Šilingė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Žolinis augalas šilingė savo pavadinimą gavo todėl, kad jo lapai labai panašūs į gluosnio lapus. Liaudyje jis dar vadinamas žaizdine žole, pievų arbata, gyvatine šaknimi, pinigėliu.

Cheminė sudėtis

Tyrimų rezultatai parodė, kad šilingės cheminėje sudėtyje yra daug žmogaus organizmui naudingų medžiagų.

Rauginės medžiagos, taninai ir flavonoidai yra žinomi dėl savo priešuždegiminių savybių ir gebėjimo gydyti žaizdas. Taninai, organinės rūgštys (askorbo, silicio, chlorogeno, kavos), laktonai ir saponinai normalizuoja virškinimo darbą, sutvarkydami virškinimo traktą.

Augale esantys vitaminai didina organizmo imunines jėgas ir jo gebėjimą atsispirti bakterinėms ir virusinėms infekcijoms. Ypač šie gebėjimai yra stiprūs vitamino C, kurio šilingėje gausu žydėjimo metu. Be to, vitaminai, kaip ir visas kompleksas medžiagų, esančių šilingėje, atlieka antioksidacinę funkciją, įskaitant mineralus ir antocianus. Dėl jų buvimo susitvarko medžiagų apykaitos procesas.

Jau minėti antocianai ir flavonoidai turi dar vieną svarbų vaidmenį – jie geba didinti kraujagyslių sienelių elastingumą ir stabdyti cholesterolio prilipimą prie jų. Konkrečiai už tai atsakingi flavonoidai kemferolis ir kvercetinas, taip pat jo glikozidas rutinas (arba vitaminas P) ir dar vienas šilingės komponentas – silicis.

Plačiu veikimo spektru pasižymi augale esantis argininas. Jis geba regeneruoti audinius, palaikyti inkstų ir kepenų valymą, nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemos darbą, skatinti insulino sintezę.

Kaip atrodo ir kur auga

Šilingė – tai žolinis augalas, kuris gali būti vienmetis, dviemetis arba daugiametis. Jis gali užaugti iki 2 m aukščio ir ilgai – iki dviejų su puse mėnesio – žydėti geltonais žiedais, surinktais į aukštus žiedynus-šluoteles, dėl ko liaudyje gavo dar vieną pravardę – geltongalvis.

Iš tiesų šilingė gali būti ne tik su geltonais, bet ir su baltais ar rožiniais žiedais, tačiau vis dėlto dažniausiai jie būna geltoni. Kiekvienas žiedas atskirai pagal formą primena varpelį su penkiais danteliais ir tokiu pat kiekiu jame paslėptų kuokelių.

Šilingė žydi nuo birželio iki rugpjūčio, po to rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais sunoksta vaisiai – kiaušiniškos ar rutuliškos formos dėžutės.

Augalo lapai gali būti pailgi, lancetiški, lygiais ištisiniais kraštais, kiaušiniškos formos. Jie sėdi ant kamieno vienas priešais kitą – tiek poromis, tiek po 3, tiek net po 4. Viršutinis lapų paviršius lygus, apatinis – plaukuotas. Stiebai daugiausia tiesūs, statūs, viršuje šiek tiek šakoti. Tačiau yra rūšių su šliaužiančiais stiebais.

Dauguma šilingių atstovų auga Šiaurės pusrutulio teritorijoje, didžiausia jų rūšių įvairovė sutinkama Šiaurės Amerikos regionuose ir Rytų Azijos šalyse. Tačiau atskiros rūšys puikiai toleruoja Pietų pusrutulio gamtines sąlygas: auga Pietų Amerikos šalyse ir užima plotus pietų Afrikoje. Labai plačiai šilingė paplitusi Baltarusijoje. Rusijoje galima sutikti 8 šio augalo rūšis, jis įsikuria visoje šalies teritorijoje, daugiausia ten, kur klimatas vidutiniškas, nors jo sąžalynai pastebėti Kaukaze ir Kryme.

Šilingė mėgsta augti saulėtose drėgnose vietose: palei upes, aplink ežerus ir tvenkinius, gerai sudrėkintose, bet nepelkėtose pievose, miško juostų pakraščiuose. Dirvožemis jai patinka durpingas; palankiomis sąlygomis šilingė plinta greitai ir gali tapti agresore, užimdama naujas teritorijas.

Dėl įspūdingos išvaizdos, ilgo žydėjimo laikotarpio ir nereiklumo ji pamėgta sodininkų, kurie mielai puošia ja savo sodybų sklypus.

Rūšys

Šiandien priskaičiuojama beveik 150 šilingių rūšių, įskaitant natūralias ir kultivuojamas.

Labiausiai paplitusi ir plačiausiai naudojama gydymo tikslais – paprastoji šilingė. Ji auga ir Europoje, ir Azijos šalyse, ir Rusijoje, ir šiaurės Afrikoje. Žemę mėgsta drėgną, nebijo vandens sąstingio dirvoje; sodininkai netgi pritaikė ją auginti nedideliuose sodo tvenkiniuose, sodindami maždaug 10 cm gylyje. Skiriasi lancetiškais lapais, užauga iki 1 m aukščio. Ši šilingės rūšis bitininkų laikoma gana geru medingu augalu.

Ąžuolinė šilingė laukinėje gamtoje auga Europoje. Ji auga aplink tvenkinius ir ežerus, palei upes ir netgi kyla į kalnus, sutinkama subalpinėje juostoje. Ši rūšis neužauga aukščiau 30 cm, o jos lapai yra daug platesni ir didesni nei paprastosios šilingės. Žiedai išsidėstę ne žiedynuose, o pavieniui ir pasižymi aukštais žiedkočiais. Mėnuo, kai pradeda žydėti ąžuolinė šilingė, – gegužė.

Kekinė šilingė, arba kizliakas, mėgsta įsikurti tiesiai vandenyje, prie kranto, arba pačiame kranto krašte. Užauga iki 60 cm. Kuokeliai tokie ilgi, kad išsikiša iš taurėlapių, todėl žiedai atrodo purūs.

Taškinė šilingė – tipiškas miškingų vietovių gyventojas Vakarų ir Centrinėje Europoje. Jos lapai yra plačios lancetinės formos. Žydi palyginti trumpai – apie mėnesį. Taškinė šilingė turi dvi populiariausias veisles – Aleksandrą ir Auksinį Aleksandrą. Abi skiriasi apvadais lapų kraštuose: pirmosios veislės apvadas baltas, antrosios – auksinės spalvos.

Geltonžiedė kekinė (Lysimachia congestiflora) kilo iš Kinijos ir buvo atvežta gėlininkų į kitas vietoves. Jos gimimo metais laikomi 1992-ieji, kai pasirodė pirmieji duomenys apie ją. Jos žiedai labai gražūs – geltoni su raudona dėme. Susitelkusių žiedų geltonžiedės lapai labai sultingi, turtingi, ryškiai žali. Didžiausią sodininkų susidomėjimą kelia šios jos veislės:

1. Lisi – pasižymi rutuliškos formos žiedynais.
2. Outback Sunset – šiai veislei būdinga geltona juosta ant tamsiai žalių lapų.
3. Persian Carpet – jos žali lapai perskrosti raudonomis gyslomis.
4. Persian Chocolate – šios veislės lapai purpuriniai, rudenį jie nenunyra.

Geltonžiedė pakalnutinė (Lysimachia clethroides) natūraliomis sąlygomis auga Rusijos Primorės krašte. Pavadinimą gavo dėl išorinio šakniastiebio panašumo į pakalnutę. Stiebai išauga tik iki 20 cm, jų galuose – tokio pat ilgio varpos formos žiedynai, sudaryti iš smulkių grynai baltų žiedų. Pakalnutinė geltonžiedė pražysta vėlai – paskutinėmis birželio dienomis ir žydi tik nuo 2 iki 3 savaičių. 9-ajame dešimtmetyje ši rūšis tapo dažnu svečiu sodybų sklypuose. Dažniausiai galima sutikti šias jos veisles:

1. Lady Jane – bendras augalo aukštis (kartu su žiedynu) gali siekti 60–90 cm.
2. Geisha – tai margalapis sortas, jos lapai kraštuose apvaduoti smėlio-kreminės spalvos juosta.

Geltonžiedė monetinė (Lysimachia nummularia) – Japonijoje, Šiaurės Amerikos žemyno šalyse ir Europoje auga pelkių, upių ar ežerų pakraščiuose, salpose, bet gali pakęsti pavėsį giraitėse. Tai daugiametis dirvožemį dengiantis augalas su gulinčiais stiebais. Stiebo ilgis nedidelis – apie 30 cm. Jos žydėjimo laikas visiškai priklauso nuo to, kiek saulės pasiekia augalą: gerai apšviestuose plotuose žiedai atsiveria nuo gegužės pabaigos, šešėlinguose – vėliau. Labiausiai paplitusi veislė – Aurea, jai būdingi žalsvai geltoni lapai.

Geltonžiedė purpurinė (Lysimachia cilata) – Šiaurės Amerikos gyventoja, bet auginama ir Rusijoje. Tai gražus augalas iki pusės metro aukščio. Jos neįprastai gražūs lapai – platūs, vyno raudonumo. Pražysta vėlai – rugpjūtį.

Geltonžiedės juodai purpurinės (Lysimachia atropurpurea) tėvynė – Graikija. Pavadinimą gavo dėl varpos formos žiedynų, sudarytų iš smulkių tankių tamsiai bordo spalvos žiedų. Labiausiai paplitusi jos auginama veislė – Beaujolais. Savininką žydėjimu džiuginti pradeda nuo liepos pabaigos.

Geltonžiedė efemerinė (Lysimachia ephemerum) auga Europoje, jos pietvakarių regionuose. Augalas pasižymi atsparumu šalčiui, išsiskiria greitu augimu, gali pasiekti 1 m aukštį. Tai vienas seniausių kultivuojamų augalų, soduose auginamas nuo XIX amžiaus.

Rinkimas ir laikymas

Geltonžiedė renkama, kai ji žydi. Orą tam reikia pasirinkti sausą, saulėtą, dienos metą – arčiau vidurdienio, kai nukrito rasa. Geriau neimti augalų šalia kelių ar gyvenviečių. Kad neabejotume žaliavos ekologiniu grynumu, reikėtų vykti į miško pakraštį, pievas, prie ežero ar karjero.

Vaistiniams tikslams tinka visa augalo žaluma. Todėl genėjimo žirklėmis, aštriu peiliu ar net pjautuvu, kokį naudojo dar močiutės, nupjaunamas stiebas maždaug 5–6 cm atstumu nuo žemės. Tada žolės perrenkamos, kruopščiai pašalinant sausus, suplyšusius, vabzdžių suėstus ar patamsėjusius fragmentus, po to supjaustomos nedideliais 5–7 cm ilgio gabaliukais ir nuplaunamos. Nuplauta žaliava išdėliojama ant švaraus popieriaus arba marlės pavėsyje skersvėjyje. Oro temperatūra turi būti ne žemesnė nei 24–25 laipsniai, kitaip žolė neišdžius, o supus. Jei oras vėsus, geriau išdžiovinti briedgaurę elektrinėje džiovykloje.

Paruošta išdžiovinta žaliava išdėliojama į kartonines dėžes, popierinius maišelius arba medvilninio audinio maišelius. Tokia forma vaistinis augalas gali būti laikomas iki dvejų metų.

Galima pasigaminti šilingės sultis. Nuplovus žalumą, leisti vandeniui nuvarvėti, tada blenderiu sumalti iki tyrės ir išspausti per 4–6 sluoksnių sulankstytą marlę. Sultis galima laikyti šaldytuve, bet jos ten išsilaikys ne ilgiau kaip du mėnesius, o šaldiklyje išliks naudingos keletą metų.

Šilingės gydomosios savybės

Nustatyta, kad iš šilingės pagaminti gydomieji preparatai teigiamai veikia kraujotakos sistemą, nes daro kraujagysles elastingesnes ir neleidžia ant jų nusėsti cholesterolio plokštelėms, padeda kontroliuoti kraujagyslių pralaidumą.

Vaistinio augalo pagrindu pagamintos kompozicijos (ir net tiesiog susmulkinta iki miltelių pavidalo džiovinta žaliava) rekomenduojamos pjautinėms žaizdoms, nudegimams, nubrozdinimams, nes jos pasižymi hemostaziniu, žaizdas gydančiu ir sutraukiančiu poveikiu. Sutraukiantis poveikis taip pat naudojamas viduriavimui gydyti.

Tulžį varančios ir prieštraukulinės vaistinio augalo savybės tinkamos kepenų, tulžies latakų ir virškinamojo trakto veiklai reguliuoti. Šiems tikslams dažniau naudojama ne žalioji augalo dalis, o šakniastiebiai. Tokiais atvejais padeda ir nuskausminamosios briedgaurės savybės. Ja taip pat nuskausminami skaudantys sąnariai – kompresai, losjonai ir aplikacijos dedami esant reumatui, traumoms, sumušimams, patempimams ir išnirimams.

Be to, šilingė pasižymi antiseptinėmis savybėmis, todėl iš jos pagamintus preparatus galima naudoti šlapiam kosuliui gydyti, gargaliavimui sergant angina, taip pat atsikratyti stomatologinių problemų – žaizdelių ir opelių sergant stomatitu. Užpilai ir nuovirai ne tik gydo uždegiminius procesus, bet ir pašalina nemalonų burnos kvapą. Augalo antiseptinės ir hemostazinės savybės naudojamos ir ginekologijoje.

Didelis vitamino C kiekis padeda žmogaus organizmui greičiau atsigauti ne tik po peršalimo ir ūminių kvėpavimo takų virusinių infekcijų, bet ir suteikia jėgų po ilgų alinančių vidaus ligų, mažina silpnumą ir gerina nuotaiką. Vitaminas C gerai apsaugo nuo skorbuto, o briedgaurė taip pat gali būti naudojama šios ligos pradinėms stadijoms gydyti.

Šilingė liaudies medicinoje

Verbainikas nuo seno naudojamas Tibeto ir Kinijos medicinos atstovų, kurie perima iš savo išmintingiausių pirmtakų gilias ir senas gydymo tradicijas. Žinoma, jie savo gydomiesiems mišiniams naudoja tas retas augalų rūšis, kurios auga jų vietovėse.

Tačiau mūsų šalyje liaudies gydytojai taip pat išmano gydymą žolelėmis, tačiau jų arsenale – paprastasis verbainikas. Jis yra plačiausiai paplitęs visame pasaulyje, tačiau gydomasis poveikis nuo jo naudojimo nė kiek ne menkesnis.

Liaudies medicina išmoko gydyti verbainiku pienligę, reumatą, atsikratyti egzemos ir dermatito, gydyti išorines pūliuojančias žaizdas, įbrėžimus, nudegimus, sustabdyti kraujavimą, palengvinti sąnarių skausmą, padėti sergant stomatitu ir periodonto ligomis, pagerinti virškinimo procesą. Pastebėta, kad šis vaistinis augalas malšina skausmą ir patinimą nuo vabzdžių įkandimų ir sprendžia daugybę kitų problemų: ramina išdykusius nervus ir padeda normalizuoti miegą, sumažinti kraujospūdį, pakelia nuotaiką ir stiprina imunitetą.

Gydytojai skiria nuovirus, užpilus ir tinktūras, šviežiai spaustas sultis iš verbainiko, peršalus rekomenduoja arbatą. Visos šios vaistinės formos yra geros – kiekviena skirta konkrečiai ligai. Svarbiausia – nepamiršti prieš pradedant vartoti priemones pasikonsultuoti su gydančiu gydytoju.

Nuo konjunktyvito

Išspausti 2 šaukštus sulčių, atskiesti jas tokiu pat kiekiu virinto vandens ir lašinti į abi akis 2 kartus per dieną, kol pasveiksite. Tais pačiais lašais galima gydyti nosies užgulimą peršalus.

Kepenų valymui

Norint išvalyti kepenis, atsikratyti toksinų ir šlakų, reikia paruošti tinktūrą su degtine: 2 didelius šaukštus su kaupu žolės sumaišyti su stikline geros degtinės ir palaikyti tamsiame stikliniame inde nuo 7 iki 10 dienų. Perkošti ir gerti prieš pietus ir vakarienę, įlašinus į stiklinę 20 lašų ir įpylus vandens iki viršaus.

Nuo hepatito ir kepenų ligų

Reikia paruošti ekstraktą iš 50 g išdžiovintų šakniastiebių. Laikyti 500 ml geros, patikrintos degtinės 2 savaites tamsioje vėsioje patalpoje. Vartoti iki 10 dienų prieš pusryčius, pietus ir vakarienę po 20 lašų, juos praskiedžiant 50 ml vandens.

Esant virškinimo problemoms

Siekiant pašalinti virškinimo proceso sutrikimus, palengvinti skrandžio ligas ir atsikratyti vidurių užkietėjimo, gydytojai skiria užpilą. Išdžiovintą žolę (maždaug arbatinį šaukštelį) užpilti 250 ml verdančio vandens ir palikti po dangčiu 50–60 minučių. Gerti vieną kartą – 50 ml per dieną. Ši priemonė taip pat padeda sergant anemija, artritu ir kaip skalavimo priemonė sergant stomatitu, gingivitu ir periodonto ligomis.

Arbata nuo peršalimo

Šią arbatą galima gerti, taip pat ja naudinga skalauti gerklę sergant angina. 60 g sausos augalo žalumos užplikyti litru ką tik užvirusio vandens ir palaikyti kaip įprastą arbatą.

Kraujotakos pagerinimui

Ši priemonė gerina kraujagysles ir apsaugo nuo aterosklerozės. Reikia sumalti kavos malūnėlyje 10 g džiovinto verbenos šakniastiebio, užplikyti termose 250 ml verdančio vandens ir palikti 40–45 minutes. Perkošti ir gerti 2 savaites po 50–70 ml prieš kiekvieną valgį. Galima sudrėkinti šiltame gydomajame mišinyje tankų medvilninį skudurėlį ir uždėti ant egzemos ar dermatito pažeistos odos. Kartoti procedūrą ryte ir vakare.

Nuo šlapio kosulio

2 šaukštus džiovintų verbenos žalumynų nuplikyti 500 ml verdančiu vandeniu ir palikti užtraukti 20–25 minutes. Vienu ypu išgerti stiklinę užtvaro, įdėjus šaukštą medaus. Geriau vartoti vakare, prieš miegą.

Nuo patempimų ir artrito

Pririnkti šviežių verbenos lapų, nuplauti juos ir sutrinti blenderiu. Gautą košę uždėti ant medvilninio skudurėlio ir priglausti prie skaudančio sąnario 30–40 minučių. Priemonė padeda palengvinti būklę sergant artritu, reumatu, sumušimais ir patempimais.

Nuo pienligės

Paruošti mišinį plovimui: 20–25 minučių garų vonelėje palaikyti 2 šaukštus sausos verbenos žolės, užpiltos 500 ml verdančio vandens. Perkošti ir naudoti plovimams nuo pienligės du kartus per dieną. Gydymo kursas – savaitė. Pagal šį receptą paruošta priemonė veiksminga nuo edemų, jei ją gerti 4–5 kartus per dieną nepriklausomai nuo valgymo.

Kraujavimui sustabdyti

Menstruacinių išskyrų mažinimui padeda užpilas, paruoštas iš šaukšto džiovintų verbenos lapų ir nedidelės stiklinės verdančio vandens, kuriuo reikia užpilti vaistinį augalą ir palikti 6 valandoms. Perkošti ir išgerti gautą mišinį dviem dozėmis – ryte ir vakare. Vartojimo kursas – savaitė.

Nuo galvos skausmo

Peršalimo ar gripo metu dažnai kamuoja galvos skausmas. Kad jo atsikratytumėte, reikia užplikyti mišinį iš po 2 šaukštus džiovintos verbenos, vaistinės ramunėlės ir rozmarino. Žoles sumaišyti ir užpilti 400 ml verdančio vandens. Gerti atvėsus ir perkošus. Gautą mišinį padalinti į 2 porcijas – dienai ir vakarui.

Gydomųjų mišinių rūšys

Naudojant verbeną kaip gydomąją priemonę, galima paruošti užpilus, akių lašus ir lašus nuo slogos, nuovirus, tinktūras ir užplikyti arbatą. Galima tiesiog džiovinta ir susmulkinta milteliais vaistine žaliava pabarstyti įpjovas, žaizdas, nubrozdinimus ir nudegimus.

Užpilas

Namuose galima pasigaminti verbenos užpilą. Tam mažame puode ar puodelyje su dangteliu užpilti 0,5 l verdančio vandens 2 šaukštus (su kaupu) sausos žolės. Palikti valandai, po to perkošti ir gerti. Jei kamuoja kosulys, skauda galvą, užpilą gerti po šaukštą tris kartus per dieną. Ši priemonė taip pat padeda pašalinti vidurių užkietėjimą, atsikratyti skorbuto ir anemijos.

Tinktūra

Norint atgauti jėgas po ilgos ligos, galima vartoti antpilą su degtine. Tam 2 valgomuosius šaukštus šviežios šilingės žolės užpilkite tamsaus stiklo butelyje 200 ml kokybiškos degtinės, kruopščiai uždarykite ir padėkite į spintą, atokiau nuo saulės spindulių. Butelį galima kartais išimti ir pakratyti. Po savaitės išimkite iš spintos, perkoškite ir gerkite keturis kartus per dieną, vienu metu po 15–20 lašų.

Naudinga tokiu antpilu plauti nešvarias žaizdas ar įbrėžimus.

Nuoviras

Norint paruošti nuovirą iš šilingės, reikia sausą šilingę užpilti verdančiu vandeniu. 40 g vaistinės žaliavos imkite 400 ml skysčio. Padėkite garuoti pusvalandžiui ant vandens vonios. Nuimkite, atvėsinkite iki kambario temperatūros ir perkoškite. Gerkite po 100 ml prieš pusryčius ir vakarienę. Padeda sustiprinti imunitetą, nuraminti kosulį, atsikratyti galvos skausmo.

Su šiltu nuoviru galima daryti kompresus, jei skauda sąnarius arba sumuštą ranką ar koją – uždėjus 3 valandoms ant skaudamos vietos ir apšildant šaliku ar vilnoniu skara.

Naudojimas kosmetologijoje

Kadangi briedgaurė turi antiseptinių ir žaizdas gydančių savybių, ja galima šalinti įvairius odos uždegimus. Šio naudingo augalo pagrindu pagamintais mišiniais taip pat galima drėkinti odą, padaryti jos išvaizdą sveikesnę ir patrauklesnę. Jie naudingi ir plaukams, nes jais galima sustiprinti juos, atsikratyti slinkimo. Priemonės iš briedgaurės skatina plaukų augimą, o jei jas naudoti sistemingai, galima pasiekti, kad garbanos taptų gražios ir blizgančios. Šiems tikslams dažniausiai naudojamas nuoviras arba antpilas. Galima įlašinti po 2–3 lašus iš žolės išspaustų sulčių į įprastai naudojamą plaukų kondicionierių. Poveikis bus pastebimas jau po trečio ar ketvirto galvos plovimo.

Tonikas veidui

Norint paruošti toniką, pirmiausia reikia padaryti antpilą: karštu vandeniu (200 ml) užpilti 2/3 valgomojo šaukšto susmulkintos sausos briedgaurės žolės. Mišinį leiskite užsitraukti, kol jis atvės iki kambario temperatūros. Perkoškite antpilą ir juo nuvalykite veidą vakarais, prieš miegą. Padeda esant pūlingam uždegimui, bėrimams ir dirginimui.

Gydomieji kubeliai

Iš briedgaurės žalumynų išspaustas sultis praskieskite vandeniu: vienai daliai sulčių imkite 5 dalis virinto vandens. Išmaišykite, supilkite į ledo formas ir padėkite į šaldiklį. Naudokite veido nuvalymui pagal poreikį. Oda prisipildys vitaminų, veido spalva pagerės.

Plaukų skalaviklis

Paruoškite briedgaurės nuovirą: puslitriu verdančio vandens užpilkite puode 2 valgomuosius šaukštus žolės – sausos arba ką tik nuskintos. Padėkite ant vandens vonios pusvalandžiui, nuimkite ir palaukite, kol atvės iki kambario temperatūros. Perkoškite ir praskieskite gautą nuovirą vandeniu santykiu 1:1. Išplaukite galvą šampūnu, nuplaukite jį ir išskalaukite plaukus gydomuoju briedgaurės antpilu.

Kontraindikacijos vartojimui

Kaip ir bet kuris vaistinis augalas, verbenikas turi keletą apribojimų. Jis neturėtų būti naudojamas žmonėms, sergantiems varikoze, tromboze, taip pat tiems, kurių kraujo krešėjimas yra padidėjęs. Pacientams, turintiems aukštą kraujospūdį ir kraujagyslių sklerozę, preparatai jo pagrindu yra draudžiami.

Be to, visiškai galima individuali augalo netolerancija.

Prieš pradedant gydytis gydomaisiais preparatais iš verbeniko, būtinai reikia pasitarti su savo gydančiu gydytoju šia tema ir gauti iš jo atitinkamas rekomendacijas.

Verbeniko nuotrauka