Iberija: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Iberija – vienmetis žolinis dirvą dengiantis augalas. Jis priklauso kryžmažiedžių bastutinių šeimai, pasižymi daugybe žmogaus sveikatai naudingų savybių. Augalas yra nuodingas, tačiau tinkamai naudojamas gali padėti gydant širdies ir kraujagyslių sistemos, skrandžio, žarnyno patologijas, taip pat infekcines, peršalimo ir uždegimines ligas.

Medicinis žolinio augalo pavadinimas – Iberidisherba. Liaudyje naudojami pavadinimai: „skirtingalapis“, „pipirinis“, „kaimiškoji garstyčia“, „sieninis“.

Cheminė sudėtis

Sudėtis nėra iki galo ištirta, todėl jos naudojimas apsiriboja konkrečiomis sritimis. Tuo tarpu augalo sėklos ir stiebas pasižymi jau žinoma unikalia savo savybėmis struktūra. Juose yra:

1. Kukurbitacinai E, I, J, K grupės (priešnavikinės, antimikrobinės, antihelmintinės savybės).
2. Gliukoiberinas (antioksidantas).
3. Gliukoheurolinas (augaliniai antibiotikai, antivirusinė priemonė).
4. Flavonoliai (fermentų susidarymo reguliavimas).
5. Gliukozinolatai (aminorūgštys).

Pagrindiniais skirtingalapio veikliosiomis medžiagomis laikomi kartieji junginiai, sudėtinis eteris, garstyčių aliejaus glikozidas, kukurbitacinai ir kitos medžiagos. Šis sąrašas – cheminės sudėties pagrindas.

Atkreipkite dėmesį: augale yra nuodingų medžiagų. Todėl vartojimas be gydytojo konsultacijos ir griežtos dozės paskyrimo gali sukelti sunkias negrįžtamas pasekmes organizmui.

Kaip atrodo ir kur auga

Vienmetis augalas pliku, šiurkščiu, briaunuotu stiebu vidutiniškai siekia 35–40 cm dydžio. Pats krūmas gali išsišakoti daugiau nei pusės metro. Pagrindas tankiai išsišakojęs, lapeliai būdingai tamsiai žalios spalvos, plunksniškai pleištiški, pailgi. Augalas turi smulkių baltos spalvos vainiklapių, kurių skersmuo iki 2 cm, surinktų į dideles kekes, violetinės arba rožinės spalvos. Pipirinis visada keturiais vainiklapiais, kraštai būdingi pailgumu.

Iberio žydėjimo laikotarpis apsiriboja vasaros mėnesiais (nuo birželio iki rugpjūčio), po to augalas veda vaisius. Priklausomai nuo oro sąlygų, jis gali pakartotinai užmegzti vaisius. Optimalus temperatūros režimas svyruoja ties 18–20 °C. Iki rugsėjo pabaigos ant šakų galima matyti dvigeldes ankštarines dėžutes, apvalios suplotos formos; jų viduje yra rudos (kartais geltonos ar raudonos) sėklos, kuriomis dauginama.

Pradine atsiradimo vieta laikoma Ispanija (anksčiau vadinta Iberija).

Papildoma informacija: pasakojama, kad senovės Romos rašytojas eruditas Plinijus Vyresnysis, būdamas Iberijoje, išgydė savo draugą nuo virškinimo trakto skausmų pasitelkęs iberį. Todėl žolės pavadinimas ir jos kilmė siejama su šia vieta.

Ši rūšis yra šilumą mėgstanti ir karščiui atspari, todėl iberio arealas – Centrinė Europa ir Viduržemio jūros regionas. Rusijoje jį galima rasti pietiniuose regionuose (Kryme, Kaukaze, Done), kartais europinėje šalies dalyje.

Žolė auga daugiausia kalnuotose, uolėtose vietovėse, birioje dirvoje su dideliu kalkių kiekiu. Gausiam augimui reikia daug saulės šviesos ir vidutinės drėgmės. Kultūra seniai prisijaukinta, todėl galimas jos sodo auginimas ir dauginimas auginiais.

Rūšys

Dėl savo nepretenzingumo ir išorinių savybių puskrūmis dažnai naudojamas ne tik vaistiniais tikslais, bet ir kraštovaizdžio dizaine, o tai kelia didelį susidomėjimą sodininkams ir selekcininkams. Jų dėka išvesta daugiau nei 30 veislių; kai kurios iš jų yra daugiamečiai, taigi atsparios šalnoms ir geba be pasekmių išgyventi žiemos periodą. Iš esmės visi porūšiai skiriasi vienas nuo kito lapų forma, kai kuriais atvejais – pumpurų spalva. Ypač populiarios šios veislės:

Visžalis iberis
Daugiametis aukštas puskrūmis (30–40 cm). Lapai pailgi, tamsiai žalios spalvos, siekia 7 cm ilgio. Šio porūšio pumpurai skėtiški, šviesūs, iki 5 cm skersmens. Žydėjimas prasideda vasarą ir trunka apie 20–25 dienas. Rūšies ypatumas tas, kad pumpurai beveik visiškai padengia šakas atsiskleidimo metu. Augalas gali žydėti pakartotinai vasaros pabaigoje, dera.

Veislės:

1. Litl Džem (LittleGem) – žemi, vešlūs plotai iki 50 cm skersmens. Turi didelius, visžalius, blizgančius lapus. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais, tuo metu ant augalo būna iki 200 kekių vienam gėlynui.
2. Žiemos magija (Winterzauber) – atpažįstama pagal labai ankstyvą žydėjimą, kuris prasideda jau kovo mėnesį.
3. Cvergsneeflokas (Zwerge schneeflocke) – viena iš prisijaukintų veislių, nepretenzinga priežiūrai ir puikiai auga akmenuotuose gėlynuose. Smulkus žolinis variantas (iki 15 cm). Užuomazgų spalva šviesiai mėlyna. Pasižymi ilgu žydėjimo laikotarpiu.
4. Findelas (Findel) – žemas (20 cm) ir platus (iki 1 m) puskrūmis, stipriai išsišakojęs į šonus. Žydėjimo laikotarpis trumpas.
5. Dana – baltai žydinčio iberio atmaina. Tankiažiedis, ne aukštesnis nei 15 cm.

Gibraltarinis iberis
Ispaniškas žemaūgis pusiau krūmas. Jį galima sutikti šalies pietuose ir Maroke. Pavasarį žydi rausvais šepetėliais, pasiekia 25 cm aukštį ir 40 cm skersmenį. Auginimui reikia paruošti gerą dendrariumą, aprūpintą gausiu saulės spindulių kiekiu. Sutinkamas Rusijoje. Dažniausiai paplitę:

1. Gibraltarinis sieninis iberis (Gibralter Candytuft) – žemaūgis žolinis augalas (dydis svyruoja nuo 15 iki 35 cm). Žydėdamas pasidengia tankia žiedynų kepure nuo baltos iki giliai alyvinės spalvos. Šilumamėgis, reikalauja gerai įšilusios vietos ir nerūgščios dirvos.
2. Saldusis sieninis iberis (Candy Tuff) – viena didžiausių Gibraltaro įvairiažiedžių veislių. Žiedynų dydis artimas jurginams. Retas, todėl vertinamas selekcininkų. Auginimui reikalingi drenuoti dirvožemiai su nedideliu drėgmės kiekiu.

Abi veislės pasižymi švelniai violetiniais žiedynais, laikui bėgant įgaunančiais grynai baltą spalvą.

Krymo iberis
Taip pavadintas dėl kilmės vietos – pirmą kartą aptiktas Kryme. Daugiametis pakyla nuo 5 iki 10 cm. Pilkšvos spalvos, neišraiškingi stiebai nuleisti žemyn. Pumpurai būdingai alyviniai, vėliau įgyja baltą spalvą.

Auginimui pageidautina sausa, tinkamai kalciu patręšta dirva ir saulėta vieta.

Uolinis iberis
Primena kamuolinį debesį arba sniego kepurę dėl gausių šepetėlių ir spalvos. Tai žemas (10–15 cm), visžalis, temperatūros svyravimams atsparus augalas. Galima sutikti Europoje nuo Pirėnų pusiasalio iki Pietų Rusijos. Dažniausiai paplitę:

1. Pygmaea – klotis (maksimalus aukštis 10 cm) dengia platų plotą, pailgi, adatiški lapai, galvutės smulkios ir šviesios.
2. Weiss Riesen – uolinio įvairiažiedžio veislė. Didelis krūmas (pasiekia 30 cm) su baltais žiedais.
3. Hyazinthenblütige Riesen (Getitemviewtype Riesen) – apie 35 cm ilgio. Ryškiai alyvinės kekės gražiai išsiskiria tamsių ūglių fone.

Atkreipkite dėmesį: uolinių sieninių iberių persodinimas nepageidautinas, nes liemeninė šaknų sistema lengvai pažeidžiama.

Kartusis iberis
Vidutiniškai pasiekia 30 cm aukštį. Šiurkščios, dantytos šakos nuleistos žemyn. Stiebas erdviai šakojasi nuo šaknies. Kvapnūs smulkūs žiedai baltos arba violetinės spalvos, 1,5–3 cm dydžio. Porūšiai:

1. Eisberg – aukštaūgis (40–45 cm) su dideliais dantytais lapais. Pumpurai pailgi (šepetiniai) ir šviesūs.
2. Empress – forma primena kandelabrą, pasiekia 30 cm aukštį. Lapai ilgi ir dantyti. Išvaizda žiedas panašus į hiacintą.

Iberis skėtinis
Šis vienmetis augalas aptinkamas Pietų Europoje. Turi aukštus (iki 40 cm), lygius stiebus ir tankius, baltus žiedynus (kartais gali būti alyviniai). Lapai dideli ir blizgantys, smaragdinio atspalvio. Turi tankius baltus žiedynus (kartais gali būti alyviniai). Pradeda žydėti po 2,5 mėnesio nuo pasodinimo. Sėklos geltonos arba raudonos. Porūšiai:

1. Stebuklų mišinys (Fairy Mix) – mažas (15–20 cm), gaunamas iš įvairių sėklų rinkinio, dėl to vainiklapiai įgyja nenuspėjamą spalvą.
2. Raudonoji karštinė (Red Rush) – aukštis apie 30 cm, ilgos žalios šakelės. Rūšis pasižymi netipine koralų raudonumo pumpurų spalva.

Rinkimas ir laikymas

Iberio žydėjimo laikotarpis – laikas ruošti žaliavą. Žolę reikia nupjauti reikiamu kiekiu, po to apžiūrėti, ar nėra supuvusių lapų, stiebų ir nereikalingų šiukšlių. Tada pereiti prie gautos masės džiovinimo. Kad visiškai išdžiūtų, ją reikia supjaustyti ir iškloti sausoje vietoje 2–3 cm storio sluoksniu (kad būtų užtikrinta pakankama ventiliacija). Tai padės išvengti drėgmės ir puvimo. Po to būtina kasdien vartyti žoles ir stebėti jų būklę.

Sausą žolę reikia laikyti specialiuose popieriniuose maišeliuose arba marlės maišeliuose, tai būtina tinkamai oro cirkuliacijai. Tokia laikymo forma leidžia jį naudoti dvejus metus. Pasibaigus šiam terminui, naudingi komponentai nustoja turėti gydomąjį poveikį.

Sėklos taip pat ruošiamos. Tai reikia daryti nuo rugpjūčio iki rugsėjo. Procesas mažai kuo skiriasi nuo aukščiau aprašytų veiksmų: reikia išdėlioti sėklas ant padėklo gerai vėdinamoje vietoje, kol visiškai išdžius, o po procedūros sudėti jas į popierinius maišelius. Laikymo terminas – 24 mėnesiai.

Svarbu! Negalima dėti sluoksnio tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes sausas augalas gali sudegti. Kad šios taisyklės būtų laikomasi, galima naudoti stogelį ar kitą uždengtą erdvę.

Iberijos gydomosios savybės

Indikacijų spektras preparatams ar savarankiškiems ruošiniams yra gana platus. Jo pagrindu sukuriama daugybė įvairių vaistinių preparatų, skirtų naudoti kardiologijoje, gastroenterologijoje ir homeopatijoje.

Iberio sandara tiriama, siekiant nustatyti papildomas naudingas savybes. 2014 metais bendrovės Comcon Healthindex tyrimas nustatė, kad ekstraktas, pagamintas iš šviežių lapų, gali visiškai reguliuoti virškinimo trakto veiklą, palaikyti jo aktyvumą ir sveiką būklę. Be to, tokia sudėtimi galima įveikti paplitusias problemas: rėmenį, pilvo pūtimą, ūmų skrandžio skausmą.

2004 metais buvo nustatyta, kad kartusis iberis geba prisitaikyti prie žmogaus organizmo. Tai vyksta dėl selektyvaus žarnyno raumenų darbo reguliavimo priklausomai nuo ligos: esant atsipalaidavusiai būklei – tonizuojantis poveikis, esant spazmams – atpalaiduojantis.

Nuo 1960-ųjų metų augalas naudojamas įvairiems farmaciniams preparatams gaminti Vokietijoje ir Belgijoje. Veisimui skirtos ištisos plantacijos Darmštate. Jis yra pagrindinis preparato Iberogastas komponentas („Ibero“ – „iberė“, o „gast“ – „skrandis“) iš Vokietijos kompanijos „Bayer“.

Papildoma informacija: remiantis statistika, 2013 metais Iberogastas tapo perkamiausia priemone Vokietijoje gastroenterologijos srityje. Jis eksportuojamas ir į Rusiją, ir į kitas šalis, todėl visame pasaulyje prokinetiką jau išbandė daugiau nei 25 milijonai žmonių.

Taip pat iš to paties augalo gaminami kiti farmakologiniai preparatai ir vaistinių žolelių mišiniai.

Kaip jau minėta anksčiau, žolėje esančios naudingosios medžiagos teigiamai veikia organizmą. Jos unikalūs komponentai padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemos tonusą, pasižymi citostatiniu ir bakteriostatiniu poveikiu, didina virškinamojo trakto lygiųjų raumenų darbingumą. Be to, jie naudojami tulžies ir šlapimo išsiskyrimui skatinti.

Todėl pagrindinis patologijų, kurioms esant rekomenduojama vartoti, sąrašas yra toks:

• Širdies ir kraujagyslių ligos (krūtinės angina, tachikardija, deguonies badas);
• Funkcinės dispepsijos (gastritas, skrandžio spazmai);
• Opiniai dariniai skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje;
• Sumažėjęs apetitas, pykinimas, rėmuo, meteorizmas;
• Plonosios arba storosios žarnos sutrikimai;
• Tulžies išsiskyrimo problemos.

Be kita ko, vienmetėje žolėje esančios medžiagos pasižymi antiseptiniu, antimikrobiniu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl gali būti naudojamos simptomams palengvinti ir gydyti:

1. Ūminio bronchito, plaučių uždegimo, anginos, tonzilito ir kitų bakterinių peršalimo infekcijų.
2. Cistito, uretrito, pielonefrito ir kitų uždegiminių procesų šlapimo ir lyties sistemoje.
3. Odos pažeidimų (žaizdų dezinfekavimas ir gijimas).

Liaudies medicina teigia, kad šio augalo pagrindu pagamintos priemonės padeda kovoti su onkologinėmis ligomis ir gerybiniais navikais, nes pasižymi citostatiniu poveikiu.

Kartusis iberis liaudies medicinoje

Farmacinės savybės sutelktos visoje antžeminėje iberio dalyje ir jo sėklose, todėl medžiagos namų vaistinėlei reikia ieškoti būtent čia. Iš antžeminės augalo dalies galima gaminti nuovirus, užpilus, kompresus, tinktūras, skirtas naudoti namuose. Šaknų sistema šiuo atveju nenaudojama.

Sausi žiedynai ruošiami nuo liepos iki rugsėjo, po to jie gali būti naudojami vartojimo produktams gaminti. Jie gali būti maišomi su kitais komponentais. Namų sąlygomis, atsižvelgiant į ligos ypatumus, galima ruošti vaistus pagal toliau nurodytus receptus.

Cholecistito ir podagros gydymui

Arbatinį šaukštelį džiovintų žolių užpilkite 400 ml virinto vandens, po to palikite pritraukti ne mažiau kaip valandą. Perkoštą skystį gerkite po valgomąjį šaukštą 5 kartus per dieną 2 savaites. Šiuo metodu galima naudotis lėtinių ligų profilaktikai kas pusmetį.

Atvirų žaizdų gydymui

Jei žaizda blogai gyja arba visai neužsitraukia, pūliuoja, kelia diskomfortą, galima naudoti ibėrijos užpilą. Šiuo atveju perdozavimas neįmanomas, todėl kontraindikacijų vartojimui nėra.

2 arbatinius šaukštelius žolės užpilti 150 ml karšto vandens, palaikyti valandą. Marlę suvilgyti perkoštame užpile ir dėti prie atviros žaizdos 30 minučių du kartus per dieną. Kartoti kasdien iki visiško sugijimo.

Išeminės širdies ligos gydymui

Paruošimui reikės 20 gramų sėklų. Užpilti jas degtine, skaičiuojant kiekvieniems 20 gramų 150 ml skysčio. Mišinį laikyti 20 parų. Gautą tirpalą vartoti lašų pavidalu (10 lašų į stiklinę) 3 kartus per dieną, praėjus valandai po valgio.

Išialgijos ir sėdimojo nervo uždegimo gydymui

Arbatinį šaukštelį sausžiedžių sumaišyti su šaukšteliu sėklų, tada užpilti 300 ml kambario temperatūros vandens 2 valandoms. Po to priemonę užvirinti (bet ne virti) ir palaikyti dar 2 valandas. Nuovirą vartoti po valgomąjį šaukštą tris kartus per dieną, kol išnyks simptomai.

Lėtinio hepatito gydymui

30 parų tamsioje vietoje laikyti džiovintos žolės mišinį degtinėje santykiu 1:10. Gerti su vandeniu, į stiklinę įlašinant po 5 lašus, kol palengvės simptomai. Šis metodas tinka ir esant nervų sistemos patologijoms, tulžies pūslės veiklos sutrikimams, apetito stokai.

Užsitęsusios cholestazės (tulžies sąstingio kepenyse) gydymui

Produktyviam gydymui naudoti žolelių mišinius, kurių sudėtyje yra ibėrijos (2 dalys). Be to, tokiuose mišiniuose gali būti ramunėlių žiedų (1 dalis), saldymedžio šaknies, ugniažolės, melisos ar mėtų. Gydomąjį mišinį užplikyti stikline verdančio vandens ir palaikyti ne mažiau 4 valandas. Vartoti po 2 valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną (14 dienų). Tokių vaistinių mišinių galima įsigyti jau paruoštų arbatos pavidalu.

Lėtinių gerklės uždegimų gydymui

Faringitą ir lėtinį laringitą galima išgydyti naudojant augalo sėklas. Arbatinį šaukštelį sėklų pavirti 250 ml vandens garų vonelėje 5 minutes. Atvėsintą nuovirą gerti po 20 ml du kartus per dieną (20 parų).

Dirgliosios žarnos sindromo gydymui

Pašalinti žarnyno dirginimą galima mišiniu, į kurį įeina karčiosios senėjos ekstraktas, angeliko šaknis, ramunėlių žiedai, kmynai, kardžių vaisiai ir mėtos. 50 gramų mišinio užpilti 1 litru degtinės ir laikyti mėnesį. Tirpalą vartoti po 20 lašų tris kartus per dieną, kol išnyks virškinimo trakto dirginimo ir spazminio kolito simptomai.

Gydomųjų mišinių rūšys

Nepaisant visos naudos, kurią teikia šis augalas, net patyrę žolininkai primygtinai rekomenduoja ibėriją naudoti atsargiai ir tik po specialisto rekomendacijos. Žolė yra labai toksiška, o tai kelia pavojų. Dažniausiai naudojami receptai apima užpilų, tinktūrų, nuovirų ir kompresų ruošimą.

Užpilas

Užpilai paprastai naudojami kvėpavimo takų ligų, įvairių grupių hepatito, podagros, cholecistito, kolpito ir kitų infekcijų gydymui bei pasekmių šalinimui.

Skystis su džiovintais žiedais reikiamomis proporcijomis (priklausomai nuo ligos apraiškų) turi būti užpilamas virintu vandeniu, perkošiamas ir toliau vartojamas nustatytomis dienos normomis.

Tinktūra

Tinktūros paruošimui reikia naudoti džiovintą žolelių mišinį ir degtinę. Po 3 savaičių brandinimo skystį vartoti lašų pavidalu. Šis būdas padeda gydant ir profilaktiškai sergant kraujagyslių, širdies, nervų sutrikimų bei hepatito patologijomis. Lašų skaičius stiklinėje skysčio priklauso nuo konkrečios ligos ir nurodytas aukščiau.

Nuoviras

Nuovirai mažomis dozėmis yra naudingi sergant įvairiomis ligomis. Vartojami tulžies išsiskyrimo sutrikimų, apetito sutrikimų, virškinimo trakto veiklos atvejais. Be to, iberija neretai naudojama homeopatijoje kartu su kitomis žolelėmis.

Kompresas

Kompresas teigiamai veikia audinių regeneraciją ir atvirų, neužsitraukiančių žaizdų, pūlinių, nudegimų gijimą, turi antiseptinį poveikį. Jie naudojami sudrėkinant švarų marlės tvarstį ir periodiškai dedant ant pažeistos vietos.

Kontraindikacijos vartojimui

Dėl savo toksiškumo ekstraktai ir preparatai su iberija yra laikomi pavojingais. Perdozavimas, netinkamai naudojant, gali padaryti nepataisomą žalą sveikatai, taip pat sukelti asistoliją (širdies sustojimą) ir mirtį. Todėl nekontroliuojamas gydymas šiais vaistais ar savarankiškas ruošimas yra griežtai draudžiamas.

Be to, yra nustatytos konkrečios kontraindikacijos vidiniam vartojimui:

• nėštumas ir žindymo laikotarpis;
• vaikų amžius iki 16 metų (dėl nepakankamų klinikinių duomenų);
• ūminis pankreatitas;
• šlapimo sistemos patologijos;
• stambūs akmenys inkstuose ir tulžies latakuose;
• individualus komponentų netoleravimas;
• alerginės organizmo reakcijos (įskaitant padidėjusį jautrumą).

Dėl klinikinio vaizdo analizės ir konkrečios vaistų terapijos paskyrimo būtina kreiptis į gydytoją.

Iberio nuotrauka