Ežiuolė: gydomosios savybės ir kontraindikacijos

Ežiuolė yra augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Visos rūšys gražiai žydi, todėl jos, kaip ir kiti Astriinių (Asteraceae) šeimos atstovai, dažnai auginamos dekoratyviniais tikslais. Tačiau ežiuolė yra natūralus adaptogenas ir pasižymi daugybe naudingų savybių, kurios naudojamos tiek farmacijos pramonėje, tiek liaudies medicinoje.

Cheminė sudėtis

Tiek antžeminė augalo dalis, tiek ežiuolės šaknis turi daug naudingų medžiagų, lemiančių jos savybes.

Antžeminės dalies (stiebo, lapų, žiedų) ir šakniastiebio cheminę sudėtį reikėtų nagrinėti atskirai. Purpurinės ežiuolės žolėje yra:

1. Flavonoidai – tai medžiagos, pasižyminčios priešuždegiminėmis savybėmis ir atliekančios svarbų vaidmenį gydant ir profilaktiškai užkertant kelią įvairioms ligoms, įskaitant onkologines. Į ežiuolės sudėtį įeina rutinas ir kvercetinas, kurie yra nepakeičiami normalizuojant širdies veiklą ir gerinant kraujagyslių būklę.
2. Polisacharidai. Jie ne tik atlieka pagrindinio energijos šaltinio vaidmenį, bet ir atlieka apsauginę funkciją – saugo organų sieneles nuo mechaninių pažeidimų ir trukdo virusams patekti į ląsteles.
3. Saponinai. Farmakologijoje jie naudojami kaip pagrindas sintetiniams hormonams gaminti. Taip pat jie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir silpnu fungicidiniu aktyvumu.
4. Oksicinamoninės rūgštys – pavyzdžiui, kavos rūgštis, kuri, be kita ko, turi ir antivirusinį poveikį.
5. Fitosteroliai. Tai į hormonus panašios medžiagos, kurios organizme atlieka tą patį vaidmenį kaip ir žmogaus lytiniai hormonai.

Į lapų sudėtį įeina kai kurie specifiniai antioksidantai ir glikozidai, kurie yra tik ežiuolėje – pavyzdžiui, echinacinas, echinolognas, echinakozidas (manoma, kad pastarasis turi ir antibakterinį aktyvumą, tačiau šis klausimas reikalauja papildomų tyrimų). Taip pat augalo žolėje ir stiebuose yra įvairių organinių rūgščių, būtinų medžiagų apykaitos procesams, rauginimo medžiagų ir dervų.

Ežiuolės šaknis taip pat naudojama kaip vaistinė žaliava. Joje yra:

1. Inulinas. Tai medžiaga, kurios žmogus nevirškina, tačiau ji atlieka labai svarbų vaidmenį – iš esmės tai maistinės skaidulos, veikiančios kaip prebiotikas. Jos leidžia normalizuoti žarnyno mikroflorą. Be to, inulinas padeda sureguliuoti angliavandenių ir lipidų apykaitą, būtent dėl to jis svarbus žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu. Šaknyje jo yra iki 6%.
2. Gliukozė – tai angliavandenis, taip pat būtinas organizmui. Echinaceos šaknyje jo yra iki 7%.
3. Eteriniai aliejai, suteikiantys augalui specifinį aromatą.
4. Riebalų rūgštys, būtinos apykaitos procesams.
5. Fenolkarboksirūgštys. Savo reikšme jos nenusileidžia flavonoidams. Konkrečiai, jos taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, bet taip pat turi karščiavimą mažinantį ir dezinfekuojantį poveikį. Kai kurios iš jų naudojamos kaip antireumatinė priemonė, be to, jos gali pašalinti skausmą sergant neuralgija.
6. Betainas. Jis yra hepatoprotektorius, tai yra apsaugo kepenų ląsteles nuo įvairių agresyvių poveikių. Kosmetologijoje naudojamos jo drėkinamosios savybės.

Tiek Echinaceos lapuose, tiek jos šaknyse yra daug naudingų fermentų, taip pat nemažai makro- ir mikroelementų, įskaitant kalį, cinką, kalcį, seleną ir kt. Čia gausu aminorūgščių, tarp kurių yra nepakeičiamųjų.

Taigi pagrindinės veikliosios medžiagos yra fenoliniai junginiai (kavos ir chlorogeno rūgštys, taip pat minėtas echinakozidas, kuris, kai kuriais duomenimis, pasižymi antibakteriniu aktyvumu, nors ir silpnu).

Kaip atrodo ir kur auga

Nors Echinaceos tėvynė yra Šiaurės Amerika, šiandien ji auginama visoje Eurazijoje. Egzistuoja kelios jos rūšys, tačiau kiekviena yra žolinis daugiametis augalas. Vidutinis tiesaus stiebo aukštis – 50–100 cm, nors pasitaiko veislių iki 150 cm aukščio. Augalo šakniastiebis yra liemeninis, trumpas, bet tvirtas, su daugybe šoninių, gana mėsingų šaknų.

Kieti apatiniai augalo lapai susitelkę į rozetę prie šaknies. Jie yra pailgos formos ir šiurkštaus paviršiaus. Stiebo lapai taip pat gana siauri ir pailgi, smailiais galiukais, dantytu kraštu, bet šiek tiek plaukuoti. Žiedai susitelkę į viršūninius graižus, kurių skersmuo yra 10–15 cm. Patys žiedai smulkūs, ilgaliežuviai. Jų spalva tiesiogiai priklauso nuo konkrečios veislės. Pavyzdžiui, Echinacea purpurea žiedai yra tamsiai raudoni ir violetiniai. Bet pasitaiko veislių ir su rožiniais, ir net su geltonais žiedais (matyt, todėl pastarosios dažnai vadinamos rudbekijomis).

Ežiuolė žydi nuo vasaros vidurio iki rudens. Tada ant jos atsiranda vaisiai (tai vyksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais), kurie yra keturbriaunės pilkšvai rudos sėklelės.

Rūšys

Gamtoje, įvairiais vertinimais, yra devynios ar dešimt Echinaceos rūšių. Sode auginamos tik kai kurios iš jų:

1. Ežiuolė siauralapė. Tai gražus augalas su stiebu, kurio aukštis siekia iki 100 cm. Pasitaiko veislių tiek su stačiais, tiek su šakotais stiebais. Gana ilgi ir ištiesti rozetiniai lapai pasižymi penkiomis gerai matomomis reljefinėmis gyslomis apatinėje pusėje. Stiebiniai lapai yra ilgesni arčiau šaknų ir trumpėja link viršūnės. Jų apatinėje pusėje taip pat yra reljefinių gyslų, tačiau tik trys. Medicininiams tikslams naudojamos šios veislės ežiuolės šaknys (jos iškasamos rudenį), taip pat pumpurai, kurie renkami vasaros viduryje.
2. Ežiuolė purpurinė – tai daugiametis augalas, užaugantis iki 1 m aukščio. Jos šaknys yra trumpos ir plonesnės, palyginti su kitomis veislėmis. Stiebai turi rausvą atspalvį. Daugumos veislių jie yra pliki, tačiau pasitaiko ir kietai plaukuotų. Lapai apskritai panašūs į kitas veisles, tačiau atrodo kietesni ir šiurkštesni, be to, jie didesni – iki 20 cm ilgio. Krepšeliai siekia 12 cm ilgio. Jų vidurys labai tamsus, ilgi liežuviniai žiedai turi purpurinį atspalvį. Ši veislė pražysta rugsėjį. Medicinoje naudojami ir jos žiedynai, ir šaknys, ir žolė.
3. Ežiuolė blyškioji gamtoje aptinkama tik Amerikoje. Rusijos sąlygomis auginama ir soduose, pavyzdžiui, alpinėse kalvelėse ir rokariumuose, nes mėgsta akmenuotą dirvą. Tai aukštesnė veislė, siekianti 120 cm aukščio, jos stiebai tiesūs, nors pasitaiko ir silpnai šakotų. Pats pavadinimas rodo, kad jos žiedai nėra tokie ryškūs kaip kitų rūšių. Jie pasižymi gražiu rožiniu atspalviu, dėl ko ežiuolė blyškioji auginama ne tik kaip vaistinis, bet ir kaip dekoratyvinis augalas, juo labiau ji labai gerai atrodo puokštėse ir ilgai išlieka pjautinėse.
4. Ežiuolė paradoksali išoriškai labai panaši į rudbekiją, nes nuo kitų veislių skiriasi geltona žiedlapių spalva su tamsiai rudu žiedsotiu. Tuo tarpu žiedų liežuvėliai tarsi užlenkti žemyn, dėl ko krepšeliai vizualiai atrodo mažesni, nors apskritai jų skersmuo yra toks pat didelis kaip kitų rūšių. Tik ežiuolė paradoksali turi tokią žiedų formą ir atspalvį, dėl ko ji yra unikali.
5. Ežiuolė Tenesio. Tai gana žemaūgė veislė, kuri retai užauga aukštesnė nei 75 cm. Išsiskiria tamsiai žaliais lancetiškais lapais. Be to, palyginti su kitomis veislėmis, ji turi gana mažai žiedų krepšelyje. Be to, visi jie yra beveik vienodais atstumais vienas nuo kito, dėl ko iš tolo žydintis augalas primena tamsią saulę su rožiniais ilgais spinduliais.

Medicinoje naudojamos tik trys echinacijos rūšys – siauralapė, blyškioji ir purpurinė, o pastaroji dažniausiai. Tačiau blyškiosios ir siauralapės echinacijos šakniastyje yra unikalus komponentas – fitomelaninas, kuris yra antioksidantas ir pasižymi citoprotektoriaus savybėmis (tai yra apsaugo organizmo ląsteles nuo agresyvių poveikių). Toliau, jei nebus nurodyta kitaip, bus kalbama apie purpurinę echinaciją.

Rinkimas ir laikymas

Rusijoje ir Ukrainoje purpurinė echinacija nėra farmakopėjinis augalas. Todėl griežti kokybės standartai vaistinei žaliavai nėra keliami, išskyrus jos ekologinį švarumą. Surinkti ją galima ir savarankiškai, jei echinaciją užsiauginsite savo sklype.

Žiedynų rinkimas farmaciniams tikslams atliekamas žydėjimo laikotarpiu, tai yra nuo liepos vidurio. Šakniastiebiai gali būti iškasami ne anksčiau nei spalio mėnesį.

Stiebus reikia nupjauti 25–35 cm aukštyje. Lapus, stiebus ir žiedus rekomenduojama rinkti anksti ryte. Tada žaliavą perrinkti, supjaustyti ir išdžiovinti – geriausia vėdinamoje tamsioje patalpoje, bet galima ir po pastoge. Svarbiausia, kad į ją nepatektų saulės spinduliai, kurių veikiami suyra naudingosios medžiagos. Šakniastiebius nuplauti, nusausinti, dar kartą perrinkti, o tada supjaustyti ir išdžiovinti saulėje. Taip pat galima naudoti daržovių džiovykles, bet tik švelniu režimu, 40–60 laipsnių temperatūroje.

Kaip ir kitą augalinę žaliavą, žolę, žiedus ir šaknis reikia laikyti lininiuose maišeliuose arba popieriniuose maišeliuose, tik sausoje ir gerai nuo saulės spindulių apsaugotoje vietoje.

Kartais iš šviežios žolės ir žiedų gaminamos sultys, sumaišant jas su alkoholio baze ir laikant šaldytuve ne ilgiau kaip du mėnesius. Tokios sultys pasižymi didele veikliųjų medžiagų koncentracija, jos dažniausiai naudojamos pagreitintam žaizdų gijimui.

Ežiuolės gydomosios savybės

Šiuo metu mokslininkai toliau tiria echinacijos savybes, nes ji laikoma labai perspektyviu augalu. Visų pirma, ji pasižymi šiomis savybėmis:

1. Padeda didinti natūralų imunitetą, nes aktyvina fagocitus (taip vadinamos pačios imuninės sistemos apsauginės ląstelės).
2. Daro priešuždegiminį ir antioksidacinį poveikį.
3. Padeda greitai gyti nudegimams, opoms, įvairioms žaizdoms.
4. Daro silpną priešvirusinį ir antibakterinį poveikį, todėl ją galima naudoti kompleksinėje infekcinių ligų terapijoje, sergant furunkulioze, gydant karbunkulį, abscesus ir kt.
5. Pasižymi membranas stabilizuojančiu poveikiu.
6. Veiksminga gydant autoimuninio pobūdžio ligas (pavyzdžiui, reumatoidinį artritą, kai kurias hepatito rūšis).

Be to, į echinacijos sudėtį įeina toks komponentas kaip cis-1,8-pentadekadienas. Manoma, kad jis turi priešnavikinių savybių, tačiau jos dar nėra iki galo ištirtos. Ateityje echinacija gali būti naudojama ir onkologinėms ligoms gydyti.

Moterims

Ežiuolės antžeminėje dalyje yra fitosterolių, kurie leidžia normalizuoti hormonų pusiausvyrą, atkurti menstruacinį ciklą, atsikratyti skausmingo priešmenstruacinio sindromo, žymiai palengvinti būklę menopauzės laikotarpiu. Fitosteroliai veikia taip pat kaip natūralūs hormonai, neturėdami šalutinių poveikių, būdingų sintetiniams šios kategorijos preparatams.

Be to, ežiuolės preparatai pasiteisino gydant uždegimines ginekologines ligas.

Vyrams

Stipriosios lyties atstovams ežiuolės preparatai yra įdomūs dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai teigiamas augalo veikliųjų medžiagų poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Juk būtent vyrai dažniausiai kenčia nuo kraujotakos sutrikimų ir širdies veiklos patologijų. Antra, tai priešuždegiminės savybės, leidžiančios naudoti ežiuolę prostatitui gydyti.

Nėštumo metu

Aukščiau išvardyti komponentai daro ežiuolę tonizuojančia priemone. Todėl būsimoms mamoms draudžiama vartoti preparatus, pagamintus iš šio augalo, kad neišprovokuotų persileidimo ar priešlaikinio gimdymo.

Žindymo laikotarpiu

Žindymo laikotarpiu pirmuosius du mėnesius jaunoms mamoms negalima vartoti jokių augalinių preparatų, kad neišprovokuotų alergijos. Vėliau ežiuolę galima vartoti tik gydytojo paskyrimu, nes ji vaiką veiks stimuliuojančiai.

Vaikams

Manoma, kad kūdikiams iki dvejų metų ežiuolė paprastai yra draudžiama, nes alerginių reakcijų rizika yra labai didelė. Tačiau vėliau ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams ežiuolė duodama kaip adaptogenas, lygiai kaip eleuterokokas. Tačiau pirmiausia reikia įsitikinti, kad vaikas neturi jai alerginės reakcijos, todėl pradžioje duoti nedidelį kiekį ir stebėti, ar neatsiranda bėrimų.

Arbata su ežiuole arba nedidelis kiekis užpilo padės moksleiviams geriau susikaupti. Tai taip pat stiprina imunitetą, suteikia energijos ir netgi gerina atmintį.

Metant svorį

Ežiuolės sudėtyje esančios medžiagos – inulinas, kavos rūgštis ir kai kurie kiti komponentai – padeda pagerinti angliavandenių ir lipidų apykaitą. Pati ežiuolė nepadės numesti papildomų kilogramų, tačiau sustiprins kitų priemonių – pagrindinės dietos ir sporto – veiksmingumą. Arbata iš ežiuolės pagerins medžiagų apykaitą ir pašalins kenksmingas medžiagas. Be to, šviežią ežiuolės žolę ir lapus galima naudoti kaip biologiškai aktyvų maisto papildą. Pavyzdžiui, su jais gaminamos daržovių salotos, maišant su kitais naudingais ingredientais, tokiais kaip cikorija.

Ežiuolė liaudies medicinoje

Liaudies medicinoje plačiai naudojami tiek vandeniniai, tiek alkoholiniai šio augalo užpilai, taip pat aliejinis užpilas, tepalas, arbata, įvairūs mišiniai ir kt. Kiekviena iš šių priemonių turi savo taikymo sritį, tačiau dažniausiai gydoma būtent alkoholiniu užpilu. Jis pasižymi plačiausiu veikimo spektru, įskaitant gastritą ir kitas uždegimines virškinimo trakto ligas, vidurių užkietėjimą, mažojo dubens organų uždegimus. Jis taip pat veiksmingas sergant bronchitu, angina, herpesu, netgi naudojamas kompleksiniame pneumonijos gydyme (tačiau tik kartu su antibiotikais ir kitomis oficialiosios medicinos priemonėmis, įskaitant paskirtus bronchus plečiančius vaistus).

Vandeninis arba aliejinis užpilas laikomi geromis priemonėmis nuo autoimuninių ligų, reumato, artrito, sąnarių patologijų. Jie geriau veikia sergant peršalimo ligomis, nepriklausomai nuo to, ar jas sukėlė bakterinės, ar virusinės infekcijos. Vandeninį užpilą taip pat galima naudoti ilgą laiką imunitetui stiprinti.

Paruoštas alkoholinis šaknies užpilas vartojamas inkstų ligoms gydyti, įskaitant akmenų šalinimui. Jis taip pat padeda nuo kraujagyslių spazmų. O kai kurie specialistai jį laiko gera priemone nuo astmos.

Žalią augalą naudoja nudegimams ir žaizdoms gydyti. Taip pat tokiais atvejais veiksmingi nuovirai, iš kurių daromi losjonai ir kompresai.

Sergant cukriniu diabetu

Dėl ežiuolės vartojimo diabetui gydyti vieningos nuomonės nėra. Kai kurie žolininkai mano, kad preparatai iš šio augalo apskritai yra draudžiami sergant diabetu. Kiti mano, kad ežiuolės užpilas šios ligos atveju bus naudingas, tačiau jį reikia vartoti atsargiai. Geriausia tam naudoti alkoholinį šaknies užpilą – po 60 lašų per dieną, padalijus į 3 kartus. Medaus su ežiuole šios ligos atveju nevartoja.

Sergant pankreatitu

Sergant ūminiu pankreatitu namų priemonėmis gydytis negalima, reikia nedelsiant kreiptis kvalifikuotos medicinos pagalbos. Tačiau esant lėtinei ligos formai, alkoholinis ežiuolės užpilas padės sumažinti kasos uždegimą. Tam pirmą dieną išgeriama 40 lašų užpilo, atskiesto nedideliu kiekiu vandens, vėliau dozė sumažinama iki 20 lašų – tris kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Gydymo kursas – ne ilgiau kaip 10 dienų, nes priešingu atveju gali smarkiai pakilti arterinis kraujospūdis.

Sergant gastritu

Ši liga reiškia uždegiminį procesą skrandžio gleivinėje. Paūmėjimo laikotarpiu ežiuolė nenaudojama. Remisijos laikotarpiu pacientams duodamas alkoholinis augalo žiedų ir lapų užpilas, paruoštas pagal toliau pateiktą receptą. Tačiau kai kurie žolininkai mano, kad aliejinis ekstraktas tokiais atvejais būtų netgi veiksmingesnis.

Vartokite ne daugiau kaip po 20 lašų 3 kartus per dieną. Tokia pačia doze priemonę vartokite sergant tokiomis ligomis kaip skrandžio ir žarnyno opa, kolitas ir kt. Per metus gydymo kursą galima kartoti kelis kartus, tačiau tik pasitarus su gydytoju ir nesant tokių ligų kaip hipertenzija.

Kepenims

Apskritai kepenų sveikatai pagerinti arba gerkite arbatą (1 puodelį per dieną, padalijus į tris dozes), arba vartokite echinaceos tinktūrą, pagamintą ne su alkoholiu, o su augaliniu aliejumi. Ją ruoškite santykiu 1 dalis augalinės žaliavos ir 5 dalys nerafinuoto saulėgrąžų arba alyvuogių aliejaus. Tinktūrą gerkite po 10 ml tris kartus per dieną praėjus 2 valandoms po pagrindinių valgymų.

Sergant cistitu

Šį uždegiminį procesą dažniausiai sukelia bakterinė infekcija. Jai pašalinti naudojami antibiotikai. Echinacea vartojama kaip pagalbinė priemonė dėl savo priešuždegiminių savybių. Tam paruoškite vandeninį jos žiedų užpilą. Darykite taip: paimkite saują džiovintos žaliavos ir užpilkite 1 l verdančio vandens. Geriausia šią priemonę užpilti termose – jis išlaikys temperatūrą 8 valandas. Prieš vartodami, priemonę perkoškite. Vartokite ją per dieną mažomis porcijomis, ne daugiau kaip po 100 ml. Gydymo kursas – 4–5 dienos, po to uždegimas dažniausiai praeina, tačiau prireikus po kurio laiko galima pakartoti.

Sergant prostatitu

Sergant šia liga vartokite alkoholinę echinaceos šaknies tinktūrą, dažniausiai jau paruoštą – po 20–30 lašų tris kartus per dieną prieš valgį. Gydymo kursas trunka 10 dienų, po to daroma pertrauka. Kai kurie gydytojai taip pat skiria jau paruoštas tabletes, kurių sudėtyje yra echinaceos.

Nuo kosulio

Liaudies medicinoje gydant kosulį gera priemone laikomas trynimas alkoholine tinktūra plaučių srityje.

Peršalus

Sergant peršalimu ir ūmine kvėpavimo takų virusine infekcija (ŪKVI) veiksminga priemone laikomas echinaceos užpilas. Gerkite po pusę stiklinės tris kartus per dieną, pusvalandį prieš pagrindinius valgymus. Gerkite priemonę kursu, kurio minimali trukmė – 10 dienų.

Esant temperatūrai

Pati savaime echinacea neturi stipraus karščiavimą mažinančio poveikio. Ji vartojama kompleksinėje infekcinių ligų, kurias lydi aukšta temperatūra, terapijoje. Tam vartokite užpilą taip, kaip aprašyta aukščiau peršalimo atveju.

Sergant bronchitu

Vartojimas bus toks pat kaip ir sergant bet kokiomis ligomis, kurias lydi kosulys, – trynimas alkoholine tinktūra.

Imunitetui

Šiems tikslams gerkite arba arbatą, paruoštą pagal toliau aprašytą receptą (1 puodelį per dieną), arba alkoholinę tinktūrą (po 20 lašų tris kartus per dieną).

Nuo onkologinių ligų

Echinaceos veiksmingumas sergant onkologinėmis ligomis neįrodytas. Tačiau kai kurie žolininkai rekomenduoja vartoti alkoholinę jos šaknies tinktūrą – po 20 lašų tris kartus per dieną, praskiedus nedideliu kiekiu vandens.

Nuo papilomų

Echinacea nepadės pašalinti papilomos – tai galima padaryti tik naudojant uolaskėlės sultis (o dar geriau dėl to kreiptis į dermatologą ir pašalinti ataugą klinikos sąlygomis). Tačiau echinacea padeda kovoti su papilomų atsiradimo priežastimi, t. y. su ŽPV virusu. Reikalas tas, kad jis dažnai daug metų gyvena organizme niekaip nepasireikšdamas, tačiau suaktyvėja susilpnėjus imunitetui, o echinacea leidžia sustiprinti imuninę sistemą.

Tam vartojama po 15–20 lašų echinaceos tinktūros tris kartus per dieną. Gydymo kursas – 10 dienų, po to daroma 5 dienų pertrauka ir vėl kartojamas vartojimas.

Nuo herpeso

Ši liga yra virusinės kilmės, todėl gydant ją echinacea daugiausia naudojama kaip pagalbinė priemonė, kuri skatina žaizdų ir įtrūkimų gijimą. Tokiais atvejais optimaliu variantu laikoma spiritinė echinaceos šaknų tinktūra. Ji ir dezinfekuoja žaizdeles bei įtrūkimus, ir malšina skausmą, ir šalina uždegimo simptomus.

Namuose tinktūra ruošiama taip – imami švieži augalo šaknys (200 g) ir užpilami 1 l degtinės arba 40 % spirito tirpalo. Ši priemonė infuzuojama 14 dienų, palikus tamsioje ir sausoje vietoje. Periodiškai indas su ja sukratomas. Prieš vartojimą tinktūra perkošiama ir gydant herpesą skiedžiama santykiu 1:3. Ji naudojama kaip išorinė priemonė – iš jos daromi kompresai ant pažeistų odos vietų.

Sergant angina

Gydant anginą naudojamos priešuždegiminės echinaceos savybės. Šiuo atveju naudojamas tiek echinaceos nuoviras, tiek jos tinktūra. Tinktūra geriama taip pat, kaip ir sergant bet kokia kita uždegimine liga – 40 lašų pirmą kartą, vėliau dozė mažinama iki 20–25 lašų (paūmėjimo laikotarpiu geriama kas dvi valandas, vėliau vartojimo skaičius mažinamas).

Kalbant apie nuovirą, jį gerti ruoškite taip – 1 valgomasis šaukštas sausos susmulkintos žaliavos užpilamas 0,5 l verdančio vandens. Ši priemonė dedama į vandens vonią 20–30 minučių. Tada nuoviras atvėsinamas, perkošiamas ir geriamas po truputį per dieną.

Jį galima naudoti ir uždegusios gerklės skalavimui. Procedūra kartojama kas dvi valandas. Nuoviras ruošiamas aukščiau aprašytu būdu, imamas 1 valgomasis šaukštas, praskiedžiamas tokiu pat kiekiu šilto vandens ir skalaujama gerklė. Vaistinėje galima nusipirkti pakeliuose supakuotą sausą echinaceą. Tokiu atveju skalavimui užplikoma kaip arbata – vienas pakelis stiklinei verdančio vandens.

Nuo hipertenzijos

Echinacea purpurinė dažniausiai vartojama esant žemam arteriniam kraujospūdžiui, nes padeda jį normalizuoti. Todėl sergant hipertenzija priemonės iš šio augalo šaknų, lapų ir stiebų yra kontraindikuotinos.

Tačiau liaudies medicinoje echinaceos žiedai naudojami ir esant aukštam arteriniam kraujospūdžiui. Tam imama 100 g sausų žiedų, sumalama iki miltelių pavidalo ir sumaišoma su 300 g medaus. Ši priemonė sergant hipertenzija vartojama pažodžiui po 1 arbatinį šaukštelį per dieną, dedant ją į žolelių arbatą.

Esant pienligei

Ši liga yra grybelinio pobūdžio. Jos išsivystymo priežastis – susilpnėjęs imunitetas, dėl kurio sąlyginai patogeninė mikroflora (Candida grybeliai) pradeda aktyviai daugintis. Ežiuolės tinktūra, žinoma, neturi priešgrybelinių savybių, bet yra naudojama kaip pagalbinė priemonė kompleksinėje terapijoje.

Pirmiausia ji padeda pašalinti uždegiminius procesus. Tam pirmą kartą išgerkite 40 lašų alkoholinės tinktūros (paruoštos arba namuose pagamintos pagal žemiau pateiktą receptą), vėliau po 20 lašų tris kartus per dieną. Gydymo kursas – 10 dienų. Po to padarykite savaitės pertrauką. Esant poreikiui, galite pakartoti kursą. Tinktūrą atskieskite nedideliu kiekiu vandens.

Dar vienas naudojimo būdas – tirpale, kuriuo impregnuokite makšties tamponus (ne daugiau kaip 20 lašų). Vandens tinktūros tirpalą taip pat naudokite ginekologinėms vonelėms.

Ežiuolės tinktūra taip pat padeda sustiprinti imunitetą, pašalindama pačią pienligės priežastį. Kandidozės profilaktikai vartokite po 15 lašų du kartus per dieną, įlašindami į žaliąją arba žolelių arbatą. Kursas – kaip ir gydant ūmią ligą, 10 dienų, po to pertrauka. Profilaktikai taip pat galite gerti ežiuolės arbatą.

Gydomųjų mišinių rūšys

Ežiuolės pagrindu gaminamas užpilas, nuoviras, alkoholinė tinktūra, arbata, įvairios priemonės išoriniam naudojimui. Ir kiekvienas iš jų turi savo paruošimo ir naudojimo ypatumus.

Užpilas

Manoma, kad vandens ežiuolės užpilas pagerina kraujo sudėtį, pagreitina regeneracinius procesus – pavyzdžiui, žaizdų gijimą, audinių atsistatymą po sumušimų ir lūžių. Užpilą galima naudoti ir kaip išorinę priemonę – jis naudojamas kompresų ar losjonų pavidalu nuo egzemos, psoriazės ir net furunkulų. Jis taip pat padeda atstatyti audinius po nudegimų.

Jį ruoškite taip. Paimkite 1 valgomąjį šaukštą sausos susmulkintos ežiuolės žolės (kaip žaliavą taip pat galite naudoti, be lapų ir stiebų, augalo žiedus) ir užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens, o po to palikite per naktį termose arba emaliuotame inde, užvynioję iš viršaus rankšluosčiu, kad priemonė lėčiau atvėstų. Prieš vartodami, perkoškite.

Tinktūra

Alkoholinę ežiuolės tinktūrą vartokite kaip priemonę nuo streso. Ji taip pat padeda pagerinti pažintines funkcijas. Ežiuolė padeda geriau susikaupti, ji taip pat didina darbingumą.

Tinktūros būna dviejų rūšių – iš antžeminės augalo dalies arba šaknies. Kaip buvo parodyta aukščiau, tokia žaliava skiriasi chemine sudėtimi. Namuose dažniau gaminama tinktūra iš lapų ir žolės. Paimkite arba 200 g susmulkintos šviežios žaliavos, arba 50 g sausos 1 l degtinės. Priemonę laikykite tamsioje vietoje, kartkartėmis pakratydami, tris savaites. Prieš vartodami, perkoškite. Tinktūra iš šaknies dažniau gaminama gamyklų sąlygomis.

Nuoviras

Ši vaistinė forma dažniausiai naudojama imunitetui stiprinti. Ji taip pat vartojama kaip tonizuojanti priemonė. Ji mažina stresą ir padeda susikaupti. Ruošiama taip: susmulkinami džiovinti echinacijos lapai, žolė ir žiedai, imamas 1 arbatinis šaukštelis žaliavos ir užpilamas stikline verdančio vandens, o po to dar pakaitinama ant silpnos ugnies vandens vonelėje 15–20 minučių. Po to priemonė paliekama dar pusvalandžiui pritraukti. Gerti ne daugiau kaip po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną prieš pagrindinius valgymus.

Arbata

Manoma, kad ši priemonė padeda išvengti peršalimo, taip pat gali būti naudojama kompleksinėje egzemos terapijoje. Ruošiama taip: imami 2 arbatiniai šaukšteliai džiovinto susmulkinto šaknies arba tiek pat echinacijos žolės ir užpilama 2 stiklinėmis verdančio vandens, o po to plikoma 40 minučių. Prieš vartojimą reikia perkošti.

Kai kurie fitoterapeutai šiam tikslui naudoja žiedus – 3 džiovintus žiedus tam pačiam kiekiui verdančio vandens.

Profilaktiniais tikslais geriama po vieną puodelį tokios arbatos per dieną. Siekiant pagerinti skonį, į gėrimą dedama medaus. Gydymo kursas trunka ne mažiau kaip mėnesį. Jei žmogus jaučia, kad pradeda sirgti, galima gerti po 3 puodelius arbatos per dieną prasidėjus peršalimui, kad jis būtų lengvesnis.

Tepalas

Nudegimams ir žaizdoms gydyti gaminamas naminis tepalas, naudojant bet kokį riebų pagrindą, sumaišytą su vienalytės konsistencijos susmulkintais šviežiais echinacijos žiedais ir lapais. Taip pat galima nedideliu kiekiu į pirktinius gydomuosius kremus ir tepalus įmaišyti paruoštos augalo tinktūros.

Aliejus

Ši priemonė dažniausiai naudojama kosmetologijoje, bet kartais ir gydant opaligę. Iš esmės tai echinacijos aliejinė tinktūra. Jai paruošti imamos 2 dalys šviežių žiedų ir dedamos į stiklinį indą, o po to užpilamos nerafinuotu augaliniu aliejumi (5 dalys). Priemonė laikoma 3 savaites tamsioje vietoje. Paruošta tinktūra filtruojama.

Naudojimas kosmetologijoje

Raudonoji echinacija (Echinacea purpurea) plačiai naudojama kosmetologijoje rankų ir veido odos priežiūrai. Yra keletas populiarių receptų.

Losjonas su ežiuole

Jis mažina dirginimą, ramina odą, taip pat pagreitina medžiagų apykaitą. Ruošiamas taip: 25 g sausos žaliavos (echinacijos šaknų ir lapų) susmulkinama ir sumaišoma su sausa vilkene bei vaistinės ramunės žiedais – šių komponentų imama po 20 g kiekvieno. Visa tai užpilama 250 ml spiritinio tirpalo arba degtinės. Losjonas laikomas tamsioje ir sausoje vietoje dvi savaites, po to perkošiamas. Šia priemone rekomenduojama nuvalyti veidą po prausimosi. Alkoholis šiek tiek džiovina, todėl priemonė puikiai tinka riebiai odai.

Kaukė probleminei odai

1 arbatinis šaukštelis gėlių medaus sumaišomas su tokiu pat kiekiu spiritinės tinktūros iš echinacijos šaknies ir įdedama 1 valgomasis šaukštas ruginių miltų. Gauta masė užtepama ant nuvalytos veido odos 10 minučių, po to nuplaunama vėsiu vandeniu ir nuvaloma losjonu.

Vonia

Ši priemonė padeda pagerinti kūno odos būklę, turi antibakterinį poveikį, malšina dirginimą ir pan. Ruošiama taip: 5–6 arbatinius šaukštelius susmulkintų sausų žiedų ir lapų užpilkite 1 l verdančio vandens ir palikite pritraukti vieną valandą. Tada perkoškite ir įpilkite į vonią. Procedūros trukmė – ne daugiau kaip 15 minučių.

Vonelė rankų odai

Paimkite 2 valgomuosius šaukštus echinacėjos lapų, užpilkite 1 l verdančio vandens ir palikite pritraukti 1 valandą. Tada gautą priemonę praskieskite vandeniu iki 2,5 l, įpilkite į užpilą 100 g jūros druskos ir panardinkite rankas į gautą vonelę 20 minučių.

Sausai odai

Aukščiau aprašytas aliejus echinacėjos pagrindu naudojamas sausos odos priežiūrai. Paimkite gautą užpilą ir nedidelį kiekį lengvais sukamaisiais judesiais užtepkite ant veido. Palikite aliejų 3 minutėms, tada neįsigėrusius likučius pašalinkite servetėle.

Plaukams

Echinacėja taip pat naudojama plaukų priežiūrai. Pavyzdžiui, šios žolės užpilas, sumaišytas su citrinos sultimis, naudojamas skalavimui. Jis daro plaukus glotnesnius ir blizgesnius.

Nuo pleiskanų

Kovojant su seborėja naudojama ši priemonė: šviežius lapus ir žiedus sumalkite iki vientisos masės, sumaišykite su žaliu tryniu, gerai išmaišykite ir užtepkite ant galvos odos. Palikite kaukę pusvalandžiui, tada nuplaukite.

Kuo naudingas medus iš ežiuolės

Rinkoje labai sunku rasti echinacėjos medaus. Reikalas tas, kad ji auginama palyginti nedideliais kiekiais. Tačiau augalas žydi vasaros pabaigoje, kai bitės patiria maisto trūkumą, todėl daugelis mokslininkų ir praktikuojančių bitininkų mano, kad jį reikėtų tikslingai auginti. Echinacėjos medus turi visas šio augalo naudingas savybes:

• padeda pagerinti kraujo sudėtį;
• normalizuoja kepenų veiklą;
• kovoja su kvėpavimo sistemos ligomis;
• padeda pašalinti iš organizmo toksinus.

XXI amžiaus pradžioje buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad tokio medaus vartojimas teigiamai paveikė Černobylio avarijos likvidatorių sveikatos būklę.

Esant tikro echinacėjos medaus trūkumui, galite naudoti jo natūralų pakaitalą. Jis ruošiamas namuose taip: sumaišykite natūralų gėlių medų su kavamale sumaltais į miltus sausais echinacėjos lapais ir žiedais (proporcija: 1 arbatinis šaukštelis augalinės žaliavos 3 arbatiniams šaukšteliams medaus). Ši priemonė taip pat turi visas naudingas medaus ir echinacėjos savybes. Ji vartojama po 1 arbatinį šaukštelį 2–3 kartus per dieną, geriausia – su žaliąja arbata. Tai padeda numalšinti galvos skausmą, normalizuoti miegą, sumažinti kraujospūdį. Be to, toks medus yra puiki priemonė nuo avitaminozės.

Kontraindikacijos vartojimui

Echinacijos vartojimo kontraindikacijos yra tokios plaučių ligos kaip sarkoidozė ir tuberkuliozė. Jos preparatų negalima vartoti sergant išsėtine skleroze ir leukemija. Absoliučios kontraindikacijos taip pat yra nėštumas ir alerginė reakcija šiam augalui. Žindymo laikotarpiu preparatus su echinacija galima vartoti tik pasitarus su gydytoju.

Vaikams iki dvejų metų echinacija neskiriama, nes yra didelė alerginės reakcijos rizika. Spiritinės tinktūros nereikėtų duoti iki trejų metų amžiaus.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad echinacija dera ne su visais vaistais. Ji plačiai taikoma fitoterapijoje kartu su erškėčiais, gudobėlėmis, kraujažolėmis, jonažolėmis ir kai kuriomis kitomis žolėmis. Tačiau kartu su kardiopreparatais echinacijos vartoti negalima, nes tai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus.

Be to, echinacijos negalima vartoti ilgiau nei 10 dienų be pertraukos, kad būtų išvengta tokio nepageidaujamo šalutinio poveikio kaip kraujospūdžio padidėjimas.

Echinacijos nuotrauka