Plunksnažolė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Daugeliui gerai žinoma vėjyje siūbuojanti, tarsi žalios bangos, aukšta, blizganti, patraukli žolė su gražiais plaukuotais varpeliais – plunksnažolė. Ji priklauso varpinių šeimai.

Cheminė sudėtis

Kadangi oficialioji medicina nenaudoja plunksnažolės, mokslininkai ypatingai neįsigilino į jos cheminę sudėtį. Šiandien tik nustatyta, kad žydėjimo įkarštyje žolė daugiau nei 35 % sudaro skaidulos. Joje taip pat yra baltymo – proteino, jo dalis sudaro apie 10,8 %, ir šiek tiek riebalų – apie 2,7 %.

Botanikai pažymi, kad lapuose yra cianogenų, tokių kaip triglochininas. Cianogeniniuose junginiuose yra cianido rūgšties, todėl pakankamai didelėmis dozėmis jie yra nuodingi, o mažais kiekiais gali turėti raminamąjį ir skausmą malšinantį poveikį organizmui.

Kaip atrodo ir kur auga

Plunksninė – tai daugiametė labai būdingos išvaizdos žolė siaurais ilgais lapais, lanksčiais ir kartu kietais, panašiais į vielą, nes gana dažnai jie susisukę į vamzdelį.

Virš lapų iškyla žiedynai kaip vešli šluotelė, sudaryta iš kelių varpelių, iškilę metro aukštyje virš žemės. Plunksninė pradeda žydėti gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Kiekvienas varpelis žiedyne yra vienžiedis, su pora dengiamųjų žvynelių. Jis laiko grūdelį, kuris gana tvirtai guli savo vietoje iki subrendimo dėl ilgo gražaus akuoto, kuris atrodo kaip plunksninis „plaukas“, o subrendus varpeliui nukrenta.

Varpeliai yra tokie aštrūs, kad padaro rimtų žaizdų liežuviui gyvūnų, nusprendusių užkąsti plunksninės. Gyvūnų burnos ertmės gleivinėje susidaro pūliniai ir negyjančios fistulės; ši būklė netgi gavo plunksninės ligos pavadinimą ir neretai baigiasi mirtimi. Iš čia antrasis plunksninės pavadinimas – avių mirtis. Todėl, nepaisant gana didelės maistinės vertės, nerekomenduojama šerti gyvūnų plunksnine, o jei vis dėlto naudoti pašarams, tai tik gegužę, iki žydėjimo pradžios.

Plunksninė pasižymi silpnu šaknų sistemos išsivystymu. Jos šakniastiebis trumpas, negalintis išsilaikyti tankioje ir stiprioje velėninėje pievos dirvoje. Bet kai velėna dėl kokios nors priežasties susilpnėja ir praranda savo derlingas savybes, pavyzdžiui, dėl ilgai trunkančio lietaus nebuvimo, pavasarį sudeginus sausą praėjusių metų žolę, plunksninė, kaip tikras agresorius, labai greitai užima teritoriją. Ji auga grupėmis, kupstais, ištisomis velėnomis.

Plunksnagalvė – tai daugiausia stepinis augalas, mėgstantis skurdžias dirvas, jam būdingas atsparumas vėjui ir sausrai. Jis taip pat gali augti ant sausų kalvų ir akmenų prie skardžių papėdžių. Labai gražios yra jo didžiulės augavietės, užimančios Kazachstano neartas žemes. Ypač daug plunksnagalvės yra Donecko ir Chersono sričių Ukrainos platybėse. Vakarų Europos šalyse ši žolė užima didelius sausus plotus Ispanijoje ir Vengrijoje. Rusijoje pagrindinė jos augimo vieta – pietiniai Sibiro regionai, Vidurio Uralas ir Užbaikalė, Azijoje – pusdykumių vietovės Gobio dykumoje, Mongolijoje ir Kinijoje, taip pat Azovo ir Kaspijos jūrų baseinų teritorijos. Atskiros veislės aptinkamos Šiaurės Afrikoje – kai kuriuose Maroko ir Alžyro regionuose.

Kai tik stepę, kurioje auga plunksnagalvė, apgaubia naktis, oras tampa šaltesnis, o augalai pasidengia rasa, į vamzdelį susisukę lapai pradeda tiesintis, nustoja būti kieti ir elastingi ir palinksta prie žemės – taip, kad žiedynas-šluotelė atsigula ant žemės.

Su pirmaisiais saulės spinduliais rasa pamažu džiūsta, žolė išsitiesina. Tačiau dirvoje lieka sėklos-grūdeliai, kurie po lietaus duoda gyvybę naujiems augalams.

Dėl įspūdingumo, grožio ir nereiklumo dirvai plunksnagalvė pamėgo gėlininkus ir „persikėlė“ į sodybų sklypus. Kai kurias jos veisles kraštovaizdžio dizaineriai pradėjo aktyviai naudoti teritorijų puošybai.

Rūšys

Plunksnagalvė – augalas, gausiai atstovaujamas įvairių veislių. Biologai šiandien suskaičiuoja apie 300 jos rūšių, Rusijoje galima pamatyti 80 iš jų. Rusijos „gyventojais“ yra Zaleskio plunksnagalvė, plunksninė, plaukuotalapė, ploniausioji, didingoji, gražiausioji.

Zaleskio plunksnagalvė, be Pietų Uralo, Sibiro, pietinių europinės Rusijos dalies rajonų, aptinkama stepių ir akmenuotose Europos bei Kinijos dirvose. Jos stiebai lygūs, ne aukštesni nei 70 cm, o lapų vamzdelis platus ir palaidas.

Plunksninei plunksnagalvei būdingas nedidelis lapų šiurkštumas ir lengvas pūkelis, dengiantis žiedynų stiebus, kurie yra rusvos spalvos. Jos strėlės, primenančios paukščio plunksną (iš čia ir kilo rūšies pavadinimas), gali išaugti nuo 30 cm iki 1 m aukščio, o žiedynai siekia 25 cm ilgį. Siauri lapai susisukę į tankius vamzdelius. Tokia plunksnagalvė vis dažniau tampa svečiu sodybų sklypuose, sodininkai ja puošia gėlynus.

Gražiausiosios plunksnagalvės lapai pasižymi dideliu šakų skaičiumi, kurių pamatuose aiškiai matomas pūkelis. Ne veltui ši augalo veislė gavo tokį pavadinimą! Ji tikrai labai graži: jos apatinė lapija yra tamsesnės spalvos nei viršutinė, o žiedynų šluotelės rausvo atspalvio, neplačios, tarsi suspaustos, padengtos smulkiais plaukeliais. Ši plunksnagalvės rūšis mėgsta lipti ant uolų ir kalnų plokščiakalnių, kur gerai įsišaknija kalkingose uolienose. Tačiau pastaraisiais metais aptinkama vis rečiau.

Plunksnė ploniausioji pasižymi kietais lapais ir tvirtais stiebais, kurių aukštis apie 70 cm. Alyvinės-violetinės spalvos šluotelės neužauga didesnės nei 20 cm. Skirtingai nuo giminaičių, mėgsta derlingas juodžemio dirvas. Kilusi iš Meksikos ir gamtoje sutinkama retai, tačiau gana aktyviai auginama gėlynuose.

Plunksnė plaukuotalapė, arba plaukuotė, kaip ją pavadino žmonės, – ne itin didelis augalas, iki 60 cm, su žaliai pilkai pilkais lapais. Plaukeliais padengti ir žiedai, ir akuotai.

Gražiosios plunksnažolės krūmai siekia 75 cm aukščio. Lapų plotis – apie 7 mm. Savaiminiu sėjimusi ji užtvindė Uralo kalnų ir Altajaus kalnuotus akmenuotus šlaitus.

Retas rūšis – plunksnė žvyrinė. Jos tėvynė – kalnuotos Tibeto, Afganistano, Pamyro ir Tianšanio vietovės. Ne itin aukšta, iki 40 cm, jos lapai, sudarydami kerą, styro iš jo lyg šeriai. Užtat žiedynai-šluotelės stebina gražiais ilgais pūkuotais akuotų plaukais. Jos artimiausi giminaičiai, labai panašūs, taip pat gyvena kalnuotose vietovėse – plunksnė kaukazinė ir Lessingo. Pirmoji prigijo Kaukazo pašlaitėse, antroji – Europos subtropikuose.

Yra rūšių, augančių ribotuose regionuose, ir jų pavadinimas kalba pats už save. Taigi, yra plunksnė ukrainietiškoji, ji sutinkama stepėse prie Juodosios jūros, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose. Tai pati žemiausia rūšis, ne aukštesnė nei pusė metro, jos šluotelė smulki ir neišvaizdi. Gana reta atmaina, saugoma Rusijos ir Ukrainos teisės aktų.

Tolimųjų Rytų plunksnažolė auga Kinijoje, Japonijoje ir kraštutiniuose rytiniuose Rusijos regionuose. Tai tikras milžinas! Nereti egzemplioriai, užaugantys 180 cm, o jų šluotelės ilgos, o akuotiniai plaukeliai po 50 cm suteikia jai neįtikėtinai prabangią išvaizdą. Pagal augalo matmenis ir lapai – jie platūs, palyginti su kitomis veislėmis, ir būna iki 3 cm pločio.

Nepaisant didžiulės plunksnažolių rūšių įvairovės, ir šis agresorius praranda savo pozicijas: jo natūralios populiacijos pastaraisiais metais mažėja dėl žemės ūkio gamintojų įsisavinamų pūdymų. Todėl daugelis augalo rūšių įtrauktos į Raudonąją knygą kaip nykstančios.

Rinkimas ir laikymas

Liaudies medicina išmoko ruošti gydomuosius vaistus iš visų augalo dalių – šaknų, lapų su stiebais, sėklų ir akuotų.

Vaistiniais tikslais žaliąją plunksnės dalį pradedama rinkti paskutinę gegužės savaitę arba birželio pradžioje, žydėjimo metu. Augalas nupjaunamas kuo arčiau žemės paviršiaus. Tai daroma sausu oru, nebūtinai saulėtu, svarbiausia, kad žolė nebūtų šlapia nuo rasos ar lietaus. Surinkta žaliava džiovinama šešėlinėje, saulės spinduliams nepasiekiamoje vietoje, gerai vėdinamoje. Galima pasidaryti savotišką hamaką iš tinklo su nedidelėmis akutėmis ir ant šios „lovoos“ išdėlioti žolę – taip ji vėdinasi iš visų pusių.

Šaknis kasami rudenį, nuplaunami ir, kaip žolę, išdžiovinami skersvėjyje, kur nepasiekia saulė.

Žaliava sumalama patogiu metu. Po džiovinimo ji iš karto sumalama kavamale (ne į miltelius, o maždaug iki arbatos dydžio) ir fasnojama į popierinius maišelius arba medvilninius maišelius. Galima visą žaliavą laikyti sveiką, o susmulkinti ją prieš pat užplikymą.

Išdžiovintą plunksnuolę laikykite tamsioje, sausoje patalpoje arba spintoje įprastame kambaryje. Tokiomis sąlygomis ji išlaikys savo gydomąsias savybes dvejus metus.

Gydomosios plunksnažolės savybės

Nepaisant to, kad plunksnuolių rūšių yra daug, vaistinėmis savybėmis pasižymi tik viena – plunksninė plunksnuolė. Liaudies gydytojai pastebėjo, kad šis augalas duoda gerų rezultatų gydant daugelį negalavimų, ypač skydliaukės ligas, taip pat išsėtinę sklerozę ir paralyžių, ypač vienpusį po insulto. Augalas taip pat veiksmingas mažinant reumatinius ir radikulito skausmus, palengvinant būklę sergant prostatos adenoma dėl gebėjimo gerinti kraujotaką ir mažinti uždegimą. Plunksnuolės priešuždegiminėmis savybėmis pagrįstas ir gydytojų paskyrimas gydant gleivinių problemas.

Plunksnuolėje esantys cianogenai suteikia jos pagrindu pagamintoms priemonėms raminamąjį ir nuskausminamąjį poveikį, todėl jos rekomenduojamos tais atvejais, kai reikia sumažinti skausmą, įtampą ar nuovargį, nuraminti nervus ir sumažinti stresą.

Plunksnažolė liaudies medicinoje

Liaudies medicinoje jau ištisus šimtmečius naudojamas visas augalas – ir lapai, ir šaknys su sėklomis. Iš jų gaminamos tinktūros, užpilai ir nuovirai, kurie vėliau vartojami viduje, taip pat naudojami kompresams, aplikacijoms ir losjonams. Tačiau ypač vertingi laikomi gaminiai iš akuotų. Be to, plunksnuolė gali būti naudojama tiek atskirai, tiek kartu su kitais augaliniais mišiniais.

Skydliaukės strumos gydymui

Gūžys atsiranda dėl skydliaukės padidėjimo. Norint paruošti priemonę šiai problemai išspręsti, reikia pagaminti pieninį nuovirą: virti 5 minutes 250 ml pieno su 2 arbatiniais šaukšteliais išdžiovintos, susmulkintos plunksnuolės žolės, leisti mišiniui pritraukti 30 minučių. Perkošus, gerti nuovirą mažais gurkšneliais, ištempiant gautą porciją visai dienai. Galima juo suvilgyti marlės servetėlę, uždėti ant skydliaukės srities kaip losjoną, uždengti polietileno plėvele ir ramiai pagulėti 30–40 minučių.

Nuo paralyžiaus

Norint sumažinti paralyžiaus apraiškas, reikia paruošti žolelių mišinį, kuriame lygiomis dalimis sumaišomos bugienio sėklos ir sausa susmulkinta plunksnuolės žaliava. Į termosą supilti 2 arbatinius šaukštelius vaistinių augalų mišinio, įpilti stiklinę verdančio vandens ir palikti per naktį. Jei termoso nėra, indą su mišiniu galima uždengti dangčiu ir apvynioti vilnoniu šaliku. Taip pat palikti brinkti visą naktį. Ryte užpilą perkošti – gautas tūris yra vaistinės priemonės norma visai dienai. Gerti mažais gurkšneliais. Šiame recepte plunksnuolė veikia kaip bugienio poveikio stiprintuvas – bugienis yra pripažinta priemonė, padedanti greitai atsigauti po insulto. Bugienį galima įsigyti vaistinėje.

Pieninis nuoviras nuo paralyžiaus

Į stiklinę užvirinto pieno įberkite šaukštą sausos kovylo žaliavos. Ant silpnos ugnies virkite mišinį 15 minučių, tada dar valandą palikite prisitraukti uždengtą dangčiu. Nukoškite ir gerkite po šaukštą prieš pusryčius, pietus ar vakarienę. Kas antrą dieną keiskite šį pieno nuovirą su vandens nuoviru.

Nuo radikulito

Radikulito, reumato, uždegiminių procesų sąnariuose gydymui naudojamos spirito pagrindu pagamintos priemonės. Arbatinį šaukštelį vaistinio mišinio, pagaminto iš sausos plunksnažolės žaliavos su vienodomis dalimis dygliagalvės sėklų, užpilkite 100 ml spirito ir palikite 20–25 dienoms 22–25 laipsnių temperatūroje tamsioje vietoje – pavyzdžiui, spintoje. Šiuo mišiniu trinkite skaudančius sąnarius.

Nuo sąnarių skausmo

Išvirkite 2–3 saujas susmulkintos plunksnažolės 200 ml vandens 5–10 minučių ir palikite, kad vaistinė žaliava suminkštėtų. Kai mišinys atvės, nukoškite žolę ir uždėkite ją kaip aplikaciją ant pažeisto sąnario. Uždenkite polietilenine plėvele ir apvyniokite šilta vilnone skara pusvalandžiui.

Nuo prostatos adenomos

Sumaišykite lygiomis dalimis kovylo ir asiūklio žoles. Paimkite 150 gramų mišinio (apie 3 saujas) ir užvirkite 3 litruose vandens. Tada palikite prisitraukti valandą. Po nukošimo skystį naudokite vonelės paruošimui: supilkite į dubenį, įpilkite dar 3–4 litrus vandens ir sėskite į ją. Procedūros trukmė – 30 minučių, geriausia atlikti naktį, prieš einant miegoti, 7–10 dienų. Kad gydymas vyktų greičiau, galite derinti tokią vonelę su ramunėlių klizma, kuri atliekama valandą–pusantros prieš vonią. Po procedūros nevaikščiokite po namus ir neatvėsinkite kūno, o greičiau užsikloskite antklode, kad sušiltumėte.

Esant miego sutrikimams

Jei dėl stresinių situacijų darbe, išgyvenimų ir nervų sistemos per didelio susijaudinimo sutriko miegas, rekomenduojama naktį gerti plunksnažolės ir mėtų mišinio užpilą. Arbatinį šaukštelį mėtų ir pusę arbatinio šaukštelio plunksnažolės užpilkite 300 ml verdančio vandens ir palikite 15–20 minučių. Kai prisitrauks, išgerkite su šaukšteliu medaus ir eikite į lovą. Prieš užpilant, galite į indą su žolelėmis įdėti pusę citrinos griežinėlio ar lašelį citrinos žievelės. Nuostabaus skonio ir kvapo malonumas bei ramus miegas garantuoti!

Nuo stomatito

Nuraminti gleivinių skausmą ir sumažinti paraudimus bei uždegimus galima pieniniu kovylo nuoviru. Arbatinį šaukštą sausos vaistinės žaliavos užpilkite puse stiklinės užvirinto pieno ir palikite, kad mišinys prisitrauktų maždaug valandą–pusantros. Vatos pagaliuku atsargiai, stengiantis nesusižeisti, tepkite burnoje paraudimo vietas ir opeles iki pasveikimo.

Gydomųjų mišinių rūšys

Užpilas

Vandens variantas
Siekiant palengvinti paralyžiaus simptomus, galima paruošti vandens užpilą iš stipos ir juo pakeisti įprastą arbatos gėrimą. Jį reikia užplikyti iš gydomųjų augalo šaknų, tinka bet kokios – ir šviežios, ir džiovintos. Vienam litrui verdančio vandens imti 4 valgomuosius šaukštus vaistinės žaliavos. Užpilti šaknis skysčiu, uždengti dangčiu ir palaikyti maždaug 2 valandas. Prieš vartojimą atvėsusį mišinį atskiesti karštu vandeniu.

Su nuoviru galima suvalgyti šaukštą medaus ar uogienės, leidžiama į puodelį įdėti cukraus.

Variantas su pienu
Vakare termose užpilkite karštu pienu 2 valgomuosius šaukštus susmulkintų sausų stipos lapų. Palikite brinkti visą naktį, iki ryto bus paruošta dienos dozė gydomojo mišinio, kuriuo galima gydyti skydliaukę ir gūžį. Perkoškite priemonę, skystį gerkite mažais gurkšneliais. Užplikyta žolė puikiai tiks kompresams, kurie dedami ant kaklo skydliaukės srityje.

Tinktūra

Radikulito ir reumato gydymui imti po pusę arbatinio šaukštelio sausos stipos žaliavos ir driežunio sėklų, suberti į tamsaus stiklo indą, įpilti ten pat 100 ml spirito. 3 savaites palaikyti mišinį saulės nepasiekiamoje vietoje. Pasibaigus šiam terminui, tinktūrą perkošti ir trinti ja skaudančius sąnarius, spazmo sutrauktus raumenis. Papildomai, siekiant greičiau palengvinti kančias, galima lašinti 20 lašų tinktūros į stiklinę, praskiesti ją 50–70 ml vandens ir gerti rytais ir vakarais po valgio.

Jei tokiam pačiam spirito kiekiui imti ne po pusę, o po visą arbatinį šaukštelį vaistinių žolelių, tinktūra gausis labiau prisotinta. Trintis ja galima ne tik sergant reumatu, bet ir išsėtine skleroze. Tačiau vartoti viduje tokios koncentracijos mišinio nereikėtų.

Nuoviras

Variantas su pienu
Siekiant pagreitinti pasveikimą ir sutrumpinti reabilitacijos laiką po insulto, liaudies gydytojai rekomenduoja nuovirą su pienu. Ši pati priemonė padės gydant paralyžius.

Užvirinti 2 puodelius šviežio pieno ir įdėti į jį 2 valgomuosius šaukštus džiovintų stipos lapų. Ant silpnos ugnies pavirti priemonę maždaug 15–20 minučių, po to dar palaikyti užpiltą valandą. Mišinį perkošti, skystį padalinti po lygiai 2 dienoms ir gerti mažais gurkšneliais.

Likusį išspaudą galima naudoti kompresams ir losjonams.

Vandens variantas
Šiuo mišiniu taip pat galima naudotis palengvinant būklę esant paralyžiui ar po insulto. Paimti stiklinę vandens, kuriame užvirinti kupiną šaukštą vaistinio augalo. Virti 15 minučių ir palaikyti užpiltą valandą. Po perkošimo galima gerti gautą skystį. Jei jį suminkštinti, įpylus šiek tiek pieno kaip į paprastą arbatą, ir skonis bus malonesnis, ir gydomasis poveikis pastebimesnis. Vartoti tokį nuovirą du kartus per dieną – prieš pusryčius ir vakarienę.

Kontraindikacijos vartojimui

Labai atsargūs su plunksnažole turi būti žmonės, kenčiantys nuo alergijos. Ne tik gydomieji preparatai iš šio vaistinio augalo, bet net ir graži puokštė šluotelių žiedynų, naudojama interjero puošybai, gali sukelti astmos priepuolį. Naudojant kompresus, losjonus ir trynimus, alergija gali pasireikšti odos paraudimu ir bėrimu.

Nėščioms moterims ir mamoms, žindančioms kūdikį krūtimi, nerekomenduojama naudoti plunksnažolės priemonių, nes negalima nuspėti, kokį poveikį jos turės vaikui.

Net jei pacientas nėra alergiškas, ruošiant ir vartojant per burną plunksnės preparatus, reikia būti budriems, griežtai laikytis rekomenduojamų proporcijų ir jokiu būdu neviršyti koncentracijos. Priešingu atveju galimas apsinuodijimas. Jo simptomai: galvos svaigimas, pykinimas, pjovimo skausmas pilve, stiprus silpnumas.

Prieš savarankiškai nusprendžiant pradėti gydymą plunksnės pagrindu pagamintais preparatais, būtina pasikalbėti su gydytoju ir išklausyti jo rekomendacijas šiuo klausimu.

Plunksnažolės nuotrauka