Varnauogė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Nykštukinis, bet labai patrauklus krūmas sibirinė vandenė plačiai naudojamas liaudies medicinoje. Šis augalas žinomas įvairiais pavadinimais – vandenė, šlapynė, uoginis viržis, varnauogė. Oficialiosios medicinos jos savybės dar nėra iki galo ištirtos. Tačiau ji laikoma perspektyvia priešdiabetine priemone. Pastebimas jos raminamasis ir prieštraukulinis poveikis, taip pat daugybė kitų savybių, kurios bus aptartos toliau.

Cheminė sudėtis

Naudingomis savybėmis pasižymi ir vandenės lapai, ir uogos. Tačiau jų cheminė sudėtis skiriasi. Visų pirma reikia pažymėti, kad vandenės uogose yra askorbo rūgšties labai dideliu kiekiu – nuo 70 iki 90 mg 100 g masės. Šiuo rodikliu vandenė šiek tiek nusileidžia paprastajai stulpainei ir erškėčiui, tačiau vis tiek tai laikoma pakankamai aukštu lygiu. Būtent dėl tokio vitamino C kiekio šio augalo uogos tapo viena iš veiksmingiausių priemonių nuo skorbuto šiauriniuose regionuose. Be to, askorbo rūgštis pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir teigiamai veikia kraujagyslių bei visos kraujotakos sistemos būklę.

Taigi, uogose yra:

1. Kvercetinas, kuris, kaip ir kiti flavonoidai, pasižymi antioksidacinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis.
2. Rutinas – šios medžiagos svarbą sunku pervertinti. Jis mažina trombocitų agregaciją ir užkerta kelią trombų susidarymui, todėl ateityje vandenę būtų galima naudoti insultų ir širdies priepuolių gydymui. Taip pat rutinas gerina kraujagyslių būklę ir pasižymi priešuždegiminiu aktyvumu. Daugybė tyrimų rodo, kad jis normalizuoja jodo absorbciją skydliaukėje, tačiau kol kas šis aspektas nėra pakankamai ištirtas.
3. Antocianinai – tai pigmentai, suteikiantys vandenės vaisiams tamsų atspalvį. Be to, jie pasižymi priešuždegiminiu poveikiu, taip pat gerina žarnyno barjerinę funkciją ir apskritai normalizuoja lipidų apykaitą.
4. Riebaliniai aliejai, būtini normaliai medžiagų apykaitai.
5. Kumarinai. Jie daugiausia atstovaujami elago rūgšties, kuri pasižymi kardioprotekcinėmis savybėmis, dėl ko vandenė tampa naudinga sergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Rūgštis taip pat turi priešuždegiminį poveikį, taip pat reparacines savybes, t. y. skatina audinių atsistatymą.
6. Ursolo rūgštį, kuri laikoma svarbiu priešdiabetinių priemonių komponentu ir padeda kovoti su antsvoriu.
7. Rauginės medžiagos ir vaškas.

Vaisiuose taip pat yra įvairių rūšių vaisių cukrų ir eterinių aliejų, tačiau jų nėra pakankamai, kad suteiktų ryškų skonį.

Augalo lapuose ir šakose yra kumarinų, alkaloidų, eterinių aliejų, taip pat vitamino C, nors ir mažesniu kiekiu. Be to, Sibiro šikšos antžeminėje dalyje yra ir minėtų kvercetino ir rutino su unikaliomis savybėmis, ir rauginių medžiagų, kurios turi sutraukiamųjų savybių ir daro augalą veiksmingu vaistu nuo viduriavimo. Augalo lapuose ir šakose yra kavos rūgšties. Ji turi priešuždegiminį ir imunomoduliuojantį poveikį, o kai kurie tyrimai parodė, kad ji gali sustabdyti piktybinių navikų vystymąsi (tačiau šis aspektas dar nėra pakankamai ištirtas). Iš mikroelementų, esančių lapuose, taip pat verta paminėti manganą.

Kaip atrodo ir kur auga

Vandenė yra mažas besidriekiantis krūmelis. Šiandien egzistuoja įvairios sodo veislės (kai kurios siekia net 50 cm), tačiau natūraliomis sąlygomis jos aukštis vidutiniškai yra 20–25 cm. Tai visžalis augalas ilgais ūgliais, kurie gali siekti 100 cm ilgio.

Gamtoje auga kupstais, kurie iš tolo primena dėmes ant žemės. Tai stipriai šakotas krūmelis, todėl kiekvienas kupstas iš tikrųjų yra vienas augalo egzempliorius. Šio krūmo laja yra pagalvėlės formos. Stiebas yra tamsaus atspalvio, jis tankiai padengtas smulkiais lapais – kiekviena lapo plokštelė, kurios ilgis iki 10 mm, turi žemyn užlenktą kraštą. Jie tokie smulkūs, siauri ir taip tankiai auga, kad primena spyglius. Iš tolo augalas atrodo kaip nykštukinė eglutė. Įdomu, kad kiekvienas lapelis ant krūmo laikosi iki penkerių metų.

Tuo tarpu vandenės lapai iš priekinės pusės yra tamsiai žali, o iš užpakalinės – atrodo rusvi, nes turi tankų atitinkamo atspalvio plaukeliuotą apaugą. Beje, jaunų augalų stiebas taip pat yra padengtas rusvais pūkeliais.

Kaip jau buvo paminėta, krūmas stipriai šakojasi, o dalis jo šakų palaipsniui formuoja prisitvirtinančias šaknis. Laikui bėgant augalas užima vis daugiau vietos, tačiau kupsto centre šakos pradeda nykti.

Šis augalas žydi smulkiais ir nelabai gražiais trimis žiedlapiais žiedais. Jie gali būti rožinio, raudono ar purpurinio atspalvio. Vidurio Rusijoje žydėjimas paprastai prasideda balandžio–gegužės mėnesiais, o Sibire – tik gegužės–birželio mėnesiais. Juos apdulkina ne tik bitės, bet ir musės bei drugeliai.

O rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ant krūmų pasirodo vaisiai – apvalios juodos spalvos uogos su mėlynu apnašu. Jų sultys taip pat yra tamsios, dažniausiai purpurinio atspalvio – visa tai paaiškinama paminėtų antocianinų buvimu. Tačiau šios uogos su kieta odelė praktiškai neturi ryškaus skonio ir atrodo vandeningos. Uogos ant krūmo pasirodo jau rudenį, tačiau jei jų nerenkama, jos ant šakų laikysis iki pavasario.

Laukinėje gamtoje Rusijoje šikša daugiausia aptinkama Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Ten šis augalas teikia pirmenybę drėgnoms vietoms, pelkėtoms vietovėms, durpynams. Labai dažnai jis auga uolų plyšiuose. Taigi šikša gerai pakenčia net atšiaurias gamtines sąlygas, todėl kryptingas jos auginimas yra gana perspektyvus.

Rūšys

Šiuo metu botanikoje nėra vieningos nuomonės dėl Sibiro šikšos klasifikavimo. Nemažai mokslininkų mano, kad Varnauogių gentis yra monotipinė, o joje yra tik viena rūšis – juodoji varnauogė (dar vadinama juodavaise). Tačiau manoma, kad gamtoje ji dar skirstoma į japoninę ir azijinę šikšą, o pirmoji Rusijoje beveik neaptinkama. Bet yra ir kita nuomonė, kad Varnauogių gentis apima tris rūšis: juodąją, dvilypę ir raudonąją. Bet kuriuo atveju gydymo tikslais auginama tik viena rūšis – juodavaisė varnauogė, kuri bendrais bruožais buvo aprašyta aukščiau.

Kraštovaizdžio dizaine šikša naudojama alpinariumuose ir alpinėse kalvelėse. Selekcininkai išvedė keletą jos veislių, pavyzdžiui:

• Citronella – augalas su unikalios citrininės spalvos lapija.
• Smaragdas – krūmas tamsiai žaliais lapais.
• Bernstein – veislė su labai blyškiai geltona lapų spalva.

Taip pat populiarūs yra tokie veislių, kaip Liucija ir Airija. Tačiau visi skirtumai tarp jų daugiausia susiję su dekoratyviniais išoriniais požymiais, o antžeminės dalies cheminė sudėtis yra maždaug vienoda.

Rinkimas ir laikymas

Šikšos žolė renkama augalo žydėjimo laikotarpiu, vaisiai – po nokimo. Šakelės nupjaunamos aštriu peiliu, po to perrenkamos, kad nebūtų sugadintų, ir išdėstomos ant audinio po stogu arba patalpose su gera ventiliacija.

Kartais renkami atskirai tik šikšos lapeliai, nors tai yra daug darbo reikalaujantis procesas. Tai taip pat daroma augalo žydėjimo pradžioje. Lapus galima skinti rankomis, nebūtina naudoti peilio. Tačiau kai kurie žolininkai tam naudoja mažas žirkles. Kaip vaistinę žaliavą geriau imti ne viršūninius, o apatinius ir vidurinius lapelius, o pažeisti ar nuvytę egzemplioriai šiems tikslams netinka. Vėliau viskas dar kartą perrenkama, pašalinama sugadinta žolė ir žemės gumuliukai, ir džiovinama taip pat, kaip ir kita vaistinė žaliava. Periodiškai džiovinant šikšos žolę ir lapelius jie maišomi, kad procesas vyktų tolygiai.

Manoma, kad kitą šikšos derlių iš to paties ploto galima nuimti tik po 8 metų, todėl auginti augalą sode vien dėl jo vaistinių savybių praktiškai neturi prasmės.

Šikšos uogos renkamos ryte arba jau vakare. Manoma, kad nuskintos dieną greitai genda. Uogas galima džiovinti natūraliu būdu arba naudoti vaisių džiovintuvą, tačiau tik nustatant švelnų darbo režimą, kai temperatūra siekia iki 40 laipsnių, kad nesuirtų naudingosios medžiagos, esančios vaisiuose.

Džiovinta žaliava laikoma lininiuose maišeliuose arba popieriniuose paketuose sausoje vietoje, kad ji nesudrėktų ir nesugestų. Laikymo terminas – 2 metai.

Yra ir kitų vaisių perdirbimo būdų. Pavyzdžiui, juos galima užšaldyti – tada uogos perrenkamos, išmetamos sugedusios, tačiau apskritai paruošta žaliava neplaunama, o tiesiog supilama į plastikines maisto dėžutes ir dedama į šaldiklį. Per metus jas galima naudoti arbatai ir nuovirui ruošti.

Kai kurie žolininkai rekomenduoja žiemai pasiruošti varnauogių uogų sultis. Tam naudojant sulčiaspaudę iš uogų išspaudžiamos sultys ir užvirinamos, o po to iš karto išjungiamos, kad nesunaikintų jose esančių vitaminų. Šios sultys supilamos į iš anksto sterilizuotus stiklinius indus. Jų galima gerti po truputį, kad sumažėtų patinimas, perteklinis svoris, taip pat jos gali būti imunomoduliuojanti priemonė.

Gydomosios varnauogės savybės

Oficialioji medicina varnauogės savybių nepakankamai ištyrė. Tačiau mokslininkai tęsia tyrimus, nes daugiakomponentis biologiškai aktyvių medžiagų kompleksas ateityje gali būti naudingas. Jau šiandien žinoma, kad vandens ekstraktas (užpilo ar nuoviro pavidalu) iš šikšos lapų ir žolės pasižymi prieštraukuliniu poveikiu ir net antihipoksinėmis savybėmis.

Daugybė tyrimų įrodė cerebroprotekcinį poveikį, tai yra augalas apsaugo centrinės nervų sistemos ląsteles, todėl jį galima naudoti gydant kai kurias destruktyvias patologijas. Taip buvo įrodytas varnauogės preparatų veiksmingumas sergant epilepsija. Jie taip pat gali būti naudojami kompleksinėje tokių sunkių ligų, kaip išsėtinė sklerozė, erkinis encefalitas ir net įvairios kilmės paralyžiai, terapijoje.

Tomsko mokslininkų atliktuose tyrimuose buvo naudojamas vandens ekstraktas iš varnauogės žolės, lapų ir uogų. Jis buvo naudojamas epilepsija sergantiems pacientams, taip pat žmonėms, patyrusiems insulto paralyžių. Ši priemonė iš tiesų sumažino epilepsijos priepuolių skaičių ir palengvino jų sunkumą. Paralyžiumi sergantiems pacientams reguliarus varnauogės ekstrakto vartojimas padidino judesių apimtį, o tai jau galima laikyti puikiu rezultatu.

Cerebroprotekcinės savybės daro šį augalą perspektyvia priemone esant atminties ir pažinimo funkcijos sutrikimams, migrenai ir galvos skausmui. Jau šiandien jis naudojamas maisto papilduose, kurie turėtų padėti esant greitam nuovargiui ir sumažėjusiam tonusui.

Šikša taip pat pasižymi raminamuoju poveikiu, todėl ji vartojama kaip raminanti priemonė ir esant miego sutrikimams. Įrodytos jos tulžį varančios ir diuretinės savybės, todėl augalą galima naudoti sergant inkstų ir hepatobiliarinės sistemos ligomis. Be to, ji pasižymi antihipertenziniu poveikiu, todėl jos pagrindu pagaminti preparatai gali būti vartojami kraujospūdžiui mažinti.

Varnauogė liaudies medicinoje

Liaudies medicinoje juodoji varnauogė rado platesnį pritaikymą. Jos pagrindu gaminami nuovirai ir užpilai, kurie naudojami:

• esant įvairios kilmės galvos skausmams;
• esant fiziniam ir psichoemociniam pervargimui;
• esant lėtiniam nuovargiui;
• esant nemigai;
• esant įvairios kilmės edemoms;
• esant padidėjusio rūgštingumo gastritui;
• esant kolitui ir kai kurioms kitoms uždegiminėms žarnyno ligoms;
• esant pasunkėjusiam šlapinimuisi;
• kaip raminamoji, medžiagų apykaitą greitinanti, profilaktinė priemonė nuo infekcinių ligų.

Didelis vitaminų ir mineralų kiekis senovėje padarė šilauogę veiksminga priemone nuo skorbuto, o tai buvo ypač svarbu šiauriniuose regionuose.

Tibeto medicinoje šilauogė buvo naudojama ir kaip vidinis, ir kaip išorinis vaistas. Pirmuoju atveju buvo kalbama apie kepenų ir inkstų ligų gydymą (ir šiuolaikinis mokslas patvirtino šias augalo savybes). Antruoju atveju šilauogės pagrindu pagamintos priemonės buvo naudojamos spuogams, įvairiems odos dirginimams, bėrimams gydyti, o tai taip pat nėra beprasmiška, nes šilauogėje yra daug priešuždegiminių medžiagų.

Kalbant apie konkrečius naudojimo receptus, jų yra daugybė variantų, nes per ilgus metus liaudies medicina sukaupė daug būdų.

Pavyzdžiui, migrenai palengvinti galima pasirinkti vieną iš trijų variantų:

1. Imami 2 valgomieji šaukštai džiovintų šilauogės lapų, užpilami 500 ml šalto vandens, užvirinami ir verdami 5 minutes. Tada gauta priemonė paliekama užtraukti 40–60 minučių, perkošiama per kelis sluoksnius sulankstytą marlę ir vartojama po 3–4 valgomuosius šaukštus 5 kartus per parą.
2. Nuoviras ruošiamas šiek tiek kitaip. Imami 2 valgomieji šaukštai susmulkintų sausų žaliavų (uogų, lapų, šakelių, sumaišytų lygiomis dalimis), užpilami 500 ml verdančio vandens ir kaitinami vandens vonioje 10 minučių, bet neužvirinami. Vartojama tomis pačiomis proporcijomis, kaip nurodyta pirmajame recepte.
3. Imama 20–30 lašų varnauogės spiritinės tinktūros į 50 ml vandens ir vartojama tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Ši priemonė laikoma veiksmingu vaistu ir nuo vegetacinės kraujagyslių distonijos.

Varnauogė bus naudinga ir sergant kitomis ligomis:

1. Esant įvairių kraujagyslių patologijų regos organuose (katarakta, glaukoma, padidėjus intraokuliniam spaudimui) taikoma vadinamoji garų vonelė. Ji ruošiama taip – imamas 1 valgomasis šaukštas sausų susmulkintų žaliavų (šakelių ir lapų) ir užpilamas 2 valgomaisiais šaukštais verdančio vandens. Tai yra, žolė išgarinama, tampa drėgna ir išskiria į vandenį visas naudingas medžiagas. Ši drėgna žaliava atšaldoma, o paskui labai kruopščiai išspaudžiama per marlę – gautu skysčiu lašinamos akys 5–6 kartus per dieną. Pakanka po 1–2 lašus į apatinį voką. Tuo pačiu metu žolininkai rekomenduoja gydymą papildyti vartojant varnauogės nuovirą (po 1 valgomąjį šaukštą 3 kartus per dieną) arba tinktūrą (po 30 lašų į 50 ml vandens). Gydymo kursas trunka 90 dienų, paskui daroma pertrauka mažiausiai mėnesį.
2. Esant sausos akies sindromui. Ši liga nesusijusi su kraujagyslių patologijomis, ją sukelia ilgalaikis darbas kompiuteriu, o moterims menopauzės laikotarpiu – hormoniniai pokyčiai. Tokiu atveju daromas ne garinimas, o labai stiprus užpilas – 2 valg. šaukštai džiovintos augalinės žaliavos 100 ml verdančio vandens. Ši priemonė infuzuojama vieną valandą, po to labai kruopščiai perkošiama, galima net naudoti filtravimo popierių. Į kiekvieną akį lašinama po 2 lašus kas 2–3 valandas. Priemonė taip pat vartojama kursu, mažiausiai mėnesį, po to daroma pertrauka.
3. Gydant abstinencijos sindromą. Čia kalbama ne tik apie alkoholizmą, bet ir narkomaniją. O priemonė ruošiama pagal vieną receptą, nes ji padeda pašalinti iš organizmo toksinus, sukeliančius šį sindromą. Imama 1 l kokybiško pieno išrūgų, dedama 4 valg. šaukštai šikšos žolės, užvirinama ir paliekama 8 valandoms (geriausia – termose arba indą apvyniojus šilta medžiaga). Perkošti nereikia, vartojama tokiu pavidalu, po 1 stiklinę 4–5 kartus per dieną.
4. Esant lėtiniam nuovargiui ir psichoemociniam pervargimui. Tokiu atveju priemonę taip pat galima naudoti įvairiai. Paprasčiausias variantas – vartoti paruoštą spiritinę vilkauogės tinktūrą – po 20–30 lašų į pusę puodelio šalto vandens (geriama tris kartus per dieną, pusvalandį prieš pusryčius, pietus ir vakarienę). Antras variantas – klasikinis vilkauogės nuoviras (jo receptas pateikiamas žemiau) pilamas į vonią, kurią imama prieš miegą. Jo reikia, naudojant pateiktą proporciją, paruošti 1–2 l tūrį. Nuoviras turi būti pakankamai stiprus, tamsiai žalios spalvos. Vonias galima imti kasdien, efektas bus pastebimas iš karto. Galiausiai galima gerti vilkauogės arbatą arba aukščiau aprašytas sultis.
5. Esant įvairioms uždegiminėms inkstų ligoms. Tam ruošiamas nuoviras, kuris padeda atsikratyti edemos, sukeltos per didelio skysčių susilaikymo organizme. Tam imama 3 valg. šaukštai sausų lapų 1 l verdančio vandens, užvirinama, palaikoma ant silpnos ugnies, atvėsinama ir filtruojama. Tačiau šią priemonę atsargiai reikia vartoti esant inkstų akmenligei, taip pat inkstų nepakankamumui.
6. Esant epilepsijai imama 100 g sausų vilkauogės uogų, užpilama 0,5 l verdančio vandens ir infuzuojama valandą termose (arba tiesiog indą apvyniojus šilta medžiaga). Dozavimas vaikams ir suaugusiems bus skirtingas. Vaikams nuo 7 metų galima duoti po 1 valg. šaukštą per dieną, o suaugusiems – po 7 valg. šaukštus per parą. Yra ir kitas nuoviro ruošimo variantas, kai tas pats uogų kiekis užpilamas 1 l verdančio vandens ir kaitinamas vandens vonioje pusvalandį. Šia priemone galima gerti profilaktiškai. Gydymo kurso trukmė – ne mažiau kaip 1 mėnuo. Kartoti jį galima ne dažniau kaip kartą per ketvirtį.
7. Gydant ir profilaktiškai užkertant kelią infekcinėms ir peršalimo ligoms. Jūs imate 2 valgomuosius šaukštus sausos žaliavos (naudojama visa antžeminė dalis, įskaitant vaisius ir žiedus), užpilate 0,5 l verdančio vandens ir paliekate brinkti termosėje per naktį. Priemonę geriate po 150 ml tris kartus per dieną prieš valgį. Kartu rekomenduojama vartoti po ½ arbatinio šaukštelio bičių duonelės (bičių produktas, turintis daug vitaminų ir mineralų, kurie leidžia kompensuoti galimą perteklinį diuretinį poveikį). Gydymo kursas yra ne mažiau kaip 40 dienų. Šią priemonę rekomenduojama gerti sveikstant po sunkios ligos ir netgi po smegenų sukrėtimo.

Liaudies medicinoje iš uogų ir lapų šikšnos (Empetrum nigrum) gaminamos gydomosios vonios, kurios padeda esant mėšlungiui ir kraujagyslių spazmams. Yra du būdai:

1. Jūs imate maždaug 300–400 g uogų ir lapų šikšnos, suberiate juos į lininį maišelį ir nuleidžiate į vonią, pripildytą karšto vandens.
2. Jūs imate 1 l žaliavos (lapų, šakelių, uogų) 5 l verdančio vandens – toks kiekis priemonės brinkinamas dubenyje, kurį uždengiate antru dubeniu ir apvyniojate antklode. Tokiomis sąlygomis skystis brinkinamas 8–12 valandų, po to užpilas perkošiamas per marlę (porcijomis) ir išpilamas į vonią su karštu vandeniu.

Gydomąją vonią galima priimti 20–30 minučių, ne ilgiau. Rekomenduojamas gydymo kursas – 10 procedūrų, po vieną per dieną. Ją galima pakartoti po pusės metų.

Gydomųjų mišinių rūšys

Populiariausia šio vaistinio augalo vartojimo forma – džiovintos žolės užpilas. Jis ruošiamas taip: imate 2 valgomuosius šaukštus 0,5 l verdančio vandens, brinkinate valandą, tada perkošiate. Tokia priemonė vartojama, pavyzdžiui, sergant epilepsija, įvairiomis CNS ligomis ir pan. Tačiau yra ir kitų variantų.

Tinktūra

Bet kurio vaistinio augalo tinktūra gaminama alkoholio pagrindu. Šiuo atveju tai gali būti etilo alkoholis, parduodamas vaistinėse, degtinė arba vynas.

Pirmas variantas – alkoholio tirpalas (40–50%) arba kokybiška degtinė. Jūs imate stiklinį indą, suberiate į jį 5 valgomuosius šaukštus sausos susmulkintos žaliavos ir užpilate 1 l degtinės arba alkoholio tirpalo. Priemonę brinkinate 10–12 dienų. Indą laikote sausoje vietoje, kad į jį nepatektų saulės spinduliai, kasdien jį papurtydami. Pasibaigus šiam laikui, priemonę perkošiate ir supilate į patogų naudoti indą. Laikoma, kad ji pasižymi maksimaliu veiksmingumu prieš epilepsiją, nes alkoholinis ekstraktas yra labiau koncentruotas nei vandens. Vartojama po 1 arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną, praskiedžiant nedideliu kiekiu vandens.

Antras variantas – tai tinktūra sauso raudonojo vyno pagrindu. Šiuo atveju imate 5–6 valgomuosius šaukštus sausos augalinės žaliavos 1 l vyno. Gamybos technologija ta pati – indą laikote 10–12 dienų sausoje ir tamsioje vietoje, periodiškai papurtydami. Paruoštą priemonę perkošiate. Tokią tinktūrą galima vartoti neskiedžiant vandeniu – po 30 ml (iš esmės tai – taurelė) tris kartus per dieną, nepriklausomai nuo valgio.

Nuoviras

Šikšos nuovirą galima ruošti įvairiai. Kai kuriuose receptuose tam naudojami tik lapai ir žolė – imama 2 valg. šaukštai tokios žaliavos 2 stiklinėms verdančio vandens, vėl užvirinama, paliekama ant silpnos ugnies 5–7 minutes, tada atvėsinama ir perkošiama.

Tačiau kai kurie žolininkai veiksmingesniu variantu laiko kombinuotą nuovirą, kuriam paruošti lygiomis dalimis imama šikšos antžeminė dalis (žolė ir lapai) bei uogos. Pavyzdžiui, po 10 g kiekvienos rūšies žaliavos užpilama stikline verdančio vandens, indas su šia priemone uždengiamas dangčiu ir kaitinamas vandens vonelėje bent 15 minučių, tada atvėsinama ir perkošiama. Tokio tipo nuovirai laikomi veiksminga prieštraukuline priemone. Kai kurie žolininkai juos taiko ir abstinencijos sindromui gydyti sergant alkoholizmu.

Arbata

Tam imama 3 valg. šaukštai susmulkintos džiovintos šikšos žolės ir užpilama 1 l šalto vandens. Ši priemonė užvirinama, palaikoma 10 minučių, o po to filtruojama. Gėrimą galima gerti kaip paprastą arbatą – pavyzdžiui, 1 stiklinę po pietų nuovargiui malšinti. Naktį jo geriau negerti, nes jis turi diuretinių savybių. Sergant inkstų ligomis taip pat rekomenduojama išgerti po 1 stiklinę priemonės per dieną – bet tik ryte. Norint pagerinti skonį, į gėrimą galima įdėti šiek tiek medaus.

Naudojimas kosmetologijoje

Sibirinė šikša naudojama kaip žaliava įvairiems gataviems kosmetikos produktams – šampūnams, balzamams, losjonams ir net veido kremams.

Tačiau šis augalas gali būti naudojamas ir namų kosmetologijoje. Pavyzdžiui, jo pagrindu daromas užpilas, kuris gali būti taikomas gydant seborėją. Ši priemonė ruošiama taip – 4 valg. šaukštai sausos augalinės žaliavos užpilami 0,5 l verdančio vandens, po to palaikoma valandą ir prieš naudojimą perkošiama per perlenktą marlę. Ši priemonė įtrinama į galvos odą po plovimo – taip ji bus maksimaliai veiksminga nuo pleiskanų. Taip pat ji naudojama skalavimui – tiesiog profilaktiniais tikslais, kad plaukai būtų vešlūs ir blizgantys.

Sibirinė šikša naudinga ir odai. Ne veltui kai kurie kosmetikos prekių ženklai deda šikšos ištrauką į dieninius veido kremus. Ypač naudingos šikšos uogos, nes jose gausu antioksidantų, lėtinančių senėjimo procesus. Todėl aukščiau aprašytas šikšos uogų sultis galima dėti į bet kokias veido kaukes (5–7 ml 50 ml pagrindinės masės).

Taip pat galima užšaldyti kosmetinį ledą su šikšos uogų sultimis ir juo trinti veido odą. Geriausia tai daryti du kartus per dieną: ryte – kad oda „pabustų“, ir vakare, kad atsikratytų sąlyčio su visomis kenksmingomis medžiagomis, esančiomis didmiesčio ore, pasekmių.

Šikšos lapų nuoviras padės nuo spuogų. Imama 1 valg. šaukštas augalinės žaliavos 300 ml verdančio vandens, kaitinama 15 minučių vandens vonelėje, atvėsinama iki priimtinos temperatūros ir filtruojama. Priemonė naudojama kaip losjonas nuvalytai įprasta priemone odai trinti.

Kontraindikacijos vartojimui

Iš principo vandenė praktiškai neturi kontraindikacijų. Išimtis yra individualaus jautrumo atvejai ir alerginės reakcijos į joje esančius komponentus. Be to, augaliniai preparatai nerekomenduojami nėštumo metu, nors jie padeda sumažinti tinimą, kuris būsimoms mamoms sukelia tiek daug problemų. Reikalas tas, kad vandenės poveikis vaisiui dar nebuvo ištirtas. Žindymo laikotarpiu ji nevartojama, nes gali sukelti vaikui alerginę reakciją. Vaikams iki 5 metų jos taip pat nereikėtų duoti – tai galioja ir kitoms fitoterapinėms priemonėms, ypač jei vaikas jau yra turėjęs atopinio dermatito atvejų.

Žmonės, turintys žemą kraujospūdį, vandenės preparatus turėtų vartoti atsargiai, nes užpilai ir nuovirai gali pabloginti būklę.

Įdomūs faktai

Šikša šiaurės tautoms yra svarbi raciono dalis. Tyrimai patvirtina, kad kaip priemonę nuo įvairių ligų šikšą naudojo inuitai ir samiai – vietiniai tundros gyventojai, kurioje ši uoga ir auga. Tuo metu uogos buvo ruošiamos žiemai, bet ne paprastai džiovinamos, o maišomos su riebalais ir vartojamos maistui, kad nebūtų skorbuto. Aišku, tuo metu sviestas ir juo labiau saulėgrąžų aliejus tose vietovėse nebuvo naudojami, o uogos buvo maišomos su ruonių riebalais. Rusakalbių Šiaurės tautų šiam patiekalui buvo atskiras pavadinimas – „kirilka“, kuris net minimas Dalio žodyne, nors kai kuriuose šaltiniuose dar minima „tolkuša“ – tai uogų mišinys su žuvimi ir riebalais.

Taip pat šių tautų kulinarinėje tradicijoje vandenė naudojama šviežia ir mirkyta. Ji tikrai gerai numalšina troškulį, nors skania jos pavadinti negalima. Bet sprendžiant iš to, kad kai kuriuose regionuose ji senoviniu būdu vadinama „brangiąja žole“, ji vis dėlto buvo vertinama dėl veiksmingumo, o ne dėl kulinarinių savybių. Be to, kad uogos tarnavo kaip vaistas, iš jų taip pat buvo gaunami natūralūs vilnos dažai – šių vaisių sultys suteikdavo audiniui gražų vyšninį atspalvį.

Beje, šiuolaikinėmis sąlygomis iš jos gaminama uogienė, įvairūs saldumynai, įskaitant marmeladą, padažai prie mėsos ir žuvies patiekalų bei netgi alkoholiniai gėrimai. Rekomenduojama jos uogas vartoti su rūgštaus pieno produktais, kad kalcis būtų geriau įsisavinamas.

Vandenės uogos populiarios ir Tolimuosiuose Rytuose. Ypač tai liečia Tibeto mediciną, kurioje šis augalas buvo laikomas veiksminga priemone nuo juodligės. Tačiau daugiausia šios uogos ir lapai buvo populiarūs tik dviejose Tibeto tradicijos atšakose – mongolų ir buriatų, kurios vystėsi nepriklausomai viena nuo kitos. Be to, jau tais laikais, gerokai prieš ištiriant cheminę „brangiosios žolės“ sudėtį, Tibeto gydytojai žinojo, kad ji naudinga kepenims.

Šikšos nuotrauka