Pelkinė parnasija: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Pelkinė parnasija – daugiametis žolinis ožekšninių šeimos augalas. Šis gražus augalas naudojamas liaudies medicinoje kaip vaistinė žaliava. Gėlė turi ir kitą pavadinimą – Iljino žolė. Parnasija pradeda žydėti liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje, kai pagal stačiatikių kalendorių minima Iljino diena. Augalas naudojamas kraštovaizdžio kompozicijose, gerai dera su drėgną dirvą mėgstančiomis žolėmis ir krūmais. Pelkinė parnasija gražiai atrodo prie dirbtinių vandens telkinių kranto.

Cheminė sudėtis

Augalo cheminė sudėtis ištirta nepakankamai. Pelkinė parnasija turi alkaloidų, kurie priklauso stiprių nuodų grupei. Tačiau mažomis dozėmis šie toksinai teigiamai veikia nervų ir kraujotakos sistemas. Vidutinis alkaloidų grupės medžiagų kiekis – 0,03 %.

Pelkinėje parnasijoje taip pat yra sudėtingų organinių junginių:

• flavonoidai;
• kvercetinas;
• rutinas;
• kemferolis;
• hiperinas;
• hiperozidas;
• saponinai;
• liuteolilis.

Antžeminėje dalyje ir šaknyse yra askorbo rūgšties (0,75 %), kumarino (0,12 %), rauginimo ir karčiųjų medžiagų iš pirokatechino grupės (3,6–7,2 %), dervingų junginių (3,38 %). Augalo žieduose yra daug leukoanticiano, prinokusios sėklos turi riebiųjų aliejų.

Kaip atrodo ir kur auga

Pelkinė parnasija atrodo elegantiškai ir išskirtinai. Gėlės, augančios ant ilgų plikų žiedkočių, yra gražios ir neįprastos. Tarp baltų dryžuotų žiedlapių ir žalsvai geltonų kuokelių yra keli staminodijai. Ant jų „sėdi“ apvalūs smeigtukai su plonomis, ilgomis kojelėmis ir sferinėmis galvutėmis, panašiomis į medaus lašus. Jie pritraukia vabzdžius apdulkintojus.

Pelkinė parnasija užauga iki 40 cm aukščio. Jei dirva nepakankamai drėgna, gėlė bus žema. Augalo šaknų sistema yra silpna ir neišsišakojusi. Gėlė turi vieną šakniastiebį, nuo kurio atsiskiria ilgos, plonos pluoštinės šaknys.

Širdiški ryškiai žali lapai su ilgais lapkočiais auga iš pamatinės rozetės. Vasaros viduryje keli lapeliai pasirodo ir ant stiebų-žiedynkočių.

Rugsėjo pabaigoje sunoksta vaisiai-dėžutės. Kai 4-vožtuvinė dėžutė atsidaro, ant žemės krenta daugybė ovalių sėklų. Jos labai mažos, vidutinis grūdelio ilgis – 0,5 mm. 1 g sodinamosios medžiagos yra iki 1500 sėklyčių. Lengvos sėklos yra nešamos vėjo ir vandens, išsibarsto į šalis siūbuojant stiebams.

Pelkinio baltazarolio arealas labai didelis. Augalas plačiai paplitęs Eurazijos ir Šiaurės Amerikos kontinento vidutinėje juostoje.

Gėlė auga miškingose lygumose, užliejamose pievose ir drėgnose proskynose, pelkėtose žemumose ir durpynuose, sutinkama upių, tvenkinių ir ežerų pakrantėse. Jungtinėse Valstijose ši gėlė priskiriama nykstančioms rūšims. Kai kuriuose Rusijos regionuose augalas įtrauktas į Raudonąją knygą.

Rinkimas ir laikymas

Pelkinio baltazarolio antžeminę dalį renka žydėjimo įkarštyje, liepą-rugpjūtį. Stiebelius ir lapus pjauna peiliu, žirklėmis arba tiesiog nuplėšia. Jeigu ima šakniastiebį, augalą pakasa arba tiesiog išrauna iš minkštos dirvos. Šaknis geriau ruošti rudenį, rugsėjį.

Neverta rizikuoti ir dirbti plikomis rankomis. Visuose žaliavos ruošimo etapuose odą reikia apsaugoti guminėmis pirštinėmis.

Iš karto po surinkimo baltazarolį plauna tekančiu vandeniu ir paruošia vietą žolės džiovinimui. Žalumynus kartu su žiedais suriša į ryšulius ir pakabina „šluotas“ tvarte, verandoje arba po stogine, bet kurioje vėdinamoje patalpoje, į kurią nepatenka saulės šviesa. Galima džiovinti augalus ant grotelių arba sietuose, atskyrus žiedus ir šaknis nuo stiebų ir lapų.

Sėklas renka tik po nokimo. Čia svarbu nepraleisti momento ir neprarasti derliaus. Jei augalas auginamas sklype, galima aplink jį pakloti baltą audinį arba polietileninę plėvelę. Dėžutes nupjauna ir džiovina ant lygaus ir glotnaus paviršiaus, be tiesioginių saulės spindulių.

Sausą baltazarolį laiko kartoninėje dėžutėje, marlės arba audinio maišeliuose, sausoje, vėdinamoje patalpoje. Šalia šio nuodingo augalo neturi būti kitų sausų žolių atsargų ir maisto produktų. Ant talpyklos paviršiaus rekomenduojama padaryti aiškiai įskaitomą užrašą: „Nuodinga!“.

Pelkinės parnasijos gydomosios savybės

Augalas nenaudojamas oficialioje medicinoje. Tačiau atrankiniai tyrimai parodė, kad baltazarolio žolė žmogaus organizmui daro tokius poveikius:

• šlapimą varantis;
• kraujavimą stabdantis;
• tulžies išsiskyrimą skatinantis
• žaizdas gydantis;
• sutraukiantis;
• raminantis.

Eksperimentai su gyvūnais patvirtino tulžies išskyrimą skatinantį poveikį vartojant pelkinės baltagalvės ekstraktą. Laboratorinis preparatas lėtino širdies susitraukimų dažnį, didino gimdos tonusą, stiprino žarnyno sienelių motoriką ir turėjo vidurius laisvinantį poveikį. Augalo spiritinis tirpalas pasižymėjo baktericidiniu poveikiu prieš auksinį stafilokoką. Iljino žolės toksiškų savybių tyrėjai nepastebėjo. Šiuo metu farmacijos pramonė negamina preparatų, kurių sudėtyje yra pelkinės baltagalvės ekstrakto ar ištraukų.

Pelkinė parnasija liaudies medicinoje

Augalas šimtmečius buvo naudojamas įvairių pasaulio tautų tradicinėje medicinoje. Tyrėjų, keliautojų ir gydytojų užrašų duomenimis, XIX a. europietiškojoje Rusijoje Iljino žolė buvo užpilama vaikams ir suaugusiems. Nuovirais ir užpilais gydytas sunkus šlapinimasis, pilvo skausmai, spaudimas pašonėje ir viduriavimas. Tuos pačius vaistus rekomenduota gerti kraujo atkosėjimui ir vidiniams kraujavimams sustabdyti, kepenims valyti. Vėmimui sustabdyti užpilamos baltagalvės sėklos, akių infekcijoms gydyti naudota lapų "košė".

Rytų Sibiro liaudies gydytojai naudojo baltagalvę peršalimo ir vaikų ligoms gydyti. Tolimųjų Rytų teritorijų tautos tikėjo, kad Iljino žolė sustabdys plaučių ir gimdos kraujavimą, išgydys epilepsiją. Komių liaudies gydytojai užpylė baltagalvę ką tik pagimdžiusioms moterims, kad greičiau pasišalintų placenta. Tie patys vaistai buvo skiriami esant inkstų skausmams, nemigai, pilvo pūtimui, jais šalinti aukšto kraujospūdžio simptomai.

Altajaus tautų gydytojai naudojo baltagalvę nuo viduriavimo, šlapimo pūslės ir šlaplės uždegimo. Sergant reumatu dėdavo kompresus iš lapų ir tirštų nuovirų, užpilą duodavo vaikams žarnynui sustiprinti, kad būtų išvengta tiesiosios žarnos iškritimo esant vidurių užkietėjimui. Augalinės arbatos taip pat buvo naudojamos peršalimo ligoms gydyti.

Urale Iljino žolė buvo užpilama moterims, kad sustiprintų organizmą po gimdymo, Kaukaze baltagalvė naudota gydant makšties infekcijas, kurias lydi baltos išskyros. Latvijoje šis vaistinis augalas buvo naudojamas skrandžio skausmams gydyti, šviežių lapų košė buvo dedama ant žaizdų.

Tibeto medicinoje augalas naudojamas tulžies išskyrimui ir temperatūros mažinimui, kraujagyslių ir širdies stiprinimui. Ukrainos ir Baltarusijos gydytojai rekomenduoja vartoti Iljino žolės užpilus ir nuovirus isterijos priepuolių profilaktikai ir gydymui, tachikardijai bei kaip prieštraukulinę priemonę. Vokietijoje visos augalo dalys buvo naudojamos skrandžio vėžiui gydyti.

Iki XX a. pirmosios pusės, kol dar nebuvo veiksmingų medicininių preparatų, pelkinė baltagalvė buvo naudojama veterinarijoje galvijams gydyti. Nuoviru plautos gyvūnų žaizdos, kad musės nedėtų lervų.

Šiuolaikinė liaudies medicina neatsisakė pelkinės baltagalvės. Liaudies preparatai veiksmingi gydant:

• širdies neurozės;
• tachikardijos ir visų rūšių aritmijų;
• epilepsijos priepuolių;
• galvos skausmų;
• nemigos;
• tuberkuliozės;
• pneumonijos;
• bronchito;
• reumato;
• tulžies akmenligės;
• stuburo ir sąnarių skausmų;
• cistito;
• uretrito;
• šlapimo akmenligės;
• pneumonijos;
• bronchito;
• ūminių kvėpavimo takų ligų;
• kepenų ligų;
• uždegiminių inkstų ligų;
• kolito;
• padidėjusio nervingumo ir isterijos.

Liaudies gydytojai naudoja pelkinę parnasiją ir kaip išorinę priemonę. Augalo žalumynai naudojami blefarito ir konjunktyvito gydymui. Grūstos sėklos ir švieži lapai padeda greitai užgydyti įbrėžimus ir mažas žaizdeles.

Pelkinė parnasija gali būti naudojama kaip vienintelė vaistinė priemonės sudedamoji dalis. Ji taip pat įtraukiama į sudėtingus mišinius, kur vaistiniai augalai veikia kompleksiškai ir papildo vienas kito naudingas savybes.

Tinktūra tachikardijos, aritmijos ir neurozių gydymui

Į tinktūrą įeina 2 komponentai – pelkinės parnasijos žaliava ir degtinė. Priemonė gaminama iš džiovintų lapų. Galima paimti šaknį ir sausus žalumynus lygiomis dalimis.

Degtinė pilama į švarų stiklinį butelį. Įdedama augalinė žaliava ir indas uždaromas sandariu dangteliu. Priemonė laikoma 2 savaites tamsioje vietoje, kambario temperatūroje. Butelis kasdien purtomas. Po 14 dienų skystis perkošiamas per audinį arba popierinį filtrą ir vėl supilamas į butelį. Lapai išspaudžiami į tirpalą, kad padidėtų naudingųjų medžiagų koncentracija.

Tinktūra geriama pagal poreikį, bet ne daugiau kaip 3–4 kartus per dieną, vienodais laiko tarpais. Į stiklinę pilamas vėsus virintas vanduo ir įlašinama 30 lašų priemonės.

Sėklų nuoviras šlapimo akmenligės (urolitiazės) gydymui

Priemonei paruošti reikės pelkinės parnasijos sėklų (10 g) ir stiklinės verdančio vandens. Ant vaistinių ar virtuvinių svarstyklių atsveriamas reikiamas sėklų kiekis, suberiamas į emaliuotą puodelį ir užpilamas ką tik užvirusiu vandeniu.

Indas uždaromas dangteliu ir pusvalandį laikomas verdančioje vandens vonioje. Tada puodelis išimamas ir gėrimas palaikomas ne mažiau 10 minučių (po dangteliu). Skystis perkošiamas per audinio servetėlę, išspaudžiamos išbrinkusios sėklos ir į indą įpilama verdančio vandens, kad nuoviro tūris būtų 250 ml. Priemonė geriama tris kartus per dieną, po valgio, po valgomąjį šaukštą. Gydymas tęsiamas ne mažiau kaip savaitę.

Pagal šį receptą paruoštas nuoviras gali būti naudojamas nervų ligoms, širdies ir kraujagyslių sistemos patologijoms, bronchitui, anginai ir peršalimui gydyti.

Užpilas kraujospūdžiui mažinti

Valgomąjį šaukštą sausos pelkinės parnasijos žolės užpilkite stikline verdančio vandens ir palaikykite 1,5–2 valandas. Išmirkytą žolę išspauskite į tirpalą ir skystį perkoškite per audinio servetėlę. Priemonę gerkite tris kartus per dieną, po pusę taurelės, po valgio. Antpilas gerai atpalaiduoja ir ramina, padeda sumažinti aukštą kraujospūdį.

Šviežių lapų kompresas

Ši priemonė turi priešuždegiminį ir priešmikrobinį poveikį. Kompresas (losjonas) gaminamas iš ką tik nuskintų iljinės žolės lapų. Žalumynai trinami ketinėje grūstuvėje, kad jie taptų minkšti ir išskirtų sultis.

Pacientas užsimerkia ir uždeda ant akių sluoksnį sutrinto baltūno, o iš viršaus kompresą uždengia audinio servetėle. Kompresą laiko 15–20 minučių.

Tokiu pačiu būdu galima sumažinti akių vokų uždegimą sergant blefaritu. Kompresais gydomos ne tik akys. Sutrintus lapus ir sveikus lapus deda ant įbrėžimų, bėrimų ir nedidelių žaizdelių.

Šlapimą varantis žolelių mišinys termose

Į šį sudėtingą mišinį įeina 6 vaistingųjų augalų, turinčių panašių savybių, sausos žaliavos. Priemonei paruošti reikės:

1. Pelkinio baltūno žolė, inkstų arbatos (ortosifono), meškauogių lapai, pol-pala žolė – po 1 arbatinį šaukštelį.
2. Takažolės žolė ir kurilų arbata – po 2 arbatinius šaukštelius.

Žolės atmatuojamos ir suberiamos į puodelį, kruopščiai sumaišomos, o mišinys perpilamas į popierinį maišelį. Vienai arbatos porcijai paimama 2 šaukštai mišinio ir suberiama į termoso butelį, kurio talpa 0,35–0,5 l. Užpilama stikline verdančio vandens (250 ml), uždaromas termoso dangtelis ir arbata paliekama trauktis 30–35 minutes. Tada priemonė perpilama į stiklinį indelį ir uždaroma. Diuretinė arbata geriama tris kartus per dieną po 80 ml (trečdalį stiklinės) prieš valgį.

Užpilas skrandžio vėžiui gydyti

Liaudies gydytojai ruošia baltūno užpilą kaip papildomą priemonę skrandžio vėžiui gydyti. Augalinis mišinys jokiu būdu nepakeičia pagrindinės terapijos, o tik ją papildo, palengvindamas paciento būklę.

Priemonei paruošti imama 40 g džiovintų baltūno šaknų ir lapų. Ingredientai sumaišomi santykiu 1:1. Žaliava sudedama į pusės litro stiklinį indelį ir užpilama verdančiu vandeniu (iki kaklelio). Indas uždaromas sandariu plastikiniu dangteliu. Kai indelis atvėsta iki kambario temperatūros, užpilas dedamas į šaldytuvą 2 savaitėms.

Priemonė geriama 3–4 kartus per dieną po 20–25 ml tuščiu skrandžiu. Jei gydymas gerai toleruojamas, vienkartinę dozę galima padidinti iki 40 ml. Priemonę galima gerti nuolat arba kursais. Dėl gydymo trukmės reikia pasitarti su gydytoju.

Pagal šį receptą paruoštas užpilas mažina kraujospūdį, veikia kaip raminamoji ir priešuždegiminė priemonė. Jį galima naudoti drėgniems kompresams ir dėti ant odos siekiant sumažinti uždegiminius procesus.

Nuoviras kepenų ligoms gydyti

Pelkinis baltūnas skatina kepenų ląstelių atsinaujinimą, nuoviras turi gydomąjį poveikį virškinimo traktui. Priemonei paruošti reikės 1,5 šaukšto pelkinio baltūno (sausos žaliavos) ir 250 ml virinto vandens. Nuoviras ruošiamas nenaudojant vandens vonios.

Į didelį emaliuotą puodelį suberiama augalinė žaliava ir užpilama karštu vandeniu. Indas statomas ant viryklės, skystis kaitinamas ir priemonė verdama ne mažiau 5 minučių. Tada puodelis nuimamas nuo viryklės, uždengiamas tankiu dangčiu ir paliekamas trauktis 2–3 valandas.

Kai tirpalas atvėsta, skystis nukošiamas, išsunkiama išvirusi žolė, nuoviras perpilamas į stiklinį indelį, sandariai uždaromas ir dedamas į šaldytuvą. Priemonė geriama kasdien po valgomąjį šaukštą, nepriklausomai nuo paros laiko ir valgymo.

Tinktūra nuo migrenos, tachikardijos ir kraujavimų

Šią priemonę galima paruošti iš džiovintos pelkinės baltžolės žolės. Imama:

• 40–45 g žaliavos;
• degtinės butelį.

Augalinė žaliava dedama į degtinę ir butelis uždaromas hermetišku dangteliu. Vaistinė priemonė laikoma namuose, tamsioje vietoje, ne trumpiau kaip 14–15 dienų. Tinktūra kasdien purtoma, kad naudingosios medžiagos aktyviai patektų į skystį. Po to, kai priemonė išsilaiko, skystis perkošiamas per marlės filtrą. Tinktūra vartojama 1 kartą per parą. Į stiklinę pilama vandens, pipete atmatuojama 20–30 lašų priemonės. Gydymas tęsiamas, kol būklė pagerėja.

Inkstų žolelių mišinys nuo tinimo

Norint paruošti užpilą, turintį priešuždegiminį ir diuretikų poveikį, reikia nusipirkti džiovintų vaistinių augalų žaliavų. Į mišinį įeina:

• pelkinė baltžolė;
• anemonė;
• lygusis blyškenis;
• pašėlęs agurkas;
• vaistinis klemotis;
• linažolė;
• vaistinė putoklė;
• baltoji bryonija;
• sėjamoji kanapė;
• vaistinis balzaminas (paprastoji palietė);
• ciklamenas;
• eukomija vinkmedinė.

Prieš ruošiant užpilą, maišoma vaistinių augalų mišinys. Į puodelį dedama po 1 arbatinį šaukštelį kiekvienos rūšies žaliavos ir sumaišomi mišinio ingredientai.

Norint paruošti vieną vaistinės priemonės porciją, imamas šaukštas žolės ir dedama į stiklinį arba keramikinį indą. Žaliava užpilama verdančiu vandeniu, uždaromas dangtelis ir priemonė palaikoma 2,5–3 valandas. Išgarinti augalai išspaudžiami, vaistinis tirpalas atšaldomas ir laikomas šaldytuve 2–3 dienas. Priemonė vartojama 3 kartus per dieną, prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Vienkartinės dozės tūris – 20–30 ml.

Gėlių užpilas baltųjų išskyrų ir gonorėjos gydymui

Nuoviro paruošimui tiks džiovinti pelkinės baltžolės žiedai. Priemonė vartojama viduje, dėl plovimo reikėtų pasitarti su ginekologu. Ligos, kurių metu jaučiamas niežėjimas ir nemalonios išskyros, sukelia grybeliai ir bakterijos, o baltžolė gali naikinti patogeninę mikroflorą ir mažinti uždegimą. Liaudies gydytojai pateikia bent du receptus gonorėjos ir baltųjų išskyrų gydymui.

1. Šaukštas džiovintų žiedų dedamas į emaliuotą puodelį ir užpilamas stikline karšto vandens (200–250 ml). Indas statomas į verdančią vandens vonią ir palaikomas ten 10 minučių. Tada puodelis išimamas, skystis perkošiamas per audinį ir įpilama verdančio vandens, kad būtų kompensuotas išgaravęs skystis. Priemonė vartojama 4 kartus per dieną, po valgomąjį šaukštą, po valgio.
2. Džiovinti žiedai dedami į pusės litro stiklainį ir užpilami 400–450 ml verdančio vandens. Skystis palaikomas 1 valandą. Indas turi būti uždarytas dangteliu. Pasibaigus nustatytam laikui, užpilas perkošiamas. Vaistinė priemonė geriama iki 6 kartų per dieną, po 1 arbatinį šaukštelį, valgio metu arba po jo.

Sudėtinis užpilas vegetacinės kraujagyslių distonijos gydymui

Į mišinio sudėtį įeina 12 vaistinių augalų, kurie normalizuoja širdies darbą, mažina kraujospūdį, turi raminamąjį ir atpalaiduojantį poveikį. Mišinį galima pasidaryti patiems, nusipirkus vaistinėje visus reikalingus ingredientus. Priemonės paruošimui reikės:

1. Pelkinės baltagalvės žolė, raudonėlių, glaustojo varpelio, vilnotosios panzerijos, trispalvės našlaitės, ugniažolės, vaistinės ramunės, žąsinės sidabražolės (po 2 dalis).
2. Krapų sėklos (2 dalys).
3. Erškėtuogių vaisiai (4 dalys).
4. Apynių spurgai (2 dalys).
5. Uolinės patrinijos (sibirinės) šaknis (1 dalis).

Reikiamą kiekvienos rūšies sausos augalinės žaliavos kiekį išmatuojate, sumaišote komponentus dideliame dubenyje, supilate juos į popierinį maišelį ar kartoninę dėžutę. Užpilui paruošti imate 2 valgomuosius šaukštus mišinio ir dedate jį į termosą. Įpilate pusę litro ką tik užvirusio vandens ir užsukate dangtelį.

Priemonę paliekate brinkti 7–8 valandas, po to atidarote termosą, išpilate skystį į stiklainį (kartu nukošdami išgarintą augalinę žaliavą). Vegetacinės-kraujagyslinės distonijos gydymui antpilą geriate tris kartus per dieną po pusę stiklinės 25–30 minučių prieš valgį. Priemonę galima gerti kursais po 1,5–2 mėnesius su pertraukomis iki 2–3 savaičių.

Gydomųjų mišinių rūšys

Ruošiant vaistus, reikia laikytis tradicinių receptūrų, kad būtų išvengta ne tik naudingų, bet ir kenksmingų augaluose esančių medžiagų perdozavimo. Užpilai, nuovirai ir tinktūros skiriasi vieni nuo kitų paruošimo būdais.

Užpilas

Užpilams naudojate pievinio baltijaus lapus, stiebus, šaknis ir žiedus. Klasikiniuose receptuose imate 1–2 valgomuosius šaukštus sausos žaliavos ir užpilate ją ką tik užvirusiu vandeniu. Indą dedate į verdančią vandens vonelę ir palaikote 3–10 minučių.

Liaudies gydytojų receptuose terminis apdorojimas vandens vonelėje dažnai praleidžiamas, apsiribojant skysčio brinkinimu po dangčiu. Tokius preparatus rekomenduojama ruošti storasieniuose induose, kurie gerai išlaiko šilumą. Tai gali būti stiklas ir keramika. Indą uždarote dangčiu ir paliekate brinkti 1,5–2 valandas. Kai skystis tampa šiltas, antpilą nukošiate ir išspaudžiate augalinį išspaudą.

Tinktūra

Tinktūros ruošiamos ant spirito ar degtinės, o priemonės dozė matuojama lašais. Medicininis spiritas turi 70 laipsnių stiprumą. Jį galite atskiesti virintu vandeniu ir sumažinti etilo alkoholio koncentraciją iki 40 tūrio procentų.

500 ml tinktūros paruošimui imate 3–4 šaukštus sausos žaliavos (šaknį, lapus ir stiebus) ir pusę litro alkoholinio pagrindo. Indą hermetiškai uždarote ir dedate į virtuvinę spintelę su užsidarančiomis durelėmis arba kitą tamsią vietą (bet ne į šaldytuvą). Po 2–3 savaičių tinktūra bus paruošta vartoti pagal paskirtį. Priemonę laikote šaldytuve iki pusės metų ir ilgiau.

Nuoviras

Nuovirą ruošiate taip pat kaip antpilą, tačiau terminio apdorojimo laiką pailginate. Priemonei paruošti prireiks 1–2 šaukštų džiovintų pievinio baltijaus šaknelių arba lapų. Kartais naudojami ir žiedai.

Klasikiniuose receptuose žaliavą suberiate į emaliuotą metalinį indą, užpilate augalus karštu vandeniu ir dedate indą į vandens vonelę. Nuovirą kaitinate nuo 10 iki 30 minučių. Po to indą išimate, augalinį pagrindą išspaudžiate į skystį, nukošiate ir atvėsinate nuovirą.

Dėl pakankamai ilgo terminio apdorojimo nuovire naudingųjų medžiagų koncentracija yra didesnė nei užpile. Liaudies gydytojų receptuose vandens vonia dažnai pakeičiama paprastu virinimu ant viryklės.

Kontraindikacijos vartojimui

Pelkinio belozoro negalima vartoti žmonėms, sergantiems trombofilija. Augalas yra kontraindikuotinas esant žemam kraujospūdžiui ir bradikardijai. Pelkinis belozoras yra nuodingas, jo sudėtyje esančios medžiagos gali sukelti apsinuodijimą. Todėl prieš ruošiant namines priemones gydymui, verta pasitarti su patyrusiu žolininku ar gydytoju.

Priemonės, pagamintos iš belozoro, negali būti naudojamos vaikų ir nėščių moterų gydymui, nes išsamūs augalo poveikio žmogaus organizmui tyrimai dar nebuvo atlikti. Dėl tos pačios priežasties pelkinis belozoras yra kontraindikuotinas maitinančioms moterims.

Priemonės, pagamintos iš Iljinskajos žolės, negali būti vartojamos žmonėms, kuriems pasireiškė bet kokia alerginė reakcija į namuose pagamintus augalinius preparatus. Tokiu atveju teks atsisakyti gydymo liaudies priemonėmis.

Gamtoje yra 55 pelkinio belozoro rūšys. Augalai skiriasi dydžiu, išvaizda ir gėlių, lapų, šaknų sistemos sandara. Visi šeimos atstovai turi alkaloidų ir yra priskiriami nuodingiems augalams. Negalima leisti vaikams skinti belozoro gėlių, žaisti su jomis, rinkti puokštes, juo labiau ragauti. Apsinuodijus būtina išplauti skrandį dideliu kiekiu šilto vandens ir iškviesti greitąją pagalbą.

Pelkinio belozoro nuotrauka