Marjino šaknis: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Marjino šaknis (nepaprastasis, netaisyklingasis, nukrypstantis bijūnas) yra daugiametis žolinis augalas. Vėdryninių šeimos atstovas, nuodingas, tačiau nuo 1788 m. auginamas ne tik dekoratyviniais tikslais, bet ir gydymui.

Cheminė sudėtis

Augalas nėra iki galo ištirtas, tačiau pagrindiniai komponentai žinomi. Į Marjino šaknies sudėtį įeina šios medžiagos:

1. Riebalinis aliejus. Šis komponentas būtinas kraujo formavimuisi, organizmo apsauginių jėgų stiprinimui, normalaus hormoninio fono ir biocheminės kraujo sudėties atkūrimui. Taip pat ši medžiaga padeda šalinti kenksmingą cholesterį.
2. Eterinis aliejus. Suteikia augalui būdingą aromatą, teigiamai veikia žarnyną ir skrandį, stiprindamas jų motoriką. Medžiaga neleidžia vystytis rūgimo procesams, užkerta kelią puvimui virškinimo sistemoje. Aliejus organizmui daro raminamąjį poveikį, skatina antibakterinį efektą, taip pat naudojant priemones iš nukrypstančio bijūno stimuliuojama liaukų sekrecija.
3. Flavonoidai. Neutralizuoja neigiamą mikrobų poveikį, skatina intensyvesnį tulžies susidarymą. Turi antioksidacinį poveikį, užkerta kelią navikų formavimuisi ir augimui. Stiprina kraujagysles, valo organizmą nuo toksinių medžiagų, saugo nuo alergenų.
4. Rauginės medžiagos (pagrindinė augalo sudėtyje yra taninas). Šios medžiagos neutralizuoja patogeninių mikrobų žalą, turi sutraukiantį poveikį ir padeda organizmui kovoti su uždegimais. Pažeistą epitelį atkuria formuodamos albuminato plėvelę. Rauginės medžiagos mažina druskos rūgšties sekreciją, kai ji išsiskiria per daug, taip pat apgaubia gleivinę, kuri iškloja skrandį iš vidaus.
5. Organinės rūgštys. Šios medžiagos pagreitina medžiagų apykaitą, stiprina kaulinį audinį ir sąnarius, atkuria normalų aplinkos rūgštingumo lygį. Rūgštys turi priešuždegiminį poveikį, taip pat pasireiškia antioksidacinis aktyvumas.
6. Mineralinės medžiagos. Normalaus mineralų lygio palaikymas organizme yra būtinas visaverčiai endokrininės sistemos ir smegenų veiklai, raumenų audinio sveikatos išsaugojimui. Naudojant priemones bijūno šaknies pagrindu, organizmas prisotinamas geležimi, chromu, kobaltu, aliuminiu, siera, variu, kaliu.
7. Alkaloidai. Šios medžiagos pasižymi raminamosiomis savybėmis, daro organizmui raumenis atpalaiduojantį ir skausmą malšinantį poveikį, padeda sumažinti kraujospūdžio reikšmes. Alkaloidai gali sustabdyti bet kokį kraujavimą – tiek išorinį, tiek vidinį.
8. Glikozidiniai junginiai (pagrindinis augalo sudėtyje yra salicinas). Medžiagos skatina skreplių išsiskyrimą iš bronchų. Jiems veikiant padidėja šlapimo kiekis, atsipalaiduoja lygieji raumenys. Be to, išsiplečia kraujagyslės, pasireiškia raminamasis poveikis.

Kaip atrodo ir kur auga

Žolinis augalas randamas mišriuose, smulkialapiuose ir spygliuočių miškuose (laukymėse), taip pat auga prie upių saulėtose vietose. Jį galima rasti pamiškėje arba pievoje, kartais net aukštų žolių tarpe. Augalas auginamas ir sodo sklypuose. Aukštis siekia apie 1 m, viršutinėje dalyje yra dideli, purpurinio arba rožinio atspalvio žiedai. Šaknų sistema horizontali, sudaryta iš storo verpstės pavidalo gumbelio ir rudos šakotos šaknies. Išvalyta šaknis yra balta, su ryškiu aromatu ir saldžiu skoniu.

Marino šaknis pripažinta nykstančia rūšimi, todėl ji įtraukta į Raudonąją knygą (Komi Respublika Rusijoje, Kazachstanas). Labiausiai šios rūšies bijūnas paplitęs Sibire. Auga Kazachstano teritorijoje, Altajuje ir vakarų Jakutijoje. Žolinis daugiametis augalas auginamas ne tik vaistų gamybai, bet ir dekoratyviniais tikslais miestų apželdinimui. Jis atsparus šalčiams, auga tik maistingomis medžiagomis prisotintame dirvožemyje, pasižymi atsparumu kenkėjams ir ligoms.

Rinkimas ir laikymas

Vaistinę žaliavą renkama iš krūmų, kurie žydi purpuriniais žiedais. Iš kiekvieno ne mažiau kaip trejų metų amžiaus krūmo ji nuimama tik 1 kartą per 5–6 metus. Nuėmimui tinka visas vegetacijos periodas, tačiau pageidautina žaliavą rinkti rudenį. Gydymui naudojama ir žolė, ir šaknelės.

Krūmai nėra iškasami. Naudojant aštrų peilį arba pjautuvą, nupjaunamos išorinės dalys. Prieš tai krūmas apkasamas ir nuplaunama žemė nuo pasirinktos šakniastiebio dalies. Nupjaunama ne daugiau kaip ⅓ šaknies, tada nupjovimo vieta apdorojama medžio anglimi ir užberiama žeme.

Viršutinės augalo dalies nuėmimas atliekamas bijūno žydėjimo laikotarpiu – birželį, apatinės – antroje rugpjūčio pusėje arba rudenį, kai subrendo sėklos. Žiedlapių rinkimas atliekamas tuo metu, kai jie tik pradeda kristi. Šaknelės kruopščiai nuplaunamos ir peiliu supjaustomos juostelėmis (maždaug 3 cm storio, iki 15 cm ilgio). Žaliava džiovinama po stogeliu, galima išdėlioti ją vėsiame patalpoje su prislopintu apšvietimu ir gera ventiliacija. Svarbu reguliariai ją vartyti, neleidžiant supūti.

Šaknis ir kitos augalo dalys renkamos, kai jos tampa trapios ir lengvai lūžta. Šakneles ir antžeminę dalį džiovinkite atskirai, nemaišykite. Žaliavą galima palikti 2–3 dienoms, kad ji šiek tiek nuvytų, o paskui išdžiovinti džiovykloje (45–60 laipsnių temperatūroje). Gatava žaliava įgauna rusvai geltoną arba tamsiai rudą spalvą.

Rudenį antžeminė krūmo dalis nuvysta, šaknyse susikaupia maksimalus maistinių medžiagų kiekis. Išdžiovintos šaknys yra salstelėjusios ir aitraus skonio, jos laikomos atskirai nuo antžeminių augalo dalių. Kad neišgaruotų eterinis aliejus, laikymui naudojama hermetiška talpa – tamsaus kartono dėžės. Optimalios sąlygos – vėsi, nuo drėgmės apsaugota vieta. Žaliava organizmui naudinga 3 metus po paruošimo, pasibaigus šiam laikotarpiui joje susikaupia toksiškos medžiagos. Žalumynams šis laikotarpis sutrumpinamas iki 2 metų.

Gydomosios Marjino šaknies savybės

Augalas universalus. Jį naudojant pasireiškia imunostimuliuojantis ir priešnavikinis poveikis, užtikrinamas organizmo valymas, stabdomi uždegiminiai procesai. Be to, pakrypusis bijūnas (Maryno šaknis) turi skausmą malšinantį ir raminamąjį poveikį. Priemonės, pagamintos iš Maryno šaknies, skatina antibakterinį ir atsikosėjimą skatinantį poveikį. Šis daugiametis žolinis augalas pasižymi tonizuojančiomis ir regeneruojančiomis savybėmis. Nauda organizmui yra tokia:

1. Virškinimo sistema. Stimuliuojama peristaltika, dėl to pagerėja skrandžio veikla ir normalizuojamas rūgštingumas. Atsistato žarnyno mikrofloros pusiausvyra, pašalinamas fermentacija ir pūtimasis. Augalas naudojamas sergant hipoacidiniu gastritu, susidarius polipams virškinimo trakto organuose ir apsinuodijus, siekiant sustabdyti viduriavimą, kurį sukėlė infekcija ar toksinės medžiagos.
2. Nervų sistema. Maryno šaknis veiksminga esant nerimo būsenoms, miego problemoms, isterijai, neurozėms, obsesinėms baimėms. Sergant cerebriniu paralyžiumi ir epilepsija, augalas naudojamas kaip papildoma priemonė kartu su vaistiniais preparatais (tokiu būdu silpnėja ligos simptomai). Tarp gydomųjų savybių – hipotenzinės ir prieštraukulinės. Pavyksta sumažinti kraujospūdį, užtikrinti raumenų atsipalaidavimą (veikia lygiuosius ir skersaruožius raumenis), atsikratyti neurogeninio galvos skausmo ir migrenos, nuovargio, apatijos. Iš pradžių pakrypusis bijūnas (Maryno šaknis) turi raminamąjį poveikį, o vėliau tonizuoja, padeda atstatyti normalų nervų sistemos darbą be silpnumo ir mieguistumo.
3. Plaučiai. Maryno šaknis naudojama kartu su šaltalapiu, čiobreliu, žibuokle, saldymedžiu. Krūtinės mišinių veikimas nukreiptas į kosulio silpninimą ir kvėpavimo takų išlaisvinimą nuo gleivių. Natūralūs vaistai, kurių sudėtyje yra bijūno (Maryno šaknies), ne tik pagerina savijautą, bet ir užkerta kelią komplikacijoms, tokioms kaip pneumonija ir bronchitas.
4. Odos danga. Išorinio naudojimo priemonės veiksmingos įvairaus pobūdžio odos pažeidimams, padeda atsistatyti nušalus, nudegus, esant hematomoms, sumušimams, egzemai, psoriazei. Jos apdoroja, kai į žaizdą pateko infekcija, susidarė pūliai, atsirado spuogai, pragulos ar trofinės opos.

Iš Marino šaknies gaminami vaistai nuo alkoholizmo. Žaliava naudojama gryna arba sumaišoma su kitomis žolėmis. Tokio gydymo metu lengviau ištveriamos pagirios, pagreitėja medžiagų apykaita, sumažėja noras piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais.

Anomalinio bijūno priemonių vartojimo indikacijos:

• skrandžio opos, perforacija, kraujavimai;
• apetito sumažėjimas;
• reumatas;
• savijautos pablogėjimas, susijęs su menopauze;
• ginekologinės ligos (kraujavimai ir navikai gimdoje, erozija, nevaisingumas, mioma, cistos);
• tirotoksikozė;
• kosulys sergant astma ir bronchitu;
• hipertenzija;
• odos ligos;
• podagra ir kitos sąnarių ligos;
• navikai;
• epilepsija;
• vegetacinė-kraujagyslinė distonija;
• nervų sistemos išsekimas;
• trauminė encefalopatija;
• miego sutrikimai;
• menstruaciniai, dantų, galvos skausmai, susiję su smegenų kraujotakos sutrikimais ir smegenų sukrėtimu;
• virškinimo sistemos ligos ir sutrikimai;
• širdies ir kraujagyslių sistemos patologijos, atsigavimas po operacijų;
• apsinuodijimai;
• alkoholizmas;
• šlapimo ir lytinių organų sistemos ligos.

Moterims

Marino šaknis padeda gydyti nevaisingumą tais atvejais, kai priežastis yra neurogeninė arba hormoninė. Jis atkuria normalų estrogenų lygį, o tai teigiamai veikia moters organizmą ir skatina sėkmingą ovuliaciją, leidžia išlaikyti hormonų pusiausvyrą. Po gydymo sumažėja edema, sustoja sąaugų formavimosi procesas.

Kadangi sumažėja testosterono lygis, o moteriškų hormonų organizme padaugėja, ciklas normalizuojasi, atsistato reprodukcinės sistemos funkcijos. Be to, žymiai sumažėja ankstyvos menopauzės rizika, pašalinamas PMS. Moterims po menopauzės pagerėja psichoemocinė būsena ir savijauta.

Krūtų patologijos gydomos naudojant augalų kompleksą – Marino šaknį ir saldymedį. Jų pagrindu pagaminti vaistai padeda atsikratyti mastopatijos. Anomalinis bijūnas gali susidoroti su endometrioze, uždegiminiais procesais kiaušidėse ir gimdoje. Jį galima vartoti atskirai arba kaip gydomojo komplekso dalį sergant mioma, polipais ir cistomis.

Vyrams

Marino šaknis naudojama impotencijai gydyti ir profilaktiškai. Tokiu būdu sprendžiamos psichogeninės kilmės problemos, sustiprėja kraujo tekėjimas į lytinius organus, aktyviau gaminami reikalingi hormonai, sustoja uždegiminiai procesai. Normalizuojasi testosterono lygis, vyrai tampa labiau subalansuoti, atsikrato irzlumo ir miego problemų.

Marjino šaknis liaudies medicinoje

Vaistažolių mišinys nuo peršalimo ligų

Ingredientai:

• Marino šaknis (žiedai), saldymedis (šakniastiebiai), ramunėlė – po 10 g kiekvienos žolės;
• Juodojo šeivamedžio (žiedai), liepų (žiedai) – po 20 g;
• Gluosnio (žievė) – 30 g;
• verdantis vanduo – 500 ml.

Sausi ingredientai užpilami verdančiu vandeniu ir uždarytame inde palaikomi 30 minučių. Gautas antpilas išgeriamas iš karto, karštas. Vienkartinė dozė – 100–150 ml. Tokį vaistą rekomenduojama vartoti kelis kartus per dieną. Antpilo poveikis – kūno temperatūros sumažinimas, skreplių atsiskyrimas, kosulio priepuolių palengvinimas.

Tepalas nuo sėdimojo nervo uždegimo ir sąnarių skausmų

Šiam receptui reikia šviežių žaliavų. Sutarkuota šaknis sumaišoma su nutrijos riebalais ir 20 minučių laikoma vandens vonelėje. Mišinys naudojamas aplikacijoms šiltas. Po tepalo užtepimo pažeistos vietos uždengiamos pergamentu ir apvyniojamos šiltu audiniu. Po 4–6 valandų skausmai žymiai sumažėja arba visiškai išnyksta. Jei yra sėdimojo nervo uždegimas, tepalas tepamas 3 kartus per dieną masažuojamaisiais judesiais. Toks gydymas derinamas su tinktūros vartojimu.

Vaistažolių mišinys druskoms iš organizmo šalinti

Ingredientai:

• Bijūnas (žiedai), šaltekšnis (žievė), rugiagėlė (kraštiniai žiedlapiai), medetka – po 10 g kiekvieno ingrediento;
• Juodojo šeivamedžio (žiedai) – 20 g;
• Beržo lapai, gluosnis (žievė), asiūklis – po 40 g.

250 ml skysčio reikia 1 valg. š. gydomojo mišinio. Žolelės užpilamos verdančiu vandeniu, uždarytame inde paliekamos 30 minučių. Paruoštas antpilas vartojamas per dieną kas 2–3 valandas. Rekomenduojama vienkartinė dozė – 1 valg. š.

Tinktūra gimdos miomai gydyti

Priemonė ruošiama su spiritu (56 %) ar degtine (40 %). 1 daliai žaliavos imama 10 dalių spirito (50 g bijūno – 500 ml spirito). Marjano šaknis užpilama ir laikoma tamsioje vietoje. Indas paliekamas 14 dienų kambario temperatūroje. Gydymas atliekamas 1 mėnesį. Vienkartinė dozė – 1 arb. š., vartojimo dažnumas – 3 kartus per dieną. Jei reikia pratęsti gydymą, kursas kartojamas ne anksčiau kaip po 7 dienų.

Vaistas nuo nevaisingumo

Sumaišoma susmulkintas bijūnas (100 g) ir degtinė (1 l), indas paliekamas tamsioje vietoje. Po 14 dienų primirkusi priemonė perfiltruojama ir vartojama po 3 kartus per dieną. Vienkartinė dozė – 10–15 ml. Patartina tinktūrą visada vartoti tuo pačiu metu. Prieš pradedant gydymą, atsisakoma žalingų įpročių. Neįtraukiami ne tik alkoholis ir cigaretės, bet ir vaistai.

Tinktūra kovai su onkologinėmis ligomis pagal M. V. Goliuko metodiką

Pagal žinomo gydytojo metodiką galima pasiekti pagerėjimo sergant piktybiniais ir gerybiniais navikais. Gydymas atliekamas sergant lėtiniu adneksitu, kiaušidžių cistomis, fibrocistine mastopatija.

Metodikos esmė:

• tinktūrų kompleksas skirtas 10 dienų;
• 3 dienas naudojama priemonė iš storalapės bergenijos;
• 4 dieną geriama ugniažolės tinktūra;
• 5 ir 6 dieną – vaistas iš japoniškos soforos;
• 8, 9, 10 dieną – eleuterokokas tinktūros pavidalu;
• Marjano šaknies tinktūra sudaro komplekso pagrindą, todėl ji geriama kasdien.

Tinktūrų receptai kursui:

1. Bijūnas. Susmulkintą žaliavą (šaknis, 50 g) užpilkite spiritu (40 %, 0,5 l). Indą palikite nuo šviesos apsaugotoje vietoje 10 dienų. Dienos norma – 30–40 lašų, vartojimo laikas – prieš valgį.
2. Bergenija. Žaliavą (50 g) sumaišykite su vandeniu, pašildytu iki 60 °C (350 ml). Bergenijai termose užtrukti reikia 8 valandų. Dozavimas – 2–3 arb. š., vartojimo laikas – prieš valgį. Vaistą laikykite vėsioje vietoje.
3. Ugniažolė. Žolę (12 g) užpilkite spiritu (40 %, 0,5 l), palikite užtrukti 5 dienas. Iš pradžių vartokite vaistą, po 40 minučių valgykite. Dozavimas – 1 valg. š.
4. Sofora. Vaistinėje parduodama tinktūra vėžio gydymui nenaudojama. Norint gauti vaistą, prie supjaustytų pupelių (200 g) įpilama spirito (56 %, 0,5 l). Tinktūrai užsistovint, o tai trunka 10 dienų, indą kasdien purtykite. Dozavimas – 35–40 lašų. Valgoma praėjus 40 minučių po tinktūros vartojimo. Galimas ir kitas vaisto vartojimo būdas – paros dozę padalyti (po 10 lašų 3 kartus per dieną, paskutinį kartą prieš nakties poilsį).
5. Eleuterokokas. Leidžiama naudoti vaistinėje parduodamą priemonę, tačiau tinktūrą geriau pasigaminti savarankiškai iš augalo šakniastiebio (100 g). Pagrindinį vaisto komponentą užpilkite spiritu (40 %, 500 ml) ir 10 dienų palikite uždarytoje talpykloje užtrukti. Vartojimo laikas – prieš valgį (40 minučių prieš), dozavimas – 1 arb. š.

Metodikos ypatumai:

1. Kurso trukmė yra 3 mėnesiai. Atliekami 3 dešimties dienų ciklai (mėnesį gydomasi pagal siūlomą schemą), po to 10 dienų naudojama tik bijūno šaknis (kas 30 dienų daroma pertrauka vartojant kitus vaistus).
2. Per pirmąsias 10 dienų nurodytas dozes sumažinkite 2 kartus.
3. Ši metodika netaikoma sergant infarktu ir hipertenzija (I, II laips.).
4. Jei diagnozuotas gimdos vėžys, bergenijos antpilas papildomai naudojamas makšties plovimui.
5. Esant išoriniams navikiniams dariniams, kiekvieną rytą apdorokite soforos tinktūra. Išoriniam naudojimui įtrynimais su vėlesniu kompresų uždėjimu (dedama po 30 minučių po pirmojo etapo) tinka ir vaistinėje parduodama priemonė.
6. Eleuterokokas, ugniažolė, bijūno šaknis (tinktūros) vartojamos praskiestos, laikantis vaisto ir virinto vandens proporcijos 1:3.

Gira bendram organizmo stiprinimui ir sunkių ligų gydymui

Vaistas ruošiamas pagal akademiko Bolotovo sukurtą metodiką. Fermentacijos būdu gautas preparatas veiksmingas esant nervų sistemos sutrikimams, piktybiniams navikams, osteochondrozei. Be to, pastebimi teigiami pokyčiai sergant podagra ir reumatu. Tiksli dozė nenurodyta, priemonė vartojama kaip gydomasis ir profilaktinis gėrimas.

Ingredientai:

• bijūnas – 1 stiklinė;
• raugas (galima pakeisti grietine) – 1 valg. š.;
• išgrynintas geriamasis vanduo – 3 l;
• cukrus – 1 stiklinė;

Išvardinti ingredientai sumaišomi, išmaišomi ir paliekami uždarytame indelyje fermentuotis 14–21 dieną. Perkoštas gėrimas geriamas kasdien po 1 stiklinę.

Nuoviras virškinimo sistemai

Ingredientai:

• Susmulkinta šaknis – 10 g;
• Verdantis vanduo – 0,8 l.

Žaliava užpilama verdančiu vandeniu, puodas pastatomas ant vidutinės ugnies. Kai priemonė šiek tiek pavirė (apie 7 minutes), ji nuimama nuo viryklės ir paliekama atvėsti po uždarytu dangčiu. Perkoštas skystis geriamas 3 kartus per dieną. Dozė – 0,5 stiklinės, vartojimo laikas – prieš valgį.

Vaistas nuo lėtinio adneksito

Esant uždegiminiam procesui prieduose, rekomenduojama ruošti tinktūrą iš šių žolinių augalų šaknų: labazniko, piono, rodiolos, kermeko gmelino, devynvėjės, gvazdikėlio-žolinės. Žaliava imama vienodomis proporcijomis, matuojant briaunota taurėle. Pirmiausia sumaišomi labaznikas, kermekas ir devynvėjė. Žolių mišinys padalinamas į 3 lygias dalis. Atskirame inde sumaišomos likusios sudedamosios dalys ir padalinamos į tiek pat dalių.

Iš kiekvieno mišinio imama po 1 dalį, sumaišoma ir užpilama spiritu (50%, 1 l). 8 dienas indelio turinys laikomas tamsoje kambario temperatūroje. Vaistas geriamas ryte ir vakare, po 20 minučių pereinama prie pusryčių ir vakarienės. Dozė – 1 valg. š.

Indelio turinys neišmetamas, vėl užpilamas spiritu. Papildomai įberiama po 1 dalį anksčiau paruoštų žolių mišinių. Tie patys veiksmai atliekami trečią kartą, taip panaudojant likusią žaliavą. Kursas atliekamas su pertraukomis, kol ruošiama kita vaisto porcija. Vartojant šią priemonę įvedami apribojimai: laikinai nutraukiamas lytinis gyvenimas, atsisakoma alkoholinių gėrimų, rūkytų maisto produktų bei patiekalų su prieskoniais, dideliu kiekiu druskos, pipirų ir kitų aštrių priedų.

Priemonės odai ir nervų sistemai

Jei sumaišyti vandenį ir marino šaknį, paimtus santykiu 10:1 (atitinkamai 400 ir 40 g), ir palikti indą tamsioje vietoje 14 dienų, gausite gydomąjį skystį nervų sistemai stiprinti. Kurso trukmė – 30 dienų, vartojimo dažnumas – 3 kartus per dieną, vienkartinė dozė – 30 lašų.

Odai gydyti naudojami kompresai su gydomąja priemone iš piono. Žaliava (20 g) sumaišoma su verdančiu vandeniu (40 ml) ir vandens vonelėje virinama 15 minučių. Atvėsęs skystis perkošiamas per marlę.

Gydomųjų mišinių rūšys

Naudingųjų medžiagų yra visose vengiančiojo piono dalyse. Iš šio augalo ruošiami užpilai, tinktūros, kosmetinis koncentratas ir tepalai. Žaliava naudojama išdžiovinta.

Užpilas

Susmulkinta į miltelius šaknis (1 arb. š.) sumaišoma su verdančiu vandeniu (2–3 st.) ir paliekama per naktį uždarytame puode arba 30 minučių termose. Gydomasis skystis laikomas vėsioje vietoje, prieš tai perkošiamas. Dozė – 1 valg. š., vartojimo dažnumas – 3–4 kartus per dieną, vartojimo laikas – ketvirtį valandos prieš valgį.

Toks vaistas ruošiamas siekiant pagerinti būklę sergant skrandžio patologiniais procesais, kosint, esant potencijos problemoms ir po menopauzės pradžios. Užpilais gydomas alkoholizmas.

Tinktūra

Vaistinė žaliava (naudojama ir šaknis, ir žolė) ir degtinė imami santykiu 1:10 (atitinkamai 10 ir 100 g). Stiklainis paliekamas tamsioje vietoje 14 dienų, nepamirštant sukratyti jo turinį. Priemonė ruošiama kambario temperatūroje, laikymui perkeliama į šaldytuvą. Dozavimas – 20 lašų, vartojimo dažnumas – 3 kartus per dieną, vartojimo laikas – prieš valgį.

Gydymas atliekamas 30 dienų, pratęsiamas po dešimties dienų pertraukos. Priemonė padeda kovoti su katarakta, kraujavimais moterims, artritu, podagra. Pastebimas jos veiksmingumas ir sergant migrena, reumatu. Draudžiama vartoti tinktūras gydant alkoholizmą.

Kontraindikacijos vartojimui

Vengrinio bijūno šaknyje yra nuodingų medžiagų, todėl dozės didinti negalima. Taip pat reikia atsižvelgti į esamus apribojimus. Kontraindikacijų sąrašą sudaro šios būklės ir ligos:

• arterinis kraujospūdis žemesnis už normą;
• gastritas su padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu;
• netoleravimas šaknies sudedamosioms dalims;
• nėštumas ir žindymo laikotarpis;
• alkoholizmas (alkoholio turinčioms priemonėms);
• jaunesnis nei 12 metų amžius.

Atsižvelgiant į vengrinio bijūno šaknies ypatumus, gydymą jos pagrindu paruoštomis priemonėmis rekomenduojama atlikti prižiūrint gydytojui. Jei tinkamai naudojami vaistai, tam tikru laipsniu galima pagerinti organizmo būklę. Tačiau nereikėtų pasikliauti vien liaudies medicina. Pasiūlyti receptai skirti naudoti kaip papildomos priemonės, o ne pagrindinės.

Nukrypstančio bijūno nuotrauka