėms su lūžiais – žolė pagreitina kaulų suaugimą.
8. Varnauodegės uogos yra nemalonios tiek skoniu, tiek kvapu, kai kurie žmonės net jaučia staigius galvos skausmo priepuolius ir stiprų pykinimą nuo jos „aromo“. Dėl tos pačios priežasties gyvūnai jų ne tik nevalgo, bet net nebando, todėl apsinuodijimai tarp naminių gyvūnų pasitaiko itin retai, išskirtiniais atvejais – kai žolė pasimeta šieno krūvoje. O paukščiai lesa šio augalo uogas daug ir su malonumu, nejausdami jokio diskomforto. Žalos jiems nuo to nebūna.
9. Varnauodegės amžių lengva nustatyti pagal ūglį: jis kasmet padidėja vienu segmentu, vadinamu nareliu. Kiek narelių – tiek augalui metų.

Keturlapės vilkauogės nuotrauka