Svilarožė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Neatsitiktinai išvertus iš lotynų kalbos, botaniškas svilarožės pavadinimas „Herbaomniborbium“ skamba kaip „žolė nuo visų ligų“. Jau senovėje šio augalo gydomosios savybės buvo labai vertinamos arabų ir Europos šalių medicinos praktikose. O viduramžiais naudingąja augmenija buvo įprasta puošti sodus. Šiuo metu svilarožės žolė yra pakankamai gerai ištirta, o jos unikalias savybes pripažįsta oficialioji medicina.

Siekiant patenkinti farmacijos pramonės poreikius, šiandien šis augalas specialiai auginamas atskirose plantacijose. Iš vaistinės svilarožės gaminami ekstraktai, antpilai, sirupai, išorinio vartojimo priemonės. Svilarožės komponentai yra įtraukti į tabletes nuo kosulio ir daugelį kosmetinių priežiūros priemonių. Aktyviai naudojama gydomoji žolė liaudies medicinoje. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien natūralių gydymo būdų šalininkų armija nuolat auga, verta iš arčiau susipažinti su šiuo kukliu augalu, galinčiu išgydyti nuo pačių įvairiausių susirgimų.

Cheminė sudėtis

Žolė pelnė visuotinę meilę ir Eurazijos teritorijoje. Daugelį amžių ji tarnavo mūsų protėvių sveikatos labui, už ką gavo skambius pavadinimus: laukinė rožė, piliarožė, malva, šunrožė, proskurniakas. Šiandien augalas ir toliau sėkmingai atlieka savo misiją, būdamas nepakeičiamas pagalbininkas gydant žaizdas, virškinimo sutrikimus, odos ligas. Tačiau visas svilarožės gydomąsias savybes užtikrina turtinga sudėtis, priskaičiuojanti kelias dešimtis žmogui naudingų medžiagų ir cheminių junginių. Esama tam tikrų atskirų vaistinio augalo dalių sudėties skirtumų, tačiau didžioji dalis naudingųjų komponentų susitelkusi šaknyse.

Požeminėje svilarožės žolės dalyje yra:

• krakmolas;
• dideli kiekiai gleivių;
• pektinas;
• fitosteroliai – augaliniai hormonai;
• cukrūs;
• vitaminai;
• rauginės medžiagos;
• riebalai (daugiausia aliejų pavidalu);
• asparagino rūgštis;
• karotinai;
• fosfatai;
• betainas;
• lecitinas.

Taip pat mineraliniai komponentai: cinkas, selenas, magnis, geležis, bromas, kalcis ir dar visas komplektas makro- ir mikroelementų.

Įdomu, kad didžioji dalis naudingų komponentų susitelkia centrinėje, didžiausioje šaknyje.

Antžeminė dedešvos dalis, t. y. lapai ir žiedai, yra turtinga:

• askorbo rūgšties;
• eterinių aliejų (žieduose šie komponentai yra kieto pavidalo);
• gleivių;
• karotinų;
• gumą primenančių medžiagų;
• riebiųjų aliejų (sėklose).

Tokia įvairi sudėtis žmogui turi didžiulę vertę, nes būtent vidinė sudėtis leidžia laikyti dedešvos žolę natūraliu naudingų elementų šaltiniu.

Pastaba: nors visos dedešvos dalys plačiai naudojamos medicinoje, labiausiai vertinama augalo šaknis. Būtent ši daugiamečio augalo dalis dėl didelio gleivių ir krakmolų kiekio yra paklausi farmacijos pramonėje.

Kaip atrodo ir kur auga

Dedešvos žolė yra bene ryškiausias Malvinių (Malvaceae) šeimos atstovas. Dėl nepaprasto grožio žiedynų augalas dažnai vadinamas laukine rože. Daugiamečio augalo naudojimo fitoterapijoje istorija siekia Senovės Graikijos laikus, kai gydytojai virė žiedus su medumi arba trynė juos vyne, o paskui gautu mišiniu gydė skrofuliozę ir hemorojų. Būtent toje tolimoje epochoje pasirodė pirmieji receptų aprašymai, kurie naudojami liaudies medicinoje ir šiandien. Apie dedešvos gydomąsias galimybes savo darbuose užsiminė Galenas, Hipokratas, Teofrastas ir kiti to meto mokslo pasaulio šviesuliai.

Išorinės dedešvos žolės charakteristikos:

1. Ypač patraukliai dedešva atrodo žydėjimo metu, kuris trunka nuo birželio iki liepos. Šiuo laikotarpiu ant trumpų žiedkočių pasirodo švelniai rožiniai ir balti žiedynai. Be to, vainikėlį sudaro 5 žiedlapiai, o išorinėje dvigubos taurėlės dalyje jų yra 12.
2. Rudens pradžioje vietoje žiedų susiformuoja vaisiai, primenantys disko formą. Šiuose disko formos riešutėliuose yra daug sėklų, prisotintų kietų eterinių komponentų.
3. Esant patogioms gyvenimo sąlygoms, dedešva pasiekia dviejų metrų aukštį. Jauni augalai turi tik vieną stiebą, o senesni gali turėti iki dešimties į viršų nukreiptų šakų. Dedešvos lapai liečiant primena aksomą, yra apvalios formos ir išsidėstę pakaitomis.

Buveinės arealas

Ši gydomoji žolė paplitusi visame pasaulyje. Laukiniai augalai mėgsta nuošalias vietas su drėgnu dirvožemiu: jie apsigyvena krūmynuose, pievose, sutinkami upių ir ežerų pakrantėse, prie pelkių. Pramoniniu mastu dedešvos žolė šiandien auginama Krasnodaro krašte, taip pat auginama Ukrainoje.

Rūšys

Platus daugiamečio augalo paplitimas prisidėjo prie rūšių įvairovės atsiradimo. Tarp jų yra laukinių ir dekoratyvinių rūšių. Medicinoje naudojamos tik trys pagrindinės dedešvos rūšys: armėninė, vaistinė, kanapinė.

Kad botaninis aprašymas būtų išsamus, verta pridurti, kad vidutiniškai laukinės rožės gyvenimo trukmė yra 8–10 metų, o augalas pradeda duoti vaisių ir žydėti antraisiais arba trečiaisiais metais.

Naudinga žinoti: vaistinė saldėja dažnai painiojama su miškinė dedešva, o tai nenuostabu. Juk šių dviejų vaistinių žolių sudėtis beveik vienoda.

Įdomu: saldėjų vaisiai plačiai naudojami kaip prieskoninis priedas kulinarijoje, o šaknelės dedamos į salotas, kepinius, iš jų verdami kisieliai.

Rinkimas ir laikymas

Ilgalaikiam laikymui kaip vaistinė žaliava renkamos saldėjų žolės šaknys ir sėklos.

Paruošimas

Sėklų rinkimui tinka laikotarpis nuo vasaros pabaigos iki rudens pradžios. Augalinę žaliavą reikia rinkti sausą orą.

Šaknelės ruošiamos ankstyvą pavasarį, bet tai galima padaryti ir viduryje rudens, po to, kai nunyksta antžeminė augalo dalis. Renkant šakneles reikia griežtai laikytis šių taisyklių:

• šaknis iškasti taip, kad nepažeistumėte augalo;
• žolei atsikurti palikti ne mažiau kaip 30 % jos bendros apimties;
• atrinkti vyresnių nei dvejų metų augalų šaknis.

Medžiagos džiovinimas

Surinktas šaknis prieš džiovinimą reikia kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu. Geriausia džiovinti smulkiais gabaliukais supjaustytus šakniastiebius. Rekomenduojama šakneles pjauti ne skersai, o išilgai. Natūraliam džiovinimui patogiausia vieta yra pastogė, tačiau procesui paspartinti galima naudoti įprastą orkaitę.

Optimalus temperatūros režimas – 35–40 °C.

Paruoštą augalinę medžiagą reikia laikyti stikliniame indelyje arba skardinėje dėžutėje. Tokioje talpykloje žaliava išlaiko visas gydomąsias savybes trejus metus.

Svilarožės gydomosios savybės

Saldėja vertinama dėl didelio gleivių ir pektinų kiekio. Būtent šie komponentai užtikrina pagrindines daugiamečio augalo gydomąsias savybes. Kadangi šios medžiagos daugiausia yra šaknyse, dauguma vaistinių formų pagal liaudies receptus, taip pat farmakologiniai preparatai ruošiami būtent iš šios žolės dalies.

Pagrindinės gydomosios proskurnos savybės:

• priešuždegiminis;
• minkštinamoji;
• apgaubiamoji;
• atsikosėjimą lengvinantis;
• regeneruojamoji;
• raminantis;
• skausmą malšinanti.

Šių terapinių poveikių pasiekimas būtinas sergant šiomis ligomis:

1. Kvėpavimo takų uždegimai: bronchitas, pneumonija, laringitas. Preparatai su saldėjų žole palengvina būklę sergant bronchine astma.
2. Urogenitalinės sistemos uždegiminiai procesai. Šaknelių nuoviro vartojimas padeda sumažinti nemalonius simptomus.
3. Virškinimo organų opinės ligos, gastritai su padidėjusiu rūgštingumu. Tokiais atvejais saldėja yra tiesiog nepakeičiama.
4. Žarnyno sutrikimai ir nenumaldomas viduriavimas, dažnai lydintis dizenteriją. Čia taip pat neapsieinama be gleivinių saldėjos šaknies nuovirų.
5. Įvairios odos ligos, įskaitant net sunkias psoriazės ir egzemos formas. Jos sėkmingai gydomos tirpalais, pagamintais iš šios gydomosios žolės. Tokios priemonės padeda greitai atkurti pažeistas odos vietas. Jomis gydomos atviros žaizdos ir nudegimai.
6. Grybelinės infekcijos. Piliarožių šaknys taip pat gali suteikti realios pagalbos.
7. Akių uždegiminiai procesai. Tokiais atvejais taip pat labai padeda plovimas šaltu žolės antpilu.
8. Angina ir balso stygų problemos. Rekomenduojama skalauti šiltu piliarožių tirpalu. Tokias pačias procedūras galima atlikti namuose, atsiradus burnos ertmės problemoms.
9. Naudojant gydomąjį augalą gydomos sąnarių ligos, pūlingos odos ligos. Įrodyta, kad dėl antioksidacinių savybių piliarožių šaknys padeda sumažinti vėžinių ligų riziką.

Priedas: piliarožių sėklos liaudies medicinoje naudojamos taip pat dažnai kaip ir augalo šaknys. Jų pagrindu daugiausia gaminami vaistai nuo kosulio, kurie palengvina kvėpavimą ir skatina produktyvų skreplių išsiskyrimą.

Moterims

Šio augalo naudą moterų sveikatai sunku pervertinti. Ne veltui, pagal vieną versiją, lotyniškas daugiamečio augalo pavadinimas siejamas su Enėjo – Trojos karo didvyrio – žmona, kuri, norėdama išsaugoti grožį, garino piliarožių žiedus medaus vandenyje. Šis jaunystės eliksyras žinomas kaip „Mergaitiška oda“. Tačiau piliarožė pagarsėjo ne tik kosmetinėmis savybėmis. Sėklų nuoviras padeda moterims pogimdyminiu laikotarpiu greičiau atsikratyti gimdinių išskyrų, o augalo lapai kovoja su krūties navikais.

Vyrams

Stipriosios žmonijos pusės atstovai šiandien vis dažniau kreipiasi į per daugelį amžių sukauptą žolininkų patirtį. Unikali piliarožių sudėtis kartu su tradiciniais gydymo būdais padeda susidoroti su adenoma ir prostatos uždegimu. Šiam tikslui ruošiamas vandeninis smulkintų šaknelių tirpalas. Arbata su žiedynais, kuriuose gausu eterinių komponentų, padės vyrams palaikyti normalią potenciją. Piliarožė yra naudinga vyrų sveikatai kartu su kitomis gydomosiomis žolėmis: loščina, durnišniku, boligolovu.

Nėštumo metu

Nors kategoriškų draudimų vartoti preparatus, pagamintus iš piliarožių žolės nėštumo metu nėra, būsimoms mamoms vis dėlto vertėtų susilaikyti nuo tokio gydymo. Net tokius palyginti saugius vaistus kaip piliarožių sirupą nuo kosulio reikėtų vartoti tik gydytojui leidus. Ypač nepageidautina gydytis piliarožių žole vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu, nes tokia terapija gali neigiamai paveikti vaisiaus būklę.

Žindymo laikotarpiu

Vaistus su piliarožėmis draudžiama vartoti į vidų žindančioms moterims. Ypač tai susiję su alkoholiniais preparatais. Kalbant apie priemones išoriniam odos gydymui – jas galima naudoti be apribojimų.

Vaikams

Šiuolaikinėje pediatrinėje praktikoje labai paplitęs gydymas preparatais, kurių sudėtyje yra althejos. Žinoma, kalbama apie vaistinėse parduodamas priemones, nes jos yra pritaikytos mažųjų pacientų gydymui, todėl yra saugios. Žinoma, kad gydymą turėtų skirti ir kontroliuoti gydytojas, nepaisant to, kad tokie vaistai vaistinėse išduodami be recepto. Althejos sirupas paprastai skiriamas vaikams, kai jie kosėja. Optimalios saldaus vaisto dozės:

1. Vaikams iki 6 metų – po ½ arbatinio šaukštelio tris kartus per dieną.
2. Vaikams nuo 6 iki 12 metų – po 1 arbatinį šaukštelį, o priėmimų skaičius – iki 5 kartų.
3. Paaugliams – 1 valgomasis šaukštas vienai dozei.

Kadangi althejos sirupas dažnai gaminamas ant alkoholio, tokio vaisto negalima duoti kūdikiams.

Vyresniems vaikams reikia duoti sirupą, atskiestą santykiu: 1 arbatinis šaukštelis 50 ml vandens. Tokia priemonė padės užkirsti kelią alerginės reakcijos išsivystymui vaikams.

Metant svorį

Daugelis fitoterapijos rūšių praktikoje patvirtino veiksmingumą mažinant svorį. Be to, palyginti su jomis, farmakologiniai produktai daugeliu atžvilgių gerokai pralaimi. Althejos šaknis laikoma rekordininke kovojant su papildomais kilogramais. Gleiviniai komponentai neleidžia įsisavinti riebalams, dėl to prislopinamas apetitas. Produktyviam svorio metimui rekomenduojama gerti šiltą althejos žolės nuovirą. Priemonę reikia vartoti pusvalandį prieš valgį, kad preparatas spėtų maksimaliai parodyti savo apgaubiamąsias savybes. Mėnesio trukmės tokios terapijos kursas padės ne tik atsikratyti 4–5 kg papildomo svorio, bet ir prisotins organizmo audinius vitaminais, mineralais, suteiks jiems gyvybinės energijos.

Svilarožė liaudies medicinoje

Per daugelį amžių trunkančią praktiką naudoti preparatus, pagamintus iš althejos žolės, gydytojams pavyko pasiekti sėkmės gydant ne tik paprastą peršalimą, bet netgi sunkias pneumonijos formas, skrandžio opą, odos ligas. Todėl oficialioje farmakologijoje šis daugiametis augalas laikomas vertinga natūralia žaliava, skirta gaminti eilei preparatų. Iš gydomosios augalo dalies gaminamos veiksmingos priemonės nuo kosulio, gastrito, psoriazės. Liaudies medicinoje aktyviai naudojami receptai, sukurti prieš šimtus metų. Kartu su pagrindinio gydymo kompleksu namuose paruošti mišiniai ir nuovirai sustiprina terapinį poveikį, pagreitindami sveikimo procesą.

Praktiniam taikymui pateiksime tik keletą populiariausių receptūrų, kurias verta naudoti kaip pagalbines priemones gydant namuose.

Sergant angina

Paruošti tokią kompoziciją paprasta, jei turite džiovintų althejos šaknelių. Augalinę medžiagą galima nusipirkti vaistinėje arba pasiruošti savarankiškai. Užpilas gaminamas užplikant susmulkintas althejos šakneles stikline verdančio vandens. Po aštuonių valandų nusistovėjimo tirpalą perkošti, prieš skalaujant gerklę šiek tiek pašildyti.

Gerai padeda nuo tonzilito zefyro šaknis (1 arbatinis šaukštelis) kartu su šalavijų žole (1 valgomasis šaukštas). Užpilas ruošiamas tuo pačiu būdu, tačiau mirkymo laikas sutrumpinamas iki 30 minučių. Esant pūlingam tonzilitui, gargaliavimo procedūrą galima kartoti 3–4 kartus per dieną.

Nuo kosulio

Su vaistine zefyra pagal veiksmingumą gydant kosulį negali lygintis net populiariausi vaistai. Atsižvelgus į didelį natūralaus preparato saugumą ir jo gebėjimą veikti keliomis kryptimis, ši žolė yra visiškai neprilygstama. Patrauklu ir tai, kad tokį vaistą galima pasigaminti namuose. Tačiau būtina griežtai laikytis recepte nurodytų dozių.

1. 1 būdas. Išdžiovintas zefyro šaknis susmulkinti, paimti 2 valgomuosius šaukštus žaliavos ir užpilti verdančiu vandeniu (200 ml). Tada gautą mišinį pastatyti į vandens vonią. Po pusvalandžio nuimti užpilą, perkošti, įdėti šiek tiek medaus. Vartoti vaistą po valgio po ½ stiklinės iki trijų kartų per dieną.
2. 2 būdas. Tai šaltas užpilo paruošimo metodas. Vaistas ruošiamas pagal schemą: 1 arbatinis šaukštelis sausos žaliavos – 200 ml vandens. Tirpalą laikyti 8 valandas, tada perkošti. Kosulio priemonę gerti prieš valgį po 50 ml.

Peršalus

Dažnai liaudies medicinoje esant peršalimui ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimams kaip pagrindinė žaliava naudojami sausi zefyros žiedynai.

Vaistinio preparato paruošimo algoritmas:

1. 1 valgomąjį šaukštą sausų augalo žiedų užpilti stikline verdančio vandens.
2. Tada mišinį ketvirtį valandos palaikyti vandens vonioje, kad augalinis pagrindas atiduotų vandeniui didžiąją dalį naudingųjų medžiagų.
3. Tirpalą perkošti.
4. Kai užpilas atvės iki 40°C, įdėti medaus.
5. Gerti vaistą po gurkšnį kelis kartus per dieną.

Šį receptą verta naudoti pačioje ligos pradžioje, kai klinikiniai simptomai yra ryškiausi.

Užpilas nuo skrandžio opos

Sergant virškinimo organų opine liga, ypač paūmėjimo laikotarpiais, zefyro šaknis padės panaikinti neigiamą simptomatiką. Gydant šią sunkią patologiją naudojamos augalo apgaubiančios savybės ir gebėjimas malšinti skausmą.

1. 1 variantas. Vaisto pagrindui paimti saldymedžio šaknies, zefyro šaknies ir gumbiakomolio po 20 g lygiomis dalimis, mišinį užpilti verdančiu vandeniu (1 stiklinė), pastatyti ant silpnos ugnies. Virti žolelių mišinį 5 minutes, o tada dar valandą laikyti užvirtą. Geriau gerti prieš miegą. Vienos porcijos kiekis – pilna stiklinė.
2. 2 variantas. Šiame recepte taip pat naudojamas žolelių mišinys: pankolio vaisiai, ramunėlių žiedai, saldymedžio šaknys, varpučio šaknys, zefyro šaknys. Kiekvieno komponento imti po 1 valgomąjį šaukštą, o iš gauto mišinio vaistui paruošti atrinkti tik 1 arbatinį šaukštelį. Augalinį pagrindą užpilti 200 ml verdančio vandens. Po pusvalandžio mirkymo ir perkošimo gerti užpilą visą vienu kartu. Geriau tai daryti prieš miegą.

Priemonė nuo prostatito ir adenomos

Vaistažolių specialistai vyrams rekomenduoja šių dažniausiai pasitaikančių patologijų profilaktikai ir gydymui paprastą receptą: reikia paimti 1 valgomąjį šaukštą su kaupu susmulkintų althėjos šaknų, užpilti puse stiklinės paprasto vandens. Po valandos nukošti antpilą. Vaistažolių gėrimą rekomenduojama vartoti kas dvi valandas. Vienos dozės kiekis – 1 valgomasis šaukštas. Gydomasis poveikis sustiprės, jei althėjos antpilą vartosite kartu su usnio ir lazdyno antpilu. Tokia fitoterapija pagrįsta augalinių preparatų kaitaliojimu.

Veiksmingas receptas nuo viduriavimo

Ši priemonė skiriama esant ilgalaikiam viduriavimui, taip pat esant nevaldomam viduriavimui, kuris dažnai lydi žarnyno infekcijas. Susmulkintą althėjos šaknį sumaišyti lygiomis dalimis su pelyno ir rasakilos žole. Tada 30 g žolelių mišinio užpilti 1 l šilto (sauso) vyno. Kai tirpalas pritraukia, pusę stiklinės išgerti tuščiu skrandžiu, o likusią gėrimo dalį padalinti į keturias porcijas. Kiekvieną šio antpilo dalį vartoti karštą. Ši priemonė duoda puikių rezultatų – jau po kelių vyno gėrimo su althėjos šaknimi dozių viduriavimas nutrūksta.

Preparatas nuo alergijos

Pagal siūlomą receptą pagaminta priemonė tinka gydyti tais atvejais, kai alergijos priežastimi tapo vaistai ar maisto produktai. Taigi veiksmingam gydymui reikalinga teisinga diagnostika. Pats vaistinio antpilo ruošimo procesas paprastas: reikia paimti lygiomis dozėmis debesylo, saldymedžio šaknų ir vaistinės althėjos. Augalinę žaliavą gerai išmaišyti, paimti 1 valgomąjį šaukštą žolelių mišinio, užpilti pagrindą dviem stiklinėmis vandens. Dešimt valandų vaistas turi pritraukti, po to jį reikia nukošti. Rekomenduojama šiek tiek pašildyti antpilą prieš vartojimą.

Priemonė sergant emfizema

Plaučių emfizema – tai sunki kvėpavimo takų ligos forma, kuriai būdingas negrįžtamų destruktyvių plaučių audinio pakitimų vystymasis. Žmonėms, sergantiems šia patologija, sunku kvėpuoti, jie dažnai kosėja su skrepliais. Pagerinti tokių ligonių bendrą būklę galima periodiniais kursais vartojant pagal šį receptą paruoštą mišinį: proskūrės šaknis užpilti vandeniu (1,5 stiklinės), valandą pritraukti gautą tirpalą. Praėjus nurodytam laikui, antpilą pirmiausia gerai išmaišyti šaukštu, kad vandenyje ištirptų didžioji dalis naudingųjų medžiagų. Tik po šios procedūros nukošti vaistą. Kasdien tris kartus išgerti po pusę stiklinės šilto gėrimo. Standartinis palaikomosios fitoterapijos kursas skirtas 2 mėnesiams. Tokius profilaktinius kursus kartoti 2–3 kartus per metus.

Sergant emfizema veiksmingas ir toks receptas: lapus ir žiedynus (galima naudoti šviežią arba sausą medžiagą) 2 valgomųjų šaukštų kiekiu užpilti verdančiu vandeniu. Po valandos pritraukimo tirpalą sukratyti, tada nukošti. Antpilą geriau gerti karštą, po vieną stiklinę vienu metu.

Priemonė miozitams ir neuralgijoms gydyti

Reikia paruošti tirpalą kompresams ant probleminių vietų. Tam maždaug 4 arbatinius šaukštelius šaknų per naktį užpilti šaltu vandeniu. Prieš procedūrą tirpalą perkošti, tada suvilgyti juo audinio gabalėlį, priglausti prie skaudamos vietos.

Kaip pavyzdį čia galima pateikti dar daug populiarių ir mažai žinomų liaudies gydymo receptūrų. Pavyzdžiui, senovėje žolininkai, gydydami užkrėstas žaizdas, trindavo piliarožės šaknis su ančių taukais, o paskui ant žaizdos uždėdavo tvarstį su gautu tepalu. Šiandien tokie gydymo būdai retai naudojami. Tačiau, kaip praeityje, taip ir dabar, gydant vaistinėmis žolelėmis, reikia griežtai laikytis preparatų paruošimo schemos ir leistinų dozių.

Gydomųjų mišinių rūšys

Kaip jau minėta, absoliučiai visos piliarožės žolės dalys tinka universalioms gydomosioms kompozicijoms pagal liaudies receptūras paruošti. Tai gali būti monokompozicijos arba sudėtingi žolelių mišiniai su kitais naudingais augalais. Tradiciškai iš piliarožės žolės gaminamos šios vaistų formos: tinktūros, nuovirai, užpilai, sultys, sirupas, gydomosios arbatos. Išsamiau panagrinėkime kiekvienos išvardytos formos ypatumus.

Užpilas

Dažniausiai naudojamas piliarožės šaknų užpilas. Standartinė paruošimo schema: 2 šaukštams susmulkintos žaliavos reikės ½ l šilto vandens. Sumaišius ingredientus, kompoziciją palaikyti 6–8 valandas. Po to tirpalą perkošti. Gerinant skonį vidiniam vartojimui, į gėrimą įdėti medaus. Jei tirpalas naudojamas išoriniam apdorojimui, prieš procedūrą šiek tiek pašildyti.

Piliarožės žiedų užpilas gaminamas taip: 1 arbatinį šaukštelį žiedynų užpilti stikline verdančio vandens. Po dviejų valandų palaikymo gėlių užpilą perkošti. Vartoti tris kartus po 1 valgomąjį šaukštą.

Piliarožės lapų užpilas gaminamas pagal analogišką schemą. Bet čia galioja proporcija: 1 valgomasis šaukštas žaliavos stiklinei verdančio vandens. Palaikymo laikas – 1 valanda. Perkošus gėrimą vartoti 3–4 kartus po 1 valgomąjį šaukštą.

Tinktūra

Pagal tradiciją šiam vaisto variantui ruošti kaip pagrindas imama degtinė arba išgrynintas spiritas. Spirituota tinktūra gydomos kvėpavimo takų, šlapimo ir lytinių organų sistemos ligos. Klasikinės tinktūros paruošimo algoritmas: 20 g susmulkintos žaliavos (šiuo atveju augalo šaknų) užpilti ½ l spiritinio produkto. Tinktūra turi būti laikoma tamsioje vietoje 10–14 dienų. Po to ją perkošti ir naudoti pagal paskirtį. Laikant tinkamomis sąlygomis, preparatas tinkamas vienerius metus. Vartojant viduje, optimali dozė – 10–15 lašų vienam kartui. Prieš vartojant patartina vaistą atskiesti vandeniu, kad apsaugotumėte gleivines nuo nudegimų.

Pastaba: nereikėtų naudoti aliumininių indų spiritiniams vaistams ruošti.

Nuoviras

Yra keli gydomųjų nuovirų iš piliarožės žolės paruošimo variantai.

Klasikinis nuoviro iš šaknelių receptas: užplikyti 500 ml vandens su 2 šaukštais smulkintų sausų šaknelių. Indą su mišiniu pastatyti ant silpnos ugnies, virti turinį ketvirtį valandos tokiu režimu. Tik visiškai atvėsus, tirpalą perkošti naudojant sietelį arba keliais sluoksniais sulankstytą marlę. Toks nuoviras naudojamas pediatrijoje, ypač dažnai gydytojai jį rekomenduoja esant alerginėms apraiškoms. Šis nuoviras tinka nudegimų, užkrėstų žaizdų, grybelinių odos pažeidimų gydymui.

Gydant tuberkuliozę vietoj vandens naudojamas nenugriebtas pienas.

Nuoviras iš šaknelių ir lapų mišinio naudojamas kaip vidurius laisvinanti priemonė.

Arbata

Fitoarbatos šiandien yra populiarumo viršūnėje. Didelis tokių vaistinių formų saugumas kartu su pastebimu terapiniu poveikiu leidžia įtraukti tokius gėrimus į gydymo kompleksą sergant įvairiausiomis ligomis.

Standartinė gydomosios arbatos su alteja paruošimo formulė:

1. 2 šaukštus augalinės medžiagos užpilti 1 l verdančio vandens.
2. Palaikyti tirpalą 10–15 minučių.
3. Perkošti, pagal skonį įdėti medaus.
4. Gerti šiltą sergant gripu, peršalus, kosint lėtai, mažais gurkšneliais.

Čajus iš vaistinio augalo šaknies dalies ruošiamas pagal lygiai tą pačią schemą. Jis naudingas sergant opalige.

Alteja kartu su saldymedžio šaknimi ir gyvate padeda normalizuoti miegą.

Aliejus

Norint paruošti vertingą aliejų, kaip pagrindą reikia paimti augalo sėklas. 1 arbatinį šaukštelį althea sėklų sumaišyti su puse stiklinės bet kokio augalinio aliejaus (idealiai tinka alyvuogių aliejus). Tada šį mišinį visą valandą kaitinti vandens vonelėje. Tokiu būdu gautą mišinį plačiai naudoti plaukų augimo skatinimui ir jų sveikatinimui, įtrinti į galvos odą šiltą. Seansų skaičius – 2–3 kartus per savaitę. Paprastai mėnesio gydymo kurso pakanka net sudėtingoms problemoms pašalinti.

Sultys

Šviežios dedešvos sultys laikomos labai vertingu natūraliu produktu, padedančiu gydant tuberkuliozę, užsitęsusį kosulį, cistitą, gastritą ir dar daugelį ligų. Augalinis nektaras išgaunamas iš sultingos žalumos, kuri renkama pačioje vasaros pradžioje. Norint žymiai pagerinti sunkių ligonių būklę, užtenka tris kartus per dieną vartoti po 20 ml šviežių dedešvos sulčių. Kad gėrimas būtų malonesnio skonio, verta įdėti šiek tiek medaus. Šviežiai spaustomis altėjos sultimis galima apdoroti žaizdas ir plauti akis.

Sirupas

Saldis althea sirupas dažniau naudojamas pediatrinėje praktikoje. Vaistą be problemų galima įsigyti vaistinėje ir, jei pageidaujama, pasigaminti namuose. Geriau sirupą gaminti iš šviežių šaknelių. Iš pradžių jas reikia smulkiai supjaustyti, o tada laikytis schemos:

1. Vandenį sumaišyti su vyno spiritu pagal formulę: 1:45.
2. Į tinkamą indą su filtru supilti 1 arbatinį šaukštelį augalinės žaliavos, užpilti vandens-spirto pagrindu, pastatyti ant silpnos ugnies.
3. Viską, kas nutekės per filtrą į indo dugną, surinkti ir pakartotinai perkošti.
4. Manipuliaciją kartokite valandą. Galiausiai turėtų išeiti apie 37 g reikiamos medžiagos.
5. Į gautą skystį įdėkite cukuaus (63 g), mišinį kaitinkite ant ugnies, kol visišai ištirps cukuaus kristalai.
6. Įlašinkite keletą anyžių lašų.

Gautą sirupą duokite kūdikiams iki vienerių metų po 1 arbatnį šaukštelį mišinio, praskiesto vandeniu. Suaugusieji gali vartoti gryną produktą po 2 arbatinius šaukštelius.

Yra ir paprastesnis būdas gauti dedešvos sirupą iš vandeninio žolės užpilo. Žolelių gėrimą sumaišykite su cukrumi, po to kaitinkite ant silpnos ugnies, atvėsinkite, pabaigoje įpilkite vaisių sirupo.

Naudojimas kosmetologijoje

Pačioje straipsnio pradžioje buvo paminėta dedešvos žolės gebėjimas palaikyti plaukų ir odos grožį bei sveikatą. Ne veltui senovės gražuolės pagal slaptus receptus ruošė unikalius mišinius su šia nuostabia žole veido ir kūno odos priežiūrai. Deja, daugelis receptūrų yra negrįžtamai prarastos, tačiau kai kurie būdai nepakitusiu pavidalu sėkmingai naudojami šiuolaikinių moterų. Pavyzdžiui, dedešvos žolės sėklų nuoviras laikomas viena veiksmingiausių priemonių kovojant su pleiskanomis. O švieži augalo lapai dedami ant veido odos, siekiant pagerinti jos spalvą ir kovoti su amžiaus požymiais.

Pateikiame receptus, kuriuos tikrai verta pasižymėti merginoms ir vyresnio amžiaus moterims.

Tonizuojantis svilarožės antpilas

Ši priemonė padės esant uždegiminiams procesams, dirginimui, stipriam odos lupimuisi.

Tirpalas losjonams ruošiamas pagal standartinę schemą: 1 valgomajam šaukštui susmulkintų žaliavų imkite pilną stiklinę verdančio vandens. Po užplikymo užpilą palikite brinkti 3–4 valandas, po to perkoškite. Ant probleminių odos vietų ryte ir vakare dėkite užpile suvilgytas servetėles. Tokios procedūros pagerins išvaizdą ir grąžins veido odai normalų tonusą.

Vyrai gali naudoti šį tirpalą veido odai po skutimosi. Taip pat namuose pagamintas preparatas tinka tokioms populiarioms procedūroms kaip pilingas ir vakuuminis masažas.

Priemonė nuo furunkulų ir pūlinių

Spuogai sukelia daug nepatogumų. Atsikratyti jų padės kompresai iš šviežių dedešvos lapų ir žiedų.
Pūlinius ant kūno padeda pašalinti kompresai su dedešvos lapais ar žiedais. Iš augalinės bazės reikia paruošti koncentruotą užpilą pagal schemą: 2 valgomieji šaukštai augalinės bazės stiklinei verdančio vandens. Tirpalas turėtų išstovėti visą naktį, po to jį naudoti losjonams iki 2 kartų per dieną. Per dviejų savaičių tokio gydymo kursą oda paprastai gerai išsivalo nuo spuogų ir įgauna sveiką išvaizdą.

Priemonė nusilpusiems plaukams

Kad sugrįžtų sveikas garbanų blizgesys, reikėtų naudoti dedešvos žolės sėklas. Pirmiausia jas gerai pakaitinkite vandens vonelėje, o po to sumaišykite su augaliniu aliejumi. Tokios kompozicijos įtrynimas du kartus per savaitę sustiprins plaukų šaknis. Beje, aliejus su dedešvos žole padeda susidoroti su tokia dažna problema kaip plikimas.

Kovai su pleiskanomis labiau tinka sėklų nuoviras, paruoštas santykiu 1:20 su vandeniu. Po valandos brandinimo vandens vonioje, tirpalą nufiltruoti. Gautą priemonę naudoti kaip skalavimo skystį po plaukų plovimo.

Kontraindikacijos vartojimui

Nors vaistinis altejas priskiriamas saugių augalų grupei, šalutiniai reiškiniai nėra atmesti. Pagrindinių kontraindikacijų vartojimui sąraše:

• nėštumas ir žindymo laikotarpis;
• individualus netoleravimas;
• polinkis į vidurių užkietėjimą;
• varikozė ir tromboflebitas.

Be to, labai atsargiai altejaus sirupą turėtų vartoti diabetikai ir kūdikiai.

Gydymo preparatais su altejaus žole negalima derinti su kosulį slopinančiais vaistais, blokuojančiais natūralų refleksą.

Kitais atvejais naminiai vaistai iš altejaus žolės, kaip ir kosmetikos preparatai, visiškai pateisina savo gydomąsias savybes.

Altejaus nuotrauka