Rudeninė ruduokė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Gražų pavadinimą su lengvu romantikos atspalviu žiemkentis gavo iš liaudies būtent todėl, kad jo žiedai pasirodo neįprastu žydėjimo metu – paprastai tariant, be laiko. Jis pražysta vėlyvą rudenį, kai visa gamta pradeda sustingti, todėl antrasis jo liaudiškas pavadinimas – rudeninis. Botanikai dažniausiai šį daugiametį augalą vadina kolchiku – nuo žodžio Kolchidė. Manoma, kad ši istorinė sritis rytinėje Juodosios jūros pakrantėje buvo žiemkenčio gimtinė.

Cheminė sudėtis

Rudeninio vėdryno sudėtį mokslininkai ištyrė gana nuodugniai, jie aptiko augale daugiau nei 20 alkaloidų. Tarp jų – sudėtimi artimi ir panašų poveikį turintys kolchicinas ir kolchaminas, taip pat kolchicerinas ir spekiozinas, kurie taip pat yra giminingi ir termiškai apdorojant suskaidomi iki kolchamino. Kolchicinas ir kolchaminas iš esmės yra nuodai, galintys slopinti ląstelės branduolio dalijimąsi ir stabdyti ląstelių dauginimąsi. Augalas yra nuodingas visas, ypač daug alkaloidų yra lapuose ir sėklose, dėl jų atsiradimo tarp kitų žolių neįmanoma naudoti ganyklų. Taigi mirtina alkaloidų dozė yra tik 6 gramuose rudeninio vėdryno sėklų. Tačiau būtent dėl alkaloidų jis naudojamas farmacijoje.

Be alkaloidų grupės medžiagų, augalo sudėtyje yra fitosterolių, galinčių mažinti cholesterolio kiekį ir užkirsti kelią vėžiui, taip pat priešuždegiminį, antioksidacinį ir priešnavikinį poveikį turintis flavonas apigeninas. Sėklos gausios lipidų, kurie papildo organizmo energijos sąnaudas ir atlieka natūralaus barjero, saugančio ląsteles, vaidmenį. Tokie augalo komponentai kaip dervos padeda malšinti uždegiminius procesus, gydyti žaizdas, mažinti skausmą, didina organizmo imunines jėgas. O rudeniniame vėdryne esančios rauginės medžiagos išlaisvina organizmą nuo šlakų ir toksinų, net iki radiacinio poveikio padarinių pašalinimo, stabdo kraujavimą, apsaugo nuo infekcijų.

Be to, augale yra platus makro- ir mikroelementų spektras didelės koncentracijos: kalis, geležis, kalcis, cinkas, varis, magnis ir selenas.

Kaip atrodo ir kur auga

Vėlyvis – daugiametis svogūninis žolinis augalas. Priklausomai nuo rūšies ir augimo vietos, jis gali būti 20 cm aukščio arba išsitęsti iki pusės metro – iki 60 cm. Jo svogūnėlis gana didelis, ovalo formos; ilgis paprastai siekia 5–6 cm, o skersmuo mažesnis – nuo 3 iki 4 cm. Svogūnėlis sveria maždaug 40 g, pavieniai išskirtiniai egzemplioriai gali siekti 70–80 g.

Iš išorės svogūnėlis padengtas tankiais odiniais plėviškais tamsiai rudos spalvos apvalkalais, kurie, lyg piltuvas, tęsiasi iki pat augalo stiebo ir apgaubia jo apatinę dalį.

Paprastai vėlyvis turi nuo keturių iki šešių lapų. Jie gana platūs, ovalūs, pailgi, tvarkingai užapvalintomis viršūnėmis. Ilgis siekia 18–25 cm, o plotis skiriasi: viršutiniai – apie 3,5 cm, apatiniai – didesni ir platesni – maždaug 7 cm. Kiekvienas tamsiai žalias blizgus lapas išsidėstęs ant ilgos makšties, kurią galima palaikyti stiebu.

Stambūs žiedai pasirodo vėlyvą rudenį, kai ir medžiai jau seniai yra numetę lapus, o paties vėlyvio lapų jau nebėra. Nereti atvejai, kai jie išauga jau iš po pirmojo sniego. Žiedas susidaro ten, kur augo viršutinis lapas – tiesiai jo pažastyje. Natūraliomis sąlygomis augančių vėlyvių žiedai yra rožinio, alyvinio ir violetinio atspalvių. Sodybų sklypuose vėlyviai auginami su kitų spalvų žiedais – tarp jų baltais, geltonais, melsvais.

Iš kiekvieno svogūnėlio gali išaugti nuo vieno iki keturių žiedų, savo forma primenančių ir varpelį, ir piltuvą. Viršutinis „piltuvo“ kraštas padalytas į išsiskleidžiančius žiedlapius; jų ilgis – nuo 5 iki 6,5 cm, o plotis – nuo 1,5 iki 2,5 cm. Vainikėlio viduje yra šeši kuokeliai su stambiomis dulkinėmis, virš kurių iškilusi gana stora piestelė. Nepaisant to, kad lauke ruduo, augalas spėja būti apdulkintas. Kai vėlyvis nužydi, žiedo vainikėlis su susiformavusiomis mezginėmis nusvyra ir ramiai peržiemoja, pridengtas negyvų lapų sluoksniu ir sniegu. Ten temperatūra yra pakankamai patogi, kad lėtai formuotųsi ir bręstų mezginės. O pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje apvalios rudos sėklos, kurių skersmuo 2–3 mm, yra pasirengusios suteikti gyvybę naujam augalui.

Vėlyvis – šviesą mėgstantis subtropikų augalas. Jis auga atvirose vietose, pirmenybę teikdamas drėgnoms, derlingoms pievų ir lapuočių miškų dirvoms pietinėse Europos platumose. Jam taip pat patogu Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Viduržemio jūros regione, Kaukazo kalnuose, Krasnodaro krašte, Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos vakaruose.

Sodininkai ir gėlininkai išmoko auginti vėlyvius ir vidurio juostoje; daugelyje regionų jie auga net be papildomo uždengimo žiemai, kaip tulpės.

Rūšys

Vėlyvis – didelė žolinių augalų gentis, kuriai priklauso daugiau nei 100 rūšių. Daugelis jų tapo sodininkų ir gėlininkų mėgstamais augalais ir, nepaisant nuodingumo, aktyviai užima privačių valdų gėlynus.

Rusijoje laukinėje gamtoje auga dvi rūšys – rudeninis colchikas ir didysis colchikas. Jos auga Krasnodaro krašto pietvakarių teritorijose, nuo Kaukazo papėdžių kyla Kaukazo kalnagūbrio šlaitais iki subalpinės juostos.

Rudeninis colchikas
Galima sakyti, kad tai pats paprasčiausias colchikas, atitinkantis visus klasikinius aprašymus. Nors jis randamas Rusijoje, tačiau teikia pirmenybę Europai – jos vidutiniškai šiltoms drėgnoms pievoms ir kaštoninių bei skroblinių miškų proskynoms. Užauga iki 40 cm aukščio.

Linksmasis colchikas
Tai jaunesnysis rudeninio colchiko brolis. Auga ribotose teritorijose – tik Kaukazo kalnų žemumose ir Dono bei Volgos žemupiuose. Vietinės stepės ir pievos – tai jo mėgstamiausia augimo vieta. Šis augalas yra šiek tiek smulkesnis už savo pirmtaką – rudeninį colchiką, todėl jo svogūnas neužauga didesnis nei 3 cm. Bet užtai jis anksti subręsta: pražydęs rudenį, kaip ir visi giminaičiai, jau kitų metų balandį veda vaisius.

Didysis colchikas
Taip pat endeminis augalas, randamas ribotoje teritorijoje. Jo gyvenamoji vieta – Kaukazo kalnai ir Užkaukazė. Jis kyla šlaitais iki 3000 m aukščio. Kadangi pakenčia pusiau pavėsį, auga tiek pievose, tiek bukų, skroblų ir kaštonų miškuose.

Įtrauktas į TSRS Raudonąją knygą dar 1988 metais, ir iki šiol jį rinkti draudžiama.

Puikiuoju ši rūšis pavadinta dėl karališko grožio. Jis turi ilgus efektinius lapus ryškiai žalios spalvos banguotu kraštu. Žiedai stebina dar net pumpure – tiek jie gražūs dėl ryškiai rožinės spalvos. Atsiskleisdami parodo vidinę taurelės dalį šviesesnės rožinės ar baltos spalvos.

Kilikijos colchikas
Rusijoje taip pat randamas, bet traukia prie Turkijos Viduržemio jūros pakrantės. Ten yra pagrindinės jo buvimo vietos. Aukštyje gali išaugti iki 60 cm, jo svogūnas taip pat didelis – 5 cm skersmens. Jis išaugina milžinišką kiekį žiedų, palyginti su kitais colchikais – iki 25 vienetų.

Agripos vėlyvis
Antrasis jo pavadinimas – marginasis. Kilęs jis, greičiausiai, dėl žiedų spalvos. Jie augale yra ryškūs, rožiniai-purpuriniai, su tamsiomis dėmėmis, tarsi šachmatų lenta. Kuokeliai ne geltoni, kaip kitų augalų, o oranžiniai. Pasigrožėti jais galima tik Mažosios Azijos šalyse.

Ankaros colchikas, arba trilapis
Nors ir vadinamas ankariniu, su Ankara neturi nieko bendro. Turkijoje jo sąžalynų yra, bet ne šalies centre, kur yra miestas, o vakaruose, palei jūros pakrantę. Europinėje dalyje auga Moldavijos kalnuose, pietvakarių Ukrainos stepėse, neretai randamas Graikijoje ir Bulgarijoje, taip juosiant Juodąją ir Egėjo jūras. Auga ne itin patogiuose molinguose dirvožemiuose. Jo aukštis ne didesnis nei 15 cm.

Šis colchikas priklauso toms rūšims, kurios žydi pavasarį, o ne rudenį. Ir lapų jis turi tik tris, ne daugiau, kas atsispindi jo antrajame pavadinime.

Tamsiai purpurinė vėlyvė
Mažas augalas – nuo 10 iki 15 cm aukščio. Rugsėjį pradeda puošti gamtą savo žiedais. Kai jie ką tik pražysta, spalva yra šviesiai violetinė, o po poros dienų įgauna sotesnį atspalvį ir tampa fuksijos raudonumo. Ši augalų rūšis – artimiausia Ankaros vėlyvės giminaitė.

Bornmiulerio vėlyvė
Pavadinta vokiečių botaniko Josefo Bornmiulerio vardu, kuris dar praėjusio amžiaus 20–30-aisiais metais surengė ne vieną ekspediciją į Balkanus, Graikiją ir aprašė daug augalų rūšių, įskaitant ir vėlyves.

Ši rūšis – Irano ir Mažosios Azijos kalnų gyventoja. Jos lapai siekia 30 cm ilgį, o rausvai alyviniai žiedai išsiskiria didele balta dėme taurėlapio viduje.

Bizantinė vėlyvė
Botanikai įtaria, kad ši rūšis – artimiausia Kilikijos vėlyvės giminaitė, iš kurios, tikėtina, ir atsirado. Jos žiedai yra didesni nei rudeninės, o svogūnėlis turbūt didžiausias ir siekia 7 cm skersmens. Forma jis yra netaisyklingos, tačiau tai netrukdo jam išauginti apie 12 žiedų per vieną žydėjimą. Augalo lapai taip pat ypatingi – platūs, kartais siekia 15 cm, ir dar susklostyti.

Kuokštinė vėlyvė
Ši rūšis išsiskiria beveik baltais ir sniego baltumo žiedais, kurie gamtoje yra reti. Paprastai tokius išveda selekcininkai kraštovaizdžio dizainui. Jie surinkti ištisais kuokštais – daugiau nei 20 vienetų kiekviename, iš čia ir pavadinimas. Žydėjimas prasideda neįprastai – ankstyvą pavasarį.

Pats augalas žemas – nuo 10 iki 20 cm, jo lapai vystosi tuo pačiu metu kaip ir žiedai.

Fomino vėlyvis
Aptinkamas tik Ukrainoje, Odesos srityje, kaip nykstanti rūšis buvo įtrauktas į SSRS Raudonąją knygą ir vis dar yra Ukrainos Raudonojoje knygoje. Išvaizda kuklus augalas, nuo 6 iki 15 cm aukščio. Kiekvienas svogūnėlis paprastai išaugina po vieną žiedą, 2 ar 3 laikomi retenybe. Nuo kitų rudeninių vėlyvių skiriasi tuo, kad žydi net ir esant sausam orui.

Drėgmėmėgis vėlyvis
Dar vienas Viduržemio jūros turkų gyventojas. Žemas augalas – iki 20 cm. Išsiskiria mažu apvaliu svogūnėliu – maždaug 2,5 cm. Priklauso pavasarį žydintiems – žiedai pasirodo, kai tik nutirpsta sniegas. Ant kiekvieno svogūnėlio susiformuoja iki 8 švelniai rožinių žiedų.

Geltonasis vėlyvis
Pati paslaptingiausia ir sunkiai pasiekiama augalų rūšis. Ji įsitvirtina labai aukštai kalnuose, šalia ledynų, pražysta kartu su sniego tirpimu. Ir nors augalas žemas, tik 15 cm, ir ant kiekvieno iš jų susiformuoja tik nuo 1 iki 3 žiedų, šioje laukinėje, beveik negyvoje vietoje jie atrodo kvapą gniaužiančiai. Juos pamatyti – tikra dovana alpinistams, kylantiems į Pamyrą ar Tian Šanį, taip pat įveikiantiems Indijos, Afganistano ar Pakistano kalnus.

Gėlininkai išvedė daugybę veislių ir hibridų, pagrįstų rudeniniu žiedvyne. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas spalvai. Todėl dabar soduose tiek daug baltų žiedvynių, retų laukinėje gamtoje. Tai ir balti su geltonu viduriu, ir gražiausios kilpinės formos, kurių žiedai gali sudaryti iki 50 lapelių.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinėms žaliavoms ruošti pirmiausiai tinka žiedvynio svogūnėliai. Juos reikia atsargiai iškasti kartu su šaknimis, stengiantis neįpjauti ir nesubraižyti, nes dėl pažeidimų jie labai greitai pasidengia pelėsiu ir pūva. Šaknų taip pat neplėšti – jos nukris pačios, kai išdžius.

Iškastų svogūnėlių atsargiai nukratyti žemę, bet jokiu būdu neplauti – nuo vandens žaliava taip pat labai greitai supūva ir genda. Tada išdėlioti saulėje ne storesniu negu 8–10 cm sluoksniu, kad gerai išdžiūtų. Paskui sudėti į sausą ir vėsią, gerai vėdinamą patalpą. Žaliavą galima laikyti ne ilgiau kaip 3 mėnesius stikliniuose induose su šlifuotais kamščiais, nes gatavos žaliavos kvapas nėra labai malonus, nors ir neaštrus.

Geriausias laikas ruošti žaliavą – žiedvynio žydėjimo metas, nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pabaigos. Dirbti būtina su pirštinėmis ir kauke, nes visos augalo dalys yra labai nuodingos. Nereikėtų imti svogūnėlių, kurių ilgis mažesnis nei 4 cm – jie nėra labai turtingi naudingomis medžiagomis. Reikia atsiminti, kad daugelis žiedvynio rūšių yra priskirtos prie retų ir nykstančių augalų, todėl įtrauktos į Raudonąją knygą. Taigi geriau ruošti žaliavą privačiuose sklypuose.

O sėklas rinkti tikrai įmanoma: juk augalas lieka toliau augti ir džiuginti aplinkinius. Tinkamiausios sėklos – jau susiformavusios, prinokusios, rudos spalvos. Vasaros pradžioje, kai sėklų dėžutės pasiekia reikiamą būklę, jas reikia nupjauti ir padėti džiūti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Po to iš jų išimti sėklas, kurios laikomos popieriniuose maišeliuose sausoje vietoje.

Rudeninės ruduokės gydomosios savybės

Oficiali medicina naudoja preparatus, pagrįstus žiedvyniu, onkologijoje dėl alkaloido kolchamino kiekio. Jis neleidžia daugintis vėžinėms ląstelėms ir skatina jų tirpimo procesą. Šios medžiagos ypač veiksmingos prieš užkrūčio, prostatos ir kasos, smegenų, kepenų, blužnies, antinksčių onkologines patologijas.

Be to, kolchaminas pasižymi anestezinėmis savybėmis. Iš organizmo alkaloidas šalinamas lėtai, ir dėl šio kumuliacinio poveikio jo gydomasis veikimas trunka ilgą laiką.

Anksčiau mokslinė medicina išskirdavo ir kolchiciną onkologinėms patologijoms gydyti, tačiau šiuo metu medikai nuo jo atsisakė, nes jis yra maždaug 7–8 kartus toksiškesnis už kolchaminą.

Kolhaminas tabletėmis paprastai skiriamas kartu su kitais priešnavikiniais preparatais, taip pat naudojamas kaip tepalas sergant įvairiais odos vėžiais. Be gebėjimo kovoti su vėžio ląstelėmis ir malšinti skausmą, jis padeda mažinti kraujospūdį ir sutrumpina uždegiminių procesų gydymo laiką. Kolhamino farmaciniai preparatai skiriami gydyti tik ligoninėje, nuolat prižiūrint gydytojui.

Tačiau ne tik onkologijoje farmacininkai gamina preparatus iš vėlyvosios rudgėlės. Šis gydomasis augalas padeda kovoti su reumatu, sąnarių ligomis, pagreitina žaizdų gijimą, todėl jį naudoja ir odontologai.

Skysti preparatai – tinktūros ir užpilai – turi diuretinių savybių, kurias taip pat naudoja oficialioji medicina. Per kelis vartojimo kartus tokios priemonės geba iš organizmo pašalinti smėlį ir akmenis iš inkstų bei mažinti tinimus.

Rudeninė ruduokė liaudies medicinoje

Liaudies gydytojai mano, kad augalas turi tiek daug gydomųjų savybių, kad jų nereikėtų atmesti – svarbiausia tiksliausiai laikytis dozavimo. Augalas naudojamas kaip vidurius ir šlapimą varanti, tulžį ir prakaitą skatinanti, skausmą malšinanti ir vėmimą sukelianti priemonė.

1. Gydytojai dar nuo antikos laikų vėlyvąja rudgėle gydė sunkius podagros priepuolius, ir dabar liaudies medicina tęsia šią praktiką.
2. Stipriai atskiestas vandeninis užpilas mažomis dozėmis naudojamas gydyti kokliušą, vandenligę, reumatą, geltą. Jis rekomenduojamas atsikratyti kaulų skausmo peršalus, gydyti širdies silpnumą ir įvairaus pobūdžio neuralgijas.
3. Alkoholinė tinktūra, pagaminta tiek iš svogūnėlių, tiek iš sėklų, taip pat yra gera priemonė nuo podagros, neuralgijų, reumato ir kitų sąnarių problemų.

Tinktūra nuo reumato ir podagros

Skausmingų sąnarių trynimui gaminama svogūnėlių tinktūra. Proporcija: 1 daliai žaliavos reikia 5 dalių 50 % alkoholio. Sausus svogūnėlius susmulkinti, sudėti į stiklinį indą su alkoholiu, sandariai uždaryti ir palikti tamsioje patalpoje trims savaitėms. Periodiškai vaistą sukratyti, pasibaigus nurodytam laikui perkošti. Naudoti trynimui sergant podagra ir reumatu.

Užpilas nuo artrito ir podagros

Ši priemonė gaminama su vandeniu; reikės 500 ml verdančio vandens, kuriuo moliniame ar porcelianiniame inde reikia užpilti pusę arbatinio šaukštelio sausos ir susmulkintos svogūnėlio. Palikti brinkti 2 valandas, perkošti ir gerai išspausti likučius. Pradėti vartoti po lašus, palaipsniui didinant dozę, kasdien vartoti 6 kartus. Vienu metu daugiausia galima išgerti 8 ml vandeninio užpilo. Užgerti šiltu vandeniu, būtina išgerti ne mažiau kaip stiklinę skysčio. Užpilas rekomenduojamas gydyti podagrą, artritą, reumatą ir radikulitą. Galima derinti vidinį vartojimą su išoriniu naudojimu kaip kompresą.

Tinktūra su actu nuo radikulito

Iš vėlyvio galima paruošti acto tinktūrą, kurią vėliau sėkmingai naudoti skausmui malšinti sergant radikulitu ir osteochondroze, reumatu ir artritu. Į 1 dalį sausų susmulkintų augalo svogūnėlių imti 12 dalių acto. Vaistinis augalas suberiamas į stiklinį butelį, užpilamas actu, paliekamas brinkti 2 savaites, o po to perkošiamas. Skausmingai vietai patrinti pakanka arbatinio šaukštelio gydomojo mišinio.

Tinktūra iš sėklų sąnariams

Tinktūrą iš vėlyvio sėklų galima naudoti tiek išoriškai, tiek gerti mažomis dozėmis. Poveikis bus tas pats – nurims skaudantis sąnarių ir raumenų skausmas. Jai paruošti reikia į 1 dalį sėklų imti 10 dalių 70 % spirito. Sumaišyti stikliniame butelyje ir laikyti tamsioje spintoje 3 savaites. Retkarčiais butelį purtyti. Perkošti ir gerti po 15–20 lašų tris kartus per dieną nepriklausomai nuo valgio. Maksimalus gydymo kursas – 2–3 savaitės. Jei nuspręsta priemonę naudoti išoriškai – trinti ja skaudamą vietą taip pat ne dažniau kaip 3 kartus per dieną.

Tinktūra iš šviežių svogūnėlių nuo cistito

Tiems, kurie kenčia nuo cistito, akmenligės, rytinių patinimų, galima rekomenduoti tinktūrą iš gydomojo augalo svogūnėlių. Reikia paimti 2 ką tik iškastus šviežius svogūnėlius. Užsimauti pirštines ir atsargiai sutarkuoti svogūnėlius, užpilti juos geros degtinės (200 ml). Laikyti 3 savaites tamsioje vietoje, periodiškai sukratant. Vartoti po 3 kartus kasdien, ne daugiau kaip 2 lašus vienam kartui, užgeriant stikline šilto virinto vandens. Norint patikrinti, kaip organizmas reaguos į vėlyvį, pirmą kartą geriau sumažinti dozę ir išgerti tik vieną lašą priemonės, stebint bent pusę dienos, ar neatsiras apsinuodijimo ar alergijos požymių.

Tepalas nuo reumato

Tepalui gaminti tinka visos augalo dalys. Lapus, svogūnėlius ir sėklas reikia paimti vienodais kiekiais. Sumaišyti ir užpilti 200 ml verdančio vandens 3 šaukštus vaistinio augalo mišinio. Gautą užpilą virti puodelyje ant silpnos ugnies, kol gausis pilka klampi masė. Karštą masę sumaišyti su augaliniu aliejumi santykiu 1:1. Atvėsus galima naudoti skausmingiems sąnariams tepti prieš miegą. Vienai procedūrai pakanka trečdalio arbatinio šaukštelio tepalo. Dozės didinti nereikia. Priemonė ramina sąnarių skausmą sergant reumatu, artroze, osteochondroze.

Užpilas nuo vidurių užkietėjimo

Susmulkinti vėlyvio sėklas, paimti pusę arbatinio šaukštelio žaliavos ir užpilti puse litro verdančio vandens. Gerai apvynioti ir palikti brinkti 3 valandas. Vartoti perkošus, porcija – pusė arbatinio šaukštelio, užgeriant stikline virinto vandens. Dienos norma – 4 kartai. Priemonė reguliuoja žarnyno veiklą esant vidurių užkietėjimui. Naudoti retais atvejais, mišinio negalima paversti kasdien vartojama priemone.

Tinktūra nuo onkologinių ligų

Siekiant palengvinti skausmą sergant vėžinėmis ligomis, paimti 10 g vaistinio augalo sėklų ir užpilti jas 120 ml medicininio spirito. Palikti brinkti 3 savaites. Po nusunkimo vartoti po lašą ryte, pietų metu ir vakare. Jei skausmas nepakeliamas, galima vartoti po 2 lašus. Tinktūrą užgerti šiltu vandeniu.

Gydomųjų mišinių rūšys

Liaudies medicina naudoja priemones iš vėlyvinio kaip šlapimą varančias, vidurius laisvinančias, skausmą malšinančias ir vėmimą sukeliančias. Augalas yra labai nuodingas, todėl ruošti gydomuosius tirpalus namuose galima tik su pirštinėmis, laikantis atsargumo priemonių. Vaikus tuo metu geriau išvesti pasivaikščioti, kad jie netyčia nepagriebtų atraižų ar augalo nuolaužos.

Užpilas

Vėlyvinio užpilas gaminamas paprastu vandeniu, o vėliau naudojamas patinimui mažinti sergant vandenlige, gydyti kokliušą ir geltą, taip pat naudojamos jo nuskausminančios savybės, kai skauda kaulus peršalus ir sergant gripu, artritu ir reumatizmu. Priemonė pagerina paciento būklę esant neuralginio pobūdžio skausmams, radikulitui, taip pat esant širdies silpnumui.

Norint paruošti gydomojo augalo užpilą, reikia paimti pusę arbatinio šaukštelio susmulkinto sauso svogūnėlio ir, užpylus jį 500 ml verdančio vandens, palikti pritraukti 2 valandas. Perkošus mišinį vartoti viduje.

Tinktūra

Jei tinktūrai gaminti naudojamas spiritas arba degtinė, brinkinimo taisyklės yra vienodos įvairiems gydymo tikslams: vaistinę žaliavą užpilti skysčiu stiklo arba porceliano inde. Patogiau, žinoma, naudoti tamsaus stiklo butelį, nes brinkinimo metu mišinį reikia kasdien suplakti. Brinkinimo procesas turi vykti kambario temperatūroje patalpoje, kurioje iki vaistinės priemonės nepasieks šviesos spinduliai – galima tiesiog padėti į tamsią spintą. Paruoštą skystį laikyti šaldytuve. Svarbu nepamiršti, vartojant viduje, tinktūrą užgerti stikline šilto virinto vandens.

Vidaus vartojimui iš šviežio svogūnėlio
Nebūtina laukti rudens, kad pasiruoštumėte svogūnėlių ir iš jų pagamintumėte gydomąsias priemones – esant ūminiam poreikiui galima iškasti ir vasarą. Šviežią svogūnėlį reikia arba sutarkuoti, arba labai smulkiai supjaustyti, užpilti 100 ml kokybiškos degtinės ir palikti brinkti 3 savaites stikliniame inde tamsioje patalpoje, reguliariai suplakant. Nufiltruoti ir vartoti sergant podagra, neuralgija, sąnarių skausmais po vieną lašą per dieną. Ilgiau nei 2 savaites be gydytojo priežiūros priemonės vartoti negalima.

Skausmui malšinti
Išdžiovintus ir susmulkintus vėlyvinio svogūnėlius užpilti medicininiu spiritu. Skysčio tūrio reikia imti 5 kartus daugiau nei vaistinės žaliavos. Palikti brinkti 15 dienų ir naudoti dviem būdais, siekiant palengvinti kančias sergant reumatinio pobūdžio skausmais. Galima vartoti viduje po 1–2 lašus prieš miegą arba įtrinti skaudamas vietas.

Diuretikas
Sausi svogūnai gali būti nesmulkinti, o tiesiog sutraiškyti ir užpilti 200 ml kokybiškos degtinės. Palikti brinkti 2 savaites, perkošti ir gerti ryte, per pietus ir vakare po 2 lašus esant patinimams, cistitui, akmenims ar smėliui inkstuose.

Sėklų tinktūra skausmui malšinti
Ši tinktūra veiksminga tiek vartojant į vidų, tiek išoriniam naudojimui. Jai paruošti reikia paimti 100 g sėklų ir pusę stiklinės medicininio spirito. Sėklas šiek tiek sutraiškyti, supilti į indą su spiritu ir sukratyti, kad geriau susimaišytų. Palikti brinkti 3 savaites, perkošti ir gerti po lašą per dieną. Galima trinti gydomuoju mišiniu skaudančias alkūnes, kelius, juosmenį, jei skauda sąnarius. Svarbu neviršyti dozės, pakanka pusės šaukšto vienam trynimui.

Tepalas

Norint pagaminti tepalą namuose, reikia susmulkinti 3 vėlyvojo svogūno svogūnėlius (300 g), galima dalį pakeisti smulkiai pjaustytais lapais. Vaistinę žaliavą užpilti vandeniu (2 stiklinėmis) ir pastatyti ant vandens vonios. Garinti mišinį ne mažiau 30 minučių, nukelti, atvėsusį perkošti ir sumaišyti su vazelinu.

Jei vazelino nėra, tiks ir sviestas iki kremiškos konsistencijos. Naminį tepalą laikyti šaldytuve, uždengtą patikimu sandariu dangčiu. Mišinys naudojamas skausmui malšinti paūmėjimus sergant artritu, reumatu, radikulitu ar podagra. Tepalu skausmingą vietą tepti kartą per dieną, vienai procedūrai rekomenduojama naudoti ne daugiau trečdalio arbatinio šaukštelio gydomojo mišinio.

Kontraindikacijos vartojimui

Atsižvelgiant į tai, kad vėlyvasis svogūnas yra nuodingas, į jo vartojimą visi be išimties turi žiūrėti rimtai, o prieš naudojant vaistinio augalo pagrindu pagamintas priemones būtina pasitarti su gydančiu gydytoju ir tiksliai laikytis visų jo rekomendacijų. Jei dėl sprendimo gydytis vėlyvuoju svogūnu reikės papildomų tyrimų prieš arba gydymo kurso metu, būtina juos atlikti ir atlikti reikiamus tyrimus. Reikalas tas, kad veiklioji medžiaga kolchaminas per didelėmis dozėmis gali sukelti leukopeniją – tai yra kraujodaros mechanizmo sutrikimą, taip pat sukelti dar keletą šalutinių poveikių. Todėl kategoriškai draudžiama vartoti priemones iš vėlyvojo svogūno nėščiosioms, žmonėms, sergantiems inkstų ar kepenų nepakankamumu, turintiems kaulų čiulpų problemų, pūlingomis ligomis.

Dėl tos pačios priežasties tepalas iš šio vaistinio augalo negali būti tepamas arti organų, padengtų gleivine – akių vokų, burnos, tiesiosios žarnos. Gleivinės sugeria kolchaminą daug greičiau nei odos paviršius.

Vėlyvasis svogūnas draudžiamas esant viduriavimui, nes pats sukelia diarėją, taip pat sergant cukriniu diabetu, nes yra diuretikas.

Šio vaistinio augalo pagrindu pagamintos priemonės neskiriamos pacientams, kurie dėl kokios nors ligos patyrė tokią rimtą komplikaciją kaip neutropenija, kai organizme greitai mažėja neutrofilų skaičius, atliekančių svarbų vaidmenį naikinant patologinius mikroorganizmus.

Jei yra menkiausias įtarimas dėl vidinio kraujavimo – deguto pavidalo išmatos arba kraujo priemaiša vėmime – vėlyvasis pušynuonis taip pat draudžiamas.

Pirmoji pagalba apsinuodijus rudenine ruduoke

Perdozavus ir apsinuodijus vėlyvuoju pušynuoniu pirmiausia atsiranda deginimo pojūtis gerklėje, vėliau – pykinimas ir vėmimas, ir tai stiprus, su tulžies, skrandžio gleivių ir net kraujo priemaiša. Labai skauda pilvą ir burnos ertmę. Išmatos labai suplonėja ir įgauna nemalonų, aštrų kvapą. Žmogus jaučia nuolatinį troškulį, veidas tampa blyškus, lūpos – mėlynos. Ant odos gali atsirasti gleivių.

Pulsas tampa labai nelygus – tai pagreitėjęs, tai sulėtėjęs. Tachikardija, mažėjant kraujospūdžiui, keičiama bradikardija. Širdies veiklos sutrikimo vaizdą lydi skausmas už krūtinkaulio. Jei nesiimama skubių priemonių, gali baigtis traukuliais, paralyžiumi ir kvėpavimo takų spazmu.

Tokie simptomai būdingi tiek apsinuodijus gydymo metu, kai viršijama rekomenduojama vaistinio preparato dozė, tiek nesilaikant saugos taisyklių prižiūrint augalą ar ruošiant vaistinę žaliavą. Antruoju atveju, žinoma, klinikinis vaizdas nebus toks ryškus. Bet gydytojo pagalbos bet kuriuo atveju reikia nedelsiant. Antroji–trečioji diena nuo apsinuodijimo laikoma pavojingiausia. Jei pacientas lieka be medicininės pagalbos, gali pradėti atsisakyti vidaus organai.

Kol važiuoja greitoji pagalba, galima išgerti kapsulę preparato Sorbex arba keletą tablečių aktyvintosios anglies (skaičiuojant – po tabletę kilogramui apsinuodijusio žmogaus svorio) ir po to išplauti skrandį šviesiai rožiniu kalio permanganato tirpalu. Taip pat iki gydytojo atvykimo reikia daug gerti paprasto virinto vandens arba pieno.

Apsinuodijimo vaizdas vystosi lėtai, jis išsitempia per kelias dienas, todėl svarbu nepalikti situacijos savieigai. Medikai imsis visų priemonių gelbėti ir paskirs gydymą, suleis natrio chlorido (fiziologinio tirpalo) ir gliukozės tirpalų. Jei bus stebimi kvėpavimo sutrikimai – paskirs deguonį.

Bet reikia atminti, kad priešnuodžio nuo vėlyvojo pušynuonio nuodų nėra. Gydymas bus nukreiptas į apsinuodijimo simptomų malšinimą. Be to, jei apsinuodijimas buvo stiprus, pacientas ilgai liko be gydytojo pagalbos, tai jau sveikimo procese gali pasireikšti dar vienas požymis – plaukų slinkimas.

Vėlyvojo pušynuonio nuotrauka