Vandens lelija: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Botanikai vandens leliją vadina gražiu žodžiu „nimfėja“. Romantiška! Iš karto įsivaizduojama, kaip nimfa – graži pasakiška būtybė – žaidžia vandens telkinio krante, kurio paviršius padengtas nuostabiais, lelijas primenančiais žiedais. Žmonės vandens lelijai sugalvojo ne mažiau gražų pavadinimą – undinės gėlė. Nepaisant to, kad nimfėja yra nepretenzinga ir sutinkama beveik visur, šiandien šis augalas įtrauktas į Raudonąją knygą, nes negailestingai naikinamas žmonių.

Cheminė sudėtis

1. Šakniastyje yra daug maistingųjų medžiagų: krakmolo, cukraus ir baltymų.
2. Kiti svarbūs vandens lelijos šaknies komponentai – taninai (jie, beje, yra ir lapuose bei sėklose). Pačiam augalui jie reikalingi, nes apsaugo šakniastiebį nuo puvimo, kuris yra visiškai galimas dėl nuolatinio buvimo vandenyje. Žmogaus organizmui taninai yra naudingi dėl kelių priežasčių. Jie padeda kovoti su virškinimo sutrikimais, viduriavimu ir disbakterioze, sugeba slopinti mikrobų dauginimąsi ir šalinti iš organizmo toksinus bei atliekas, įskaitant ir po radiacinio poveikio. Be to, jie pasižymi kraujavimą stabdančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis.
3. Organizmo valymui padeda ir augalo šaknyse esanti lipni medžiaga (guma), o jame esančios vyno ir galo rūgštys su natūraliais antioksidantais gerina medžiagų apykaitą organizme. Dervos skatina imuniteto stiprinimą, padeda kovoti su uždegimais ir dalyvauja reguliuojant kvėpavimo ir širdies-kraujagyslių sistemų darbą.
4. Žieduose ir lapuose yra daug flavonoidų, kurių veikimo spektras yra labai platus – nuo kraujagysles stiprinančio ir imunomoduliuojančio iki antikancerogeninio, hipoalerginio ir antioksidacinio.
5. Be to, vandens lelija turi keletą medžiagų, kurios leidžia ją priskirti prie pavojingų augalų. Tai glikozidai ir alkaloidas nimfeinas. Viena vertus, nekontroliuojamas jų vartojimas gali sukelti apsinuodijimą, pasireiškiantį nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemų sutrikimais. Kita vertus, terapinėmis dozėmis glikozidai gali sumažinti tachikardiją, pagerinti kraujotaką ir sureguliuoti širdies veiklą. Alkaloidai rekomenduojamomis dozėmis naudojami skausmo malšinimui, kraujavimo stabdymui, organizmo tonuso kėlimui, nervų ligų bei širdies ir kraujagyslių ligų gydymui.

Kaip atrodo ir kur auga

Vandens lelijos šakniastiebis yra storas, baltos spalvos su juodais 'randais'. Jis plinta paviršiumi ir dugno nuosėdų viduje, prie jų tvirtindamasis ilgomis ir plonomis, bet tvirtomis šaknelėmis. Augalas neturi stiebo, lapai ir žiedkočiai auga tiesiai iš šaknies.

Augalo lapai primena širdį, jie gana tankūs, tamsiai žalios spalvos ir plaukia išskleisti horizontaliai vandens paviršiumi. Lapų plotis gali svyruoti nuo 25 iki 35 cm.

Nimfėja žydi nuo vasaros pradžios iki pabaigos, jos žiedai gana dideli, išsiskleidę gali siekti 20 cm skersmens. Jie taip pat išsidėstę vandens paviršiuje.

Žiedai yra purūs, pilnaviduriai dėl daugybės ovalios formos smailiais galais žiedlapių. Gamtoje dažniausiai aptinkama sniego baltumo vandens lelija, palaipsniui į centrą įgaunanti gelsvą spalvą, kurios pačiame viduryje yra geltonai auksiniai kuokeliai. Švelnus, bet atkaklus nimfėjos kvapas gali pasklisti aplink tvenkinį ar ežerą, kuriame ji auga.

Vandens lelijos vaisius yra ovalios formos ir primena mažą ąsotėlį, iš čia ir kilo augalo pavadinimas. Vaisius visiškai sunoksta po vandeniu, ten jis atsiskleidžia ir išleidžia sėklas, padengtas tirštu slidžiu sluoksniu, dėl kurio jos laikosi paviršiuje. Palaipsniui šis sluoksnis nuplaunamas, sėklos išbrinksta, pasunkėja ir lėtai nusileidžia į vandens telkinio dugną, kur išdygsta ir pradeda augti.

Nimfėja auga ežeruose ir tvenkiniuose su stovinčiu vandeniu arba ramiose lėtai tekančių upių užutėkiuose ne didesniame kaip 2 m gylyje. Natūralioje aplinkoje ją galima rasti visose planetos šalyse, išskyrus poliarinius ir subpoliarinius regionus. Gėlininkai išvedė daugybę įvairių spalvų vandens lelijų, kurios naudojamos kraštovaizdžio dizaine ir puošia dekoratyvinius vandens telkinius.

Rūšys

Vandens lelija stebina gamtoje egzistuojančių atspalvių ir spalvų įvairove. Šiuo metu yra maždaug 50 šios gėlės veislių.

Baltoji vandens lelija
Ji užėmė visą Eurazijos teritoriją, nereti jos vandens kolonijos ir Afrikoje. Ši vandens lelija yra didelė, jos lapų skersmuo apie 35 cm, taip pat įspūdingų dydžių žiedai, siekiantys iki 20 cm skersmens, jų spalva yra šiek tiek pieniška. Augalas turi tvirtą ir atkaklią šaknų sistemą, besitęsiančią dugno paviršiumi, bet įsiskverbiančią į dumblą savo pailgomis atšakomis. Šaknis užauga iki 65 cm ilgio.

Po vandens paviršiumi stiebai auga dideliu krūmu, todėl vienas vandens lelijos augalas gali išsitekti labai laisvai ir užimti daug vietos ežere ar tvenkinyje.

Baltoji nimfėja žydi tris savaites, pakaitomis išmesdama vieną baltą vandens leliją po kitos.

Vandens lelija
Pagal išorinius požymius vandeninė nimfėja panaši į baltąją vandens leliją. Lapai, plūduriuojantys paviršiuje, yra vidutinio dydžio, o lapija, esanti po vandeniu, yra smulki. Kreminiai nelabai dideli žiedai su ryškiai geltona šerdimi guli ant vandens veidrodžio paviršiaus. Farmakologija naudoja vandens leliją.

Vandens lelija mėlynoji
Laikoma, kad ši rūšis atsirado viena pirmųjų, ji turi kitus pavadinimus – Egipto lotosas arba Egipto lelija. Ši vandens lelija pradėjo plisti po pasaulį iš Nilo, didžiausios Afrikos upės, pirmiausia Afrikoje, vėliau išplito į Tailandą ir Indiją. Jos lapai gana platūs – apie 35 cm, ant jų gana aiškiai matyti galingos gyslos. Jų fone jos žiedai, ne didesni nei 20 cm, atrodo smulkoki. Vieno žiedo žiedlapių atspalviai gali būti nuo dangaus mėlynos iki violetinės, rugiagėlių mėlynos ir ryškiai mėlynos.

Vandens lelija raudonoji
Jos žiedui būdingas originalus ir gražus atspalvis – nuo sodriai rožinės iki grynos raudonos. Žiedai nedideli, jų skersmuo nuo 12 cm, skleidžia subtilų ilgalaikį aromatą. Šaknis guli negiliai grunte. Ji šakota, nuo pagrindinio stiebo atsišakoja dar kelios papildomos. Ryškiai žali mėsingi sultingi lapai siekia iki 25 cm skersmens.

Vandens lelija tigrinė
Savo pavadinimą ji gavo dėl netolygaus tamsiai žalių lapų dažymo ir rašto iš raudonai rudų bei rudų dėmių, kuris primena tigro juosteles. Šaknų sistema, kaip ir visų vandens lelijų, yra galinga, gerai išvystyta. Botanikai mano, kad šios rūšies vandens lelijos tėvynė yra karštoji Afrika, todėl tai viena iš šilumos reikliausių nimfėjų veislių, netoleruojanti šalto vandens, greitų srovių ir šalčių. Jos žiedai balti arba šiek tiek kreminiai, kompaktiški.

Viktorija Regija, arba amazoninė nimfėja
Ši vandens lelijos rūšis yra įspūdingiausio dydžio. Jos žiedas visiškai išsiskleidęs siekia 35 cm, be to, nuo žydėjimo pradžios iki pabaigos jis įgauna visus švelnius atspalvius – nuo sniego baltos iki grynos rožinės. Ji žydi kartą per metus ir pražysta tik naktį. Viktorijos Regijos kvapas yra gana stiprus, įsimintinas. Ant didžiulio vandens lelijos lapo – iki 2 m skersmens – lengvai gali atsigulti paauglys, o lapas su į viršų užlenktais kraštais atlaikys jo svorį ir nenuskęs.

Viktorija Regija atrasta palyginti neseniai – XIX amžiuje Amazonės upės baseine. Šiandien ji auginama įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų ir Rusijoje.

Vandens lelija geltonoji
Geltonoji vandens lelija – daugiametis augalas, gana gerai žiemojantis vidutinėje klimato juostoje. Augalo šaknų sistema gerai išvystyta, šaknys giliai įsiterpę grunte. Po vandeniu esantys lapai smulkūs, pasižymi nelygiu kraštu ir yra ant sutrumpėjusių lapkočių.

Plūduriuojantys vandens paviršiuje lapai yra kiaušiniškos formos, skersmuo iki 20 cm. Gėlės, kurių skersmuo 17 cm, iš išorės yra žalsvos spalvos, viduje geltonos. Tokia vandens lelija žydi ilgai – nuo birželio iki rugsėjo.

Rinkimas ir laikymas

Liaudies gydytojai gydomiesiems mišiniams ruošti naudoja visas vandens lelijos dalis – nuo šakniastiebių iki sėklų.

Šakniastiebius pradedama ruošti, kai augalas pradeda žydėti. Nors daugiausia maistingųjų ir naudingų medžiagų susikaupia arčiau rudens. Renkant juos vandens telkinio dugne, nereikia imti visų švariai, reikia palikti didelę dalį šaknų, kad nimfa visiškai neišnyktų. Paprastai vaistinei žaliavai iš dugno gauti naudojami kabliai.

Ištrauktus iš dugno šakniastiebius reikia nuvalyti nuo smulkių plonų šaknų, nuplauti ir supjaustyti nedideliais gabaliukais, kuriuos paskui išdėlioti po stogu, skersvėjyje, bet taip, kad saulės spinduliai nekristų ant vaistinės žaliavos. Kartu galima paruošti žiedus ir pumpurus. Pumpurus reikia rinkti iki septintos valandos ryto, kol jie dar nespėjo pražysti. Žiedus geriausia naudoti iš karto šviežius, bet, jei yra didelis poreikis, juos galima išdžiovinti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šaknis – pavėsyje ir skersvėjyje.

Su lapų ruošimu problemų dažniausiai nebūna: juos galima pjauti pradedant pavasariu ir baigiant šalta rudeniu. Žaliava džiovinama po stogu, gerai vėdinamoje patalpoje.

Sėklos lengvai surenkamos nuo tvenkinio ar ežero paviršiaus, o paskui džiovinamos tomis pačiomis sąlygomis: pavėsyje.

Kiekviena vaistinės žaliavos rūšis – šaknys, lapai, žiedai ir sėklos – laikoma atskirame popieriniame maišelyje sausoje patalpoje; tokiomis sąlygomis jie išlaiko savo gydomąsias savybes dvejus metus.

Kuo vandens lelija skiriasi nuo lotoso

Išoriškai abu augalai yra gražūs – ir lotosas, ir vandens lelija. Vandens lelija apima visą grupę (daugiau nei penkiasdešimt atmainų) vandenyje augančių Nimfinių (Nymphaeaceae) šeimos augalų. Lotosas turi tik dvi rūšis – geltonąją ir riešutinę.

Ryškiausias skirtumas yra lapuose ir žieduose. Vandens lelijos lapai ir žiedai guli horizontaliai ant vandens paviršiaus, o lotosas energingai ir gana aukštai virš vandens laiko savo kylančius lapus ir žiedus.

Lapų forma šie du augalai taip pat skiriasi: vandens lelijos lapai yra plokščii, lygiais kraštais, o lotoso lapai yra negilaus dubenėlio formos su bangelėmis pjūvio krašte.

Apskritai skiriasi ir žiedai. Vandens lelijos žiedlapiai yra siauresni nei lotoso, jų daugiau, todėl kiekvienas žiedas atrodo pilnaviduris. Be to, lotosas, skirtingai nei vandens lelija, turi didelę, pastebimą sėklų dėžutę.

Jei lygintume augalų augavietes, reikia pažymėti, kad vandens lelija yra praktiškai visur. Lotosas, palyginti su ja, yra tikras aristokratas, kuriam normaliam gyvenimui reikia ypatingų sąlygų – ilgos šiltos vasaros ir daug saulės šviesos. Todėl Rusijos Federacijos teritorijoje jo galima rasti Astrachanės srityje ir Kaspijos jūros baseine.

Auginimo ypatybės

Kadangi vandens lelija yra nepaprastai graži, visiškai suprantamas kiekvieno sodininko siekis užsiauginti savo sklype tokį stebuklą. Tam nesunku sukurti palankias sąlygas.

Patyrę sodininkai rekomenduoja, kad išvengtumėte nusivylimų, negailėkite pinigų ir pirkite sodinamąją medžiagą gerose, patikrintose sodininkų parduotuvėse arba pas patikimus, gerai pažįstamus gėlininkus.

Vandens leliją reikia sodinti vasarą, kai nusistovėjo šilti orai. Geriau sodinti ne į tvenkinio gruntą, o į didelį vazoną, kad rudenį būtų galima lengvai jį išimti ir išnešti augalą žiemoti. Nedideliame vandens telkinyje nereikia įšaknyti daug augalų.

Sodinimui geriau nusipirkti specialų gruntą, jei tokio parduodant nėra, galima ant sodinimo indo dugno užpilti 4–5 cm durpių ir ne mažiau kaip 10 cm velėninės žemės, sumaišytos su smėliu. Augimo taško negalima gilinti į gruntą. Sodinant prie vandens lelijos šaknų reikia pritvirtinti molio kamuoliukus, sumaišytus su mineralinėmis trąšomis. Jie maitins augalą viso sezono metu. Sodintuvėje viršutiniu sluoksniu užpilkite žvyro, kad indas neiškiltų. Vazonus nuleiskite į tvenkinio dugną: nykštukinės veislės turėtų augti 50 cm gylyje, kitos – 1 m ir giliau. Bet kad augalas greičiau augtų, iki pasirodant pirmiesiems lapeliams palikite jį seklumose.

Kad nimfėja normaliai augtų, ypatingų pastangų nereikia. Svarbu neleisti per daug vešėti lapams, dėl to žiedai gali smulkti. Kiekvienam augalui reikia palikti ne daugiau kaip tris lapus, likusius nuplėšti. Tvenkinį reikia valyti kiekvieną sezoną. Rudenį, po vandens lelijų išėmimo žiemoti, vanduo nuleidžiamas, tvenkinio sienelės nuvalomos nuo apnašų, išplaunamos, o pavasarį į jį pilamas švarus vanduo.

Vandens lelija retai serga, nes turi labai stiprų imunitetą. Vabzdžiai ją taip pat retai puola. Tačiau karštyje mažuose vandens telkiniuose su stovinčiu vandeniu gali apsigyventi vabalas, vadinamas vandens lelijos lapgraužiu. Jo lerva ėda augalo lapus. Kenkėją reikia rinkti rankomis, o pažeistus lapus pašalinti. Geriau nenaudoti cheminių apsaugos priemonių, nes jos vandenyje naikina visa, kas gyva.

Vandens leliją gali užpulti ir amarai. Jie ne tik gadina lapus, bet ir naikina žiedus – pirmiausia pablogina jų išvaizdą, o paskui netgi išprovokuoja ankstyvą jų nužydėjimą. Kova su jais viena – kenkėjo nuplovimas vandeniu.

Gydomosios vandens lelijos savybės

Oficiali medicina naudoja vandens leliją. Ji įtraukta į sudėtingą daugiakomponentį Zdrenko rinkinį, kuris naudojamas anacidiniam gastritui ir šlapimo pūslės papilomatozei gydyti.

Dėl augalo sudėtyje esančių medžiagų jis pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu ir antibakteriniu poveikiu, gali mažinti karščiavimą, stabdyti kraujavimą, mažinti skausmą, mažinti kraujospūdį, raminti ir sukelti miegą. Be to, vandens lelijai būdingas vidurius laisvinantis, tulžį varantis ir šlapimą varantis poveikis.

Vandens lelija liaudies medicinoje

Liaudies medicina vandens leliją naudoja gana plačiai. Ligos, kurioms gydytojai skiria jos pagrindu pagamintas priemones, be įprasto peršalimo, yra ir rimtesnės – tokios kaip tuberkuliozė, navikai, hepatitas, viduriavimas ir dizenterija.

Vandens lelija apsaugo nuo šlapimo ir lytinių sistemų ligų – inkstų, šlapimo pūslės (įskaitant cistitą), gonorėjos, ji rekomenduojama esant leukorėjai. Esant odos problemoms, vandens lelija taip pat gerai padeda, ypač ja gydomos pūliuojančios žaizdos, pūliniai, opos, furunkulai, taip pat mažina epidermio uždegimus. Augalas naudojamas įvairios kilmės mėšlungiui, nervų sistemos sutrikimams, ypač neurozėms, neuralgijoms, šalinti, padeda išeiti iš depresinių būsenų.

Vandens lelija padeda sumažinti dantų ir reumatinius skausmus, naudojama kosmetologijoje pleiskanoms gydyti ir plaukų būklei pagerinti, odai baltinti bei strazdanoms šviesinti.

Liaudies gydytojai naudoja baltosios vandens lelijos šakniastiebius ir žiedus vaistiniams mišiniams ruošti, kiekviena vaistinė forma turi tam tikrą paskirtį. Iš žiedų gaminami nuovirai, kurie naudojami kaip pagalbinė priemonė gydant geltą, taip pat kaip vidurius laisvinanti priemonė. Žiedlapių užpilu kovojama su nemiga, jis naudojamas būklei palengvinti karščiuojant. Šakniastiebių nuoviru gydomi inkstai ir šlapimo pūslė, jis naudojamas greitesniam pūliuojančių įbrėžimų ir žaizdų gijimui, taip pat kaip gydomoji ir profilaktinė priemonė nuo plaukų slinkimo.

Raminantis užpilas

Užvirinkite pusę litro vandens ir užpilkite juo 2 valgomuosius šaukštus vandens lelijos žiedlapių. Palikite pastovėti 50–60 minučių, tada nufiltruokite. Užpilą naudokite kaip raminamąją ir migdančią priemonę. Rekomenduojama paros norma – po 30 ml 4 kartus po valgio. Gydymo kursas – vienas mėnuo.

Nuoviras nuo aukštos temperatūros

400 ml vandens prireiks vieno valgomojo šaukšto žiedlapių. Užpilkite vaistinį augalą verdančiu vandeniu ir palikite vandens vonelėje, kad mišinys troškintųsi ketvirtį valandos. Nuimkite nuovirą ir palikite pastovėti dar pusvalandį. Nukoškite, kiek atvėsus, ir gerkite po 100–120 ml, jei pakyla aukšta temperatūra.

Esant širdies silpnumui

Sumaišykite po lygiai vandens lelijos žiedlapius ir prinokusius gudobelių vaisius. Paimkite vieną valgomąjį šaukštą gauto vaistinio mišinio ir užpilkite jį 300 ml verdančio vandens. Palikite 3 valandoms, kad gerai užvirtų. Nufiltruokite ir gerkite po 50 ml du kartus per dieną, gydymą tęskite nuo 21 iki 30 dienų.

Nuo odos uždegimų

Užpilkite puse litro verdančio vandens 3 valgomuosius šaukštus smulkintų vandens lelijos lapų, palikite pastovėti pusvalandį. Nufiltruokite skystį ir juo suvilgykite minkštą medvilninę šluostę arba marlę, sulankstytą keliais sluoksniais. Uždėkite audinį ant skaudamos vietos maždaug 20 minučių. Ši priemonė veiksminga ne tik esant odos uždegimams, bet ir pūlingiems bėrimams. Jei procedūrą kartosite 3–5 kartus per dieną, gijimas vyks gana greitai.

Esant raumenų skausmams

Nuplikykite nedideliu kiekiu verdančio vandens vandens lelijos žiedus (3 valgomuosius šaukštus) ir palikite po uždarytu dangčiu, kad išbrinktų. Tada suvyniokite juos į medvilninę šluostę arba marlę ir uždėkite ant probleminės vietos. Laikykite kompresą nuo pusvalandžio iki valandos.

„Garstyčių pleistrai“ esant peršalimui

Norėdami pasigaminti „garstyčių pleistrus“, vandens lelijos šaknį susmulkinkite. Šviežias šaknis galite sudėti į blenderį iš karto, o džiovintas pirmiausia palaikykite karštame vandenyje. Gautą masę paskleiskite ant medvilninio audinio ir uždėkite ant nugaros arba krūtinės ląstos priekyje. Gerą efektą pasieksite, jei į masę, skirtą „garstyčių pleistrui“, įdėsite medaus. Masę pirmiausia uždenkite polietileno plėvele arba vaškuotu popieriumi, o tada užsikloškite antklode ar šilta skara. Pacientą tokiu būdu šildykite ne mažiau kaip valandą, o jo pėdsakus (sultis, medaus lašus) vėliau nuplaukite nuo odos.

Jei masė pagaminta iš šviežios šaknies, tokiu būdu galima gydyti ne tik peršalimą, bet ir palengvinti būklę sergant radikulitu, procedūrą kartojant tol, kol nugaros skausmas išnyks.

Skalavimo priemonė nuo pleiskanų

Pleiskanas galima gydyti vandens lelijos žiedlapių nuoviru – žiedlapius prieš tai suminkykite. Užvirinkite vandenį (400 ml), užpilkite juo vaistinį augalą ir virkite ketvirtį valandos. Kai atvės, nukoškite. Plaukus po plovimo įprastu šampūnu skalaukite šiuo nuoviru. Jis ne tik šalina pleiskanas, bet ir malšina odos uždegimą.

Gydomųjų mišinių rūšys

Užpilas

Užpilui paruošti prireiks baltosios vandens lelijos žiedų ir lapų. Abu ingredientus susmulkinkite, paimkite po valgomąjį šaukštą ir supilkite į termosą, tada užpilkite vaistinį augalą 0,5 litro užvirinto vandens. Mišinį su vandens lelija laikykite termose visą naktį, ryte nufiltruokite. Gausite puikią odos priežiūros priemonę: ja galima kovoti su strazdanomis, šviesinti įdegį ir gydyti spuogus. Veidą nuvalykite užpilu 2–3 kartus per dieną.

Tinktūra

Baltosios vandens lelijos šaknies tinktūra gaminama santykiu 1:10, tai yra pusei litro degtinės reikia 50 gramų supjaustytos vaistinės žaliavos. Mišinį laikykite 14 dienų be saulės spindulių, kasdien purtydami butelį. Nufiltruokite ir laikykite tamsioje vėsioje vietoje.

Ši priemonė rekomenduojama kompleksinėje navikų terapijoje, ypač gerų rezultatų duoda gydant blužnį. Gydymo schema – tris kartus per dieną po 20 lašų, nepriklausomai nuo valgio.

Nuoviras

Norėdami paruošti daugiafunkcinį nuovirą, jums reikės 5 gramų džiovintos ir susmulkintos baltosios vandens lelijos šaknies. Supilkite į puodelį, kuriame užvirinote stiklinę vandens. Puodelį pastatykite į vandens vonią, palaikykite nuo užvirimo momento 20 minučių, nuimkite ir atvėsinkite. Po atvėsinimo nukoškite. Toks nuoviras rekomenduojamas viduje sergant neurozėmis. Skystį padalinkite į dvi porcijas: vieną išgerkite vakare, kitą – ryte. Kursinis vartojimas – 21 diena.

Išoriškai mišinys naudojamas kaip kompresai, jei oda nudegė saulėje arba gauti terminiai nudegimai, taip pat odos įtrūkimų ir pūliuojančių įbrėžimų gydymui. Sudrėkinkite minkštą audinį nuoviru ir uždėkite ant skausmingų vietų, kompresą laikykite ne mažiau kaip 15 minučių. Procedūrą reikia kartoti 3–6 kartus per parą.

Kontraindikacijos vartojimui

Vandens lelijos pagrindu pagamintas gydomąsias priemones reikia naudoti atsargiai, nes joje yra nuodingų medžiagų. Prieš vartodami į vidų, būtinai pasitarkite su gydytoju ir jokiu būdu neviršykite rekomenduojamos dozės.

Draudžiama tiek vidinis, tiek išorinis vandens lelijos vartojimas vaikams, nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms.

Kadangi vandens lelijos preparatai gali mažinti kraujospūdį, hipotoniškų asmenų jie vartoti negali. Taip pat galimas individualus netoleravimas tiek viso augalo, tiek atskirų jo komponentų.

Įdomūs faktai apie vandens leliją

1. Senovinių fosilijų tyrimai rodo, kad vandens lelija yra vienas iš ankstyviausių žydinčių augalų.
2. Vandens lelija turi įdomią ypatybę: užsidariusi naktį, ji gali nusileisti po vandeniu, kur atgauna šviežumą prieš kitą dieną.
3. Mūsų protėviai pastebėjo, kad vandens lelijos elgesys tiesiogiai priklauso nuo oro. Jei anksti rytą žiedai atsiskleidė – oras žada saulę visą dieną, jei ji pasirodė iš po vandens ne anksčiau kaip devintą valandą, reikia laukti lietaus, o jei visai nepakyla į paviršių – neišvengiamai artėja liūtis.
4. Vandens lelija gali pakeisti kai kuriuos maisto produktus. Jos šakniastiebiai gausūs krakmolo ir gali būti naudojami tiek jam gaminti, tiek miltų gamybai, tam iš jų mirkant reikia pašalinti rauginimo medžiagas. O jei paskrudinsite vandens lelijos sėklas, jos gali tapti kavos pakaitalu.
5. Vandens lelija, arba nimfėja, pavadinimą gavo iš senovės graikų legendos, pasakojančios, kaip viena nimfa, nelaimingai įsimylėjusi, metėsi į vandenis, kur pradingo amžiams ir virto gražia gėle.
6. Senovės slavų tarpe vandens lelija būtinai būdavo meilės gėrimų sudėtyje kaip komponentas.

Vandens lelijos nuotrauka