Šilingė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Šilingė (dar žinoma kaip Galium – nuo graikiško pieno pavadinimo) yra vaistinis augalas, augantis tiek Eurazijoje, tiek Šiaurės Amerikoje. Gamtoje yra keli šimtai šio augalo rūšių, tačiau ne visos naudojamos tiek šiuolaikinėje fitoterapijoje, tiek tradicinėje liaudies medicinoje. Yra ir nuodingų veislių, su kuriomis reikia elgtis ypač atsargiai.

Cheminė sudėtis

Geriausiai ištirta dviejų veislių cheminė sudėtis – tikrosios notrelės (dar vadinamos geltonąja) ir lipniosios notrelės. Abi jos aktyviai naudojamos liaudies medicinoje, o farmakologijai vertingų medžiagų randama tiek žolėje, tiek stiebuose, tiek žieduose, tiek net šių augalų šakniastiebiuose.

Tikrosios šilingės cheminė sudėtis yra gerai ištirta, į ją įeina:

1. Steroidiniai saponinai. Jų funkcija gamtoje – augalo apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Jie pasižymi priešgrybelinėmis savybėmis, be to, jie naudojami hormoniniams preparatams gauti.
2. Askorbo rūgštis (vitaminas C), kuri normalizuoja kraujagyslių ir visos kraujotakos sistemos būklę, taip pat stiprina imunitetą.
3. Karotinas, naudingas regėjimui.
4. Flavonoidai, pasižymintys priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis.
5. Įvairios organinės rūgštys.
6. Rauginės ir dažančios medžiagos (su pastarosiomis susijęs šio augalo pavadinimas – juk jis išskiria tokį patį pigmentą kaip marūnas).
7. Įvairūs mikroelementai – varis, geležis, cinkas, net nikelis ir kobaltas bei kiti.

Šios veislės žieduose ir lapeliuose yra krešėjimo fermentas reninas, dėl kurio senovėje šis augalas buvo naudojamas ir sūrio gamybai.

Lipniosios šilingės cheminė sudėtis iš esmės panaši į ankstesnę. Joje taip pat yra steroidinių saponinų, glikozidų, flavonoidų ir kumarinų. Be to, dar yra salicilo rūgšties, pasižyminčios antiseptinėmis ir keratolitinėmis savybėmis. Taip pat yra ursolio rūgšties ir atitinkamo aldehido, kurie lemia augalo naudojimą šlapimo akmenligei gydyti. Lipnioji šilingė taip pat turi cinko, kobalto, magnio, nikelio ir kt. druskų.

Kaip atrodo ir kur auga

Beveik visos šio augalo rūšys yra plačiai paplitusios visame pasaulyje. Pavyzdžiui, tikrasis lipukas auga ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Afrikoje. Azijoje jis sutinkamas vidutinio klimato zonose beveik visur, įskaitant Turkiją, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų šalis. Augalą galima rasti net Naujojoje Zelandijoje (tiesa, ten jį atvežė kolonistai), taip pat Šiaurės Amerikoje. Daugiausia lipukai auga šienaujamose pievose, kviečių laukuose, palei kelius ir ribose, mėgsta derlingas dirvas.

Tarp lipukų pasitaiko tiek vienmečių, tiek dvimečių, tiek daugiamečių augalų. Visų veislių šakniastiebiai yra ploni ir stipriai šakojasi. Kai kurių rūšių jie pasižymi gydomosiomis savybėmis.

Šio augalo stiebai dažniausiai yra ploni, kai kurių – šliaužiantys. Tačiau yra veislių ir su tvirtais, tiesiais stiebais, pavyzdžiui, šiaurinis lipukas. Lapeliai yra siauri, sodriai žalios spalvos, kai kurių rūšių – dantytais kraštais. Žiedai smulkūs, žvaigždiški, vainiklapių spalva gali būti labai įvairi – balta, ryškiai geltona, rožinė. Yra veislių, pavyzdžiui, kvapusis lipukas, pasižyminčių maloniu kvapu.

Rūšys

Egzistuoja skirtingos lipuko rūšys, dauguma jų aptinkamos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose:

1. Šiaurinis lipukas. Tai daugiametis žolinis augalas, pasiekiantis ne mažiau kaip 15 cm aukštį, o kartais užaugantis beveik iki metro. Skiriamasis bruožas – maži siauri lapai su trimis gyslomis, susijungę po kelis. Augalas žydi smulkiais, paprastai baltos spalvos žiedais. Daugiausia jis auga miško pievose, mėgsta drėgnas salpas. Ir nors paprastai lipukas mėgsta derlingas dirvas, ši veislė puikiai jaučiasi tiek akmenuotose dirvose, tiek pelkėtose vietovėse. Fitoterapijoje dažniausiai naudojami šios veislės žiedai ir lapai.
2. Tikrasis lipukas. Tai daugiametis augalas, turintis tvirtą tiesų stiebą, siekiantį maždaug 60–70 cm aukštį. Jo lapeliai yra smailūs, jų paviršius yra ryškiai žalios spalvos, o apačioje jie padengti pilku aksominiu pūku. Laikomas puikiu medingu augalu. Jo ryškiai geltoni žiedai susijungę į purias šluoteles. Iš tiesų jie turi ryškų medaus aromatą, kuris pritraukia bites visą vasarą. Šią veislę dažniausiai galima rasti pievose, ji mėgsta derlingas dirvas, o esant palankioms oro sąlygoms ir nesant kliūčių, ten gali išaugti tikros plantacijos.
3. Liprusis šilingis. Tai augalas, iš esmės piktžolė, be to, nepaprastai atspari bet kokiems kovos su ja metodams. Pagrindinis jo bruožas – stiebų struktūra, padengta mažais dantukais, kuriais jis labai tvirtai prisitvirtina prie lygaus javų varpų stiebelių paviršiaus. Jo lapeliai siauri, smulkūs balti žiedeliai sudaro nedidelius pusiau skėtinius žiedynus. Liaudies medicinoje dažnai naudojamos šviežios šio augalo sultys, jos laikomos labai veiksmingomis gydant įvairias kepenų ligas ir skydliaukės disfunkciją. Šiuo metu fitoterapijoje tiriama galimybė jį naudoti prieš piktybinius navikus. Šio augalo žolėje ir žieduose esantys ingredientai suteikia jam diuretiko ir antioksidanto savybių. Tepalai, nuovirai ir užpilai, pagaminti iš šios rūšies, pasižymi žaizdas gydančiomis savybėmis, todėl jie gali būti naudojami esant įvairiems dermatologiniams sutrikimams.
4. Kvapusis šilingis. Ši augalo rūšis taip pat yra daugiametė. Jos stiebai siekia iki 65 cm aukščio. Tarp visų savo giminaičių kvapusis šilingis laikomas gražiausiu. Žiedynai sudaro kelis pusiau skėčius, sudarytus iš daugybės smulkių žiedelių, turinčių malonų kvapą. Kvapusis šilingis pradeda žydėti anksčiau nei kitos rūšys, jau balandžio mėnesį. Jo žydėjimas tęsiasi tik iki vasaros pradžios. Dažniausiai jis aptinkamas Kryme, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje, nors jo galima rasti ir kituose Rusijos regionuose.
5. Paprastasis šilingis. Tai viena aukščiausių šio augalo veislių. Jos aukštis gali siekti ne mažiau kaip 85 cm. Stiebas tvirtas, briaunotas, nedaug šakotas. Lapeliai – smulkūs ir siauri. Viršuje jie plaukuoti silpniau, apačioje – stipriau. Šios veislės žiedai yra švelniai auksiniai. Augalas pražysta pirmojo vasaros mėnesio pabaigoje ir žydi iki rudens pradžios. Daugiausia jis aptinkamas sausose pievose ir nedideliuose šlaituose. Šios veislės išskirtinis bruožas – cheminėje sudėtyje esanti silicio rūgštis ir didelis kiekis eterinių aliejų.
6. Minkštasis šilingis. Jo skiriamasis bruožas – kiek neįprasta keturbriaunė lygaus stiebo forma. Ant jo auga nedideli pailgi lapeliai su mažais dygliukais galuose. Žiedai smulkūs, baltais vainiklapiais, jie susitelkę į žiedynus, sudarančius gana dideles šluoteles stiebų galuose. Ši šilingio rūšis žydi palyginti trumpai – birželio pabaigoje ir pirmoje liepos pusėje. Jis aptinkamas pakelėse ir pievose. Tradiciniuose Sibiro medicinos receptuose jis dažniausiai naudojamas širdies ritmo sutrikimams šalinti.

Kai kurių šilingio veislių gydomasis poveikis laikomas menkai ištirtu. Tačiau beveik visos išvardytos rūšys yra perspektyvi žaliava farmacijos pramonei.

Rinkimas ir laikymas

Kadangi fitoterapijoje šiandien dažniausiai naudojamos dvi šilingio rūšys, reikėtų aptarti jų rinkimo ir laikymo ypatumus.

Kalbant apie lipiką tikrąjį, šiuo atveju vaistine žaliava yra visos augalo dalys – šakniastiebiai, stiebai, lapai ir žiedai. Geriausia juos ruošti žydėjimo metu. Surinktą žaliavą rekomenduojama džiovinti natūraliu būdu gryname ore, tačiau geriau – pavėsyje. Galima džiovinti ir šiltoje palėpėje, jei ji gerai vėdinama. Džiovinant stiebai, lapai ir žiedai išdėliojami ant medvilninės medžiagos arba popieriaus (tačiau negalima imti laikraščio, nes tuomet žaliava įsigers kenksmingus spausdinimo dažus). Žolė ir žiedai išdėliojami plonu sluoksniu, periodiškai reikia juos pamaišyti, kad geriau išdžiūtų.

Lipiko šakniastiebius rekomenduojama ruošti visą vasarą, nepriklausomai nuo žydėjimo laikotarpio. Jie džiovinami gryname ore. Visų rūšių žaliavą rekomenduojama laikyti arba lininiuose maišeliuose, arba popieriniuose paketuose, arba sandariai uždaromose stiklinėse talpose. Tačiau visa tai galima laikyti tik uždaromose spintose, kad ant jų nepatektų saulės šviesa. Tinkamumo laikas – treji metai.

Iš lipiko kabinio daugiausia ruošiama tik žolė žydėjimo metu. Šakniastiebiai naudojami rečiau, tačiau jeigu vis dėlto ruošiami, tai rudenį. Žaliava džiovinama pavėsyje arba džiovyklose, skirtose daržovėms ir vaisiams, be to, šaknis prieš tai reikia susmulkinti.

Gydomosios šilingės žolės savybės

Ne visos gydomosios lipiko savybės, kurios jam buvo priskiriamos senovėje, šiandien yra įrodytos. Tačiau daugelis jo savybių buvo patvirtintos moksliniais tyrimais. Šiandien manoma, kad lipikas tikrasis pasižymi:

1. Priešuždegiminiu poveikiu, kurį užtikrina flavonoidai.
2. Estrogeniniu poveikiu (dėl steroidinių saponinų, pasižyminčių savybėmis, panašiomis į moteriškų hormonų charakteristikas).
3. Silpnu antiseptiniu poveikiu, dėl tų pačių saponinų, taip pat organinių rūgščių.
4. Tulžį ir šlapimą varančiomis savybėmis.
5. Žaizdas gydančiu poveikiu.
6. Bendrai stiprinančiu poveikiu dėl aukščiau išvardytų vitaminų ir mikroelementų.

Be to, jis pasižymi raminamosiomis ir hemostatinėmis savybėmis. Taip pat jis gali būti naudojamas kaip natūrali vidurius laisvinanti priemonė.

Kalbant apie kibųjį lipiką, jis pasižymi:

1. Priešnavikiniu poveikiu. Yra tyrimų, įrodančių, kad jo ekstraktas ardo piktybinių krūties navikų ląsteles, bet nepaliečia sveikų audinių. Šį poveikį užtikrina diosmetinas – medžiaga, esanti kibiojo lipiko žolėje.
2. Antiproliferacinėmis savybėmis, kurios taip pat leidžia kovoti su navikais.
3. Priešgrybiniu aktyvumu – dėl saponinų, kurie natūraliomis sąlygomis reikalingi apsaugoti augalą nuo tokių mikroorganizmų.

Liaudies medicinoje taip pat žinomos karščiavimą mažinančios kibiojo lipiko savybės. Rytų Sibire jo žolės nuovirai senovėje buvo naudojami kaip priešepilepsinis vaistas. Tačiau šiuo metu šios augalo savybės dar nėra pakankamai ištirtos.

Naudojimas liaudies medicinoje

Tradicinėje ir šiuolaikinėje fitoterapijoje preparatai iš tikrosios arba kibiosios šilingės naudojami tokioms ligoms gydyti:

1. Angina, bronchitas, įvairios kvėpavimo takų ligos, iki pneumonijos. Tokiais atvejais naudojamas šilingės žolės užpilas – 2 arbatinius šaukštelius džiovintų ir susmulkintų lapų bei žolės užpilkite stikline verdančio vandens, palikite prisitraukti 50–60 minučių, perkoškite. Gautą kiekį padalinkite į tris lygias dalis ir gerkite tris kartus per dieną nepriklausomai nuo valgio.
2. Kepenų ligos, įskaitant uždegiminio pobūdžio. Jos gydomos nuoviru – 1 valgomąjį šaukštą sausų žaliavų užplikykite stikline verdančio vandens ir kaitinkite ant silpnos ugnies 5 minutes. Tada priemonę atvėsinkite iki priimtinos temperatūros, perkoškite ir vartokite lygiomis porcijomis tris kartus per dieną.
3. Erekcijos disfunkcija. Rekomenduojama gerti šviežias sultis iš antžeminės augalo dalies – po 2 valgomuosius šaukštus ne mažiau kaip tris kartus per dieną, kurso trukmė – mažiausiai mėnuo.
4. Krūtinės angina. Reikia paruošti silpną kibiosios šilingės šakniastiebio užpilą – 20 g sausos augalinės žaliavos 0,5 l verdančio vandens.
5. Moterų reprodukcinės sistemos patologijos, įskaitant fibromiomą, endometritą, amenorėją (skausmingos mėnesinės). Tam paruoškite užpilą, kaip aprašyta aukščiau, ir vartokite tris kartus per dieną. Bet šia žole galima gydyti ir uždegimines mažojo dubens organų ligas. Tokiu atveju 4 valgomuosius šaukštus sausos augalinės žaliavos užpilkite 0,4 l verdančio vandens, palikite brinkti termose 4 valandas, tada perkoškite ir įpilkite į vonios vandenį.
6. Gimdos kaklelio erozija. Šilingės žolės, lapų ir žiedų nuovirą rekomenduojama naudoti makšties praplovimui.
7. Krūtų ligos. Galima gerti žolės užpilą (2 arbatinius šaukštelius žaliavos stiklinei verdančio vandens) arba ant probleminės vietos dėti susmulkintą iki tyrės pavidalo masę iš šviežių augalo lapų.
8. Odos ligos, tokios kaip egzema, kai kurie dermatitai, furunkulai, abscesai ir net karcinoma. Tokiais atvejais pažeistas odos vietas reikia tepti šviežiai spaustomis žolės sultimis. Tačiau kai kurie šiuolaikiniai žolininkai pataria šiam tikslui naudoti geltonosios šilingės džiovintų žiedų miltelius. Iš jų reikia pagaminti tepalą (pridedant vazelino arba nesūdyto sviesto) uždegusioms ir bėrimų pažeistoms vietoms.
9. Cukrinis diabetas. Rekomenduojama gerti šviežiai spaustas sultis iš antžeminės augalo dalies – po 2 valgomuosius šaukštus po pagrindinių valgymų, ir jokiu būdu negalima dėti medaus, nes jis sumažins priemonės veiksmingumą.

Be to, įvairūs šios žolės preparatai gali būti naudojami kitoms ligoms gydyti. Pavyzdžiui, džiovintos šilingės žolės milteliai laikomi veiksminga priemone nuo dizenterijos, nes jie turi antiseptinių savybių.

Žolės nuovirai ir skirtingos koncentracijos užpilai skiriami gydant pjautines žaizdas ir pūlinius, taip pat rimtus nudegimus. Kadangi jie pasižymi lengvomis nuskausminančiomis savybėmis kartu su priešuždegiminiu poveikiu, jie naudojami kaip kompresai gydant podagrą.

Ursolio rūgšties buvimas kibiojo lipiko sudėtyje leidžia naudoti jo užpilą gydant nefritą, šlapimo ir lyties sistemos bei tulžies takų ligas.

Arbatžolių mišiniai su šilinge

Šis augalas naudojamas ne tik kaip savarankiškas vaistas. Jis įeina į įvairių gydomųjų mišinių sudėtį. Visi jie ruošiami vienodai – 1 valgomasis šaukštas sausų susmulkintų žolelių mišinio 370 ml verdančio vandens. Visa tai užpilama ir palaikoma tris valandas, perkošiama ir geriama skirtingomis porcijomis tris kartus per dieną.

Siekiant suskaidyti oksalatinius ir fosfatinius akmenis šlapimo pūslėje, gaminamas mišinys iš lipiko šakniastiebių, paimtų lygiomis dalimis su dažine mara, krapų sėklomis, mėtų ir jonažolių lapais, raugerškio uogomis. Ši priemonė vartojama keturių mėnesių kursu, po to daroma pertrauka, atliekamas pakartotinis tyrimas. Esant poreikiui, kursą galima pakartoti, tačiau tik pasitarus su gydytoju.

Siekiant suskaidyti akmenis tulžies pūslėje, ruošiamas mišinys iš lipiko žolės, kuri lygiomis dalimis sumaišoma su pieninės usnies, asiūklio, piemenės, vaistinės ramunės žiedais, kukurūzų burbuolių plaukeliais ir poro šaknimi. Šis užpilas taip pat vartojamas keturis mėnesius, pasitarus su gydytoju.

Mišiniai su lipiku gali kovoti net su tokiomis rimtomis kraujagyslių ligomis kaip hemoraginiai vaskulitai. Jie taip pat gali būti veiksmingi sergant cholecistitu (ne paūmėjimo stadijoje), glomerulonefritu ir kitomis ligomis.

Nors pats lipikas pasižymi vidurius laisvinančiomis savybėmis, kartu su kitomis žolelėmis jis gali būti naudojamas kaip priemonė nuo viduriavimo. Tokiu atveju ruošiamas mišinys iš lipiko žolės, piemenės, čiobrelių, varpučio šakniastiebių. Tačiau ilgai vartoti šios priemonės negalima, ypač jei nenustatyta viduriavimo priežastis. Jei tai bakterinė infekcija, tai lipiko antiseptinis ir priešgrybelinis aktyvumas nepakeičia antibiotikų vartojimo!

Gydomųjų mišinių rūšys

Iš lipiko žolės gaminamos įvairios gydomosios priemonės. Išoriniam naudojimui yra trys variantai:

1. Milteliai. Jie yra išdžiovinta ir susmulkinta žaliava, gauta iš antžeminės dalies, t. y. žolės, žiedų ir lapų. Jie naudojami tokioms ligoms kaip dermatitai gydyti.
2. Košelė losjonams ir kompresams, kuri gaminama iš susmulkintos šviežios žolės ir žiedų. Ji naudojama kaip losjonas nuo bet kokių odos ligų, tačiau veiksmingiausia pūliniams ir pūliavimams.
3. Tepalas. Jis gaminamas iš sutrintos į košelę šviežios žolės arba džiovintos žaliavos. Pirmuoju atveju ji trinama grūstuvėje su šviežiu sviestu. Antruoju – galima naudoti vazeliną ar kitą neutralų riebų pagrindą. Tokios priemonės veiksmingos nuo bet kokių dermatologinių problemų.

Vidiniam naudojimui imami užpilai, nuovirai, sultys ir spiritinė tinktūra. Rečiau vartojama arbata iš lipiko žolės.

Tinktūra

Lubelio tinktūra gali būti vandeninė arba alkoholinė. Pirmuoju atveju 1 valgomąjį šaukštą žaliavos užpilama stikline verdančio vandens ir palaikoma termose keletą valandų, o po to nukošiama. Naudingųjų medžiagų koncentraciją galima reguliuoti, dedant daugiau ar mažiau augalinės žaliavos.

Alkoholinei tinktūrai imamas etilo alkoholis arba degtinė. 2 valgomiesiems šaukštams augalinės žaliavos naudojama 0,4–0,5 l alkoholinio pagrindo. Priemonė laikoma ne trumpiau kaip 4 savaites; visą šį laiką indas turi stovėti tamsioje vietoje, periodiškai jį reikia išimti ir pakratyti.

Arbata

Šią priemonę galima užplikyti tiek iš lubelio žolės ir lapų, tiek iš žiedų. 1 arbatiniam šaukštui imama stiklinė verdančio vandens – koncentracija gaunama mažesnė nei užpilo. Skoniui pagerinti į gėrimą galima įdėti šiek tiek medaus.

Kontraindikacijos vartojimui

Ši žolė neturi daug kontraindikacijų; pagrindinės yra individualus netoleravimas ir alerginės reakcijos. Tačiau reikia atminti, kad tikrasis lubelis yra silpnai nuodingas augalas. Jo nuovirus, užpilus ir ypač koncentruotas sultis negalima duoti vaikams; jis draudžiamas nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Be to, jaunoms mamoms jo vartoti negalima ir dėl to, kad jame yra į hormonus panašių medžiagų, kurios gali paveikti nėštumo eigą.

Dėl stipraus šlapimą varančio poveikio priemones, kurių pagrindą sudaro šis augalas, reikia atsargiai vartoti sergant cukriniu diabetu.

Įdomūs faktai

1. Lipikas yra augalas, plačiai žinomas nuo seniausių laikų. Dar antikoje buvo žinoma, kad jis turi dažančių savybių ir gebėjimą sutraukti sūrį. Tačiau Anglijoje lipikas buvo naudojamas ir dėl to, kad jo kvapas atbaidydavo blusas. Tuo metu čiužiniai būdavo prikimšti žolelių, ir šis augalas būtinai būdavo tarp jų. Todėl senasis britiškas lipiko pavadinimas skamba kaip Our Lady’s Bedstraw (ką galima išversti kaip „mūsų ponios šiaudinė lova“).
2. Lipikas pasižymi dažančiomis savybėmis. Jis buvo naudojamas audiniams suteikti geltoną atspalvį. Ir tas pats augalas buvo įtrauktas į plaukų dažų sudėtį – pigių ir prieinamų. Todėl dar vienas angliškas šios žolės pavadinimas – Maid’s Hair (tai verčiama kaip „tarnaitės plaukai“).
3. Senoviniuose žolių knygose taip pat rašoma, kad lubelis suteikia jėgų pavargusiems keliautojams, o jo šviežias sultis galima naudoti nuo bet kokių odos išbėrimų.

Lubelio nuotrauka