Kraujalakė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Vasaros mėnesiais laukuose ir miškų aikštelėse galima rasti žolę su tamsiai raudonais puriais kūgeliais, kuri puikiai papildo bet kurią puokštę. Tai kraujalakė, vaistinis augalas, žinomas dėl savo gydomųjų savybių. Šiuolaikinė medicina naudoja storus šakniastiebius ir nuo jų atsišakojančias šakneles. Įvairių tautų gydytojai vaistams ruošti naudoja visas šio daugiamečio augalo dalis.

Cheminė sudėtis

Augalo šakniastiebiai gausūs naudingų medžiagų. Juose yra apie 23 % rauginių medžiagų, pasižyminčių sutraukiančiomis ir krešinančiomis savybėmis. Šaknies minkštime yra 30 % krakmolo, daug eterinio aliejaus, natūralių dažiklių, organinių rūgščių (elaginės, askorbino, galinės), natūralių pigmentinių dažiklių. Augale yra saponinų – organinių glikozidų, neturinčių azoto ir pasižyminčių paviršinio aktyvumo savybėmis, sterinų. Kraujalakėje yra dešimtys naudingų mikro- ir makroelementų, kuriuos pasisavina žmogaus organizmas (mg/g):

• aliuminis (0,31);
• baris (5,70);
• boras (2,01);
• vanadis (0,12);
• geležis (0,40);
• jodas (0,10);
• kalcis (23,20);
• kobaltas (0,04);
• kalis (5,80);
• magnis (2,90);
• manganas (0,47);
• varis (0,59);
• nikelis (1,15);
• švinas (0,06);
• selenas (1,39);
• stroncis (6,14);
• chromas (0,03);
• cinkas (1,02).

Gebėjimas kaupti dideles seleno, stroncio, nikelio ir bario koncentracijas daro vaistinę kraujalakę unikaliu augalu tarp kitų žolinių rūšių.

Kaip atrodo ir kur auga

Vaistinė kraujalakė dar vadinama geležine arba vaistine. Lotyniškai augalas vadinamas Sanguisorba officinalis, kas atspindi jo gydomąsias savybes. Sanguis verčiamas kaip „kraujas“, sorbere – kaip „sugėrimas“, „sorbavimas“, „surbimas“.

Kraujalakės gentis priskiriama erškėtinių šeimai. Rusų kalboje ši žolė turi įvairių pavadinimų, kurių daugelis atsirado prieš šimtus ir tūkstančius metų. Rusijos srityse augalas vadinamas bedrencu, jalovym zolotniku, krasnogolovniku, rjabinniku, černogolovka, krovososka, sabina ir dar dviem dešimtimis pavadinimų.

Vaistinė kraujalakštė turi horizontalų, storą, sumedėjusį šakniastiebį, maždaug 12 cm ilgio. Nuo jo atsišakoja pluoštinės, plonos šoninės šaknelės. Jų ilgis siekia kelis centimetrus. Į viršų nuo šakniastiebio atsiskiria atžala, padengta sumedėjusia žieve. Iš jos išauga stiebas.

Stiebas dažniausiai vientisas, stačias, žolinis, plikas, su vertikaliais „briaunomis“. Vidinė stiebo dalis tuščiavidurė, vamzdiška. Vidurinėje ir viršutinėje dalyje šakojasi į keletą papildomų stiebelių. Vaistinė kraujalakštė užauga iki 35–100 cm aukščio.

Priešaknės skrotelės srityje auga ilgi lapai (nuo 7 iki 25 vnt.). Pavasarį jie būna ryškiai žalios spalvos, tačiau per vasarą vysta ir paruduoja. Vidurinėje ir viršutinėje stiebo dalyje kraujalakštė išaugina pailgus, pailgai apvalius (kiaušiniškus) lapelius, po 7–11 viename lapkotyje. Jų viršutinė pusė yra tankios tamsiai žalios spalvos, o apatinė – blanki, melsvai pilka. Dantyti lapelių kraštai primena pjūklo ašmenis.

Vaistinė kraujalakštė pradeda žydėti vasaros viduryje ir baigia rugpjūtį. Laikas ir trukmė priklauso nuo augimo regiono: aukštikalnių vietovėse žydėjimas prasideda vėliau ir baigiasi anksčiau nei lygumose. Augalo žiedai yra saviti, jie niekaip neprimena rožės, nors Sanguisorba priklauso atitinkamai šeimai. Tai tamsiai raudoni, tamsiai purpuriniai kankorėžėliai, išsidėstę ilgų žiedkočių galuose. Žiedkočiai dažniausiai pailgėję, kai kurių rūšių susidaro varpiški žiedynai.

Kankorėžėliai susideda iš daugybės smulkių žiedelių, 1–3 cm ilgio. Žiedai sudaryti iš keturių taurėlapių ir tiek pat kuokelių, o vainikėlio žiedlapių nėra. Mezginė susidaro apatinėje piestelės dalyje.

Augalo vaisiai yra apvalūs rudi „riešutėliai“, 2,5–3,5 mm ilgio. Jie visiškai subręsta rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje.

Kur auga
Kraujalakštės arealas yra platus. Augalas plačiai paplitęs visoje Europoje, vidutinio klimato Azijos juostoje, Šiaurės Amerikos miškų ir miškastepių regionuose. Kad patogiai augtų, kraujalakštei reikia miško aikštelių ir pakraščių, krūmynų, sausų pievų ir užliejamų pievų. Augalas gerai jaučiasi drėgnuose upių, šaltinių ir pelkių krantuose. O dykumų regionuose jis neišgyvena.

Kraujalakštė aptinkama beveik visuose europietiškosios Rusijos regionuose. Augalą galima pamatyti vidutinio klimato Sibiro ir Primorės juostoje, miškuose ir žolėtuose Kaukazo kalnų šlaituose.

Rūšys

Gamtoje auga 12 Sanguisorba rūšių. Jų šaknų sistemos ir antžeminės dalies sandara maždaug vienoda. Tačiau labai skiriasi lapų išvaizda ir dydžiai, taip pat žiedynų tipas, forma, ilgis ir spalva. Labiausiai paplitusios šios laukinės kraujalakštės rūšys:

• Liaukinė;
• Alpinė:
• Sitkinė;
• Kanadinė;
• Smulkiažiedė;
• Plonalapė;
• Hakusaninė;
• Puikioji;
• Bukalapė.

Gyslinė kraujalakė plačiai paplitusi Tolimųjų Rytų regionuose. Ji išsiskiria rusvai, „rūdžių“ spalvos plaukuotumu, bet kitais atžvilgiais visiškai identiška vaistinei kraujalakei.

Hakusaninė kraujalakė paplitusi Japonijos salyne, kalnuotose vietovėse ir upių pakrantėse. Krūmas užauga iki 80 cm, išaugina labai vešlius, gražius žiedynus. Žydėjimo įkarštyje šluotelės nusvyra nuo savo svorio. Hakusaninės kraujalakės lapeliai platūs, žiedynai ryškiai rožiniai, padengti ilgais, stačiais purais kuokeliais.

Alpinė kraujalakė aptinkama aukštikalnių pievose Mongolijoje, Vidurinėje Azijoje ir Sibire (Vakarų, Rytų Sajanai). Šios kraujalakės veislės žiedynai ilgi, nusvirę, žalsvos, gelsvai žalios spalvos, kartais rausvais taurėlapių galiukais. Krūmas užauga iki 45–80 cm aukščio. Alpinės kraujalakės lapai auga ilgai, žydėjimo pradžioje jų ilgis neviršija 2,5–3 cm, per mėnesį jie pailgėja iki 7–8 cm.

Sichtinė kraujalakė aptinkama Tolimųjų Rytų kalnagūbrių alpinėse pievose. Ši kraujalakė primena alpinę, bet užauga iki 1,5 m aukščio. Šios rūšies žiedynai žalsvai balti, dideli, iki 12 cm ilgio ir iki 2 cm storio. Žydėjimo pabaigoje šluotelės pailgėja ir nusvyra.

Kanadinė kraujalakė užauga iki 2 m. Aptinkama drėgnose pievose, šlapiose lankose Šiaurės Amerikos žemyne. Tai gražus augalas stačiais, tvirtais stiebais ir dideliais baltais žiedynais.

Bukioji kraujalakė auga kalnuotuose Japonijos rajonuose. Ji užauga iki 1 m ir žydi ryškiai rožiniais žiedynais. Bukiosios kraujalakės veislė – „Alba“, kuri išaugina ilgus sniego baltumo žiedynus.

Smulkiažiedė kraujalakė paplitusi Japonijoje, šiaurės rytų Kinijoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, daugiausia drėgnuose upių slėniuose. Šios rūšies lapai siauri, ilgi, 6–10 cm pločio. Žydėjimo metu augalas padengtas gausybe ilgų baltų žiedynų. Šluotelių ilgis siekia 7 cm ir daugiau. Krūmo aukštis vidutiniškai siekia 100 cm.

Plonalapė kraujalakė yra hibridas, atsirandantis apdulkinus smulkiažiedę ir vaistinę rūšis. Augalas pasiekia 180 cm aukštį. Žydėjimo metu krūmas pasidengia vešliomis, pailgomis rožinės spalvos šluotelėmis. Ne visada išskiriamas į atskirą rūšį, tačiau hibridas buvo įtrauktas į žinyną „TSRS Flora“ savu pavadinimu.

Puikioji kraujalakė – Rusijos Tolimųjų Rytų gyventoja. Ši rūšis auga ant uolų, kalkingų uolienų atodangų. Palyginti su drėgmę mėgstančiais „giminaičiais“, ši kraujalakė yra žema, krūmas retai išauga daugiau nei 30–50 cm. Augalo lapai žalsvi, melsvai pilki. Gausaus žydėjimo metu krūmas tankiai pasidengia puriomis, gauruotomis rožinės spalvos šluotelėmis.

Rinkimas ir laikymas

Laukinę kraujalakę renka regionuose, kur augalas plačiai paplitęs. Tai Tatarstanas, pietinis ir vidurinis Uralas bei kai kurie Sibiro rajonai. Žaliava yra šakniastiebiai ir nuo jų atsišakojančios šaknys.

Žaliavų ruošimui renkami sveiki, tvirti krūmeliai, kurių amžius penkeri metai ir daugiau. Vieni žolininkai rekomenduoja kasti šaknis pačiame žydėjimo įkarštyje, kai žiedynai tampa tamsiai raudoni, kiti – pasibaigus žydėjimo laikotarpiui, kai pradeda bręsti sėklos.

Laukinėje gamtoje nekasamos visos šaknys iš eilės, 10 m² paliekama 1–2 augalai, kad rūšis atsinaujintų. Negalima kasti šakniastiebių toje pačioje vietoje kasmet. Biologai rekomenduoja pakartotinį derliaus nuėmimą konkrečioje vietoje kas 10 metų, kitaip populiacija neatsigaus, o naujų augalų šakniastiebiai bus ploni.

Šaknys kasamos durtuviniu kastuvu su aštriu užapvalintu ašmeniu. Pakasama 15–20 cm atstumu nuo stiebo, pagilinant įrankį per visą durtuvo ilgį. Jei kasti arčiau, galima nupjauti šonines šakneles ir pažeisti centrinę šaknį, nes augalo šaknų sistema yra horizontali.

Iš supurentos žemės rankomis išparenkama šaknų dalis. Tada nupjaunamas stiebas ir atsargiai nukratomi žemės gumuliukai. Šaknys nuplaunamos švariame šaltame vandenyje, tada supjaustomos 15–20 cm ilgio gabalėliais ir išdėliojamos džiūti. Ore pjūviai greitai oksiduojasi ir tamsėja, todėl džiovinimui ruošiami pakankamai dideli gabalai. Pirmiausia žaliava vėdinama (pavėdinama) po stogine, gerai vėdinamoje vietoje. Ant šaknų neturi patekti lietaus vanduo.

Tada dedama į nuolatinę džiovinimo vietą. Aukšta temperatūra nesunaikina naudingųjų medžiagų, esančių kraujalakės sudėtyje. Todėl žaliavą galima džiovinti orkaitėje (40–50 laipsnių temperatūroje), vaisių džiovykloje ir saulės spinduliuose. Negalima džiovinti ant grotelių virš atviros ugnies, ant geležinio lakšto, kepimo skardos. Jei šaknys pajuoduoja, apanglėja, tada kraujalakė praras savo gydomąsias savybes.

Šaknys laikomos išdžiūvusiomis, jei jos nesilanksto, o lūžta. Žaliava neturi kvapo ir pasižymi specifiniu sutraukiančiu skoniu. Paruoštas produktas laikomas drobiniuose maišeliuose, popieriniuose maišeliuose arba dėžutėse, esant normaliai (kambario) temperatūrai, be tiesioginių saulės spindulių poveikio. Žaliavos tinkamumo laikas yra 5 metai.

Kraujalakės gydomosios savybės

Kraujalakės gydomąsias savybes užtikrina dešimtys naudingųjų medžiagų, esančių šaknų sudėtyje. Gydomųjų savybių turi ir antžeminė žaluma.

1. Augalo šaknyse esančios rauginės medžiagos (taninai) turi hemostazinį (kraujavimą stabdantį) ir sutraukiantį poveikį. Jos reaguoja su baltymais, sukeldamos jų krešėjimą. Todėl ant žaizdelių, gleivinių paviršiaus susidaro apsauginė, vandeniui nelaidi plėvelė, t. y. vyksta rauginimas, ir kraujagyslės susiaurėja.
2. Veiksmingą antiseptinį augalo poveikį lemia kompleksinis medžiagų darbas. Kraujalakė daro žalingą poveikį daugeliui mikroorganizmų.
3. Šaknų sudėtyje esančios medžiagos daro organizmui priešuždegiminį ir skausmą malšinantį poveikį. Priemonė veiksmingai veikia žarnyno gleivinę, blokuoja spazmus, lėtina peristaltiką ir šalina skausmą.
4. Dėl didelio mikro- ir makroelementų kiekio bei naudingų organinių rūgščių gausos augalinė žaliava naudojama kaip bendrai stiprinantis, sveikatą gerinantis ir tonizuojantis preparatas.
5. Organinės rūgštys aktyviai skaido riebalus ir padeda palaikyti optimalų vandens-druskų balansą.
6. Askorbo rūgštis (vitaminas C) – aktyvus antioksidantas, dalyvaujantis daugelyje organizmo biocheminių procesų, hormonų sintezėje ir audinių regeneracijoje. Ši medžiaga stiprina kapiliarus, dalyvauja kolageno sintezėje ir cholesterolio apykaitoje. Askorbo rūgštis – antialerginė ir priešuždegiminė medžiaga, kuri aktyvina kolageno gamybą ir gerina kepenų funkciją.
7. Šakniastiebiuose gausu krakmolo. Ši medžiaga apgaubiamai veikia audinius ir gleivines. Krakmolas skatina insulino gamybą, taip pat mažina „blogojo“ cholesterolio kiekį.
8. Sterinai (steroidų dariniai) mažina alerginių reakcijų pasireiškimą ir kontroliuoja apetitą. Šios medžiagos atsakingos už normalią širdies veiklą.
9. Karotinai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, normalizuodami tam tikras chemines reakcijas. Šios medžiagos skatina kaulinio audinio atstatymą.
10. Kraujažolės eterinis aliejus ramina nervų sistemą ir gerina medžiagų apykaitą.
11. Mikro- ir makroelementai dalyvauja visų organizmo sistemų veikloje ir apykaitos procesuose. Šios medžiagos svarbios tinkamam vidaus organų darbui.

Oficiali medicina pripažįsta kraujažolės šaknų gydomąsias savybes. Gydytojai pacientams skiria nuovirus, užpilus, ištraukas ir kitus preparatus.

Sutraukiančios savybės leidžia sėkmingai naudoti kraujažolę esant žarnyno kraujavimams, atsirandantiems apsinuodijus ir sergant kai kuriomis infekcinėmis ligomis, hemorojumi. Kartu su vaistiniais preparatais kraujažolė skiriama esant plaučių kraujavimams, kai paūmėjimo laikotarpis baigėsi.

Kraujažolė naikina dizenterinę amebą, salmoneles, vidurių šiltinės-paratifo grupės bakterijas, žarnyno lazdelę. Ji aktyvi prieš bakterijas, sukeliančias gingivitą ir stomatitą, tinka trofinėms opoms gydyti.

Vaistai iš augalo šaknų slopina vėmimo refleksą, turi prieštraukulinį poveikį. Juos rekomenduojama vartoti viduje ir išoriškai gydant nudegimus, plauti žaizdas. Tirpalai ir užpilai rekomenduojami gydant uždegimines akių ligas (blefaritą, konjunktyvitą). Kraujažolė turi sutraukiamąjį poveikį, ją rekomenduojama vartoti gydant viduriavimą.

Augalas turi gydomąjį poveikį esant virškinimo sutrikimams, sukeltiems įvairių priežasčių, įskaitant mitybos režimo pažeidimus, skrandžio sutrikimus, gastritą. Bibirnė skiriama viduje sergant kolitu, šlapimo pūslės uždegimu, giardiaze, uždegiminėmis inkstų ligomis.

Moterims

Kraujalakė pasitvirtino kaip papildoma priemonė gydant ginekologines ligas. Sutraukiančios ir baktericidinės augalo savybės leidžia naudoti savarankiškai paruoštus preparatus esant gimdos, gausiems menstruaciniams kraujavimams, taip pat skausmingoms „kritinėms dienoms“. Jie vartojami į vidų, užpilų ar nuovirų pavidalu. Preparatai siaurina kraujagysles ir sutraukia gimdą.

Kraujalakės pagrindu pagamintos priemonės vartojamos gimdos kaklelio erozijai ir gimdos fibromiomai gydyti. Gydymui atliekamas sprinculiavimas. Nuovirai ir užpilai taip pat vartojami į vidų miomos profilaktikai.

Kraujalake gydoma bakterinė vaginozė. Tai neuždegiminė liga, kai keičiasi mikrofloros sudėtis. Gydymui taikomas plovimas. Taip pat ši priemonė vartojama gydant trichomonadų kolpitą (kartu su vaistais).

Vyrams

Vyrų ligų sąraše yra nemažai negalavimų, kuriuos lydi uždegimas. Tokiu atveju gydytojas gali rekomenduoti vartoti kraujalakės preparatus. Tai, pavyzdžiui, ūminis ir lėtinis prostatitas. Esant „universalioms“ ligoms, vyrai ir moterys kraujalakę vartoja vienodai.

Nėštumo metu

Nėščiosioms negalima gydytis kraujalake. Užpilai ir nuovirai veikia kaip spazmolitikai, o tai gali apsunkinti nėštumo eigą. Žindančios motinos taip pat turi pašalinti kraujalakę iš savo vaistinėlės. Rauginės medžiagos, eteriniai aliejai gali pakeisti pieno skonį ir pabloginti jo kokybę, dėl ko kūdikis gali atsisakyti krūties.

Vaikams

Kraujalake galima gydyti net kūdikius iki vienerių metų. Tačiau prieš naudojant augalinį preparatą reikia pasitarti su pediatru.

1. Kraujalakę galima duoti vaikams sergant žarnyno infekcijomis (dizenterija, užsikrėtimas vidurių šiltinės-paratifo grupės bakterijomis).
2. Kraujalakės nuovirai skiriami viduriavimui (toksiniam, gastrogeniniam) ir enteritui gydyti.
3. Augaliniai gydomieji tirpalai yra skirti gingivitui, stomatitui gydyti, jais plaunama burnos ertmė ir dantenos. Dantenoms labiau tinka stipresnės koncentracijos užpilas.
4. Gydytojas gali išrašyti kraujalakę, jei vaikui pasireiškia traukuliai, žarnyno diegliai.
5. Šaknies nuoviru rekomenduojama gydyti įbrėžimus, nudegimus, opas, blogai gyjančias žaizdas.

Anksčiau žydinčios kraujalakės aromatas buvo laikomas gydomuoju. XVII amžiuje jį rekomenduota įkvėpti vaikams, sergantiems neurologinėmis ligomis, tiesiog lauke.

Kraujalakė liaudies medicinoje

Liaudies medicina kraujalake gydo daugybę ligų. Gydytojai saugo ir perduoda iš kartos į kartą nuovirų, užpilų, tepalų, miltelių ir kitų iš šio augalo pagamintų preparatų receptus.

Antpilas plovimui esant erozijai ir fibromiomai

Pusę stiklinės džiovintos šaknies užpilama verdančiu vandeniu (700–800 ml). Indas uždaromas ir priemonė užpilama ne mažiau kaip 4 valandas. Po to tirpalas kruopščiai perkošiamas per audinį ir atliekamas sprinculiavimas. Procedūros dažnumą derina su gydytoju.

Nuoviras akių uždegimui

Uždegę vokai ir ragena gydomi atšaldytu nuoviru. Šaukštas smulkintų šakniastiebių užpilamas stikline vandens, virinama ketvirtį valandos ant silpnos ugnies. Po to uždengiama dangčiu, atšaldoma ir perkošiama per kelis audinio sluoksnius. Tirpale neturi plaukioti šaknelių dalelės, kurios gali sužaloti akis procedūrų metu. Esant poreikiui, perkošimas kartojamas keletą kartų. Akys plaunamos kelis kartus per dieną, naudojant vatos gabalėlį arba vatos diskelį. Šiame recepte kartu su kraujalake galima užplikyti šalaviją.

Kraujavimo stabdymui moterims

Pusė litrinio stiklainio užpildoma smulkiai supjaustytais džiovintais šakniastiebiais. Indas iki viršaus užpilamas degtine (bet geriau imti medicininį spiritą, kurio stiprumas 70 %). Priemonė laikoma vėsioje, tamsioje vietoje ne trumpiau kaip 2 mėnesius (galima palaikyti ir tris). Gydymas atliekamas taip: 5 kartus per parą išgeriama po 30–40 lašų tinktūros (po valgio).

Priemonė nuo hemorojaus (nuoviras)

Puodelyje užvirinama stiklinė vandens ir įberiamas šaukštas smulkintų kraujalakės šaknų. Ingredientai sumaišomi ir nuovirui leidžiama pavirti dar pusvalandį. Priemonė uždengiama dangčiu ir troškinama 3 valandas, po to perkošiama per audinį ar kelis marlės sluoksnius. Nuoviras bet kokiu kiekiu įpilamas į šiltą sėdimą vonią, taip pat geriamas (tuščiu skrandžiu, po valgomąjį šaukštą per dieną).

Priemonė nuo kirmėlių

Tai senovinė priemonė, veiksminga išvaryti kirmėles. Į puslitrinį puodelį su karštu vandeniu dedama taurelė (be viršaus) susmulkintų šakniastiebių. Priemonė statoma ant mažos ugnies ir virinama ketvirtį valandos. Tada atšaldoma ir perkošiama. Tirpalas geriamas ryte, per keturis kartus (prieš valgį). Istorija išsaugojo žinių, kad XVI amžiuje ši žolė buvo naudojama arkliams nuo kirmėlių atsikratyti.

Skausmą malšinantis losjonas

Kompresui paruošti prireiks puodelio šviežių, smulkiai supjaustytų kraujalakės lapų. Žiemą juos galima pakeisti sausa lapų žaliava (prireiks kelių arbatinių šaukštelių). Paruošta žolė beriama ant marlės ir surišama mazgeliu. Marlė panardinama vienai minutei į ką tik užvirusį vandenį, tada dedama į švarią lėkštę ir atšaldoma iki patogios temperatūros. Kompresas uždedamas ant skaudančio sąnario ar raumens, tada uždengiamas rankšluosčiu. Kompresas laikomas iki valandos ar ilgiau.

Toks pats kompresas turi regeneruojantį poveikį po saulės nudegimų.

Įtrynys

Ši naminė priemonė tinka sumažinti sąnarių ir raumenų skausmą, taip pat kaip laikina priemonė nuo danties skausmo. Įtrynimui ruošti naudojama degtinė arba spiritas, kurio stiprumas 40 laipsnių. Imama sausa kraujalakės, dagio, kupenos, siniaužolės (po šaukštą) ir sumalama. Pridedama po 2 tokius pačius matus alyvų žiedų ir ąžuolo žievės. Žolės suberiamos į stiklainį ir užpilamos stikline degtinės, sandariai uždaromos. Įtrynimas laikomas kambaryje, be saulės spindulių patekimo, dvi savaites, tada dedamas į šaldytuvą ir naudojamas pagal poreikį. Kraujalakė užpilama ilgai – 2–3 mėnesius.

Šviežias lapas nuo rėmens

Liaudies gydytojai rekomenduoja kraujalakę kaip priemonę, mažinančią rėmenį. Švieži lapeliai nuskynus nuo augalo ir kramtomi, po to nuryjami. Keli lapai padeda atsikratyti deginimo pojūčio stemplėje.

Kraujalakės linimentas nuo nudegimų

Paruošimui reikės susmulkintų šaknų ir 80 ml spirito (arba jau paruošto spiritinio kraujalakės ekstrakto iš vaistinės), 45–50 ml skysto aliejaus (alyvuogių, vazelino arba saulėgrąžų). Ingredientai sumaišomi švariame inde, kol visiškai ištirpsta, į gautą emulsiją įlašinami keli lašai kamparo ir įdedama 10 g berberino. Linimentu galima tepti nudegimus, jei nėra odos pažeidimų.

Žolelių kompresas

Kompresą galima pasidaryti paėmus šviežius arba sausus lapus, stiebelius, žiedus. Žaliava smulkiai supjaustoma ir užpilama verdančiu vandeniu. Tada leidžiama atvėsti ir dedama ant marlės lygiu sluoksniu. Iš viršaus uždengiama audeklu arba dar vienu marlės gabalėliu. Kompresas dedamas ant žaizdų, opų, įbrėžimų, jį galima naudoti esant pirmojo laipsnio nudegimams.

Antpilas iš sausų lapų ir stiebų

Rekomenduojama naudoti, jei nėra augalo šakniastiebių. Sausų žolelių stiklinė išberiama į pusės litro indą ir užpilama vėsiu, iš anksto virintu vandeniu. Priemonė užpilama 8–10 valandų. Užpilas naudojamas kaip priešuždegiminis preparatas, geriama iki keturių kartų per dieną (prieš kiekvieną valgį).

Tepalas (Korėjos liaudies medicinos receptas)

Priemonė skirta egzemos gydymui. Šakniastiebiai kaitinami, kol pradeda anglieti, ir grūstuvėje sutrinami iki miltelių. Po to atmatuojama 3 porcijos miltelių ir 7 porcijos vazelino ir gerai išmaišoma. Gauta masė tepama ant pažeistos odos ryte ir vakare savaitę. Per tą laiką turėtų pasireikšti sveikatą stiprinantis poveikis.

Gydomųjų mišinių rūšys

Nuovirai, arbatos ir užpilai įvairių ligų gydymui skiriasi žaliavos koncentracija, vandens kiekiu, terminio apdorojimo ir užpilimo trukme. Nuo koncentracijos priklauso naudojimo dažnumas ir priemonės veiksmingumas. Geriausia namuose ruošti preparatus griežtai laikantis recepto, nurodyto ant vaistinėje įsigytos kraujalakės pakuotės.

Egzistuoja bendros užpilų, arbatų ir nuovirų ruošimo taisyklės, kurios vienodos visoms augalinėms žaliavoms. Oficialioji medicina rekomenduoja laikytis patikimų augalų tiekėjų rekomendacijų.

Užpilas

Užpilai ruošiami užpilant džiovintą žaliavą (rečiau – šviežią) karštu vandeniu ir palaikant kelias valandas. Yra du tokių vaistinių priemonių paruošimo būdai.

Pirmuoju atveju žaliava tiesiog užpilama ir paliekama pritraukti, kitu – užpilama karštu vandeniu (rekomenduojama naudoti metalinį emaliuotą indą) ir dedama į „vandens vonią“. Vanduo vonioje kaitinamas iki virimo ir verdamas tiek laiko, kiek nurodė augalinės žaliavos gamintojas. Tada indas su užpilu išimamas ir atšaldomas.

Kraujasruvės šakniastiebių šildyti vandens vonioje nereikia. Žaliava atmatuojama šaukštu, supilama į indą, užpilama verdančiu vandeniu ir tiesiog palaikoma tam tikrą laiką (bent ketvirtį valandos). Taip pat ruošiami užpilai, jei kraujasruvė supakuota į paketėlius.

Jei tirpalas pasidarė tirštas (pavyzdžiui, akučių ar nudegintos odos plovimui), įpilama verdančio vandens.

Tinktūra

Tinktūros paruošimui reikia medicininio spirito arba paprastos degtinės. Galima naudoti bet kurį iš šių ingredientų. Priemonės paruošimo technologija yra nesudėtinga. Sausa žaliava (šakniastiebiai) atmatuojama šaukštu ir supilama į stiklinį indelį. Koncentracija priklauso nuo konkretaus autoriaus recepto. Tada užpilama alkoholiniu gėrimu ir uždaroma hermetiškai.

Tinktūra nemėgsta saulės spindulių, todėl ją reikia padėti toliau, ant užtamsintos lentynos arba į kampą, geriausia – į vėsią vietą. Po to indelį dedame į šaldytuvą. Priemonės vartojimo dažnumą, kaip ir dozavimą, geriau suderinti su gydytoju.

Nuoviras

Medicinos šaltiniai nerekomenduoja ruošti nuovirų verdant žaliavą puode. Jie ruošiami taip pat kaip ir užpilai. Žolė supilama į emaliuotą puodą, užpilama karštu vandeniu ir pastatoma į vandens vonią.

Kuo paruošta priemonė skiriasi nuo užpilo? Atsakymas paprastas: laikymo vandens vonioje trukme. Kai kuriais atvejais ji sudaro valandą ir daugiau. Dėl to naudingų medžiagų ekstrakcija (ištraukimas) vyksta intensyviau, o priemonė tampa labiau koncentruota.

Tai reikia atsižvelgti ruošiant užpilus iš sudėtingų augalinių mišinių. Negalima į nuoviro sudėtį įtraukti žolelių, kurių nerekomenduojama ilgai termiškai apdoroti (kaip kraujasruvės šakniastiebių).

Arbata

Arbatai paruošti augalinė žaliava užpilama verdančiu vandeniu ir palaikoma kelias minutes. Karštas gėrimas iš karto paruoštas vartoti. Kaip užpilą naudojamos žolelės, lapai, susmulkintos šaknys, uogos.

Ruošiant arbatą iš kraujasruvės naudojami tiek sausi šakniastiebiai, tiek lapai arba jų mišinys. Dideliam arbatos puodeliui, kurio talpa 250–300 ml, pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių augalinės žaliavos. Jie užpilami verdančiu vandeniu. Arbata paruošta per penkias minutes. Gydymo metu galima išgerti po du puodelius per dieną.

Kontraindikacijos vartojimui

Vaistiniai preparatai kraujasruvės pagrindu neskiriami esant vidurių užkietėjimui, aukštam arteriniam kraujospūdžiui, smegenų kraujagyslių spazmams. Jų negalima vartoti sergant tromboflebitu ir esant padidėjusiam kraujo krešėjimui.

Gydymas šia augaline priemone yra kontraindikuotinas, jei žmogus turi individualų netoleravimą medžiagų, esančių augalo sudėtyje. Alerginės reakcijos pasireiškia bėrimu, odos paraudimu, pykinimu, sunkiais atvejais – edemomis.

Įdomūs faktai

1. Kraujasruvė – nuostabi žolė, turinti dešimtis naudingų medžiagų ir elementų. Ji ne tik gydo ligas, bet ir gražiai atrodo, aktyviai naudojama floristų. Elegantiškas, gražus augalas įtraukiamas į išskirtines puokštes ir gėlių kompozicijas.
2. Populiarios selekcinės kraujalapės veislės – Šokoladinis antgalis, Red Zander, Pink Brushes, Mensisa, Rezus, Tanna, Pink Tanna. Įdomu, kad laukiniai šios genties atstovai gyvena iki 40 metų, selekciniai sodo – iki 8 metų. Visi laukinės kraujalapės tipai yra atsparūs grybeliniams pažeidimams, virusinėms ligoms. Tai žiemai atsparūs daugiamečiai augalai, kurie gerai auga pusiau šešėlyje ir atvirose vietose.
3. Kraujalapė priskiriama valgomosioms žolėms. Maistui tinka beveik visos augalo dalys. Krakmolo turtingus šakniastiebius galima virti vandenyje arba piene. Lapai tinka salotoms. Žalumynai turi malonų agurkinį skonį ir savitą riešutų aromatą. Ypač skanūs sultingi pavasariniai lapeliai. Jie pakankamai minkšti ir nedygliuoti. Lapus taip pat galima dėti į okrošką ir karštas sriubas, bet tik kaip šviežią prieskonį. Kaitinimas pablogina žalumynų skonines savybes ir sunaikina aromatą.
4. Į naminius limonadus galima dėti ne tik imbierą, bet ir kraujalapės lapelius. Jie suteiks gėrimui naują skonio natą. Limonaduose kraujalapės žalumynai gerai dera su mėtomis. Mėsos patiekaluose jie dedami kartu su estragonu, petražolėmis ir rozmarinu.
5. Rytų virtuvėje pritaikomi ne tik lapeliai, bet ir šio augalo žiedai. Jie pagerina kepsnių ir pirmųjų patiekalų skonį.
6. Kraujalapės žalumynai dedami į sūrius, šis augalas paįvairina padažus ir mėsos užpilus. Iš žalių lapų netgi gaminamas originalus actas, turintis ypatingą šviežią aromatą.

Kraujalakės nuotrauka